Kutūros paveldas Lietuvoje
KLAIPĖDOS KOLEGIJA
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
KULTŪROS ISTORIJA
DVARU KULTŪROS PAVELDAS EUROPOJE IR LIETUVOJE, JO IŠLIEKAMOJI VERTE
Referatas
Darbą atliko:
2 kurso neak. skyriaus studentė
Reda Mejerienė
Darbo vadovas:
Dėst. Z. Lapinskienė
Klaipėda, 2006
TURINYS
ĮVADAS 3
1. ŠIUOLAIKINĖ PAVELDO SAMPRATA 4
2. DVARŲ KULTŪROS PAVELDAS EUROPOJE IR LIETUVOJE 5
2.1. Lietuvos dvarų palikimas 5
3. LIETUVOS KULTŪROS PAVELDO APSAUGA 11
IŠVADOS 12
LITERATŪRA 13
PRIEDAI 14
ĮVADAS
Kiekvieno miesto ar miestelio istorija turi unikalių, tik jai vienai
būdingų, bruožų. Deja, įvairių suiručių, nuosmukių metu juos dažnai
padengia užmaršties kalėjimo voratinkliai. LLaikui bėgant visa tai įgauna
kitokią vertę – istorinę vertę. Todėl tiems, kas ryžtasi tuos bruožus
atgaivinti, idant jie taptų plačiai visuomenei suvokiama, saugoma, vienaip
ar kitaip pasauliui eksponuojama vertybė, į šį triūsą tenka įdėti daug
kantrybės, meilės ir jėgų.
Kaip apibrėžia Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių
apsaugos įstatymas, kultūros paveldas – karta iš kartos paveldimos,
perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu,
istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
Kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys
objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės
sklypuose, sklypų ddalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys
statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir
kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai
ar gali jais būti.
Kultūros paveldas apibrėžiamas kaip tai, kas yra ar gali būti
paveldima, tai, kką praeities kartos išsaugojo ir perdavė dabarčiai ir ką
reikšminga gyventojų dalis nori perduoti ateičiai. Tai lemia kultūrinis
pasirinkimas ir veda prie tradicinės konservacinės (apsauginės) paveldo
sampratos (dabarties žmonės – tik pasyvūs tarpininkai tarp kartų). Ši
samprata ribojo naudojimosi paveldu galimybes. Pastaruoju metu “paveldo”
sąvoka naudojama bet kam, ką vienaip ar kitaip, teisingai ar klaidingai
galima sieti su praeitimi.
Kaip vienas iš kultūros paveldo objektų yra dvarai. Todėl šiame darbe
bus aptariama dvarų kultūros paveldo išliekamoji vertė.
Darbo tikslas: Išanalizuoti dvarų kultūros paveldo Europoje ir
Lietuvoje išliekamąją vertę.
Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti mokslinę literatūrą.
2. Išanalizuoti šiuolaikinę paveldo sampratą.
3. Atskleisti dvarų kultūros paveldo Europoje ir Lietuvoje
išliekamąją vertę.
4. Išanalizuoti Lietuvos kultūros paveldo apsaugą.
1. ŠIUOLAIKINĖ PAVELDO SAMPRATA
XX a. pabaigoje žymėjo naujus pokyčius. Stiprėjančios abejonės dėl
progreso pastovumo, nerimas dėl socialinio ir politinio nestabilumo,
augantis žinojimas, kad praeitis yra nepanaši į dabartį – visa tai kėlė
stiprų nerimą dėl vykstančių pokyčių krypties ir greičio. Tai sukėlė
praeities nostalgiją, kaimo gyvenimo idealizaciją, apsaugos antplūdį ir
visos šalys ėmė leisti įstatymus.
Panašios tendencijos išlieka ir mūsų laikais. Stiprėjantys tautiniai
ir etniniai judėjimai reikalauja simbolinių jungčių su praeitimi užmezgimo.
Besivystanti psichologija ir psichoanalizė tyria suaugusiųjų elgesio šaknis
vaikystėje, stiprindamos poreikį pervertinti asmeninę praeitį. Nusivylimas
dabartimi ir pesimistinis požiūris į ateitį kursto praeities nostalgiją. Be
to, destruktyvūs ir ryšius traukantys pokyčiai dar pagreitėjo. Techninės
inovacijos, greitas daiktų (moralinis) senėjimas, gyvenamosios aplinkos
radikali modernizacija, masinė migracija ir augantis ilgaamžiškumas palieka
mus svetimoje ir nesaugioje aplinkoje, atplėšia nuo nesenos mūsų pačių
praeities
Kaip pastebi tyrinėtojai, XX a. 7 dešimtmetyje postmoderno įtakoje
įvyksta “gnoseologinis posūkis“. Pradėtos saugoti ne tik pavienės
visuotinai reikšmingos kultūros vertybės (pats dvaras), bet ir jų aplinka,
kultūrinis kraštovaizdis, kvartalas ar visas istorinis miestas.
Galima konstatuoti, kad paminklosaugos transformavimosi į paveldosaugą
procesas tebevyksta. Paveldo samprata vis labiau plečiasi, įjungdama ne tik
materialinės kultūros objektus, bet ištisą su praeities reflektavimu
susijusių žinių, įgūdžių ir vaizdinių kompleksą. Tokiu būdu kinta ir
tradiciškai susiklostę istorikų bei paveldo specialistų santykiai.
Prisimenant garsiąją M. Foucault frazę: “tradicinė istorija, siekia
“memorizuoti” praeities monumentus, juos paversti dokumentais, ir
reikalauja prabilti šias liekanas, kurios savaime nebūtinai yra verbalinės;
dabartinė istorija transformuoja dokumentus į monumentus ”. Istorija nebėra
pagalbinis paveldotyros mokslas, o veikiau imama kalbėti apie istorinės
kultūros, apimančios įvairias su praeities palikimo sfera susijusias idėjas
ir elgesio modelius, tyrimo poreikį.
Tai, kad šiuolaikinėje dvarų paveldo industrijoje kultūros vertybės
suvokiamos kaip kultūros ištekliai, atskleidžia trejopas paveldo
naudojimas. Pirma, jis naudojamas kaip kultūriniai ištekliai, vertingi
patys savaime ir sudarantys muziejinių rinkinių ir ekspozicijų pagrindą;
antra, jis naudojamas kaip politiniai ištekliai, skirti valstybės kūrimui
ar palaikymui, jų vyriausybių ir vyraujančių ideologijų legitimacijai
užtikrinti ir trečia, jis naudojamas kaip ekonominiai ištekliai, naudojami
rinkoje produktų ir paslaugų pavidalu tiesiogiai kaip industrija ar
netiesiogiai, kaip kitų ekonominės veiklos rūšių papildas.
2. DVARŲ KULTŪROS PAVELDAS EUROPOJE IR LIETUVOJE
Kultūros objektai, turintys mokslinę ar meninę vertę. Be istorijos
atminties, be kultūrinio palikimo išsaugojimo nepadėsime tvirtų pamatų
ateičiai. Dar senovėje išminčiai sakė, kad žuvusi toji tauta, kuri nežino,
negerbia ir nebrangina savo praeities.
Lietuvos tūkstantmečio programos Kultūros paveldo ir architektūros
projektų skyriuje yra numatyta:
• Plungės Oginskių dvaro ansamblio – Žemaitijos regioninio kultūros
centro pastatų rekonstravimas;
• Rokiškio dvaro rūmų ansamblio – Aukštaitijos regioninio kultūros centro
pastatų rekonstravimas;
• Paežerių dvaro rūmų – Sūduvos regioninio kultūros centro pastatų
rekonstravimas;
• Šilutės Šojaus dvaro – Mažosios Lietuvos regioninio kultūros centro
pastatų rekonstravimas.
Valstybės parodytas dėmesys šiai svarbiai kultūros paveldo ir
apskritai kultūros sričiai, įpareigoja paveldosaugos bei muziejų
darbuotojus ir toliau bendromis pastangomis rūpintis kultūros paveldo
objektų išsaugojimu, atgaivinimu bei populiarinimu.
Šiaurės Lietuvos krašto istorijos ir kultūros paveldas – Lietuvos
europinio (baltiškojo) kultūrinio tapatumo iliustracija, liudijanti regiono
civilizacijos raidą. Tai – molio, dolomito ir gipso žemė su unikaliu
lygumų kraštovaizdžiu, išraižytu Ventos bei Mūšos intakų ir apjuostu
Linkuvos kalvagūbrio, besidriekiančio į kaimyninę Latviją. Savitos
statybinės medžiagos ir statybos tradicijos, pastatų apdaila suteikė šiam
regionui etninį išskirtinumą ir unikalaus grožio kraštovaizdį.
Sovietmečio technokratiniai pertvarkymai pakeitė istoriškai
susiklosčiusį kraštovaizdį, sunaikino vienkiemius. Baigia griūti vėjo
malūnai, nyksta dvarų sodybos. Atkūrus nepriklausomybę visa tai atiteko
šiam kraštui kaip palikimas. Tautiškomis istorijos tradicijomis ir visos
žmonijos vertybėmis paremta kultūra yra mūsų atgimimo pagrindas. Tačiau
kultūros vertybės netenka prasmės, jei jos netampa gyvenimo savastimi.
Svarbu ne tik puoselėti elitinius istorijos ir kultūros paveldo
objektus, bet ir ugdyti pagarbą visam kultūros paveldui. Gyvybiškai svarbu
nuolat aiškinti šio darbo svarbą. Tai ne tik valstybės institucijų, bet ir
kiekvieno piliečio pareiga.
2.1. Lietuvos dvarų palikimas
Tiškevičių dvarai: Trakų Vokė, Trakai, Užutrakis, Lentvaris.
Vokės dešiniajame krante, apie 10 km į pietvakarius nuo Vilnius, iš
senų laikų yra įsikūręs Baltosios Vokės dvaras (žr. 1 priedas,1 pav. ) .
Pro čia eina senasis Vilniaus – Gardino vieškelis. Trakų Dvaro
išskirtinumas yra tas, kad juos statė žymus italų kilmės lenkų architektas
L. Markonis sekdamas Varšuvos Lazenkų rūmais. Tai vertingiausias meniniu
požiūriu neoklasicistinių rūmų pavyzdys Lietuvoje. Dvaro arklidė yra
įspūdingo planinio tūrinio sprendimo, unikali savo architektūrinėmis
formomis- neobarokas. Dvaro pietų vartai – vieni iš meniniu požiūriu
vertingiausių neogotikinių vartų Lietuvoje. Trakų Vokės dvaro sodyba –
viena raiškiausių ir vertingiausių istoricizmo laikotarpio Europinio
lygmens grafų Tiškevičių rezidencijų Lietuvoje.
Renovuotame grafo ūkiniame pastate įkurta keletas įstaigų. Ten įsikūrė
Panerių seniūnas ir Vokės komunalininkas, Vokės ambulatorija, vaistinė,
kultūros namai. Vidurinę mokyklą lanko apie 400 mokinių, o dar 100 vaikų
gali tilpti vaikų darželyje.
Lentvario dvaras (žr. 1 priedas, 2 pav. ) savo dydžiu, išraiška ir
padėtimi reljefe
yra juos supančio kraštovaizdžio neatsiejama sudėtinė
dalis. Dvaro rūmai vizualiai vyrauja apylinkėse ir sudaro vieną iš
kompozicinių centrų vietovaizdyje. Kadangi rūmai pastatyti ant aukštos
terasos Lentvario ežero pusiasalyje, jie gerai matomi tiek iš vakarų,
pietų, tiek ir iš rytų pusės.
Lentvario dvaras yra autentiškas dvaro sodybos ansamblis, kurio
pagrindiniai dvaro laikotarpio sodybos plano elementai liko nepakitę. Dvaro
rūmai ir ūkiniai pastatai buvo pastatyti valdant grafui Juzefui
Tiškevičiui, XIX a. II p. Daugelis šių pastatų išliko iki mūsų dienų, tik
pakeitė savo paskirtį arba buvo perstatyti. Kadangi dvaro ssodyba suformuota
per palyginti trumpą laiką (XIX a. vid.-XX a. pr.), tai visi dvaro pastatai
yra taip vadinamo “plytų stiliaus”. Jie netinkuoti, išradingai papuošti
raudonų plytų dekoru, neogotikiniais elementais.
Dvaro pastatai, statiniai ir reljefo formos suformuoja erdvių visumą,
kurios branduolį sudaro kompoziciškai išraiškingiausia ir funkciškai
svarbiausia centrinių rūmų erdvė. Lentvario dvaro parkas yra vienas
gražiausių, ypatingo dėmesio vertas istoricizmo epochos kūrinių.
Užutrakio dvaras (žr. 2 priedas, 4 pav.) yra Trakų istorinio
nacionalinio parko centrinėje dalyje. Pagal išplanavimo schemą sodybą kerta
pažintinis turistinis takas. Sodybos teritorijos juosta, besitęsianti
Galvės ežero ppakrante, kertanti pusiasalio pietinę dalį, yra teritorinio
juostinio išplanavimo. Užutrakio dvaro sodyba savo visuma nebuvo formuojama
kaip ansamblis. Kaip ansamblį galima traktuoti teritorijos dalį-
reprezentacinę zoną ir parką. Sodybos pastatų tarpe savo architektūriniu
sprendimu išsiskiria rūmai, statyti istorizmo stiliumi su renesanso ir
klasicizmo bruožais. Sodyboje užfiksuota 11 tvenkinių, jų fragmentų,
liekanų ir vietų. Užutrakio dvaro sodybos vandens telkinių sistema yra
gamtinė vertybė, turinti istorinę, estetinę ir materialinę vertę.
Lenkų architektas J.Husas suprojektavo neorenesansinius rūmus,
pastatytus 1896 – 1901 m. Rūmai dviejų aukštų taisyklingos formos su
keturiais monumentaliais taupios puošybos fasadais. Rūmų architektūra
simetriška. Pirmame aukšte yra septynios reprezentacinės salės su dideliais
stačiakampiais langais, o viduryje – holas ir laiptinė. Salių interjeras
buvo gausiai išpuoštas. Antrajame aukšte buvo įrengtos gyvenamosios
patalpos. Keturšlaitį stogą vainikavo aukštas špilis. Pagrindinis fasadas
orientuotas į parterį. Kartušas virš pagrindinių durų vaizduoja šilko
juostomis ir girliandomis apipintą Užutrakio Tiškevičių šeimos herbą.
Didesniu puošnumu pasižymėjo fasadas, atsuktas į Galvės ežerą. Vakarinio
fasado dalis įgilinta, šonuose stovi dvi kolonos su kapiteliais. Salių
pusapvalių langų viršus dekoruotas vaisių girliandomis. Galvės ežero krante
sumūryta baliustrada su masyvia raudonų plytų ir skaldytų akmenų mūro
atramine siena.
Nors ir apnykęs, ansamblis išsaugojo iki šių dienų pagrindinius
kompozicinio išplanavimo bruožus, kurie leidžia priskirti Užutrakio dvaro
sodybą prie reikšmingiausių Lietuvos dvarų ansamblių.
Trakų pilis (žr. 2 priedas, 3 pav.) – vienintelė vandens pilis visoje
Rytų Europoje. Ji stūkso vienoje iš daugelio Galvės ežero salų. Pilis buvo
statoma kaip gynybinė tvirtovė. Po Žalgirio mūšio pilis neteko savo
gynybinės reikšmės. Ji tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija. Trakų Salos
pilyje 1430 m. spalio 27 d. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas.
Vėliau pilis buvo naudojama kaip kalėjimas. TTrakų pilis – konventinio tipo
rūmai su donžonu ir priešpiliu. Po 1655 – 1660 karo jos griuvėsiai
palaipsniui iro. Plataus masto archeologiniai tyrimiai ir konservavimo
darbai pilyje buvo pradėti 1951 m. 1962 m. restauruotose pilies rūmuose
įsikūrė Trakų istorijos muziejus. Salos pilis – vienas iš labiausiai
lankomų istorijos architektūros paminklų Lietuvoje.
Trakų istoriniame nacionaliniame parke yra daugiau nei šimtas didingą
ir romantišką krašto praeitį menančių senųjų statinių ar jų likučių.
Garsiausia yra visą Galvės ežero Pilies salą užimanti Salos pilis,
kadaise vadinta Mažąja – Tai vienintelė išlikusi iš Lietuvos ežerų salose
stovėjusių pilių. Didžiąja Trakų pilimi buvo vadinama Pusiasalio pilis.
Šiandien galime matyti šios pilies bokštų ir gynybinių sienų griuvėsius.
Kadangi Trakų pilis yra didžiulis kultūros paveldo paminklas, tai šiuo
metu Trakų pilies restauravimo darbai vykdomi pagal Lietuvos kultūros
ministro 2000 m. patvirtintą Trakų Salos ir Pusiasalio pilių rezervato
tikslinę tvarkymo ir naudojimo programą. Rengiamas Trakų Salos ir
pusiasalio pilių kultūrinio rezervato detalusis planas. Salos pilis yra
Trakų Salos ir pusiasalio pilių kultūrinio rezervato teritorijoje, Lietuvos
valstybės nuosavybė.
Vidurio Lietuvos dvarai: Taujėnai, Raguvėlė, Astravo rūmai
Taurėnų dvaras (žr. 3 priedas 5 pav.), esantis už 16 km į šiaurę nuo
Ukmergės, minimas nuo XVI a. pradžios, kaimas – nuo XVI a. pabaigos. Tuo
metu dvaras priklausė Plonianskiams. 1595 m. Tuo metu dvaro pastatai buvo
maži, mediniai, dvaro namai – seni. Taujėnai, buvęs didingas dvaro
ansamblis, jį valdė Benediktas Marikonis, Konstantino Radvilos žentas.
Benediktas Marikonis pastatė Taujėnuose dailius italų stiliaus dvaro rūmus
ir įveisė anglų stiliaus parką. Dvaras dabar visų užmirštas, apleistas,
sugriuvęs, išgrobstytas, bet aptvertas. Sovietiniais metais buvo dalinė
restauracija, pastatas buvo gyvas ir naudojamas, nors vienas jo flangas
buvo lieptas nugriauti, atseit „per daug didingas pastatas“. Pirminis
pastato autorius Pedro Rossi, vėliau fligeliai buvo pristatyti Radvilų.
Raguvėlės dvaro (žr. 3 priedas, 6 pav.) sodyba užima beveik
stačiakampį plotą, išilgai kurio vingiuoja Juosta. Klasicistiniu principu
suplanuotoje dvaro sodyboje dominuoja rūmai, pastatyti XVIII a. pabaigoje.
Rūmų suplanavimas laisvas. Pirmojo aukšto patalpos nedidelės, antrojo
–erdvesnės. Rūmų išorė monumentalių brandaus klasicizmo formų. Simetriško
pagrindinio fasado kompozicijos centras akcentuotas keturių dorėninių
kolonų portiku ir trikampiu frontonu. Pastogę bei frontoną juosia
klasicistinis karnizas su modiljonais Į parką atgręžto fasado kompozicijos
akcentas – nedidelė terasa ir balkonas.
Astravo Rūmai itališkos vilos stiliaus Astravo rūmai yra viena
gražiausių romantizmo laikotarpio rezidencijų Lietuvoje. Rūmai statyti apie
1842 m., manoma, pagal Vilniaus universiteto architektūros katedros
absolvento Tomo Tišeckio projektą. Prie dviaukštės pagrindinės rūmų dalies
1859–1862 m. prijungtos galerijos su vieno aukšto paviljonais. Rūmų
kompozicija simetriška, tačiau tūris dinamiškas, centre iškilęs grakštus
bokštelis-belvederis. Pastato architektūra dvelkia elegancija,
aristokratiškumu. Fasadai modifikuotų orderinių formų: vietoje kolonų –
keturkampiai stulpai, centrinę ašį pabrėžia prieangis ir mezoninas lėkštu
trikampiu frontonu. Galerijų arkados iš pradžių buvo atviros, vėliau
dešinioji uužmūryta. Rūmų viduje palei centrinę ašį išdėstytas paradinis
vestibiulis ir ovalinio plano salė, iš kurios patenkama į terasą ir
laiptus, vedančius ežero link. Vestibiulis užima du aukštus ir yra puoštas
kolonų poromis (jonėninėmis pirmame aukšte, korintinėmis antrame). Platūs
antablementai gausiai dekoruoti lipdiniais (grifų ir gulbių figūrėlėmis,
akanto lapais, rozetėmis). Patalpų sienas dengė ąžuolo paneliai, drožinėti
frizai, valgomajame buvo įmontuotos indaujos, grindys išklotos geometrinio
rašto parketu. Visus medžio darbus atliko vietos meistras Stepas
Jurevičius.
Šeduva: Burbiškio dvaro rūmai ir parkas
Vertas dėmesio Burbiškio dvaro (žr. 4 priedas, 7 pav.) sodyba. Rūmų
architektūroje vyrauja provincialumo turintis ampyras ir romantizmui
būdingas laisvai interpretuotas orderis su neogotikos elementais.
Pagrindinis fasadas simetriškas, jo portikas primena triumfo arką. Masyvūs
stačiakampiai stulpai remia tris pusapskrites arkas, virš jų tiesiai platus
antablementas su lėkštu frontonu. XIX a. viduriui būdingos metalo detalės.
Romantizmo stilistinių formų įvairovė ypač akivaizdi šoniniuose fasaduose.
Interjere esančios krosnys pastatytos XIX a. viduryje. Jos yra
klasėse. Apmūrytos kokliais su reljefiniu dekoru. Ampyro stiliaus su pakura
už sienos. Krosnys sudaro 2 kompozicines grupes. Židiniai yra XIX a.
pabaigos su XX a. pr. ketaus puošyba. Židiniai vienodi, stačiakampiai,
istorizmo laikotarpio, tačiau turi ampyro ir moderno bruožų. Židinių dūmų
kanalas įrengtas sienoje. Židiniai paprastos kompozicijos, harmoningų
proporcijų, dekoratyvūs.
Burbiškio dvaras yra mišraus tipo, įkurtas XIX a. viduryje. Parko
kompozicijos centre yra rūmai. Anykštos upelio čiurlenantis vanduo suteikia
parkui gyvybės. Burbiškio dvaras
yra dviejų dalių. Pietinėje, mažesniojoje,
dalyje stūkso vienaukštis pastatas, rūmų link veda trys alėjos. Didesnioji,
šiaurinė, parko dalis yra peizažinio stiliaus.
Burbiškio dvaro rūmuose šiuo metu veikia pagrindinė mokykla. Daugelį
metų parkas nebuvo tvarkomas.
Panemunės pilys: Raudondvaris, Raudonės dvaras, Panemunės dvaras.
Aukštutinėje Nevėžio slėnio terasoje yra išlikęs Raudondvario dvaro
(žr. 4 priedas, 8 pav.) architektūrinis ansamblis. Rūmus XVII a. pradžioje
tikriausiai pastatydino Kauno pakamaris Vaitiekus Dziavaltauskas. 1840–1847
m. čia dirbo architektas Jokūbas Voleris, vėliau – garsus architektas
Laurynas Cezaris Anikinis (1787-1861). Po rekonstrukcijos rūmai įgijo
neogotikos bruožų. Rūmuose buvo įrengta biblioteka, dailės galerija,
garsėjusi senienų rinkiniais, vertingais Vakarų Europos ir Lietuvos
dailininkų kūriniais. Raudondvario ansamblio pagrindinis pastatas – XVII a.
antrosios pusės pilis – rūmai. Pilies rūmai su priešais išsidėsčiusiais
poriniais oficinų pastatais, ūkvedžio namu, šiltnamiu ir arklidėmis buvo
išdėstyti parko teritorijoje. Į ansamblį įeina ir poriniai tarnų
gyvenamieji namai. XVII a. pr. renesansinę su gotikos elementais pilį
sudarė dviaukščiai plytiniai stačiakampio plano rūmai, kurių šiaurės rytų
kampe buvo neužbaigtas apvalus bokštas su šaudymo angomis. XIX a. pr. prie
pilies buvo įkurtas parkas.
Po daugybės perstatinėjimų 1944 mm. Raudondvario pilis – rūmai buvo
sugriauti. Išliko tik išorinės ir iš dalies vidaus kapitalinės mūro sienos.
1967–1975 m. pilis buvo atstatyta
Raudonės pilis (žr. 5 priedas, 9 pav.) pastatyta XVI a. IV
ketvirtyje, rekonstruota XVII a. pab., 1810 -1822 m., 1861 – 11877 m Per I
Pasaulinį karą Raudonės pilį labai nuniokojo vokiečiai: buvo išgrobstyti
arba sunaikinti paveikslai, biblioteka ir kitos vertybės. 1934 m. pilis
buvo parduota varžytinėse. Visuomenei pradėjus protestuoti, perleista
Lietuvos bankui. Šiuo metu Raudonės pilyje įsikūrusi Raudonės pagrindinė
mokykla. Turistams siūloma pasikelti į 33,5 m. aukščio pilies bokštą, iš
kurio atsiveria nuostabi ponorama. Šiaurinėje Raudonės pilies pusėje
išlikęs mūrinis pilaitės pavidalo malūnas, statytas 1877 m. Šis pastatas
statytas ne malūnui, o dvaro ūkio reikalams – tarnų gyvenamosioms
patalpoms. Po I Pasaulinio karo jame buvo gyvenama, kai kuriose patalpose
pilami javai. Malūnas šiame pastate įrengtas tik 1923 m.
Panemunės pilis (žr. 5 priedas, 10 pav.) įvairiais laikotarpiais buvo
vis kitaip vadinama. Pilis statyta 1604-1610, ji puikiai atspindėjo
renesanso epochos bruožus, kai kur dar atkartodama jau praeitin
nutolstančius gotikos elementus. XVII a. viduryje pilį paveldėjęs Janušo
Eperješo sūnus Kristupas atliko barokinę rekonstrukciją. Dauguma langų bei
durų buvo perkelta į kitas vietas, juos taisyklingai išdėstant. 1759m.
renesansinis pilies ansamblis su uždaru kiemu buvo perdirbtas į U plano
rūmus su pagrindiniu pietiniu ir dviem šoniniais korpusais. Pilis pradėjo
nykti 1830m.
1935 m. pilies griuvėsiai ir sklypas perduotas Švietimo ministerijos
Archeologijos komisijai. Nuo to laiko jie buvo kultūrinių įstaigų žinioje.
Kauno Vytauto Didžiojo Kultūros muziejus pagal 1938 m. inžinieriaus A.
Mošinskio paruoštą projektą pilį konservavo. Buvo dirbama iki 1939 metų
rugsėjo pabaigos.
Dabar Panemunės pilis patikėjimo tteise yra valdoma Vilniaus Dailės
akademijos. 2004 m. parengtas Panemunės pilies restauravimo ir pritaikymo
turizmo reikmėms projektas.
Žemaitijos dvarai: Rietavas, Plungės dvaro ansamblis, Renavo, Plinkšių
Rietavo dvaras suklestėjo XIX a. viduryje. Tuo laiku Rietavas
Lietuvoje buvo svarbus kultūros centras. Būtent čia 1892 m. prasidėjo
elektrifikacijos istorija Lietuvoje. Rietave buvo įvestas ir pirmasis
telefonas, iš čia jo linijos nutiestos į pajūryje buvusias grafų Tiškevičių
valdas. Rietave Oginskių laikais vyko pirmosios Lietuvoje žemės ūkio
parodos, daug žmonių susirinkdavo į simfoninės muzikos ir pučiamųjų
instrumentų koncertus.
Plungės dvaro rūmai labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.
Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje buvo restauruota rūmų
išorė, juose įsikūrė statybos technikumas. Šiuo metu rūmuose veikia dailės
parodomis garsėjantis muziejus. Rūmuose atliekami restauravimo darbai bei
parko fragmentų tvarkymas. Įdomiausias architektūros paminklas Plungėje yra
ant dešiniojo Babrungo kranto stovintis Oginskių dvaro ansamblis. Tai
vienas ryškiausių, geriausiai išsilaikiusių XIX a. antros pusės dvarų
ansamblių Lietuvoje.
Renavo dvaras (žr. 6 priedas, 11 pav.) vienas iš įdomiausių ir
geriausiai išlikusių prižiūrimų dvaro ansamblių Žemaitijoje. Rašytiniuose
šaltiniuose apie Renavo dvarą užsimenama jau XVI a. Dvaro pastatas tada
buvo medinis su šiaudiniu stogu. Renavo rūmų ansamblis suformuotas XIX a.
antrajame ketvirtyje, priskiriamas romantizmo laikotarpiui. Renavo dvarą
siekiama padaryti turistų ir mažeikiškių traukos centru. Į projekto
pristatymą susirinko mažiau nei dešimtadalis kviestųjų verslininkų.
Atėjusieji dvaro pritaikymą verslo ir turizmo reikmėms vertino skeptiškai.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose PPlinkšių dvaras (žr. 6 priedas,
12 pav.) paminėtas 1717m. Po Pirmojo pasaulinio karo Plinkšių rūmus
nusipirko Lietuvos valdžia ir čia įkūrė žemės ūkio mokyklą. Iš pradžių
rūmai buvo stačiakampio formos. Pastatas turėjo aukštus pusrūsius. Čia buvo
įrengtos gyvenamosios patalpos, o ant jų – dar du aukštai. Du trylikaašiai
fasadai buvo beveik identiški, rūmų centre – triašiai iškyšuliai, sujungti
trikampiais frontonais. Stulpai ir kolonos prilaikė didžiules terasas su
baliustradomis. Fasadus vainikavo plati lipdinių eilė, kurioje buvo aukšto
langeliai.
Visos Lietuvos pilys, dvarai ir rūmai yra didžiulis kultūrinis
palikimas ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai. Apsilankę dvaruose,
galime sužinoti apie Lietuvos praeiti. Dvarai turi išliekamąją vertę, nes
yra architektūros paminklai. Būtina kiekvieną architektūrinį paminką
saugoti, restauruoti, puoselėti.
3. LIETUVOS KULTŪROS PAVELDO APSAUGA
Lietuvoje kultūros paveldo apsaugą grindžia Lietuvos Respublikos
Konstitucija, o pačiai paveldosaugai skirti trys įstatymai: Saugomų
teritorijų įstatymas, Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas ir
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (2005), pakeitęs anksčiau
galiojusį Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą. Naujasis
įstatymas daug griežčiau reglamentuoja kultūros paveldo apsaugą Lietuvoje.
Kultūros ministerija ir kultūros paveldo apsaugos administravimą vykdantis
Kultūros paveldo departamentas (KPD) numato principingai siekti, kad visų
apsaugos reikalavimų, numatytų įstatyme, būtų laikomasi.
Didžiausią Lietuvos istorinio nekilnojamojo paveldo dalį sudaro
urbanistikos ir architektūros vertybės. Archeologijos ir mitologijos
paveldo objektai pasižymi didele įvairove: tai piliakalniai, senoviniai
pylimai ir gynybiniai įtvirtinimai, statinių griuvėsiai ir liekanos,
religinio kulto vietos ir kkita. Svarbią kultūros paveldo dalį sudaro dailės
vertybės. Daugiausia jų – Lietuvos bažnyčiose.
1991 m. lapkričio mėn. Lietuvai įstojus į UNESCO ir ICROM pradėta
bendradarbiauti su tarptautinėmis kultūros paveldo organizacijomis,
atsirado galimybė pateikti UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui iškiliausius
Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo objektus. Kultūros ministerija numato
parengti įstatymą dėl UNESCO pasaulio paveldo sąraše esančių objektų
apsaugos Lietuvoje.
Kultūros vertybių apsaugos valstybinę politiką formuoja ir šios
politikos įgyvendinimą kontroliuoja Valstybinė paminklosaugos komisija –
Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertas
kultūros vertybių apsaugos valstybinės politikos klausimais. Kultūros
vertybėmis taip pat rūpinasi savivaldybių paminklotvarkos pareigūnai.
Kultūros vertybių apsaugos programos finansuojamos iš valstybės ir
savivaldybių biudžetų. Nekilnojamųjų kultūros vertybių saugojimo darbai
paprastai atliekami savininkų ar valdytojų lėšomis.
KPD rengia ir vykdo nekilnojamųjų kultūros vertybių (senamiesčių,
dvarų sodybų, statinių ir statinių kompleksų, statinių priklausinių,
archeologinių vietovių, memorialinių vietovių) tvarkymo darbų programas.
KPD nuo 1995 m. kasmet rengia Europos Tarybos programos “Europos
paveldo dienos” renginius Lietuvoje. 1999-2000 m. Europos paveldo dienų
renginiai siejami su kampanija “Europa- bendras paveldas”.
Tinkamai saugomas ir prižiūrimas kultūros paveldas padeda formuoti
Lietuvos įvaizdį, prisideda prie krašto gerovės kūrimo ir turizmo
plėtojimo.
IŠVADOS
Išnagrinėjus mokslinę literatūrą galima daryti išvadas:
1. Kiekvienos vietovės kraštovaizdyje matome įvairių istorinių
laikotarpių pėdsakus. Dalį išlikusių išskirtinių objektų
vertiname ir saugome kaip kultūros paveldą. Dar visai neseniai
dėmesys buvo skiriamas pavieniams paminklams, tačiau šiandien
kultūros paveldas imamas suvokti plačiau. Kultūros vertybės
išlikimui ir atskleidimui svarbi ne tik pavienių objektų, bet ir
jų istorinės aplinkos kaip visumos globa. Kultūros paveldas –
karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos
kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar
moksliniu požiūriu.
2. Dvarų paveldo išliekamoji vertė Lietuvos ir Europos kultūrai yra
didžiulė. Kiekvienas dvaras yra unikalus, išlaikęs savo
senoviškumą, todėl remiantis iki mūsų dienų išlikusių dvarų
pastatais, galima numanyti kaip gyveno mūsų protėviai. Kad
išlaikytume dvarų kultūrinę vertę turime dvarus saugoti,
renovuoti remiantis išlikusiomis nuotraukomis, aprašymais,
atsižvelgiant į epochos stilių.
3. Lietuvoje kultūros paveldo apsaugą grindžia Lietuvos Respublikos
Konstitucija, o Lietuvai įstojus į UNESCO ir ICROM pradėta
bendradarbiauti su tarptautinėmis kultūros paveldo
organizacijomis, atsirado galimybė pateikti UNESCO Pasaulio
paveldo sąrašui iškiliausius Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo
objektus.
LITERATŪRA
1. Bučas J. Kai kurie kultūros vertybių sampratos ir apskaitos klausimai.
// Kultūros paminklai. Nr.1. V. 1994, p. 132
2. Kultūros paminklai. Nr.1. V. 1994, p. 132.
3. Lietuvos aarchitektūros istorija, t. II (nuo XVII a. pradžios iki XIX a.
vidurio), Vilnius, 1994, p. 345–351.
4. Lietuvos architektūros istorija, t. III (nuo XIX a. II dešimtmečio iki
1918 m.), Vilnius, 2000, p. 55–57, 365, 367, 379, 441–442.
5. Lietuvos RRespublikos Turizmo įstatymas. Vilnius. 1998-03-19
6. Semaškaitė I. Lietuvos pilys ir dvarai. Istorijos ir legendos,
architektūros bruožai. Patarimai, nuorodos, ieškantiems kelio.-Vilnius,
2003, p.117.
7. Skerstonienė I. Lietuvos turizmo ištekliai. Vilnius. 2002
8. Svetikienė I. Turizmo marketingas. Vilniaus. 2002
PRIEDAI
1 priedas
[pic]
1 pav. Trakų Vokės dvaras
[pic]
2 pav. Lentvario dvaras
2 priedas
[pic]
3 pav. Trakų pilis
[pic]
4 pav. Užutrakio dvaras
3 priedas
[pic]
5 pav. Taujėnų dvaras
[pic]
6 pav. Raguvėlės dvaro rūmai
4 priedas
[pic]
7 pav. Burbiškio dvaras
[pic]
8 pav. Raudondvario dvaras
5 priedas
[pic]
9 pav. Raudonės pilies fragmentas
[pic]
10 pav. Panemunės dvaras
6 priedas
11 pav. Renavo dvaras
[pic]
12 pav. Plinkšių dvaras
