MEDŽIO DROŽINIAI IR RAIŽINIAI

TAUTODAILĖJE

Materialinė ir dvasinė XVII – XVIII a. lietuvių liaudies kultūra formavosi vėlyvojo feodalizmo laikais ir sąlygomis. Uždaras lietuvių ūkininkų ūkininkavimo būdas, prekybinių centrų tolumas nuo gyvenamosios vietos, materialinių išteklių stoka lėmė palyginti ilgą archaiškų dirbinių išlikimą lietuvio valstiečio buityje. Darbo įrankius, namų apyvokos daiktus, baldus valstietis pasigamindavo pats ir tik išskirtiniais atvejais pasikviesdavo nagingus amatininkus ar meistrus iš rajono centrų. Tik vėliau, Lietuvai išsivaduojant nuo feodalizmo ir gerėjant materialiniai lietuvių ūkininkų padėčiai, pradėjo plisti fabrikiniai nnamų apyvokos daiktai, baldai.

Medžio dirbiniai turėjo praktinę reikšmę, juos meistrai puošdavo raštais, atliktais kontūriniu raižymu, kiaurapjūve ir geometrine drožyba. Tai tarsi mūsų liaudies istorijos paminklai, liudijantys apie mūsų protėvių buitį, papročius, pasaulėjautą ir tradicijas. Tie paminklai yra gyvi ir amžiais pasakoja apie savo kūrėjus.

Dėl medžiagos neatsparumo seniausi dirbiniai neišlikę. Žinomi medžio drožiniai iš XVIII amžiaus. Meninės jų savybės išplaukė iš konstrukcijų ir formų, kurias liaudies meistrai praturtino saikingu ornamentu.

Lietuvių meistrais buvo tie patys žemdirbiai, kurie suradę laisvo laiko, ir aatsitraukę nuo žemės darbų sugebėdavo prakalbinti medį. Tiesa, iš pradžių drožyba buvo primityvi ir tik vėliau atsirado iš tiesų meniškų darbų. Jei ūkininkas būdavo ypač nagingas ir talentingas tai drožiniais buvo puošiama viskas pradedant nuo kiemo tvoros ir baigiant mediniais ššaukštais.

Buvo puošiami įvairūs namo elementai: langai, gonkelės, prieklėtis, durys ir kt.

Prieklėtyje daugiausiai pagražinimų pastebima kolonose, jų sujungime su viršutiniu sienoju. Puošimai čia būdavo paprasti, ne įmantrūs. Dažniausiai pastebimos geometrinės figūros: linijos, apskritimai, trikampiai, kvadratai ir kt.

Buvo puošiami ir prielangiai. Langai namų lauko pusėje aprėmuoti lentomis. Viršutinės ir apatinės aprėmavimo lentos, daug rečiau ir šoninės, išpjaustytos pradedant primityviškų bruožų ornamentais, stilizuota augmenija, ir baigiant barokinio stiliaus įtakomis. Gyvūnijos stilizacijos ornamentai, tai savaip traktuotas rytų, vadinamasis “žvėrių stilius”.

Stogo galų užbaigose, gonkelių priešakio viršuje buvo daromi vadinamieji “arkliukai” ir “gaidukai’. Kaip matome iš pavyzdžių, pridedamosios lentelės prasideda gamtiška medžio išlenkimo forma ir baigiasi sudėtingomis gyvūnijos ir augmenijos kompozicijomis. Visų jų formų traktavimas yra skulptūrinis – stilistinis pradas rodo nemažą baroko įtaką. Tačiau lietuviui vvalstiečiui tai nebūdavo vien jo meniškų sugebėjimų iškėlimas, buvo tikėta, kad “gaidukai” ir “arkliukai” apsaugo namus nuo gaisrų, bado ir kitų nelaimių. Buvo stengtasi padaryti kuo gražesnius “arkliukus” ir “gaidukus”, nes buvo manyta, kad taip bus patenkintos namus saugančios dvasios.

Buvo puošiami ir kiemo vartai. Tiesa tokia tradicija nebuvo masiška. Daugelyje kiemų stovėjo paprasčiausios tvoros. Tačiau buvo ir tokių nagingų valstiečių, kurie sugebėdavo pagrindinius vartus papuošti tais pačiais “gaidukais”, dažniau “arkliukais”, ar tiesiog nieko nereiškiančiais augalijos ar gyvūnijos motyvais.

Nagingi lietuviai ppuošdavo ne tik savo namus, tačiau sugebėdavo pagražinti Lietuvos kraštovaizdį, ypač pakeles. Tam meistrai dirbdavo įspūdingas koplytėles. Tiesa jos buvo statomos ne tiek dėl grožio, kiek buvo tikėta, kad jos apsaugos keliaujančius ir buvo norėta visą kelią būti šalia dievo. Dauguma koplytėlių galima traktuoti kaip barokinio stiliaus apraišką lietuvių dailėje. Koplytėlės dvelkia tokiu paprastumu, rimtumu, harmonija, kad net baroko stilių Lietuvoje, tikrai galima laikyti suaugusiu ne tik su mūsų miestų mūro architektūra, bet ir liaudies psichika. Ne kiek tesiskiria ir gotikinio stiliaus formų traktavimas. Ir čia koplytėlės žavi savo proporcijomis, raiškumu, fasadu, rodos, taip ir paimti iš gotikos žiedu.

Šis dekoraciškas stilių traktavimas mums sakyte sako, kad mūsų sodžiaus meistrai, jei žinotų pagrindinius architektūros konstrukcijų bei statikos dėsnius, jie taip pat gražiai traktuotų ir mūsų liaudies monumentinę architektūrą, kaip tai daro su dekoracinėmis jos formomis medinėse koplytėlėse.

Ne mažiau gabūs mūsų lietuviško kaimo meistrai būdavo droždami lietuviškas skulptūrėles. Meistriškai išdrožtos skulptūros tarsi paliudija apie senųjų lietuvių tikėjimą Dievu. Šventųjų statulėlėms siužetų mūsų liaudies skulptoriai vartojo gana daug. Nekalbant apie Kristaus Kančią, Nukryžiuotąjį, Mūką, Kristų Rūpintojėlį ir Skausmingąją Dievo Motiną, mūsų skulptūroje aptinkama ir daugybė kitokių šventųjų. Vienus mūsų liaudis pamėgo taip, jog jie kryžiastulpiuose, koplytėlėse paplito po visą Lietuvą.

Kristaus Rūpintojėlio vaizdas llietuvių liaudies labai mėgiamas ir dažnai sutinkamas. Beveik visur, kur jis pavaizduotas, pilnai išbaigta statulėlių kompozicija, vaizduoja Kristų sėdintį ant paaukštinimo, pasilenkusį, dažniausiai dešiniąja ranka parėmusį galvą, o kairiąją padėjus ant kelio, su erškėčiu vainiku ant galvos, kraujo lašais ant veido ir kūno, su pilnu liūdesio veidu.

Skausmingoji Dievo Motina vaizduojama dvejopai. Pirmuoju atveju sėdinti Dievo Motina ant kelių laiko nuo kryžiaus nuimtą Kristaus kūną, o iš abiejų pusių klupo sparnuoti angelai su žvakėmis. Antru atveju Dievo Motina stovi sudėtomis ties širdimi rankomis ir septyniais kardais perverta širdimi. Be visų tik ką pažymėtų specifinių šio siužeto statulėlių charakteringumo bruožų yra dar vienas – tai Kristaus kūno ir angeliukų daug mažesnio masto vaizdavimas negu Dievo Motinos figūros.

Mūsų medinės statulėlės liaudies meistrų būdavo skrupulingai apdirbamos dažniausiai tik iš trijų šonų. Apdirbimo faktūra nėra pastovi ir visiškai priklauso nuo dievadirbio sugebėjimų ir jo pojūčio formos. Bet ji visuomet yra nuoširdi ir įtikinanti. Vienur matome statulėles pjaustytas drąsiomis plačiomis geometrinėmis plokštumomis, savo visumoje suvestomis prie skulptūros formos. Dažniausiai vis dėlto aptinkame pjaustymą į apvalumą. Bet tai liečia tik statulėlėse vaizduojamas šventųjų kūno dalis. Rūbų traktavime dominuoja geometrinių formų pjaustymas.

Puošimo – pjaustymo medyje buvo įvairių būdų. Vieniems buities daiktams buvo naudojamas vienas būdas, o kitiems – kkitas.

Primityviausias pjaustymo būdas yra daikto padengimas plokštumos linijos raštais. Ta linija gaunama iš dviejų lygiagrečių įpjovimų į briaunos gilumą. Medžio paviršiuje rėžiama pakreipus peilį išilginiu rėžiu, pirma iš vienos, o paskui lygiagreti – iš kitos pusės. Tokia linija ir priimta vadinti kontūrine. Ja dar paleolito amžiuje puošti kaulo keramikos dirbiniai. Taip mūsų liaudis gražino verpstes, kultuves, lopšius ir kitus smulkesnius buities daiktus. Raštą dažniausiai sudarydavo paprastos ir neįmantrios geometrinės figūros, o vėliau – stilizuotos augmenijos motyvai.

Pjaunant peiliu taip pat kaip ir kontūrines linijas tik giliau, dviem įpjovimais į segmentinį apvalumą išpjaunamas griovelis su dviem briaunom. Gaunamas taip vadinamas dvibriaunis arba naguotas pjaustymo būdas. Tokia technika darytus pagražinimus matome rankšluostinėse, klumpėse. Raštas grynai geometrinis, retkarčiais – augmenijos, kur šiuo būdu išpjaunami lapeliai.

Tokiu pat būdu pjaunant trimis segmentiniais apvalumais gaunamas tribriaunis pjaustymas. Tribriaunis nuo dvibriaunio skiriasi tuo, kad peiliu išpjovus trikampėlį medžio paviršiuje atsiranda trys briaunos. Tos briaunos laužia šviesą, krintančią įdubon ir nevienodu intensyvumu išsisklaidančią ant trijų pagrindo plokštumėlių. Mūsų liaudies menininkų dirbiniuose toks pjaustymo būdas dažniausiai yra vartojamas tuomet, kai į rašto elementą įeina segmentinė žvaigždė ir yra išpjaustomi jos spindulių protarpiai.

Tačiau viena briaunų išpjova baldo ar daikto dar nepuošia. Meninis raiškumas atsiranda tik ritmingai grupuojant išpjovas. Dažnai išpjovos

išdėstomos po keturias priešpriešiais kryžiais, o ypač – eilėmis, kur pastarosios derinamos tarpusavyje.

Labai populiari baldų puošyboje buvo kiaurapjūvio technika. Ji gaunama išpjaunant medžio lentą kiaurai pjūkleliu. Galimi du ornamento konstravimo tipai. Pirmu atveju ornamento elementai ir motyvai kuriami iš kiaurymių. Antruoju atveju ornamentai pjaustomi atvirkščiai –gaunamas plokščias ornamento vaizdas apsuptas kiaurymių. Išpjaustant raštą kiaurai per lentą, gaunami gan paprasti ornamentai. Kiaurapjūvio technika dažniausiai buvo vartojama tik lentoms pjaustyti, gyvenamųjų namų stogų galuose, gonkelėse, balduose. Itin dažnos širdies formos išpjovos ssmuikinio tipo kėdėse. Išpjovos kėdėse daromos viršutinėje atramos dalyje praktiniais sumetimais – kad lengviau būtų už ko paimti kėdę. Populiarios ir skritulio formos kiaurapjūvio išpjovos. Nedidelės apvalios išpjovos grupuojamos laisvuose rankšluostinės plotuose bei pakraščiuose. Kiaurapjūvio technika buvo išpjaunami ir augalų motyvai, tačiau dažniausiai jie būdavo fiksuoti ir kampuoti, retai panašūs į tikrus augalus. Gyvūnijos motyvai šia technika nebūdavo pjaustomi, arba pjaustomi stilizuotai ir visiškai supaprastintai, vaizduojant gyvūnų kūno dalis atitinkančias paprasčiausias geometrines figūras: skritulius, keturkampius ir kt.

Visų pirma pjaustymo bbūdų tikslas ne tik padengti medžio lentą atitinkamais raštais, bet ir tą negyvą plokštumą atgaivinti, suteikti jai gyvą, dinamišką, mirgantį vaizdą. Išpjaustant lentą sukuriamas šešėlių žaismas, kuris suteikia gyvumo ir meniškumo paprasčiausiam medžio lentos gabalui. Dar daugiau tą plokštumą paįvairina rraštų kompozicijos ritmingumas. Todėl šis meno pradas čia labai ištobulintas. Sudėtingos kompozicijos ir augmenija visada simetriškai komponuojama.

Įvairių raštų formų vartojama nemažai. Raštų forma ir jo kompozicinis išdėstymas tampriai susijęs su duotuoju dekoruoti daiktu. Visi raižiniai medyje – tai grafiškasis menas. Šiems darbams buvo vartojamas įvairių rūšių medis: kietas – klevo, beržo, ąžuolo; mūsų liaudis dažniausiai naudojo minkštą medį – liepą, eglę, drebulę, alksnį ir kitus medžius.

Raštų įvairovė drožyboje labai gausi. Be paprasčiausių geometrinių figūrų, linijos, taško, trikampio, apskritimo, keturkampio, naudojamo ir sudėtingesnės figūras, kurias galėdavo išdrožti tik nagingesni valstiečiai. Naudojami ir dangaus motyvai, ypač žvaigždės. Ją vienaip ar kitaip galėdavo išdrožti daugelis. Jei žvaigždės figūros spindulius išlenksime viena kryptimi, gausime rozetę, kuriai būdinga sukimosi į dešinę ar kairę pozicija. LLiaudyje tokia rozetė buvo vadinama “sukūrėliu”, “viesulu”. Skryniose ir rankšluostinėse, kur pasireiškia šis simbolis, jis kai kada buvo modeliuojamas skriestuvo pagalba, vienos krypties lenktų spindulių pagrindu įjungiant dar papildomus elementus – taškus, brūkšnius, ir panašiai, o kai kada būna transformuojama į augalo žiedą.

Rankšluostinių bei skrynių ornamentuose randamas ir kitas įdomus tokio tipo motyvas, sudarytas ne iš daugelio kaip įprasta, bet iš trijų lenktų spindulių.

Apskritimas būdingas ir liaudies balduose. Patalpintas vienas baldo plokštumoje jis nepakankamai ryškus. Todėl dažniausiai apskritimas būna užpildomas iiš vidaus ar papildomai išoriškai. Apskritime dažnai įrašomi kryžiai, rombai, mažesni apskritimai. Ypač ideali figūra apskritimui užpildyti yra kryžius. Hierarchinę vietą tarp apkritimų užima šešiakampė segmentinė žvaigždė.

Pagal paskirtį buities daiktai skirstomi į tris grupes. Pirmąją grupę sudaro verpimo, audimo, skalbimo įrankiai: verpstės, rateliai, šaudyklės, kultuvės, kočėlai; antrąją – maisto gaminimo ir vartojimo reikmenys: dubenys, kaušai, šaukštai, druskinės ir kita. Trečiajai grupei priskirtini visi kiti buityje vartojami medžio dirbiniai – žibintai, sietynai., pypkės, lazdos, klumpės, muzikos instrumentai, pavalkai, lankai, rogės, bričkos, baldai, namų išorės pagražinimo elementai.

Sunku būtų įsivaizduoti senąją pirkią be rankšluostinės ir joje kabančio gražaus rankšluosčio. Tai grynai dekoratyvinė puošmena – to rankšluosčio niekas nenaudojo. Rankšluostinės konstrukcija nesudėtinga. Ją sudaro šoninės lentelės, kurios prilaiko viduryje esantį volelį. Pastarąjį dengia priekyje prikalta puošni lentelė, o kartais virš volelio rankšluostinė turėdavo lentynėlę ar spintelę. Rankšluostinės būdavo puošiamos įvairiais drožinėjimo būdais. Be to raštus paryškindavo dažydami rankšluostines įvairiomis spalvomis.

Puošybai buvo naudojami panašūs elementai kaip ir verpsčių ir prievarpsčių puošyboje, t.y. trikampėlių, dantukų, lankelių, puslankių, ir kitų elementų, taip pat pasitaiko augalinių motyvų ir dangaus kūnų motyvų (dažniausiai pasikartoja šešiakampė segmentinė žvaigždė ir saulė). Rečiau rankšluostinių puošyboje sutinkama gyvūnijos motyvų, kurie pasitaiko tik ypač meniškuose darbuose.

Savo puošnumu nenusileidžia ir šaukštdėtės. Tai lentynos indams, sudarytos iiš 3-4 horizontalių lentų, kurios pritvirtintos prie šoninių vertikalių lentų. Priekyje prie lentų kraštų buvo prikalamos lentelės, dažniausiai puoštos kiaurapjūvio technika atitinkamais geometriniais motyvais. Šaukštdėčių puošyboje ypač dažnai pasikartodavo saulės motyvas.

Labai puošnios būdavo ir verpstės bei prievarpstės. Šie visiškai paprastos konstrukcijos daiktai būdavo išmarginami įvairiausiais meniškiausiais elementais. Ypatingai dažnai pasikartodavo segmentinės žvaigždės ir saulės motyvai, kurie dažniausiai būdavo išdrožiami dvibriaunio ir tribriaunio pjaustymo technika.

Kadaise retas kuris sodžiaus buities daiktas buvo nepagražintas – “nepamargintas”. Šiandieną to turime tik likučius. Pasikeitė gyvenimo normos, pasikeitė ir buities formos. Kas vakar buvo naudingi įrankiai, šiandieną virto tik praeities atsiminimais.

LITERATŪRA

1. P. Galaunė. Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. Kaunas. 1965m.

2. A. Mekėnaitė. Lietuvių liaudies baldai. Vilnius. 1992m.

3. M. Pauza, S. Petelkevičienė, R. Orlovas. Medžio drožyba. Vilnius. 1992m.

4. Senoji medžio drožyba. Dekoratyvinė drožyba Lietuvoje. Vilnius. 1998m.

5. XX a. Lietuvių dailės istorija (I dalis). Vilnius. 1982m.