Mediniai Kryžiai Lietuvoje

Turinys:

1. Kryžių kilmė ir plėtojimasis 3

2. Medinių kryžių skirstymas 3

3. Paprasti mediniai kryžiai 4

4. Saulėtieji arba karūnuotieji mediniai kryžiai 4

5. Kryžiai su koplytėlėmis. 5

6. Keliakryžmiai kryžiai 6

1. Kryžių kilmė ir plėtojimasis

Ikikrikščioniškais laikais kryžius atitiko pasaulio šalių modelį, vėliau- saulės simbolį, o dar vėliau tapo vienu iš daugelio ornamentikos elementų, naudojamų skirtingose tautodailės šakose. Įvedus krikščionybę Lietuvoje imta statyti lotyniško tipo kryžius ir kryžiai tapo krikščionių religijos simboliu. Lotyniško tipo kryžiai Lietuvoje įsitvirtino XIV – XV amžiais.

Kryžių būta labai įvairių, medinių ir metalinių, liturginių (apeiginių), glaudžiai ssietinų su sakraline architektūra, liaudies papročiais ir tradicijomis, ir įvairiais istoriniais įvykiais.

Ilgą laiką populiarūs buvo mediniai kryžiai, nes medį lietuviai garbino dar pagonybėje. Tik XIX a. viduryje atsirado lietinių metalo kryžių.

Medinius kryžius yra paplitę visoje Lietuvoje, nors ir turi ir kai kurių regioninių ypatybių. Jie buvo statomi kapinėse ir šventoriuose, prie kelių ir kryžkelių, sodybose ir net laukuose. Netolimoje praeityje beveik prie kiekvieno ūkininko sodybos gražiausioje ir garbingiausioje vietoje – rūtų daržely, šalia pirkios matydavai stovint puošniai pjaustytą lietuvišką kkryžių. Tokių sodybas puošiančių kryžių kai kur matyti ir dabar.

2. Medinių kryžių skirstymas

Pagal ypatybes medinius kryžius būtų galima išskirti į keturias stambesnes grupes:

1. Pirmą grupę sudaro padaryti gana kukliai, daugiausia augaliniais ornamentais puošti gana aukšti mediniai kryžminiai kryžiai.

2. Kryžiai, šale savęs tturintys koplytėlę.

3. Kryžiai su „karūnomis“ arba sauliniai kryžiai .

4. Kryžiai, turintys Kristaus kankinimo įnagius ir priemones.

5. Keliakryžmiai kryžiai

3. Paprasti mediniai kryžiai

Tai gana paprastai puošti, aukšti kryžiai. Jie daugiausia buvo puošiami augalinės tematikos ornamentais. Alytaus apskrities kryžiai iš kitų išsiskiria aukštais, nežymiai profiliuotais stiebais ir kuklia kryžmų pažastų puošyba. Čia vyrauja daugiausia augmeninė – lelijų žiedų ornamentika. Iš tokių kryžių galima paminėti Daugų, Jiezno ir kai kurių kitų vietų kryžius. Tarp tokio pobūdžio kryžių gražiai derinasi Kauno apskrities (Garliavos, Karmėlavos, Seredžiaus)ir kai kurie pačio Kauno (Viljampolės ir Šančių, 51, 52) kryžiai. Panašą, santūrią augmeninę puošybą turi ir kai kurie Žemaitijos bei Aukštaitijos kryžiai (tarp jų ir Gruzdžių). Itin kuklia ir menka puošyba pasižymi daugelis Apžadų arba Jurgaičių kalno. Pabrėžtinai kuklių formų yra Liepiškių, Daujočių, ŠŠaukoto ir kai kurie kiti Šiaulėnų apylinkės kryžiai.

4. Saulėtieji arba karūnuotieji mediniai kryžiai

Šie kryžiai sudaro ne mažesnę (o gal net didesnę!) Lietuvos kryžių dalį nei paprastieji. Tai kryžiai, kurių visą kryžmos erdvę (centrą) užima geometriniai arba augaliniai ornamentai ir jie suformuoja didesnį ar mažesnį „saulės“ ratą. Ryškūs tokių kryžių atstovai yra Kauno miesto ir apskrities (Viljampolės, Mozūriškių km.), Raudonėnų km., Skirsnemunėsir kiti. Prie tokios konstrukcijos ir kompozicijos kryžių galima skirti ne tik kai kuriuos Šiaulių ir Radviliškio apylinkių kryžius, bet iir Dzūkijos bei Suvalkijos kryžius. Tarp tokių „saulėtų“ kryžių minėtini Punios, Kruonio, Alytaus, o taip pat Marijampolės paminklai. Kartais jie turi net kelias sakralines „saules“. Tokie yra jau paminėtas Alytaus, Simno, Petrašiūnų, Ribolių km. ir kiti kryžiai. Šiuo atveju ypač originalūs yra pastarieji (Kretingos apskr.) kryžiai, papuošti amžinosios (dieviškosios) šviesos spinduliais virš krucifikso ir dar aukščiau esančios Apvaizdos akies.

5. Kryžiai su koplytėlėmis.

Labai retas lietuviškas kryžius neturi krucifikso. Kryždirbiai, stengdamiesi pagerbti ir apsaugoti Kristaus kančią, dažnai virš jos įrengia skardos stogelį arba talpina ją subtiliai ornamentuotame namelyje – koplytėlėje, kuri kartais primena altorių tubernakulius. Charakteringiausi jų atstovai, tai Rumšiškių kapinių kryžius, kurio kuklią koplytėlę supa ryškus saulės diskas, arba panašūs – Čekiškės ir Zapyškio kryžiai. Tiesa, kai kurios kryžių „saulės“ turi ne disko, o rombo arba pailgo stačiakampio formą (Kalnaberžės, Sauginių,Gruzdžių, Kaneivaičių, Jukniškių; Monkiškiųir kai kurių kitų vietų kryžiai). Tačiau esama ir tokių kryžių, kurių kryžmose aiškiai dominuoja atvira, dažnai į viršų smailėjanti koplytėlė (be jokių saulės spindulių). Prie tokių kryžių galima skirti Migonių km. ,Tauragės ir Tauragės apskr. Pagramančio kapinių kryžius. O kai kurios kryžių koplytėlės savo forma primena savo seses, koplytėles, kabinamas prie medžių. Pvz. Milašaičių, Paluomenės ir kitos.

Iš kitų šalies kryžių savaimingai išsiskiria Dzūkijos kryžiai, dažnai turintys nne tik pabrėžtos, išdidintos formos „saules“, aukštai iškeltas koplytėles, bet ir specifiškai šio krašto meistrų pamėgtus Kristaus kankinimo įrankius (kopėčias, ietis, plaktukus). Tokiais Dzūkijos kryžių atstovais gali būti Birštono, Žiežmarių, Kaišiadorių, Pakuonės. Tačiau B.Buračo pastabumo dėka matome, kad panašių kryžių būta ir Žemaitijoje (Kurmaičių) ir Vidurio Lietuvoje (Perneravos). Tik čia jų buvo labai mažai.

6. Keliakryžmiai kryžiai

Atskirą kryžių grupę sudaro tos, kuriose yra neįprastos konstrukcijos – dvikryžmiai ar net daugiau kryžmų turintys kryžiai. Tai išties mums neįprastos formos kryžiai, kurie stiebuose ir kryžmose vietoj puošmenų turi atitinkamus įrašus. Tai ypač būdinga dvikryžmiams kryžiams, pastatytiems ypatingiems įvykiams (karų, marų ar kitų nelaimių) atminimui. ). Labai dažnai tokių kryžių pirmoje (žemutinėje) kryžmoje būdavo koplytėlėje esantis krucifiksas, o antroje (aukščiau esančioje kryžmoje) – Dievo arba Apvaizdos akis. Vienok, kaip minėjome, Lietuvoje būta ir trijų kryžmų kryžių. Tai, be abejo, buvo ypatingos reikšmės ir pagarbos kryžiai.

Naudota literatūra:

1. Antanas Stravinskas „Mediniai kryžiai“.

2. http://www.vilniauskalviai.lt/index.php?nav=Produkcija&id=1440905823