Jeronimo Boscho kūrybos ypatumai ir analizė

Turinys:

Įvadas 3

Boschas ir alchemija 3

Ankstyvasis periodas (1475-1480) 4

Brandusis periodas (1480-1510) 9

Vėlyvasis periodas (1510-1516) 12

Išvados 14

Lietratūros sąrašas 15

Įvadas

Boscho kūryba – vienas keisčiausių, paslaptingiausių reiškinių Europos meno istorijoje. Dailininko pasaulyje randame demonų, pabaisų, fantastinių gyvūnų, taip pat nuodemingų žmonių. Jo paveikslai kupini sunkiai suprantamos ir iššifruojamos simbolikos. Pasaulinio meno istorijoje nesutinkame dailininko, kurio kūryba iššauktų tokį kiekį įvairiausių interpretacijų ir priešingų įvertinimų.

Aukštojo Renesanso epochoje Boscho kūryba simbolizuoja grįžimą atgal, prie moralės-religijos problematikos, viduramžių meno simboliškumo.

Formali Boscho paveikslų analizė parodo mums naujas jų meninės išraiškos problemas. Atsiranda gana specifinė, anksčiau europiniėje ddailėje neegzistavusi, erdvinio pastatymo sistema. Tai naivi ir įmantri kūryba, vis dar užburianti pasaulį savo paslaptimi, kuri žinoma tik tapytojui. Boscho paveiksluose kuo puikiausiai atsispindi žmogaus siela ir jos trukumai bei privalumai (godumas, vargas, liga, prekyba, apgaulė etc.). Tai parodo žanrinės tapybos vystymąsį. Galima sakyti, kad pirmą kartą šitaip netikėtai atskleidžiama žmogiškoji buitis. Taip pat naują prasmę įgavo ir peizažas. Boschas tapo pasaulį tokį, koks jis atrodė sukūrimo dieną. Unikalios panoramos perteikia tapytojo gimtinės peizažus, tai išryškina neįtikėtiną jo kūrybinio mmatymo laisvę, polėkį. Jo tapyba aiškiaregiška, siužetai fantastiniai. Vaizduojamos Apokalipsės scenos be galo smulkmeniškos, ištapytos mažiausios detalės, kurios perteikia visą šių scenų bjaurumą, groteskiškumą.

Boschas ir alchemija

1978 metais Briuselyje buvo išleista Žako Šaji knyga “Jeronimas Boschas ir jo simboliai”. Ji buvo ppalankiai sutikta menotyrininkų. Anot Šaji, svarbus reikšminis Boscho kūrinių sluoksnis atskleidžiamas tik labai įdėmiai tiriant jo paveikslų alcheminę simboliką.

Boschas buvo labai vertinamas savo amžininkų, tačiau vėliau, bėgant šimtmečiams jo kūrybos “supratimas” buvo prarastas ir atrastas naujai tik XIX-XX amžiuose.

Boscho simbolinė kalba yra daugiareikšmė, jos prasmė keitėsi nuo autoriui priskiriamų savybių. Dar iki šiol yra ginčijamasi ar jo būta rimto mokslininko, alchemiko, ar dievobaimingo, griežto žmogaus, ar ironiško ir ciniško stebėtojo-eretiko. To meto tikėjimas ir pasaulėžiūra leidžia įvairiai interpretuoti pavaikslų simbolius. Pavyzdžiui vaizduojamos žuvys galėjo reikšti krikščionybę, zodiako ženklą, mėnulį, vasario mėnesį, vandenį, ištvirkavimo atributą, užuominą į kai kurias Olandiškas patarles (“didelė žuvis ėdą mažą”, “kiekviena silkė kabo ant savo uodegos” ir pan.). Dėl savo daugiaprasmiškumo Boscho kūryba yra bbe galo individuali ir originali. Daugelis menotyrininkų aiškina simbolius kaip alcheminius ženklus. Šaji mano, kad Boschas, nors ir perkandęs šį moksla, buvo jo aršus priešas, laikė tai erezijomis. Seksualinė alchemijos simbolika taip pat leido Boschui apkaltinti šį mokslą ištvirkimu, viena iš septynių mirtinų nuodemių. Gali būti net ir taip, kad ironiškas požiūris į bažnyčią Boscho kūryboje buvo lemtas būtent tuometinės religijos teigiamu požiūriu į alchemijos doktriną.

Boscho kūryba skirstoma trimis etapais: ankstyvasis, brandusis ir vėlyvasis. Kiekvienas jų pažymi menininko pasaulėjautos, gyvenimo ttarpsnį, jo dvasinio tobulėjimo kelią.

Ankstyvasis periodas.

Ankstyvieji darbai: “Septynios mirtinos nuodėmės”, “Šykštuolio mirtis”, “Kvailių laivas”, pano “Rojus” ir “Pragaras”, “Nukryžiuotas Kristus”, “Puota Kanoje”, “Ecce homo”, “Fokusininkas”, “Kvailybės operavimas”.

Boscho kūrybos ištakos kaip sakralinis ir buitinis pasaulio veidrodis. Tuo metu dar vyravo sena tapybos maniera. Paveikslai kupini bažnytinio iškilmingumo. Boschas sugriovė šią tradiciją. Jo paveikslai orientuoti į intelektą ir padeda žiūrovui susikurti nepriklausomą nuomonę apie žmoniją, aplinką, religiją. Boschas padėjo išlaisvinti meną nuo perdėtos bažnyčios globos.

Dailininkas pradėjo kurti Hertogenbose (Šiaurės Brabantas). Provincinė tapyba palaipsniui išlaisvinama nuos flamandiškosios tradicijos, technikos ir stiliaus efektų. Iš Boscho kūrybos gimsta olandų XVII amžiaus mokyklos pradžia. Plokšti Olandijos peizažai atitiko dailininko pasaulėjautą, tapyboje atsiskleidė objektyvesnio mąstymo tipas.

Septynios mirtinos nuodėmės. Madridas. Prado muziejus. (medis, aliejus, 120×150)

Unikali kompozicija. Manoma, kad lentos paskirtis galėjo būti scenografinė. Tai vienas iš aiškiausių ir labiausiai pamokančių Boscho kūrinių. Atspindi mažiau paplitusią temą, surišta daugiau su tautiniu humoru, kiekvienas epizodas atliktas žanrinės scenos manieroje, akcentuojami žmogiški santykiai. Scenas seka biblinės citatos: “Kadangi jie, tauta praradusi protą, ir nėra juose prasmės.”, “Paslėpsiu savo veidą ir pamatysiu, kokia bus jų baigtis.” Šios citatos parodo tapybinės pranašystės temą. Paveikslo centre didelis apskritimas vaizduojantis viską matančią akį, kurioje atsispindi nuodėmių iliustracijos.

Paveikslas simbolizuoja Dievo visaregystę ir žmonių silpnumą bei aaklumą. “Saugokis, Dievas viską mato.” reiškia užrašas po vyzdžiu. Kiekviena scena atskirai nėra universalusis gyvenimo simbolis, o tik pasaulio fragmentas, jo sferinės erdvės segmentas. Todėl Boschas pagal tai organizuoja žanrinių scenų erdvę, iškreipdamas jose horizonto ir peizažinių planų linijas. Figūros fokusuojamos pirmame plane, atsiskirdamos nuo peizažinio fono, net interjerų sustatyme matome tam tikrą veidrodinių iškrypimų sistemą. Viršutinė kairė kompozicija vaizduoja ligonio mirtį. Mirtis prisėlinusi žmogui už nugaros laukia savo valandos. Prie lovos šventikai ir vienuoliai, tolimesniame plane, tikriausiai, ligonio šeima. Kryžius vienuolio rankoje pasuktas į žiūrovą ir primena jo paties mirties galimybę. Čia pat ant panelių įsitaisę valnias su angelu tykantys velionio sielos. Viršutinė dešinė kompozicija atspindi paskutiniojo teismo dydybę ir neišvengiamybę. Kiti kampiniai siužetai, analogiški, pamokančio pobūdžio. Vaizduojami rojus ir pragaras.

Puota Kanoje. Roterdamas. (medis aliejus, 93×73)

Tradicinis siužetas. Kristaus stebuklas – vandens pavertimas vynu.

Boschas įveda naujus misterijos elementus: psalmių giedotojas, muzikantas, ceremonimeisteris, tarnas. Antras planas toks pat įdomus kaip ir pirmas. Visos figūros netikėtos ir nebūdingos siužetui, – tai smulkmenos, kurios įtikina žiūrovą veiksmo tikrumu. Visi personažai rožinio atspalvio rūbais, kas simbolizuoja tikėjimo ir pavasario spalvą.

Kvailybės operavimas. Madridas. Prado muziejus (medis, aliejus, 48×35)

Vaizduojama viduramžių operacija – kvailumo akmens iš bepročio galvos ištraukimas. Užrašas ant paveikslo interpratuojamas sekančiai – operacijos lliūdininkai vienuolis ir vienuolė atleidžia nuodėmes šarlatanui, operuojančiam kvailį Liubertą. Kvailį tikiną, kad traukia akmenį, tuo tarpu traukiama simbolinė gėlė tulpė, prasčiokų, vagių žargonu reiškianti pinigus. Tai yra kvailys yra atvirai apvaginėjamas, bažnyčiai leidus. Kai kurie menotyrininkai neigia Boscho autorystę, tačiau už tai liūdija charakteringas antrojo plano peizažas.

Fokusininkas. (medis, aliejus)

Šis paveikslas gana nebūdingas Boschui, kadangi nneturi religinės tematikos. Dėl autorystės šiuo atvėju taip pat gana smarkiai yra ginčijamasi, tačiau kai kurios detalės yra pakankamai charakteringos. Čia rodoma elementari vagystė ir žmonių aplaidumas, kai šarlatanas užliuliuoja minią neva tai stebuklais, o jo bendras tuo tarpu traukia iš aukos kišenės piniginę.

Kvailių laivas. Paryžius. Luvras (medis, aliejus, 57,9×32,6)

Satyra, kurios tiksli reikšmė nėra aiški. Pagrindiniai personažai vienuolis ir vienuolė besilinksminantys pilname girtuoklių ir ištvirkelių laive. Stiebas apaugęs ir sužaliavęs, burės nuleistos, laivas atiduotas srovės valiai. Laivo vėliavoje yra pusmėnulis, galintis simbolizuoti ereziją. Čia vaizduojamas bažnyčios aplaidumas ir susiliejimas su pasaulietiniais pasilinksminimais ir nuodėmėm, šventumo ir tyrumo išniekinimas. Manoma, kad Boschas galėjo būti įkvėptas Brantosatyrinės poemos “Das Narrenschiff” (“Kvailių laivas” ) paskelbtoje 1494 metais, kurioje buvo pasakojama kaip kvailių laivas išplaukė į kvailių šalį.

Brandusis periodas

Šiuo laikotarpiu Boscho stilius galūtinai išsilaisvina nuo paskutinių tradicijos elementų. Tai atsiribojimo nuo pasaulio metas, didžiųjų triptiku laikotarpis.

Dailininkas buvo įvairių

brolijų protestuojančių prieš esamą bažnytinę santvarką, lobstančią dvasininkiją, narys. Jo idėjos atsispindi ir paveiksluose.

Žemiškųjų linksmybių sodai. Madridas. Prado muziejus. (220×195, 220×97)

Tai bene žymiausias ir iškyliausias Jeronimo Boscho triptikas. Vienas didžiausių šedevrų. Nutapytas apie 1504 metus, kai Saulė ir Mėnulis suėjo Vėžio zodiako ženkle. Šis astrologinis fenomenas ir tapo kompozicijos pagrindu. Manoma, kad tai buvo altoriaus apipavidalinimas.

Kairioji dalis. Centrinė figūra – rožinis koralinis darinys buvo pripažintas Vėžio žvaigždyno simboliu. Figūros apačioje esanti apskrita ertmė – Saulės ženklas. Viršuje pusmėnulis – Mėnulio žženklas. Tokiu būdu parodomas Saulės ir Mėnulio sutapimas viename žvaigždyne.

Pirmame plane nutapytas Kristus, stovintis tarp Adomo ir Ievos Eklesijos (bažnyčios) vaidmenyje, kaip Saulės ir mėnulio susiliejimo parafrazė. Aplinka – rojaus sodai, kur visi gyvena santarvėje, faunos ir floros gausa, tačiau kompozicija neperkrauta, visi objektai išdėstyti racionaliai.

Centrinė dalis. Čia vaizduojamas žemės rojus apgyvendintas Veneros (Ievos) vaikais. Mėnulio simbolis – mėlynas gaublys –centrinė vieta krikščioniškame meilės sode. Viskas harmoninga Veneros ir Mėnulio planetų (meilės ir motinystės simbolių) įtakoje. Mėnulio-Veneros baseinas, yra keturių uupių šaltinis, aplink kurį sukasi pabaisų, gyvūnų ir žmonių grupių kavalkados, simbolizuoja planetas ir žvaigždynus. Burbulai, kriauklės primena alcheminius procesus, daug dviprasmybių. Bažnytiniame rojuje Mėnulio įtakoje pasiekta tobulybė, įsigalėja harmonija.. Gamta keičiasi, paukščiai pavaizduoti didesni už žmones, akivaizdi kitų objektų ddirbtina disproporcija. Žmonės vaizduojami lengvoje euforinėje įsimylėjimo-melancholijos būsenoje.

Dešinioji dalis. Pragaras. Vaizduojami negatyvūs Veneros ir Mėnulio veikimo padariniai. Svarbi kompozicijos figūra – “žmogus-medis”. Šiai figūrai buvo darytas specialus eskizas, rodantis, kad Mėnulio simboliu menininkui tarnavo kiaušinis, medžiai ir šikšnosparnis. Apskritai pastebima, kad šioje triptiko dalyje minčių semtasi iš viduramžių tekstų, kaip baudžiamos vienokios ar kitokios nuodėmės. Kiaušinyje įtariamas Boscho autoportretas.

Žudynės, girtuoklystė, ištvirkavimas kontrastuoja su bažnytinio rojaus dorybėmis. Venera – muzikos planeta.

Pragare dėl negeros šios planetos įtakos nusikaltelių sielos kankinamos liutnės, arfos ir organistrumo pagalba. Akivaizdus alegorinis, moralizuojantis gašlumo pasmerkimas.

Altoriaus išorinės durelės.

Vaizduojama pasaulio sukūrimo 3 diena. Žemė apvali ir plokščia, supama vandenyno, tik atsirado augmenija. Tai pirmas švarus peizažas Niderlandų tapybos istorijoje, kurio siužete pasireiškia autoriaus vaizduotės giluma ir jėga.

Šieno vežimas. MMadridas. Prado muziejus. (135×100, 135×45, medis, aliejus)

Kairėje dalyje rojaus žmogaus sukurimo, gundymo ir išvarymo iš rojaus scenos, vaizduojama žmogaus kelio į buitinį, nodėmingą gyvenimą pradžia.

Centre – simbolizuojantis pasailį, jo vargus šieno vežimas. Siužetas atitinka senovinę patarlę: “Pasaulis – tai šieno vežimas, kiekvienas stengiasi prisigriebti iš jo kiek gali”. Boschas traktuoja šią patarlę kiek savaip, tam, kad detaliai ir veiksmingai perteikti žemiškumą. Tai pesimistinė gyvenimo alegorija. Procesiją sekančią “šieno vežimą” įprasmina imperatorius ir Romos popiežius pavaizduoti kupini geraširdiškumo ir savigarbos, kkai aplinkinė minia pešasi dėl savo šieno dalies. Taip didingai vaizduojama pasaulio kavilybė, godumo ir puikybės nuodemė. Personifikuotos simbolinės pabaisos tempia į pragarą vežimą, kuriame vyksta meilės koncertas. Danguje, virš visos minėtos scenos pavaizduotas visą matantis Dievas, skėsčiojantis rankomis, lyg ir rodantis savo bejėgiškumą prieš bendrąją nuodėmę.

Dešinėje dalyje atskleidžiama nuodugniai išdirbta pragaro koncepcija. Antrame plane liepsnojantis peizažas, niūrios spalvos, griūvantys namai, visuotinė panika ir chaosas, siaubo persmelkta nuotaika.

Vėlyvasis periodas.

Brandūs darbai, rimtis, spalvos kiek ryškios, ištobulėja technika. Galūtinė sintezė. Lengva, permatoma šviesotamsa panaikina daiktų materialumą. Neogotika buvo išstumta naujojo sintetinio monumentalaus stiliaus.

Šv. Antano gundymas. Madridas. Prado muzijeus. (70×51, medis, aliejus)

Manoma, kad tai labai vėlyvas darbas, apie 1510 metus. Boschas grįžta prie Lisabonos triptiko siužeto. Paveikslas padalintas keliais planais, naudojamos kelios pagrindinės trimatės formos. Čia jis bando perteikti šventojo dvasinę tobulybę ir vaizduoja paskutinę gėrio ir blogio metamorfozių stadiją, kurią pereina blogio jėgos besistangdamos sugundyti Šv. Antaną. Paveikslas dvelkia susikaupimu ir atsidavimu Dievui. Perteikiama sielos kova, veiksmas beveik statiškas, lyg viskas būtų sustingę karštame ore, tačiau jaučiama nežmoniška įtampa ir pasipriešinimas.

Kryžiaus nešimas. Viena. Meno istorijos muziejus (medis, aliejus 57×32)

Manoma, didelės kompozicijos fragmentas, altoriaus kairysis sparnas. Centre galėjo būti vaizduojamas nukryžiavimas ar pan. O dešiniajame nuėmimas nuo kryžiaus. Labai brandus darbas –– masinė scena – vidury siautėjančios minios suklupęs Kristus, jo veide susitaikymas ir nuolankumas, aplinkinių žmonių išraiškos atspindi įvairiausius jausmus nuo gailesčio ir abejingumo irki pykčio ir pavydo. Yra tikymybė, kad paveikslui stipriai nupjauta viršutinė dalis, kadangi kompozicija “lipa” į viršų.

Bendro vaizdo erdvė tiesiog pritrenkia savo nerealumu. Gali būti, kad šis paveikslas yra paskutinis dailininko darbas išlikęs iki mūsų dienų.

Išvados

Boscho technika ir stilius atsirado be tradicijų ar mokyklų įtakos. Tai adekvati jo pasaulėžiūros išraiška. Jeronimas Boschas sukūrė naująjį pasaulio vaizdą – realūs daiktai ir dvasiniai dalykai tapo iškreipti, netikri. Todėl Boschas nesistengė vaizduoti aplinkos tikroviškai. Jis stengėsi atverti naują pasaulėvaizdį paremta optine apgaule. Piešinys ir modeliavimas taip pat nėra svarbiausi, tapyba pagrįsta tonų šviesumo teisingu paskisrtymu, kas padeda išgauti erdviškumą. Tokių gradacijų pagalba pirma kartą tapybos istorijoje buvo sukurtas oro perspektyvos efektas. Boschas pasiekė nematerialumo ir paveikslo vienalytiškumo, tuo numatydamas renesanso principus. Tuo pačiu išliko ir sekimas viduramžių tradicijomis. Bendras paveikslų koloritas taip pat pabrėžia kompozicijos vienalytiškumą. Boschas sukūrė grinai optinę visatos koncepciją, kuo tikrai pralenkė savo itališkus kolegas

Galime teigti, kad Jeronimas Boschas, nors ir gyvenęs viduramžių ir renesanso sandūroje, visgi tapo šiuolaikinių siurrealistų įkvėpėju ir mokytoju. Sukūręs unikalų ir individualų stilių, dailininkas liko nuošalyje nuo savo istorinio laikmečio.

Litaratūra:

1) Charles dde Tolnay. Bosch. Moscow. Ulysses international publishers, 1992

2) Иероним Босх. Шедевры мировой живописи. Выпуск №2. Moscow. Artcolor, 1993.

3) Грегори Мартин. Босх. Москва. Искусство, 1992

4) Фомин Г.И. Иероним Босх. Москва. Искусство, 1974

5) http://webprogulki.wallst.ru/bosch_18_08_00.html

6) http://aeken-bosch.chat.ru/index.htm

7) http://cgi.di.uoa.gr/~grad0146/English/works.html

8) http://www.ocaiw.com/catalog/index.php?lang=en&catalog=pitt&author=260&page=1

9) http://www.auditorium.ru/books/692/6.htm О.В. Блинова*. АЛХИМИЯ И ЕЕ СИМВОЛИКА В ТВОРЧЕСТВЕ ИЕРОНИМА БОСХА (По материалам книги Ж. Шайи «Иероним Босх и его символы. Опыт описания». Брюссель, 1978 (см. [16]). (Перевод автора)

Iliustracijos:

1. http://cgi.di.uoa.gr/~grad0146/English/works.html

2. http://www.ocaiw.com/catalog/index.php?lang=en&catalog=pitt&author=260&page=1