Modernizmas

MODERNIZMAS

Per pastaruosius šimtą metų meno raida įgavo naujų, daug įvairesnių formų. Tikroviškas ir artimas gamtai menas gyvavo ir toliau. Kartu su juo atsirado menas, kurio tikslas – ne teisingai vaizduoti gamtą, o meninėmis priemonėmis išreikšti jausmus ir nuotaikas. Tokiam „išraiškos menui“ pradžią davė dar postimpresionistai, tačiau jie kūrė XIX a. pabaigoje. O modernizmas prasidėjo XX a. Tai menas, kuris nesiekė tiksliai atvaizduoti matomą pasaulį.

Šiuolaikinis menas – tai nevienalytis meninis reiškinys. Jį sudaro kelios kryptys, kurios ne tik skiriasi tikslais ir iišraiškos priemonėmis, bet neretai ir tiesiog prieštarauja viena kitai.

Modernizmo menas atmetė senas, įprastas tradicijas. Kartu jis iškėlė daug naujų problemų ir sužadino karštus ginčus. Šiose kryptyse daug prieštaravimų sukėlė techninė pusė, nes modernistai dažnai atsisakydavo senajam menui būdingų savybių, tokių kaip kruopštus atlikimas, tradicinis spalvų sąskambis, piešinio tikslumas, subtilumas, išorinio grožio siekimas. Modernistai atskleidžia tamsiąsias gyvenimo ypatybes, bet nepriešina jų su kažkuo šviesiu ar teigiamu. Vienas iš svarbiausių modernistų siekių – pabrėžti savo individualumą. Dėl to nuolat ieškoma naujų, aanksčiau nenaudotų išraiškos priemonių ir medžiagų arba kuriama kažkas visai naujo, nematyto. Modernizmo menas panašus įvairiuose šalyse. Tą sąlygojo dailininkų būrimasis dideliuose meno centruose. Ilgus metus tai buvo Paryžius. O po II pasaulinio karo meno centrais taip pat tapo Londonas iir Niujorkas. XX a. daugiau kito tapyba. Pagal ją ir skirstomos modernizmo kryptys, kurios kito labai sparčiai.

FOVIZMAS

Pirmoji modernizmo kryptis atsiradusi XX a. 1 deš.

1901 m. Paryžiuje buvo surengta pirmoji Van Gogo paroda. Labai ryškios Van Gogo spalvos buvo paskatinimas atsirasti naujai prancūziškai meno krypčiai. Fovistai pradėjo naudoti grynas, skambias spalvas, stiprius ir plačius potėpius, spalvų dėmes, drąsiai iškreiptas formas. Publikai toks tapymo būdas buvo neįprastas ir svetimas, todėl šie dailininkai imti vadinti „fovistais“ (pranc. fauve – grobuonis). Jie nekėlė sau uždavinio tiksliai vaizduoti gamtą. Jie siekė nutapyti tai, ko realybėje negalima matyti. Pavaizduoti jausmus ir nuotaikas, kurie atsiranda stebint gamtą. Fovizmo ypatybės – savito grožio ir harmonijos ieškojimas, siekimas suteikti žiūrovui džiaugsmo, estetinio pasitenkinimo.

Dailininkai

Pagrindinis ir garsiausias fovistas Anri MMatisas (1869-1954) tapytojas, grafikas, skulptorius. Matiso paveiksluose matome ramias akimirkas: skaitančias, muzikuojančias arba trumpam susimąsčiusias moteris. Dailininkas tapo natriumortus ir peizažus, vengia aštrių konfliktiškų siužetų, mėgo tapyti optimistiškus vaizdus. Jo paveikslai spontaniškai gimę laimingo įkvėpimo minutę. Garsiausi kūriniai „Šokis“, „Mėlynas ąsotis“, „Muzika“.

Taip pat tapė: Andrė Dereno, Moriso de Vlaminko, Raulis Diufi, Alberto Markė, Žoržas Ruo.

EKSPRESIONIZMAS

XX a. 2 deš.

Menas kurio tikslas pabrėžtinai vaizduoti dvasinę dailininko būseną, jo jausmus ir nuotaikas. Ekspresionizmo (expression – išraiška) terminas vartojamas kalbant apie vokiečių meną. Jis VVokietijoje atsirado tuo metu kai Prancūzijoje prasidėjo fovizmas. Ekspresionizmas nesiekė grožio, todėl daug kam jis atrodo slegiantis. Didžiausiais dėmesys turiniui, epiškai ramybei. Paveikslas ekspresionistams buvo tik priemonė išreikšti psichologinėms, socialinėms būties problemoms. Todėl paveiksluos vyrauja slogi nusivylimo nuotaika kartėlis, nepasitenkinimas viskuo, kas yra. Dažnai vaizduojami išgąsdinti , vieniši, sužeisti žmonės, dažnai skurdžiai, luošiai. Kartais susidaro įspūdis, kad ekspresionistai nekenčia žmonių. Atėjus į valdžią nacistams ekspresionizmas uždraudžiamas, mat Hitleris jį pavadina „išsigimėlišku menu“, kurį reikia sunaikinti

Dailininkai

Pagrindinis norvegas Eduardas Munkas (1863-1944) kūrė paveikslus, ekspresyvius didžios nevilties ir nerimo simbolius. Garsiausi kūriniai: „Šauksmas“, „Vampyras“, „Merginos ant tilto“.

Taip pat tapė: Ernstas Liudvikas Kircheris, Emilis Noldė, Oskaras Kokoša, Otas Diksas, Ketė Kolvic.

KUBIZMAS

XX a. 1-2 deš.

Viena savičiausių modernizmo srovių. Būdingiausi vaizdavimo bruožai – realių daiktų skaidymas į geometrines figūras, formas ir fragmentines plokštumėles, perspektyvos atsisakymas. Dėl kuriamo briaunoto ir nerealiai kampuoto pasaulio, ši kūryba dar vadinama „kubiukų menu“.Kubistai mėgo blankias rudas ir pilkas spalvas, prie jų kai kur derino žalsvus ir melsvus atspalvius. Kubistai ant savo paveikslų lipdydavo laikraščių iškarpas, tapetų, medžiagų skiautes ir pan. Tokio tipo kūriniai vadinami koliažais. Vaizduojamųjų daiktų ratas visai nedidelis – portretai, pastatai, natriumortai. Pasitelkus fantaziją, linijų lūžiuose galima įžiūrėti stalus, vazas, muzikos instrumentus. Visuomenine prasme kubizmas gali atrodyti bereikšmis ir ttuščias, tačiau kūriniuose jaučiama stipri kūrėjo individualybė.

Dailininkai

Garsiausias ispanas Pablas Pikaso (1881-1973) jo kūryboje išskiriami mėlynasis, rausvasis ir kubistinis periodai.Jis sukųrė gilaus turinio paveikslų : „Karas“, „Taika“, „Gernika“, taip pat ir taikos simbolį – baltą balandį.

Taip pat tapė: Žoržas Brakas, Chanas Grisas, Robertas Delonė, Fernando Ležė.

FUTURIZMAS

XX a. 1-2 deš.

Italijoje atsiradusi kubizmui gimininga kryptis futurizmas (futuro ital.-ateitis). Grupė jaunų dailininkų pabandė sukurti naują – „ateities meną“. Jie žavėjosi mašinomis bei technika. Todėl paveiksluose stengėsi perteikti judėjimą, esminį naujųjų laikų požymį – spartesnį gyvenimo tempą. Judėjimą drobėje bandė išdėstyti panašiai kaip kino filmo juostoje. Jie kaip ir kubistai skaidė daiktus dalimis, bet kitaip nei kubistai stengėsi daiktą pavaizduoti skirtinguose laikuose. Bandė „pavaizduoti“ garsą, gatvės triukšmą. Futurizmas gyvavo vos keletą metų prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Dailininkai

Garsiausias Džino Bala (1871-1958) jo kūrinys bėgantis daugiakojis taksas „Šuo su pavadėliu“.

Taip pat kūrė Džino Severino

ABSTRAKCIONIZMAS

XX a. 2 deš. Apie 1910 atsirado Miunchene, Amsterdame, Maskvoje. 4 deš. Paplito Paryžiuje ir Niujorke ,kur, gelbėdamiesi nuo fašizmo, emigravo daug Europos menininkų.

Sudėtingiausia modernaus meno kryptis, kuri, deja, nebuvo populiari abstrakcionizmas kitaip – bedaiktis menas. Abstrakti tapyba neatspindi realiai egzistuojančių žmonių, daiktų, peizažų, nors ji kuriama įprastomis tapybos priemonėmis – taškais, linijomis, plokštumomis, spalvomis. Jas jungdami dailininkai siekė dekoratyvumo efekto. Dailininkas paveikslais išreiškė požiūrį įį pasaulį, savo filosofinę poziciją. Abstrakcionizmas visiškai nutraukė paveikslo ryšius su gamta.

Dailininkai

Garsiausias rusas Vasilijus Kadinskis (1866-1944) jis nutapė paveikslus akvarele, kuriuos sudaro jokių konkrečių daiktų nevaizduojančios spalvų dėmės. Paveikslas „Juodos linijos“.

Taip pat kūrė Kazimieras Malevičius, Pitas Mondrianas, Viktoras Vazarelis, Pjeras Sulažas, Hansas Hartungas, Džeksonas Polokas.

DADAIZMAS

XX a. 2 deš.

Tai siurrealizmo pradininkai, Pirmojo pasaulinio karo metu, Šveicarijoje sukūrę grupuotę „Dada“. Dailininkai griežtai atmetė klasikinį meną, stulbino publiką absurdiškais kūriniais. Naudojo koliažo techniką- klijavo įvairias medžiagas, paveikslus papildydavo atsitiktiniais daiktais. Kaip meno kūrinius rodė pramoninius daiktus : dviračių ratus, kabyklas, rašomąsias mašinėles. Dadaistai tvirtino, kad žiūrovas pajėgus suvokti kaip meno kūrinį bet kokį daiktą, netekusį tiesioginės paskirties ir perkeltą į neįprastą aplinką.

Dailininkai

Garsiausias Marselis Diušanas (1887-1968) „Mona Liza su ūsais“

Taip pat kūrė Markas Šagalas, K.Švitersas, F.Pikabija, Dž. de Čiriko.

SIURREALIZMAS

XX a. 3 deš.

Siurrealizmas (surrealite pranc. – menas virš realumo) tai nevisai apibrėžta ir paliekanti liguistą įspūdį kryptis. Čia realios būtybės ir daiktai sudaro neįprastus derinius. Taip atsiranda vaizdai, primenantys fantastinius regėjimus arba sapnus. Siurrealizme nėra jokios tvarkos ir protingos prasmės – viską lemia atsitiktinumas ir sapnai. Tokį meną sąlygojo XX a. pradžioje paplitusi medicininė išvada, kuri aiškino, kad žmogaus dvasioje ir pasąmonėje gimsta pirminės tamsiosios jėgos, siekiančios pajungti sąmonę ir žmogaus veiksmus.

Dailininkai

Garsiausias ispanas Salvadoras Dali

(1904-1989) savo tapybos manierą vadino „kritine – paranojine“. Jo kūriniuose jungiamas fantastiškas ir natūralusis pradas. Geriausi darbai „Atminties pastovumas“, „Pilietinio karo Ispanijoje numatymas“, „Miegas“, „Paskutinė vakarienė“.

Taip pat tapė: Džordžas de Kirikas, Yvas Tangi, Choanas Miro, Paulius Klė.