kubizmas

Turinys

Kubistinio laikotarpio charakterizavimas……………………….3

Dailės formos…………………………4

Autoriai…………………………6

Žymiausi kubistų kūriniai…………………………7

Kubizmo reikšmė…………………………9Kubistinio laikotarpio charakterizavimas

Kubizmo judėjimas gimė XX amžiaus pradžioje ir gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo, nors jo įtaka architektūrai ir taikomajai dailei buvo ryški beveik iki septinto dešimtmečio.

Kubizmas yra modernistinės dailės (daugiausia tapybos) kryptis. Kubizmo atstovai atmetė nuo Renesanso laikų galiojusį principą, kad menas turi mėgdžioti tikrovę, nepaisė grožio ir bjaurumo kriterijų. Kubizmo istorijoje išskiriami trys periodai: sezaninis, analitinis ir sintetinis.

Kubizmas – tai viena iš labiausiai komplikuotų ir rafinuotų modernistinės dailės srovių. Manoma, kkad kubizmas padarė perversmą dailėje, bei jos estetikoje. Jis atsirado ir išsivystė pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Prancūzijoje, o vėliau išplito ir po kitus kraštus. Įtaką jiems darė Afrikos, Okeanijos, Pirėnų pusiasalio genčių primityvusis menas. Estetinės jo šaknys – Sera ir ypač Sezano kūryboje.

2-dešimtmečio pabaigoje krypties kūrybiškumas išseko. Kubizmas suvaidino išskirtinį vaidmenį modernistinės dailės istorijoje. Jis suteikė meninių impulsų futurizmui, orfizmui, kubofuturizmui, purizmui, neoplasticizmui, konstruktyvizmui, vortizmui, art deco, abstrakčiajam abstrakcionizmui. Žymiausi kubizmo atstovai: Roberas Delonė (Robert Delaunay), Aleksandras Archipenka (Alexander Archipenko), ŽŽoržas Brakas (Georges Braque), Chunas Grisas, Fernandas Ležė (Fernand Léger), Pablas Pikasas (Pablo Picasso).Dailės formos

Šiai krypčiai būdingos geometrizuotos formos susmulkinamos ir išnarstomos į smulkiausius elementus, parodant daiktą iš karto keliais rakursais. Tai kryptis, kurią visų pirma domino forma. Dailininkai tapo pportretus ir natiurmortus su muzikiniais instrumentais, pastatus ir medžius rusvais, pilkšvais tonais. Vėliau kubistai pradeda klijuoti ant drobės laikraščių ir medžiagų skiautes, jungdami jas dažų dėmėmis ir išgaudami įvairias faktūras. Ši technika vadinama koliažu (pranc.. collage – uždėti).

Nors kubistų paveikslai gali atrodyti abstraktūs ir geometriški, juose vaizduojami realūs objektai.

Kubistai radikaliai paneigė europietiškąją meninės kūrybos kaip gamtos mėgdžiojimo tradiciją, atsisakė geometrinės perspektyvos, taikė kelis žiūrėjimo taškus, gilinosi į daiktų struktūrą, siekdami trimatį tūrį pavaizduoti dvimate forma. Jie taip „iškloti” drobėje, kad kiekvienos formos skirtingos pusės gali būti matomos vienu metu įvairiais kampais.

Skiriami trys kubizmo raidos tarpsniai.

1906-09 m. – prekubistinis (arba vad. sezaninis) laikotarpis. Ankstyvieji darbai apibendrintų, ritmiškų formų, supaprastintos ir išryškintos plastinės sąrangos. Pirmuosius darbus dar palyginti nesunku suprasti, nes ggalima suvokti kampuotų plokštumų prasmę.

Po to prasideda analitinis – grynojo kubizmo periodas, kuris apima 1910-14 m. Dabar dailininkai ieško ne tiek charakteringų žmogaus, reiškinių bruožų, kiek jų „pirminių elementų”, struktūros. Antro tarpsnio kūriniams (daugiausia natiurmortams) būdinga dinamiška, simultaninė skirtingų vaizduojamojo objekto rakursų ekspozicija, kuria paveikslo plokštumoje siekta perteikti erdvinio kūno konstrukciją.

Vadovautasi intelektualiniu suvokimu. Viskas skaidoma geometrinėmis plokštumomis. Tokiam tikslui tinka ne gyvi ir sudėtingi žmonės, o žymiai paprastesni buities daiktai. Paveikslus užplūsta geometrizuoti smuikai, gitaros, ąsočiai.

Žiūrovas, rinkdamas vienon vvieton šiuos elementus, privalo sukurti pilną naujo daikto, dailininko sukurtos naujos realybės vaizdą. Į pirmą vietą iškilus vidinei daiktų struktūrai, vis mažiau reikšmės teikiama įprastiniam koloritui ir formai. Daugelis analitinio kubizmo eksperimentų artimi abstrakčiajai dailei. Analitinis kubizmas padėjo įsitvirtinti abstrakcionizmui ir suformavo naują, geometrinę kubizmo atšaką.

1913-14 m. – vyrauja sintetinis kubizmas. Vėlyvojo tarpsnio paveikslai dekoratyvūs, vientisesnės formos, įvairesnių spalvinių derinių, išraiškingų faktūrinių efektų. Tuo metu vaizdinę analizę nustelbė daiktinių pavidalų sintetinimo uždaviniai. Susidomėta medžiagiškumo išraiška; paplito koliažo technika. Ch.Griso, Ž.Brako, P.Pikaso paveiksluose pradėjo atsirasti laikraščių, drabužių skiaučių, afišų gabaliukų, banknotų ir kitų realijų. Kartu su nutapytais daiktais jos sudarė savotiškai gyvą natiurmortą.

Greta tapybos plėtota skulptūra, sukomponuota asambliažų. Nuo geometrinių plokštumų iki realių daiktų montažo – toks kubizmo tapybos kelias. Kita vertus, ar ne geriau žengti dar vieną žingsnį ir vietoj nutapytos daiktų esmės rodyti pačius daiktus arba bent jų dalis. Taip koliažas, pradėjo daiktų agresiją dailėje, kuri baigėsi naujos srovės – pop meno atsiradimu. Gimė visiškai nauja tapybos technika. Iš dalies ji praturtino tapybos faktūrą, o antra vertus – paneigė bet kokią tapybą.Autoriai

Kubizmo ištakos P. Sezano kūryboje ir apibendrintų formų Afrikos negrų skulptūroje.

Žymiausi dailininkai – kubistai:

• Pablas Pikaso (Picasso, Pablo) (1881–1973), ispanų kilmės prancūzų dailininkas;

• ŽŽoržas Brakas (Braque, Georges) (1882–1963), prancūzų dailininkas, grafikas, skulptorius ir dekoratorius;

• Chuanas Grisas (Gris, Juan) (1887-1927), ispanų tapytojas, skulptorius, grafikas ir dekoratorius.

• Roberas Delonė (Robert Delaunay) (1885-1941).

• Fernano Ležė (Fernand Leger) (1881-1955).

Kubizmo pradininkais laikomi Pablas Pikasas ir Žoržas Brakas.

• P. Pikasas savo kūryboje išbandė daugelį XX amžiaus meninių srovių ir eksperimentų. Jis dirbo daugelyje meno sričių – tapyboje, grafikoje, skulptūroje, taikomojoje dailėje, knygų grafikoje, scenografijoje. Pablas Pikasas buvo ne vien tik kubistas. Jis darbavosi daugiau kaip septynis dešimtmečius. Dailininko kūryboje atsispindi daugelis XX amžiaus meno permainų ir pasikeitimų. Be to, jo kūriniuose jaučiama stipri kūrėjo individualybė, juos visuomet galima pažinti – kad ir kokiu stiliumi būtų nutapyti.

• Koloristinį aspektą kubistinėje dailėje puoselėjo Roberas Delonė. Prancūzas R. Delonė grįžo prie ryškių spalvų. Jam kilo savotiška idėja – garsus paversti matomais. Savo paveiksluose dailininkas juos vaizdavo vaivorykštiniais ratais ir lankais, kurie sklinda iš garso šaltinio vietos. Daug kartų jis tapė Paryžiaus Eifelio bokštą. Miesto vaizduose tikras daiktų šėlsmas, nieko nėra savo vietoje, viskas supasi ir lūžta. Taip galėjo atrodyti miestas smarkaus žemės drebėjimo metu – akimirką iki galutinio sugriovimo.

• Kubistai mėgo blankias rudas ir pilkas spalvas, prie jų kai kur derino žalsvai ir blankiai mėlynas. Ypač daug dėmesio spalvų skambesiui skyrė Paryžiuje ddirbęs ispanas Chuanas Grisas.

• Kubisto dailininko Fernano Ležė principas pats paprasčiausias – viską suvesti į geometrines formas. Jis dažnai vaizdavo mašinas, o tam geometrinės formos labai tiko. Jo paveiksluose nuolat kartojasi cilindrai ir išlenkti vamzdžiai. Net žmonės, ir tie – rutulio formos galvomis, į vamzdžius panašiomis galūnėmis – atrodo kaip nerangios lėlės. Ležė paveikslus nesunku atpažinti iš švarių vienalyčių spalvų plokštumų ir tikslių juodų kontūrų.Žymiausi kubistų kūriniai

Ch.Grisas.

Dailininko langas. 1925 m. P.Pikasas.

Žvakidė, ąsotis ir emaliuotas indas. 1945 m.

P. Pikaso pirmas žingsnis kubizmo link – tai „Avinjono merginos“. Ryškiausi jo kubistiniai darbai – „Ambruazo Volavo portretas“, „Gernika“.

Ch.Grisas. Eilėraščio proza. 1915 m.

Daug dėmesio koloritui skyrė ir ispanų kilmės dailininkas Chuanas Grisas (Juan Gris; 1887-1927) – „Natiurmortas prieš atvirą langą“. . P.Pikasas. Natiurmortas

P.Sezanas. Namas tarp medžių Ž.Brakas

Namas L’Estaque. 1908 m.

Žoržas Brakas stiliaus atžvilgiu buvo vienodesnis, jo kūryboje ryškus skulptūrinis pradas – „Žmogus su gitara“, „Klarnetas“, „Balta staltiesė“.

Ž.Brakas. Violončelė ir žvakidė. 1910 m.

M F.Ležė.

Miestas. 1919 m.

Fernano Ležė (Fernand Leger; 1881-1955) kūryboje visą laiką kartojasi rutulio, cilindro, kūgio formos, išlenkti vamzdžiai. F. Ležė paveikslai – tai gigantiškos industrinės kultūros vaizdas – „Miestas“, „Montuotojai“.Kubizmo reikšmė

Kubizmas padarė perversmą dailėje, jis suvaidino išskirtinį vaidmenį modernistinės dailės istorijoje. Kubizmo atstovai įrodė, kad

menas nebūtinai turi mėgdžioti tikrovę. Jie paneigė meninės kūrybos kaip gamtos mėgdžiojimo tradiciją. Analitinis kubizmas padėjo įsitvirtinti abstrakcionizmui ir suformavo naują geometrinę kubizmo atšaką. Taip pat padarė pradžią naujos meno srovės atsiradimui – pop menui.

Naudota literatūra:

Dempsey A. Stiliai, judėjimai ir kryptys: enciklopedinis moderniojo meno vadovas. Vilnius, 2004.

Meno istorija: nuo viduramžių iki šiuolaikinio meno. Sudarė Edina B. Vilnius, 2006.