Leonardas Da Vinčis

Martynas Macas

referatas tema “Leonardas da Vinčis”

Laukuva

2004

-1-

“[.] Tai, kas sudaro pasaulio esmę, kas jame egzistuoja ar yra išgalvota, tapytojas pirmiausia suvokia protu ir tik po to rankomis. O pastarosios – tokios tobulos, kad tam tikru momentu sukuria žvilgsnio aprėptų proporcijų harmoniją, prilygstančią tikrovei.”

Leonardo požiūriu, tapyba – “galutinis tikslas”, absoliuto ieškojimas, patyrimo susisteminimas į viską aprėpiantį meną.

Menas – tai filosofija ir scienza mentale, jis semiasi peno iš dviprasmybės, nepaaiškinamų dalykų dukters, jis kopijuoja gamtą ne tam, kad pakartotų ją, o kad sukurtų pproto ir utopijos “didį kūrinį”, kad sukonkretintų vaizduotę ir suabstraktintų tikrovę, kad taptų matoma tai, ko “kitaip nepamatysi”. Analitiniu piešiniu tapytojas pažaboja pasaulio kūno – pastato – mechanizmo tapsmą ir esmę, neaplenkdamas net ir tų begalinių “reiškinių, su kuriais niekada nebuvo eksperimentuojama”.

“Pasakyk su užsidegimu [.], kodėl akis sapne kokį nors daiktą mato aiškiau, nei vaizduotė būdraudama ?”

Leonardo senelis pasakojo:

“1452 metų balandžio 15-tąją, šeštadienį, trečią valandą nakties, man gimė anūkas, sero Piero, mano sūnaus, vaikas. Jam davė vardą Lionardo. Kunigas Piero ddi Bartolomeo iš Vinčio pakrikštijo jį (dalyvaujant) Papino di Nanni Banti, Meo di Tonino, Piero di Malvolto, Nanni di Venzo, Arigho di Giovanni Tedescho, Monai Lisai di Domenichio di brettone, monai Antoniai di Giuliano, monai Niccholosai del Barna, monai Mariai, NNanni di Venzo dukrai , monai Pippai di Previchone.”

Rastas dokumentas, kuriuo Antonio Da Vinci, Leonardo senelis, paliudija kūdikį su šeima siejančius ryšius ir visiškai paneigia dviprasmiškas užuominas apie menininko vaikystę ir tariamas jos paslaptis. Pagal dabartinį skaičiavimą Leonardo gimimo valanda 22.30, šeštadienį, 1452 metų balandžio 15-tąją. Vaikas nesantuokinis, bet nieko nebuvo daroma jo gimimui įslaptinti ar kilmei nuslėpti. Akivaizdu, kad jis buvo laikomas “meilės kūdikiu”, o ne “nuodėmės vaisiumi”. Vėliau Leonardo primins tai savo anatominiuose piešinuose: “ O jeigu sueitis įvyksta iš didelės meilės ir didžio kits kito geismo, tuomet vaikas būna didžiai protingas ir kupinas sąmojo, gyvybės bei gracijos.”

Du tėvai, penkios motinos ir aštuoniolika brolių

Tuo laiku, kai da Vinčio miestelio kaimynai šventė Leonardo gimtadienį ir dalyvavo ceremonijoje buvo nnepaprastas dalykas. Vaikas turi penkias krikštamotes ir penkis krikštatėvius, visus iš to paties miestelio; tarp jų ir Arrigo di Giovani Tedesco, labai gerbiamą Florencijos aristokratų Ridolfi, stambių žemės valdų ir namų Vinčyje savininkų, prievaizdą. Vos gimęs kūdikis mielai priimamas tėvo namuose, stovinčiuose priešais municipalitetą, jis niekaip neišskiriamas iš šeiminykščių.

Vaiko motina vardu Caterina; jos pavardė neišaiškinta. Ar ji di buon sangue , gero kraujo, kaip tvirtina pirmasis Leonardo biografas ? Ar ji medkirčio Bosciolo di Cerreto Guid duktė ? be abejonės, jji iš Leonardo tėvo šeimos pažįstamų rato. Po kelių mėnesių ji išteka ne už sero Piero, bet už jo draugo Antonio di Piero Buti del Vacca da Vinci. Jis dirba puodžiumi prie krosnies Šv. Petro Kankinio vienuolyne, kurį vėliau

-2-

perstatys ir valdys Leonardo tėvas bei dėdė Francesco. Antonio del Vacca turi iškalbingą pravardę: l’ Accattabriga , mėgstąs kivirčytis. Caterina išsikraustys gyventi pas jį į Kampo Dzepį, į gretimą Šv. Panteliejaus parapiją. Praėjus kiek daugiau nei metams po Leonardo gimimo ji pagimdys dukrą Pierą, vėliu dar keturis vaikus.

Leonardo tėvas – seras Piero Fruosino di Antonio Da Vinci. Jam dvidešimt penkeri metai ir jis jau ketverius metus tarnauja notaru Pizoje, bet kartu ir Florencijoje. Praėjus keliems mėnesiams po Leonardo gimimo, jis veda jauną šešiolikmetę merginą – Albierą degli Amadori iš turtingų florentiečių šeimos, kuri miršta gimdydama Florencijoje 1464 metais. Po metų seras Piero vėl veda Fracescą di ser Giuliano Lanfredini, kuri miršta 1473 m. bevaikė. Pirmasis Leonardo brolis iš tėvo pusės Antonio gimsta 1477 m.; jo motina Margherieta di Francesco di Jacopo, tuomet aštuoniolikmetė, pagimdys dar penkis vaikus. Galiausia seras Piero 1485 m. veda Lukrezią di Guglielmo Cortigiani, kuri susilauks septynių vaikų. Penkiasdešimt penkerių metų Leonardo dar kreipsis į ją žodžiais: “Brangioji iir malonioji motina.”

Erudicija ir valstietiškoji kultūra

Vaikystėje praktinis Leonardo patyrimas užgožia teorinį lavinimąsi: žinoma, jis gyvena notaro šeimoje tačiau kaimo, kur daromas vynas, spaudžiamas aliejus, malami miltai, aplinkoje – ten jis tiesiogiai susiliečia su valstietiška kultūra.Senelis Antonio turi žemių, kurias iš dalies pats dirba, mylimas dėdė Francesco turės malūną, o brolis Giovanni taps “smuklininku ir mėsininku”. Būsimasis mechaninių sistemų kūrėjas stebi žemę, kurią mindo jo kojos, “menkiausias rasos lašelių daleles”, mėgina suprasti pasaulio prigimtį.

“Leonardo da Vinci buvo įpratęs rašyti kaire ranka, kaip rašo žydai.” Iš tikrųjų Leonardo nuo mažumės spontaniškai rašo taip, kad jo užrašus galima perskaityti tik veidrodyje: jis rašo kaire ranka, eilutę pradėdamas iš dešinės, kaip rašydavo seniausiųjų civilizacijų žmonės ir kaip dar teberašo arabai. Dažnai savo užrašuose jis pirmiausia prirašo dešinįjį puslapį, tik paskui kairįjį. Čia nesama jokio ketinimo ką nors nuslėpti. Nieko nuo “velnio rašytojo”, tai paprasčiausiai gana dažnai pasitaikanti percepcijos yda, kuri nebuvo ištaisyta vaikystėje; tai vaikui paliktos laisvės įrodymas riboto jo literatūrinio išsilavinimo: jis buvo pavainikis ir neturėjo galimybės siekti raštingo žmogaus karjeros. Leonardo kartais naudoja ir “normalią” kaligrafiją, žinoma, ne taip lengvai, dažniausia tik ypatingais atvejais, kai reikia aiškumo, pavyzdžiui, kai kuriuose topografiniuose žemėlapiuose ar kai aprašo savo tėvo mirtį. O piešia abiem rankom. AAr tasai polinkis, susiliejęs su ypatingu pagaulumu ir pojūčių jautrumu, padėjo jam išsiugdyti vizualinius ir grafinius gabumus bei piešėjo talentą ? Grafologų nuomone, jis reiškia stiprų “norą būti galingam”. Tačiau oficialiuosius savo raštus ir laiškus Leonardo užsako kitiems kaligrafams.

-3-

Notarai ir keramikai

Senelė Lucia di ser Piero di Zoso, atstojusi mažajam Leonardo motiną, tikriausiai turėjo lemiamos reikšmės pirmosioms vaiko sąsajoms su menu. Ji buvo kilusi iš notarų ir keramikų šeimos, turėjusios namų, žemės valdų, bet, svarbiausia – krosnį, kur buvo žiedžiami įvairiausi puodai, ypač majolika, – jis atrado ją Toja di Bakerete, viename iš keramikos gamybos centrų, kuris buvo visai prie Vinčio, Karminjano komunoje. Keramika buvo viena garsiausių bei XIV ir XV amžiuje labiausiai paplitusių dailės rūšių. Daugelis požymių liudija, kai Leonardo buvo susipažinęs su keramikos menu ir pats dirbo šioje srityje. Akivaizdu, kad berniukas lankydavosi Bakerete, bent jau šeimyninėje puodų žiedykloje, kurios savininku vėliau tapo jo tėvas seras Piero. Buvo rasta terakotikių skulptūrų, majolikos su pynių motyvais ir aštuonkampių keraminių kubų, primenančių Leonardo piešinius.

Ryškiausias brandaus Renesanso menininkas ir mokslininkas buvo tapytojas, skulptorius, architektas, rašytojas, muzikantas, meno teoretikas, karo inžinierius, matematikas, anatomas, fiziologas, botanikas. Daug darbų dažnai nepabaigdavo, nes nuolatos keisdavo interesų sferas ir neretai abejodavo, ar pavyk pasiekti trokštamo idealo tobulybės.

Leonardas da Vinčis gyveno ir kūrė italų Renesnso epochoje, apie kurią Fridrichas Engelsas rašė: “Tai buvo didžiausias progresyvus perversmas iš ligi tol žmonijos išgyventų perversmų, epocha, kuri buvo reikalinga milžinų ir kuri pagimdė milžinus – minties, aistros ir charakterio, daugiapusiškumo ir mokytumo milžinus.”

Leonardo turėjo tvirtą charakterį, buvo smarkus, atkaklus, drąsus ir ryžtingas.

Tapybos pagrindų mokėsi A. Verokjo (1435 – 1488), skulptoriaus ir tapytojo dirbtuvėje Florencijoje.

Toskanos širdyje, klestint Renesansui

Priešingai, nei buvo manoma, Vinčis – anaiptol ne izoliuotas ir juolab ne primityvus mmiestelis, ne užkampis. D’Orbinjano (čia Leonardo šeima jau 1451 m. turėjo namus su žemės valdomis) , Sant Anzano (parapija, kuriai priklauso Vinčio miestelis) bažnyčiose gausu įvairių laikotarpių meno kūrinių. Pačiame Vinčyje Santa Croce bažnyčioje stovinti 1455 m. sukurta “Magdelena” liudija, kad vietiniai skulptoriai buvo akivaizdžiai susipažinę su Donatello ir Bicci darbais.

Toskanos širdyje, prie pat Florencijos esantis Leonardo gimtasis miestelis palaiko glaudžius religinius, kultūrinius ir prekybinius ryšius su kaimyniniu Pistojos miestu, vienu didžiausių to regiono meno židiniu. Čia, brolių Pisano bareljefuose, LLeonardo stebi veido išraiškas, i moti dell’animo, sielos virpesius, rankų mostus ir netgi pirštų kalbą.

1465 metais Leonardo sukanka trylika ir, galimas daiktas, jis jau pradeda dirbti kaip dailininkas.

-4-

Meno pradžia

Leonardo iki 1468 m. įregistruotas kaip Vinčio miestelio gyventojas. Bet jis gyvena nne tik ten, nes seras Piero daugiausia dirba Florencijoje, kur aptarnauja įtakingiausias miesto šeimas – nuo Medici iki boloniečių Bentivoglio, be to, registruoja geriausius meno kūrinius.

Nuo kada Leonardo paskiria savo gyvenimą menui ? Ar nuo 1469 m., kai, anot tradicinės legendos, patenka į Verrocchio dirbtuvę Florencijoje ? Sunku tuo patikėti:

pameistriai būdavo priimami į dirbtuves labai jauni. Akivaizdu, kad Leonardo – anksti subrendęs genijus. Tarp jo pameistrystės ir to meto, kai jis įgis literatūros bei mokslo žinių, – didelis laiko tarpas.

Giorgio Vasari pasakojimas (garsiausių italų architektų, tapytojų ir skulptorių gyvenimų aprašyme 1550 ir 1568) iš esmės įtikina, nors knygoje daug netikslių detalių, kuriomis siekiama pagrįsti Leonardo mitą. Vasari rašo, kad seras Piero galėjo labai veiksmingai padėti jaunajam Leonardo “toli pažengti mmokslo ir kultūros gilinimo srityje”, tačiau šis, būdamas “įnoringas ir nepastovus”, visai nepasižymėjo uolumu studijose, o ypač skaičiavime. Jis labiau mėgo muziką, o svarbiausia – “be atvangos tapė ir lipdė” dar prieš pažintį su Verrocchio. Visa tai patvirtina hipotezę, kad Leonardo jau tuomet buvo įvaldęs “piešimo meną”.

1473 m. pirmasis kūrinys

Pirmasis kūrinys, galintis būti Leonardo jaunystės kūrybos gaire, – “Santa Marija dela Nevės peizažas”, autorius savo ranka parašė ant piešinio atlikimo datą, vos tik jį baigęs: 1473, rugpjūčio 5. Šis ggamtovaizdis buvo laikomas “pirmuoju tikru peizažu (meno istorijoje)”. Iš tikrųjų pirmuosius du peizažus medžio lentoje nutapė sienietis Ambrogio Lorenzetti prieš šimtą penkiasdešimt metų, beje, peizažo tema buvo dažnai rutuliojama Tolimųjų Rytų mene. Tačiau visai kito registro kūrinys šita gimtojo krašto vizija, kurią Leonardas pateikia kaip natūraliausią, instinktyviausią archetipą ir kurią jis papildo pilies – galimas daiktas, Larčano – perspektyva, Fukčekjo pelkių vizualiniai efektais, o horizonte – Monsumano “vulkaninio” kūgio siluetu.

Tapytojas ir inžinierius

Pastaboje, įrašytoje Romoje, kai studijavo litavimo paraboliniais veidrodžiais būdus, Leonardo prisimena, kaip prieš keturiasdešimt metų Florencijoje “buvo sulituotas” milžiniškas varinis rutulys ant Santa Maria del Fiore katedros kupolo žibinto. Žibintas buvo užsakytas Verrocchio 1468 m. ir pastatytas 1472 m. gegužės 27-28 dieną. Tuomet Leonardo nupiešė daugybę Brunelleschi mechanizmų, kuriuos šis suprojektavo katedros statybai. Ta pastaba patvirtina hipotezę, kad Leonardo jau tuomet buvo susipažinęs su įvairiausiomis sukurtomis sistemomis – teatro dekoracijų mechanizmais arba “skrendančiu virš vandens vežimu”.

Leonardo – vienas pirmųjų dailininkų, naudojusių aliejų vietoj temperos, ir todėl, kai jis prikiša pirštus prie kitų pradėtų paveikslų, atsiranda ryškių nevienodumų. Kūrinys “Apsireiškimas” atskleidžia jaunuolio galimybes ir siekimus, jame novatoriškai sujungta įvairiausia patirtis, tiek tapybinė, tiek plastinė bei muzikinė.

-5-

Mechanizmų menininkas

Seniausi Leonardo piešiniai, datuojami 1475 m., patvirtina, kad jis atsideda ne vien tapybai, bbet ir technikos studijoms. Tai perspektografas, hidraulinės ir povandeninės kvėpavimo sistemos, projektorius, savieigis vežimas, pagarsėjęs pavadinimu “Leonardo automobilis”. Leonardo naudojasi antikiniais šaltiniais, viduramžių palikimu ir kvatročento pradžios Toskanos inžinierių atradimas. Jis siekia pavaizduoti kaskart vis sudėtingesnius mechanizmus, tikras mašinerijas, remdamasis paprastomis, tradicinėmis sistemomis: suktuvu, skridiniu, svertu, pleištu, sraigtu. Jis studijuoja jų variantus, skaido juos, norėdamas parodyti įvairias jų formas, atsižvelgdamas į estetikos reikalavimus ir tai, ką patyrė iš praktikos.

1482 m. Leonardo palieka Florenciją ir išvyksta į Milaną.

Viena nuolatinių, o drauge ir didžiųjų Leonardo temų – harmonija, toji, kurią sukuria muzika ir garsiniai vandens efektai, bet kartu ir harmonija kaip estetiniai ieškojimai, kaip elementų pusiausvyra, kaip laiko matas ir kosmologijos pagrindas. Jeigu “tapybos mokslas” jam yra dieviškas mokslas, tai muzika tegali būti jo “sesuo”. Vis dėlto savo Paragone jis parašys: “Tapyba viršesnė už muziką ir ją nustelbia, nes neišnyksta vos sukurta kaip nelaimingoji muzika”. Jis išskiria akį, “sielos langą”, taigi ir regėjimą, iš visų kitų pojūčių. Jo mintis – ištisiniai kontrapunktų ir analogijų ataudai. Muzika jam yra protu grindžiamas mokslas, bet sykiu ir rafinuotas, dirbtinis, pirminis menas, kurį jis kartais aprašo keistomis mįslėmis: “Vėjas, kuris, prasiskverbęs pro gyvulių odą, privers pašokti visus žmones”.

“Paskutinė vakarienė”

Leonardo tebetęsiant savo techninius – mokslinius ieškojimus, Ludovico iil Moro, paskelbtas Milano kunigaikščiu, užsako jam freską “Paskutinė vakarienė” – mat jis ketina sukurti Santa Maria delle Grazie vienuolyne Sforza šlovės mauzoliejų. Taip menininkui atsiranda proga įgyvendinti išskirtinę tapybos, kurią jis suvokia kaip cosa mentale, ir įvairiausių optinių, akustinių, anatominių bei mechaninių bandymų sintezę. Kūrinys pagrįstas fizionomikos ir figūrų išsidėstymo erdvėje studijomis.

“Paskutinė vakarienė”, amžininkų labiausiai šlovinamas Leonardo kūrinys, taps karalių ir imperatorių liaupsių bei godulio objektu. Nuo Liudviko XII ir Pranciškaus I iki Napaleono – visi mėgins persigabenti į Prancūziją sieną, ant kurios kūrinys nutapytas. Šia freska žavėjosi ir tokie menininkai kaip Rubensas ir Rembrandtas.

Šis paveikslas baigtas tapyti 1498 m., apnyksta dar Leonardo esant gyvam. Restauratoriai per keletą amžių, visai uždengė ir deformavo Leonardo piešinį, iškraipė chromatines jo tapybos savybes. Po daugybės ginčytinų restauravimų, tas “nepaliekamas ramybėje šedevras” nuo 1980 m., siekiant sugrąžinti “tikrąjį Leonardo”

-6-

“Kai maniau, kad mokausi gyventi, mokiausi mirti”, – rašė Leonardo.

Leonardo miršta 1519 m. gegužės 2 dieną. Jam tebuvo tik šešiasdešimt septyneri, jis būtų galėjęs gyventi daug ilgiau ir padaryti dar daugiau, jei būtų gyvenęs ir dirbęs kitose sąlygose ir kitomis aplinkybėmis.

Visos žinios, susijusios su Leonardo, nėra galutinės, viskas palanku kurti mitui, bet menininko negalima sutalpinti į paprastas schemas. Nei įvairūs interpretavimo būdai, nei radikalus originalumas

nieko nepakeičia: meno laisvė ir įvaizdžio galia daro jo kūrybą nesenstančią, čia kiekvienas galiausia atsiranda savo atspindį ir ieško savos Leonardo pasaulio sampratos.

Žymiausi Leonardo da Vinci kūriniai:

“Madona su gėle” arba “Madona Benua” Sankt Peterburge, Ermitraže 1478-80

“Madona uolose” Paryžiuje, Luvre 1483-85

“Paskutinė vakarienė” (freska) Milano santa de la Gracija (Švč. Marijos Maloningosios) vienuolyne 1495-98

“Mona Liza” arba “Džokonda” Paryžiuje, Luvre apie1503

Literatūra:

1.V. Ditiakinas “Leonardas da Vinčis” Kaunas 1961

2.E. H. Gombrich “Meno istorija”, alma littera, Vilnius 1995

3.Alessandro Vezzosi “Leonardo da Vinci, Pasaulio menas ir mokslas, BBALTOS LANKOS, 1997

4.Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai, Jonava 2000