Lietuvių liaudies menas

Liaudies menas – profesionaliojo meno pirmtakas – išreiškia tautos

pasaulėjautą, estetinį skonį ir meninės kūrybos galias. Civilizacija su

savo technika, masinėmis informacijos priemonėmis, statiniais, transporto

komunikacijomis, automagistralėmis, geležinkeliais, medžiagomis atkakliai

skverbiasi į pačius atokiausius, nuošaliausius planetos kampelius,

išsaugojusius priešistorinę senąją kultūrą. Liaudies menas, taip pat ir

lietuvių liaudies menas, kuris klestėjo daug amžių, nyksta metams bėgant,

retsykiais sužibėdamas kokio menininko, tęsiančio savitas liaudies meno

tradicijas, rankose ir sušildydamas šio meno mylėtojų širdis, lavindamas

estetinį skonį bei sukeldamas meninės kūrybos galias.

MARGUČIAI

Savita liaudies dekoratyvinės tapybos rūšis yra margučiai. Pagal

paruošimo ttechniką jie skirstomi į rašytinius ir skustinius. Margučių

raštuose vartojami rutuliukų, žvaigždučių, rūtų, snaigių motyvai.

Geometriniai raštai traktuojami labiau grafiškai, augaliniai – stilizuotai.

Margučių fonas dažomas viena spalva (ruda, juoda, mėlyna, raudona ir kt).

Raštai būna arba baltos, arba įvairių kitų spalvų.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio tautų, margučiai buvo gyvybės,

gėrio, derlingumo, gamtos pabudimo simboliai. Tai vieni trapiausių liaudies

meno dirbinių. Ankstyviausi margučių pavyzdžiai išliko tik iš XIX a.

pabaigos, tačiau jų raštai sutinkami pirmykštės bendruomenės laikotarpio

keramikoje, papuošaluose.

Margučių menas – labai įdomi taikomosios dailės šaka, glaudžiai

susijusi su kulto apeigomis. Margutis krikščionių siejamas su Velykų,

Atvelykio ir kitomis pavasario šventėmis – Jurginėmis, Sekminėmis.

Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie dovanojami svečiams ir

artimiesiems, dažniausiai vaikams. Margučiais keičiamasi, jie daužiami,

ritinėjami.

Kiaušinių dažymo ir keitimosi paprotys – daug senesnis už

krikščionybę. BBeveik visose senojo pasaulio tautose esama margučių puošimo

tradicijos. Margutis, kaip ir apskritai kiaušinis, buvo laikomas gyvybės

pradžios simboliu, pavasario atgimimo, džiaugsmo ir gėrio ženklu. Apie

margutį kalbama senuose sanskrito raštuose, juos mini ir Martynas Mažvydas.

Iki XX a. pradžios margučiai buvo dažomi augaliniais dažais: svogūnų

lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis ir

pan. Šiais laikais naudojami ir įvairūs sintetiniai dažai. Mėgstamiausi

įvairūs raudonos, juodos, rudos, žalios ir mėlynos spalvos atspalviai.

Dažoma ir viena kuria nors spalva, toks kiaušinis paprastai vadinamas

dažytiniu. Dažnai juoda spalva tėra pagrindas, ant jo raudona, balta, žalia

spalvomis spalvinamos kompozicijos.

Margučiai puošiami dviem būdais:

1) išskutinėjant raštus adata, skustuvu arba peiliuku viena spalva

dažytų kiaušinių paviršiuose. Puošiant margutį skutinėjimo būdu, raštas

dažniausiai smulkus, ažūrinis, linijos – grafiškos, kampuotos. Kartais tie

raštai išplėtojami ir tampa puikiu grafišku marginiu, tiesiog grafikos

kūriniu;

2) išrašant raštus ant kiaušinio karštu vašku (stearinu, nesūdytais

taukais, lajumi), naudojant pagaliuką arba smeigtuką. Raštas dengiamas

viena kuria nors minėtų medžiagų, paskui kiaušinis nudažomas. Norint gauti

įvairiaspalvį raštą, paviršius keletą kartų dengiamas vašku ir dedamas į

dažus, pradedant šviesiausia ir baigiant tamsiausia spalva.

Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.

Labai dažna marginimo technika – batika, tam didelių įgūdžių nereikia.

Imama svogūnų lukštų, žemuogių lapelių, kaspinėlių ir pan. Jais apdėliotas

kiaušinis suvyniojamas į skudurėlį, apvyniojamas siūlais ir verdamas

dažuose.

Naujausi, liaudiškų ttradicijų neturintys margučių puošimo būdai –

spalvinimas specialiais, labai intensyvių tonų lakais, lipdukų klijavimas.

Vieni margučiai yra ryškių spalvų ir paprastų raštų, juose dominuoja

spalvos. Kitu atveju spalvingumui teikiama tik antraeilė reikšmė, tuomet

dominuoja raštai – vis sudėtingesni ir turtingesni. Yra raštų, bendrų

beveik visoms tautoms, kai kurie raštai būdingi tik tai apylinkei, kurioje

gaminamas margutis, yra ir tokių, kokius aptinkame ant priešistorinių laikų

kapuose randamų daiktų.

Sunku margučių raštą apibrėžti kokiomis nors kompozicinėmis schemomis,

nes kiekvieno juos kuriančio asmens skonis, margučių rašto ir jo išdėstymo

meninis suvokimas – individualus ir įvairus. Kompozicijai reikšmės turi ir

kiaušinio forma. Įvairiausių ženklų margučiuose vartojama daug. Tai

saulutės, kryžiukai, spiralės, žalčiukai, žiedeliai, dantukai, eglutės,

žvaigždutės, paukščio pėdelės, rūtelės ir kt. Tradiciškai komponuojant

simbolius ir ornamentus galimos 3 pagrindinės schemos:

• ornamentuojami simetriškai abu kiaušinio šonai, padalijus jį išilgai;

• ornamentuojami abu kiaušinio galai, padalijus jį skersai;

• ornamentuojama aplink kiaušinį įvijai

   Raštai sudaromi iš taškų ir į vieną galą plonėjančių brūkšnelių,

primenančių pailgą lašą. Iš šių dviejų elementų dėliojami įvairiausi

raštai. Raštai į kompozicijas jungiami taškais ir vingeliais. Net menkas

rašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją, todėl sunku

rasti net ir du vienodo rašto margučius. Ypač populiarūs iš brūkšnių

išrašyti saulutes primenantys raštai. Jie kartais apvedžiojami taškučių

eilėmis arba rūtų šakelėmis – tai saulės ir kitų dangaus šviesulių

simbolis, kartais virstantis gėlės žiedeliu. Apskritimas taip pat yra

amžinybės, nesibaigiančio gyvybės ciklo ženklas. Panašių raštų esama

senosiose verpstėse, vėlesnių laikų keramikoje, siuvinėjimuose. Kiek kitoks

šis motyvas aptinkamas juostose, rankšluosčiuose, lovatiesėse, geležinių

kryžių viršūnėse. Tai vienas seniausių ir populiariausių lietuvių liaudies

motyvų. Vis dėlto esama specifinių, tik margučiams būdingų raštų.

Portretai, peizažai, tautiniai ženklai, krikščioniškosios

ikonografijos atributai tradicinio margučio puošybai nebūdingi.

Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių

– šviesesnės, jų margučiuose vyrauja raudona ir violetinė spalvos. Dzūkai

labiau pamėgę pilkesnes spalvas. Žemaičiai nuo seno margino vašku, jie ypač

mėgo saulutės, rečiau – rūtos ir eglutės motyvus. Skutinėja margučius

Žemaitijoje retai. Įvairiausi ir puošniausi – zanavykų margučiai.

Geriausiai margučių marginimo paprotys išliko Aukštadvario apylinkėse, kur

susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos. Joniškio,

Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio ir kituose Aukštaitijos rajonuose margučių

seniau nemargino, juos dažydavo lygiai viena spalva arba margindavo

dėmėmis.

TAPYBA

Lietuvių primityvioji tapyba glaudžiai susijusi su liaudies

pasaulėjauta, apeigomis, papročiais, buitimi. Jai susiformuoti daug įtakos

turėjo geografinės, socialinės ir istorinės sąlygos. Tokiems kūriniams

būdinga formų paprastumas, kompozicijos aiškumas ir išraiškingumas,

subtilus spalvų pajautimas.

Viena seniausių lietuvių tautodailės šakų yra keramika, pasižyminti

išradingomis meninėmis formomis, raiškiais siluetais, įdomiais puošybiniais

motyvais ir jų kompozicijomis, retkarčiais ir spalvomis.

Archeologijos duomenimis, Lietuvoje papuošalai iš metalo ir gintaro

buvo žinomi nuo I tūkstantmečio pr. Kristų. Juos gamino vietos meistrai

(žalvaris ir sidabras buvo importuojami).

Audiniai Lietuvoje išlikę iš pirmųjų mmūsų eros amžių. Daugiausia jie

buvo vartojami drabužiams. Tautiniai drabužiai ir kitokio pobūdžio

dekoratyviniai-taikomieji tradiciniai audiniai yra svarbus etnoregiono

apibrėžimo požymis. Juostos – taip pat vienos iš seniausių lietuvių

liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys.

Gražiausiomis moterys puošdavo galvas.

Gausiausia lietuvių tautodailės šaka yra skulptūra. Skiriama

apvalioji  ir  reljefinė (bareljefinė bei horeljefinė) skulptūra. Skulptūra

su memorialiniais paminklais plito visoje Lietuvoje.

XX a. pradžioje Lietuva buvo nusėta gražiai raštuotais mediniais

stogastulpiais ir kryžiais, kuriuos greta krikščioniškųjų puošė ir daug

sovietinių simbolių. Tokie mediniai stogastulpiai ir kryžiai stovėjo

kapinėse, kryžkelėse, aikštėse, priešais sodybas, galukaimėse, laukuose

prie šaltinių, vandens telkinių, giriose, atmintinose vietose. “Jie buvo

statomi sutuoktuvių proga, sunkiai susirgus, paminint staigią mirtį, kilus

epidemijai arba laukiant gero derliaus”.

        Medžio dirbiniai plito nuo seniausių laikų (išlikę daugiausia iš

XVIII a.–XX a. pr.). Jie glaudžiai susiję su liaudies buitimi, padaryti

sumaniai, pagražinti įvairiais raštais, kartais spalvomis.

Paprotiniai menai: verbos, margučiai, sodai

JUOSTOS

Juostos – vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis

susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo

galvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines

juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Dzūkų – daugiausia austos

rinktinės, raštai labai įvairūs. Žemaičių juostos esti trijų rūšių:

austinės, pintinės ir vytinės.

AUDINIAI

Daugiausia jie buvo vartojami drabužiams. XVIII–XIX a. lovatiesės

(paklotės), staltiesės, užvalkalai, rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos,

kilimai, takai ir kt. audiniai buvo audžiami iš

lininių, vilnonių, kartais

kanapinių verpalų. XIX a. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei

šilką, XX a. – dirbtinį šilką ir kitas sintetines medžiagas.

Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos

kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II–III a. Nustatyta, kad

daugumas jų austi iš vietinės žaliavos – vilnonių ir lininių verpalų.

Pirmojo tūkstantmečio pradžioje buvo audžiami daugiausia paprasti, lygaus

(pirminio) pynimo audiniai. Dvinyčio pynimo balintos drobės buvo vartojamos

šventadieniniams marškiniams, baltoms prijuostėms; storesnės drobės ir

lininiai trinyčiai – vasariniams darbo drabužiams, maišams. IX–XIII a.

kapinynuose rasta vilnonių bei lininių aaudinių fragmentų, austų daugiausia

trinyte technika, keturiomis nytimis – eglute. Iš audinių fragmentų matyti,

kad Lietuvoje naudoti du pagrindiniai audimo būdai: vertikaliomis ir

horizontaliomis staklėmis. Vertikaliosios staklės buvo naudotos pirmykštėje

bendruomeninėje santvarkoje. Yrant gimininei ir formuojantis feodalinei

santvarkai, pradėtos naudoti horizontaliosios audimo staklės.

Labai plona daugianytė drobė, vadinama atkočine (ją XVIII a. dvaruose

audė vyrai – atkočiai), iki XIX a. pabaigos buvo naudojama moterų

nuometams, staltiesėms ir drobulėms. Stora, velta, vilnonė, 4, 6 ar 8

nytimis austa medžiaga – milas ir plonesnis už milą pusvilnonis ar vilnonis

nevelta audinys – milelis (čerkasas) – vartoti šiltiems viršutiniams

drabužiams, antklodėms, lovatiesėms. Prie šiltų moteriškų viršutinių

drabužių priskiriamos ir didelės vilnonės arba pusvilnonės žieminės skaros,

audžiamos dviem arba keturiomis nytimis, dažniausiai languotos. Vilnoniai

audiniai buvo paliekami natūralios pluošto spalvos arba nudažomi. Vystantis

gamybai, kaimo audėjos metmenims pradėjo vvartoti medvilninius siūlus, o nuo

XIX a. pabaigos fabrikiniai audiniai išstūmė kai kurias naminių audinių

rūšis.

Lietuvių liaudies audinių raštas dažniausiai geometrinis arba

sugeometrintas, neretai augalinis; jis neperkrautas detalėmis, turi aiškų

ritmą. Nors audiniai pasižymi ne tiek techniniu tobulumu, kiek rašto bei

spalvinių derinių grožiu, jų audimo technika įvairi ir gana sudėtinga.

Raštuoti audiniai pagal audimo būdą skirstomi į keturias grupes:

servetinius, diminius, kaišytinius ir rinktinius. Dailiais raštais

audžiamos lietuviškos lovatiesės, prijuostės, juostos.

Servetiniai (damastiniai) audiniai – vieni seniausių raštuotų audinių.

Audiniai Lietuvoje išlikę iš pirmųjų mūsų eros amžių. Daugiausia jie

buvo vartojami drabužiams. XVIII–XIX a. lovatiesės (paklotės), staltiesės,

užvalkalai, rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos, kilimai, takai ir kt.

audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų. XIX

a. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei šilką, XX a. – dirbtinį

šilką ir kitas sintetines mmedžiagas.

Verpalai audimui iki XIX a. buvo dažomi gamtiniais dažais: augalų

žiedais, lapais, šaknimis, samanomis, medžio žieve, pelkių ir geležies

rūdimis. XIX a. pradėti vartoti aniliniai dažai, kurie praturtino ir

suintensyvino audinių spalvas.

Drobiniai (vadinamieji baltieji) buitiniai ir dekoratyviniai audiniai

(rankšluosčiai, staltiesės, užvalkalai, paklodės, XIX a. pab.–XX a.

pradžios lovatiesės–kapos) yra daugiausia vienspalviai. Juose derinami

baltinti ir nebaltinti lininiai arba medvilniniai verpalai, kuriais

išgaunami geometriniai raštai. Gūnios, XVIII a.–XIX a. pradžios lovatiesės,

audiniai drabužiams (ypač moterų) ir kt. buvo dažomi įvairiausiomis

spalvomis. Spalvų vartojimas ir derinimas atskirose Lietuvos srityse yra

skirtingas. Įvairaus intensyvumo ir įvairių atspalvių šiltos spalvos

daugiausia gretinamos su šaltomis spalvomis (raudona su žalia, geltona su

violetine, juoda su balta, oranžinė su mėlyna ir t. t.).

Lietuvių liaudies audinių raštams būdinga aiški, santūri kompozicija.

Audiniai išmarginti geometriniais raštais, ritmiškai kartodamiesi, jie

sudaro raiškų grafinį piešinį. Rankšluosčių, staltiesių geometrinių raštų

kompozicija dažniausiai uždara. Centre komponuojami stambesni, pakraščiuose

– smulkesni raštai. Keičiantis audimo technikai, kito ir audinių raštų

komponavimas. Šalia geometrinių raštų atsirado stilizuotos augalijos ir

gyvūnijos motyvų, tačiau lietuvių meistrų audiniuose iki šių dienų vyrauja

geometriniai motyvai (saulutės, žvaigždutės) bei senoviniai spalvų derinimo

būdai.

Romantizmo įtaka XIX a. pabaigoje pirmą kartą istorijoje atkreipė

dėmesį į tautinio-regioninio identiteto požymius: kalbą, tautosaką, dainas,

tautodailę, tradicinę aprangą. Pradėta metodiškai gilintis į tradicinių

audinių esmę ir prigimtį.

Lietuvių moterų kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidė audiniuose. Jos

pačios verpė gijas iš linų, kanapių, vilnų. Verpalus dažydavo augalų

lapais, žiedais, šaknimis, medžių žieve, samanomis, balų rūda. Verpti

pradėdavo dar mergaitės ir kraudavo į kraičių skrynias baltas drobes,

raštuotų audeklų rietimus, juostų kamuolius.

Lovatiesės, gūnios pasižymėjo spalvų įvairove, savita kompozicija.

Aukštaičių lovatiesėms būdingi skersiniai, žemaičių – išilginiai ryškių

sodrių spalvų (raudonos, žalios, burokinės, violetinės, juodos) dryžiai.

Dzūkių lovatiesėse įaustos įvairių spalvų gijos, todėl jos vadinamos

margutėmis, sumestinėmis.

Drabužiai atspindi ekonominę padėtį. Neturtingos valstietės daugiau

dėvėjo lininius, pakulinius, rečiau vilnonius drabužius. Pasiturinčiosios

įsigydavo pirktinių audinių. Senąjį rengimosi stilių ilgiau išlaikė

neturtingosios. Iš drabužių matyti ir ekonominė etnoregioninių rajonų

būklė. Žemaitijoje daugiau vilnonių, žičkinių audinių, jau XVIII a.

audžiamos žičkinės skaros, prijuostės. Dzūkijoje daugiausia pakulinių

audinių. Vieni seniausių audinių – rankšluosčiai, staltiesės, paklodės,

priegalvių, patalų užvalkalai – buvo lininiai. Jų pakraščiuose – raudoni,

rečiau mėlyni žičkai. Balta ir raudona spalva turėjo magiškos prasmės ir

saugojo žmogų nuo blogio. Audinius gražiai užbaigdavo prisiūti kuteliai,

pinikai, mezginiai. Audinių raštus nulėmė tradicijos, medžiaga, audimo

būdas, paskirtis. Tai paprasti, daugelį šimtmečių tobulinti motyvai,

vadinami langais, ratais, kryželiais, akėčiomis, akelėmis, katpėdėlėmis,

koreliais, dobiliukais, ąžuolo lapais ir t. t. Viename audinyje pasikartoja

vienas, du, kartais trys motyvai, pakraščiuose esama vingių, kripių,

dantelių, slankstelių.

Tautiniai drabužiai

Tautiniai drabužiai ir kitokio pobūdžio dekoratyviniai-taikomieji

tradiciniai audiniai yra svarbus etnoregiono apibrėžimo požymis. Paprasto

kasdieninio drabužio paskirtis – ne tik apsauga nuo atmosferos sąlygų, bet

ir socialinis rodiklis, rodantis žmogaus padėtį visuomenėje. Tautiniai

drabužiai nuo kasdieninių skiriasi tuo, kad jiems būdingomis detalėmis

pabrėžia ryšį su savo tauta konkrečioje geografinėje erdvėje apibrėžto

regiono visuomenės dalimi. Laiko erdvėje tai siejasi ir su praeities

idealizavimu, legendomis, padavimais, dainomis ir pasakomis.

Tais laikais, kai nebuvo tobulų ryšio priemonių ar kitų komunikavimo

būdų, drabužiai būdavo individualesni, įvairesni, nes kiekvienas kaimas,

sritis ar regionas audė ir siuvosi juos laikydamiesi prosenelių tradicijų.

Situacija tekstilėje pakito tobulėjant gamybai, atsiradus fabrikams,

masiniam tiražavimui. Audinių gamyba labai atpigo. Cheminių dažų

pranašumas, spalvų ryškumas ir įvairovė medžiagas padarė patrauklesnes,

plonesnes. KKeitėsi ir kaimo žmogaus apdaro vaizdas. Įtaką darė ir įvežtinės

medžiagos: šilkas, brokatas, aksomas. Prie įprastai vartoto lino, kanapės,

vilnų pluošto prisidėjo plona medvilnė. Šaknelių dažus užgožė anilininiai.

Drabužiai ima vienodėti ne tik toje pačioje parapijoje, mieste, valstybėje,

bet ir didelėse teritorijose, kaip antai centrinėje Europoje,

Skandinavijoje, Balkanų ar Viduramžio jūros regione.

Aukštaičių drabužiai gana kuklūs. Juose dominuoja balta spalva.

Visuose etnografiniuose rajonuose marškiniai buvo siuvami iš lininės

balintos drobės. Vieneriems marškiniams naudojama trijų ar net keturių

rūšių medžiaga. Iš plonesnės siuvamas stomuo, prie jo priduriami pašukiniai

ar pakuliniai pridurkai. Rankovėms audžiama siaura drobė. Apykaklė ir

rankogaliai siuvami iš pačios dailiausios drobės, kasdieniniai marškiniai –

iš pašukinio audinio. Marškinių sukirpimas trijų rūšių: tunikinis arba

besiūlis, tunikinis su perpetėmis, tunikinis su ilginėmis. Išeiginių

marškinių apykaklės, perpetės, rankovės, rankogaliai puošiami įaudžiant

raudonų siūlų ruoželius, išrenkami rinktiniai rašteliai. Šiaurės vidurio

Aukštaitijoje įaudžiami raudoni rinktiniai raštai per visą rankovės ilgį.

Yra marškinių, kurių apykaklės ir rankogaliai siuvinėti kiauraraščiu

baltais siūlais.

Sijonai audžiami dvinytai, rečiau keturnytai ar aštuonnytai.

Aukštaičių sijonai daugiausia languoti. Dominuoja šios spalvos: žalia,

raudona, violetinė, geltona. Be languotų, būna ir išilgadryžių bei

skersadryžių sijonų. Šventadieniniai daugiausia vilnoniai ir pusvilnoniai,

jie audžiami su spalvotų vilnų ruožais apačioje, kasdieniniai – pašukiniai,

pakuliniai, paprasti be raštų. XIX a. antrojoje pusėje sijonams austi

naudojami medvilniniai siūlai, ataudams – šilkvilnė, jie keturnyčiai,

aštuonnyčiai, įvairiai raštuoti.

Kasdieninės  liemenės   siuvamos iš lino, pusvilnės,

išeiginės

vilnonės ar pusvilnonės puošiamos smulkiu rašteliu: ruoželiais, vingeliais,

langučiais. Jau XVIII a. liemenės buvo siuvamos iš pirktinių medžiagų, o

sijonai ir kitos kostiumo dalys – iš naminių net iki XX a. pradžios.

Šiaurės Aukštaitijai būdingos trumpos, tik priekyje prailgintais skvernais,

galionu apvedžiotais kraštais liemenės.

Prijuostės – viena seniausių moterų kostiumo dalių. Vaikščioti be

prijuostės būdavo laikoma nepadoru. Kasdieninės prijuostės visuose

etnografiniuose regionuose audžiamos languotos ar dryžuotos, tamsesnių

spalvų iš lininių ar pakulinių siūlų. Šventadieninės dažniausiai baltos

lininės ar medvilninės. Paprasčiausios yra dvinytės lininės su įaustais

raudonų žičkų ruoželiais, ppuošnesnės – keturnytės, šešianytės, aštuonnytės

diminės arba servetinės. Prijuosčių apačia kartais užbaigiama kuteliais.

XIX a. antrojoje pusėje, be lininių, dėvėtos kašmyrinės prijuostės,

labiausiai jos buvo paplitusios Kupiškio apylinkėse.

Juostos – taip pat vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių.

Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo

galvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines

juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Pintinės juostos būdingos

tik Aukštaitijai, jos buvo pinamos iš vilnonių, vėliau iš skaisgijų siūlų

eglučių, vingelių, rombų raštu. Mėgstamos spalvos: žalia, raudona,

violetinė, geltona, rečiau juoda ir balta. Rinktinės aukštaičių juostos

kuklios: baltame lininiame ar medvilniniame dugne – raudonų, žalių, mėlynų

vilnų ar skaisgijų ornamentai, grėbliukų, žvaigždučių, roželių raštai. XIX

a. antrojoje pusėje juostos buvo dėvimos rečiau, dažniau jas dėvėdavo

vyrai.

Merginą nuo moters skyrė tik galvos danga. Moterys dėvėjo nuometus,

kepurėles, sskareles, merginos – galionus, karūnėles, skareles, kalpokus.

Kalpokai – tai karūnėlės formos vestuviniai pamergių galvos papuošalai,

žinomi jau XVIII a. ir daromi iš kartono, spalvoto popieriaus,

įvairiaspalvių kaspinų. Kupiškio apylinkėse dėvimi dar XX a. pradžioje.

Nuometas, arba palmetis, – vienas seniausių ištekėjusių moterų galvos

dangalų, minimas nuo XVI a. Panevėžio apylinkėse dėvėtas iki XIX a. Nuometo

ilgis – 3–4 metrai, jis audžiamas iš gražiausių siūlų, kasdieninis – lygus

baltas, dvinytis, išeiginis – dvinytis, keturnytis, aštuonnytis. Galuose

įaudžiami raudonų ar mėlynų žičkų ruoželiai, galai užbaigiami pinikais ar

kuteliais.

Skaros ir skarelės dėvimos įvairių medžiagų ir dydžių. Kasdieninės

audžiamos lininės baltos, rečiau languotos. Išeiginės – austos, siuvinėtos

kiauraraščiu. Skaros austos iš dviejų ar trijų spalvų (pilkos, rudos,

juodos) siūlų, jos sulanguotos ryškesnių spalvų ruoželiais.

Dzūkų kostiumai margesni, spalvingesni. Prijuostės, languoti sijonai

kai kur buvo dėvimi nnet iki XX a. šeštojo dešimtmečio. Seniausi marškiniai

buvo siuvami su raudonai languotos medžiagos perpetėmis, rankogaliais,

krūtine, įaudžiant geometrinius bei augalinius raštus. XIX a. paplinta

siuvinėjimas. Lazdijų, Veisėjų apylinkėse siuvinėta rudais siūlais

augaliniu bei geometriniu raštu. Kaimyniniuose su baltarusiais rajonuose

marškinių rankovės ir apykaklės siuvinėjamos raudonais ir juodais siūlais.

Dzūkių sijonai dažniausiai languoti, vilnoniai ir lininiai, austi

dvinytai. Būdingos spalvos: žalia, violetinė, vyšninė, mėlyna, geltona.

Audžiant platieji ruoželiai perskiriami ryškių spalvų siaurų ruoželių

poromis. Alytaus, Prienų, Varėnos rajonuose sijonai audžiami iš dviejų

spalvų siūlų, langeliai didėja nuo smulkių iki didelių. Lazdijų, Veisiejų

rajonuose, be languotų, dėvimi išilgadryžiai, panašūs į kapsių sijonai.

Gervėčių apylinkėse mėgstami balti lininiai dvinyčiai, keturnyčiai,

šešianyčiai dinamiškai austi sijonai. Prienų, Alytaus rajonuose audžiami

štampuoti (vienspalvis tamsus vilnonis audinys, štampuotas ryškių taškelių

ar vingelių raštais) sijonai.

Dzūkių liemenės – lininės ar pusvilnonės, žalios, vyšninės spalvos.

Buvusiuose Seinų, Gardino, Žirmūnų valsčiuose liemenės buvo ilgos. Varėnos,

Alytaus, Eišiškių – trumpesnės, Vievio, Trakų, Vilniaus, Gervėčių rajonuose

– nuo liemens klostytos.

Dzūkių prijuostės audžiamos skersadryžės ir languotos, languotos

baltai raudonos ar baltai mėlynos iš lino. Prienų rajone paplitusios

baltos, panašios į aukštaičių, prijuostės, jos užbaigiamos lininiais

pinikais. Varėnos, Lazdijų rajonuose nešiojamos languoto ar dryžuoto dugno

prijuostės su dinamiškai įaustais įvairiaspalvių vilnų ir skaisgijų

skersiniais ruoželiais, dugne – raudona ar tamsiai mėlyna spalva. XIX a.

paplinta siuvinėtos prijuostės, tamsiame dugne išsiuvinėti įvairiaspalvių

skaisgijų ar šilkvilnės siūlų žiedais ir lapeliais – Lazdijų, Prienų,

Alytaus rajonuose. Vievio, Trakų, Vilniaus rajonuose paplitusios baltos

medvilninės prijuostės, papuoštos mezginiais, vėliau – siuvinėtos raudonais

ir juodais siūlais. Dzūkijoje prijuostės išliko gerokai ilgiau negu kituose

etnografiniuose regionuose. Vievio, Trakų, Eišiškių, Varėnos rajonuose buvo

dėvimos iki Antrojo pasaulinio karo.

Nė viename etnografiniame rajone juostos nėra tokios įvairios kaip

Dzūkijoje. Daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs: grėbliukai,

eglutės, roželės, beržalapiai, žvaigždutės, meškučiai, ožkanagučiai,

vėžiukai, gromatėlės ir kt. Plačiausios ir įvairiausios audžiamos Varėnos,

Lazdijų, Alytaus rajonuose. Eišiškių, Šalčininkų rajonuose juostos

paprastesnės. Senosios dzūkų juostos buvo siauros. Juostų dugnas

dažniausiai baltų linų, rečiau spalvotų. Raštai – vilnonių ir skaisgijų

siūlų, spalvos: žalia, raudona, violetinė. Rašto spalvos išdėstomos trimis

eilėmis kraštuose įaudžiant įvairiaspalvius ruoželius, galuose padaromi

įvairiaspalvių siūlų kuteliai.

Be rinktinių juostų, dzūkams būdingos kaišytinės. Kituose rajonuose

jos neaptinkamos. Baltame lininiame dugne – kelių spalvų vilnoniais ar

skaisgijų siūlais iškaišyti saulutės, langeliai, žvaigždutės.

Žemaičių drabužiai išsiskiria raudonmargių žičkinių skarų gausa.

Marškiniai balti drobiniai rankogaliuose ir perpetėse įausti raudonų žičkų

– ruoželių, dobiliukų raštai. Sijonai daugiausia dryžuoti: išilgadryžiai ir

skersadryžiai. Seniau išilgadryžiai sijonai buvo audžiami ataudų ripsu iš

lininių ir vilnonių siūlų, ataudai – iš įvairiaspalvių vilnonių siūlų.

Akmenės, Mažeikių, Skuodo rajonuose išilgadryžiai sijonai ryškių spalvų:

raudonos, geltonos, žalios, violetinės, baltos. Languotų sijonų mažiau. Jie

vilnoniai, austi dvinytai, stambių langelių, tamsesnių, neryškių spalvų:

žalios, samaninės, vyšninės, violetinės, rudos. Languoti buvo audžiami

Plungės, Rietavo, Šilutės, Kelmės rajonuose.

Liemenės Žemaitijoje vilnonės ir pusvilnonės, languotos ir

skersadryžės, austos dvinytai, dinamiškai. Spalvos: raudona, žalia,

violetinė, ruda, balta, raštai – smulkūs.

Prijuostės baltos lininės su įaustais išilginiais raudonų ir mėlynų

žičkų ruoželiais, dobiliukų, langelių, katpėdėlių raštais. Audžiamos ir

daugiaspalvės prijuostės iš tamsesnių siūlų lygiais ir dantytais

ruoželiais. Spalvos: raudona, mėlyna, žalia, geltona, balta, ruda.

Žemaičių juostos rinktinės ir vytinės, raštai kuklūs, dviejų ar trijų

spalvų. Rinktinės juostos – kaip ir kituose etnografiniuose rajonuose,

baltame lininiame dugne – spalvotų vilnų ar skaisgijų raštai.

Skareles audė įvairiai languotas iš lininių ir medvilninių siūlų

sulanguotas raudonais ar mėlynais ruoželiais. Taip pat buvo audžiamos ir

didelės skaros. Vienos seniausių – skersadryžės, daugiaspalvės, jų dugnas

baltas lininis, ataudai vilnoniai. Austos ataudų ripsu, įvairaus pločio

ruoželiais. Spalvos: tamsiai mėlyna, samaninė, geltona, raudona, ruda,

balta. Labiausiai paplito dvinytai austos languotos vilnonės skaros.

Plungės, Rietavo, Kretingos rajonams būdingos dvispalvės skaros – raudona

su juoda. Tauragės rajone dominuoja baltos vilnonės skaros.

Vyriški marškiniai, kaip ir moteriški, buvo siuvami iš tokios pačios

drobės ir taip pat kerpami. Skyrėsi tik jų detalės, apykaklės forma,

papuošimai. Vyriški marškiniai siuvami su stačia apykakle, siuvinėjami

rankogaliai, apykaklė. Be balto iškilaus siuvinėjimo, aptinkamas

siuvinėjimas kryželiu, dažniausiai juodais, rudais, raudonais siūlais.

Marškiniai išleidžiami ant kelnių ir perjuosiami juosta. Jų būta trijų

rūšių: apatiniai be rankovių, trumpi siuvinėti ir ilgi su pridurku.

Kasdieniniai siuvami iš storo, prastesnio audinio, pašukiniu vadinamo

audinio. Išeiginiai marškiniai siuvami iš plonos, balintos drobės,

išsiuvinėjami. XIX a. antrojoje pusėje pradėta naudoti medvilnė. Pirmiausia

iš jo siūtos perpetės, apykaklės, rankogaliai. Marškinių pridurkai ilgą

laiką išliko pašukiniai.

Seniausi sijonai dažniausiai languoti – balti, juodi, dvinyčiai.

Kasdieniniai audžiami iš linų, kartais atausti vilna, o šventiniai – iš

vilnos. Neturtingos moterys ir šventadieninio sijono priekį ausdavo iš

linų, mat jį dengdavo prijuostė. Atsiradus aniliniams dažams, sijonai tampa

ryškesni, spalvingesni. Pagrindinės spalvos: vyšninė, žalia, violetinė,

mėlyna. Langelių dydis įvairus. Dažniausiai juos skiria tamsios spalvos

ruoželiai. Tradicinio sijono ilgis – iki kulnelių.

Apie 1910 m. pasirodė

pirktiniai kameliniai siūlai. Iš jų audžiami vienspalviai sijonai,

metmenims naudojama tamsi medvilnė.

Seniausios šio krašto prijuostės (kaip ir sijonai) buvo lininės,

languotos arba skersadryžės. XIX a. pabaigoje skersadryžės ir išilgadryžės

prijuostės audžiamos iš įvairiaspalvės vilnos. Spalvoti dryželiai skiriasi

pločiu, tarp jų įaudžiami dimiški įvairiaspalvės vilnos ir skaisgijų

ruoželiai. XX a. pradžioje paplinta vienspalvės siuvinėtos prijuostės. Jų

metmenys – tamsūs lininiai ar medvilniniai siūlai, o ataudai – vilnoniai ar

kameliniai. Pagrindinės spalvos: juoda, tamsiai žalia, vyšninė. Prijuostės

siuvinėjamos gėlėmis ir augalų motyvais. Siuvinėjimui naudojami vilnoniai

ir ššilkiniai siūlai. Be naminio audinio, siuvinėjimui buvo naudojama ir

juoda pirktinė medžiaga.

Liemenės siuvamos iš lininių, vilnonių ar pusvilnonių skersadryžių

audinių. Anksti paplinta liemenės iš pirktinių audinių: brokato, šilko,

medvilnės, aksomo. Liemenės išnyko gana greitai, nes pradėjus austi

kamelinius sijonus, iš tos pačios medžiagos buvo pradėti siūti švarkeliai.

Skarelės buvo įvairaus dydžio. Vienos puoštos kutais, kitos be jų.

Vertinamos šilkinės skaros su blizgančiu ornamentu arba labai plonos

vilnonės skarelės su kraštuose įaustais šilko ornamentais.

Šiame krašte daugiausia aptinkama rinktinių juostų. Jų plotis ir

spalvos labai įvairios. Juostos buvo labai svarbi drabužio dalis. Jas

nešiojo ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Nuo juostos paskirties

priklausydavo jos ilgis, plotis, raštas, net spalvos. XIX a. pirmojoje

pusėje juostos buvo siauros, iki 3 cm pločio, 2 m ilgio. Vėliau pradėtos

austi plačios dekoratyvinės juostos. Spalvos llabai įvairios: mėgstamiausia

raudona, tačiau buvo ir ruda, žalia, violetinė, mėlyna. Spalvos derinamos

kontrastingai. Dugnas šviesus, lino ar medvilnės siūlų. Raštą sudaro vienas

ar du, rečiau trys rašto metmenų siūlai. Raštai irgi įvairūs: roželių,

žvaigždučių, eglučių, žalčiukų, vingelių ir kt. Vyriškos juostos tamsesnės,

siauresnės, raštai paprastesni.

Juostos esti trijų rūšių: austinės, pintinės ir vytinės. Jos buvo

vartojamos kaip drabužių dalys, raiščiai, papuošalai, retkarčiais – kaip

pakinktų dalys, o plačios austinės juostos – vaikams vystyti. Juostų

dovanojimas susijęs su įvairias liaudies papročiais. Juostos daromos iš

lininių, vilnonių, medvilninių, šilkinių verpalų. Jose vyrauja įvairių

atspalvių raudonos, žalios, violetinės, mėlynos, baltos spalvos, naudojami

gausūs geometrinių ir stilizuotų augalinių, gyvūninių motyvų raštai.