Leonardas Da Vinci

LEONARDAS DA VINČI

Portretas (dailininkas nežinomas)

Leonardas gimė 1452 m. balandžio 15 dieną Anchio kaime netoli mažo, mėlynų, ūkanotų kalnų puslankiu apsupto Vinčio miestelio, Toskanoje, 30 km. nuo Florencijos. Jo tėvas Seras Pietras da Vinčis – pasiturintis notaras. Motina Katarina – valstiečio duktė. Leonardas buvo nesantuokinis vaikas ir augo tėvo šeimoje. Jo tėvai atskirai gyveno, vaikas turėjo pamotę. Leonardas lankė kaimo pradžios mokyklą ir gana sunkiai išmoko rašyti, skaityti ir skaičiuoti. Mieliau jis klaidžiodavo su savo mylimu dėde Frančesku. Šis buvo jam ppavyzdys. Dėdė Frančeskas išmokė Leonardą mylėti gamtą, gyvūnus. Kadangi Leonardas buvo nesantuokinis vaikas, tai tokių mokslų siekti kaip tėvo tais laikais neturėjo galimybės. Tėvas gana anksti pastebėjo sūnaus gabumus. Pirmasis užsakymas buvo tėvo – vaikas turėjo dekoruoti kambario sieną. Tam jis rinko savo kambaryje gyvates, žiogus, driežus, skėrius, naktinius drugius ir šikšnosparnius. Ir visiškai nekreipė į dvoką, sklindantį jo kambaryje. 1469 metais jis su tėvu persikėlė į triukšmingą, turtingą Florenciją, kur Leonardui buvo suteiktas geriausias mokymas, kokį tik Florencija galėjo ppasiūlyti. Seras Pietro norėjo paremti sūnaus meninius sugebėjimus ir parodė keletą vaiko piešinių Verokjai.

Leonardas gimė jaudinančiu Italijos istorijoje laikotarpiu, vėliau pavadintu renesanso vardu. XIV a. pradžioje domėjimasis graikų ir romėnų kultūra skatino mokslo ir menų atgimimą. Turtingi Italijos mmiestai valstybės, kaip Florencija, traukė talentingiausius to meto mokslininkus, menininkus ir amatininkus.

Jaunasis Leonardas gavo įprastą ano meto išsilavinimą, tačiau jau tada ryškėjo jo didis tapytojo talentas. Sakoma, kad senjoras Pjeras pirmąkart supratęs sūnų turint gabumų, kai Leonardas papuošė skydą slibino atvaizdu. Pabaisa, nutapyta pagal varlių ir driežų piešinius, buvo tokia tikroviška, kad tėvą net išgąsdino.

Kai Leonardui buvo apie penkiolika metų, jį pasiuntė mokytis tapybos ir skulptūros pas vieną žymiausių Florencijos menininkų – į Andrėjos del Verokjo dirbtuvę. Kartu su kitais jaunais mokiniais Leonardą mokė piešimo ir tapybos, skulptūros įgūdžių. Jis taip pat padėjo Verokjui tapyti kai kuriuos paveikslus.

Leonardas buvo vienas geriausių Verokjo dirbtuvės mokinių. Sakoma, kad mokinio darbas padarė tokį įspūdį mokytojui, jog šis metė tapybą ir aatsidėjo skulptūrai.

Leonardas negalėjo tikėtis geresnio lavinimosi. Studijuoti buvo sunku : jis turėjo mokytis piešti, po to – spalvų maišymo technikos, tapybos ir kalti bei lieti skulptūras iš akmens, bronzos. Taip pat studijavo krumpliaračių ir svertų mechanizmus, geometriją bei anatomiją. Mokslus dailininkas baigė po šešerių metų. 1472 m. Jis tapo Šv. Luko tapytojų gildijos nariu. Dauguma kurios nors profesijos žmonių būrėsi į gildijas. Šios saugojo savo narių interesus ir rūpinosi, kad būtų laikomasi taisyklių.

Greitai Florencijoje Leonardas įsigijo nuosavą dirbtuvę. KKūrėjas, pradėjęs trečiąją dešimtį, buvo išvaizdus vyras ilgais, šviesiais plaukais ir ryškiai mėlynomis akimis. Savo išvaizdai jis skyrė daug dėmesio. Menininkas mėgo gyvūnus ir puikiai valdė arklius. Be to, jis valgė vegetarišką maistą, o tai anais laikais buvo neįprasta. Leonardą, pagarsėjusį pokštininką ir gabų muzikantą, žmonės mėgo. Tačiau genijus jautėsi vienišas ir visą savo energiją atiduodavo darbui. Jis niekada nesukūrė šeimos.

Leonardas da Vinčis parodė didį talentą, žmonių kūnams suteikdamas apvalumo ir vientisumo įspūdį. Jis tai sugebėjo padaryti vaizduodamas, kaip šviesa ir šešėlis krinta ant veidų, rankų, kojų ir drabužių. Dailininkas suprato, jog norint tai nutapyti, geriau vartoti aliejinius dažus, nes jie suteikia galimybę dažų sluoksniais sukurti įvairius atspalvius. Aliejinė tapyba atsirado Nyderlanduose, o Italijoje tai buvo dar nauja technika.

Milane Leonardas išplėtojo keletą tapybos teorijų. Jis tikėjo, kad atidžiai stebint galima suvokti dalyko esmę ir kad menininkai turėjo atlikti svarbų vaidmenį, nes tai, ką suvokė, jie galėjo tiksliai ir kruopščiai užfiksuoti paveiksluose. Leonardsas piešė viską, kas jį supo, ypač dažnai darydavo veidų ir kūno dalių eskizus. Jis taip pat stebėjo, kaip ant veidų, pirštų, plaukų ir drabužių krinta šviesa, atskleisdama jų struktūrą. Tai, ko išmoko, dailininkas perteikė savo portretuose. Dėl šviesos ir šešėlių jo tapytos figūros atrodo trimatės iir tikroviškos. Šis įspūdis vadinamas chiaroscuro, itališkai “šviesa ir šešėlis”. Portretuose Leonardas daug dėmesio skyrė detalėms – papuošalams, drabužiams, plaukams.

Leonardo da Vinčio tapyba savita tuo, kad jis sugebėjo viską vaizduoti susiedamas bei trimatėje erdvėje. Tapytojui tai pavykdavo, atidžiai ištyrinėjus šešėlius ir atsargiai parinkus spalvas. Šioje srityje menininkas savo amžininkus buvo pralenkęs mažiausiai penkiasdešimt metų. Kiti dailininkai grūmėsi su ta pačia problema, tačiau daugelis jų darbų, palyginus su Leonardo, atrodo plokšti. Naudodamas paprastą, tamsų toną, kūrėjas savo portretams suteikė papildomą jėgą. Todėl šviesa, krintanti ant lygios pozuotojų odos, stebina dar labiau.

Leonardas manė, kad žinios turi būti grįstos stebėjimu. Jis sudarė grandiozinį planą: aprašyti visų pasaulio daiktų sandarą, tikėdamas, kad tai atskleis harmonijos ir proporcijos dėsnius, kurie, buvo manoma, sudaro visų daiktų pagrindą. Užduotis buvo beviltiška, tad liko neužbaigta.

Leonardas buvo tikras Renesanso žmogus, apdovanotas daugybe talentų ir nepasotinamu žinių troškimu. Universitete jis nestudijavo, o švietėsi originaliu, tačiau labai kruopščiu būdu. Pavyzdžiui, anatomijos jis mokėsi ligoninėje, skrosdamas lavonus. Tai buvo įprasta daktarams, tačiau ne menininkams.

Leonardas buvo kairiarankis. Tuomet, kai rašydavo plunksna ir tušu, tai buvo labai nepatogu, nes stumiant plunksną į priekį, ranka braukia per nenudžiūvusį tušą. Dailininkas sugalvojo geresnį dalyką. Jis rašė atbulai, iš dešinės į kkairę. Išradėjas rašė veidrodiniu raštu – tai visai kaip įprastas raštas, tik pakeltas priešais veidrodį. Veidrodinį raštą galima skaityti naudojant veidrodį. Tiesą sakant, kai tik įpranti, visai lengva skaityti ir be jo. Rašyti taip pat nėra labai sunku.

XIV a. Europoje atsirado parakas. Leonardas suprato, kad tai paveiks karo eigą. Jis suprojektavo daugybę karo įrenginių : daugiavamzdžius šaunamuosius ginklus, mechanizmą šaudyti ginklais, laikomais rankose, aptakius svaidomuosius pabūklus su stabilizatoriais ir tvirtoves, kuriose kuo geriau būtų galima panaudoti patrankas. Taip pat kūrė įvairiausius kitus mechanizmus : kranus, pjaustymo įrankius, mechanines audimo stakles ir įrangą vielai gaminti.

Leonardas sukūrė vienintelę skulptūrą – 6,7 metrų aukščio raito Frančesko Sforcos, Ludoviko tėvo, statulą. Šį paminklą skulptorius su pertraukomis kūrė dvylika metų. Nepaprasto dydžio, modelį iš molio baigė 1493m.

Raito Frančesko Sforcos paminklą Leonardas ketino lieti iš bronzos, tačiau dėl milžiniško statulos dydžio iškilo sunkumų. Iš paminklo eskizų matyti, kad skulptorius puikiai piešė gyvūnus. Skulptūra buvo taip suprojektuota, kad matytųsi pažaboto žirgo jėga ir raitelio meistriškumas. Pirmame variante žirgo svorį turėjo sumaniai atlaikyti parpuolusio kario figūra. Tačiau tai išlieti buvo neįmanoma, todėl antrame variante žirgas paprasčiausiai eina. Ši poza vėlesniems skulptoriams tapo raitelio statulos modeliu.

Statula buvo tokia didžiulė, kad jai pagaminti

reikėjo labai daug bronzos. Tiesą sakant, metalas buvo surinktas ir paruoštas naudoti. Tačiau Milanui grėsė prancūzų antpuolis, tad iš brangiojo metalo buvo nulietos patrankos. Nepaisant visų pastangų ir išradingų minčių apie liejimo iš bronzos techniką, statula nebuvo baigta.

Ilgainiui Leonardas įsitikino, kad mechanikos ir matematikos dėsniai pasaulyje gali viską paaiškinti. Mokslininkas buvo apdovanotas dideliu pastabumu : jis galėjo akimis sekti skrendančio paukščio judesius, o paskui tiksliai pavaizduoti popieriuje. Išradėjas tikėjo, kad vienas iš žmogaus privalumų yra sugebėjimas atidžiai tyrinėti iir stebėti. Pavyzdžiui, jeigu jis galėtų suprasti, kaip skrenda paukštis, tai turėtų sugebėti apskaičiuoti, kad ir žmonės, naudodamiesi tais pačiais principais, tačiau su prietaisais, galėtų skraidyti.

Leonardas buvo įsitikinęs, kad žmonės gali skraidyti. Suvokęs, kad plazdenti kaip paukščiams sparnais jiems užtenka raumenų jėgos, jis nukreipė dėmesį į kitas galimybes ir sukūrė “skraidymo propelerį”, panašų į sraigtasparnį.

Tačiau žmonijos skrydžiai tapo įmanomi, tik išradus našius, lengvus variklius, praėjus beveik keturiems šimtmečiams po Leonardo mirties.

Jau iš pirmųjų Leonardo paveikslų matyti, kkad tapytojas domėjosi gamta ir ją kruopščiai kopijavo. Visą savo gyvenimą jis piešė augalus ir įdėmiai studijavo jų proporcijas. Tyrinėtojas padarė išvadą, kad įvairios formos gamtoje nėra atsitiktinės. Pavyzdžiui, augalo formoje atsispindi jo pasikeitimas iš mažutės augalo sėklelės į augliuką, oo vėliau – į daug kartų didesnį lapuotį.

Leonardas buvo pirmasis menininkas, daręs žmogaus skrodimą. Nuo 1510 m. jis vėl pasineria į prieš 20 metų pradėtas anatomijos studijas. Tam turėjo įtaką jo pažintis 1509 m. su Markantonio dela Tore, medicinos mokslų daktaru Pizos universitete. Žmogaus kūno tyrimų rezultatai maždaug 200 lapų ir itin tiksliai ir plastiškai pavaizduota žmogaus anatomija. 1512 m. Leonardas atvyko į Romą. Čia jis nesusilaukė popiežiaus paramos, kurios tikėjosi. Manoma, kad šiuo laikotarpiu ir buvo sukurtas vienintelis Leonardo autoportretas. Leonardo autoportretas – tai nepaprastai meistriškas piešinys. Grakščios linijos ir kruopščiai nupiešti šešėliai. Tačiau portrete matyti susimąstymas : iš jo dvelkia vidine energija ir galbūt kažkoks nusivylimas. Tai žmogus, kuris visą gyvenimą energingai dirbo ir vis tiek jjautė, kad dar daug nepadarė.

1515 m. buvo sukurtas „Jono Krikštytojo“ paveikslas. 1516 m. Leonardas da Vinčis paliko Italiją ir išvyko į Prancūziją. Menininkas pasiėmė keletą paveikslų, bet kuriuos, tikrai nežinoma. Leonardą lydėjo jo mokinys ir draugas Frančeskas Melcis ir tarnas Batista de Vilanis. Kitas jo mokinys – Salajis – dar liko Milane. Tačiau netrukus ir tas šiaip taip pasiekė Prancūziją. Prancūzijos karalius, pasikvietęs atidavė valdyti gražią Klu pilį netoli Ambuazos karaliaus rūmų. Čia, Prancūzijos viduryje, Leonardas praleido paskutiniuosius gyvenimo metus: kkūrė kanalų tinklo projektą, piešė eskizus numatytiems perstatyti karaliaus rūmams, konstravo įvairius mechanizmus karališkoms šventėms. Atvykus į Klu, netrukus jam atėmė dešinę ranką. Kažkada buvęs galingas organizmas priešinosi ligai. Tačiau sveikata vis menkėjo. 1519 m. balandžio 23 dieną Leonardas surašė testamentą. Frančeskui da Melciui paliko visas knygas, instrumentus, piešinius ir užrašus apie menininko amatą bei meno paslaptis, drabužius ir iždo neišmokėtą atlyginimo dalį. Neliko užmiršti testamente ir Batista de Valanis ir Salajis.

1519 m. gegužės 2 dieną didysis žmogus ir menininkas mirė.

Žymiausi menininko darbai

Paskutinė vakarienė

Nuo 1495 iki 1497 metų Leonardas dirbo prie savo šedevro “Paskutinė Vakarienė”. „Paskutinė vakarienė“ – gilaus monumentaliosios tapybos dėsnių supratimo pavyzdys. Ji nutapyta ant siauros sienos didžiulėje, pailgoje salėje – Santa Marija dela Gracia vienuolyno valgomajame. Nuo 1497 m. pradėjo Leonardas dirbti kartu su Luku Pačjoli, žinomu to laiko matematiku prie jo garsaus kūrinio „Divina Proportione“. Per savo ilgą buvimą Milane Leonardas taip pat pateikė kitų paveikslų ir piešinių (daugelis jų yra prarasti), eskizų. 1499 metų gruodį, Milaną užkariavus prancūzams, menininkas trumpam nuvyksta į Montoją ir Veneciją ir 1500m balandžio mėnesį grįžta į Florenciją.

Mona Liza

1503 m. pavasaris – 1505 vasara – laikotarpis, kai Leonardas da Vinčis kūrė „Mona Lizą“ – vieną iš labiausiai žžinomų kada nors nutapytų portretų, kuris dar žinomas kaip „Džokonda“. Tai Florencijos didiko Frančesko del Džokondos žmona. Atrodo Leonardas jautė ypatingą meilę paveikslui, nes jis pasiimdavo jį su savim į visas savo vėlesnes keliones.

„Madona su kūdikiu“ „Madona grotoje“

„Šv. Ona“ „Madona su gėlė“

ĮVADAS

Leonardo da Vinci (Leonardas da Vinčis; 1452 balandžio 15 – 1519 gegužės 2) – italų architektas, tapytojas, skulptorius, muzikantas, meno teoretikas, inžinierius, išradėjas. Domėdamasis mokslu, jis visada likdavo dailininkas, o tapydamas paveikslą – mąstytojas ir mokslininkas. Leonardui da Vinčiui, gal būt, labiau, negu kitiems Renesanso veikėjams, tinka sąvoka homo universale. Šis nepaprastas žmogus viską žinojo ir mokėjo viską, ką žinojo ir mokėjo jo epocha. Be to jis nuspėdavo tai, apie ką jo laikais dar niekas ir nesvajojo. Jis apgalvojo skraidomojo aparato konstrukciją ir, kaip galima spręsti iš piešinių, priartėjo prie malūnsparnio idėjos.