Lietuvių liaudies menas

LIETUVIŲ LIAUDIES MENAS

Liaudies menas turi būti mūsų meno pamatas, iš jo turi iškilti savotiškas lietuviškas stilius, jis yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas.

M. K. Čiurlionis

LIAUDIES MENO KILMĖ IR REIKŠMĖ

Liaudies menas mus lydi nuo pat gimimo iki mirties. Persunktas giliausių žmogaus sielos jausmų jis gimsta ir auga stipriai veikiant aplinkai, socialinio gyvenimo reiškiniams bei techninėms priemonėms. Žmogus nuo seniausių laikų jaučia ritmą gamtoje: ritmingai plaka širdis, ritmingai keičiasi diena ir naktis, mmetų laikai. Todėl ritmingai pinasi prymityvus ornamentas, ritmingai derinasi architektūrinės formos.

Kokią reikšmę liaudies menas turi žmonijos ir tautos gyvenime? Prieš atsakydami į šį klausimą, užduokime sau keletą klausimų: kuo gyva tauta? Kas sudaro jos esmę? Kuo ji stipriausiai atsispiria prieš išnykimą ir nutautėjimą? Ir kuo viena tauta skiriasi nuo kitos? P. Galaunė, žymus menotyrininkas ir muziejininkas, atsako trumpai: “savo vidaus turiniu”. O šis turinys – tai tautos kuriamoji galia ir jos padariniai, dvasinės bei materialinės kultūros paminklai, kurie aiškiausiai išreiškiami mmeno formomis. Tautos dvasinės kultūros paminklai yra kalba, tautosaka – dainos, pasakos, patarlės, mįslės, padavimai – ir liaudies menas.

Tauta liaudies menu įneša savo indėlį į bendrą žmonijos kultūros lobyną. Būtent liaudies menas yra vienas reikšmingiausių įkvėpimo šaltinių ir dailininkams profesionalams. <

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pradėtas moksliškai tyrinėti mūsų liaudies menas.

Lietuvių tautos menas turi senas tradicijas. Per daugelį šimtmečių vystėsi įvairios jo rūšys, tobulėjo formos, pagražinimo elementai. Iš kartos į kartą ėjo šios tradicijos, meistriškai įkūnytos audiniuose, medžio ir geležies dirbiniuose, keramikoje, pastatuose. Mūsų liaudies kultūroje kryžiuojasi Rytų ir Vakarų Europos tautų kultūros elementai, taip pat ryškūs ir vietiniai regionų (Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija, Dzūkija) savitumai.

Pagrindinės lietuvių liaudies meno sritys: gyvenamoji ir sakralinė architektūra, smulkieji memorialiniai ir sakraliniai statiniai, sakralinė tapyba, skulptūra, grafika. Buvo gaminami keramikos, tekstilės, metalo, medžio dirbiniai, baldai, marginami margučiai, daromos verbos ir kt. Visus liaudies dailės dirbinius galima suskirstyti į visos liaudies – tuos, kuriuos kiekvienas žmogus turėdavo pasigaminti (audimas, pynimas, nėrimas, mezgimas) ir į aamatininkiškus (keramika, grafika, skulptūra).

Lietuvių liaudies ornamentai. Ornamentas (lot. ornamentum – papuošalas) – raštas iš vieno ar kelių ritmiškai pasikartojančių elementų. Su ornamentu susiduriame kiekvienoje liaudies meno srityje. Juo yra papuoštos gyvenamojo medinio namo dalys, moliniai indai, medžio gaminiai, visi audiniai, tapybos kraitinės skrynios ir kiti baldai, geležies dirbiniai, margučiai. Ornamentą galima pamatyti lietuvių liaudies sakralinėje skulptūroje, grafikoje, tapyboje, taip pat ir memorialiniuose paminkluose.

Kaip ir bendrojoje meno istorijoje, taip ir liaudies mene, ornamentas užima svarbiausią vietą. Jis yra vienas iš sseniausių elementų, kuriais žmogus išreiškia savo estetinius jausmus. Atsirado ornamentas labai seniai, pirmose akmens, kaulo kirviuose, senuose molio induose. Lietuvoje ornamento užuomazgų aptinkama III – II tūkst. pr. Kr. dirbiniuose. Ornamentą sutinkame senųjų civilizacijų mene, antikoje, viduramžių ir kituose dailės vystymosi etapuose. Jeigu senuosiuose dailės dirbiniuose ornamentas turėjo simbolinę ir informacinę prasmę, tai vėliau jis imtas naudoti tik kaip puošybos elementas.

Pagal motyvus Lietuvoje ornamentą skiriame į geometrinį, augalinį ir į gyvūninį. Geometrinis ornamentas yra pats archaiškiausias, randamas ant seniausių lietuvių, prūsų ir kitų tautų kultūros paminklų. Jis sudarytas iš tiesių, lenktų linijų ir taškų. Lietuvoje geometrinio ornamento kai kurie elementai buvo tokie populiarūs, kad įgavo savus pavadinimus: eglutė, dantukai, langučiai, kryputė, lankeliai. Šiuos motyvus dažnai aptinkame audiniuose, medžio drožiniuose, keramikoje. Iš bendro geometrinio ormamento reikia išskirti šešiakampę žvaigždę apskritime, dažnai matomą liaudies medžio dirbiniuose (verpstėse ir prieverpstėse). Augalinis ornamentas – tai įvairių formų augalų pasaulis. Dažniausiai vaizduojamos tulpės (lelijos), kurios savo pirmykšte forma žinomos Lietuvoje jau žalvario amžiuje. Augalinis ornamentas mėgiamas liaudies audiniuose, skrynių tapyboje. Gyvūninis ornamentas, populiarus Rytų tautų dailėje, Lietuvoje – mažiau paplitęs. Stilizuotais gyvūnų motyvais dažniausiai vaizduojamos arklio ir paukščių galvos. Paukštis kartais vaizduojamas ir visas. Šiuos motyvus aptinkame namų ir klėčių užbaigimuose, skrynių tapyboje, kryžiuose ((čia dažnas yra ir žalčio motyvas).

Lietuvių liaudies kūryboje naudoti simboliai. Simbolis dailėje, tai yra sutartinis ženklas, išreiškiantis tam tikrą savoką ar idėją. Patys seniausi išlikę lietuvių liaudies ornamentai visi turėjo simbolinę prasmę. Kadangi Lietuvoje prieinamiausia medžiaga buvo medis, seniausi dirbiniai išlikę tik iš XVIII amžiaus. Tačiau ir čia mes galime surasti daug ornamentinių simbolių, kuriem būdingas ikikrikščioniškas pobūdis. Daugiausiai simbolių išliko memorialinėje medinėje architektūroje (stogastulpiuose, kryžiuose) taip pat verpstėse, kraičio skryniose, kultuvėse, rankšluostinėse, velykinių margučių raštuose. Simboliniai ženklai yra labai seni, nes priešistoriniais laikais panašiai sąvokai išreikšti buvo naudoti tie patys simboliai. Tą pačią esmę ir panašiai atvaizduotų simbolių galime pamatyti ir slavų, norvegų, indų ir kitų tautų senajame mene.

Dangaus simboliai. Senovėje buvo tikima, kad besisukančiame danguje paslaptingai keliauja saulė, žvaigždės, mėnulis. Šie dangaus kūnai liaudies dailėje vaizduojami ratais, svastikomis, kryžiais, spiralėmis. Tokie ženklai būdingi daugelio šalių mene. Į apskritimą įkomponuotas kryžius (ikikrikščioniškais laikais reiškęs pasaulio šalių modelį, vėliau saulės simbolį), segmentinė žvaigždė turėjo sukurti besisukančios rate po dangų saulės įvaizdį. Mėnulis vaizduojamas jaunas, nes toks turėjo ypač didelę reikšmę gyvūnų ir augalų gyvenimui. Dangaus – dievybės jėgą simbolizavo kirvio ženklas, paplitęs senovės Egipto, Kretos, graikų mene. Kirvis priskiriamas dangaus dievui Perkūnui. Tai gyvybę skatinanti jėga, sugebanti apginti nuo piktųjų ddvasių. Dažniausiai jis vaizduojamas kirvelinės formos kryželiais. Dangaus simboliai ypač dažnai sutinkami kryžiuose.

Ropliai ir jų simboliai. Senovės lietuviai didelį dėmesį skyrė ropliams. Buvo tikima, kad jie turi ne tik gyvybės jėgų, bet ir, kad juose gyvena protėvių sielos. Nuo XIV a. metraščiuose dažnai minimi žalčiai ir rupūžės. Roplius laikydavo namuose, po gultu arba kampe, maitindavo pienu. Dažnai iš abiejų stogastulpių, kryžiaus pusių būna prigludę žalčių ar roplių figūros. Žaltys buvo laimės simbolis, nešantis laimę ir gerovę. Jį taip pat galime pamatyti prieverpstėse ir margučių raštuose. Roplių motyvai išliko Kuršių nerijos žvejų senųjų kapinių krikštuose.

Paukščiai ir jų simboliai. Paukščių motyvas liaudies kūryboje siejamas su nuolatine gamtos dinamika. Paukščiai buvo laikomi dangaus ir žemės tarpininkais. Tikima, kad juose gyvena mirusiųjų sielos. Dievo paukšteliai: gegutė, balandis, lakštingala, gulbė, gandras, gaidys. Vieni turėjo pranašiškų galių, kiti – vaisingųjų jėgų. Paukščiai vaizduojami kryžiuose, stogastulpiuose, ant kraičio skrynių, durų, langų, kultuvių. Kaip ir ropliai paukščiai neša visokeriopą gėrį.

Arklys simbolizavo dieviškąją galią. Tai vienas seniausių motyvų priešistorinėje Europos dailėje. Arklių galvos gyvenamųjų namų ir klėčių užbaigimuose gina nuo ligų, skurdo, gaisro – nuo pikto.

Augalai ir dangaus simboliai. Augalo medžio ir gėlės motyvas yra daugelio Europos tautų kapų paminklo dalis. Lietuvoje ypač mėgiamas augalinis motyvas.

Kiekvienas augalas ar gėlė turi gyvybinės energijos, jis gydo ir saugo nuo nelaimių. Seniausi augalų simboliai Lietuvoje yra krikštuose. Net pats medis, iš kurio buvo daromas antkapis, buvo naudojamas simboliškai: vyrams – ąžuolas, moterims – liepa arba eglė. Žydinčios gėlės ant skrynių simbolizavo nuotakos laimę ir turtą. Pumpurų turintis augalas – žemės vaisingumo simbolis. Tai – “gyvybės medis”. Dažnai jį saugo iš abiejų pusių ožiai, arkliai, gulbės.

LIETUVIŲ LIAUDIES ARCHITEKTŪRA

• Kaimai. Liaudies architektūros istorinė raida yra sena ir susijusi su visuomenine eekonomine liaudies buitimi, vietinėmis gamtinėmis sąlygomis bei tradicijomis. Valstiečiai gyveno sodybose, o iš sodybų buvo formuojami kaimai. Padriki kaimai yra pačios seniausios gyvenvietės Lietuvoje. Čia sodybų nedaug. Kiekvienos sodybos trobesiai stovi bet kaip, arčiau prie įvažiavimo buvo statomas gyvenamasis namas bei klėtis, toliau – kiti pastatai. Nuo XVI a. buvo formuojami gatviniai kaimai. Juose yra viena gatvė, prie kurios iš vienos ar abiejų pusių buvo išdėstytos sodybos. Prie gatvės galu arba šonu stovi gyvenamasis namas arba klėtis. Tarp jų – ššvarusis kiemas, toliau nuo gatvės tvartai, daržinės, kluonai ir kiti pastatai. Viensėdiniuose kaimuose sodybos laisvai išskirstytos kaimo žemės plotuose. Tokie kaimai buvo paplitę visoje Lietuvoje.

• Valstiečių gyvenamieji ir ūkio trobesiai. Vieno valstiečio sodyba susidėjo iš gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, daržo, ssodo, žemės sklypo. Pagrindiniai trobesiai lietuvių sodybose – gyvenamasis namas, klėtis, kluonas, tvartas, pirtis, daržinė. Visi statiniai susiję su želdiniais, tvoromis, sakraliniais paminklais. Sodybos aptvertos tvoromis, apsodintos medžiais. Svarbus sodybų komponavimo elementas buvo kiemas. Pagrindinis kiemas jungė gyvenamąjį namą, klėtį, sodą, darželį. Prie antrojo kiemo (vadinamo diendaržiu) stovėjo tvartai. Trečiajame dideliame kieme, užžėlusiame veja buvo kluonas ir kiti trobesiai, susiję su derliaus valymu ir laikymu. Sodybos pastatai buvo nesudėtingi, organiškai tarpusavyje susieti ir darniai įjungti į gamtinę aplinką. Pagrindinė statybinė medžiaga buvo medis, o svarbiausi darbo įrankiai – kirvis ir kaltas. Medinės, natūralios spalvos sienos ir šiaudinis stogas padėdavo pastatui geriau įsilieti į visos sodybos ir gamtos spalvų derinį. Spalva architektūroje buvo naudojama saikingai, tik pajūrio žvejų namai dažomi ryškiomis sspalvomis.

Gyvenamasis namas. Pats seniausias išlikęs gyvenamojo trobesio tipas buvo namas su ugniaviete. Jis buvo skirtas žmonėms gyventi ir kartu gyvuliams laikyti. Taip vadinamas žemaičių “numas” buvo suręstas iš gulsčių rąstų, be lubų, keturšlaičiu stogu, su dviem čiukurais dūmams išeiti. Vėliau Lietuvoje susiformavo trys regioniniai gyvenamųjų namų tipai: žemaičių troba, aukštaičių pirkia ir suvalkiečių stuba. Ryškiausiai tarp savęs skirėsi žemaičių troba ir aukštaičių pirkia. Dzūkų gyvenamieji namai mažai kuo skyrėsi nuo aukštaičių, tik jie mažesni, kuklesnis jų interjeras. Žemaičių troba ddidesnė negu aukštaičių pirkia, joje iki 10 patalpų, o priemenėje buvo virenės (kaminai), skirtos valgiui ruošti, gyvulių pašarui virti, mėsai rūkyti. Išorėje žemaičių trobas prezentuoja monumentalūs stogai, gilios pastogės, kurios saugojo nuo lietaus.

Aukštaičių pirkių fasaduose dominuoja sienos, statomi prieangiai, ryškiau pabrėžiama simetrija, daugiau dėmesio skiriama dekorui. Suvalkiečių stubų išorinis vaizdas ir vidaus išplanavimas panašus į aukštaičių pirkią.

Klėtis. Tai pats seniausias ūkinis pastatas. Buvo skirtas grūdams supilti bei įvairiam podėliui (drabužiams, audiniams laikyti). Vasarą ir žiemą čia miegodavo jaunimas, buvo vaišinami svečiai. Nuo lietaus įėjimą į klėtį saugojo profiliuotomis kolonėlėmis papuoštas prieklėtis. Kartais šoninės sienos būdavo pratęsiamos, taip atsirado uždaras prieklėtis, kuris vėliau jau gyvenamajame name pavadintas priemene. Stogo viršus puošiamas lėkiais. Tarp klėties ir gyvenamojo namo buvo švarusis kiemas.

Kluonas. Didžiausias savo tūriu sodyboje buvo kluonas, su žemomis rąstų sienomis ir aukštu stogu. Jis buvo skirtas javams krauti ir kulti. Senieji kluonai turėjo apšildomas patalpas – jaujas, kuriose buvo iš molio ir akmenų išmūrytos didelės krosnys. Reikalui esant čia buvo džiovinami javai. Kluonas buvo statomas atokiau nuo kitų statinių.

• Medinė sakralinė architektūra. Visas kaimo žmonių gyvenimas buvo susietas su Bažnyčia. Daugelį metų sakralinis pastatas buvo pagrindinis ir vienintelis žmonių dvasinio gyvenimo centras. Medinės bažnyčios, statomos bažnytkaimiuose ir miesteliuose, buvo rreikšmingas jų komponavimo akcentas. Architektūros ansamblis, susidėjęs iš bažnyčios, varpinės ir memorialinių paminklų, aptvertas medine ar mūro tvora, dominavo kiekviename miestelyje. Bažnyčios buvo statomos ant akmens mūro pamatų, suręstos iš aptašytų sienojų. Liaudies bažnyčių išorė yra paprasta, lakoniška, dėmesys skiriamas pastato siluetui, santykiui su gamta, proporcijoms, o ne puošybai ar kompozicijos sudėtingumui. Seniausi Lietuvoje sakraliniai pastatai buvo pradėti statyti XV amžiuje, tačiau iki mūsų dienų neišliko. Spėjama, kad tai buvo nedideli, stačiakampiai, uždengti aukštu stogu pastatai. Mūsų dienas pasiekė nedidelė dalis XVIII a. antrosios pusės bažnyčių. Pastatytos iš pušies rąstų, beveik visada išorėje apkalamos lentomis. Žemaičių bažnyčios, panašiai kaip trobos, stambios, monumentalios, aukštais stogais. Aukštaičių – mažesnės, lengvesnių proporcijų. Stogus puošė du ar net trys įvairaus dydžio bokšteliai. Fasade ryškiai aksentuojamos durys: apkaltos eglute ar rombų raštu. Bažnyčių viduje dominuoja iš baroko bažnyčių nužiūrėtos formos: banguojančios linijos, sugrupuotos kolonos, laužyti antablementai. Altorius puošė angeliukų skulptūros, vazos, ornamentiniai drožiniai. Seniausias išlikęs medinis sakralinis pastatas Lietuvoje yra Stelmužės bažnyčia (Zarasų raj.). Ji pastatyta apie 1650 m., kiek vėlesnė yra Palūšės bažnyčia (1757 m.).

Daugiausiai iš pačių gražiausių medinių liaudiškų bažnyčių XVIII a. buvo pastatyta Žemaitijoje. Mūsų dienas pasiekė Užvenčio, Tryškių, Sedos, Platelių, Beržoro, Pikelių ir kitos bažnyčios. Lotyniško kryžiaus formos plane bažnyčios yra ttrinavės. Didžiausia ir puošniausia XVIII a. bažnyčia išliko Sedoje (Mažeikių raj.). Ją dengia didžiulis gontais (malksnomis) dengtas stogas, kurio aukštis prilygsta sienoms.

Fasaduose išdėstytos dvi eilės skirtingų formų langų, o ant kraigo iškilęs barokinio silueto bokštas. Žemaičių XVIII a. pabaigos bažnyčios išsiskiria ypatingu monumentalumu, saikingomis formomis. Joms būdinga savita išraiška, atitinkanti santūrų ir konservatyvų vietos žmonių charakterį. Barokas, paplitęs to meto profesionalioje dailėje, liaudiškų bažnyčių architektūrą veikė netiesiogiai: išorę ėmė puošti bokšteliai, arkiniai langai; interjeruose – daugiau dekoro (polichrominė sienų ir lubų tapyba, išdrožinėtos klausyklos ir tvorelės). Tačiau apskritai jis nepakeitė tradicinių bažnyčių kompozicijos principų. Meninė pusiausvyra, būdinga Lietuvos liaudies architektūrai, visada buvo išlaikyta.

XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje liaudies architektūroje amatininkų darbą ėmė išstumti pramonės produkcija. Pakito pastatų proporcijos, supaprastėjo formos ir detalės. Sumažėjo stogų monumentalumas. Pastatų proporcijos išsitempė į ilgį. Labiau vertinami profesionaliai sukurti, dideli, mūriniai sakraliniai pastatai. Nors liaudiškų bažnyčių sumažėjo, tačiau ir toliau jos buvo statomos.

Koplyčios. Jos stovi pakelėse, bažnyčių šventoriuose, kapinėse. Pamaldų koplyčiose nebūdavo – čia galėdavo pasimelsti užklydę praeiviai. Dauguma koplyčių yra nedidelės, stačiakampės. Išorė ir vidus labai paprasti: priekyje tebuvo durys, o šoninėse sienose – po nedidelį langelį. Dvišlaičiai stogai, dengti šiaudais, skiedromis ar lentomis, gale užsibaigdavo nuožulniai. Kiek vėliau

atsirado įvairesnių formų koplyčios: su portikais, daugiakampės, su kvadratiniais ar barokiniais bokšteliais. Liaudies meistrai, tie patys, kurie statė ir kaimo sodybų pastatus, perteikė koplyčioms tradicines konstrukcijas ir formas, o profesionalios architektūros stiliai ir kryptys paliko nedidelius pėdsakus. Karų, carų priespaudos ir tarybiniais metais koplyčios labai nukentėjo. Dauguma jų mūsų laikus pasiekė apgriuvusios ir apleistos. Daugelio koplyčių ansambliai – Kalvarijos – simbolizavo Kristaus kančios kelią. Devyniolikoje stočių stovėjo po koplyčią. Būdingi ansambliai sukurti Beržore ir Žemaičių Kalvarijoje (Plungės raj.).

Varpinės. Jos buvo sstatomos prie bažnyčių, kapinėse. Varpinės turėjo būti pakankamai tvirtos, kad galėtų atlaikyti sunkaus varpo siūbavimus, todėl jų konstrukcijos apgalvotos ir racionalios. Pati varpinė, nors ir nederinama prie bažnyčios, sudaro neatskiriamą sakralinio ansamblio dalį. Paprasčiausių formų buvo atviros varpinės. Stulpinių uždarų varpinių yra įvairaus dydžio ir formų: vientiso tūrio, kelių vienodos formos tūrių, kelių skirtingos formos tūrių. Lietuvos varpinėms, kaip ir kitiems sakraliniams pastatams, būdingas funkcionalumas ir formų paprastumas.

TRADICINIAI MEMORIALINIAI PAMINKLAI

Seniausi mediniai memorialiniai paminklai Lietuvoje išliko iš XVIII amžiaus. JJie buvo statomi sodybose, bažnyčiose, šventoriuose, kapinėse, pakelėse, vietose, kur kas nors svarbaus buvo įvykę. Buvo statomi mirusiems atminti, gimusiems pažymėti, reikšmingiems gyvenimo įvykiams įamžinti. Pastatytas kryžius, stogastulpis ar koplytstulpis buvo laikomas šventu daiktu, niekas nedrįsdavo jo gadinti. Memorialiniai paminklai bbuvo statomi iš akmens, kalami iš geležies, vėliau ir iš betono. Tačiau daugiausiai yra medinių paminklų. Dažnai jie užbaigiami geležinėmis viršūnėmis. Visus medinius memorialinius paminklus galima suskirstyti į stulpinius (stogastulpiai, koplytstulpiai, kryžiai), dėžinius (koplytėlės ant žemės, akmenų, medžiuose), lentinius (Klaipėdos krašto antkapiniai paminklai – krikštai).

• Stulpiniai mediniai memorialiniai paminklai.

Stogastulpiai. Nuo seno lietuvių tauta tikėjo žmogaus vėlės nemirtingumu ir statė antkapinius stulpus – kapų ženklus. Nors seniausių išlikusių medinių stulpų amžius nesiekia 200 metų, tačiau manoma, kad jie atsirado daug seniau, kuomet buvo tikima, kad dangus yra stulpo ar medžio prilaikomas stogas. Jau XV a. pradžioje stogastulpiai minimi rašytiniuose šaltiniuose. Jie turi labai seną savo praeitį. Tai rodo stogastulpių ornamentai, kilę iš lietuvių žiloje senovėje naudotų geometrinių raštų: dantukų, krypučių, langelių, eglučių. BBe to naudojami ir žalčio, saulės, mėnulio bei žvaigždžių simboliai. Kilę iš lietuvių pagoniškojo tikėjimo, stogastulpiai krikščionišką pobūdį įgijo tik XVIII a. pradžioje. Tuomet atsiranda krikščioniški elementai: spinduliai, Dievo Apvaizdos akis ir kt. Todėl seniausios formos kapų paminklas yra stulpas, davęs pradžią sudėtingesnėms formoms. Stogastulpiai – panašūs į medį, gali būti labai paprasti (stogelis ant pilko medinio stulpo) ir sudėtingesni (kelių aukštų). Stogastulpius buvo galima pamatyti pakelėse, sankryžose iš toli, nes buvo gana aukšti: nuo 3 iki 9 m aukščio. PPo stogeliais buvo pritvirtinamos dievadirbių išdrožtos šventųjų statulėlės.

Koplytstulpiai. Ilgainiui keturšonis antkapinis stulpas virto koplytėlės pobūdžio stulpu. Viršuje buvo išskaptuojama niša skulptūrai ir apdengiama stogeliu. Vėliau buvo daromos konstrukcinės formos koplytėlės. 3 – 5 m aukščio koplytstulpių stiebas buvo keturkampis, apvalus arba daugiakampis. Stiebo viršuje dažniausiai buvo keturkampė, siaurėjanti į apačią koplytėlė, kurios stogas užbaigiamas metaline viršūne – kryžiumi. Daugiausiai koplytstulpiai buvo paplitę Žemaitijoje.

Kryžiai. Lietuvai priėmus krikštą, senovės lietuvių paprotys statyti antkapinius stulpus pamažu virto krikščionybės simboliu. Kryžiaus pastatymas tapo kaimo žmonių bendra švente. Jis buvo statomas pažymint gimimą, vestuves, ligonio pasveikimą, derlingus metus, taip pat nelaimingos mirties vietą ir kt. Kryžiai buvo statomi gražiausiose vietose, prie namų, šaltinių, kelių, ant kalnų. Jų buvo pristatyta tiek daug, kad Žemaitijoje jie stovėjo per kelias dešimtis žingsnių vienas nuo kito. Mediniai kryžiai buvo viena labiausiai paplitusių liaudies meno šakų. Seniausiuose mediniuose kryžiuose sutinkame archaiškuosius simbolius, kalbančius apie tautos praeities kultą. Dažnai apie kryžmą sukasi apvalus saulės ratas, papuoštas augalų motyvais, simbolizuojantis amžiną judėjimą ir pasipriešinimą blogiui. Simbolinis apskritimas gyvas ir liaudies šokiuose bei kitose apeigose, kryžiuose reiškė apsigynimą nuo pikto. Kiekviename etnografiniame rajone vyravo tam kraštui būdingi dekoro elementai. Rytų Aukštaitijoje mėgiamas ažūrinis medžio pjaustymas, puošiantis stiebą ir kryžmą, Dzūkijoje – kkryžmas remia ietys, sumažinančios kryžiaus ženklo reikšmę visoje kompozicijoje. Žemaitijoje dekoras naudojamas saikingai, vyrauja siluetas ir masių santykiai. Nors liaudies meistrai savo vardų darbuose neįamžino, tačiau kai kurie yra žinomi. Vienas žymiausių kryždirbių buvo Vincas Svirskis, dirbęs XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Kėdainių ir Panevėžio rajonuose. Jo sukurti kryžiai, primenantys medžio skulptūras, išsiskiria savitu braižu: jaučiama barokinės skulptūros įtaka formų dinamikoje, tačiau ji kūrybingai interpretuota, išlaikant liaudies skulptūrai būdingą monumentalumą.

• Dėžiniai mediniai memorialiniai paminklai.

Koplytėlės. Jų architektūrinės formos artimos koplyčių, varpinių bei bažnyčių formoms. Kai kurios primena koplytstulpių koplytėles. Vienos stovi tiesiai ant žemės, ant akmenų, kitos – kabinamos ant medžių. Pirmosios plito daugiausiai Žemaitijoje, kur liaudies architektūros savitumas pasireiškė ne dekoro gausumu, o atskirų pastato elementų darna, proporcijomis, ryšiu su aplinka. Medžiuose kabinamos koplytėlės buvo paplitusios visoje Lietuvoje. Jos yra mažesnės, jų formos įvairios: nuo labai paprastų iki sudėtingų puošnių baroko ar neogotikos stilių pamėgdžiojimo. Buvo dekoruojamos drožinėtomis ar tekintomis architektūrinėmis detalėmis. Kartais mažosios koplytėlės kabinamos medinių kryžių kryžmoje. Į koplytėles dedamos šventųjų statulėlės.

• Lentiniai mediniai memorialiniai paminklai.

Krikštai. Tai ypatingos rūšies kapų paminklai, neturintys krikščionybės žymių ir statyti daugiausiai Klaipėdos krašto protestantų. Minimi nuo XVI amžiaus. Buvo daromi iš profiliuotų 2 – 6 cm storio medžio lentų, nne daugiau kaip 2 m aukščio. Vyrams krikštai buvo daromi iš ąžuolo, beržo, uosio, klevo. Moterims – iš eglės, drebulės, pušies, liepos. Jie buvo dažomi sodriomis kontrastingomis spalvomis – raudona, mėlyna, žalia, geltona, balta, juoda. Krikštų ornamentai, išpjaustyti arba nutapyti, grupuojami simetrine tvarka. Kartais pasitaikantys paukščio motyvai komponuojami pakraščiais. Kai kurie krikštai turėjo širdies, ištemptų gyvūnų odos, roplių ir kitų formų. Krikštų yra išlikę Kuršių nerijos žvejų kapinėse.

VAIZDUOJAMOJI LIETUVIŲ LIAUDIES DAILĖ

• Lietuvių liaudies skulptūra. Tai labiausiai mėgiama, todėl plačiausiai paplitusi mūsų liaudies meno šaka. Skulptūros užuomazgų galime rasti senųjų baltų plastikos pavyzdžiuose: lazdose su briedžių galvutėmis, rago skulptūrose, gintariniuose amuletuose (III tūkst. – IV tūkst. pr. Kr.). Gyvendami neįžengiamuose miškų plotuose, lietuviai turėjo lengvai apdirbamos medžio medžiagos, todėl medinė siužetinė liaudies skulptūra gausiai išlikusi. Seniausi medinės liaudies skulptūros pavyzdžiai yra išlikę iš XVIII a., o gausiausiai yra XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios kūrinių. Tradicinė liaudies skulptūra yra sudėtinė memorialinių paminklų dalis: skulptūros buvo dedamos į koplytėles, koplytstulpius, stogastulpius, kalamos prie kryžių. Taip pat skulptūros buvo statomos į altorius ir altorėlius. Kartais – laikomos garbingiausiose trobos vietose.

Tematika. Be šventųjų vaizdavimo tradicinėje lietuvių liaudies slulptūroje neaptinkame jokio kito siužeto. Tačiau skulptoriai rinkosi tik tuos religinės tematikos siužetus, kurie atitiko

jų psichologiją, dvasią, buitį. Todėl vienus siužetus liaudis pamėgo taip, kad jie paplito po visą Lietuvą: nukryžiuoto Kristaus, Skausmingosios Dievo Motinos, Rūpintojėlio, Kristaus, nešančio kryžių. Jų populiarumas sutapo su baudžiavine ir carinės Rusijos priespauda, 1831, 1863 metų sukilimais, spaudos draudimu. Tai buvo skausmą ir kančią išreiškiantys siužetai, ne veltui caro 1864 metais uždrausti. Taip pat mėgiamos ir paklausą turėjo statulėlės tų šventųjų ir patronų, kuriems būdavo priskiriamos tam tikros galios bei pareigos: apsaugoti namus nuo gaisro ir nelaimių (šv. Florijonas, ššv. Agota), saugoti pasėlius ir derlių (šv. Izidorius), ūkio gerovei saugoti, globoti gyvulius (šv. Jurgis). Visą liaudies skulptūrą siužeto atžvilgiu galima suskirstyti į šias grupes: Kristaus vaizdavimas (Rūpintojėlis, nukryžiuotas Kristus, Kristus Nazarietis, Kristus, nešantis kryžių), Marijos vaizdavimas (Skausmingoji Dievo Motina, Maloningoji Dievo Motina, Panelė švenčiausia) ir šventųjų vaizdavimas (šv. Kazimieras, šv. Jurgis, šv. Izidorius, šv. Rokas, šv. Florijonas ir kt.).

Skulptūrų stilius. Kadangi memorialiniuose paminkluose skulptūros buvo matomos iš priekio, tai labiau modeliuojami buvo skulptūros šonai ir priekinė dalis. Skulptūros bbuvo nedidelės: nuo 15 iki 40 cm, rečiau – metro aukščio. Uždėjus ploną gipso gruntą arba nutepus pokostu, jos buvo dažomos aliejiniais dažais. Spalvos naudojamos ryškios: raudona, mėlyna, balta, žalia, juoda, aukso ir sidabro – dažniausiai tokios, kurios patenkino dievdirbio sskonį arba buvo lengviausiai gaunamos pirkti. Pati skulptūrinė forma lakoniška, apibendrinta. Detalės – plaukai, drabužiai, klostės – stilizuojamos. Ornamentas formavo ritminę skulptūros struktūrą. Nepaisoma proporcijų: galva per didelė, liemuo išilgintas, stambios rankos ir kojos, didelės akys. Ši intuityvi deformacija suteikia skulptūrai išraiškos ir emocinės ekspresijos. Formos atžvilgiu skulptūra buvo trijų rūšių: apvalioji, bareljefas ir horeljefas. Taip pat be atskirų skulptūrų buvo ir skulptūrinės grupės (šv. Jurgis, Skausmingoji Dievo Motina).

Nors skulptūra buvo paplitusi visoje Lietuvoje, tačiau daugiausiai jos buvo Žemaitijoje ir Aukštaitijoje. Žemaičių skulptūroms būdingas konkretumas, realus veidų traktavimas, o aukštaičių – išilgintos kūnų proporcijos, monumentalumas.

• Lietuvių liaudies grafika. Liaudies medžio raižiniai atsirado XVIII a. pirmojoje pusėje. Seniausias žinomas raižinys “Šv. Jurgis” datuojamas 1710 metais. Nustota raižyti, kaip teigia P. Galaunė, XXIX a. antrojoje pusėje, kuomet atsiranda masinės gamybos atspaudai. Manoma, kad raižybos buvo pramokta XVIII – XIX amžiuje Vilniaus spaustuvėje, kur įvairūs spausdiniai buvo puošiami medžio raižiniais. Spaustuvės darbininkas, čia padirbęs, galėjo susipažinti su raižybos technika ir grįžęs imti savarankiškai raižyti.

Tematika. Lietuvoje randame tik religinio turinio grafikos darbų siužetus. Vaizduojami tie patys šventieji, kaip ir skulptūroje. Ypač dažnai buvo raižomi paveikslai tų šventųjų, kurie buvo laikomi stebūklingais ir buvo artimi valstiečio širdžiai (“Nukryžiuotasis”, “Trys karaliai”, “Dievo Motina Skausmingoji”, “Šv. Jurgis” iir kt.). Gryčiose arba klėtyse raižiniai buvo klijuojami ruginių miltų tešla tiesiog prie sienų arba ant lentų bei storos drobės ir įrėminami į namų darbo rėmus. Religinio turinio paveikslai buvo kabinami garbingiausioje vietoje prie stalo. Raižinių originalų Lietuvoje atrasta nedaug, nes naudojama medžiaga (popierius, dažai) buvo prastos rūšies, o ir skirti raižiniai buvo paprastoms kaimo gryčioms, kur nebuvo gerų sąlygų jiems išsaugoti. Be to Lietuva XIX a. antrojoje pusėje gyveno sunkius laikus: caro tautinės priespaudos metu buvo varžoma tikėjimo laisvė, draudžiama statyti kryžius pakelėse, spausdinti ir platinti Lietuvoje lietuviškus leidinius.

Susidomėta lietuvių liaudies grafika palyginti neseniai. Medžio raižiniai buvo rasti atsitiktinai, jų specialiai neieškant. Jie buvo užkišti tarp nenaudojamų daiktų, nes grafika jau nebuvo gyva liaudies meno šaka.

Paplitimas. Visi lietuvių liaudies grafikos atspaudai ir išraižytos lentos surastos Žemaitijoje: Skuode, Kretingoje, Joniškyje, Šaukėnuose. Kitose etnografinėse Lietuvos srityse jų beveik neaptinkama. Dėl to lietuvių liaudies grafiką dar kitaip galime vadinti Žemaičių grafika. Raižinių platinimo centrai buvo atlaidų vietos: Žemaičių Kalvarija, Kretinga, Šiluva.

Stilius. Liaudies raižytojai, norėdami, kad jų darbai būtų pašventinti (nes tik tokį pirkdavo valstiečiai), negalėjo nukrypti nuo bažnytinės ikonografijos. Daugelis liaudies grafikos darbų padaryti, nusižiūrėjus bažnyčiose esančias Europos menininkų religinių darbų kopijas, paveikslų reprodukcijas, maldaknygių iliustracijas. Pavyzdžiui, raižiniuose “Šv. Kotryna”, ““Trys karaliai” ryškiai matomos barokinės banguojančios formos, sudėtingesnė kompozicija, primenanti P. Veronezės ir P. Rubenso drobes. Tačiau tų kūrinių interpretavimas laisvas. Kai kuriuose darbuose liaudies raižytojas fone išraižo lietuvišką bažnytėlę, įkomponuoja jam patinkantį įrašą. Žemaičių raižiniai stiliaus savybėmis panašūs į liaudies skulptūrą, tačiau yra mažiau originalūs. Manoma, kad kai kurių skulptūrų autoriai galėjo būti ir grafikos darbų autoriais. Raižiniuose pagrindiniai veikėjai išdidinami, komponuojami centre. Personažai dažniausiai vaizduojami be judesio, su būdingu gestu ir atributais, iš priekio, simetriškai. Mėgiami įrašai, kurie ne visada taisyklingi ir pačiam beraščiam raižytojui dažnai nesuprantami, tačiau suvokiami kaip dekoro elementas. Pagrindinė meninį vaizdą formuojanti priemonė grafikoje buvo kontūrinė linija. Plonesniais štrichais modeliuojama forma. Plokščias vaizdo traktavimas, dekoratyvumas, proporcijų stoka sukuria savotišką liaudies grafikos stilių. Raižoma buvo ant gerai nulygintų 1 arba 4 medžio lentų, kartais iš abiejų pusių. Spaudinama rankiniu būdu. Atspaudai buvo spalvinami.

• Lietuvių liaudies tapyba. Kūrinių išliko nedaug, nes šia liaudies meno šaka buvo susidomėta gana vėlai. Be to tapybos darbai, atlikti ant popieriaus ar kartono nebuvo ilgaamžiai. Seniausi darbai išliko iš XVIII a. pradžios, o paskutinieji – iš XIX a. pabaigos. Liaudies tapybos pavyzdžių daugiausiai surinkta Žemaitijoje. Iš surinktų paveikslų matyti, kad vieni jų atlikti visai savamokslių, kiti – šiek tiek išmokusių kažkur tapybos ddarbai. Dėl to vieni liaudies tapybos darbai pasižymi nuoširdžiu paprastumu, kiti – noru mėgdžioti profesionalų darbus. Savamokslių autorių tapybos darbai buvo dedami koplytėlėse, kabinami stogastulpiuose, koplytstulpiuose. Pamokytų tapytojų darbai puošdavo bažnyčių sienas.

Tematika. Tematika religinio pobūdžio. Paveikslų siužetai dažniausiai imami iš bažnyčiose matytų paveikslų, statulų, maldaknygių. Vaizduojami tie patys šventieji kaip skulptūroje ir grafikoje, tik tapyboje atsiranda peizažo ar dangaus fonas, angelų galvutės, dangaus kūnai, “apvaizdos akis”. Dažnai tapyboje matome panašią kompoziciją kaip ir skulptūroje.

Stilius. Kompozicijos pagrindą sudaro viena ar kelios figūros. Jos išdėstomos frontaliai, statiškai. Piešinys ir spalvinė dėmė vienas kitą papildo ir dera. Formos lakoniškos, kontūrinė linija stora. Spalvų nedaug, iki mūsų laikų jos atėjo neryškios, išblukusios. Komponuojami įrašai lietuvių, lenkų, lotynų kalbomis. Tapoma buvo ant drobės ir beveik tik aliejiniais dažais. Ant lentų tapoma rečiau. Popieriuje tapoma vandeniniais dažais, kartais sumaišytais su kiaušinio baltymu. Šie darbai primena grafikos darbus. Siužetai juose piešiami ryškiu kontūru ir paspalvinami keliomis vieno tono spalvomis.

TAIKOMOJI DEKORATYVINĖ LIETUVIŲ LIAUDIES DAILĖ

• Keramika. Tai viena seniausių lietuvių liaudies meno šakų. Keramikos pavyzdžių yra išlikę iš labai tolimos praeities. Apie seniausią keramiką daugiausiai žinių duoda archeologiniai kasinėjimai. Jie byloja, kad jau III tūkst. pr. Kr. žmonės, gyvenę Lietuvos teritorijoje, lipdė molinius indus. Jie buvo

grubūs, paprasti savo forma, sulipdyti iš juostelių, nugludinti ir išdegti paprastame židinyje. Puošiami kukliais šukiniais ar virveliniais raštais. Paviršius, aptrintas žolės gniūžte, tapdavo bruožėtas. Vėliau indų formos darėsi gražesnės, X a. atsirado žiedimo ratas. Daugelis senosios keramikos elementų perėjo į kitus amžius ir pasiekė mūsų laikus nedaug tepakitę. Nuo X a. iki XVIII a. molinių indų išliko nedaug, randami jie archeologinių kasinėjimų metu. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad feodalizmo laikais liaudis daugiausiai naudojo medinius namų apyvokos reikmenis. Nuo XVIII a. randami ppavyzdžiai rodo, kad moliniai dirbiniai Lietuvoje nebuvo įvairūs. Tai buvo daugiausiai indai maistui gaminti (puodai), indai maistui vartoti (dubenėliai, lėkštės, puodeliai), indai maistui laikyti (puodynės, lauknešėliai, ąsočiai), žibintai, žvakidės, žaislai (švilpukai), vazos gėlėms ir kt. Indus maistui gaminti, kad nepraleistų vandens, tik išdegtus, merkdavo į skystą duonos tešlą. Tokių indų sienelės pasidarydavo juodos, dėl to juos vadindavo “juodais puodais”. Indai maistui vartoti buvo gražinami kukliais raštais. Dubenėliai, lėkštės, puodeliai dekoruojami supaprastintais augaliniais ornamentais. Gražiausi indai buvo ąsočiai. Jie dekoruojami žalios, rraudonos, gelsvos spalvos glaistu, naudojant stilizuotus, simetriškai sukomponuotus augmenijos motyvus.

• Lietuvių liaudies dekoratyvinė tapyba. Norėdami pagražinti savo gyvenamąją aplinką, žmonės rūpinosi ne tik baldų išdėstymu, bet ir jų forma bei puošyba. Svarbiausi baldai buvo skrynios audiniams ir drabužiams, spintos maisto pproduktams, indams laikyti, stalai, kėdės, lovos, lopšiai ir kt. Būdingiausia liaudies dekoratyvinės tapybos sritis yra skrynių, kuparų ir spintų spalvinis puošimas. Ypač puošnios buvo kraitinės skrynios ir kuparai. Šie baldai buvo susiję su reprezentacinėmis funkcijomis bei tradicijomis: iš kraitinės nuotakos skrynios buvo sprendžiama apie jos darbštumą, gabumus. Buvo sakoma, kad “Gražioje skrynelėje gražus kraitelis guli”. Iš nuotakos namų skrynia buvo vežama su tam tikromis apeigomis. Skrynių prototipai buvo kraitloviai ir kraitkubiliai. Iki XVIII a. vidurio juose buvo laikomi audiniai, drabužiai, kraitis. Vėliau buvo gaminamos skrynios iš įvairaus medžio lentų. Kad audiniai skrynios dugne nesudrėktų buvo kalamos pakojos, o kad būtų stipresnės buvo kaustomos apkaustais. Kuparai labiausiai buvo paplitę Rytų Lietuvoje: Vilniaus, Ukmergės, Utenos rajonuose bei Dzūkijoje. Jų antvožas yra gaubtas, oo pats kuparų aukštis yra beveik visada didesnis už plotį. Dekoruojamos skrynios buvo trejopai: tapymu (dažniausiai augaliniu ir gyvūniniu ornamentu), štampavimu (geometriniu ornamentu), mišria technika (ir tapymu, ir štampavimu). Dažus gamindavo patys liaudies meistrai iš augalų lapų, žiedų, samanų, kerpių, medžio žievės ir kt. Tačiau daugiausiai randama baldų dažytų aliejiniais dažais. Teptukus meistrai gamindavosi iš gyvulių plaukų: kiaulės šerių, arklio ašutų, kumeliuko karčių. Pradžioje skrynia arba kuparas buvo nudažoma kokia nors viena spalva – tai buvo dugnas, ant kurio buvo rrašomas raštas. Šis dugnas buvo suskirstytas į kelis laukus. Dažomas buvo priekis, šonai, antvožas. Seniausios skrynios nudažytos viena spalva (žalia, mėlyna). Apkaustai dažomi juodai. Dekoruojant ornamentu, kompozicija paprasta, neperkrauta detalių, tiksli ir logiška. Mėgstamiausias augalinis ornamentas, kuris komponuojamas į atskirus laukus arba per visą plokštumą. Augalai stilizuoti, per skrynios vidurį eina stiebas, viršuje užsibaigiantis gėlėmis, o į šonus eina atžalos su žiedais. Gėlės įstatomos į vazonus. Kartais komponuojami paukščiai. Liaudies menininkas neatsižvelgia į natūroje esamas augalų spalvas: dažnai augalų šakutės ir lapai raudoni, juodi, mėlyni. Mėgiamas lelijos (tulpės) motyvas.

Žemaitijos skrynios skiriasi intensyvesnių, tamsesnių tonų koloritu. Prie tamsiai žalio ar mėlyno fono buvo derinami šiltesnių spalvų ornamentai. Dažnai augalas komponuojamas per visą plokštumą, apvedžiojamas balta arba juoda spalva. Lapai stambūs, žiedai dažniausiai lelijos ar tulpės. Pasitaiko ir paukščių motyvų. Jie tapomi ant augalinio ornamento šakelės iš abiejų pusių. Geometrinis ornamentas Žemaitijoje buvo pagalbinė puošybos priemonė.

Dzūkijos skrynioms būdingas grafiškumas: juodas linijinis ornamentas dažniausiai tapomas geltoname ar mėlyname fone. Dažnai skrynios plokštuma apkaustais suskirstoma į mažesnius laukus, į kuriuos įrašomas subtilus raštas.

Aukštaitijoje labiausiai paplitę kuparai. Jų fonas dažniausiai mėlinų, o ornamentas – šiltų raudonų, geltonų, taip pat baltų ir juodų tonų. Megstamas štampuotinės technikos ornamentas.

Užnemunės skrynioms būdingas sodrus koloritas. Dekoruojama pplokštuma suskirstyta į kelis, skirtingų spalvų laukus, į kuriuos įrašomas raštas. Skrynios nekaustomos apkaustais.

• Margučiai. Paprotys dažyti kiaušinius pavasario švenčių apeigų metu, buvo senovės Egipte, slavų bei kitų tautų kultūrose. Lietuvoje pavasario atėjimo šventę katalikų bažnyčia susiejo su šv. Velykomis. Jų metu apeiginis stalas buvo apkraunamas tradiciniais valgiais, iš kurių svarbiausi būdavo margučiai. Margučiai simbolizavo gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augalijos gimimą, žydėjimą ir vaisingumą. Lietuvoje margučiai žinomi nuo XVI amžiaus. Kai kiaušinis nudažytas viena spalva, paprastai jis vadinamas dažytiniu. Senovėje kiaušiniai buvo dažomi natūraliais dažais, pagamintais iš augalų: skroblo, ąžuolo, juodalksnio žieve, svogūnų lukštais, rugių želmenimis, samanomis, šieno pakratais, ramunėlėmis, kmynais ir kt. XIX a. pabaigoje pradėta dažyti ir cheminiais dažais. Dažytinio kiaušinio spalva turėjo maginę reikšmę. Juoda spalva simbolizavo žemę motiną, augalijos gimdytoją deivę Žemyną. Raudona – vaisingumą, gimimą, gyvenimą. Šiai spalvai priskirta galia nušalinti piktąsias jėgas. Žalia reiškė pavasario augaliją, javų daigus. Geltona ir ruda – subrendusius javus. Mėlyna spalva simbolizavo dangų, nešantį palaimą pasėliams ir visai augalijai. Kai kiaušinis būdavo rašytiniu arba skustiniu būdu marginamas, jis būdavo vadinamas margučiu. Margučių ornamentai turėjo maginę ir simbolinę prasmę. Jie buvo įvairūs: saulutės, žvaigždutės, rūtelės, žalčiukai, driežiukai, gyvybės medžiai ir kt. Jie, sumaniai komponuojami, sudaro sudėtingas menines kombinacijas. Saulės žženklas margučiuose reiškė pasaulio dvasią, jo šildytoją ir gaivintoją, mėnulis buvo susijęs su tikėjimu, kad jis turi įtakos augalų auginimui. Margučiai buvo puošiami ir geometriniais raštais: dantukais, kryputėmis, eglutėmis.

• Lietuvių liaudies dekoratyvinė tekstilė.

Audiniai. Dekoratyviniai audiniai – labiausiai paplitusi liaudies meno šaka. Seniausios žinios apie lietuviškus audinius yra iš archeologinių kasinėjimų metu atrastų VIII a. juostų fragmentų. Iš kartos į kartą ėję tie patys motyvai, ta pati ritmo monotonija suteikia audiniams, kaip ir liaudies dainoms, archaiškumo. Iki pat XIX a. audinių raštuose galime įžiūrėti pačius seniausius geometrinius ornamentus ir motyvus. Vėliau fabrikų dirbiniai išstūmė ne vieną audinių rūšį. Audimas liaudyje buvo ne tik būtinumas, bet ir glaudžiai susijęs su apeigomis ir papročiais. Per vestuves mergina turėdavo išdalinti daugybę pačios išaustų audinių: marškinių, rankšluosčių, juostų. Audimas buvo ieškojimas ritmo ir rimo. Beaudžiant buvo dainuojama, todėl ir raštai nebuvo kartojami monotoniškai, buvo nuolat ieškomi nauji junginiai ir varijacijos. Medžiagos seniausiems audiniams buvo naudojamos vietinės: baltinti bei nebatinti lininiai siūlai, vilnoniai siūlai, o vėliau – pirktiniai medvilniniai siūlai. Dažymui iki XIX a. buvo naudojami gamtiniai dažai: samanos, lapai, žiedai, augalų žievės. Liaudies dekoratyvinę tekstilę galima suskirstyti į vienspalvius audinius (paklodės, užvalkalai, staltiesės, rankšluosčiai) ir į spalvotus audinius (lovatiesės, gūnios, kilimai, medžiagos drabužiams, juostos). Staltiesės ir

rankšluosčiai buvo audžiami iš vienos baltos spalvos kelių jos atspalvių, šviesesnio ir tamsesnio, siūlų. Naudodamos taupias priemones audėjos tonais sugebėdavo išgauti įvairius raštus. Kaip ir kituose audiniuose jie yra geometrinės formos: langeliai, kvadratai, segmentiniai apskritimai, žvaigždės ir kt. Ypač raštų įvairumu pasižymi rankšluosčiai, išlaikę gilias apeigines tradicijas: juo apdovanojamas piršlys, pasveikinamas kūdikio gimimas. Kukliu spalvingumu pasižymi lovatiesės ir į jas panašūs audiniai. Jų raštai ne tokie įvairūs. Daugiausiai naudojami stilizuoti augmenijos raštai. Iš visų audinių seniausios, labiausiai paplitusios yra juostos. JJos nuo seno laikomos laimės, padėkos, prieraišumo simboliu ir buvo susijusios su tradicijomis bei kasdieniu gyvenimu. Išaustos juostos buvo vejamos į kamuolius ir dedamos į kraitines skrynias. Jų reikėjo daug: moterys juostomis pasirišdavo sijonus, vyrai – marškinius, susirišdavo sermėgas. Plačiomis juostomis motinos vystydavo kūdikius, rišdavo prie lingės lopšį. Gražiausios – buvo dovanojamos. Tradicinės juostos buvo audžiamos iš lininių, vilnonių, kai kada kanapinių siūlų. Juostų spalvos buvo: žalia, raudona, geltona, mėlyna. Vėliau, pradėjus naudoti cheminius dažus, paplito įvairesnės spalvos. Juostų ornamentas yyra vienas seniausių: be geometrinių, dominuoja stilizuoti saulės motyvai, išreikšti kvadratų ir rombų pavidalu. Mėgstami ir žvaigždžių motyvai. Kai kurie motyvai turi savus pavadinimus: eglutės, kryžiukai, langučiai, saulutės, grėbleliai ir pan. Juostų plotis nuo 1 iki 20 cm, o ilgis aapie 2 – 3 metrus. Užbaigiama juosta kutais.

Moterų rankdarbiai. Tai nėriniai, pynimas, peltakiavimas, siuvinėjimas, mezginiai (pirštinės, kojinės, šalikai ir kt.).

• Tradiciniai lietuvių liaudies drabužiai. Ankstyviausių duomenų (I – IV a.) apie lietuvių gyventojų drabužius turime iš archeologinių kasinėjimų, kurių metu rasta vilnonių, lininių audinių liekanų. Archeologų sukaupta medžiaga leidžia rekonstruoti senovinius lietuvių drabužius. Moterų drabužius sudarė: galvos danga, lininės medžiagos palaidinė su aukštu uždaru kaklu, susegama segėmis, vilnonis ilgas sijonas, trumpesnė už sijoną prijuostė. Viršutinį apsiaustą atstojo vilnonio audinio skara. Daugiau medžiagos apie rūbus yra iš XIX – XX a. pradžios. Šio laikotarpio valstiečio drabužio tipą galima laikyti ilgo istorijos vystymosi produktu, tradiciniu mūsų liaudies drabužių tipu, atspindinčiu sritinius, socialinės padėties bei amžiaus skirtumus. Tradiciniai moterų drabužiai buvo: marškiniai, sijonas, lliemenė, prijuostė; viršutiniai drabužiai – sermėga ar kailiniai, galvos danga ir apavas. Rūbų pasiuvimas buvo nesudėtingas. Marškiniai buvo siuvami iš lininės baltos drobės, puošiami kiauraraščiais, siuvinėjimais, įaudžiamais raštais. Sijonai buvo išeiginiai ir kasdieniai, viršutiniai ir apatiniai. Sijonams siūlus verpdavo storai, iš vilnų, linų, pakulų, kanapių. Pagal raštą sijonai buvo išilgadryžiai, skersadryžiai, languoti ir raštuoti, puošti rinktiniais ir kaišytiniais raštais. Prijuostės būdavo būtinas priedas prie išeiginių moterų drabužių. Tai buvo ne paprasta rūbo dalis, o nekaltybės ir doros simbolis. Be prijuostės bbuvo gėda pasirodyti. Seniausios prijuostės buvo plačios ir ilgos, audžiamos iš lininių, vilnonių, o vėliau iš medvilninių verpalų. Vyrauja tamsiai raudona spalva, žalia, geltona, mėlyna, balta. Raštai geometrizuoti, ryškiai išsiskiria tulpių motyvai. Liemenės buvo skiriamos daugiau prie išeiginių drabužių, siuvamos iš gražesnių audinių, su pamušalu. Raštai nebuvo stambūs, dryžiai daugiausiai skersiniai. Įvairiose Lietuvos vietose liemenes siūdavo skirtingai. Galvos danga mergaitėms buvo rūtų vainikėlis, austa juostelė. Moterims išeiti iš namų su nepridengta galva pagal senovės papročius buvo neleistina. Kykas buvo apatinis galvos apdangalas, ištekėjusių moterų kepuraitė. Išeidamos į žmones moterys apsigobdavo skepetaite, užsidėdavo nuometą ar kokį kitą galvos papuošalą. Atskirų etnografinių sričių moterų išeiginiai drabužiai skyrėsi.

Aukštaičių drabužiuose vyrauja balta spalva. Sijonai dažniausiai languoti, tačiau yra ir išilgadryžių bei skersadryžių. Būdingos liemenės iki liemens su pailgintais skvernais.

Dzūkių sijonai languoti, prijuosčių raštai kuklūs. Liemenės (smulkiai languotos ar skersadryžės) pasiūtos su pailgintais skverneliais.

Suvalkiečių rūbai puošnūs, sijonai dažniausiai išilgai dryžuoti, prijuostės išsiskiria raštais ir audimo būdais.

Žemaičių moterų drabužiai tamsių sodrių spalvų. Sijonai dažniausiai išilgadryžiai: geltoni, raudoni, juodi, mėlyni, balti dryžiai tamsiame fone. Prijuostės išilgadryžės. Liemenės pasižymi sutrumpintu liemeniu ir nuo liemens prisiūtomis klostelėmis. Ryšėti žemaitės mėgo vienu metu keletą skarų. Jas rišdavo ant galvų, siausdavo ant pečių. Mėgiamos sodrių spalvų skaros, dažniausiai juodais iir raudonais langais.

Klaipėdos krašto moterų sijonai klostyti, daugiausiai tamsūs, dominuoja juodos, žalios, mėlynos spalvos. Prijuostės išilgadryžės arba skersadryžės. Liemenės juodos, trumpos, kiek žemiau liemens. Prie liemenių vilkėjo ir palaidinukes. Prie juosmens nešiodavo medžiaginius, siuvinėtus maišelius.

Liaudies menas yra bendros kultūros istorijos dalis. Ilgą laiką meninė kultūra buvo bendraliaudinė. Vėliau, visuomenėje atsiradus prieštaravimams, kultūra suskilo į liaudies ir profesinį meną. Liaudies menas – tai savamokslių liaudies meistrų, valstiečių kūryba. Dėl per amžius susiklosčiusių tradicijų įtakos sukurti architektūros, vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniai buvo glaudžiai susiję su liaudies pasaulėjauta, buitimi ir papročiais. Kiekvienos tautos liaudies meno savitumus lemia istorinės, geografinės ir socialinės sąlygos, randamos ir naudojamos medžiagos, papročiai ir buitis. Liaudies mene jaučiama ir profesinio meno bei kaimyninių tautų liaudies meno įtaka. Liaudies kūryba yra padariusi didelę įtaką profesionalios dailės vystymuisi.

Literatūra:

1. J. Celiešienė. Meno istorijos ir dailės pažinimo pagrindai. – J., 2000

2. A. Narčiūtė, A. Čiurlionytė. Dailė (trumpas dailės kursas). – V., 2000

3. P. Galaunė. Lietuvių liaudies menas. – K., 1930

4. J. Baltrušaitis. Visuotinė meno istorija. – K., 1992

5. E. H. Gombrichas. Meno istorija. – V., 1995

6. Dailės žodynas. – V.,1999

7. Universalus meno žodynas. – K., 1998

8. T. Adamonis, N. Adamonytė. Lietuvos dailės ir architektūros istorija. – V., 1997

9. Tarptautinių žodžių žodynas. – V., 1969