Lietuvių tautiniai drabužiai

TURINYS

ĮVADAS 3

1. TAUTINIAI DRABUŽIAI 4

2. AUKŠTAIČIŲ DRABUŽIAI 6

3. DZŪKŲ KOSTIUMAI 8

4. ŽEMAIČIŲ DRABUŽIAI 10

IŠVADOS 12

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 13ĮVADAS

Sakoma, kad gražiai papuoštas ir kuolas esti gražus. Be abejo, drabužis daug ką reiškia, nors pačios didžiausios vertybės yra žmogaus viduje, jas rodo elgesys, kalba, gyvenimo būdas, veiksmai.

Gyvename tokiu laikotarpiu, kai visko lengva gauti, reikia tik pinigų. Audeklų ir spalvų pasirinkimas gali patenkinti įnoringiausią vartotoją. Susidėvėjus ar susitepus rūbams, yra nemažai įvairių atnaujinimo bei skalbimo priemonių.

Nieko panašaus neturėjo mūsų mamos, tuo labiau močiutės. O kaip plieksdavo baltumu iš tolo jjų skarelės ir palaidinukės per rugiapjūtės ar linarovių talkas! Pasigamindavo viską pačios. Verpė linus, vilnas. Audė audimus. Išaudusios drobes tiesdavo ant pievos, laistydavo vandeniu – tegu saulė balina. O kad drabužiai ir audiniai būtų dar baltesni, mirkino arba virino juos pelenų šarme. Žinoma, skalbė tvenkinio ar upės vandenyje be rūdžių.

Mano darbo tikslas pasidomėti kokie tie buvo drabužiai? Kiek Lietuvoje susidarė moterų tautinių drabužių etninių tipų? Taip pat kokie pagrindiniai tautinių drabužių skirtumai?1. TAUTINIAI DRABUŽIAI

Tautiniai drabužiai, liaudies, dažniausiai valstietijos, drabužiai, atsiradę ttautų ir nacijų kūrimosi laikotarpiu. Klimato sąlygos, nacionalinis skonis, tradicijos, ūkio papročiai, socialinė padėtis lėmė jų įvairias formas, tačiau tautiniai drabužiai išliko bendri etninėms sritims. Tautiniais pradėta vadinti romantizmo laikais. Europos kaimiečių aprangos požymiai (sukirpimas, šiurkšti medžiaga, pilka spalva, papuošalų sstoka, paprastesni galvos apdangalai ir apavas) ypač išryškėjo viduramžiais. Vėlesniais laikais pasiturintys valstiečiai platino miesto madas kaime, bet dauguma valstiečių išlaikė jiems būdingas medžiagas, spalvas, puošimą. Kultūros kilimas, urbanizacija, gyventojų migracija, miesto madų plitimas sumažino tautinių drabužių dėvėjimą.

Greta grynai nacionalinių savitumų tautiniai drabužiai turi daug tarptautinių bruožų. Latvių ir estų tautinis drabužis panašus į lietuvių. Latvės dar apsisiausdavo languota ar balta išsiuvinėta skara, susegama apskrita sege, estės ant pečių ant pečių užsigaubdavo berankovį apsiaustą.

Kalbant apie drabužius, sunku tiksliai nustatyti vieno ar kito reiškinio, pvz . kažkokio drabužio ar jo fasono atsiradimo pradžią , lygiai kaip sunku pasakyti, kada jie išnyko. Tai priklausė nuo kelių faktorių: mados krypčių, turtinės padėties, papročių laikymosi, individualių žmogaus savybių (pvz., noro ir sugebėjimo puoštis, ttaupumo ir pan.). Valstiečių turtinė padėtis nedaug lėmė šventadienių drabužių medžiagas ir modelius. Ir turtingieji, ir vargingai gyvenantys vilkėjo tokio pat kirpimo ir panašių medžiagų drabužius. Tik turtingos valstietės turėjo daugiau drabužių, jos galėjo nusipirkti daugiau fabrikinių audinių.

XIX a. susiformavo tradiciniai (tautiniai) lietuvių valstiečių drabužiai. XIX a. antroje pusėje vyrai dėvėjo liemenę, švarką, surdutą, pasiūtus iš naminės medžiagos, sukirptus pagal miesto madą. Moterų tautinių drabužių susidarė 6 etniniai tipai: aukštaičių, dzūkių, kapsių, zanavykių, žemaičių, klaipėdiečių. Tačiau apie etninių tipų išskyrimą įįvairiuose šaltiniuose pateikiama skirtingai. Kituose šaltiniuose išskiriami 7 etniniai tipai: aukštaičių, vilniečių, dzūkių, zanavykių, kapsių, klaipėdiečių, žemaičių.

Tautiniai drabužiai nuo kasdieninių skiriasi tuo, kad jiems būdingomis detalėmis pabrėžia ryšį savo tauta konkrečioje geografinėje erdvėje apibrėžto regiono visuomenės dalimi. Laiko erdvėje tai siejasi ir su praeities idealizavimu, legendomis, padavimais, dainomis ir pasakomis. Tais laikais kai nebuvo tobulų ryšių priemonių ar kitų komunikavimo būdų, drabužiai būdavo individualesni, įvairesni, nes kiekvienas kaimas, sritis ar regionas audė ir siuvosi juos laikydamiesi prosenelių tradicijų.

. Situacija tekstilėje pakito tobulėjant gamybai, atsiradus fabrikams, masiniam tiražavimui. Audinių gamyba labai atpigo. Cheminių dažų pranašumas, spalvų ryškumas ir įvairovė medžiagas padarė patrauklesnes, plonesnes. Keitėsi ir kaimo žmogaus apdaro vaizdas. Įtaką darė ir įvežtinės medžiagos: šilkas, brokatas, aksomas. Prie įprastai vartoto lino, kanapės, vilnų pluošto prisidėjo plona medvilnė. Šaknelių dažus užgožė anilininiai. Drabužiai ima vienodėti ne tik toje pačioje parapijoje, mieste, valstybėje, bet ir didelėse teritorijose, kaip antai centrinėje Europoje, Skandinavijoje, Balkanų ar Viduramžio jūros regione.

PAGRINDINIAI TAUTINIŲ RŪBŲ SKIRTUMAI

Aukštaičių Paprasti, kuklūs, mažai raštų ir spalvų – vyrauja balta spalva. Liemenės šviesios, vienspalvės. Metaliniai aksesuarai, įvairiaspalvės pintinės juostos. Moterų balti nuometai.

Vilniečių Daug kruopščių siuvinėjimų ir rinkinių (rinktinių raštų) baltame ar šviesdryžiame audinyje balta, raudona, mėlyna spalvomis. Savitai pasiūtos galvos dangos, skersadryžiai sijonai, liemenės su mmetalinėmis sagomis.

Dzūkių Labai margi – languoti ir dryžuoti. Ypač būdingas languotumės platėjančiais ruožais. Baltos drobulės bei skepetos. Kompleksą puošia kaišytinės, rinktinės, austinės juostos.

Zanavykių Bendras spalvingumas pilkšvai t.amsus. Liemenės ryškesnės už sijonus. Raštai ir dryžiai stambūs, tamsoki ir spalvingi. Marškiniai siuvinėti raudonais, tamsiai žaliais tulpių raštais. Būdinga kartelinė, siuvinėtos skarelės.

Kapsių Kapsių margesni ir smulkesnių raštų už zanavykių. Iš zanavykių perėmė raštų paprastumą ir stambumą, iš dzūkių – dryžuotumą, margumą ir smulkumą.

Klaipėdiečių Savitas pasiuvimas marškinių (plačiai kirptas ir rauktas kaklas bei puoštos rankovės ties pečiais) ir liemenė (su petnešėlėmis). Drabužių spalvos neryškios – balta, pilkšva. Gausu siuvinėjimų ir rinkinių – raudonų, mėlynų, baltų spalvų – pastarieji pasižymi techniniu darbo tobulumu, savitais raštais.

Žemaičių Savotiškiausi drabužiai: platūs sijonai (keli), daug skarų, raštuotos pirštinės ir kojinės, raižytos klumpės. Savitai klostelėmis pasiūta liemenė. Gausu paprastų kuklių raštų – katpėdžių, dobiliukų, vingučių. Kiekvienas rūbas vis kitos spalvos. Mėgstamos spalvos: raudona, mėlyna, žalia, balta.

2. Aukštaičių drabužiai

Gana kuklūs. Juose dominuoja balta spalva. Visuose etnografiniuose rajonuose marškiniai buvo siuvami iš lininės balintos drobės. Vieneriems marškiniams naudojama trijų ar net keturių rūšių medžiaga. Iš plonesnės siuvamas stuomuo, prie jo priduriami pašukiniai ar pakuliniai pridurkai. Rankovėms audžiama siaura drobė. Apykaklė ir rankogaliai siuvami iš pačios dailiausios drobės, kasdieniniai marškiniai – iš pašukinio audinio. Marškinių ssukirpimas trijų rūšių: tunikinis arba besiūlis, tunikinis su perpetėmis, tunikinis su ilginėmis. Išeiginių marškinių apykaklės, perpetės, rankovės, rankogaliai puošiami įaudžiant raudonų siūlų ruoželius, išrenkami rinktiniai rašteliai. Šiaurės vidurio Aukštaitijoje įaudžiami raudoni rinktiniai raštai per visą rankovės ilgį. Yra marškinių, kurių apykaklės ir rankogaliai siuvinėti kiauraraščiu baltais siūlais.

Sijonai audžiami dvinytai, rečiau keturnytai ar aštuonnytai. Aukštaičių sijonai daugiausia languoti. Dominuoja šios spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona. Be languotų, būna ir išilgadryžių bei skersadryžių sijonų. Šventadieniniai daugiausia vilnoniai ir pusvilnoniai, jie audžiami su spalvotų vilnų ruožais apačioje, kasdieniniai – pašukiniai, pakuliniai, paprasti be raštų. XIX a. antrojoje pusėje sijonams austi naudojami medvilniniai siūlai, ataudams – šilkvilnė, jie keturnyčiai, aštuonnyčiai, įvairiai raštuoti.

Kasdieninės liemenės siuvamos iš lino, pusvilnės, išeiginės vilnonės ar pusvilnonės puošiamos smulkiu rašteliu: ruoželiais, vingeliais, langučiais. Jau XVIII a. liemenės buvo siuvamos iš pirktinių medžiagų, o sijonai ir kitos kostiumo dalys – iš naminių net iki XX a. pradžios. Šiaurės Aukštaitijai būdingos trumpos, tik priekyje prailgintais skvernais, galionu apvedžiotais kraštais liemenės.

įaustais raudonų žičkų ruoželiais, puošnesnės – keturnytės, šešianytės, aštuonnytės diminės arba servetinės. Prijuosčių apačia kartais užbaigiama kuteliais. XIX a. antrojoje pusėje, be lininių, dėvėtos kašmyrinės prijuostės, labiausiai

jos buvo paplitusio Kupiškio apylinkėse.

Juostos – taip pat vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo galvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Pintinės juostos būdingos tik Aukštaitijai, jos buvo pinamos iš vilnonių, vėliau iš skaisgijų siūlų eglučių, vvingelių, rombų raštu. Mėgstamos spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona, rečiau juoda ir balta. Rinktinės aukštaičių juostos kuklios: baltame lininiame ar medvilniniame dugne – raudonų, žalių, mėlynų vilnų ar s.kaisgijų ornamentai, grėbliukų, žvaigždučių, roželių raštai. XIX a. antrojoje pusėje juostos buvo dėvimos rečiau, dažniau jas dėvėdavo vyrai.

Merginą nuo moters skyrė tik galvos danga. Moterys dėvėjo nuometus, kepurėles, skareles, merginos – galionus, karūnėles, skareles, kalpokus. Kalpokai – tai karūnėlės formos vestuviniai pamergių galvos papuošalai, žinomi jau XVIII a. ir daromi iš kkartono, spalvoto popieriaus, įvairiaspalvių kaspinų. Kupiškio apylinkėse dėvimi dar XX a. pradžioje.

Nuometas, arba palmetis, – vienas seniausių ištekėjusių moterų galvos dangalų, minimas nuo XVI a. Panevėžio apylinkėse dėvėtas iki XIX a. Nuometo ilgis – 3–4 metrai, jis audžiamas iš ggražiausių siūlų, kasdieninis – lygus baltas, dvinytis, išeiginis – dvinytis, keturnytis, aštuonnytis. Galuose įaudžiami raudonų ar mėlynų žičkų ruoželiai, galai užbaigiami pinikais ar kuteliais.

Skaros ir skarelės dėvimos įvairių medžiagų ir dydžių. Kasdieninės audžiamos lininės baltos, rečiau languotos. Išeiginės – austos, siuvinėtos kiauraraščiu. Skaros austos iš dviejų ar trijų spalvų (pilkos, rudos, juodos) siūlų, jos sulanguotos ryškesnių spalvų ruoželiais.

3. Dzūkų kostiumai

Margesni, spalvingesni. Prijuostės, languoti sijonai kai kur buvo dėvimi net iki XX a. šeštojo dešimtmečio. Seniausi marškiniai buvo siuvami su raudonai languotos medžiagos perpetėmis, rankogaliais, krūtine, įaudžiant geometrinius bei augalinius raštus. XIX a. paplinta siuvinėjimas. Lazdijų, Veisėjų apylinkėse siuvinėta rudais siūlais augaliniu bei geometriniu raštu. Kaimyniniuose su baltarusiais rajonuose marškinių rankovės ir apykaklės siuvinėjamos raudonais ir juodais siūlais.

DDzūkių sijonai dažniausiai languoti, vilnoniai ir lininiai, austi dvinytai. Būdingos spalvos: žalia, violetinė, vyšninė, mėlyna, geltona. Audžiant platieji ruoželiai perskiriami ryškių spalvų siaurų ruoželių poromis. Alytaus, Prienų, Varėnos rajonuose sijonai audžiami iš dviejų spalvų siūlų, langeliai didėja nuo smulkių iki didelių. Lazdijų, Veisiejų rajonuose, be languotų, dėvimi išilgadryžiai, panašūs į kapsių sijonai. Gervėčių apylinkėse mėgstami balti lininiai dvinyčiai, keturnyčiai, šešianyčiai dinamiškai austi sijonai. Prienų, Alytaus rajonuose audžiami štampuoti (vienspalvis tamsus vilnonis audinys, štampuotas ryškių taškelių ar vingelių raštais) sijonai.

Dzūkių lliemenės – lininės ar pusvilnonės, žalios, vyšninės spalvos. Buvusiuose Seinų, Gardino, Žirmūnų valsčiuose liemenės buvo ilgos. Varėnos, Alytaus, Eišiškių – trumpesnės, Vievio, Trakų,

Vilniaus, Gervėčių rajonuose – nuo liemens klostytos.

Dzūkių prijuostės audžiamos skersadryžės ir languotos, languotos baltai raudonos ar baltai mėlynos iš lino. Prienų rajone paplitusios baltos, panašios į aukštaičių, prijuostės, jos užbaigiamos lininiais pinikais. Varėnos, Lazdijų rajonuose nešiojamos languoto ar dryžuoto dugno prijuostės su dinamiškai įaustais įvairiaspalvių vilnų ir skaisgijų skersiniais ruoželiais, dugne – raudona ar tamsiai mėlyna spalva. XIX a. paplinta siuvinėtos prijuostės, tamsiame dugne išsiuvinėti įvairiaspalvių skaisgijų ar šilkvilnės siūlų žiedais ir lapeliais – Lazdijų, Prienų, Alytaus rajonuose. Vievio, Trakų, Vilniaus rajonuose paplitusios baltos medvilninės prijuostės, papuoštos mezginiais, vėliau – siuvinėtos raudonais ir juodais siūlais. Dzūkijoje prijuostės išliko gerokai ilgiau negu kituose etnografiniuose regionuose. Vievio, Trakų, Eišiškių, Varėnos rajonuose buvo dėvimos iki Antrojo pasaulinio karo.

Nė viename etnografiniame rajone juostos nėra tokios įvairios kaip Dzūkijoje. Daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs: grėbliukai, eglutės, roželės, beržalapiai, žvaigždutės, meškučiai, ožkanagučiai, vėžiukai, gromatėlės ir kt. Plačiausios ir įvairiausios audžiamos Varėnos, Lazdijų, Alytaus rajonuose. Eišiškių, Šalčininkų rajonuose juostos paprastesnės. Senosios dzūkų juostos buvo siauros. Juostų dugnas dažniausiai baltų linų, rečiau spalvotų. Raštai – vilnonių ir skaisgijų siūlų, spalvos: ž.alia, raudona, violetinė. RRašto spalvos išdėstomos trimis eilėmis kraštuose įaudžiant įvairiaspalvius ruoželius, galuose padaromi įvairiaspalvių siūlų kuteliai.

Be rinktinių juostų, dzūkams būdingos kaišytinės. Kituose rajonuose jos neaptinkamos. Baltame lininiame dugne – kelių spalvų vilnoniais ar skaisgijų siūlais iškaišyti saulutės, langeliai, žvaigždutės.

4. Žemaičių drabužiai

Išsiskiria raudonmargių žičkinių skarų gausa. Marškiniai balti drobiniai rankogaliuose ir perpetėse įausti raudonų žičkų – ruoželių, dobiliukų raštai. Sijonai daugiausia dryžuoti: išilgadryžiai ir skersadryžiai. Seniau išilgadryžiai sijonai buvo audžiami ataudų ripsu iš lininių ir vilnonių siūlų, ataudai – iš įvairiaspalvių vilnonių siūlų. Akmenės, Mažeikių, Skuodo rajonuose išilgadryžiai sijonai ryškių spalvų: raudonos, geltonos, žalios, violetinės, baltos. Languotų sijonų mažiau. Jie vilnoniai, austi dvinytai, stambių langelių, tamsesnių, neryškių spalvų: žalios, samaninės, vyšninės, violetinės, rudos. Languoti buvo audžiami Plungės, Rietavo, Šilutės, Kelmės rajonuose.

Liemenės Žemaitijoje vilnonės ir pusvilnonės, languotos ir skersadryžės, austos dvinytai, dinamiškai. Spalvos: raudona, žalia, violetinė, ruda, balta, raštai – smulkūs.

Prijuostės baltos lininės su įaustais išilginiais raudonų ir mėlynų žičkų ruoželiais, dobiliukų, langelių, katpėdėlių raštais. Audžiamos ir daugiaspalvės prijuostės iš tamsesnių siūlų lygiais ir dantytais ruoželiais. Spalvos: raudona, mėlyna, žalia, geltona, balta, ruda.

Žemaičių juostos rinktinės ir vytinės, raštai kuklūs, dviejų ar trijų spalvų. Rinktinės juostos – kaip ir kituose etnografiniuose rajonuose, baltame lininiame dugne – spalvotų vilnų ar sskaisgijų raštai.

Skareles audė įvairiai languotas iš lininių ir medvilninių siūlų sulanguotas raudonais ar mėlynais ruoželiais. Taip pat buvo audžiamos ir didelės skaros. Vienos seniausių – skersadryžės, daugiaspalvės, jų dugnas baltas lininis, ataudai vilnoniai. Austos ataudų ripsu, įvairaus pločio ruoželiais. Spalvos: tamsiai mėlyna, samaninė, geltona, raudona, ruda, balta. Labiausiai paplito dvinytai austos languotos vilnonės skaros. Plungės, Rietavo, Kretingos rajonams būdingos dvispalvės skaros – raudona su juoda. Tauragės rajone dominuoja baltos vilnonės skaros.

Vyriški marškiniai, kaip ir moteriški, buvo siuvami iš tokios pačios drobės ir taip pat kerpami. Skyrėsi tik jų detalės, apykaklės forma, papuošimai. Vyriški marškiniai siuvami su stačia apykakle, siuvinėjami rankogaliai, apykaklė. Be balto iškilaus siuvinėjimo, aptinkamas siuvinėjimas kryželiu, dažniausiai juodais, rudais, raudonais siūlais. Marškiniai išleidžiami ant kelnių ir perjuosiami juosta. Jų būta trijų rūšių: apatiniai be rankovių, trumpi siuvinėti ir ilgi su pridurku. Kasdieniniai siuvami iš storo, prastesnio audinio, pašukiniu vadinamo audinio. Išeiginiai marškiniai siuvami iš plonos, balintos drobės, išsiuvinėjami. XIX a. antrojoje pusėje pradėta naudoti medvilnė. Pirmiausia iš jo siūtos perpetės, apykaklės, rankogaliai. Marškinių pridurkai ilgą laiką išliko pašukiniai.

ausdavo iš linų, mat jį dengdavo prijuostė. Atsiradus aniliniams dažams, sijonai tampa ryškesni, spalvingesni. Pagrindinės spalvos: vyšninė, žalia, violetinė, mėlyna. Langelių dydis įvairus. Dažniausiai juos skiria tamsios spalvos ruoželiai. Tradicinio sijono ilgis – iki kulnelių. Apie 1910 m. pasirodė pirktiniai kameliniai siūlai. Iš jų audžiami vienspalviai sijonai, metmenims naudojama tamsi medvilnė.

Seniausios šio krašto prijuostės (kaip ir sijonai) buvo lininės, languotos arba skersadryžės. XIX a. pabaigoje skersadryžės ir išilgadryžės prijuostės audžiamos iš įvairiaspalvės vilnos. Spalvoti dryželiai skiriasi pločiu, tarp jų įįaudžiami dimiški įvairiaspalvės vilnos ir skaisgijų ruoželia.i. XX a. pradžioje paplinta vienspalvės siuvinėtos prijuostės. Jų metmenys – tamsūs lininiai ar medvilniniai siūlai, o ataudai – vilnoniai ar kameliniai. Pagrindinės spalvos: juoda, tamsiai žalia, vyšninė. Prijuostės siuvinėjamos gėlėmis ir augalų motyvais. Siuvinėjimui naudojami vilnoniai ir šilkiniai siūlai. Be naminio audinio, siuvinėjimui buvo naudojama ir juoda pirktinė medžiaga.

Liemenės siuvamos iš lininių, vilnonių ar pusvilnonių skersadryžių audinių. Anksti paplinta liemenės iš pirktinių audinių: brokato, šilko, medvilnės, aksomo. Liemenės išnyko gana greitai, nes pradėjus aausti kamelinius sijonus, iš tos pačios medžiagos buvo pradėti siūti švarkeliai.

Skarelės buvo įvairaus dydžio. Vienos puoštos kutais, kitos be jų. Vertinamos šilkinės skaros su blizgančiu ornamentu arba labai plonos vilnonės skarelės su kraštuose įaustais šilko ornamentais.

Šiame krašte daugiausia aaptinkama rinktinių juostų. Jų plotis ir spalvos labai įvairios. Juostos buvo labai svarbi drabužio dalis. Jas nešiojo ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Nuo juostos paskirties priklausydavo jos ilgis, plotis, raštas, net spalvos. XIX a. pirmojoje pusėje juostos buvo siauros, iki 3 cm pločio, 2 m ilgio. Vėliau pradėtos austi plačios dekoratyvinės juostos. Spalvos labai įvairios: mėgstamiausia raudona, tačiau buvo ir ruda, žalia, violetinė, mėlyna. Spalvos derinamos kontrastingai. Dugnas šviesus, lino ar medvilnės siūlų. Raštą sudaro vienas ar du, rečiau trys rašto metmenų siūlai. Raštai irgi įvairūs: roželių, žvaigždučių, eglučių, žalčiukų, vingelių ir kt. Vyriškos juostos tamsesnės, siauresnės, raštai paprastesni.

Juostos esti trijų rūšių: austinės, pintinės ir vytinės. Jos buvo vartojamos kaip drabužių dalys, raiščiai, papuošalai, retkarčiais – kaip pakinktų ddalys, o plačios austinės juostos – vaikams vystyti. Juostų dovanojimas susijęs su įvairias liaudies papročiais. Juostos daromos iš lininių, vilnonių, medvilninių, šilkinių verpalų. Jose vyrauja įvairių atspalvių raudonos, žalios, violetinės, mėlynos, baltos spalvos, naudojami gausūs geometrinių ir stilizuotų augalinių, gyvūninių motyvų raštai.IŠVADOS

Greta grynai nacionalinių savitumų tautiniai drabužiai turi daug ttarptautinių bruožų. Latvių ir estų tautinis drabužis panašus į lietuvių. Latvės dar apsisiausdavo languota ar balta išsiuvinėta skara, susegama apskrita sege, estės ant pečių ant pečių užsigaubdavo berankovį apsiaustą.

XIX a. susiformavo tradiciniai (tautiniai) lietuvių valstiečių drabužiai. XIX a. antroje pusėje vyrai dėvėjo liemenę, švarką, surdutą, pasiūtus iš naminės medžiagos, sukirptus pagal miesto madą. Moterų tautinių drabužių susidarė 6 etniniai tipai: aukštaičių, dzūkių, kapsių, zanavykių, žemaičių, klaipėdiečių. Tačiau apie etninių tipų išskyrimą įvairiuose šaltiniuose pateikiama skirtingai. Kituose šaltiniuose išskiriami 7 etniniai tipai: aukštaičių, vilniečių, dzūkių, zanavykių, kapsių, klaipėdiečių, žemaičių.

PAGRINDINIAI TAUTINIŲ RŪBŲ SKIRTUMAI

Dzūkių Labai margi – languoti ir dryžuoti. Ypač būdingas languotumės platėjančiais ruožais. Baltos drobulės bei skepetos. Kompleksą puošia kaišytinės, rinktinės, austinės juostos.

Zanavykių Bendras spalvingumas pilkšvai tamsus. Liemenės ryškesnės už sijonus. Raštai ir dryžiai stambūs, tamsoki ir spalvingi. Marškiniai siuvinėti raudonais, tamsiai žaliais tulpių raštais. Būdinga kartelinė, siuvinėtos skarelės.

Kapsių Kapsių margesni ir smulkesnių raštų už zanavykių. Iš zanavykių perėmė raštų paprastumą ir stambumą, iš dzūkių – dryžuotumą, margumą ir ssmulkumą.

1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 11tomas. – Vilnius, 1983m.

2. Irma Šidiškienė „Būti lietuve“ Etninio stiliaus apranga XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje. – Vilnius, 2005m.

3. Mikalina Glemžaitė „Lietuvių tautiniai drabužiai“.- Vilnius, 1955m.

4. Liaudies kultūra. – Vilnius, 1998, Nr.6

5. http://www.lietuvostautodaile.lt

6. http://samogitia.mch.mii.lt

TURINYS

ĮVADAS 3

1. TAUTINIAI DRABUŽIAI 4

2. AUKŠTAIČIŲ DRABUŽIAI 6

3. DZŪKŲ KOSTIUMAI 8

4. ŽEMAIČIŲ DRABUŽIAI 10

IŠVADOS 12

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 13

ĮVADAS

Nieko panašaus neturėjo mūsų mamos, tuo labiau močiutės. O kaip plieksdavo baltumu iš tolo jų skarelės ir palaidinukės per rugiapjūtės ar linarovių talkas! PPasigamindavo viską pačios. Verpė linus, vilnas. Audė audimus. Išaudusios drobes tiesdavo ant pievos, laistydavo vandeniu – tegu saulė balina. O kad drabužiai ir audiniai būtų dar baltesni, mirkino arba virino juos pelenų šarme. Žinoma, skalbė tvenkinio ar upės vandenyje be rūdžių.

Mano darbo tikslas pasidomėti kokie tie buvo drabužiai? Kiek Lietuvoje susidarė moterų tautinių drabužių etninių tipų? Taip pat kokie pagrindiniai tautinių drabužių skirtumai?

1. TAUTINIAI DRABUŽIAI

Tautiniai drabužiai, liaudies, dažniausiai valstietijos, drabužiai, atsiradę tautų ir nacijų kūrimosi laikotarpiu. Klimato sąlygos, nacionalinis skonis, tradicijos, ūkio papročiai, socialinė padėtis lėmė jų įvairias formas, tačiau tautiniai drabužiai išliko bendri etninėms sritims. Tautiniais pradėta vadinti romantizmo laikais. Europos kaimiečių aprangos požymiai (sukirpimas, šiurkšti medžiaga, pilka spalva, papuošalų stoka, paprastesni galvos apdangalai ir apavas) ypač išryškėjo viduramžiais. Vėlesniais laikais pasiturintys valstiečiai platino miesto madas kaime, bet dauguma valstiečių išlaikė jiems būdingas medžiagas, spalvas, puošimą. Kultūros kilimas, urbanizacija, gyventojų migracija, miesto madų plitimas sumažino tautinių drabužių dėvėjimą.

Kalbant apie drabužius, sunku tiksliai nustatyti vieno ar kito reiškinio, pvz . kažkokio drabužio

ar jo fasono atsiradimo pradžią , lygiai kaip sunku pasakyti, kada jie išnyko. Tai priklausė nuo kelių faktorių: mados krypčių, turtinės padėties, papročių laikymosi, individualių žmogaus savybių (pvz., noro ir sugebėjimo puoštis, taupumo ir pan.). Valstiečių turtinė padėtis nedaug lėmė šventadienių drabužių medžiagas ir modelius. Ir turtingieji, ir vargingai gyvenantys vilkėjo tokio pat kirpimo ir panašių medžiagų drabužius. Tik turtingos valstietės turėjo daugiau drabužių, jos galėjo nusipirkti daugiau fabrikinių audinių.

XIX a. susiformavo tradiciniai (tautiniai) lietuvių valstiečių drabužiai. XIX a. antroje ppusėje vyrai dėvėjo liemenę, švarką, surdutą, pasiūtus iš naminės medžiagos, sukirptus pagal miesto madą. Moterų tautinių drabužių susidarė 6 etniniai tipai: aukštaičių, dzūkių, kapsių, zanavykių, žemaičių, klaipėdiečių. Tačiau apie etninių tipų išskyrimą įvairiuose šaltiniuose pateikiama skirtingai. Kituose šaltiniuose išskiriami 7 etniniai tipai: aukštaičių, vilniečių, dzūkių, zanavykių, kapsių,. klaipėdiečių, žemaičių.

Tautiniai drabužiai nuo kasdieninių skiriasi tuo, kad jiems būdingomis detalėmis pabrėžia ryšį savo tauta konkrečioje geografinėje erdvėje apibrėžto regiono visuomenės dalimi. Laiko erdvėje tai siejasi ir su praeities idealizavimu, legendomis, padavimais, ddainomis ir pasakomis. Tais laikais kai nebuvo tobulų ryšių priemonių ar kitų komunikavimo būdų, drabužiai būdavo individualesni, įvairesni, nes kiekvienas kaimas, sritis ar regionas audė ir siuvosi juos laikydamiesi prosenelių tradicijų.

. Situacija tekstilėje pakito tobulėjant gamybai, atsiradus fabrikams, masiniam tiražavimui. AAudinių gamyba labai atpigo. Cheminių dažų pranašumas, spalvų ryškumas ir įvairovė medžiagas padarė patrauklesnes, plonesnes. Keitėsi ir kaimo žmogaus apdaro vaizdas. Įtaką darė ir įvežtinės medžiagos: šilkas, brokatas, aksomas. Prie įprastai vartoto lino, kanapės, vilnų pluošto prisidėjo plona medvilnė. Šaknelių dažus užgožė anilininiai. Drabužiai ima vienodėti ne tik toje pačioje parapijoje, mieste, valstybėje, bet ir didelėse teritorijose, kaip antai centrinėje Europoje, Skandinavijoje, Balkanų ar Viduramžio jūros regione.

PAGRINDINIAI TAUTINIŲ RŪBŲ SKIRTUMAI

Dzūkių Labai margi – languoti ir dryžuoti. Ypač bbūdingas languotumės platėjančiais ruožais. Baltos drobulės bei skepetos. Kompleksą puošia kaišytinės, rinktinės, austinės juostos.

Kapsių Kapsių margesni ir smulkesnių raštų už zanavykių. Iš zanavykių perėmė raštų paprastumą ir stambumą, iš dzūkių – dryžuotumą, margumą ir smulkumą.

Klaipėdiečių Savitas pasiuvimas marškinių (plačiai kirptas ir rauktas kaklas bei puoštos rankovės ties pečiais) ir liemenė (su petnešėlėmis). Drabužių spalvos neryškios – balta, ppilkšva. Gausu siuvinėjimų ir rinkinių – raudonų, mėlynų, baltų spalvų – pastarieji pasižymi techniniu darbo tobulumu, savitais raštais.

2. Aukštaičių drabužiai

Gana kuklūs. Juose dominuoja balta spalva. Visuose etnografiniuose rajonuose marškiniai buvo siuvami iš lininės balintos drobės. Vieneriems marškiniams naudojama trijų ar net keturių rūšių medžiaga. Iš plonesnės siuvamas stuomuo, prie jo priduriami pašukiniai ar pakuliniai pridurkai. Rankovėms audžiama siaura drobė. Apykaklė ir rankogaliai siuvami iš pačios dailiausios drobės, kasdieniniai marškiniai – iš pašukinio audinio. Marškinių sukirpimas trijų rūšių: tunikinis arba besiūlis, tunikinis su perpetėmis, tunikinis su ilginėmis. Išeiginių marškinių apykaklės, perpetės, rankovės, rankogaliai puošiami įaudžiant raudonų siūlų ruoželius, išrenkami rinktiniai rašteliai. Šiaurės vidurio Aukštaitijoje įaudžiami raudoni rinktiniai raštai per visą rankovės ilgį. Yra marškinių, kurių apykaklės ir rankogaliai siuvinėti kiauraraščiu baltais siūlais.

Sijonai audžiami dvinytai, rečiau keturnytai ar aštuonnytai. Aukštaičių sijonai daugiausia languoti. Dominuoja šios spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona. Be languotų, būna ir išilgadryžių bei skersadryžių sijonų. Šventadieniniai daugiausia vilnoniai ir pusvilnoniai, jie audžiami su spalvotų v.ilnų ruožais apačioje, kasdieniniai – pašukiniai, ppakuliniai, paprasti be raštų. XIX a. antrojoje pusėje sijonams austi naudojami medvilniniai siūlai, ataudams – šilkvilnė, jie keturnyčiai, aštuonnyčiai, įvairiai raštuoti.

Prijuostės – viena seniausių moterų kostiumo dalių. Vaikščioti be prijuostės būdavo laikoma nepadoru. Kasdieninės prijuostės visuose etnografiniuose regionuose audžiamos languotos ar dryžuotos, tamsesnių spalvų iš lininių ar pakulinių siūlų. Šventadieninės dažniausiai baltos lininės ar medvilninės. Paprasčiausios yra dvinytės lininės su įaustais raudonų žičkų ruoželiais, puošnesnės – keturnytės, šešianytės, aštuonnytės diminės arba servetinės. Prijuosčių apačia kartais užbaigiama kuteliais. XIX a. antrojoje pusėje, be lininių, dėvėtos kašmyrinės prijuostės, labiausiai

jos buvo paplitusio Kupiškio apylinkėse.

Juostos – taip pat vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo galvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Pintinės juostos būdingos tik Aukštaitijai, jos buvo pinamos iš vilnonių, vėliau iš skaisgijų siūlų eglučių, vingelių, rombų raštu. Mėgstamos spalvos: žalia, raudona, violetinė, ggeltona, rečiau juoda ir balta. Rinktinės aukštaičių juostos kuklios: baltame lininiame ar medvilniniame dugne – raudonų, žalių, mėlynų vilnų ar skaisgijų ornamentai, grėbliukų, žvaigždučių, roželių raštai. XIX a. antrojoje pusėje juostos buvo dėvimos rečiau, dažniau jas dėvėdavo vyrai.

Merginą nuo moters skyrė tik galvos danga. Moterys dėvėjo nuometus, kepurėles, skareles, merginos – galionus, karūnėles, skareles, kalpokus. Kalpokai – tai karūnėlės formos vestuviniai pamergių galvos papuošalai, žinomi jau XVIII a. ir daromi iš kartono, spalvoto popieriaus, įvairiaspalvių kaspinų. Kupiškio apylinkėse dėvimi dar XX a. pradžioje.

Nuometas, arba palmetis, – vienas seniausių ištekėjusių moterų galvos dangalų, minimas nuo XVI a. Panevėžio apylinkėse dėvėtas iki XIX a. Nuometo ilgis – 3–4 metrai, jis audžiamas iš gražiausių siūlų, kasdieninis – lygus baltas, dvinytis, išeiginis – dvinytis, keturnytis, aštuonnytis. Galuose įaudžiami raudonų ar mėlynų žičkų ruoželiai, galai užbaigiami pinikais ar kuteliais.

3. Dzūkų kostiumai

krūtine, įaudžiant geometrinius bei augalinius raštus. XIX a. paplinta siuvinėjimas. Lazdijų, Veisėjų apylinkėse siuvinėta rudais siūlais augaliniu bei geometriniu raštu. Kaimyniniuose su baltarusiais rajonuose marškinių rankovės ir apykaklės siuvinėjamos raudonais ir juodais siūlais.

Dzūkių sijonai dažniausiai languoti, vilnoniai ir lininiai, austi dvinytai. Būdingos spalvos: žalia, violetinė, vyšninė, mėlyna, geltona. Audžiant platieji ruoželiai perskiriami ryškių spalvų siaurų ruoželių poromis. Alytaus, Prienų, Varėnos rajonuose sijonai audžiami iš dviejų spalvų siūlų, langeliai didėja nuo smulkių iki didelių. Lazdijų, Veisiejų rajonuose, be languotų, dėvimi iišilgadryžiai, panašūs į kapsių sijonai. Gervėčių apylinkėse mėgstami balti lininiai dvinyčiai, keturnyčiai, šešiany.čiai dinamiškai austi sijonai. Prienų, Alytaus rajonuose audžiami štampuoti (vienspalvis tamsus vilnonis audinys, štampuotas ryškių taškelių ar vingelių raštais) sijonai.

Dzūkių liemenės – lininės ar pusvilnonės, žalios, vyšninės spalvos. Buvusiuose Seinų, Gardino, Žirmūnų valsčiuose liemenės buvo ilgos. Varėnos, Alytaus, Eišiškių – trumpesnės, Vievio, Trakų,

Vilniaus, Gervėčių rajonuose – nuo liemens klostytos.

Dzūkių prijuostės audžiamos skersadryžės ir languotos, languotos baltai raudonos ar baltai mėlynos iš lino. Prienų rajone paplitusios baltos, ppanašios į aukštaičių, prijuostės, jos užbaigiamos lininiais pinikais. Varėnos, Lazdijų rajonuose nešiojamos languoto ar dryžuoto dugno prijuostės su dinamiškai įaustais įvairiaspalvių vilnų ir skaisgijų skersiniais ruoželiais, dugne – raudona ar tamsiai mėlyna spalva. XIX a. paplinta siuvinėtos prijuostės, tamsiame dugne iišsiuvinėti įvairiaspalvių skaisgijų ar šilkvilnės siūlų žiedais ir lapeliais – Lazdijų, Prienų, Alytaus rajonuose. Vievio, Trakų, Vilniaus rajonuose paplitusios baltos medvilninės prijuostės, papuoštos mezginiais, vėliau – siuvinėtos raudonais ir juodais siūlais. Dzūkijoje prijuostės išliko gerokai ilgiau negu kituose etnografiniuose regionuose. Vievio, Trakų, Eišiškių, Varėnos rajonuose buvo dėvimos iki Antrojo pasaulinio karo.

Nė viename etnografiniame rajone juostos nėra tokios įvairios kaip Dzūkijoje. Daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs: grėbliukai, eglutės, roželės, beržalapiai, žvaigždutės, meškučiai, ožkanagučiai, vėžiukai, gromatėlės ir kt. Plačiausios ir įvairiausios audžiamos Varėnos, Lazdijų, Alytaus rajonuose. Eišiškių, Šalčininkų rajonuose juostos paprastesnės. Senosios dzūkų juostos buvo siauros. Juostų dugnas dažniausiai baltų linų, rečiau spalvotų. Raštai – vilnonių ir skaisgijų siūlų, spalvos: žalia, raudona, violetinė. Rašto spalvos išdėstomos trimis eilėmis kraštuose įaudžiant įįvairiaspalvius ruoželius, galuose padaromi įvairiaspalvių siūlų kuteliai.

4. Žemaičių drabužiai

Išsiskiria raudonmargių žičkinių skarų gausa. Marškiniai balti drobiniai rankogaliuose ir perpetėse įausti raudonų žičkų – ruoželių, dobiliukų raštai. Sijonai daugiausia dryžuoti: išilgadryžiai ir skersadryžiai. Seniau išilgadryžiai sijonai buvo audžiami ataudų ripsu iš lininių ir vilnonių siūlų, ataudai – iš įvairiaspalvių vilnonių siūlų. Akmenės, Mažeikių, Skuodo rajonuose iišilgadryžiai sijonai ryškių spalvų: raudonos, geltonos, žalios, violetinės, baltos. Languotų sijonų mažiau. Jie vilnoniai, austi dvinytai, stambių langelių, tamsesnių, neryškių spalvų: žalios, samaninės, vyšninės, violetinės, rudos. Languoti buvo audžiami Plungės, Rietavo, Šilutės, Kelmės rajonuose.

Liemenės Žemaitijoje vilnonės ir pusvilnonės, languotos ir skersadryžės, austos dvinytai, dinamiškai. Spalvos: raudona, žalia, violetinė, ruda, balta, raštai – smulkūs.

Skareles audė įvairiai languotas iš lininių ir medvilninių siūlų sulanguotas raudonais ar mėlynais ruoželiais. Taip pat buvo audžiamos ir didelės skaros. Vienos seniausių – skersadryžės, daugiaspalvės, jų dugnas baltas lininis, ataudai vilnoniai. Austos ataudų ripsu, įvairaus pločio ruoželiais. Spalvos: tamsiai mėlyna, samaninė, geltona, raudona, ruda, balta. Labiausiai paplito dvinytai austos languotos vilnonės skaros. Plungės., Rietavo, Kretingos rajonams būdingos dvispalvės skaros – raudona su juoda. Tauragės rajone dominuoja baltos vilnonės skaros.

Vyriški marškiniai, kaip ir moteriški, buvo siuvami iš tokios pačios drobės ir taip pat kerpami. Skyrėsi ttik jų detalės, apykaklės forma, papuošimai. Vyriški marškiniai siuvami su stačia apykakle, siuvinėjami rankogaliai, apykaklė. Be balto iškilaus siuvinėjimo, aptinkamas siuvinėjimas kryželiu, dažniausiai juodais, rudais, raudonais siūlais. Marškiniai išleidžiami ant kelnių ir perjuosiami juosta. Jų būta trijų rūšių: apatiniai be rankovių, trumpi siuvinėti ir ilgi su pridurku. Kasdieniniai siuvami iš storo, prastesnio audinio, pašukiniu vadinamo audinio. Išeiginiai marškiniai siuvami iš plonos, balintos drobės, išsiuvinėjami. XIX a. antrojoje pusėje pradėta naudoti medvilnė. Pirmiausia iš jo siūtos perpetės, apykaklės, rankogaliai. Marškinių pridurkai ilgą laiką išliko pašukiniai.

Seniausi sijonai dažniausiai languoti – balti, juodi, dvinyčiai. Kasdieniniai audžiami iš linų, kartais atausti vilna, o šventiniai – iš vilnos. Neturtingos moterys ir šventadieninio sijono priekį ausdavo iš linų, mat jį dengdavo prijuostė. Atsiradus aniliniams dažams, sijonai tampa ryškesni, spalvingesni. Pagrindinės spalvos: vyšninė, žalia, violetinė, mėlyna. Langelių dydis įvairus. Dažniausiai juos skiria tamsios spalvos ruoželiai. Tradicinio sijono ilgis – iki kulnelių. Apie 1910 m. pasirodė pirktiniai kameliniai siūlai. Iš jų audžiami vienspalviai sijonai, metmenims naudojama tamsi medvilnė.

Seniausios šio krašto prijuostės (kaip ir sijonai) buvo lininės, languotos arba skersadryžės. XIX a. pabaigoje skersadryžės ir išilgadryžės prijuostės audžiamos iš įvairiaspalvės vilnos. Spalvoti dryželiai skiriasi pločiu, tarp jų įaudžiami dimiški įvairiaspalvės vilnos ir skaisgijų ruoželiai. XX a. ppradžioje paplinta vienspalvės siuvinėtos prijuostės. Jų metmenys – tamsūs lininiai ar medvilniniai siūlai, o ataudai – vilnoniai ar kameliniai. Pagrindinės spalvos: juoda, tamsiai žalia, vyšninė. Prijuostės siuvinėjamos gėlėmis ir augalų motyvais. Siuvinėjimui naudojami vilnoniai ir šilkiniai siūlai. Be naminio audinio, siuvinėjimui buvo naudojama ir juoda pirktinė medžiaga.

Liemenės siuvamos iš lininių, vilnonių ar pusvilnonių skersadryžių audinių. Anksti paplinta liemenės iš pirktinių audinių: brokato, šilko, medvilnės, aksomo. Liemenės išnyko gana greitai, nes pradėjus austi kamelinius sijonus, iš tos pačios medžiagos buvo pradėti siūti švarkeliai.

Šiame krašte daugiausia aptinkama rinktinių juostų. Jų plotis ir spalvos labai įvairios. Juostos buvo labai svarbi drabužio dalis. Jas nešiojo ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Nuo juostos paskirties priklausydavo jos ilgis, plotis, raštas, net spalvos. XIX a. pirmojoje pusėje juostos buvo siauros, iki 3 cm pločio, 2 m ilgio. Vėliau pradėtos austi plačios dekoratyvinės juostos. Spalvos labai įvairios: mėgstamiausia raudona, tačiau buvo ir ruda, žalia, violetinė, mėlyna. Spalvos derinamos kontrastingai. Dugnas šviesus, lino ar medvilnės siūlų. Raštą sudaro vienas ar du, rečiau trys rašto metmenų siūlai. Raštai irgi įvairūs: roželių,

žvaigždučių, eglučių, žalčiukų, vingelių ir kt. Vyriškos juostos tamsesnės, siauresnės, raštai paprastesni.

Juostos esti trijų rūšių: austinės, pintinės ir vytinės. Jos buvo vartojamos kaip drabužių dalys, raiščiai, papuošalai, retkarčiais – kaip pakinktų dalys, o plačios austinės juostos – vaikams vystyti. Juostų dovanojimas susijęs su įvairias liaudies papročiais. Juostos daromos iš lininių, vilnonių, medvilninių, šilkinių verpalų. Jose vyrauja įvairių atspalvių raudonos, žalios, violetinės, mėlynos, baltos spalvos, naudojami gausūs geometrinių ir stilizuotų augalinių, gyvūninių motyvų raštai.

IŠVADOS

Tautiniai drabužiai, liaudies, dažniau.siai valstietijos, drabužiai, atsiradę ttautų ir nacijų kūrimosi laikotarpiu. Klimato sąlygos, nacionalinis skonis, tradicijos, ūkio papročiai, socialinė padėtis lėmė jų įvairias formas, tačiau tautiniai drabužiai išliko bendri etninėms sritims.

XIX a. susiformavo tradiciniai (tautiniai) lietuvių valstiečių drabužiai. XIX a. antroje pusėje vyrai dėvėjo liemenę, švarką, surdutą, pasiūtus iš nnaminės medžiagos, sukirptus pagal miesto madą. Moterų tautinių drabužių susidarė 6 etniniai tipai: aukštaičių, dzūkių, kapsių, zanavykių, žemaičių, klaipėdiečių. Tačiau apie etninių tipų išskyrimą įvairiuose šaltiniuose pateikiama skirtingai. Kituose šaltiniuose išskiriami 7 etniniai tipai: aukštaičių, vilniečių, dzūkių, zanavykių, kapsių, klaipėdiečių, žžemaičių.

PAGRINDINIAI TAUTINIŲ RŪBŲ SKIRTUMAI

Dzūkių Labai margi – languoti ir dryžuoti. Ypač būdingas languotumės platėjančiais ruožais. Baltos drobulės bei skepetos. Kompleksą puošia kaišytinės, rinktinės, austinės juostos.

Kapsių Kapsių margesni ir smulkesnių raštų už zanavykių. Iš zanavykių perėmė raštų paprastumą ir stambumą, iš dzūkių – dryžuotumą, margumą ir smulkumą.

Klaipėdiečių Savitas pasiuvimas marškinių (plačiai kirptas ir rauktas kaklas bbei puoštos rankovės ties pečiais) ir liemenė (su petnešėlėmis). Drabužių spalvos neryškios – balta, pilkšva. Gausu siuvinėjimų ir rinkinių – raudonų, mėlynų, baltų spalvų – pastarieji pasižymi techniniu darbo tobulumu, savitais raštais.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 11tomas. – Vilnius, 1983m.

2. Irma Šidiškienė „Būti lietuve“ Etninio stiliaus aapranga XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje. – Vilnius, 2005m.

3. Mikalina Glemžaitė „Lietuvių tautiniai drabužiai“.- Vilnius, 1955m.

4. Liaudies kultūra. – Vilnius, 1998, Nr.6

5. http://www.lietuvostautodaile.lt

6. http://samogitia.mch.mii.lt

TURINYS

ĮVADAS 3

1. TAUTINIAI DRABUŽIAI 4

2. AUKŠTAIČIŲ DRABUŽIAI 6

3. DZŪKŲ KOSTIUMAI 8

4. ŽEMAIČIŲ DRABUŽIAI 10

IŠVADOS 12

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 13

ĮVADAS

Nieko panašaus neturėjo mūsų mamos, tuo labiau močiutės. O kaip plieksdavo baltumu iš tolo jų skare.lės ir palaidinukės per rugiapjūtės ar linarovių talkas! Pasigamindavo viską pačios. Verpė linus, vilnas. Audė audimus. Išaudusios drobes tiesdavo ant pievos, laistydavo vandeniu – tegu saulė balina. O kad drabužiai ir audiniai būtų dar baltesni, mirkino arba virino juos pelenų šarme. Žinoma, skalbė tvenkinio ar upės vandenyje be rūdžių.

Mano darbo tikslas pasidomėti kokie tie buvo drabužiai? Kiek Lietuvoje susidarė moterų tautinių drabužių etninių tipų? Taip pat kokie pagrindiniai tautinių drabužių skirtumai?

1. TAUTINIAI DRABUŽIAI

Tautiniai drabužiai, liaudies, dažniausiai valstietijos, drabužiai, atsiradę tautų ir nacijų kūrimosi laikotarpiu. Klimato sąlygos, nacionalinis skonis, tradicijos, ūkio papročiai, socialinė padėtis lėmė jų įvairias fformas, tačiau tautiniai drabužiai išliko bendri etninėms sritims. Tautiniais pradėta vadinti romantizmo laikais. Europos kaimiečių aprangos požymiai (sukirpimas, šiurkšti medžiaga, pilka spalva, papuošalų stoka, paprastesni galvos apdangalai ir apavas) ypač išryškėjo viduramžiais. Vėlesniais laikais pasiturintys valstiečiai platino miesto madas kaime, bet dauguma valstiečių išlaikė jiems būdingas medžiagas, spalvas, puošimą. Kultūros kilimas, urbanizacija, gyventojų migracija, miesto madų plitimas sumažino tautinių drabužių dėvėjimą.

Kalbant apie drabužius, sunku tiksliai nustatyti vieno ar kito reiškinio, pvz . kažkokio drabužio ar jo fasono atsiradimo pradžią , lygiai kaip sunku pasakyti, kada jie išnyko. Tai priklausė nuo kelių faktorių: mados krypčių, turtinės padėties, papročių laikymosi, individualių žmogaus savybių (pvz., noro ir sugebėjimo puoštis, taupumo ir pan.). Valstiečių turtinė padėtis nedaug lėmė šventadienių drabužių medžiagas ir modelius. Ir turtingieji, ir vargingai gyvenantys vilkėjo tokio pat kirpimo ir panašių medžiagų drabužius. Tik turtingos valstietės turėjo daugiau drabužių, jos galėjo nusipirkti daugiau fabrikinių audinių.

XIX a. susiformavo tradiciniai (tautiniai) lietuvių valstiečių drabužiai. XIX a. antroje pusėje vyrai dėvėjo liemenę, švarką, surdutą, pasiūtus iš naminės mmedžiagos, sukirptus pagal miesto madą. Moterų tautinių drabužių susidarė 6 etniniai tipai: aukštaičių, dzūkių, kapsių, zanavykių, žemaičių, klaipėdiečių. Tačiau apie etninių tipų išskyrimą įvairiuose šaltiniuose pateikiama skirtingai. Kituose šaltiniuose išskiriami 7 etniniai tipai: aukštaičių, vilniečių, dzūkių, zanavykių, kapsių, klaipėdiečių, žemaičių.

PAGRINDINIAI TAUTINIŲ RŪBŲ SKIRTUMAI

Aukštaičių Paprasti, kuklūs, mažai raštų ir spalvų – vyrauja balta spalva. Liem.enės šviesios, vienspalvės. Metaliniai aksesuarai, įvairiaspalvės pintinės juostos.

Moterų balti nuometai.

Dzūkių Labai margi – languoti ir dryžuoti. Ypač būdingas languotumės platėjančiais ruožais. Baltos drobulės bei skepetos. Kompleksą puošia kaišytinės, rinktinės, austinės juostos.

Kapsių Kapsių margesni ir smulkesnių raštų už zanavykių. Iš zanavykių pperėmė raštų paprastumą ir stambumą, iš dzūkių – dryžuotumą, margumą ir smulkumą.

2. Aukštaičių drabužiai

Gana kuklūs. Juose dominuoja balta spalva. Visuose etnografiniuose rajonuose marškiniai buvo siuvami iš lininės balintos drobės. Vieneriems marškiniams naudojama trijų ar net keturių rūšių medžiaga. Iš plonesnės siuvamas stuomuo, prie jjo priduriami pašukiniai ar pakuliniai pridurkai. Rankovėms audžiama siaura drobė. Apykaklė ir rankogaliai siuvami iš pačios dailiausios drobės, kasdieniniai marškiniai – iš pašukinio audinio. Marškinių sukirpimas trijų rūšių: tunikinis arba besiūlis, tunikinis su perpetėmis, tunikinis su ilginėmis. Išeiginių marškinių apykaklės, perpetės, rankovės, rankogaliai puošiami įaudžiant raudonų siūlų ruoželius, išrenkami rinktiniai rašteliai. Šiaurės vidurio Aukštaitijoje įaudžiami raudoni rinktiniai raštai per visą rankovės ilgį. Yra marškinių, kurių apykaklės ir rankogaliai siuvinėti kiauraraščiu baltais siūlais.

Sijonai audžiami dvinytai, rečiau keturnytai ar aštuonnytai. Aukštaičių sijonai daugiausia languoti. Dominuoja šios spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona. Be languotų, būna ir išilgadryžių bei skersadryžių sijonų. Šventadieniniai daugiausia vilnoniai ir pusvilnoniai, jie audžiami su spalvotų vilnų ruožais apačioje, kasdieniniai – pašukiniai, pakuliniai, paprasti be raštų. XIX a. antrojoje ppusėje sijonams austi naudojami medvilniniai siūlai, ataudams – šilkvilnė, jie keturnyčiai, aštuonnyčiai, įvairiai raštuoti.

Prijuostės – viena seniausių moterų kostiumo dalių. Vaikščioti be prijuostės būdavo laikoma nepadoru. Kasdieninės prijuostės vvisuose etnografiniuose regionuose audžiamos languotos ar dryžuotos, tamsesnių spalvų iš lininių ar pakulinių siūlų. Šventadieninės dažniausiai baltos lininės ar medvilninės. Paprasčiausios yra dvinytės lininės su įaustais raudonų žičkų ruoželiais, puošnesnės – keturnytės, šešianytės, aštuonnytės diminės arba servetinės. Prijuosčių apačia kartais užbaigiama kuteliais. XIX a. antrojoje pusėje, be lininių, dėvėtos kašmyrinės prijuostės, labiausiai

jos buvo paplitusio Kupiškio apylinkėse.

Juostos – taip pat vienos iš seni.ausių lietuvių liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo galvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Pintinės juostos būdingos tik Aukštaitijai, jos buvo pinamos iš vilnonių, vėliau iš skaisgijų siūlų eglučių, vingelių, rombų raštu. Mėgstamos spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona, rečiau juoda ir balta. Rinktinės aukštaičių juostos kuklios: baltame lininiame ar medvilniniame dugne – raudonų, žalių, mėlynų vilnų ar skaisgijų ornamentai, grėbliukų, žvaigždučių, roželių raštai. XIX a. antrojoje pusėje juostos buvo dėvimos rečiau, dažniau jas dėvėdavo vyrai.

Merginą nuo moters skyrė tik galvos danga. Moterys dėvėjo nuometus, kepurėles, skareles, merginos – galionus, karūnėles, skareles, kalpokus. Kalpokai – tai karūnėlės formos vestuviniai pamergių galvos papuošalai, žinomi jau XVIII a. ir daromi iš kartono, spalvoto popieriaus, įvairiaspalvių kaspinų. Kupiškio apylinkėse dėvimi dar XX a. pradžioje.

Nuometas, arba palmetis, –– vienas seniausių ištekėjusių moterų galvos dangalų, minimas nuo XVI a. Panevėžio apylinkėse dėvėtas iki XIX a. Nuometo ilgis – 3–4 metrai, jis audžiamas iš gražiausių siūlų, kasdieninis – lygus baltas, dvinytis, išeiginis – dvinytis, keturnytis, aštuonnytis. Galuose įaudžiami raudonų ar mėlynų žičkų ruoželiai, galai užbaigiami pinikais ar kuteliais.

3. Dzūkų kostiumai

Dzūkių sijonai dažniausiai languoti, vilnoniai ir lininiai, austi dvinytai. Būdingos spalvos: žalia, violetinė, vyšninė, mėlyna, geltona. Audžiant platieji ruoželiai perskiriami ryškių spalvų siaurų ruoželių poromis. Alytaus, Prienų, Varėnos rajonuose sijonai audžiami iš dviejų spalvų siūlų, langeliai didėja nuo smulkių iki didelių. Lazdijų, Veisiejų rajonuose, be languotų, dėvimi išilgadryžiai, panašūs į kapsių sijonai. Gervėčių apylinkėse mėgstami bbalti lininiai dvinyčiai, keturnyčiai, šešianyčiai dinamiškai austi sijonai. Prienų, Alytaus rajonuose audžiami štampuoti (vienspalvis tamsus vilnonis audinys, štampuotas ryškių taškelių ar vingelių raštais) sijonai.

Vilniaus, Gervėčių rajonuose – nuo liemens klostytos.

Šalčininkų rajonuose juostos paprastesnės. Senosios dzūkų juostos buvo siauros. Juostų dugnas dažniausiai baltų linų, rečiau spalvotų. Raštai – vilnonių ir skaisgijų siūlų, spalvos: žalia, raudona, violetinė. Rašto spalvos išdėstomos trimis eilėmis kraštuose įaudžiant įvairiaspalvius ruoželius, galuose padaromi įvairiaspalvių siūlų kuteliai.

4. Žemaičių drabužiai

Išsiskiria raudonmargių žičkinių skarų gausa. Marškiniai balti drobiniai rankogaliuose ir perpetėse įausti raudonų žžičkų – ruoželių, dobiliukų raštai. Sijonai daugiausia dryžuoti: išilgadryžiai ir skersadryžiai. Seniau išilgadryžiai sijonai buvo audžiami ataudų ripsu iš lininių ir vilnonių siūlų, ataudai – iš įvairiaspalvių vilnonių siūlų. Akmenės, Mažeikių, Skuodo rajonuose išilgadryžiai sijonai ryškių spalvų: raudonos, geltonos, žalios, violetinės, baltos. Languotų sijonų mažiau. Jie vilnoniai, austi dvinytai, stambių langelių, tamsesnių, neryškių spalvų: žalios, samaninės, vyšninės, violetinės, rudos. Languoti buvo audžiami Plungės, Rietavo, Šilutės, Kelmės rajonuose.

Liemenės Žemaitijoje vilnonės ir pusvilnonės, languotos ir skersadryžės, austos dvinytai, dinamiškai. Spalvos: raudona, žžalia, violetinė, ruda, balta, raštai – smulkūs.

ŽŽemaičių juostos rinktinės ir vytinės, raštai kuklūs, dviejų ar trijų spalvų. Rinktinės juostos – kaip ir kituose etnografiniuose rajonuose, baltame lininiame dugne – spalvotų vilnų ar skaisgijų raštai.

Vyriški marškiniai, kaip ir moteriški, buvo siuvami iš tokios pačios drobės ir taip pat kerpami. Skyrėsi tik jų detalės, apykaklės forma, papuošimai. Vyriški mmarškiniai siuvami su stačia apykakle, siuvinėjami rankogaliai, apykaklė. Be balto iškilaus siuvinėjimo, aptinkamas siuvinėjimas kryželiu, dažniausiai juodais, rudais, raudonais siūlais. Marškiniai išleidžiami ant kelnių ir perjuosiami juosta. Jų būta trijų rūšių: apatiniai be rankovių, trumpi siuvinėti ir ilgi su pridurku. Kasdieniniai siuvami iš storo, prastesnio audinio, pašukiniu vadinamo audinio. Išeiginiai marškiniai siuvami iš plonos, balintos drobės, išsiuvinėjami. XIX a. antrojoje pusėje pradėta naudoti medvilnė. Pirmiausia iš jo siūtos perpetės, apykaklės, rankogaliai. Marškinių pridurkai ilgą laiką išliko pašukiniai.

Seniausi sijonai ddažniausiai languoti – balti, juodi, dvinyčiai. Kasdieniniai audžiami iš linų, kartais atausti vilna, o šventiniai – iš vilnos. Neturtingos moterys ir šventadieninio sijono priekį ausdavo iš linų, mat jį dengdavo prijuostė. Atsiradus aniliniams dažams, sijonai tampa ryškesni, spalvingesni. Pagrindinės spalvos: vyšninė, žalia, .violetinė, mėlyna. Langelių dydis įvairus. Dažniausiai juos skiria tamsios spalvos ruoželiai. Tradicinio sijono ilgis – iki kulnelių. Apie 1910 m. pasirodė pirktiniai kameliniai siūlai. Iš jų audžiami vienspalviai sijonai, metmenims naudojama tamsi medvilnė.

Seniausios šio krašto prijuostės (kaip ir sijonai) buvo lininės, languotos arba skersadryžės. XIX a. pabaigoje skersadryžės ir išilgadryžės prijuostės audžiamos iš įvairiaspalvės vilnos. Spalvoti dryželiai skiriasi pločiu, tarp jų įaudžiami dimiški įvairiaspalvės vilnos ir skaisgijų ruoželiai. XX a. pradžioje paplinta vienspalvės siuvinėtos prijuostės. Jų metmenys – tamsūs lininiai ar medvilniniai siūlai, o ataudai – vilnoniai ar kameliniai. Pagrindinės spalvos: juoda, tamsiai žalia, vyšninė. Prijuostės siuvinėjamos gėlėmis ir augalų motyvais. Siuvinėjimui naudojami vilnoniai ir šilkiniai siūlai. Be naminio audinio, siuvinėjimui buvo naudojama ir juoda pirktinė medžiaga.

Liemenės siuvamos iš lininių, vilnonių ar pusvilnonių skersadryžių audinių. Anksti paplinta liemenės iš pirktinių audinių: brokato, šilko, medvilnės, aksomo. Liemenės išnyko gana greitai, nes pradėjus austi kamelinius sijonus, iš tos pačios medžiagos buvo pradėti siūti švarkeliai.

Skarelės buvo įvairaus dydžio. VVienos puoštos kutais, kitos be jų. Vertinamos šilkinės skaros su blizgančiu ornamentu arba labai plonos vilnonės skarelės su kraštuose įaustais šilko ornamentais.

IŠVADOS

Tautiniai drabužiai, liaudies, dažniausiai valstietijos, drabužiai, atsiradę tautų ir nacijų kūrimosi laikotarpiu. Klimato sąlygos, nacionalinis sskonis, tradicijos, ūkio papročiai, socialinė padėtis lėmė jų įvairias formas, tačiau tautiniai drabužiai išliko bendri etninėms sritims.

XIX a. susiformavo tradiciniai (tautiniai) lietuvių valstiečių drabužiai. XIX a. antroje pusėje vyrai dėvėjo liemenę, švarką, surdutą, pasiūtus iš naminės medžiagos, sukirptus pagal miesto madą. Moterų tautinių drabužių susidarė 6 etniniai tipai: aukštaičių, dzūkių, kapsių, zanavykių, žemaičių, klaipėdiečių. Tačiau apie etninių tipų išskyrimą įvairiuose šaltiniuose pateikiama skirtingai. Kituose šaltiniuose išskiriami 7 etniniai tipai: aukštaičių, vilniečių, dzūkių, zanavykių, kapsių, klaipėdiečių, žemaičių.

PAGRINDINIAI TAUTINIŲ RŪBŲ SKIRTUMAI

.Vilniečių Daug kruopščių siuvinėjimų ir rinkinių (rinktinių raštų) baltame ar šviesdryžiame audinyje balta, raudona, mėlyna spalvomis. Savitai pasiūtos galvos dangos, skersadryžiai sijonai, liemenės su metalinėmis sagomis.

Dzūkių Labai margi – languoti ir dryžuoti. Ypač būdingas languotumės platėjančiais ruožais. Baltos drobulės bei skepetos. Kompleksą puošia kaišytinės, rinktinės, austinės juostos.

Zanavykių Bendras spalvingumas pilkšvai tamsus. Liemenės ryškesnės už sijonus. Raštai ir dryžiai stambūs, tamsoki ir spalvingi. Marškiniai siuvinėti raudonais, tamsiai žaliais

tulpių raštais. Būdinga kartelinė, siuvinėtos skarelės.

Kapsių Kapsių margesni ir smulkesnių raštų už zanavykių. Iš zanavykių perėmė raštų paprastumą ir stambumą, iš dzūkių – dryžuotumą, margumą ir smulkumą.

Žemaičių Savotiškiausi drabužiai: platūs sijonai (keli), daug skarų, raštuotos pirštinės ir kojinės, raižytos klumpės. Savitai klostelėmis pasiūta lliemenė. Gausu paprastų kuklių raštų – katpėdžių, dobiliukų, vingučių. Kiekvienas rūbas vis kitos spalvos. Mėgstamos spalvos: raudona, mėlyna, žalia, balta.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 11tomas. – Vilnius, 1983m.

2. Irma Šidiškienė „Būti lietuve“ Etninio stiliaus apranga XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje. – Vilnius, 2005m.

3. Mikalina Glemžaitė „Lietuvių tautiniai drabužiai“.- Vilnius, 1955m.

4. Liaudies kultūra. – Vilnius, 1998, Nr.6

5. http://www.lietuvostautodaile.lt

6. http://samogitia.mch.mii.lt.