Lietuvių tapyba 1900 – 1919 metais

TURINYS

Įvadas…………………………3

1. Lietuvių meno dailės – tapybos aspektai……………………..4

2. Lietuvių tapybos raidos bruožai XX amžiaus pradžioje…………..5

2.1. Istorinės tapybos raidos sąlygos……………………5

2.2 Estetinės pažiūros………………………..7

2.3. Realistinė tapyba Lietuvoje…………………….8

2.4. Neoromantinė lietuvių kūryba…………………….10

3. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos bruožai………………11

3.1. Biografiniai duomenys …………………………11

3.2. M.K.Čiurlionio tapybos bruožai………………………..13

Išvados…………………………15

Panaudotos literatūros sąrašas…………………………16

ĮVADAS

Šiuo savo darbu norėčiau apžvelgti turtingos XX amžiaus pradžios lietuvių meno – tapybos raidą.

Taigi pasirinktas konkretesnis šio amžiaus laikotarpis – 1900-1919 metai, kuris reikšmingas šiandieninei mūsų tapybos istorijai. Todėl pasistengsiu aptarti, mano manymu, kelis svarbiausius šio laikotarpio kultūros momentus: vaizduojamojo meno, ttapybos veiklą.

Bus apžvelgta to meto lietuvių tapybos raida, naujų meno krypčių, tokių kaip realizmas, estetizmas ir neoromantizmas, vyravusių Vakarų Europoje, įtaka Lietuvos tapytojams. Taip pat lietuvių tautos dailės genijaus Mykalojaus Konstantino Čiurlionio unikalios kūrybos, taip sužavėjusios pasaulį, pagrindinius bruožus.

Taigi toks ir būtų šio mano darbo tikslas.

1. LIETUVIŲ MENO DAILĖS – TAPYBOS ASPEKTAI

Suspindęs švyturys buvo ilgai lauktas ir tautos viltimis jam kelias nutiestas. Po tamsios lietuviškos spaudos draudimo nakties, 1904 metų balandžio 29 dieną atgavus teisę leisti ir vvartoti lotyniškus rašmenis, kaip grybai po lietaus kilo naujos spaustuvės, kūrėsi redakcijos. Lietuviški knygynai tapo švietimo ir kultūros židiniais. Po suaižėjusios carizmo priespaudos žiebėsi nacionalinio savarankiškumo viltys, prasidėjo savojo identiteto paieškos. 1905 metų Rusijos revoliucija, Didysis Vilniaus Seimas kėlė kūrybines nnuotaikas, kurias pajuto Lietuvoje buvę ir po kitas šalis siekti mokslų pasklidę dailininkai. 1904 metais Krokuvoje įkūrus „Rūtos“ draugiją, joje būrėsi ir menininkai. Iš ten Petras Rimša nusiuntė straipsnį į „Vilniaus žinias“, ragindamas burti lietuvių dailės draugiją, surengti parodą. Šiai minčiai iškart pritarė tuomet Paryžiuje gyvenęs Antanas Žmuidzinavičius, idėją rėmė dailininkas Antanas Jaroševičius, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti. Rengimo komitetui sutiko vadovauti Jonas Basanavičius, įsitraukė tokie šviesuoliai kaip broliai – inžinierius Petras, advokatas Jonas, gydytojas Antanas – Vileišiai. Prašant prisidėti kūriniais arba aukomis buvo išsiųsti kvietimai visuomenei ir dailininkams, kurių adresus pavyko surinkti. Be to, raginimas dalyvauti sumanytame reikale pateko į didžiausius užsienio laikraščius. Į Vilnių parodos komitetui pradėti siųsti kūriniai, iš kaimų plaukė tautodailės darbai. Dailininkai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, AAntanas Žmuidzinavičius, kiek vėliau ir Petras Rimša pasinėrė į rengimo darbus. Išaušo 1907 metų sausio 9-oji (pagal senąjį kalendorių – 1906 12 27), ir pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje, Vileišių rūmuose, buvo atidaryta.

2. LIETUVIŲ TAPYBOS BRUOŽAI XX AMŽIAUS PRADŽIOJE

Nuo XX amžiaus pradžios, augant lietuvių tautos socialinio bei nacionalinio išsivadavimo sąjūdžiui, visų menų sričių kūrėjams, taip pat ir tapytojams, iškilo uždavinys suformuoti naują, su krašto kultūrinias poreikiais artimai susijusį bei savitą meną. Taigi amžiaus pradžioje savo veiklą pradėjo nauja Lietuvos mmeninikų karta, pasiryžusi realizuoti šį uždavinį.

Lietuvių dailininkai, kurių dauguma buvo kilę iš valstietijos, paveikti visuomeninių sąjūdžių, ėmėsi puoselėti naujuosius meno siekius ir idealus. Kurdami peizažus ir portretus, komponuodami fantastinius simbolinių potekscių vaizdus, jie reiškė savo mintis, lyrines nuotaikas. Tuo pat metu Lietuvoje ėmė kurtis įvairiataučių bei pačių lietuvių suburtos kultūrinės organizacijos. Šios organizacijos ne tik rengė dailės parodas, spektaklius, koncertus ir kitas viešo meno funkcionavimo formas, bet ir moraliai bei materialiai rėmė kūrybinę veiklą. Į meno plėtotės procesus aktyviai įsijungė ir periodika. Svarstydama ir vertindama meno kūrinius, meninio gyvenimo įvykius, spauda atkreipdavo į juos plačiosios visuomenės dėmesį, iš dalies koreguodavo jų raidą. Taip prasidėjo platus kultūros bei meno sąjūdis, glaudžiai susijęs su lietuvių tautos nacionaliniu išsivaduojamuoju sąjudžiu, siekiąs realizuoti jo idejas.

2.1 ISTORINĖS TAPYBOS RAIDOS SĄLYGOS

1904 metų caro vyriausybės panaikintas lietuviškosios spaudos draudimas – labai svarbus lietuvių tautai laimėjimas, kurį atnešė revoliucinio ir nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio pakilimas. Šis įvykis turėjo labai didelę reišmę tolesnei lietuvių kultūros plėtotei: pradėjo eiti legalūs lietuvių laikraščiai ir žurnalai, susikūrė įvairios visuomeninės ir kultūrinės organizacijos, steigėsi lietuviškosios mokyklos, teatro megėjų kuopelės, chorai, buvo rengiami lietuviški spektakliai bei koncertai. Išsivaduojamasis sąjūdis įgavo ypač platų užmojį, apėmė įvairias visuomenės gyvenimo sritis, kutūros ir meno šakas, jo idėjos ir ssiekiai stiprino pažangias augančios nacionalinės kultūros bei meno tendencijas (o ypač patriotizmo idėjas ir siekiai).

Naujas reiškinys XX amžiaus pradžioje Lietuvos kultūriniame gyvenime – menininkų organizacijų atsiradimas ir jų veikla. Sekdami peterburgo, Maskvos ir kitų miestų dailininkais, Lietuvos dailininkai bei kiti kultūros darbuotojai steigė įvairias draugijas, sąjungas, būrelius. Vilniaus dailės pramoninis būrelis (1901-1904), Lietuvių dailės draugija (1908-1914) ir kitos organizacijos rėmė ir skatino kūrybinę veiklą, rengė parodas, spektaklius, koncertus, populiarino meno kūrinius, prusino visuomenę. Lietuvoje įvairių tautybių dailininkai, kaip ir kiti inteligentai, XX amžiaus pradžioje stengėsi susidaryti palankesnes kūrybos ir veiklos sąlygas, dalyvauti viešajame kultūriniame gyvenime. Tokį nacionalinį atsiribojimą lėmė to meto istorinė situacija. Tačiau tos organizacijos nebuvo izoliuotos viena nuo kitos, o priešingai, kiek tik galėdamos bendradarbiavo.

XX amžaiaus pradžios lietuvių dailės plėtotei ypač reikšminga buvo naujosios jaunųjų lietuvių dailininkų kartos kūrybinė ir visuomeninė veikla. Tuos dailininkus, kurių dauguma buvo kilę iš kaimo, socialiniai ir dvasiniai ryšiai, glaudžiai siejo su tuo visuomenės sluoksniu, kuris XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje reiškėsi kaip svarbiausioji augančio lietuvių nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio jėga. Jie gerai suvokė, kad lietuvių nacionalinio meno raidą varžo daugiau negu šimtmetį viešpataujanti carizmo priespauda, kad lietuvių meno nacionalinį savitumą slopina tam tikruose visuomenės sluoksniuose (dvarininkų, dvasininkų, miestiečių) paplitusios lenkų kkultūros tradicijos, ir todėl pirmiausia užsibrėžė tikslą plėtoti lietuvių kultūra bei meną, kad kultūra būtų lygiateisė su kitų tautų kultūromis. Tačiau sąlygos tuos siekius realizuoti atsirado tik po 1905 metų revoliucijos.

1906 metų pabaigoje – 1907 metų pradžioje Vilniuje buvo surengta pirmoji lietuvių dailės paroda, kurioje buvo eksponuojami sąmoningai stojusių į nacionalinės kultūros bei meno ugdymo darbą dailininkų kūriniai. Tai: M. K. Čiurlionio, A. Jaroševičiaus, P. Kalpoko, P. Rimšos, K. Sklėriaus, A. Žmuidžinavičiaus ir kitų darbai.siekiant pabrėžti savo dvasinį ryšį su liaudimi, buvo nuspresta ekspozicijose parodyti ir lietuvių liaudies meną: audinius, juostas, prijuostes, medžio drožinius. Toks liaudies meno demonstravimas kartu su dailininkų profesionalų darbais vėliau tapo visų amžiaus pradžios lietuvių dailės parodų tradicija, kuri turėjo programinę reikšmę.

1907 metais buvo įkurta Lietuvių dailės draugija – visuomeninė-kultūrinė organizacija, kuri vienijo ne tik dailininkus, bet ir jų veiklai pritariančius visuomenės narius. Iki Pirmojo pasaulinio karo LDD buvo svarbus organizacinis lietuvių meninio gyvenimo centras. Lietuvių dailininkai, kurių dauguma mokėsi arba dirbo įvairiuose Rusijos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų šalių miestuose, gaudavo iš jos materialinę paramą, paskatinimų kurti. LDD ypač rūpinosi kasmetinių dailės parodų organizavimu. 1907-1904 metais įvyko 8 lietuvių dailės parodos (įskaitant ir pirmają). Visos tos parodos skatino lietuvių dailininkų kūrybinę veiklą, demonstravo jų laimėjimus, įjungė

juos į bendruosius nacionalinės kultūros plėtotės procesus.

2.2. ESTETINĖS PAŽIŪROS

Aktyvėjant dailininkų veiklai, iškilo įvairių teorinių bei praktinių dailės plėtotės problėmų. Tačiau XX amžiaus pradžios Lietuvoje dar nebuvo rimtesnės dailėtyros, niekas negvildeno meno problemų specialiose studijuose ar monografinjuose. Įvairius meno gyvenimo klausimus paliesdavo tik periodinė spauda.

XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių spaudoje daugiausia diskutuota dėl lietuvių dailės tradicijų ir jos tolesnės ateities. Nors Lietuvoje buvo daug įvairių epochų architektūros ir dailės paminklų, lietuvių dailininkams teko iš naujo pradėti lietuvių profesinės dailės kūrimo ddarbą. Ankstesnių epochų dailės tradicijomis jie nelabai galėjo remtis, nes dėl sustiprėjusios carizmo priespaudos XIX amžiaus antrojoje pusėje tos tradicijos beveik sunyko. Be to daugumai dailininkų teko įsijungti į kitų tautų (rusų, lenkų, prancūžų) meno gyvenimą, kadangi gimtajame krašte jie tiesiog negalėdavo rasti sau darbo bei neturėdavo galimybių viešai demonstruoti savo darbus. Taip nuo gimtųjų tradicijų nutolę buvo ne vienas Lietuvos dailininkų. Kita vertus, kadangi praeities dailė buvo kuriama bažnyčios ir dvarininkų užsakymais, o didesnioji dalis dvasininkijos ir bajorijos buvo ssulenkėjusi, tad lietuvių dailės didelės įtakos turėjo lenkų kultūros įtaka. Tuo tarpu dailininkų kartai, išaugusiai kovų už nacionalinės kultūros autonomiją epochoje, reikėjo kitų kūrybos stimulų, savų tradicijų. Todėl ji ir ieškojo savo prigimčiai bei siekiams artimesnių meno pagrindų.

Naujoji lietuvių dailininkų kkarta nors ir nevisada sistemingai, tačiau mokėsi įvairiuose rusų, lenkų, vokiečių bei prancūzų dailės mokyklose, kuriuose gavo per šimtmečius nusistovėjusių profesinių įgūdžių, susidarė tam tikras estetines pažiūras ir pomėgius. Tačiau reikėjo sukurti savitas, nacionalines meno tradicijas. Tam reikėjo surasti kažką daugiau. Todėl pirmiausiai lietuvių dailininkų dėmesys nukrypo į liaudies kurybą – tautosaką,, dailę, audinių ir kitų buities daiktų ornamentiką.

Orientacija į liaudies kurybą glaudžiai siejosi su romantizmo programa, o ypač su tomis jų atmainomis, kurios XIX amžiuje buvo išplėtusios nacionalę ir socialinę priespaudą kenčiančiose Rytų Europos šalyse: Čekijoje, Lenkijoje, Pabaltijo srityse. Šiuose kraštuose romantikų estetinė programa ir menas buvo kupinas priešbaudžiavinių ir nacionalinio patriotizmo nuotaikų. Jis kėlė susidomėjimą nacionaline istorija, stengėsi iškelti ir išryškinti nacionalines gyvenimo ir buities tendencijas .

Nors ddailininkų dažnai skelbta XIX amžiaus romantikų mintis, jog liaudies kūryboje išliko autentiškiausi savitumai, tokie kaip temų motyvai, puošybos elementai ir kt., atspindintys būdingiausisu tautos dvasios bruožus, jos pasaulėjautą, visgi lietuvių dailinikų orientaciją į liaudies meną nulėmė ir nacionalinio išsivaduojamojo sąjūdžio socialiniai pagrindai. Nuo pat vaikystės jiems buvo artima valstiečių luomo pasaulėjauta ir kultūra, todėl ir ši dailininkų karta stengėsi savo veiklą sieti su kaimo globa ir populiarinimu.

Dailinikai A. Žmuidzinavičius, M. K. Čiurlionis, A. Jaroševičius, P. Rimša, taip pat kiti lietuvių kkutūros veikėjai (pavyzdziui, J. Basanavičius) savo straipsniuose aukštino liaudies meną, mokė suprasti jo reikšmę letuvių tautos kultūros pažinimui ir jos tolesnei plėtotei, ragino visuomenę saugoti ir globoti meno turtus.

Dailininkai mėgo cituoti arba stilizuoti liaudies dailės formas, daugiausia ornamentus. Tokių darbų nemažai yra XX amžaiaus pradžios grafikos kūriniuose. Piešiniai, knygų ir žurnalų viršeliai, inicialai, vinjetės, plakatai, atvirukai – tai ir visos grafikos formos. Dauguma jų piešta paprastu grafitiniu pieštuku arba plunksnele tušu. Dailininkai komponuodami knygų ir žurnalų meninio apipavidalinimo elementus, dažnai naudojosi lietuvių liaudies meno, o ypač medžio drožinių ir audinių, ornamentais arba jų citatomis. Tos beatodairiškas liaudies ornamentalistikos citavimas ar imitacija rodė tiktai išorinį kūrinio ryšį su gimtuoju kraštu ir jo liaudies meno tradicija, tapo savotišku šablonu, stabdančių drąsesnį kūrybinės minties polėkį. Taigi ne vienas giliau mąstantis Lietuvos meninkas suvokė, kad tikrąjį kūrybos liaudiškumą, jos nacionalinį charakterį lemia ne išorinis panašumas, o daug gilesni vidiniai jos ryšiai su krašto gyvenimu, jo visuomeninėmis ir dvasinėmis kultūros problemomis.

2.3. REALISTINĖ TAPYBA LIETUVOJE

XX amžiaus pradžios Lietuvos tapyba buva gana marga, įvairi savo idėjinėmis tendencijomis ir stilistiniais bruožais, taip pat labai nevienodo meniškumo, kadangi ją kūrė įvairių kartų, skirtingų tautybių ir kultūrinių tradicijų dailininkai.

Lietuvos tapytojų kūryboje vyravo kamerinės-molbertinės formos ir žanrai: nedidelio formato ppeizažai, portretai, buitinės ir simbolinės kompozicijos. Dodesnių monumentinio ar dekoratyvinio pobūdžio kūrinių nesukūrė nei tapytojai, nei kiti dailininkai. Kūrinių dydis ir žanrai labai daug priklausė nuo dailininkų gyvenimo ir darbo sąlygų, nuo remėjų galimybių ir poreikių. Gyvenimo salygos buvo sunkios, ne vienas dailininkas negalėjo pragyventi iš savo kūrybos, dirbo kitus papildomus darbus.

Daugelio dailininkų, ir lietuvių, ir kitataučių, kūrybos stilistinius bruožus lėmė mokyklose įgyti kūrybos įgūdžiai, meno tradicijos. Veikė to meto naujos meno srovės: impresionizmas, neoromantizmas, simbolizmas, modernas.

Amžiaus pradžios Lietuvos tapytojų kūryboje, jos formų įvairovėje matomos šios svarbiausios srovės bei tendencijos: realizmas, romantizmas (neoromantizmas), simbolizmas ir modernizmas. Kiekviena toji srovė ir tendencija siejosi su atitinkamomis kaimyninių šalių meno kryptimis, tačiau turėjo ir savitumų, atsiradusių dėl Lietuvos gyvenimo sąlygų ir jos kultūros tradicijų. Tačiau tai pat tarp šių srovių nebuvo griežtų ribų – dailininkų kūryboje atsirasdavo neapibrėžtos krypties kūrinių.

Be visų epochų realistinei dailei būdingų bruožų (tikroviška tematika, taisyklingas piešinys, tiksliai perteiktos fizinės-medžiaginės vaizduojamų objektų ypatybės ir kt.), XX amžiaus pradžios Lietuvos dailininkų realistinė tapyba turėjo ir savitų, tik sau būdingų ypatybių. Daugelio tapytojų kūryboje dominavo tik du žanrai: peižazais ir portretas. Sunkios dailininkų gyvenimo sąlygos, pakitę jų interesai paaiškina buitinio žanro ir istorinių kompozicijų geroko sumažėjimo. Amžiaus pradžios dailininkams palyginti daug mmažiau rūpėjo socialiniai-visuomeniniai tikrovės aspektai, socialinė vaizduojamųjų reiškinių analizė, jų kritinis vertinimas . Siekta aktyvesnės vaizdo išraiškos.

Pakito ir kūrinių forma: įsigalėjo fragmentiškesni kasdienybės motyvai, atsirado kondensuotesnės, tarsi “supresuotos” formos, pasirodė impresionistinės tapybos bruožų (šviesesnė spalvų gama, spalvingi šešėliai, įvairesnė struktūra), o sąsajas su besiplėtojančių modernu rodė vingrios siluetų linijos, dekoratyvus ryškių spalvų plotai. Realistiniai paveikslai dažniausiai kameriški, fragmentiškos kompozicijos, intymios nuotaikos, tik nedaugelis iš jų yra sudėtingesnės meninės sandaros. Peizažų tapybos kalba dažniausiai jungia formų konkretumą, daiktiškumo išraišką su impresionistinės tapybos elementais (šešėlių spalvingumas ir kt.). portretai taip pat kamerinio formato, tradicinės kompozijos, jose akcentuojamas modelio demokratiskumas, nuoširdi charakterio spalva. Be to, atsiranda statiškesnės formos ir demonstratyviai nutapytų portretų.

Taigi XX amžiaus pradžios realizmas rėmėsi ne tik vaizdų tikroviškumo tradicija, bet ir naujesnių meno srovių patyrimu.

2.4. NEOROMANTINĖ LIETUVOS KŪRYBA

Greta realistinių kūrinių, fragmentiškų impresionizmo ir moderno apraiškų, XX amžiaus pradžios lietuvių tapyboje iškilo vėlyvojo romantizmo bei neoromantizmo tendencijos, kurias ir vėl paskatino sustiprėjęs nacionalinis išsivaduojamasis sąjūdis, jo pažangūs siekimai.

Romantizmas Lietuvos dailėje ir kitose meno šakose, ypač literatūroje, plėtojosi jau nuo XIX amžiaus pradžios. Tarpais patirdamas pakilimų, tarpais kiek susilpnėdamas, tarsi susiliedamas su realizmu, romantizmas visgi per visą šimtmetį niekada nebuvo išnykęs ar praradęs savo gyvybingumo.

Neoromantizmas yra vienas iš tų meno sąjūdžių, kurie

neturi aiškesnių skiriamųjų stiliaus požymių. Jo idėjimiai principai artimai siejasi su XIX amžiaus romantizmu ir literatūrine simbolizmo srove, o meno formų sistemose yra klasicizmo, akademinizmo arba XIX amžiaus pabaigai – XX amžiaus pradžiai būdingo sintetizmo bei stilizacijos bruožų.

XX a. pradžios romantinė, arba neoromantinė, dailė netapo aiškia, vieninga, plačiai pasireiškusia srove. Ji egzistavo kaip meno tendencija, vienų dailininkų kūryboje (K. Stabrausko,, M. K. Čiurlionio) pasireikšdama ryškiau, tuo tarpu kitų (A. Varno, F. Ruščico, A. Žmuidzinavičiaus) silpniau.

Neretai ji jungėsi su kkitų meno srovių, labiau realizmo, bruožais. Jai būdinga didesnė temų ir žanrų įvairovė. Intensyviai buvo plėtojamas peizažas, vaizduojantis gimtojo krašto motyvus ir kupinas patriotinių nuotaikų. Kai kurie dailininkai kūrė fantastinius alegorinius vaizdus arba platesnės, alegorinės potekstės portretus..

Neoromantinė dailė dažnai artimai siejasi su simbolizmu. Vienų dailinkų kūriniuose šis bruožas išreikštas atvirai, aiškiai vyrauja, kitur jis tarsi slypi po vaizdų išore ir atsiskleidžia tik jų nuotaikoje, kontekste su savo epocha.

3. MIKALOJAUS KONSTANTINO ČIURLIONIO KŪRYBOS BRUOŽAI

3.1. Biografiniai duomenys

1875 m. rugsėjo 22 d. gimė VVarėnoje, vargonininko šeimoje, kurioje buvo vyriausias iš devynių vaikų. Tėvas – Konstantinas Čiurlionis, motina – Adelė (Radmanaitė) Čiurlionienė. 1877(78) m. Čiurlionio (3 m.) tėvai pastoviai apsigyvena Druskininkuose. 1889-92 m. Šeimos bičiulio J.Markevičiaus remiamas, M.K.Čiurlionis (14 m.) lanko Mykolo Oginskio dvaro oorkestro mokyklą Plungėje. 1892-93 m. dalyvauja to paties orkestro koncertuose – groja fleita.

1894-99 m. mecenato M.Oginskio remiamas, Čiurlionis (19 m.) studijuoja Varšuvos konservatorijoje. Jį moko garsūs dėstytojai: T.Bžezickis (fortepijonas), A.Sigetinskis (fortepijonas), Z.Noskovskis (kompozicija). Dėl nepakankamos stipendijos patiria daug sunkumų. Šiuo laikotarpiu Čiurlionis kuria preliudus, fugas, variacijas, parašo kantatą „De profundis“, dvi sonatas fortepijonui. 1899 m. Čiurlioniui pasiūloma Liublino muzikos mokyklos direktoriaus vieta, kurios jis atsisako. 1900-1901 m. parašo simfoninę poemą „Miške“. 1901-02 m. lanko kompozicijos (pas K.Reinekę) ir kontrapunkto (pas S.Jadasoną) pamokas Leipcigo konservatorijoje. Savarankiškai studojuoja R.Štrauso ir H.Berliozo kūrybą. Kuria kanonus, fugas, pjeses, parašo styginių kvartetą, simfoninę fantaziją, uvertiūrą. Laisvalaikiu tapo. 1902 m. grįžta į Varšuvą, kur užsidirba privačiomis muzikos pamokomis. Dalyvauja Varšuvos lietuvių draugijos veikloje, vadovauja chorui, hharmonizuoja lietuvių liaudies dainas – tokiu būdu prisideda prie Lietuvos atgimimo sąjūdžio. 1902-03 m. Varšuvoje lanko Kauziko piešimo mokyklą, tačiau nusivilia sustabarėjusia piešimo metodika. Nuo 1903 m. Čiurlionis rimčiau atsideda tapybai. Šiais metais jis nutapo pirmuosius žymesnius darbus („Laidotuvių simfonijos“ ciklas). 1903-07 m. parašo simfoninę poemą „Jūra“. 1904-06 m. mokosi Varšuvos dailės mokykloje. Jam dėsto K.Stabrauskas (mokyklos vadovas), F.Ruščicas, K.Tichis, K.Kšižanovskis ir kt. Čia besimokydamas, Čiurlionis pirmą kartą dalyvauja dailės parodoje (1905 m.). Šios mokyklos muziejuje paliekamas Čiurlionio „Audros“ ciklas.1905 mm. keliauja po Kaukazą.

1905-06 m. vadovauja Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui.

1906 m. aplanko Prahą, Vieną, Drezdeną, Miuncheną ir Niurnbergą. Šios kelionės stabdė „Jūros“ kūrimą, tačiau skatino tapyti.

1906 m. atvyksta į Vilnių padėti A.Žmuidzinavičiui, P.Rimšai ir kitiems surengti pirmąją lietuvių dailės parodą.

1907 m. sausio 9 d. P.Vileišio namuose (tuomet. Antakalnio 24, dab. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas) atidaroma pirmoji lietuvių dailės paroda. Be Čiurlionio parodoje dalyvauja dailininkai A.Žmuidzinavičius, P.Kalpokas, A.Varnas, J.Šileika, J.Vienožinskis, K.Sklėrius, A.Mackevičius, A.Jaroševičius bei skulptoriai P.Rimša ir J.Zikaras. Paroda susilaukia netikėtai didelio populiarumo. 1907-08 m. gyvendamas Vilniuje ir nuolat lankydamas Druskininkus, Čiurlionis vadovauja „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui, koncertuoja, intensyviai tapo, rašo straipsnius meno klausimais, domisi lietuvių kalba, literatūra ir tautosaka.

Daugiausiai M. K.Čiurlionis sukūrė tapybos ir grafikos kūrinių.

Ankstyviesiems tapybos kūriniams (1903-1907) būdinga kosmologinė, religinė, istoriosofinė ir psichologinė simbolinė tematika, muzikinės aliuzijos, išraiškinga kompozicijos ritmika, švelnūs arba kontrastingi spalvų deriniai.

1907-1909 m. tempera arba mišria technika M. K. Čiurlionis nutapė savitų sąlygiškų, simbolinių, pasakų tematikos paveikslų. Reikšmingiausią šio laikotarpio M. K. Čiurlionio dailės kūrinių dali sudaro sonatos. Joms būdinga muzikos struktūrų analogijos, ypatinga turinio koncentracija, novatoriškos meninės priemonės ir gili daugiapusė prasmė. Šiuose paveiksluose M. K. Čiurlionis atskleidė individualiai pajaustą kosmoso, gamtos ir žmogaus vienovę, pranoko ttuo metu bręstančius XX a. dailės siekius. M. K. Čiurlionio grafikos kūriniams būdinga jo tapybos kūrinių tematika, ryški moderno ir lietuvių liaudies dailės ornamentikos jungtis (inicialai, vinjetės).

Kai kurie žymesni M. K. Čiurlionio dailės kūriniai: ciklai „Laidotuvių simfonija“, Tvanas“, „Para“, „Pasaulio sutvėrimas“, „Žiema“, „Vasara“, „Zodiakas“, „Miestas“; sonatos „Saulės“, „Žvaigždžių“, „Jūros“, „Vasaros“; paveikslai „Ramybė“, „Rūstybė“, „Tiesa“, „Lietuviškos kapinės“.

3.2. M.K.ČIURLIONIO TAPYBOS BRUOŽAI

M. K. Čiurlionio tapyba yra ir kosmopolitiška, ir lietuviška – menininkas aktyviai domėjosi naujausiais modernėjančios visuomenės reiškiniais, mokslo ir meno vystymusi, o įkvėpimo sėmėsi iš tėvynės gamtos, folkloro, istorijos ir tradicijų.

Jo dailės kūriniuose susilieja XIX – XX a. sandūroje vyravusios meno srovės – simbolizmas, romantizmas, secesija, pastebimosir naujos meno krypties – abstrakcionizmo – užuomazgos. Kai kurie menotyrininkai Čiurlionį vadina abstraktaus meno pradininku ir jo kūrybą lygina su V. Kandinskio, A. Bioklino, O. Redono, M. Klingerio, E. Muncho kūriniais.

Čiurlionio paveiksluose ryškus labai savitas erdvės suvokimas, sukeliantis vaizdo, tapyto lyg iš paukščio skrydžio, įspūdį. Paveikslams suteikiamas kosminio regėjimo, gilaus vidinio susikaupimo atspalvis. Dailininką domina Visatos radimosi, jos sandaros, pasaulį valdančios dvasios klausimai, gamta ir jos ciklai, žmogaus gyvenimo prasmė, psichologinės būsenos ir būties evoliucija, galimybė įgyvendinti muzikinės kūrybos principus dailėje.

1901 – 5 m. Čiurlionio tapybos darbai priskiriami ankstyvajam laikotarpiui, kkuriam būdingi ieškojimai, įvairūs, kartais gana kraštutiniai siekiai. Jaunas dailininkas neketina kuo nors sekti, o pats ieško savitų išraiškos priemonių. Iki 1903 m. jis dar tapo mėgėjiškus gamtos vaizdelius, o nuo 1903 m. lankydamas J. Kauziko studiją jau imasi simbolinių paveikslų (“Laidotuvių simfonijos” ciklas). 1904 m. pradėjęs lankyti Varšuvos dailės mokyklą Čiurlionis daug tapo. Pirmieji studijų metai duoda nemažą kūrybinį derlių – apie 110 – 140 paveikslų ir etiudų. Daugiausia dailininkas dirba pastele. Iš studijų laikų kūrybos galima išskirti ciklus “Tvanas”, “Rex”, “Para”, “Rūstybė”, žuvusį ciklą “Audra” ir meniškiausią kompoziciją “Žinia”.

1905/6 m. žymi perversmą Čiurlionio tapyboje. 13 paveikslų ciklas “Pasaulio sutvėrimas” pradeda brandųjį dailininko etapą. Nuo šiol jis pamėgo temperos techniką, suteikiančią daugiau potėpio ir kolorito laisvės. Paveiksluose pradėjo nykti literatūrinis pasakojimas, tiesioginis simboliškumas, pereita prie abstraktesnės simbolikos. Pasaulio tvėrimosi idėja lydėjo visą dailininko kūrybą, tačiau cikle “Pasaulio sutvėrimas” ji yra centrinė. Apie šį ciklą Čiurlionis rašė: “turiu sumanymą jį tapyti visą gyvenimą, žinoma, kiek toliau turėsiu naujų minčių. Tai pasaulio sutvėrimas, tiktai ne mūsojo pagal Bibliją, o kažkokio kitokio pasaulio – fantastinio” (Laiškas P. Čiurlioniui. Druskininkai, 1905 m. balandžio 28 (?) d.).

1907 – 9 m. laikotarpis – kūrybingiausi Čiurlionio metai. Vis labiau gilindamasis į žmogaus būties ir kosmoso

problemas dailininkas nutapo “Zodiako” ciklą, “Pilies”, “Karalių”, “Tvirtovės“ pasakas, fantazijas, didingas kompozicijas ir paveikslus muzikiniais pavadinimais – brandžiosios tapybos viršūnę. “Saulės”, “Pavasario”, “Vasaros”, “Jūros”, “Žalčio”, “Žvaigždžių”, “Piramidžių” sonatų cikluose matome, koks jautrus yra dailininkas gamtai. Stengdamasis aprėpti ir kosmosą, ir žmogų, jis nebesitenkina tradicinėmis tapybos priemonėmis, o tapo laiko tekėjimą, fiksuoja įspūdžių kaitą.

Peterburge Čiurlionis nutapo savo didžiausią kompoziciją “Rex”. Jos kūryba pareikalavo iš autoriaus didelės intelektualinės įtampos, pastangų ir nusivylimų. Šiuo darbu užbaigiama dailininko kūryboje žymią vietą užėmusi kkosminė tema.

Manoma, kad Čiurlionis nutapė apie 300 paveikslų. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma 220 tapybos darbų, po 2 Čiurlionio kūrinius yra Lietuvos dailės muziejuje, Varšuvos nacionaliniame muziejuje ir Rusų muziejuje Sankt Peterburge. Taip pat jo paveikslų galima rasti Kaune S. Čiurlionienės-Kymantaitės memorialiniame kambaryje.

Žymiausias reiškinys XX amžiaus pradžios lietuvių mene – M. K. Čiurlionio dailė, ypač jo tapyba, įstabi savo tematikos ir vaizdų įvairove, kurinių meninės formos originalumų ir įstaigumu. Kita vertus, Čiurlionio dailė artimai susijusi su to mmeto naujausiais meno sąjūdžiais, joje savaimingai įsikūniję būdingų to meto meno srovių – simbolizmo ir moderno – bruožai. Savitas, įtaigus M. K. Čiurlionio dailės stilius atsirado ne iš karto, o pamažu, kaip ir atkaklaus darbo, didėjančios patirties, kūrybinio brendimo rezultatais.

Originaliems MM. K. Čiurlionio dailės bruožams atsirasti labai padėjo muzika, kompozitoriaus meninė mąstysena. Muzika skatino polinkį į sąlyginius, plačių apibendrinimų ir fantazijos polėkių turinčius vaizdus, kurie vienodai būdingi simboliniams paveikslams, peizažams ir pagaliau tapybinėms sonatoms. Dauguma meniniko kūrinių yra simboliški, jų vaizduose sukauptas tiksliai nenusakomų įspūdžių, minčių ar emocijų krūvis, jie kelia daug asociacijų.

Čiurlionio dailė turi daugelį individualių nepakartojamų meninių ypatybių, kurios atspindi jo asmenybę ir pasaulėjautą, jo gyvenimo aplinką ir savosios tautos kultūros bei meno tradicijas.Čiurlionio kūryba, ypač dailėje, yra sudėtingas, daugiabriuanis reiškinys. Daugeliu savo savybių, ypač vaizdų sandaros, jų kūrinio ir stiliaus bruožais, ji artimai siejasi su nacionaline lyrinio bei romantinio meno tradicija.

Dailininko gyvenimas, charakteris ir ano meto Lietuvos visuomeninis bei kultūrinis gyvenimas kreipė Čiurlionio kūrybą į šviesias poetines ssvajones. Jo dailėje ne tiek jau daug simbolizmo arba moderno atstovams būdingų mistinių tendencijų. Be to, nėra moderno dailėje paplitusių erotinių motyvų. Didesnė jos dalis – lyriniai gamtos vaizdai ir fantastinės vizijos, kuriuose plačiai apibendrinama tikrovė, išreikšti sudėtingi išgyvenimai, šviesios viltys ir gūdus nerimas. Tiesinio sąlyčio su tikrove sužadintas mintis ir išgyvenimus meninkas neatskiriamai jungė su animistinių ir mistinių įvaizdžių poetika, reiškė savo kūriniuose iš liaudies pasaulėvaizdžio šaknų išaugusių ir neoromantizmo estetikos sumodernintą gamtos vitališkumo bei dvasingumo pojūtį.

IŠVADOS

XX amžiaus pradžios llietuvių dailės plėtotę sąlygojo įvairūs to meto visuomenės gyvenimo ir kultūros reiškiniai. Lietuvos kraštas tebepriklausė carinei Rusijai, caro administracija kontroliavo svarbiausius ekonominius ir visuomeninius procesus, skleidė patvaldystės ir slavofilijos idėjas. Kaip ir visoje Rusijos imperijoje, Lietuvoje intensyviai vystėsi kapitalizmas, aštrėjo klasiniai prieštaravimai, darbo žmonės slėgė sunki eksploatacijos našta. Rūsti buvo ir nacionalinė priespauda. Carizmas norėjo numarinti lietuvių kalbą, pakirsti lietuvių kultūros daigus. Tačiau dėl didelės socialinės ir nacionalinės priespaudos augo liaudies nepasitenkinimas, vis didėjo neapykanta carizmui, pasiryžimas kovoti dėl savo teisių bei šviesesnės savo ateities. Lietuvos darbo žmonės organizavosi kovai su engėjais ir išnaudotojais. XX amžiaus pradžioje Lietuvos miestuose padaugėjo demonstracijų ir streikų, užsienyje pažangesniosios inteligentijos buvo slaptai leidžiama ir platinama lietuviškoji spauda (laikraščiai, knygos), skleidžiamos patriotinės idėjos, buvo raginta mylėti gimtąjį kraštą, tėvų ir protėvių kalbą, savąją kultūrą.

Vienas ryškiausių Lietuvos tapybos istorijoje autorių – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurio kaip ir kiekvieno didelio menininko, kūrybos negalima įsprausti į neapibrėžtus vienos srovės rėmus, ji siejasi su įvairiais ano meto sąjūdžiais, atspindi daugelį skirtingų tos epochos dvasinės kultūros ypatybių.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje. Vilnius, 1996

2. Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Vilnius, 1992, t. 1

3. Čiurlionis M. K. Apie muziką ir dailę. Vilnius, 1960

4. Jurgini J. Lietuvos meno istorijos bruožai. Vilnius, 1960

5. Umbrasas J. LLietuvių tapybos raida. Vilnius, 1987

6. http://ldmuziejus.mch.mii.lt/Rest_centras/Restauratoriai_Pakstas.htm

7. http://www.lzinios.lt/lt/2007-03-27/kultura/pries_simtmeti_suspindes_svyturys.html

8. http://ciurlionis.licejus.lt/MKC_Apie.htm