Kubizmas

KUBIZMAS

KUBIZMAS (PRANC. CUBISME, IŠ LOT. CUBUS – KUBAS) – VIENA SAVIČIAUSIŲ

MODERNIZMO KRYPČIŲ, KURI, SUSIFORMAVUSI XX AMŽIAUS PIRMAME DEŠIMTMETYJE,

GYVAVO IKI PIRMOJO PASAULINIO KARO, NORS JOS ĮTAKA ARCHITEKTŪROJE IR

TAIKOMOJOJE DAILĖJE BUVO GANA RYŠKI IKI SEPTINTO DEŠIMTMEČIO.

Kubizmo kelias – tai kelias nuo geometrinių plokštumų iki realių

daiktų montažo, nuo painaus, bet vis dėlto meninio vaizdo iki grynai

formalių siekių.

Ši meno kryptis, atsiradusi Prancūzijoje 1907m. ir išsilaikiusi čia ir

daug kur kitur iki 1925m., pasireiškė kaip guvi, visli, ir įtakinga kryptis

visoje naujoje meno raidoje. JJi iš karto pateikė publikos teismui gausybę

neregėtų negirdėtų tapybos kūrinių. Daugelis netgi tiki, kad kubizmas

sukėlė revoliuciją XX a. dailėje.

Kubizmas siekė ne panaikinti, o tik reformuoti vaizduojamąjį pradą

dailėje. Ši srovė atrado naujus senų tapybos mįslių sprendimus – kaip

plokštumoje pavaizduoti erdvę ir nesugriauti darnios kompozicijos. Šiai

krypčiai būdinga perspektyvos atsisakymas, deformacija, ribotas motyvų

ratas, atotrūkis nuo gyvenimo, tikrovės formos vaizduojamos geometrinių

kūnų ir plokštumų kombinacijomis, o taip pat geometrizuotos formos

susmulkinamos ir išnarstomos į smulkiausius elementus, parodant daiktą iš

karto keliais rakursais. Kubizmo principai reikalavo atsisakyti centrinės

perspektyvos, erdvės iliuzijos, dvimatiškumą derinti su keletu žiūrėjimo

taškų. Tai kryptis, kuria visų pirma domino forma.

KUBISTAI SAVO DAILĖJE NUOSEKLIAI JUNGĖ SKIRTINGU KAMPU REGIMŲ OBJEKTŲ

VAIZDUS, GRETINDAMI IR SLUOKSNIUODAMI PRIEKINES BEI ŠONINES JŲ PLOKŠTUMAS.

DAILININKUS DOMINO NE REALŪS ASPEKTAI, O TAPOMŲ DAIKTŲ ESMĖ. PATI MENINĖS

KŪRYBOS PRIGIMTIS SKATINO JUOS SIEKTI DIDESNIŲ TIKSLŲ, KURIŲ ĮGYVENDINIMUI

PRIREIKTŲ VISŲ KŪRYBINIŲ GALIŲ IR UŽSISPYRIMO.

TAPYTOJO, KURIANČIO ABSTRAKCIJAS, PADĖTIS TIKRAI NEPAVYDĖTINA. JIS

GALI KAITALIOTI FORMAS DROBĖJE, IŠBANDYTI NESUSKAIČIUOJAMĄ DAUGYBĘ

GALIMYBIŲ IR NEŽINOTI, KADA JAM YRA LAIKAS SUSTOTI.

( ( (

KUBIZMĄ GALIMA SKAIDYTI Į KELIAS FAZES: Į ANKSTYVĄJĮ LAIKOTARPĮ (DAR

VADINAMĄ PREKUBISTINIU, ARBA SEZANINIU; “AVINJONO MERGINOS”, PICASSO,

1907), ANALITINĮ KUBIZMĄ IR SINTETINĮ KUBIZMĄ.

Analitiniame kubizme (1910-1912; atstovauja Picasso ir Braque)

objektai tarsi išnarstomi į fragmentines plokštumėles, o po to vėl

sudėliojami. Kartu panaikinamos ribos tarp figūros ir fono. Atsisakant

kontūrų kuriama paveikslo struktūros vienovė. Į pirmą vietą iškilus vidinei

daiktų struktūrai, vis mažesnė reikšmė teikiama įprastiniam koloritui ir

formai. Iš paveikslo pamažu dingsta oras, šviesa gyvybės jausmas, jis

panašėja į tamsoką, drumzliną, netaisyklingą brėžinį, primena atsitiktinai

pabertas spalvoto kartono skiautes.

Šiam kkubizmo periodui nėra būdingi vieno tipo darbai: jam priklauso

paveikslai, kuriuose dominuoja natūros vaizdavimas (P.Picasso “Ambruazo

Volaro portretas”), ir yra paveikslų kuriuose vyrauja formalistinės

tendencijos (Ž.Brako “Žmogus su gitara”, 1911m., Niujorkas, Moderniojo meno

muziejus). Šio laikotarpio menininkai mėgo blankias spalvas: pilką, rudą,

žalią ir gelsvą (ochros).

Sintetinis kubizmas (nuo 1912m.; žym. atstovai Picasso, Leger ir

Grisas) atsiribojo nuo pirmesnio laikotarpio. Tapytojai ėjo priešingu keliu

– išeities tašku laikė abstrakčias formas ir iš jų konstravo objektą

drobėje. Analitinio kubizmo susiskaidymą pakeitė aiškiai suprogramuota

formos sandara.

Lygiagrečiai su sintetiniu kubizmu atsirado kubizmo atmaina,

atstovaujama tokiu dailininkų kaip Ž.Metsenže, A.Glezas, M.Diušanas,

F.Pikabja ir kt. Menotyrinėje literatūroje šią grupę priimta vadinti “De

Piuto” vardu (žym. darbai: A.Glezo “Besimaudančios”(1912m, Paryžius, Pti

Pale), Ž.Metsenže “Pusryčiai” (1911m, Paryžius, privati kolekcija),

R.Delone “Eifelio bokštas” (1910m, Bazelis, Meno muziejus) ir kt.) Šie

kūriniai iš pažiūros sudaro įvairių kubizmo atmainų mišinio įspūdį, tačiau

jų autoriai jau nesitenkina tik kubais ar stačiakampėmis plokštumomis. Jie

nuosekliai atsisako daiktų vaizdavimo ir siekia vaizduoti vidinę gamtos

struktūrą, jos dvasinę hierarchiją. Įprasminti šiai “hierarchijai” kubai

jau nebetiko todėl, kad būtų galima išsivaduoti iš realybę primenančių

formų, teko griebtis spalvotos geometrijos – tiesių linijų, stačių kampų,

apskritimų ir trijų pagrindinių spalvų – raudonos, geltonos ir mėlynos. “De

Piuto” laikotarpyje kubistai nesistengė išreikšti esamo pasaulio, kaip ligi

tol darė kiti kubistai, bet ieškojo jų pačių išgalvoto, sukonstruoto

pasaulio ir daiktų esmės. Jų paveikslai paprastai yra vadinami tik

kompozicijomis.

( ( (

Iš pradžių kubistai tapė portretus ir natiurmortus su muzikiniais

instrumentais, pastatus ir medžius prigesusiais rusvais, pilkšvais tonais.

Vėliau menininkai pradėjo klijuoti ant drobės afišų gabalus, banknotus,

laikraščių ir medžiagų skiautes, jungdami dažų dėmėmis ir išgaudami

įvairias faktūras. Kartu su nutapytais daiktais jie sudarė savotiškus gyvus

portretus, fiziškai apčiuopiamą metaforą. Ši technika vadinama koliažu

(pranc. collage – uždėti), kuri atsirado analitinio ir sintetinio kubizmo

sankirtoje.

Koliažas – tai daiktai, “užmušti” savo geradarių.

Kai kurie meno teoretikai mano, kad koliažui atsirasti padėjo

dailininkų pastangos, stiprėjant abstrakcionizmo bangai, nenutraukti ryšių

su realiu pasauliu; tuo jie esą praturtino tapybą nauja faktūra.

Galima teigti, kad koliažas atsirado kaip P.Picasso paprasčiausio

valiūkavimo rezultatas arba kaip Ž.Brako noras sušvelninti kubizmo

kampuotumą ir atšiaurumą, arba kaip abiejų siekimas išplėsti tapybos

paveikslo ribas. Koliažas atėmė iš paveikslo daiktų dublerio vaidmenį. Jis

pavertė paveikslą savarankišku nauju daiktu, įtraukė jį į estetinės

aplinkos vyksmą.

Dar kiti tvirtina, kad paveiksle esantieji natūralūs daiktai sužmogina

meno kūrybą, tačiau išėjo paradoksas: ant paveikslo buvo klijuojami pašto

ženklai, laikraščių antraštės kaip žmogiškumo elementai, bet visiškai

pamirštamas, išbraukiamas pats žmogus, – koliažuose nebebuvo vaizduojamos

žmogaus rankos, veidas, figūra.

Koliažas nėra tik kubistų noras išsilaikyti realybės paviršiuje ir

nepaskęsti abstrakcijose, bet tai yra ir jų atsitraukimas atgal,

prisipažinimas, kad labai sunku grafiškai atskleisti ir parodyti daiktų

vidų.. Atsiradus koliažui prasidėjo daiktų agresija, kuri baigėsi nauja

srove – popmenu, tai yra daiktų įsiviešpatavimu tapyboje, ir tų pačių

daiktų išjuokimu.

( ( (

Kubizmas – tai dailės noras didelio darbo ir kančios pastangomis

sukurti savą tvarką, kiek galima labiau išsivaduojant iš esamos. Ši meno

srovė – tai estetiniai bandymai suvaržyti save analitiniais, formaliais

tikslais.

Daugelio to meto dailininkų dirbtuvėse klostėsi dvi pozicijos:

neturėti jokių taisyklių ir nesikartoti. Plokščia drobė kai kuriems

menininkams pasidarė kliūtimi, su kuria verta pakovoti. Jie manė, jog

reikia pasiekti, kad plokštuma atsivertų prieš žiūrovo akis, netrukdytų

parodyti daiktų vidų. O jos negalima nugalėti, negalima atskleisti daiktų

sandaros be geometrijos, matematikos pagalbos. Pasirodė kubu, kvadratu,

kaip pagrindine plastinės minties atskleidimo priemone, pagrįsti

paveikslai.

Kovojant su plokštuma, kubistiškai analizuojant daiktų vidų, šiuo

konkrečiu atveju nedaug pagelbėjo ir Afrikos, Azijos tautų liaudies menas,

kuriuo taip žavėjosi kubistai. Būdamas artimai susijęs su savo laiko

žmonėmis ir įvykiais, atviras ir paprastas, šis liaudies menas tarsi

privalėjo tarpininkauti tarp dabartinės kubistinės dailės ir amžininkų.

P.Picasso, M.Diušano žmonės įgavo negrų skulptūrų veido bruožų. Betarpiškos

nuoširdžios ir dažnai naivios negrų skulptūros nepritapo prie įmantrių,

agresyvių kubistų plokštumų. Pastangos civilizuotą, ironija užsikrėtusią

visuomenę pasukti naivumo ir primityvizmo keliu buvo nenašios. Tai

matydami, dailininkai dar labiau primityvino dailę, o nuo to, ji darėsi tik

dar labiau sudėtingesnė, painesnė, nesuprantamesnė.

Turbūt iš čia ir atsirado kubizmo dvilypumas: kubistai savo kūrybiniu

patyrimu skelbė kryžiaus karą visiems ligi tol egzistavusiems grožio

idealams, o patys lenkėsi savo susikurtam stabui ir teigė, jog jie sukūrė

aiškią, griežtą harmoniją, o iš tikrųjų jie pasinėrė į supaprastintos

formos chaosą.

Kubistai buvo įsitikinę, kad kuria ne atitraukto filosofavimo

trumpaamžį meną, o pozityvios reikšmės, nuolatinio veikimo meną. Kubizmas

paliko teigiamą pėdsaką – tai jo poveikis ano meto ir vėlesniųjų laikų

taikomajai dekoratyvinei dailei; kryptis skatino funkcinių ir estetinių

sprendimų paprastumą, lakoniškumą, organišką ryšį su daiktiškąja aplinka.

Geometrinė schema neatstojo tų uždavinių, kurie žadino dideles ir

reikšmingas pastangas,

ir tapo Prokrusto lova (Prokrustas – sen. graikų

mitologijos personažas – milžinas plėšikas, prisiviliodavęs keliautojus ir

jėga juos guldydavęs į lovą; tiems, kurie buvo ilgesni už lovą, nukirsdavo

kojas, kurie trumpesni – jas ištempdavo). Formalus siekimas suvaržyti save

paskatino atsirasti naujas sroves su griežtais kanonais ir taisyklėmis.

Dailininkai, taip labai bijoję pasikartoti, vengę kanonų, pakliuvo į

supaprastinto pasikartojimo ir žiaurių taisyklių nelaisvę. Tai toli gražu

patiko ne visiems. Kai kurie iš jų vėl pradėjo ieškoti naujų, didelių

idėjų, siekių. Tapo aišku, kad be įprastinio (pasakojamojo individualaus ir

psichologinio) siužeto, vien tik geometrija ir spalvomis atskleisti

reiškinių, daiktų esmę sunku. Netgi iki begalybės skaidant vaizduojamų

daiktų tūrius, paveikslo plokštuma vis tiek nepasiduoda. Neįveikiama

plokštuma siutino temperamentinguosius kubistus, stūmė juos į pačius

žiauriausius eksperimentus, o “ramesnius” šaldė ir vertė trauktis atgal.

Kubizmas yra panašus į siaurą lieptą per gilią prarają. Vieni

dailininkai perėjo per jį ir nuėjo savais keliais tolyn. Kiti neišlaikė

pusiausvyros ir nukrito į abstrakcionizmą. Treti, o jų dauguma, visai

atsisakė per jį eiti. Kubizmas – pirmoji srovė, stipriau pastūmėjusi

moderniąją dailę formalizmo linkme.

Žymiausi atstovai

Pablas PPicasso

Kubizmo pradininku laikomas Pablas Pikasas (Pablo Picasso, 1881-1973).

P.Picasso savo kūryboje išbandė daugelį XX a. menininkų srovių ir

eksperimentų. Jis buvo ne vien tik kubistas, darbavęsis daugiau kaip

septynis dešimtmečius.Dailininko kūryboje atsispindi daugelis permainų ir

pasikeitimų mūsų amžiaus mene. O be to, jo kūriniuose jaučiama stipri

kūrėjo individualybė, juos visuomet galima pažinti – nepriklausomai nuo to,

kokiu stiliumi nutapyti. Jis sukūrė apie 13 000 darbų (paveikslų, eskizų,

piešinių, etiudų). Picasso dirbo daugelyje meno sričių – tapyboje,

grafikoje, skulptūroje, taikomojoje dailėje, knygų grafikoje,

scenografijoje.

P.Pikasui gyvenimas, kūryba, menininko pašaukimas niekada nebuvo tik

malonumas. Tai – ir didelė atsakomybė, sunkus darbas.

Ryškiausi dailininko kubistiniai darbai – “Ambroise Vollard’o”

portretas, “Gernika”.

Picasso niekada netvirtino, kad kubizmas gali pakeisti visus kitus

regimojo pasaulio vaizdavimo būdus. Atvirkščiai. Jis nuolat imdavosi vis

kito metodo, o nuo drąsių eksperimentų grįždavo prie tradicinio meno formų.

Nebuvo pasaulyje tokio metodo ar technikos, kurie šį menininką būtų ilgiau

patenkinę.Kartais jis netapydavo, o lipdydavo puodus ir lėkštes. Pats

Picasso neigdavo, kad jis eksperimentuoja. Jis sakydavo, kad niekada

neieško, bet vis tik randa. Ir jis juokdavosi iš tų, kurie bandydavo

suprasti jo meną. “Visi nori suprasti meną. Kodėl nepabandžius suprasti

paukščio giesmės?”. Ir jis buvo teisus.

Visame pasaulyje gerai žinomas P.Pikaso posakis: “Aš esu komunistas,

noriu, kad mažiau būtų skurdo”.Iš įvairaus formato menininko popieriaus

lakštų bei skiaučių ryžtingai ir skausmingai žvelgia paprasti darbo žmonės,

varganos moterys, nieko nematančiomis akimis elgetos, luošiai, klajojantys

artistai. Jie pažįstami iš dailininko pirmojo darbų ciklo – “mėlynojo

periodo” (žym. paveikslas “Senis su berniuku”, Maskva, Valstybinis

A.Puškino dailės muziejus).

Pirmas menininko žingsnis kubizmo link – “Avinjono merginos”(kubizmo

gimimas). Šį paveikslą būtų galima pavadinti “Paryžiaus merginomis”,

kadangi jos buvo nutapytos Paryžiuje. Daugiau kaip per 70 metų paveikslas

nuėjo neramų, prieštaringą kelią, sulaukė nemažai pagyrimų, bet dar daugiau

priekaištų.

Kūrinys atsidūrė estetinio dėmesio centre dėl keleto priežasčių.

Pirmiausia – tai staigus posūkis ne tik P.Picasso kūryboje, bet ir visoje

dailėje. Paveikslo siužetas aiškus ir paprastas: priešais tarytum atvertas

viešųjų namų langas pro kurį žvelgia keletas moterų. Jos nėra įžūlios ar

susigėdusios gražuolės, o jų laukiančios ateities vizija, portretas. Tai

neišvengiamo likimo regima nuojauta – praeis grožis, lengvas pasisekimas,

kaupsis dabar patiriama nuoskauda, ir merginos taps beformėmis būtybėmis,

kurių veidai primins Afrikos liaudies meno kaukes su vietoje spindinčių

akių telikusiomis kiaurymėmis. Dailininkas paveiksle pavaizdavo to, ko dar

nėra, bet kas beišvengiamai artėja, formuojasi.

Šiame paveiksle autorius norėjo sukurti ateities realybę iš vidinių

žmogaus pergyvenimų. Moterų figūros padalytos į geometrines plokštumas,

smarkiai deformuojančias jų kūnus. Tiesa, čia geometrinis konstravimas,

susikertančios plokštumos sutinka dar nemažą ligi tol įprastų tapybos formų

bei išraiškos priemonių pasipriešinimą. Koloritas dar švelnus, gana

skaidrus, nors merginų rankos, krūtinės ir menkų drabužių klostės jau lūžta

aštriais kampais. O ir visas paveikslo fonas, primenantis uolų ar ledynų

nuolaužas, jau žymiai grėsmingesnis ir dinamiškesnis.

“Gernika” (Madridas, Moderniojo meno muziejus) – paveikslas 28 m2

plote vaizduojantis ispanų miestelio Gernikos žvėrišką sunaikinimą. Jis

tapo didžiulės reikšmės XX a. estetiniu ir politiniu aktu. Paveiksle nėra

faktų atpasakojimo, tradicinio siužeto, nors apskritai ddailininkas nevengia

literatūriškumo siužetinės linijos. Erdvėje lakstančios žmonių, gyvulių,

daiktų dalys formos agoniją perteikia mirties ir beatodairiško naikinimo

tragizmą, grėsmingai slenkančio ant Europos fašistinio siautėjimo nuojautą.

( ( (

Prancūzas Žoržas Brakas (Georges Braque, 1882-1963) – vienas žymiausių

kubizmo atstovų. Jis buvo tapytojas ir grafikas, iš pradžių priklausęs

fovistams (1905-1907).

1912 m. savo paveiksluose ėmė vartoti popieriaus atraižas, foliją ir tuo

būdu atrado sintetinio kubizmo papier colle. Nuo to laiko pradėjo dirbti su

įvairiomis grafikos technikomis.

Po I-ojo pasaulinio karo ėmė formuotis daiktškesnis Brako kūrybos stilius.

3 dešimtmetyje jis labiausiai pamėgo natiurmortą, o nuo 4 dešimtmečio ėmėsi

trimačių kūrinių. Jo ceuvre dar sudaro sienų tapyba, scenografija, vitražų

projektai. Jis buvo vienas pirmųjų dailininkų, Paryžiaus Luvro muziejuje

surengęs savo kūrinių parodą.

Žoržas Brakas stiliaus atžvilgiu buvo vienodesnis nei

P.Pikasas, jo kūryboje ryškus skulptūrinis pradas – “Žmogus su gitara”,

“Klarnetas”, “Balta staltiesė”.

Jeigu kubizmą padalintume į: kubizmo pirmtakus, užgimimą ir brendimq,

tai Ž.Brako paveikslas “Pagyrimas J.S.Bachui”(1912, Paryžius, P.Roše

rinkinys) atstovautų brendimą. Iš pirmo žvilgsnio šis paveikslas atrodo

kaip labai sudėtingas rudų ir žydrų plokštumų derinys, mąslus, spiralinių

ir tiesių linijų susipynimas. Jeigu ne aiškus užrašas, tiksliau, stambios

raidės “Bach J.S.” paveikslą greičiausiai suvoktume kaip grynai

dekoratyvinės dailės kūrinį. Iš tiesų sekdamas paskui raides, žiūrovas,

galima sakyti, praregi, išvysta vargonų kontūrus, natų siluetus, dar spalvų

darną, ir visa tai atveria jam autoriaus pajaustą muzikinę nuotaiką,

skambančius akordus. “Pagyrimas J.S.Bachui” – savotiškas vidurys, riba

tarp to, ką jaučią ir ką regi žmogus, kiek siekia jo akies galimybės.

Sektinu pavyzdžiu Pikasui ir Brakui tapo tuo metu į Europą atvežta

negrų skulptūra. Svarbią reikšmę turėjo ir postimpresionisto Polio Sezano

kūryba. Kubistai perėmė jo idėją supaprastinti daiktus iki geometrinių

formų – apskritimo, cilindro, prizmės, kubo. Todėl jų kūryba juokais

vadinama “kubiukų menu”. Jų kuriamas pasaulis briaunuotas, neramiai

kampuotas.

Pagrindinis Pikaso ir Brako principas – ne mėgdžioti matomą realybę, o

pačiam kurti naują jos atvaizdą, kuris paklūsta ne gyvenimo, o ypatingoms

meno taisyklėms.

( ( (

Žymiausiais kubizmo atstovais be pradininko P.Picasso laikomi:

Ž.Brakas, Ch.Grisas, Ž.Metsenže, F.Leže, R.Delone, M.Diušanas, A.Glezas ir

kt.

( ( (

ŠVEICARAS ALBETAS DŽAKOMETIS (ALBERTO GIACOMETTI, 1901-1966) –

SKULPTORIUS, TAPYTOJAS IR GRAFIKAS, DOMĖJĘSIS KUBIZMU, TAČIAU VĖLIAU

PRISIJUNGĖ PRIE SIURREALISTŲ.

Jam be galo rūpėjo specifiniai jo pašaukimo uždaviniai ir jis manė,

kad žmonėms tai gali būti įdomu. Problema, kurią jis norėjo išspręsti,

nebuvo prasimanyta naujaisiais laikais (skulptorius turi pažadinti ir

išvaduoti formas, kurios tarsi snaudžia marmure, suteikti figūrai gyvybės

ir judėjimo, bet išsaugoti ir natūralų akmens kontūrą). Džakomatis šios

užduoties ėmėsi iš kito galo. Jis norėjo išsiaiškinti, ar skulptorius gali

kuo daugiau išsaugoti pirminę plokštės formą ir kartu paversti plokštę

galvos užuomina. Kad pavaizduotų akis, jam pasirodė visai nebūtina pažeisti

paviršiaus, t.y gręžti skyles. Jis padarė tik dviejų paprastų pavidalų

įdubas

ir tikėjosi, kad nepanašiame objekte netikėtai pastebėtas panašumas

paveiks žiūrovą stipriau nei iš vaško padaryta galva, kurioje pavaizduota

viskas iki blakstienų.

NAUDOTASI LITERATŪRA: UNIVERSALUS MENO ŽODYNAS. NUO SENIAUSIŲJŲ LAIKŲ IKI

DABARTIES, 1998

LIONGINAS ŠEPETYS “MODERNIZMO

PRADMENYS”, 1982

E.H.GOMBRICH “MENO

ISTORIJA”, 1993

TIJU VIJRAND “JAUNIMUI

APIE MENĄ”, 1994

JANINA.CELIEŠIENĖ “MENO ISTORIJOS

IR DAILĖS PAŽINIMO PAGRINDAI”, 2000,

ANGELĖ NARČIŪTĖ IR ADRIADNA ČIURLIONYTĖ “DAILĖ. TRUMPAS DAILĖS

KURSAS”, 2000