Lietuvos menas(architektūra, skulptūra, tapyba)

REFERATAS

Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinė mokykla

Lietuvių liaudies menas (architektūra, skulptūra, tapyba)

2007m.11.29 Kūlupėnai

Turinys:

1. ARCHITEKTŪRA……………

2. SKULPTŪRA……………..

3. TAPYBA………………..

Architektūra (iš graikų: αρχη = vyriausiasis, vadovaujantis ir τεκτων = statybininkas, dailidė) – pastatų projektavimo menas ir mokslas. Pagrindiniai architektūros tikslai yra formuoti aplinkos erdvę, projektuoti statinius bei jų kompleksus. Plačiąja šio žodžio reikšme architektūros objektas yra žmogaus gyvenamosios aplinkos planavimas ir organizavimas, pradedant miestų planavimu, landšafto architektūra ir baigiant interjero dizainu.

Kaip akademinė disciplina architektūra paprastai skirstoma į dvi pagrindines šakas: urbanistiką ir tūrinę architektūrą. Architektūrinis projektavimas, skirtingai nnuo laisvųjų menų, yra priklausomas nuo daugelio techninių, fizinių, teisinių, socialinių ir klimato faktorių, lemiančių galutinį projektą. Tačiau skirtingai nuo taikomųjų mokslų ar inžinerijos, iš architektūros tikimasi ne tik techninio sprendimo ir funkcionalumo, bet taip pat ir estetinių principų laikymosi. Architektūros kūrimo procesas apima priemones, naudojamas tradiciniuose menuose – skulptūroje ir tapyboje – erdvę, formą, tūrį, tekstūrą, spalvą, šviesą, šešėlį. Dėl šių aspektų pasireiškimo architektūrinis projektavimas tradiciškai laikomas kūrybiniu procesu, o architektūra bendruoju atveju priskiriama prie meno šakų.

Šiuolaikinės kompiuterinės grafikos ggalimybės praplėtė tradicinę architektūros sampratą. Terminai – virtuali realybė arba neuro aplinka kalba apie nematerialią (kompiuterinę, haliucinacinę, etc.) aplinką, sukuriančią tikrovės įspūdį. Naujausių kompiuterinių žaidimų kūrėjai siekia sukurti virtualios realybės architektūrą, išlaisvintą nuo materialaus pasaulio techninių ir fizinių apribojimų. Tinklo žžaidime Second Life (Švedijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva) virtualioje erdvėje atidarytos Švedijos ambasados pavyzdys rodo augančią virtualios architektūros svarbą daugelio žmonių kasdienybėje.

Skulptūra – meno šaka apimanti erdvinių estetiškų, meninių objektų kūrimą iš įvairių medžiagų, kopijuojant aplinkoje egzistuojančias formas, sureikšminant ir pabrėžiant tam tikras jų ypatybes arba kuriant abstrakčius objektus, remiantis pagrindėmis geometrinėmis formomis. Tai seniausia trimačio meno rūšis. Skulptūra sukuriama pridedant vieną medžiagos masę prie kitos (pvz., lipdyba, koliažas.) arba nuimant medžiagos dalį (kalimas, drožyba.).

LIETUVIŲ LIAUDIES TRADICINĖ SKULPTŪRA

Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių

III dalis

Pirmą kartą tekstas publikuotas „Liaudies kultūros“ žurnale. 1995 m. Nr. 1, p. 5-17

Teksto autorė Akvilė Mikėnaitė. Nuotraukos iš leidinio

Skulptūros „Šv. Jonas Nepomukas“ (XIX a.).

LDM LM 736 „Šv. Jonas Nepomukas“ XIX a. LDM LM 736

XIX a. skulptūros „Šv. Jonas <

Nepomukas“. fragmentas „Šv. Jonas Nepomukas“. XIX a.

Skulptūros „Angelas“ fragmentas „Angelas“. LDM LM 1230

„Sopulingoji Dievo Motina“. LDM LM 1323 „Šv. Juozapas su kūdikėliu Kristumi“ LDM LM85

Tradicinėje liaudies skulptūroje vyravo bareljefai, horeljefai ir apvaliosios formos. Labiausiai paplitusi yra pastaroji. Tačiau ji kiek skiriasi nuo tikrosios apvalios skulptūros, kurią galima apžiūrėti iš visų pusių. Liaudies skulptūros pritaikymas stogastulpiams, koplytstulpiams, koplytėlėms, kryžiams vertė skulptorių visą dėmesį koncentruoti į priekinę skulptūros pusę. Tuo pasireiškė jos taikomasis charakteris, priklausomybė nuo paminklinės, memorialinės architektūros. Dirbdami statulėles liaudies menininkai nematomos nugaros ppusės dažniausiai plastiškai neišbaigdavo. Kartais nugaros pusė buvo išskaptuojama. Taip buvo sumažinamas svoris ir apsaugoma nuo sutrūkinėjimo. Priekinėje skulptūrų pusėje sukauptas bei išryškintas plastinis ir emocinis turinys. Šonai traktuojami kiek paprasčiau. Figūros paprastai kiek suplokštinamos. Vyrauja nedidelių proporcijų statulėlės, kurių aukštis dažniausiai nuo 15 iki 100 cm. Dominuoja 40-50 cm aukštis. Tačiau būna ir didesnių. Iš lietuvių liaudies skulptūrų savo dydžiu ir menine išraiška išsiskiria Vinco Svirskio ir jo sekėjų kryžiai, kurių aukštis siekia 4-5 metrus, o kryžiaus stiebe išdrožtos horeljefinės, bareljefinės skulptūros. Vinco Svirskio kūriniai žavėjo drąsa, užmoju, monumentaliomis barokizuotomis formomis.

Liaudies menininkas, droždamas dievukus, vadovavosi intuicija. Jo dirbtose skulptūrose esti proporcijų, anatomijos klaidų. Skulptūros atrodo daugiau ar mažiau deformuotos. Statulėlių galvos kartais labai didelės arba pernelyg mažos. Viena ranka galėjo būti ilgesnė, kita trumpesnė. Visa tai pateisinama jausmo logika. Skulptoriai siekė aiškios vaizdo architektonikos bei formų ritmo. Liaudies skulptūros statiškos, frontalios, lakoniškos, menkai

diferencijuotos, apibendrintos. Plastinę išraišką sustiprina grafiškumo elementai, stilizacija. Dėl formų apibendrinimo dauguma skulptūrų palieka monumentalų įspūdį. J. Baltrušaitis, lygindamas mūsų liaudies skulptūrą su XII a. romaniška, randa daug bendrų stiliaus panašumų. Jis rašė: “Ribotos galimybės, tvirtos konstrukcijos poreikis, įgimtas sugebėjimas jungti geometrines formas su tuo, kas nerealu ir keista, sukelia tokias pačias deformacijas, kaip XII a. skulptūra, kkuri kai kuriais atžvilgiais yra liaudiška. Atsiskyrėlis prie Nemuno turi tokią pat vaizduotę kaip vienuolis dekoruodamas mažas romaniškas bažnyčias. Formos ir technikos artumas leido sukurti anksčiau nežinomą pasaulį.” (10; 10).

P. Galaunė apie liaudies skulptūrą rašė: “.Šis mūsų liaudies meno reiškinys yra pilnas meninių elementų. Jame mes matome formos konstruktyvumą, pjaustytų formų lakoniškumą, technikos paprastumą ir lengvumą, puikų mokėjimą naudotis medžiaga ir vartoti įrankį, meno vaizdo ir motyvo ryškumą ir originalumą.” (3; 201).

Statulėlių drožimo paprastumas, betarpiškumas, nuoširdumas savaime verčia pajusti jų grožį ir prasmę, ne tik būdingą polinkį į dekoratyvumą, stilizaciją, bet ir didelį jų dvasingumą, vidinę ekspresiją. Matome didelę formų traktavimo įvairovę. Tam tikras realizmas sutinkamas žemaičių skulptūrose. Tektoniškesnės, dvasingesnės – aukštaičių; dzūkų – archaiškesnės.

Tradicinė liaudies skulptūra buvo spalvinama. Polichromija išryškindavo kontūrus ir plokštumas. Statulėles dažydavo daugiausia aliejiniais dažais. Pagrindinės spalvos buvo balta, geltona, ruda, žalia, raudona, mėlyna, juoda. Spalva liaudies skulptoriai pabrėždavo plaukus, antakius, blakstienas, lūpas, akis. Pavyzdžiui, veidas, rankos, kojos buvo dažomos balta, rausva ar geltona spalva, plaukai – juodai, rusvai, geltonai, rudai, akys – mėlynai, juodai. Atributai – nimbas, aureolė, karūna – bronzuojami, imituojant auksinę arba sidabrinę spalvas. Šventųjų drabužių spalvos daugiau buvo nusižiūrėtos iš bažnytinių skulptūrų arba paveikslų, nors kartais nutoldavo nuo jų. Pavyzdžiui, dievdirbys J. VValys Rūpintojėlio tuniką mėgo dažyti tamsiai žalia spalva, ne taip, kaip ikonografijoje priimta, – raudona. Be to, koplytėlės savininkas, norėdamas parodyti didesnę pagarbą šventajam bei prašydamas iš jo įvairių malonių, stengėsi ir pats pagražinti koplytėles bei skulptūras. M. Brenšteinas, aprašydamas žemaičių koplytėles su skulptūromis, rašė: “Jos krinta į akis savo spalvingumu. Koplytėlės sienos ir šventųjų rūbai papuošti spalvotomis medžiagomis, kaspinais ir popieriukais, taip pat spindinčiais veidrodėliais, skarelėmis, stikliniais arba gintariniais karoliais. Visa tai žemaičio supratimu turi tarnauti didesnei Dievo garbei, be to, padidina koplytėlės vertę ir reikšmę.” (11; 11).

Koplytėlių ir statulėlių puošimas buvo būdingas visoms etnografinėms sritims. Dėjimas į koplytėles votų – įvairių karoliukų, veidrodėlių, rožančių – buvo siejamas su viltimi išsigydyti nuo įvairių ligų, sulaukti šventojo malonių.

Liaudies skulptūroje labai vaizdžiai atsispindi to meto valstiečių buities elementai. Kartais matome šventuosius, pavaizduotus su etnografiniais drabužiais, t. y. su sermėgomis, skaromis, vyžomis ir pan. Pavyzdžiui, Šv. Izidorius – artojas, žemdirbių globėjas – neretai buvo vaizduojamas su būdinga XIX a. lietuvių valstiečių sermėga, veltine skrybėle, vyžomis. Klūpanti Šv. Veronika (LM-1007) pavaizduota su būdingu žemaičiams skarelės užrišimu. Statulėlės rankose laikomas dubenėlis su Kristaus veido atvaizdu. Dubenėlis panašus į XIX a. valstiečių buityje naudotus medinius skobtus indus. Visa tai

kaimo žmogui darė didelį įspūdį. Kaimiečio drabužiais aprengtas šventasis buvo toks savas, artimas, tarsi gyvas. Taip reali buitis susipynė su nerealia, suteikdama naują liaudiškai suprastą šventųjų atvaizdo prasmę.

Ne tik išoriniai etnografiniai elementai byloja apie lietuvių liaudies skulptūros vietinį charakterį. Labiausiai tai atsispindi vidinėje išraiškoje, vidinėje ekspresijoje. Tradicinei liaudies skulptūrai būdinga rimtis, santūrumas, tam tikras lyrizmas, šiluma. Iš dievukų spinduliuoja dvasinė energija.

Būdamas nuoširdus, liaudies menininkas savo kūryboje atskleidė tai, ką jautė ir išgyveno. Jo darbuose atsiskleidė autoriaus charakterio bruožai, taip pat llietuvių pasaulėjautos savitumai. Geriausiuose kūriniuose nėra atviro jausmingumo, būdingo baroko skulptūroms, kurias daugiausia liaudies menininkas matė bažnyčiose. Liaudies menininkų kūryboje labiau linkstama į uždarumą. Žiūrėdami į lietuvių liaudies skulptūras, atpažįstame ištisą galeriją baudžiavinio ir pobaudžiavinio laikotarpio valstiečių tipų: kaimo artojų, senučių, motinų ir pan.

Šventieji neretai vaizduojami kaip valstiečiai: šiurkščiais skruostais, didelėmis, nustebusiomis akimis, stambiomis rankomis. Kaimiškas pasaulis toks paprastas, artimas. Šiose statulėlėse, susimąsčiusiose, geraširdiškose, natūraliose, daugiau realių žmonių negu antžmogiškų būtybių bruožų.

Dievdirbiai su didele meile ir įsijautimu interpretavo Pietos ir SSkausmingosios (Sopulingosios) Marijos temas. Paprastai Pietos tema pateikiama kaip dviejų figūrų sintezė. Dievo Motina vaizduojama sėdinti ir laikanti ant kelių mirusio Kristaus kūną. Skulptoriai visą dėmesį sutelkdavo į Motiną, o ant kelių paguldytas mažų proporcijų Kristaus kūnas būdavo tik detalė, pprimenanti, dėl ko kenčia Motina. Marija vaizduojama su septyniais skausmo simboliais – kalavijais, įsmeigtais į širdį, ant galvos karūna su kryželiu viršuje, pabrėžianti jos išimtinę reikšmę. P. Galaunė, aptardamas šio siužeto kilmę, rašė: “Skausmingosios Dievo Motinos vaizdavimas, kaip ir Kristaus Rūpintojėlio, atkeliavo į Lietuvą iš Vakarų, kur šis siužetas “Pieta”, “Vesper” vardais buvo žinomas jau viduramžiais.” (3; 184).

Ši tema, kaip jau minėjome, yra Motinos kančios, liūdesio, sielvarto, skausmo simbolis. Lietuviams ji buvo labai artima ir suprantama, todėl taip plačiai paplito. Lietuvė motina kentėjo sūnų paėmus į rekrutus, jam mirus. Skausmingos Dievo Motinos – Pietos skulptūros neretai buvo komponuojamos su angeliukais iš šonų. Tokia kompozicija plačiai žinota viduramžiais ir sietina su mirtimi. Savita Pieta iš Mažeikių r. Leckavos apyl. (LM-1808). Ji kkresnokų formų. Ant Dievo Motinos kelių paguldytas nuimto nuo kryžiaus mirusio Kristaus kūnas pernelyg mažų proporcijų. Marija labiau primena drovią kaimietę negu kilmingą Dievo Motiną.

Susikaupimu, rimtimi pasižymi ir kitos Skausmingosios, kurios vaizduojamos stovinčios. Pavyzdžiui, Skausmingosios Marijos (LM-108), (LM-109). Įdomiai plastiškai perteikta stovinti Šventoji (LM-106). Apatinioji figūros dalis su ritmiškai išskaidytomis vertikaliomis sijono klostėmis sudaro lyg atramą viršutinei figūros daliai. Statulėlės galvos gaubtas išryškina skruostus, veide atsispindi geraširdiškumas, naivumas. Prailgintos sukryžiuotos ant krūtinės rankos kontrastuoja grafiškoms sijono klostėms. Skulptūra apibendrinta, mažai ddiferencijuota, monumentali. Išraiškinga yra muziejaus rinkiniuose saugoma Dievo Motina su kūdikiu Kristumi ant rankų (LM-64) iš Tado Daugirdo rinkinio. Ją kaip meno kūrinį išsamiai apibūdino M. Vorobjovas. (21; 4). Skulptūroje atskleista nuvargusios moters būsena. Dievo Motina vaizduojama stovinti, žvilgsnis nukreiptas į vieną tašką, rankos, laikančios kūdikį Kristų, sunkiai nusvirusios. Nevaikiškai niūrus, asketiškas kūdikis Jėzus. Skulptūrą iš kitų išskiria sustambintos proporcijos. Apatinioji figūros dalis, iki juosmens suskaidyta keliomis žemyn krintančiomis klostėmis, sudaro įspūdį, tartum tai būtų architektūrinė atrama viršutinei kūno daliai, kuri modeliuota plokščiai. Dievo Motinos rankų, pečius gobiančios skaros linijos sudaro platų, statų ovalą, išryškinantį pačios figūros plastinį įtaigumą.

Tarp liaudies skulptūrų dažna Marijos Maloningosios figūra. Vienur ji pavaizduota kaip drovi, naivi idealizuota mergelė, kitur – kaip tvirtai stovinti ant žemės moteris.

Pirminė archaiška jėga, tam tikru niūrumu pasižymi grubokos, ekspresyvios skulptoriaus Simono statulėlės. Jos buvo rastos Kupiškio r, Palevinės varpinėje. Kadaise statulėlės stovėjo šventoriaus koplytėlėje. Tai Šv. Juozapas su kūdikiu Jėzumi (LM-390), Verkiančioji iš Nukryžiuotojo grupės (LM-389) ir Skausmingoji Dievo Motina (LM-388).

Lietuviams valstiečiams buvo artimas Šv. Onos ir Šv. Marijos siužetas (LM-2471/1-2). Jis priminė spaudos draudimo laikotarpį, kada lietuvė motina mokė vaikus lietuviško rašto “vargo mokykloje”.

Iškilminga rimtimi, tauriu dvasingumu bei plastinių formų ritmu žavi mus Šv. Jono Nepomuko statulėlė (LM-53). Šv. JJono Nepomuko skulptūriniai atvaizdai statomi prie tiltų, upelių. Liaudis tikėjo, kad jie saugoja nuo nelaimių vandenyje.

Lietuvoje mėgstamas buvo Rūpintojėlis. Tačiau jis nėra gausiai paplitęs. Rūpintojėlis paprastai buvo statomas į koplytėles, prikalamas prie medžių kamienų, dažnai miškuose, kapinėse, pakelių medžiuose. Labai jautriai Rūpintojėlio paskirtį ir buvimo vietą savo eilėraštyje “Rūpintojėlis” išreiškė poetas V. Mykolaitis-Putinas:

Bet kam gi tu, budrus dievuli mano,

Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?

Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai

Vieni per dieną dūsaudami vaikšto.

Dievuli mano, argi mūsų godos

Tave prie kelio iš dangaus atprašė,

Ar gal tos šviesios rudenio naktužės

Tave iš mūsų žemės išsapnavo? (22; 73-74).

Rūpintojėlis liaudyje buvo vadinamas įvairiais vardais: Smutkeliu, Aprūpintojėliu ir pan. Pas mus jis suprastas kaip simbolinė vargo ir kančios figūra. P. Galaunė rašo: “Toks berymančio, pasirėmusio alkūne ant kelio ir giliai susimąsčiusio Kristaus kai kurių Vakarų Europos tautų vaizdavimas yra žinomas jau XV a. Vokietijoje. Jis vadinamas “Der Schmertzmann”, Prancūzijoje (Bretanėje) – “Penseur”. Statulėlės pavidalo Rūpintojėlį turi Lenkija, vadina jį Chrystus Frasoblivy, Bolejący, Chrystus Dumająncy (3; 169-170). Rūpintojėlio skulptūra buvo aptinkama Baltarusijoje ir net Rusijoje (3; 171). Rūpintojėlio siužetas į Lietuvą galėjo atkeliauti iš Vokietijos, galėjo atkeliauti ir per Lenkiją. (3; 176).

Remiantis krikščioniškosios ikonografijos duomenimis, Rūpintojėlio siužetas – tai vienas iš epizodų Kristaus kančių kelyje, kai jis buvo uždarytas kkalėjime, kai ilsėjosi po prisikėlimo, kai nešdamas kryžių atsisėdo pailsėti (3; 175).

Lietuvoje šis siužetas įgijo vietinį supratimą. Rūpintojėlis vaizduojamas sėdįs ant kokio nors paaukštinimo (akmens, kelmo, kėdės), su erškėčių vainiku ant galvos, dešiniąja ranka parėmęs nusvirusią galvą, kairiąją padėjęs ant kojos kelio, aprengtas ilga, raudona, rečiau kitos spalvos tunika arba vaizduojamas tik drobule perrištomis strėnomis. Rūpintojėlis traktuojamas kaip kenčiantis žmogus, tačiau kartu jis Dievo Sūnus. Pažymėtina, kad Dievas Tėvas liaudies skulptūroje vaizduojamas labai retai. Jis ir mūsų tautosakoje įgijo daugiau Rūpintojėlio bruožų. Pavyzdžiui, Dievas-Elgeta eidamas pavargo ir atsisėdo pakelyje pailsėti (23; 221). Sakoma “Dievas dirba visus prastus darbus kaip ir mes dirbame” arba “Senų senovėje po Lietuvą vaikščiojo Dievas ir eidamas iš kaimo į kaimą, iš namų į namus mokė žmones gero gyvenimo. Žmonės jį priiminėjo kaip savo žmogų.” (24; 231).

Sėdinčio Rūpintojėlio figūrą pavaizduoti kompaktiškai liaudies meistrui buvo nelengva. Sunkiausiai sekdavosi pavaizduoti galvą taip, kad veide atsispindėtų susimąstymo, liūdesio, gerumo, susirūpinimo išraiška. Yra įvairaus stiliaus Rūpintojėlio figūrų. Įdomus Rūpintojėlis iš Zarasų r. Salako ap. (LM-22), kurį labai tiksliai apibūdino M. Vorobjovas. Plastinis turinys išreikštas ne tiek masių ritmu, kiek linijų ir plokštumų kontrastais bei jų dinamika. Skulptūros formos prailgintos. Pati masyviausia skulptūros dalis yra sunkiai nusvirusi galva. Ji, palyginti su

kitomis kūno dalimis, per daug didelė, bet tai visiškai pateisinta jausmo logika. Juk čia yra dvasinis figūros centras. Dešinė statulėlės ranka, parėmusi galvą, beveik dvigubai ilgesnė už kairiąją ranką, bet tai nedarko visumos įspūdžio. Medžiagos masė šioje skulptūroje apribota iki minimumo. Grafiškai traktuoti plaukai, krūtinė, drobulės klostės. Statulėlė išlaiko konstruktyvų charakterį, šykščiomis lakoniškomis priemonėmis pasiekta aiški ekspresija (21; 4). Stilistiškai kiek panašios Angelo su kūdikiu Kristumi (LM-57) ir Juozapo su kūdikiu Kristumi (LM-85) figūros. Jos žavi grakštumu, drožėjo sugebėjimu jungti jjas į grupinę kompoziciją. Sėkmingai sujungti figūras į vientisą kompoziciją liaudies menininkui ne visuomet pasisekdavo. Angelo su kūdikiu Kristumi ir Juozapo su kūdikiu Kristumi statulėlėse vaizdžiai parodyta globos, prieraišumo ir meilės idėja.

Populiarios buvo Šv. Izidoriaus ir Šv. Jurgio grupinės kompozicijos.

Šv. Izidoriaus tema kilusi iš Ispanijos (3; 194), tačiau krikščioniškoje ikonografijoje ji negausi. Šv. Izidorius laikomas žemdirbystės, derliaus ir artojų globėju. Lietuviams žemdirbiams jis buvo savas. Liaudies menininkas jį subuitino, kaip aukščiau minėjome, aprengė sermėga, uždėjo veltinę skrybėlę, apavė vyžomis arba ppavaizdavo basomis kojomis, stovintį su sietuve arba ariantį jaučiais. Kartais Šv. Izidorius klūpo, o angelas už jį aria. Šios skulptūros paprastai buvo statomos į laukų bei sodybų koplytėles.

Vakarų Europos mene XIV-XV a. buvo plačiai paplitusi Šv. Jurgio tema. Šis siužetas žžinomas ir Azijos tautoms. Šv. Jurgis vaizduojamas pavieniui arba grupinėse kompozicijose ir simbolizuoja kovą tarp gėrio ir blogio. Pagal legendą Šv. Jurgis kilnus, bebaimis riteris, ietimi persmeigęs baisųjį slibiną ir išgelbėjęs mirčiai pasmerktą karalaitę. Paprastai vaizduojamas jaunas vyras su šalmu ant galvos, kariškais rūbais, sėdįs ant arklio. Po jo kojomis rangosi slibinas (smakas), į kurio gerklę įsmeigta ietis. Arklio priekyje stovi mergelė (karalaitė) su karūna ant galvos. Kova su slibinu – tai vyriškos narsos ir fizinės jėgos išbandymas, tai didžiausias herojaus žygdarbis

Lietuvių liaudyje Šv. Jurgis buvo laikomas samdinių globėju, o sykiu ir derliaus saugotoju. Jo statulėlė arba raižinys dažnai buvo laikomas kamaroje, kur stovėjo pienas. Jurginių diena (balandžio 23 d.) buvo gyvulių ganiavos, kartu ir pavasario darbų pradžios diena. Sykiu jji buvo samdinių bei nuomininkų ir nuomos sutarčių sudarymo diena. Tą dieną valstiečiai stengėsi palenkti Šv. Jurgį įvairiomis apeigomis bei malonėmis. Gindami pirmą kartą gyvulius į lauką, po tvarto slenksčiu dėdavo kiaušinių, prašydami gyvuliams globos. Šv. Jurgio skulptūrų stilistika priklausė nuo atskirų menininkų, tačiau visi liaudies skulptoriai stengėsi jį vaizduoti su tam tikru polėkiu, ekspresija, dinamika, pabrėžiant arklio šuolį, po kojomis susirangiusį slibiną.

Iš kitų siužetų pažymėtini Šv. Florijonas ir Šv. Agota. Šie šventieji laikomi saugotojais nuo gaisrų. Krikščionių ikonografijoje Šv. FFlorijonas vaizduojamas romėno kario drabužiais su vėliava ir kardu, piląs ant degančio pastato (dažniausiai bažnyčios) iš indo vandenį. Šv. Florijono atvaizdai XV a. gana plačiai paplito Austrijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir kt. Lietuvoje Šv. Florijonas taip pat laikomas globėju nuo ugnies, ypač bažnyčių, miestelių. Kaimuose labiau buvo mėgstama Šv. Agota, kuri vaizduojama su duonos kepalėliu rankoje.

Įdomus bareljefas “Vienuolių darbai” (LM-424). Jis rastas 1945 m. Vilniaus dailės muziejuje. Pagal P. Galaunės teigimą, šis kūrinys kadaise buvo saugomas Kauno miesto muziejuje. Kaip jis čia atsirado, duomenų kol kas neturime. Greičiausiai atkeliavęs iš Bažnytinio meno muziejaus, buvusio Kaune. Skulptorius stačiakampės formos lentoje išdrožė buitinius darbo vaizdelius.

Baroko stiliaus poveikis buvo gana ryškus daugelio mūsų liaudies skulptorių darbuose, bet tai visiškai nauja jo atmaina.

Baroko stiliaus įtaka matyti ir liaudies skulptoriaus Vinco Svirskio kūrybai. Tačiau jis baroko stilių interpretavo savitai. V. Svirskis dirbo iš ąžuolo kamieno kryžius, koplytstulpius. Kryžių priekyje, šonuose ar net iš visų keturių pusių jis drožė pavienes arba daugiafigūres horeljefines ir bareljefines šventųjų kompozicijas. V. Svirskio kryžiai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje garsėjo Panevėžio, Kėdainių ir iš dalies Kauno apylinkėse. Šio skulptoriaus kūriniams būdinga raiški plastika, sudėtinga kompozicija, formų monumentalumas, dekoratyvumas. Reljefinis sudėtingas skulptūrų šviesotamsos žaismas judina įprastinę skulptūrų statiką (ypač klostės, pplaukai). V. Svirskio kūrybai būdinga veržli jėga. Jo kompozicijas papildo angelai, debesys. Polinkis į plastinės formos sodrumą vertė V. Svirskį pasinaudoti dinamišku baroko stiliaus reljefu, tačiau pačios skulptūros neturi tikrojo baroko stiliaus laisvumo. Jų judesiai, pozos daugiau ar mažiau sukaustytos. Proporcijų, anatomijos, perspektyvos nepaisymas, tam tikras raižybos primityvumas jo kūrybą artina prie liaudies skulptūros. Iš muziejuje saugomų V. Svirskio paminklų, iš viso 20-ies kryžių, labai išsiskiria

dvipusis kryžius: vienoje pusėje vaizduojamas Šv. Izidorius, kitoje – Paskutinės vakarienės scenos (LM-2242). Tai kompaktiški į ovalą įkomponuoti siužetai.

“Paskutinėje vakarienėje” norėdamas sutalpinti visus apaštalus, V. Svirskis vienas figūras komponavo aukščiau, kitas – sėdinčias žemiau. Apaštalų judesiai labai santūrūs, pozos statiškos, drabužių klostės negilios. Menotyrininkė M. Matušakaitė rašė, jog sugebėjimas komponuoti uždarą kompaktišką žmonių grupę bei išgauti plokščiame reljefe gilumos įspūdį rodo neabejotiną skulptoriaus talentą. Nemažiau vertingi visi kiti V. Svirskio kryžiai. V. Svirskio kūryba veikė ir kitus liaudies menininkus, pavyzdžiui, Samuolį, Rakuižą, Stankevičių.

Muziejaus rinkiniuose yra keletas skulptūrų iš akmens (granito) – tai St. Gailevičiaus ir J. Gedmino kūriniai. Iš St. Gailevičiaus skulptūrų saugoma Šv. Barbora (LM-142), Šv. Jurgis (LV-168/1 -2), Seneliukas (LV-505). Jos – iš Ukrynų bažnytkaimio Skuodo rajone, kur skulptorius garsėjo kapinių paminklais. Dar ir šiandien stovi jo koplytėlė, statyta 1863 m. sukilimo dalyviams aatminti.

Šv. Barbora vaizduojama granito luite, plastinis skulptūros sprendimas sutelktas figūros priekyje – viena ranka ji laiko taurę, kita prilaiko apsiaustą; kairiajame statulėlės kampe – bažnyčios bokštas su kryžiumi. Aplink Šv. Barboros galvą aureolė, apačioje įrašas “Šv. Barbora”. Skulptūra kompaktiška, monumentali, formos lakoniškos, vos keletu klosčių paryškintas apsiaustas. Figūra buvo polichromuota (konservavimo metu 1953 m. buvo rasta polichromijos liekanų).

J. Gedmino iš akmens kaltų eksponatų muziejuje vos keletas – tai “Grybas” ir “Širdis” (LM-403/1-2). Šie liaudies skulptoriaus darbai puošė Nirtaičių kapines Radviliškio r. J. Gedmino kūrinių yra visose kapinėse. Jis ne tik kapinių vartus buvo papuošęs dideliu iš akmens iškaltu rožančiumi, bet pačius kapus dekoravo akmeniniais grybais, širdimis, saulėmis ir pan.

Tradicinė lietuvių liaudies skulptūra neatsiejamai buvo suaugusi su liaudies buitimi, jos aplinka. Ji plito nežiūrint įvairių draudimų ir persekiojimų. Jos gausumas, plastinis bei emocinis išraiškingumas rodo neišsenkančią kūrybinę lietuvių liaudies skulptorių potenciją.

Meno istorikas J. Baltrušaitis rašė: “Šie mediniai atvaizdai, turbūt, yra viršūnė visko, ką sukūrė Lietuvos valstietis.” (25; 71).

Bevardžiai liaudies dievdirbiai paliko neįkainojamą kultūrinį palikimą, kuris ir šiandien garsina darbščią talentingą lietuvių tautą, siekiančią gėrio, grožio ir tiesos.

NUORODOS:

1. Čiurlionis M. K. // Lietuvos žinios. – 1908. – Nr. 862.

2. Urbanavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvos archeologijos duomenimis (XV-XVIII a.) //

Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V, 1971. – P. 17.

3. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. – Kaunas, 1930.

4. KancedikasA. Litovskaja narodnaja skulptūra. – Moskva, 1974.

5. Širmulis A. Prielaidos lietuvių skulptūros ištakoms išaiškinti // Muziejai ir paminklai. – 1983. – Nr. 5.

6. Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. – V, 1979.

7. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. – V, 1976.

8. Galaunė P. Apie lietuvių liaudies skulptūrą // Kūryba. – V., 1974. – II.

9. LLietuvių kryžiai. – V., 1912 / Iš lotynų kalbos vertė J. Maceika.

10. Baltrušartis J. Lietuvių liaudies skulptūra // Mokslas ir gyvenimas. – 1991. – Nr. 4.

11. Wołonczewskis M. K. Žemajtiu Wiskupiste. -V., 1848. – Dalis II.

12. Jucevičius L. Raštai. – V, 1959.

13. Brensztejn M. Kryze i kapliczki Žmudzki // Materialy do sztuki ludowej na Litwie. – Kroków, 1906.

14. JakštasA. Keletas žodžių apie mūsų kryžius. // Židinys. – 1935. – IV. 8-9.

15. Jasėnas K. Visuotinė mmeno istorija. – Mintauja, 1937. – III t.

16. Končius Ig. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Soter.-1953.-Nr. 2 (17).

17. Buračas B. Dievdirbys Jonas Orvidas// Naujoji Romuva. – Kaunas, 1939. – Nr. 16(438).

18. Lietuvos istorija. -V, 1957. &– T. 1.

19. Kostkevičiūtė I. Vincas Svirskis. – V, 1966.

20. Galaunė P. Lietuvių liaudies skulptūros problemos. – K., 1932.

21. Vorobjovas M. Mūsų dievukai ir jų vertinimas. // Lietuvos Aidas. Kultūros priedas. – 1939. – Nr. 194-196.

22. Mykolaitis-Putinas V. Mano mėnesiai. Rūpintojėlis. – V, 1973.

23. Mūsų tautosaka. IX k. – Kaunas, 1935.

24. Balys J. Lietuvių liaudies sakmės. – Kaunas., 1940.

25. Baltrušaitis J. Skulptūra. // Menotyra. – 1994. – Nr. – 1.

2. Mykolaitis-Putinas V. Mano mėnesiai. Rūpintojėlis. – V, 1973.

23. Mūsų tautosaka. IX k. – Kaunas, 1935.

24. Balys J. Lietuvių liaudies sakmės. – Kaunas., 1940.

25. Baltrušaitis J. Skulptūra. // Menotyra. – 1994. – Nr. – 1.

LIETUVIŲ LIAUDIES TRADICINĖ SKULPTŪRA

Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių

II dalis

Pirmą kkartą tekstas publikuotas „Liaudies kultūros“ žurnale. 1995 m. Nr. 1, p. 5-17

Teksto autorė Akvilė Mikėnaitė. Nuotraukos iš leidinio

„Šv. Izidorius“. LDM LM 2317

Skulptūros „Skausmingoji Dievo motina“ fragmentas.

LDM Lv 109 „Skausmingoji Dievo motina. LDM Lv 109

„Pieta“. XIX a. LDM, LM 35 Skulptūros „Pieta“ (XIX a.) fragmentas.

LDM, LM 35

Skulptūros „Jėzus su kryziumi“ fragmentas. LDM LM 3228 „Šv. Jurgis“. LDM LM22124

Tradicinė lietuvių liaudies skulptūra buvo dirbama iš medžio, polichromuojama ir statoma į mažosios memorialinės architektūros paminklus: stogastulpius, koplytstulpius, kryžmiškus kryžius, kkoplytėles. Kada ji buvo pradėta drožti ir statyti į šiuos paminklus, konkrečių duomenų neturime. Apie pirmuosius memorialinius paminklus žinių turime iš XV a., kai jie buvo pradėti statyti mirusiesiems atminti. Sembos vyskupas M. Jungė 1426 m. uždraudė juos statyti, o pastatytus liepė sunaikinti. XVII a. liaudies skulptūras pradėta statyti ne tik mirusiesiems atminti, bet ir svarbiems gyvenimo įvykiams pažymėti.

Lietuvių liaudies skulptūroje dominuoja krikščioniškoji ikonografija. Tačiau lietuvio valstiečio sąmonę krikščionybė pasiekė vėlai, nes lietuviai buvo pakrikštyti tik XIV a. pab. XV a. pradžioje. Iš pradžių krikščionybė Lietuvoje dar nerado sau tinkamos dirvos, tiktai po religinių kovų, kurios pakirto ilgai tvėrusias pagonybės šaknis, pradėjo reikštis krikščionybės įtaka, ypač sustiprėjusi po kontrreformacijos pergalės ir katalikybės įsitvirtinimo Lietuvoje. Tačiau ji dar ilgai negalėjo pakirsti valstiečio sąmonėje įsišaknijusio ir plačiausiai paplitusio tikėjimo, aprėpiančio gaivališkus gamtos reiškinius, pirmapradžius jos elementus, nuo dangaus šviesulių iki lauko žolelių (1). Visa gamta lietuviui buvo sudvasinta. Žmogus jautė priklausomybę nuo gamtos ir savaip su ja bendravo. Tokių duomenų nemažai užfiksuota XVI a. istorijos šaltiniuose (M. Mažvydas, J. Lasickis ir kt.). Archeologas V. Urbanavičius rašo: “Visą XVII amžių, o gal ir XVIII amžiaus pradžioje lietuviai tikėjo po senovei” (2; 17). Pirmiausia, krikščionybė turėjo prisitaikyti prie vietinių tradicijų, įsipindama į jų llegendas, atgaivindama senąjį tikėjimą.

Apie lietuvių liaudies skulptūros kilmę yra susidariusios dvi skirtingos nuomonės. P. Galaunė rašė: “. romantikai J. Kraševskis, L. Kšyvickis, M. Brenšteinas, J. Basanavičius, M. Kaminskis mano, kad mūsų skulptūra, be abejo, yra sukrikščioninta stabmeldystės liekana. Kiti gi – analitikai, prof. M. Miežinskis, T. Klimas; prof. Aug. Janulaitis, prof. I. Jonynas mano, kad lietuviai stabų pavidalo dievų neturėjo, todėl mūsų liaudies skulptūra yra krikščionybės įtakos padarinys.” (3; 156).

Tradicinės liaudies skulptūros kilmės klausimas ir šiandien domina tyrinėtojus. Prie teigiančių stabų buvimą Lietuvoje priskirtini A. Kancedikas (4; 17), A. Širmulis (5; 82), R Dundulienė (6; 37), o kiti autoriai, kaip J. Jurginis, R Galaunė yra priešingos nuomonės. Istorikas J. Jurginis rašo: “Jeigu lietuviai būtų turėję pagoniškų dievų stabų, tai įvedant krikščionybę, XIV-XV a., kada buvo naikinama pagonybė bei jos likučiai, krikštytojai būtų daužę ar kaip kitaip naikinę jų stabus ir šventyklas ir didžiuodamiesi tai aprašę.” (7; 10). P. Galaunė teigia, kad “. nepaveldėję iš praeities žmogaus pavidalu kuriamų dievų ir žmogaus figūros vaizdavimo tradicijos (tai liudija ir archeologiniai, ir istoriniai duomenys), medžio drožėjai skulptūrą pirmą kartą galėjo pamatyti tik bažnyčiose. XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios bažnytinės skulptūros pavyzdžių iki mūsų laikų išliko tik vienas kitas. Daugiau jjų pasirodo XVII-XVIII a. bažnyčiose.“ (8, 39).

Pirmosios žinios apie liaudies skulptūrą yra išlikusios iš XVIII a., kai Lietuvos bažnyčios vadovai pradėjo drausti statulėles bei paveikslus statyti į koplytėles. Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius draudė liaudies menininkams jas dirbti, nes statulėlėse vaizduojamų šventųjų išvaizda neatitiko bažnyčios reikalavimų. Savo knygoje “Synodus Mednicensis seu Samogitiae” 1752 m. apie liaudies vaizduojamąją dailę jis rašė taip: “Labai daug kur po Žemaitiją bastosi neišmokslinti skulptoriai, ar teisingiau pasakius, atvaizdų gamintojai, kurie savo priemonėmis daro šventųjų atvaizdus, popieriuje padaro ne tiek šventųjų paveikslus, kiek Lernos pabaisas, nesilaikydami nei kokių šventų tradicijų, padėties ir išvaizdos, iš viso pasibaisėjimą sukeliančias, ir pigia kaina įbrukami paprastiems žmonėms, prievarta jiems įkiša. Iš ten kyla palanki medžiaga artimų sektantų pajuokai. Vietos klebonai tepaaiškina, iškelia juos viešumon ir konfiskuoja, nebent gaus mūsų specialų leidimą.” (9; 28-29).

Skulptūros raidai šis konfliktas turėjo didelę reikšmę. Atskirta nuo bažnyčios, ji išvengė pastarosios suvaržymų, ji vystėsi daugiau ar mažiau savarankiškai (10; 9).

Memorialiniai paminklai su skulptūromis buvo paplitę visoje Lietuvoje, ypač daug jų buvo XIX a.-XX amžiaus pradžioje. Juos statė įvairiomis progomis: praėjus karams, ištikus nederliams, po liaudies sukilimų, norėdami šeimoje susilaukti vaikų, gimus šeimoje kūdikiui, paėmus sūnų į

rekrutus, mirus šeimos nariui, išvykus į Ameriką ir pan. Paminklus statė, kad atbaidytų nuo sodybų bei laukų piktąsias dvasias, kurių buvimu dar vis tikėta. Stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės, stovinčios ant žemės, akmenų, prikaltos prie medžių kamienų, kryžmiški kryžiai užpildė laukus, miškus, upelių pakrantes, kapines, šventorius, piliakalnius, kryžkeles, sodybas bei kaimus. Sodybų koplytėlėse dažnai pristatydavo tiek skulptūrų, kiek šeimoje buvo narių. Tai šeimos globėjai ir užtarėjai “patronai”, židinio bei turto saugotojai, jų vardai atitikdavo šeimos narių vardus. Tik nedaugelis skulptūrų buvo talpinamos iir interjere, kaip, pavyzdžiui, Nukryžiuotasis, Rūpintojėlis, Šv. Jurgis, Šv. Agota.

Apie memorialinių paminklų su skulptūromis gausumą mūsų krašte vaizdžiai rašė vyskupas M. Valančius: “Didelej megst kryžiusi, stata jus kožnami kiemi, pas bažniczes, ant kielusi ir ant kapajs. Ant daugel kapu rasi daugiau ne 40 križiu. Kami vien upalis tek, par keli, stata sztulpą su stovilu Šv. Jona Nepamuceną.” (11; 265).

Stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles statė ne tik atskiros šeimos, bet dažnai ir visas kaimas arba keletas kaimų kartu. Puošnaus kryžiaus ar kkoplytstulpio su skulptūromis XIX a. antroje pusėje neturėjo tik viena kita sodyba. Pasak etnografo V. Šukevičiaus, Vilniaus apylinkių kapinėse buvo tiek daug kryžių, kad neliko vietos nei medeliui, nei krūmeliui pasodinti. L. Jucevičius tą pačią mintį pakartojo rašydamas apie Žemaitiją. XXIX a. pirmoje pusėje Žemaitijoje memorialinių paminklų buvę “taip tanku, jog tarpas nuo vieno ligi kito vos kelios dešimtys žingsnių.” (12; 368). Apie skulptūrų gausumą rašė ir M. Brenšteinas: “Kiekvienoje koplytėlėje knibždėte knibžda šventųjų figūros. Jos krinta į akis savo spalvingumu.” (13; 11).

Prieš šiuos kuklius liaudies menininkų sukurtus paminklus bei skulptūras buvo nuolat kovojama. Paminklus žuvusiems 1863 metų sukilimo dalyviams pagerbti generalgubernatorius M. Muravjovas 1864 m. uždraudė statyti. Tačiau memorialinių paminklų su skulptūromis nesumažėjo. Jie statyti slapta.

XX a. pirmoje pusėje memorialiniai paminklai su skulptūromis daugelio rašytojų, etnografų, dailininkų buvo įvertinti kaip saviti lietuvių nacionalinės kultūros meno paminklai. Liaudies skulptūras “dievukus”, kaip meno kūrinius, pirmieji įvertino R Galaunė ir M. Vorobjovas. M. Vorobjovas 1939m. parašė straipsnį “Mūsų dievukai ir jjų vertinimas”, kurį 1939 m. atspausdino “Lietuvos aidas”. Tačiau ir tada kai kurie meno kritikai ir menotyrininkai nepripažino jų meninės vertės. Jie žiūrėjo į liaudies skulptūras kaip į techniškai bejėgį, nesubrandintą meną. Prie tokių priklausė Ig. Šlapelis, J. Grinius. Ypač dogmatiškai vertino A. Jakštas. Jis rašė: “Šiandien kryžius dėl daugelio lietuvių iš ženklo išganymo pakito į ženklą tuštybės. Žmonės kalba, kad kryžius Baltraus labai gražus – na palauk, aš padarysiu dar puikesnį. Anot mūsų, tikrai be jokios nuovokos statymas kryžių nne tiktai nekelia naudos mūsų kraštui, net daro nemažą blogį, ant galo ir patys naujai statyti kryžiai nekuriose vietose tai, dieve mylėk, žiūrint iš tolo regis, kad tai kažkokie pagoniški stovylai arba tam tyčia pramintos baidyklės. Mat mūsų dievdirbiai norėdami kits kitą pralenkti, pridirbo lietuviams kryžių, kurie pirma niekam ni sapnuoti nesisapnavo. Kryždirbiai turi daryti kryžius ne tik iš savo galvos, bet pagal paveikslą jiems duotą ir dangiškos valdžios užtvirtintą. Įstatynėjimas būdelių su paveikslais šventųjų į medžius turi būti visiškai užgintas.” (14,132-134).

Tuo tarpu priešingos nuomonės buvo meno istorikas K. Jasėnas: “Jei mūsų šalis religinga ir ideali, tai nemažai prie to prisidėjo mūsų dievukai. Jie sukaupė tikinčiųjų mintis, įleido sveikus syvus į visuomenės kūną, išpopuliarino šventųjų legendas, išauklėjo mūsų liaudį. Tos groteskinės figūros daugiau mums davė negu gausiai auksuotos altorių statulos. Jos buvo centrinė ašis apie kurią sukosi tikybinio gyvenimo ratas ir sukūrė reikšmingą šalies vaizdą. Be jo mūsų kraštas niekados nebūtų pasiektas to idealizmo laipsnio, kuriame jį dabar matome.” (15; 515). Šie pavyzdžiai rodo, kokių prieštaringų nuomonių XX a. būta vertinant lietuvių liaudies skulptūras. XX a. memorialiniai paminklai su skulptūromis pradeda nykti. Tai užfiksavo ir Ig. Končius. Jis 1912 m. Žemaitijos keliais, registruodamas memorialinius paminklus, nuvažiavo 218 kilometrų. Antrą kkartą tą patį kelią pakartojo 1932 m. Pirmą kartą užregistravo 730 objektų, o antrą kartą – 382. Taigi per 20 metų dingo 348 paminklai (16; 68).

XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje, sparčiai vystantis industrinei gamybai, į kaimo buitį vis labiau skverbiasi fabrikiniai gaminiai, nieko bendra neturintys su etninės kultūros bruožais. Liaudies menininkų gamintus raižinius keičia fabrikų gamybos oleodrukai, medinius Nukryžiuotuosius – kryžiai ir Nukryžiuotieji “mūkelės”, lieti iš metalo (ketaus, alavo). Žmonių požiūris irgi keičiasi. Kraštotyrininkas B. Buračas 1939 m. rašė: “Prieš 30-40 metų akmeniniams ir geležiniams kryžiams tokios pagarbos kaip mediniams kryžiams nebuvo, nes buvo tikima, jog tikras ir šventas yra tik medinis kryžius. Dar neseniai žmonės tikėjo, jog ant geležinių ir akmeninių kryžių neina jokia šventenybė ir jų nereikia bučiuoti, nė melstis ar kitokią pagarbą atiduoti, kaipo nešventiems daiktams.“ (17; 353).

Mūsų liaudies koplytėlės, kryžiai su skulptūromis tarybų valdžios metais buvo negailestingai naikinami, todėl šių tradicinių paminklų šiandien mažai belikę.

Memorialiniai paminklai su juose patalpintomis skulptūromis buvo savitas lietuviško peizažo akcentas. Jie, papildydami juos supančią gamtą ir susiliedami su ja, sudarė vientisą nedalomą visumą, suteikė kraštovaizdžiui tam tikros romantiškos, lyrinės nuotaikos, dvasingumo, paslaptingumo. Statulėlės, išimtos iš autentiškos aplinkos ir patalpintos į muziejų saugyklas bei ekspozicijų sales, nnebeteko savo pirminio išraiškingumo, dalies emocinio krūvio, tam tikro tiesioginio ryšio, tikrosios skulptūrų paskirties suvokimo, būdingo šiems paminklams, stovintiems gamtoje.

Lietuvių liaudies tradicinės skulptūros autoriai, kaip ir raižinių bei tapybos, kūrė pagal krikščioniškąją ikonografiją. Temų pasirinkimą ar jų apribojimą lėmė istorinės, ekonominės bei socialinės krašto sąlygos. Liaudies menininkas krikščioniškąją ikonografiją suprato savaip ir pagal savo suvokimą, mąstyseną ir išgyvenimus ją interpretavo. Žvelgdami į liaudies skulptūrą matome ryškius sinkretizmo požymius. Iš protėvių paveldėti kultūros klodai siejasi su transformuota krikščionybe. Temos, kurios buvo pasirinktos, – artimos valstiečių buičiai, jų išgyvenimams.

Lietuvių liaudies skulptūrų temos, vyravusios XVIII-XX a. pirmoje pusėje, savo ištakomis siekia ankstyvesnius laikus. Feodalinės epochos visuomeninė sąmonė dar ilgai buvo gyva, jos raida lėtesnė, daugeliu atveju atsiliekanti nuo istorinių pasikeitimų. Baudžiavinis valstiečių išnaudojimas, slogi priespauda, menki materialiniai ištekliai, ūkiniai sukrėtimai, stichinės nelaimės, užsitęsę varginantys karai būdavo lydimi ir kitų negandų: badmečių, epidemijų ir pan. Pavergti valstiečiai suprato savo socialinę padėtį. Skausmo, kalvarijų temos jiems buvo labai artimos, suprantamos. Jos valstiečiams priminė pono dvare bei bažnyčioje patirtas nuoskaudas. Jau nuo XVI a. dvarininkai turėjo neribotą galią valstiečiams. XVII-XVIII a. labai plačiai buvo naudojamos paties pono arba tijūno valstiečiams skirtos bausmės, pavyzdžiui, žmonių akivaizdoje baudžiauninko išplakimas rykštėmis, pririšimas prie stulpo, įdėjimas į kaladę

ir pan. (18; 257). Panašius faktus yra aprašęs ir vyskupas M. Valančius: “Senowie klebonaj pajutusi ir kokienor wargdieniej parawijo szwentomis dienomis į bažniczę nejtąnt, žwejotęnt, darbą dirbant ir su židajs į kieli wažuojęnt, luob par deszimtininkus atwedinti į szpitolę, keleta dienų badu stapinti, ant gala kaip wen rejkient kajli iszdirbusis, numon atleisti.” (11; 214). Apie įvairias kitas nuodėmes bei nusižengimus prieš moralę rašė: “. gebėjo apmowusis sziaudu kepuri nedelos dienomis wadioti po bažniczą it meszka arba ties bažniczes durimis už kkaklą prikiergti prisienas, kad žmones iejdamis ir iszejdamis isz bažniczes stebietumes. Dar kartajs pas bažniczes duris wisiems matąnt luob riksztiemis kaltusius rvoti.” (11; 215).

Patirtos nuoskaudos ir skriaudos savaip formavo valstietišką psichiką. Krikščioniškos skausmo, kalvarijų temos buvo tapatinamos su realiais išgyvenimais, sunkia buitimi. Buvo sakoma: “Kristus kentėjo kaip ir mes kad kenčiame.”

Dievdirbiams susipažinti su krikščioniška ikonografija padėjo bažnyčiose matyti įvairūs paveikslai. Jie skaitė vyskupo Motiejaus Valančiaus “Šventųjų gyvenimo aprašymus”, matė maldaknygėse graviruotus šventųjų paveikslus, kurių vaizdavimo būde persipina viduramžių iir liaudiškas stiliai. Skulptūros kupinos meninės formos primityvumo, naivumo, specifinės liaudies raižybos technikos, nes margaspalviai atvaizdai veikė liaudies menininką ir siejosi su senąja medžio drožybos tradicija (19). Tačiau skulptūros įgavo savitą išraiškos būdą bei interpretavimą.

Iš krikščioniškos ikonografijos temų liaudies sskulptūroje plačiai paplito Kristaus figūros vaizdavimas: Nukryžiuotojo (Mūkos, Mūkelės), Kristaus Nazariečio, Kristaus, nešančio kryžių, Rūpintojėlio, Kristaus apraudojimo temos.

Lietuvoje ypatingą vietą užėmė Šv. Marijos garbinimas. Ši tema gausiai atsispindėjo ir liaudies skulptūroje. Marija Mergelė vaizduojama pamynusi žaltį gundytoją – blogio simbolį. Marija Maloningoji su iš rankų spinduliuojančia šviesa – tai idealizuotas taurumo simbolis. Skausmingoji (Sopulingoji) saugojo nuo nelaimių. Ji, kaip ir Marija Pietoje, neretai vaizduojama su skausmo simboliais – septyniais kalavijais. Pietos Marija (Skausmingoji), laikanti nuo kryžiaus nuimtą Kristaus kūną – motinos meilės ir kančios simbolis. Skausmingųjų skulptūrėlėms prikaldavo prie krūtinės širdis, pervertas septyniais kalavijais, ant galvos uždėdavo karūną.

Lietuvių liaudies skulptūroje paplito ir kiti šventieji. Tai įvairūs globėjai, užtarėjai, valstiečio turto saugotojai. Mėgstamos buvo Šv. Jono Nepomuko, Šv. Jono KKrikštytojo, Šv. Izidoriaus, Šv. Jurgio, Šv. Kazimiero, Šv. Pranciškaus, Šv. Roko, Šv. Agotos, Šv. Florijono, Šv. Antano, Šv. Kotrynos, Šv. Petro, Šv. Povilo ir kitų šventųjų statulėlės. Šie šventieji buvo vaizduojami pavieniui arba grupinėse kompozicijose, pavyzdžiui, Šv. Jurgio, Šv. Izidoriaus – Kristaus apraudojimo scenose. Be to, retkarčiais sutinkame pavaizduotus velnius, kurie atstovauja blogio idėjai.

Liaudies menininkai savitai suprato krikščioniškąją ikonografiją ir pagal savo pasaulėjautą ją interpretavo. Jų tikėjime būta nemažai liaudiško naivumo, panteistinių pradų, primityvaus, liaudiškos fantazijos sukurto antgamtinio pasaulio įįsivaizdavimo. Kiek nutoldami nuo religinio turinio, jie skulptūros paskirtį tapatino su savo patriarchalinės šeimos moralės principais ir kategorijomis. Vaizduodami jiems artimas temas, išreiškė savo ar artimųjų skriaudas bei lūkesčius.

Praeityje iš visų vaizdinės dailės šakų skulptūra buvo prieinamiausia liaudies meistro nuotaikų ir pažiūrų reiškimo forma. Figūros dažnai vaizduojamos atsižvelgiant į šventųjų hierarchiją, iškilmingu, konstruktyviu stiliumi. Iš jų dvelkia didelis dvasingumas.

Liaudies skulptūra buvo kuriama iš medžio, daugiausia iš liepos, beržo, alksnio, kartais – ąžuolo. Meno istorikas J. Baltrušaitis, aptardamas lietuvių liaudies skulptūrą, rašė: “Visų pirma, ji priklauso miškui. Statulėlės išsaugo šakų rieves ir šviežiai išdrožto medžio kvapą. Iki mūsų dienų dievukai nepasikeitė. Šį pastovumą paaiškina ištikimybė juos pagimdžiusiam pasauliui.” (10; 10).

Liaudies skulptoriai dirbo skulptūras su dideliu pasišventimu, vedami intuicijos, kūrybinio polėkio ir savo vidinio dvasingumo.

Keletas liaudies meistrų dirbo ne tik medines, bet ir akmenines skulptūras. Atskiroms medinių skulptūrų dalims bei detalėms kartais buvo naudojamas metalas, pavyzdžiui, Nukryžiuotojo iš Utenos r. Daugailių bažnyčios strėnos apkaltos metalu (LM-747), Utenos r., Sudeikių apyl. Šv. Jono Nepomuko statulėlės apsiaustas metalinis – skardinis (LM-817). Metalas buvo naudojamas aureolėms, spinduliams, kartais karūnoms ir pan. Tai baroko įtaka. Tačiau pagrindinė medžiaga buvo medis.

Liaudies menininkas giliai jautė medžio prigimtį, jo natūralias savybes ir mokėjo jas ttinkamai panaudoti. Medis yra jautri ir išraiškinga medžiaga. Jis daro kūrinį gyvą. Statulėlėse panaudotas medžio gabalas toliau gyvena savo menine išraiška. Medžio pažinimas buvo įaugęs į lietuvio pasąmonę. Jis susijęs su tam tikru sakraliniu jausmu. Medis lietuvį lydėjo nuo gimimo iki mirties. Medis buvo pagrindinė medžiaga, iš kurios statomi pastatai, dirbami baldai, darbo įrankiai, buičiai skirti reikmenys ir pan. Medis ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai šildė kaimo žmogų.

Liaudies skulptoriai, dirbdami statulėles, naudojo paprasčiausius įrankius – kirvį, peilį, skaptuką, kaltą. Meninė skulptūros išraiška priklausė nuo autoriaus sugebėjimo, talento. Tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje Monzoje (Italija) 1925 m. apie lietuvių liaudies skulptūrą buvo rašoma: “. Puoštinės medžio statulėlės yra nepaprastai įdomios tiek meno, tiek etnografijos atžvilgiu. Jų dirbimo naivumas yra aiškiame priešingume, aiškiame kontraste su jų išreiškimo galia. Gilus jausmas vedė šiuos drovius bevardžius dailides, kuriuose atsispindi visos rasės siela. Naivus kaimiečio drožiko menas tuose pirmuose plastikos reiškiniuose prisistato nesulaikomos sąjaudos pavidalu.” (3; 199-200). O švedų etnologas prof. S. Eriksonas, susipažinęs su lietuvių liaudies skulptūra, yra pasakęs: “. tiek daug kultūros bruožų, tiek daug jos dvasios momentų, kad visa tai mus daugiau supažindina su tauta, nekaip šių laikų subjektyvūs menininkai galėtų padaryti, jeigu jiems būtų pavesta parodyti tautos kultūrinė sąmonė.” (20; 330).

I dalis

III dalis

Tapyba

>> Tekstilė

Tapyba – vaizduojamosios dailės šaka, kurioje meninis vaizdas kuriamas plokštumoje įvairių spalvų dažais. Tapybos kūrinio kompozicijos elementai: koloritas, piešinys, šešėliavimas, potėpis, faktūra. Svarbiausia išraiškos priemonė yra spalva – ji atlieka vaizduojamąją ekspresinę ir dekoratyvinę funkcijas. Tapyba grindžiama lokaliųjų spalvų ir valiorų deriniais arba refleksų ir tonų santykiais. Tapybos vaizdas gali būti plokštuminis, suformuotas linijomis ir dažų dėmėmis, arba iliuzinis, paremtas perspektyvos principais. Stambesnėms tapybos kompozicijoms neretai pasitelkiamos parengiamos priemonės (eskizas, etiudas, kartonas). Medis, drobė, popierius ar kitas kūrinio pagrindas dažniausiai gruntuojamas, po to ant jo tapoma dažais, kurie skiedžiami skiedikliu. Pagal medžiagas ir tapymo būdą skiriama tapybos technika; pagal funkcijas ir meninio vaizdo pobūdį – molbertinė tapyba, sienų tapyba, miniatiūra; pagal vaizdo santykį su tikrove – figūrinė ir abstrakčioji tapyba.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

NUORODOS:

1. Čiurlionis M. K. // Lietuvos žinios. – 1908. – Nr. 862.

2. Urbanavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvos archeologijos duomenimis (XV-XVIII a.) // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V, 1971. – P. 17.

3. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. – Kaunas, 1930.

4. KancedikasA. Litovskaja narodnaja skulptūra. – Moskva, 1974.

5. Širmulis A. Prielaidos lietuvių skulptūros ištakoms išaiškinti // Muziejai ir paminklai. – 1983. – Nr. 5.

6. Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių

tikėjimuose. – V, 1979.

7. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. – V, 1976.

8. Galaunė P. Apie lietuvių liaudies skulptūrą // Kūryba. – V., 1974. – II.

9. Lietuvių kryžiai. – V., 1912 / Iš lotynų kalbos vertė J. Maceika.

10. Baltrušartis J. Lietuvių liaudies skulptūra // Mokslas ir gyvenimas. – 1991. – Nr. 4.

11. Wołonczewskis M. K. Žemajtiu Wiskupiste. -V., 1848. – Dalis II.

12. Jucevičius L. Raštai. – V, 1959.

13. Brensztejn M. Kryze i kapliczki Žmudzki // Materialy do sztuki ludowej nna Litwie. – Kroków, 1906.

14. JakštasA. Keletas žodžių apie mūsų kryžius. // Židinys. – 1935. – IV. 8-9.

15. Jasėnas K. Visuotinė meno istorija. – Mintauja, 1937. – III t.

16. Končius Ig. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Soter.-1953.-Nr. 2 (17).

17. Buračas B. Dievdirbys Jonas Orvidas// Naujoji Romuva. – Kaunas, 1939. – Nr. 16(438).

18. Lietuvos istorija. -V, 1957. – T. 1.

19. Kostkevičiūtė I. Vincas Svirskis. – V, 1966.

20. Galaunė P. Lietuvių liaudies skulptūros problemos. – K., 1932.

21. Vorobjovas M. Mūsų ddievukai ir jų vertinimas. // Lietuvos Aidas. Kultūros priedas. – 1939. – Nr. 194-196.

22. Mykolaitis-Putinas V. Mano mėnesiai. Rūpintojėlis. – V, 1973.

23. Mūsų tautosaka. IX k. – Kaunas, 1935.

24. Balys J. Lietuvių liaudies sakmės. – Kaunas., 1940.

25. Baltrušaitis J. Skulptūra. /// Menotyra. – 1994. – Nr. – 1.

NUORODOS:

1. Čiurlionis M. K. // Lietuvos žinios. – 1908. – Nr. 862.

2. Urbanavičius V. Senųjų tikėjimų reliktai Lietuvos archeologijos duomenimis (XV-XVIII a.) // Senieji tikėjimai naujausių tyrinėjimų šviesoje. – V, 1971. – P. 17.

3. Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. – Kaunas, 1930.

4. KancedikasA. Litovskaja narodnaja skulptūra. – Moskva, 1974.

5. Širmulis A. Prielaidos lietuvių skulptūros ištakoms išaiškinti // Muziejai ir paminklai. – 1983. – Nr. 5.

6. Dundulienė P. Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose. – V, 1979.

7. Jurginis J. Pagonybės ir krikščionybės santykiai Lietuvoje. – V, 1976.

8. Galaunė P. Apie lietuvių liaudies skulptūrą // Kūryba. – V., 1974. – II.

9. Lietuvių kryžiai. – V., 1912 / Iš lotynų kkalbos vertė J. Maceika.

10. Baltrušartis J. Lietuvių liaudies skulptūra // Mokslas ir gyvenimas. – 1991. – Nr. 4.

11. Wołonczewskis M. K. Žemajtiu Wiskupiste. -V., 1848. – Dalis II.

12. Jucevičius L. Raštai. – V, 1959.

13. Brensztejn M. Kryze i kapliczki Žmudzki // Materialy do sztuki ludowej na Litwie. – Kroków, 1906.

14. JakštasA. Keletas žodžių apie mūsų kryžius. // Židinys. – 1935. – IV. 8-9.

15. Jasėnas K. Visuotinė meno istorija. – Mintauja, 1937. – III t. <

16. Končius Ig. Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika // Soter.-1953.-Nr. 2 (17).

17. Buračas B. Dievdirbys Jonas Orvidas// Naujoji Romuva. – Kaunas, 1939. – Nr. 16(438).

18. Lietuvos istorija. -V, 1957. – T. 1.

19. Kostkevičiūtė I. Vincas Svirskis. – V, 1966.

20. Galaunė P. Lietuvių liaudies skulptūros problemos. – K., 1932.

21. Vorobjovas M. Mūsų dievukai ir jų vertinimas. // Lietuvos Aidas. Kultūros priedas. – 1939. – Nr. 194-196.

22. Mykolaitis-Putinas V. Mano mėnesiai. Rūpintojėlis. – V, 1973.

23. Mūsų tautosaka. IX k. – Kaunas, 1935.

24. Balys J. Lietuvių liaudies sakmės. – Kaunas., 1940.

25. Baltrušaitis J. Skulptūra. // Menotyra. – 1994. – Nr. – 1.