Lietuvos priešistorė

Paleolitas 40a-8a. pr.Kr.

Vėlyvasis paleolitas 40a-8a. pr.Kr

Mezolitas 8000-4000 a. pr.K

Neolitas 4000-2100a. pr.K

Žalvario amžius 2100-500a. pr.K

Geležies amžius 500 pr.K-5a.

Ankstyvasis geležies amžius 5 a. pr.Kr.-5a

Vidurinis geležies amžius (5-8 a.)

Vėlyvasis geležies amžius (9-12 a.)

Seniausių Vakarų Europos meno paminklų amžius skaičiuojamas nuo paleolito laikų (30 tūkst.m.pr.Kr.). Pietrytinėse Baltijos pakrantėse nuolatiniai gyventojai įsikūrė paleolito pabaigoje, X tūkstantmetyje pr.Kr. Klajokliai iš pietų ir pietvakarių atkeliavo su savomis meninės veiklos tradicijomis- visai Europai būdingais rago, kaulo, akmens raižiniais ir keramika. Jas tęsė mūsų kraštuose sukurdami ssavitą stilių kuris taip pat kito. Geriausiai šią raidą rodo monumentalioji ir mažų formų skulptūra , molio dirbiniai, grafiniai piešiniai. Deja, vėlyvojo paleolito stovyklavietėse Nemuno, Neries, Merkio ir Dauguvos upių pakrantėse tuolaikinio meno pavyzdžių nėra išlikę.

Europoje rasta atvaizdų vaizduojančių žmones ir žvėris iš kaulo, molio, kalkakmenio kuriuose gana tikroviškai perteikti protėvių bruožai pasirodo žmogų ir žvėrį vaizduojantys piešiniai ant uolų, akmenų ir kaulinių įrankių. Paskutiniuoju vėlyvojo paleolito laikotarpiu , vad. Madleno kultūroje 15-8a. pr.Kr. Dailė suklestėjo tiek kiekybiniu tiek kkokybiniu atžvilgiu. Tas laikotarpis mums paliko tokias olų galerijas Lascaux, (Pranc.), Altamiro (Ispanija). Jų yra ir daugiau, tačiau čia pirmą kartą buvo panaudota polichrominė tapyba, vyravo natūralistinis vaizdavimo būdas, tačiau greta egzistavo ir abstrakčios figūros ir simbolio kurių reikšmės neįstengiame ssuprasti. Kalbant apie šio laikotarpio dailę tegalime drąsiai vartoti šias sąvokas: spalva, tonas, šešėlis, perspektyva, iliuzija, formos modeliavimas, ritmas, judesys. Netgi panaudodavo natūralius medžiagos nelygumus paryškinti suformuotai gyvūno daliai.

Mezolitas (vidurinis akmens amžius, 8000-4000 pr.Kr.)

Atšilus klimatui pagausėjo augmenijos ir gyvūnijos. Greta medžioklės plito ir žvejyba. Medžiotojų gentys Lietuvoje kaip ir kituose Europos raštuose žvėris vaizdavo realistiškai, o žmogų- schemiškai.. Mezolito laikais labiausiai plito medžio, akmens, kaulo, rago, gintaro raižiniai. Baltijos kraštuose nėra išlikę daug pvz. tačiau jie atitinka bendrą šiaurės Europos žmogaus vaizdavimo stilistiką. Meninė veikla buvo susijusi su magija. Pačią gausiausią papuošalų dalį sudaro kabučiai iš žvėrių dantų. Jie naudojami drabužiams puošti, buvo prisiuvami prie apsiaustų, diržų arba iš jų sudaromos kaklo apvaros, kai kurie nešioti kaip individualūs amuletai, ssaugantys nuo piktųjų dvasių . jais puošdavo mirusį, jų vėriniai buvo siuvami ant kailinių kepurių , dedami ant akių, kišami į burną, nosį , ausis. Jų skaičius kape atspindi ir mirusio statusą to laiko visuomenėje. Greičiausiai aukštos meistrystės dirbinys galėjo sustiprinti objekto komunikacinę funkciją, todėl buvo garbinami tos bendruomenės narių, buvo laikomi antgamtinio pasaulio dalimi, jiems teiktas tarpininkų(abstrakčių ir konkrečių) vaidmuo ir galėjo būti kaip ryšio tarp žmonių ir to laiko bendruomenių priemonė.

Neolitas (naujasis akmens amžius, 2500-1600 m.pr.Kr.)

Pagausėjo žmogaus atvaizdų tto laikotarpio dailės dirbiniuose.. Pirmykštėje Lietuvos dailėje įsivyravo dvi temos- žvėries ir žmogaus. Mūsų laikus pasiekė didžiosios stulpinės medinės skulptūros iš Šventosios, gintarinės Juodkrantės skulptūrėlės. Rastas Juodkrantės gintaro lobis rodo, kad čia net 3000 metų buvo alkavietė. Iš 500 gintarinių skulptūrėlių dalis pagaminta neolite, o dalis- ankstyvajame geležies amžiuje. Neries baseine susiformavo brūkšniuotosios keramikos kultūra (taip pavadinta dėl to meto molinių indų puošimo brūkšneliais).Tai pirmoji rytų baltų kultūra. Neolito pabaigoje ją pakeitė indoeuropietiškos žemdirbių ir gyvulių augintojų kultūros. Archeologinių kultūrų pavadinimai siejami su tų kultūrų žmonių vartota keramika. Geriausiai pažįstami virvelinės keramikos kultūra- plokščiadugniai indai, kurių paviršius puošiamas įspaustų virvučių atspaudais. Jie pasižymi didele tipų ir formų įvairove grakščios taurės, amforų tipo puodai, plačiaangės puodynės, dubenys ur dubenėliai, pailgi dubenėliai šviestuvai.

Ankstyvojo ir vidurinio neolito kultūros Vidurinio neolito kultūros Rytų Europoje: Lietuvoje:

1)Narvos kultūra, 2) Nemuno kultūra 1) Narvos kultūra, 2) Nemuno kultūra,

3) Rutulinių amforų kultūra 4) Šukinės duobelinės keramikos kultūra)

Gausiausią priešistorinės Rytų Baltijos regiono akmens a. dailės dalį sudaro zoomorfiniai dirbiniai. Tai piešiniai ant plokščių paviršių- piešiniai išrėžti negiliomis linijomis ant kaulo , rago, akmens ar molio dirbinių. Šiuose atvaizduose paukščiai ir žvėrys perteikti tik iš profilio.Apvalioji zoomorfinė skulptūra. Tūrinis skulptūrinis modeliavimas, pjaustant, skaptuojant, kalant, gludinant kaulą, ragą, akmenį, medį , gintarą. SSeniausi tokie pvz. iš gintaro vaizduojantys lokius , šernus, arklius rasti įvairiose vietovėse.

Archajiniai tikėjimai

Pirmieji poledynmečio žmonės atsinešė ne tik savąją materialinę kultūrą, bet ir gyvenimo būdo suformuotus vaizdinius apie pasaulį. Rytų Pabaltijo paleolito kultūrai, kaip ir kitų etnosų istorinei raidai, būdingas totemistinis tikėjimas. Totemas – mitinis protėvių genties globėjas, tapęs bendruomenės simboliu. Dažniausiai totemai buvo žvėrys, rečiau augalai ar gamtos reiškiniai. Religinis jausmas čia pasireiškia tuo, kad tikima žmogaus ir žvėries draugyste bei pagalba. Toteminio žvėries mėsą galima valgyti tik atlikus sudėtingas atsiprašymo apeigas. Totemizmo reliktų turi visos tradicinės pasaulio religijos bei papročių sistemos.

Pirmykštės bendruomenės žmonės pasaulį suvokė mitologiškai. Apie žvėries ir augalo tapsmą totemu pasakoja mitai – pasakojimai, kuriais šventai tikėta. Visi totemai turėjo antropomorfinių savybių – kad su jais būtų galima bendrauti. Apskritai mitinis mąstymas nepaklūsta logikos taisyklėms: jam būdingas suvokimas, neatskiriantis proto nuo jausmų. Mite daiktas ir jo ženklas, objektas ir jo elementas dažnai tapatinami. Žvėrį apeigose atstoja jo iltis ar nagas, paukštį – plunksna arba nubrėžtas jo pėdos ženklas.

Archajiniuose tikėjimuose svarbus buvo ritualas, kuriam vadovavo žynys. Pastarasis dažnai rūpinosi ne tik dvasine, bet ir pasaulietine bendruomenės veikla. Mitai teigia, kad visuomenėje ir gamtoje turi būti tam tikra tvarka. Ją palaiko ritualas – vaidinimas apie tuos llaikus, kai dievai kūrė pasaulį. Žynys, norėdamas parodyti, kad jis persikelia į sakralinį laiką ir erdvę, elgiasi neįprastai: žodžius išdainuoja, juda savotiškais žingsniais ir pan. Būtent todėl ritualas įgyja meninę formą, pasitelkia muziką, dainą, šokį. Taigi mitologija – pats archajiškiausias ideologinis darinys, kuriame pastebimos filosofijos ir meno užuomazgos.

Totemo pasirinkimą lemia tokios gyvūno savybės: jėga, greitis, piktumas, galybė. Todėl dievybe laikytas ne koks nors konkretus žvėris, bet apibendrintas vaizdinys – „žvėrių žvėris“. Pirmiesiems medžiotojams didžiausias medžioklės laimikis buvo šiaurės elnias. Jis teikė maistą, žaliavą drabužiams ir įnagiams. Medžiotojų bendruomenės laikė šį gyvūną genties pranokėju, Elne Pramote. Keičiantis klimatui, šiaurės elnio arealą ir jo vietą mitologinėje sąmonėje užėmė briedis. Trys apeiginės iš briedžio rago padarytos lazdelės su briedžių galvutėmis rastos Šventosios neolito gyvenvietėse. Pritvirtinęs tokią lazdelę prie kepurės ar laikydamas ją rankoje, žynys apeigų metu tarsi tapdavo briedžių viešpačiu. Iš totemo privalu gauti leidimą sumedžioti briedį – toks apeigų tikslas. Tikėjimo Elne Pramote aidai skamba kalėdinėse dzūkų giesmėse apie devyniaragį elnią. Jose ryškus pasaulio sukūrimo ir kosmogoninio pasikartojimo – žiemos saulėgrįžos – motyvas. Pasaulį kuria kalviai, ant elnio ragų kalantys aukso žiedą. Vandenyje elnias mato tarp devyniašakių ragų įstrigusią strėlę – savo likimo ženklą. Devyni Mėnulio mėnesiai – ir elnio, ir žmogaus

biologinio ciklo trukmė. Šiaurės Sibiro tautelėse iki mūsų dienų išliko paprotys papjautą elnią guldyti šalia gimdyvės. Taip Pramotė įsikūnija gimstančiame žmoguje. Šią apeigą vaizduoja ir paleolito piešinys Prancūzijos urvuose.

Mezolito laikotarpio pabaigoje Donkalnio kapinyne, esančiame Biržulio ežero pusiasalyje, rasti žynio rūbai, papuošti briedžio ir meškos dantų pakabučiais. Meška – toks pat svarbus toteminis žvėris kaip ir briedis. Priešistorinės bendruomenės žmonės teskirdavo du metų laikus – šiltąjį ir šaltąjį. Snieguotąjį metą miške karaliaudavo briedis, vasarą – meška. Be meškos dantų amuletų, neolito ggyvenvietėse Baltijos šalyse randama ir paties žvėries atvaizdų, išpjaustinėtų kaulo ar gintaro plokštelėse. Lietuvių etninėje kultūroje iki šiol minimos metų šventės, kai abu žvėrys pasikeičia vaidmenimis. Meška atbunda netoli pavasarinio lygiadienio – per Gandrines (kovo 25 dieną). Užmiega po pirmosios žiemos šventės – Šv. Andriejaus dienos (lapkričio 30 dieną). Ant kito šono verčiasi ir kitą leteną pradeda žįsti per patį pusiaužiemį – sausio 25-ąją dieną. Meška taip pat galėjo būti Pramotė: ja pravardžiuoja moterį, kuri po gimdymo pirmą kartą ateina įį bendrą kaimo pirtį. Abu toteminiai simboliai, Briedis ir Meška, feodaliniais laikais tapo žemių, miestų ir riterių herbais.

Mezolito ir neolito žmonės savo gyvenvietes kūrė arti vandens. Žvejyba, moliuskų rinkimas, vandens paukščių medžioklė – svarbūs tais laikais verslai. Pavasarį atskridę ančių, žžąsų pulkai gelbėjo žmones nuo išsekimo. Vienas seniausių žmonijos istorijoje mitinių įvaizdžių yra Deivė paukštė, siejama su medžiotojo sėkme, jo „laime“. Tikėtina, kad anties formos kaušeliai, kurių ne vieną neolito gyvenvietėse yra radę archeologai, ir buvo naudoti sėkmingos žūklės ar paukščių medžioklės apeigose. Lietuvių folklore – pasakose ir sakmėse, dainose – antelė yra likimo pranašė.

Magiškoms apeigoms naudoti ir laivo modeliai. Išskaptuotą iš vientiso medžio gabalo luotelį prikraudavo akmenų ir nuskandindavo. Taip darydavo neolitinės Šventosios gyvenvietės žvejai. Šia auka jie norėdavo apsisaugoti nuo nelaimių jūroje – „išsipirkti“ iš Vandenų valdovo.

Zoomorfinės dailės paskirtis nėra aiški, dažniausiai tik spėjama. Dalis ji puošia įvairius įrankius ;samčius durklus, peilius. Šiuo aspektu jos priskiriamos taikomosios dailės sričiai. Kitos, pvz. briedžių galvos , kuriomis puoštos lazdos – ggreičiausiai kulto objektai. Daugiausiai briedžių, elnių, šernų, lokių atvaizdai.

Kaulinis žmogaus galvos pavidalo kabutis Kaulinės žmonių galvų pavidalo plokštelės

iš Kretuono gyvenvietės Lietuvoje , iš Tamulos gyvenvietės Estijoje, vėlyvas neolitas

senasis žalvario amžius. Kaulinė moters skulptūrėlė iš Zvejnieku kapinyno

Raginė žmogaus galva iš Asaveco

Latvijoje, ankstyvasis neolitas.

gyvenvietės Baltarusijoje, neolitas.

Panašaus pjaustymo figūrų rasta ir Šventojoje briedžių, bebrų, kiaunių, paukščių galvų figūrėlių. Šalia monumentalių skulptūrų rasta ir visai miniatiūrinės 3-12 cm dydžio gintarinės ir kaulinės šių žvėrių galvos.

Plokščioji zoomorfinė skulptūra sudaro 3-ąją smulkiosios plastikos dalį. Latvijoje ,, Estijoje ir kitose Š. Europos šalyse rasta daug durklų, peilių, mentelių ir neaiškios paskirties įrankių , kurių rankenas puošia žvėrių ir paukščių profiliniai atvaizdai.

Medinė žmogaus skulptūra iš Šventosios Kaulinė arklio figūra

gyvenvietės Lietuvoje, neolitas

Kaulinė vyro figūrėlė iš

Tamulos gyvenvietės Estijoje, vėlyvas neolitas.

Kaulinė vyro figūrėlė iš Abuoros gyvenvietės

Latvijoje, vėlyvas neolitas.

Antropomorfinė dailė. Neolito laikotarpiu žmogaus atvaizdų , ypač mažosios plastikos , formų klestėjimas pasiekė epogėjų. Medinė stulpinė skulptūra, visa figūriniai atvaizdai-padaryti iš molio , gintaro, kaulo ar rago. Figūros vaizduojamos visu ūgiu. Žmogaus figūros kanonai ryškiai keičiasi vėlyvajame neolite (2400-1700 per. Kr.) dėl naujų-indoeuropietiškų kultūrų įtakos. Žmones nustota vaizduoti kaip belytes būtybes. Dažniausiai vaizduojami vyrai: neblogai jaučiamos pagrindinės kūno proporcijos, modeliuojant figūros individualumą lemia detalus modeliavimas. Kompozicijos plokščiame paviršiuje. Išpjaustyti ir išraižyti ant puodų, kaulinėse ir raginėse plokštelėse. Skulptūriniai galvų atvaizdai sukurti iš kaulo ir gintaro kai kurie atvaizdai kaukės apvadalos su kaurai išpjautomis akiduobėmis ir t.t.

Paskirtis greičiausiai ir lėmė jų įvairovę. Dažniausiai jie traktuojami kaip kulto objektai ar religinio gyvenimo komponentai. Gali būti susiję su žynių (šamanų) veikla. Dalis figūrėlių galėjo būti stabai , neatsiejami nuo medžioklės ir žvejybos magijos. Simboliniai atvaizdai ant puodų siejami su žemdirbių ritualais. Simbolinės figūrėlės kapuose siejamos su mirusių kultu. Faliniai atvaizdai gali bbūti priskiriami vaisingumo kultui. Kitos figūros galėjo būti ir vaikų žaislai. Be abejo, figūrėlių paskirtis galėjo būti ir kitokia. Tikriausia niekada iki galo neišsiaiškinsime visų priešistorinės dailės reikšmių.

Gintaro dirbinai. Šimtai gintarinių figūrėlių rasta Rytprūsiuose, Palangos apylinkėse, Juodkrantėje, Latvijos pajūryje jau 19a. mokslininkus vertė galvoti kada pradėtas apdirbti gintaras. Detalūs šių papuošalų tyrimai rodo , kad jie pagaminti akmens amžiuje, o archeologinių paminklų tyrinėjimai patvirtino, kad gintaro apdirbimo tradicijos pradėjo formuotis 4 tūkstantmetyje pr. Kr., Narvos kultūroje. Paslaptingas jo atsiradimas , neįprastos savybės (dega, skleisdamas malonų aromatą, paimtas į rankas visada šiltas) darė didelį įspūdį to laikotarpio medžiotojams ir žvejams. Rinko dideliais kiekiais darė papuošalus arba parduodavo tik vos apdirbtą žaliavą. Pamažu buvo įgyti įgūdžiai gintarą apdirbti ir skleisti dirbinius visoje š. r. Europoje .

Natūralias formas nežymiai šlifuodavo, nugludindavo, įrėždavo nesudėtingą taškučių ir negilių, geometriškai išdėstytų įraižų ornamentą, Didžiausią dalį sudaro kabučiai, cilindriniai karoliai ,sudaryti iš pailgos formos gintaro. Sagos-padarytos iš plokščio gintaro gabaliukų , jas prisiūdavo drabužio išorėje.

Antropomorfinės ir zoomorfinės figūros iš gintaro. Panašios į medinius stabus . Jos datuojamos 4000-2500 m. per.Kr. Surasta keletas zoomorfinės figūros vaizduojančios briedžių galvas, meškas, paukščius. Simbolika . gintaras ypač tiko saulės simbolikai išreikšti, Skridiniai, diskai, grandys buvo gaminamos tik iš labai ggeros kokybės , skaidraus gintaro. Dažnai jų puošybai naudota į centrą orientuota, spindulius ar kryžmą perteikianti ornamentika. Tai galėjo būti saulės simboliai, svarbi jų svarbi vieta kapuose; jie dažniausiai dėti ant mirusių akių.

Buvo keli gintaro apdirbimo centrai –Šventojoje ir į šiaurę nuo jos, Latvijoje, Sembos pusiasalyje. Gaminti skirtingi dirbinai , leidžia nustatyti kada, ir iš kurio centro , kuria kryptimi prekiauta.

Prekyba. Intensyviausiai prekiauta 3500-2500 pr. Kr. Vyravo kelios prekybos kryptys. Ankstyvoji –rytinė ir šiaurinė, vėliau akmens a. pabaigoje ir metalų epochoje labai išaugo Sembos ir Vyslos žemupio centro vaidmuo. Prekyba gintaru pasuko pietų kryptimi ir pasiekė ankstyvąsias Egipto ir Mikėnų civilizacijas.

Žalvario amžius (2-1 t-metis pr.Kr.)

Baltų žemėse įsivyravo žalvario dirbiniai. Pagrindinė tuolaikinių žmonių veikla buvo gyvulininkystė ir žemdirbystė.

Baltų gentys greitai išmoko bronzos ir žalvario apdirbimo paslapčių.. Rytų Pabaltijyje nėra nei vario, nei cinko ar alavo, todėl žalvario amžiuje atsirado naujas mainų objektas metalai. Manoma, kad metalai lazdelių pavidalu buvo gabenami iš keltų kasyklų per Šiaurės Vokietiją, Daniją bei Švediją. Drauge su metalo žaliava Lietuvą pasiekė ir pirmieji metalo dirbiniai iš Skandinavijos kraštų, šiaurinės Vokietijos bei šiaurinės Lenkijos. Tai žalvariniai ginklai: durklai, kalavijai, kovos ir darbo kirviai, ietigaliai.

Pradėjo baltai gamintis kirvius, ietigalius.ir žalvarinius papuošalus. Tai liudija piliakalniuose įrengtos

metalų lydymo krosnelės. Žalvarį lydė molinėse krosnelėse, o reikiamai dirbinių formai išgauti naudojo vienkartines ir daugkartines molines ir vaškines lydymo formeles. Nekyla abejonių, kad baltiškos kilmės papuošalas yra žalvariniai įvijiniai smeigtukai. M. Gimbutienė, kartografuodama šių smeigtukų radimo vietas, nustatė ir baltų paplitimo ribas.

Vis dėlto tiek žalvario, tiek ankstyvajame geležies amžiuje nei žalvaris, nei geležis dar neišstūmė tradicinių karybos, darbo įrankių bei papuošalų gamybos medžiagų – akmens, kaulo, rago ir medžio.

Smarkiai pakito gyvenviečių statyba. Imta rengti įtvirtintas gyvenvietes – piliakalnius. Žalvario aamžiaus viduryje gana staigiai nuo humacijos pereita prie kremacijos – tai liudija pasaulėžiūros kaitą. Mirusiesiems pilti sudėtingi pilkapiai, kuriuose įrengdavo akmeninius ar keramikinius mirusiųjų „namus“.

Žalvario amžiaus viduryje, apie II ir I tūkstm. pr. Kr. sandūrą, baltų areale iš esmės pasikeitė gyvenviečių statybos tradicijos. Žmonės ėmė kurtis piliakalniuose. Juos įrengdavo sunkiai prieinamose, gamtos saugomose vietose: kalvose (Dūkštas, Nevieriškės, Sokiškiai), upių ir upelių santakų kyšuliuose (Narkūnai, Nemenčinė). Stengėsi piliakalnius kurti ežerų pakrantėse, prie patogių vandens kelių. Dažniausiai piliakalniai stūkso po vieną, ttačiau kai kur vienu metu būta dviejų ar daugiau piliakalnių (Kernavė). Kalvų aukštis, kurias naudodavo piliakalnių statybai, siekė nuo 4–5 iki 28 metrų. Gyvenvietę sutvirtindavo ir dirbtinai. Piliakalnio aikštelės pakraščiuose įrengdavo medines užtvaras. Štai Narkūnų piliakalnį juosė dvi užtvarų eilės., oo Mukukalnyje (Latvija) rastos net 2–3 užtvarų eilės. Tarp užtvarų eilių buvo slaptų perėjimų, būdingų antrajai žalvario amžiaus pusei. Ankstyvojo geležies amžiaus pradžioje atsiranda galingesnių įtvirtinimų – palisadų ir griovių, pylimų iš žemių.. Iki senojo geležies amžiaus pradžios Lietuvos gyventojai mokėjo įrengti visas svarbiausias gynybines sistemas: užtvaras, akmenines ir medines pilių konstrukcijas, vartus, pylimus, griovius ir slaptus kelius.

Žalvario amžiaus piliakalnių aikštelės buvo nedidelės – 60×30, 50×45 ar 70×65 m ploto. Maži pastatėliai išdėstyti netvarkingai. Jie antžeminiai, iš statmenai sustatytų stulpų. Pintos pastatų sienos užglaistytos moliu. Tokiuose piliakalniuose būta įvairių pastatų: nedidelių, su viena pagrindine patalpa, su keliomis patalpomis (vienos gyvenamos, kitos, be židinio, – negyvenamos). Pastatai stovėjo arti vienas kito. Jie taip pat antžeminiai, stulpinės konstrukcijos, keturkampiai. Stogai dvišlaičiai. Beveik vvisi pastatai statyti su įėjimu į aikštelės vidurį. Piliakalniuose randama ir ilgųjų pastatų. Tokių pastatų liekanos atidengtos Narkūnuose, Aukštadvaryje, Malyškiuose (Baltarusija). Ilgieji namai susidėjo iš keleto (dažnai keturių) patalpų, atitvertų pertvaromis. Kiekvienoje iš jų būdavo atskiras židinys – vadinasi, pastate gyveno kelios šeimos, kiekviena turėjo atskirą židinį. Jie buvo gana taisyklingos, apskritos formos. Neretai aplink židinius būdavo mažesnių akmenų grindiniai (Narkūnai, Nevieriškės). Židinius įrengdavo patalpos viduryje arba arčiau kurio nors kampo.