Lietuvos scenografija XXa.

1

ĮVADAS

Lietuvių nacionalinis teatras gimė šio šimtmečio pradžioje, o nacionalinis profesinis teatras susiformavo dar vėliau – vos prieš penkiasdešimt metų. Tačiau būtų netikslu lietuviškosios scenografijos istoriją apriboti vien XX a. teatrine daile.

Tiesa, teatras, kaip ir teatrinė dailė, Lietuvoje kelis praėjusius šimtmečius neturėjo palankių istorinių ir socialinių sąlygų vystytis. Naujos srovės scenografijoje dar buvo tolimos lietuvių nacionaliniam teatrui. Lietuvių nacionalinis teatras gimė ne erdviose salėse, o klojimuose ir daržinėse. Būtent grafo Tiškevičiaus dvaro daržinėje Palangos artistai mėgėjai 1899 metais pirmą kartą pastatė llietuvišką spektaklį – A. Vilkutaičio – Keturakio komediją ,,Amerika pirtyje”. ,,Klojimo vakarų” dekoratoriai būdavo nagingesni kaimo dailidės. Peizažinius scenovaizdžius atstodavo velėnomis išklota scenos pakyla ir natūralūs medeliai, kuriuos žibalinių lempų šviesa savaip sudekoratyvindavo.

DĖSTYMAS

NACIONALINIO TEATRO PRADININKAI

Spaudos draudimo panaikinimas ir 1905-1907 metų revoliuciniai įvykiai turėjo nemažos reikšmės ir lietuvių teatrinei veiklai. Pradėta organizuoti įvairios draugijos ir artistų kuopelės, atsirado lietuvių inteligentų, kurie pasišventė scenos darbui. Štai G. Landsbergis- Žemkalnis pats rašė scenos veikalus, juos režisavo, vaidino, pats rūpinosi scenovaizdžiais, kostiumais ir butaforija. JJo drama ,, Blinda” buvo plačiai vaidinama visoje Lietuvoje, o pagal jo libretą M. Petrausko sukurtos operos ,, Birutė” pastatymas Vilniuje 1906 metais laikomas lietuvių nacionalinės operos gimimu.

Lietuvių nacionalinio teato pradininkams netrūko entuziazmo ir pasiaukojimo. Trūko tik lėšų, būtinų dekoracijoms iir kostiumams pasigaminti, trūko dailininkų profesionalų, pasišventusių scenografijai. Spektaklių rengėjai Vilniuje galėjo dalį dekoracijų bei kostiumų pasiskolinti ar išsinuomoti miesto teatre. Tačiau jie dažnai neturėdavo nieko bendro su veikale vaizduojama epocha. Lengviau buvo su valstiečių kostiumais- sermėgas bei nagines organizatoriai atgabendavo tiesiai iš kaimo.

Dėl istorinio bei etnografinio dekoracijų neautentiškumo nemaža sielojosi J. Basanavičius ir kiti spektaklių recenzentai, todėl 1907 m. statant J. Slivackio dramą ,,Mindaugas”, buvo

2

sudaryta komisija , kuri turėjo rūpintis dekoracijų ir kostiumų istoriškumu.Deja, nesant lėšų, vėl teko kreiptis į miesto teatrą ir mindaugui apsivilkti. Venecijos dožo mantiją.

Su dar didesniais sunkumais susidurdavo periferijos vaidintojų kuopelės. Dekoracijas, kostiumus ir butaforiją jie turėdavo pasigaminti patys. Išsirengus į gastroles, visas rekvizitas sutilpdavo į vieną vežimą.

DEKORACIJOS

Lietuvių dailininkai profesionalai tik iš ddalies prisidėjo prie lietuviškos scenografijos sukūrimo. 1909 m. M. K. Čiurlionis nutapė ,,Rūtos” draugijos teatro uždangą, kupiną romantinės nuotaikos, elipsės lanku į tolumą nusidriekusioje marių pakrantėje dega aukuras, kurį laimina vaidila. Yra išlikę ir ,, Jūratės” – nebaigtos M. K. Čiurlionio operos – scenovaizdžių eskizai su povandenine karalija ir gintariniais Jūratės rūmais. Jie nupiešti su Čiurlioniui taip būdingu subtiliu ritmo pajautimu ir fantazija, kuriai pajungiami lietuvių liaudies dailės ir architektūros elementai.

Lietuviškuosius vakarus mielai padėdavo organizuoti A. Žmuidzinavičius. Ypač populiarūs buvo jjo režisuoti ir dekoratyviai apipavidalinti vadinamieji ,, gyvieji paveikslai”, simboliškai vaizduoją lietuvių tautinį atgimimą. Archeologas ir tpytojas T. Daugirdas kurį laiką režisavo ir apipavidalino ,, Dainos” draugijos spektaklius, stengdamasis etnografiškai tiksliai perteikti veiksmo aplinką ir lietuvišką tipažą. Lietuviškojo teatro pradininkai padarė viską, kas tomis sąlygomis buvo galima padaryti.

TEATRO KRIZĖ

Pirmasis pasaulinis karas ir kaizerinė okupacija gerokai prislopino šalies kultūrinį gyvenimą. 1918 metais paskelbus Lietuvoje tarybų valdžią, prie Švietimo liaudies komisariato įsteigiama Meno kolegija, kurios nariai buvo dailininkai A. Varnas, A. Žmuidzinavičius, V. Jomantas, V. Didžiokas, architektas V. Dubeneckis. Švietimo komiteto žinion perėjo ir Vilniaus teatrai su visu inventorium bei rekvizitu. Režisieriui K. Glinskiui pavedama sukurti lietuvių profesinį teatrą, įsteigti teatrinę studiją. Pradėta organizuoti operos trupė. Jau anuomet J. Talat- Kelpša puoselėjo mintį pastatyti Vilniuje A. Ponkelio operą ,, Lietuviai” . Deja šių didelių užmojų nesuspėta įgyvendinti.

Lenkų nacionalistų legionams okupavus Vilnių, dauguma meno darbuotojų persikėlė į Kauną. Kūrybinis darbas čia buvo nelengvas. Tik keleto entuziastų pastangomis, nors ir vegetuodami, egzistavo atskiri scenos židiniai. 1919m. režisierius A. Sutkus organizavo Tautos teatrą, 1920

3

metais J. Vaičkaus,,Skrajojamasis teatras”ir K. Glinskio ,, Teatrinė studija” įsteigė ,,Angą”. Deja, šios trupės, negaudamos jokių subsidijų, veikiaipritrūko lėšų ir iširo. Kauno kultūrinį gyvenimą kiek pagyvino ,, Vilkolakis” (1920), kurio steigėjų ttarpe šalia A. Sutkaus, B. Sruogos, A. Griciaus, A. Vienuolio ir kitų rašytojų bei meno veikėjų buvo dailininkų: V. Dubeneckis, O. Dubeneckienė, V. Didžiokas, P. Kalpokas, V. Jomantas, V. Bičiūnas. Šie entuziastai užėmė kažkieno apleistas patalpas, išgriovė mūrinę vidaus sieną, pasidarė sceną ir pradėjo savo ,,linksmuosius posėdžius” su improvizuotais vaidinimais. Tai buvo kažkas panašu į lietuvišką ,, Commedia dell,arte”, kurios scenovaizdžiams nereikėjo iš anksto paruoštų eskizų, o veikėjams – specialiai pasiūtų kostiumų. ,,Vilkolakio” scenografija taip pat buvo improvizacinio pobūdžio, lyg ir belangio teatro imitacija. Nors aštri ,, Vilkolakio” satyra turėjo nemažą pasisekimą, 1924m. teatras dėl politinių intrigų nutraukė savo veiklą.

Sunkūs buvo ir lietuviškojo profesinio operos teatro pirmieji žingsniai. Pirmajam ,,Traviatos” spektakliui (1920m gruodžio 31d.) specialių dekoracijų niekas negamino,- reikėjo tenkintis senais paviljonais, trūko teatrinų kostiumų. 1921m. Lietuvių meno kūrėjų draugijos iniciatyva ,,Operos ir dramos vaidyklai” iš Tilžėje subankrutavusios operetės antreprenerio nupirkta keturiasdešimt dėžių kostiumų bei rekvizito. 1922m. Kauno teatras buvo suvalstybintas, tačiau scenografijos reikalai nedag tepagerėjo.

Tapytojas V. Didžiokas buvo pirmasis lietuviškojo profesinio teatro dekoratorius. Jis projektavo scenovaizdžius (panaudodamas ir senus rekvizitus) pirmiesiems operų pastatymams, dekoratyviai apipavidalino Putino dramą ,,Valdovo sūnus” S. Čiurlionienės ir Vydūno veikalus. Jo dekoracijų eskizai atlikti kruopščiai, tačiau be didesnės meninės kultūros ir fantazijos. Tą patį galima ppasakyti ir apie kitą produktyvų dekoratorių J. Gregorauską, kuris ilgą laiką vadovavo Kauno teatro dekoracijų cechui ir apipavidalino keliasdešimt spektaklių. Kauno teatre yra dirbęs ir tapytojas P. Kalpokas. Scenovaizdžių kompozicijos jis nespecifikavo, o veikiau liko ištikimas realistinei savo molbertinių paveikslų tapybos ir piešinio manierai. Ypač tai ryšku jo dekoracijose E. D Alberto operai ,,pakalnė” ir A. Ponkielio ,,Džokondai”.

ERUDITAI

Žymiai didesnis teatrinio meno eruditas buvo architektas V. Dubeneckis, Peterburgo Dailės akademijos auklėtinis, 1924m. debiutavęs Kauno teatre kaip dekoratorius apipavidalindamas V. Krėvės ,,Skirgailą”. V. Dubeneckis buvo nepakeičiamas režisieriaus bendradarbis; jis nelaukdavo režisieriaus nurodymų, o dažnai pats siūlydavo vieną ar kitą drąsų sprendimą.

4

Nors prityrusių scenografų jaunas Lietuvos teatras tebestokojo, tačiau jų ruošimu nebuvo rūpinamasi. Net Kauno Meno mokykla neturėjo atskiros teatro dekoracijų studijos. Lietuvių tapytojai , kaip P. Kalpokas, A. Varnas B. Didžiokienė, K. Šimonis, neturėjo specialaus pasiruošimo ir šioje srityje dirbo, veikiau vadovaudamiesi savo menine intuicija. Kartais tekdavo kviestis dekoratorius net iš užsienio.

Ypač daug įtakos Kauno teatro kūrybiniam brendimui turėjo buvęs Maskvos Dailės teatro aktorius, talentingas režisierius A. Oleka – Žilinskas, Kuris 1930m paskiriamas teatro direktorium. 30- aisiais metais įvyko lemiamas posūkis ir lietuviškoje scenografijoje, kuris susijęs su įžymaus lietuvių kilmės rusų dailiniko M. Dobužinskio asmenybe ir kūrybine veikla Lietuvoje. M.

Dobužinskis buvo puikus įvairių epochos istorijos, architektūros ir ikonografijos žinovas, giliai jautė veikalo stilių, kovojo už visų spektaklio komponentų sintezę. 1931m. M. Dobužinskis sukūrė įtaigias Š. Guno operos ,,Faustas” dekoracijas. Nepasitikėdamas vien savo talentu ir intuicija, dailininkas sukaupė nepaprastai daug istorinės ir ikonografinės viduramžių medžiagos. 1937m. jis realizavo tikrai kapitalinį darbą – J. Karnavičiaus nacionalinės operos ,,Radvila Perkūnas” apipavidalinimą, stebinantį tiek savo apimtimi, tiek meninio sprendimo jėga. ,,Radvilos Perkūno” scenografija savo emociniu įtaigumu toli prašoko veikalo muziką ir pastatymą. M. DDobužinskio dekoracijų eskizai – išbaigti meno kūriniai. Net smulkiausios scenovaizdžio detalės turi ne vien etnografinį, bet ir emocinį krūvį. Per dešimt kūrybinio darbo metų Lietuvoje M. Dobužinskis dekoratyviai apipavidalino apie keturiasdešimt operos, baleto ir dramos spektaklių, savo privačioje teatro dekoracijų studijoje išugdė visą būrį jaunų dailininkų. Tai buvo svarus indėlis į lietuviškąją teatrinę dailę, turėjęs daug įtakos jos augimui, kultūrai ir tradicijoms.

KRYPTYS

Ketvirtame dešimtmety į mūsų scenografiją atėjo profesionaliai pasiruošę skirtingo braižo dailininkais A. Galdikas, L. Truikys, S. Ušinskis, A. GGudaitis ir kt.

Pirmasis ekspresionistinės krypties tapytojo A. Galdiko didelės apimties darbas teatre – V. Krėvės dramos ,,Šarūnas’’ ( 1929 ) dekoratyvinis apipavidalinimas – buvo tarytum iššūkis iki tol Kauno scenoje vyravusiam buitiškumui. Anot B. Sruogos, ,,A. Galdikas, panaudodamas spalvas, llinijas, plotmes, šviesas, – formavo scenišką vaizdą, – formavo dainišku principu.” Šis dainiškumas – muzikalumas ryškus ir Š. Dikenso ,,Varpų” ( 1930 ) ir kai kurių muzikinių spektaklių scenovaizdžiuose. A. Galdiko talentas pasižymintis tautosakine stilizacija ir jo savitas braižas ypač išryškėjo nacionalinių spektaklių – J. Karnavičiaus operos ,,Gražina” ir J. Gruodžio

5

baleto ,,Jūratė ir Kąstytis” ( abu 1933 ) – scenografijoje. Savaip perfrazuodamas istorinę ir etnografinę medžiagą, veikiau – suornamentindamas ją, A. Galdikas savo scenovaizdžiuose ypač akcentavo kompozicijos bei piešinio ritminę struktūrą ir spalvų polifoniją. Kontrastingų spalvų akcentai ir maksimaliai suprastintas ornamentas būdingas ir lietuviškų veikalų herujų kostiumams.

Scenografiniu muzikalumu pasižymi ir L. Triukio darbai. Baigęs Kauno meno mokyklą, L. Truikys tęsė studijas Vakarų Europoje. Čia jis gerai susipažino su naujosiomis tteastrinės dailės kryptimis ir tapo jų propaguotojų Lietuvoje. Jei pirmiesiems jo darbams – pjesių pastatymams Šiaulių ir Kauno teatruose – daugiau ar mažiau būdingas tradicinis sprendimas, tai vėlesneje L. Truikio kūryboje, ypač muzikinių spektaklių scenografijoje, svarbiausias emocinis krūvis tenka tapybai ir ornamentikai. Štai sodriai nutapytuose B. Smetanos operos ,,Parduotoji nuotaka” ( 1934 ) scenovaizdžiuose čekų liaudies ornamentai žaismingi virpa ir uždangoje, ir scenos portaluose bei lambrekenuose, ir baltutelaitėse valstiečio pirkios sienose. Daug santūresnė ir griežtesnė kitų pastatymų – Dž. Verdžio ,,,Kaukių baliaus” ( 1934 ) ir ,,Otelo” ( 1938 ),Ž. Ofenbacho ,,Hofmano pasakų” ( 1938 ), M. Petrausko ,,Eglės žalčių karalienės” ( 1939 ) – spalvinė polifonija, paremta juodų, baltų, mėlinų ir raudonų tonų kontrastais.

SCENA

1937 metais L. Triukys pasaulinėje Paryžiaus parodoje gavo aukso medalį už A. Račiūno operos ,,Trys talismanai” ( 1936 ) dekoracijų maketus. Tai labai originalūs ir vientiso stiliaus scenovaizdžiai, nors tolimą legendarinę Lietuvos praeitį dailininkas traktavo gana subjektyviai.

Tiek šiame pastatyme, tiek ir kituose L. Triukys išryškėjo kaip puikus kostiumų meistras.1

,,1936`metais savo režisūriniam debiutui Klaipėdos teatre jaunas režisierius R. Juknevičius pasirinko H. Hejermanso pjesę ,,Vilties” žuvimas”. Premjeros išvakarėse režisierius taip kalbėjo: ,,Mūsų siekimas – būti tikroviškiems, gyventi scenoje gyvo žmogaus jausmais, priversti žiūrovą patikėti tuo, kas scenoje vaizduojama, ir jam nemeluoti”.Todėl dailininkas V. Palaima suskūrė realistinį scenovaizdį, primenantį Olandijos žvejų buitį. Jame vyravo tamsokos spalvos, tik pro langą buvo matyti žydras jūros ir dangaus horizontas. V. Palaima sakė scenovaizdžio spalvas derinęs Rembrandto ( XVII a. olandų tapytojo ) šviesų ir šešėlių principu. Realistiniame scenovaizdyje vyrauja tapytos dekoracijos ( peizažai ar ,,paviljonai” – patalpa be vienos sienos į žiūrovų salę ); dekoracijos derinamos su tikrais ar juos imituojančiais daiktais (

1Lietuvos scenografija Vilnius, 1968 P. 65

6

rekvizitu ), kurie padeda ssukurti tikrovės iliuziją.”1

Ne mažiau originali monumentalisto ir dekoratoriaus S. Ušinskio scenografija. Jo braižui, be abejo, turėjo įtakos studijos Paryžiuje ir žymaus prancūzų konstruktyvizmo krypties tapytojo

F. Leže kūryba. S. Ušinsko dekoracijų emocionalumas remiasi spalvinių plotmių kontrastais, o

taip pat savitai stilizuotų tektoninių formų ritmika. Dailininkas dažnai naudoja rakursus, nevengia grotesko ir iliuminaciniu spalvų, kurios ypač linksmai ir gyvai skamba komedijų bei komiškų operų pastatymuose: R. Planketo ,,Kornevilio varpai”. ( 1932 ) V. Šekspyro ,,Dvyliktoji naktis” (1933) scenovaizdis taip pat komponuotas konstruktyvistiškai. Bet koks jis žaismingas ir liaudiškas! Sugroteskinti kostiumų siluetai ir liaudies ornamentai taip pat padėjo perteikti vaizdais linksmą baleto muziką.

Svao kūrybiniam amplua S. Ušinskas liko ištikimas ir tokiuose skirtingo stiliaus dramos pastatymuose, kaip H. Bičer – Stou ,,Dėdės Tomo lūšnelė” ( 1933 ) ir V. Šekspyro ,,Makbefas” ( 1939 ). Tik čia groteskinį teatrališkumą pakeitė konstruktyvių ir lakoniškų formų rimtis, tikslesni vaizduojamosios epochos ir veiksmo vietos akcentai. Ypač daug didingos erdvės ,,Makbeto” scenovaizdžių rakursuose.

A. Galdiko, L. Truikio, S. Ušinskio ir A. Gudaičio kūryboje labiau pabrėžiami estetiniai momentai, kompozicijos, piešinio ir kolorito ritminė struktūra, dekoracijų ir kostiumų teatrališkumas, o tuo pačiu žymiai sąlygiškiau perteikiami istoriniai, etnografiniai ir socialiniai

vaizduojamosios epochos ir veiksmo vietos bruožai. Tačiau didžiausias šių dailininkų nuopelnas yra ttas, kad jie nacionalinių veikalų scenografijoje kūrybiškai panaudojo lietuvių liaudies dailės elementus.

Ketvirtajame dešimtmetyje kūrybiškai brendo ir jaunesnieji Kauno Meno mokyklos auklėtiniai: T. Kulakauskas, V. Palaima, M. Bulaka, V. Andriušis, S. Žukas, R. Krinickas. Pirmieji keturi 1932 metais dekoratyviai apipavidalino populiarią A. Gričiaus komediją ,,Palanga”. Vėliau išryškėjo jų saviti braižai ir estetiniai požiūriai.

SCENOVAIZDIS

T. Kulakausko scenovaizdžių ir kostiumų piešiniui bei kompozicijai artima grafiškai plakatinė maniera, ryškus stilizavimas, gerokai abstrahuotų linijų ritmas. M. Bulaka daugiau operavo tapybinėmis išraiškos priemonėmis. V. Andriušio scenovaizdžiuose jaučiamas aiškus polinkis į buitiškumą.

1Daugiaveidis dramos gyvenimo veidas teatre Vilnius, 1998 P. 87

7

Produktyviausiai scenografijoje pasireiškė V. Palaima. Jo profesiniam pasiruošimui daug įtakos turėjo M. Dobužinskis, kurio privačioje studijoje jaunas dailininkas mokėsi, o vėliau, jam vadovaujant, dirbo teatre kaip dailininkas atlikėjas ir gerai susipažino su visų scenų gamyba. Nuo

1932 – jų dibdamas Šiaulių dramos teatre, V. Palaima per trejus metus dekoratyviai apdailindavo šešiolika spektaklių. Kai kurie įdomūs jo scenografiniai sprendimai – P. Vaičiūno ,,Naujiej

žmonės” ( 1933 ), S. Čiurlionienės ,,Dvylika brolių juodvarniais lakstančių” ( 1933 ) – buvo pakartoti ir Kauno teatre.

Ketvirtajame dešimtmety po vieną kitą spektaklį apipavidalino ir tokie skirtingų specialybių ir savito braižo dailininkai, kaip G. Bagdonavičius, K. Šimonis, V. Vizgirda, V. Dobužinskis ( M. Dobužinskio sūnus ), L.Vilimas, V.

Norkus, D. Tarabildienė. Nors buržuazinėje Lietuvoje būta įvairių dailės krypčių ir srovių, tarp kurių vyko aštri idėjinių ir estetinių pažiūrų kova, tačiau iš esmės to meto teatras ir jo scenografija, nepaisant kai kurių pabrėžto estetizavimo momentų, stovėjo realizmo pozicijose.

IŠVADOS

Lietuviško teatro kultūrą ugdyti savo staripsniais padėjo rašytojai B. Sruoga, V. Krėvė, L. Gira, J. Tumas – Vaižgantas, F. Kirša, J. Keliuotis, K.Binkis. kadangi profesionalių dailės kritikų nebuvo, scenografijos klausimais daugiausia rašė patys dailininkai: V. Didžiokas, V. Bičiūnas, V. Dubeneckis, M. DDobužinskis, A. Valeška, J. Vienožinskis. Nemaža tuo metu subrendusių scenografijos meistrų, kaip L. Truikys, S. Ušinskis, V. Palaima, S. Žukas, R. Krinickas, vėliau sėkmingai įsiliejo į lietuvių teatro dailę.

XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia – vienas iš audringiausių žmonijos istorijos laikotarpių. Epochos prieštaravimai atsispindėjo ir kultūroje bei mene. Laužomos senos tradicijos, ieškoma naujų kelių literatūroje, dailėje, teatre ir jo scenografijoje.1

1 Lietuvos scenografija P. 9 – 19

Naudota literatūra

1. Lietuvos scenografija Vilnius Vaga 1968

2. Petronėlė Česnulevičiūtė Daugiaveidis dramos veidas Vilnius 11998

TYRINYS

ĮŽANGA 1

DĖSTYMAS

SCENOGRAFIJOS PRADININKAI 1

DEKORACIJOS 2

KRIZĖ 2

ERUDITAI 3

KRYPTYS 4

SCENA 5

SCENOVAIZDIS 6

IŠVADOS 7

NAUDOTA LITERATŪTA 8