Naujųjų laikų meno stilius įtakojusių aspektų apžvalga

Apžvalga

XX amžiaus pradžioje Europos, ir ypač Prancūzijos meno pasaulyje, vyko didžiulės permainos. Beje, tuomet Prancūzija buvo laikoma santykinės gerovės šalimi, kurios tvirta valiuta buvo vertinama ir tarptautinėje rinkoje. 1905 metais paryžiaus Rudens salone įvyko sensacija – fovistai atsisakė akademizmo principų. 1906-aisiais mirė Polis Sezanas, padėjęs dvidešimtojo amžiaus meno principus. Estetikoje irgi įvyksta perversmas, stengiamasi nutraukti ryšius su ankstesniųjų amžių klasicizmo tradicijomis. Šios audringos revoliucijos varomoji jėga – simbolizmas ir impresionizmas, meno srovės, kurios įkvėpimo semiasi iš XVIII amžiaus, tačiau stebina mmenininkus formų originalumu bei meninės raiškos subjektyvumu.

Įvyksta perversmas tapyboje – meno kūriniai nevaržomai atspindi visuomenės netikrumą, demografinę plėtrą, mokslo revoliuciją: 1905 metais Enšteino paskelbta reliatyvumo teorija pakeičia ne tik žmogaus padėtį visatoje, bet ir pačią laiko bei erdvės sampratą, o vėliau, penktajame dešimtmetyje, pasaulis sužino apie taikomąją branduolinę fiziką. Frydricho Nyčės filosofija, Bergsono intuityvizmas ir psichoanalizė skverbiasi į naujas sąmonės sferas.

Marksistinės idėjos, įsitvirtinusios Sovietų Sąjungoje, visuotinai paplitęs atejizmas, kuris individualiai reiškėsi jau nuo XVII amžiaus, kraštutinių ideologijų – ir dešiniųjų, iir kairiųjų – plėtotė sužadino intelektinius rezervus. Kol siautėja bohema, menininkai skursta, daugybė muziejų bei įvairiausių kultūros centrų atvers duris tik XX amžiaus antrojoje pusėje ir tik tada meno kūriniai bus vertinami astronominėmis sumomis.

Industrinis menas, fotografija, kinas, televizija nustelbė tokius žžanrus, kaip akademinis portretas, kuriam atstovavo paskutinysis grandas Žanas Ogiustas Domenikas Engras, išprovokavo diskusiją apie meno bei mokslo bejėgiškumą, jų priešpriešą ir įvairių meno disciplinų plėtotę; dailininkai kūrė poeziją, skulptūrą, teatrą, net architektūrą, iš kurios išsirutuliojo pieštinė architektūra. Jų vaizduotę žadino transporto, aviacijos, telefono, komunikacijos priemonių plėtra, padėjusi sušvelninti traumuojantį, klaikų XIX amžiaus industrializacijos mastą.

Nepaliaujamas dailės mokyklų, pasivadinusių įvairiausiais “izmais”, skaidymasis atspindėjo mąstymo maištingumą ir atšiaurumą kovojant su neskoningu, akademinio ir dekoratyvinio meno lėkštumu – egzaltaciją, plano bei spalvų keitimu stengiantis išlikti arba, atvirkščiai, skaidant ar ribojant formą ir iš dalies pašiepiant arba konstatuojant pralaimėjimą. Meno kūriniais būdavo pabrėžiamas arba maskuojamas pasitraukimas į fenomenologinį, egzistencialistinį būvį. Pirmą kartą istorijoje kilę pasauliniai karai, karas Ispanijoje iš kai kurių dailininkų pareikalavo didelės dduoklės, jų kūrinių siužetuose atsispindėjo patirta trauma ir dichotomija.

Emancipatijos ir maišatvimo periodas, prasidėjęs po regreso periodo, keičiantis papročiams, reiškėsi estetinėmis permainomis. Šios permainos skatino visus intelektualus, taip pat ir dailininkus, duoti pasižadėjimus arba jų atsisakyti, bet stiprėjantis Europos, JAV ir Pietų Amerikos ryšiai pagyvino kolektyvinės sąmonės radimąsi. Kolonijinė ekspansija sutelkė kultūrinės visuomenės dėmesį į Artimuosius Rytus, Afriką ir Tolimuosius Rytus: afrikiečių ir japonų meno įtaka Vakarų šalių menui buvo labai svarbi.

Vaizdavimo krizės, XX amžiaus meno stereotipo atsiradimo priežastis lėmė postūmius mmėginti spręsti kilusius prieštaravimus remiantis psichoanalize ir racionalumu. Kuriuo buvo pagrįstas tos epochos menas. Siurrealistai į pirmą planą iškėlė instinktų, o ne tik principų valdomą žmogų.

Abstraktusis menas, kaip ir poezija, buvo grindžiamas ženklų kalba, kurios atitikmenį galima rasti viename iš priešistorės periodų, kai civilizacija, priėjusi ieškojimų ribą ir pajutusi grėsmę, ėmė proteguoti įmantrybes. Prasidėjęs antikos laikais ir trukęs iki XVIII amžiaus posūkis į iracionalumą, primityvios sąmonės aukštinimas, griežtas abstrakčiojo meno vertinimas kėlė diskusijas supriešinant idealizmą ir natūralizmą; šis procesas nebuvo baigtinis.

Sprenžiant iš Polio Sezano gimimo ir mirties datos (1839-1906), jis buvo XIX amžiaus dailininkas, tačiau davė pradžią didiesiems XX amžiaus estetiniams pokyčiams, padarė revoliuciją portreto, natiurmorto ir peizažo mene. Dailę jis pastatė šalia kalbos ir algebros, eksperimentų sritį padarė naująją pasaulio vizija – priešingai nei klasikų vizijos nekintamumas. Tai atitiko koncepciją, kuriai pagrindus padės Enšteinas.

Sezano tapyboje mažėja šviesos ir tamsos kontrastų, jo kūryboje ima dominuoti “spalvų erdvė”. 1872 ir 1873 matais dirbant drauge su Kamiliu Pisaro Overe prie Uazos, Klodo Monė pamokos nenueina perniek. Tačiau divizionizmą jis atmeta, visą dėmesį sutelkdamas į mases, planus, perspektyvą, abstraktųjį mąstymą.

Kintamoje šiaurės šviesoje jį labiau traukia pietūs, ten šviesa stabilesnė. Visi statiški žmonos portretai (daugeliui jų teko pozuoti daugiau kaip šimtą kartų) pasižymi skaidrumo eefektų, artimų akvarelei, gausa, o sodininko Veljė portrete formos šiek tiek iškreiptos, tik ne taip akivaizdžiai kaip kubistų kūriniuose.

Polis Sezanas, nepaisydamas principų, paveldėtų iš XV amžiaus, pritaria Moriso Deni formuluotei, pasak kurio, “paveikslas – tai plokštumoje tam tikra tvarka išdėstytų spalvų visuma”. Tačiau Sezanas savo kompleksinę spalvų moduliacijų sistema yra arčiau tikrovės. Polis Gogenas Sezanu žavėjosi, nors šis Gogeną niekino. Jo žodžiais tariant,”Gogenas – joks dailininkas, jis tik kiniškų paveikslėlių autorius”. Polis Sezanas Gogeną kaltinuo tuo, kad jo drobėms stinga darnaus spalvų perėjimo, kad figūros tapomos pernelyg ryškių spalvų potėpiais ir tarsi supriešinamos. Polis Sezanas gilus tuo, kad ieško sprendimų pereinamuose tonuose; atverdamas kelią šiuolaikiniams dailininkams, didžiausią dėmesį jis skiria vidinei spalvinės medžiagos kokybei. Jo manymu, piešinys ir forma yra susiję tarpusavyje, spalvos teikia formai išbaigtumo; ir net tuomet, kai nėra ryškių pereinamųjų spalvų bei formų ribų, galima sukurti įspūdingą kontrastą. Šio tapytojo paveikslų faktūrai būdingas subtilus grubių ir švelnių linijų bei spalvų susiliejimas; jokios improvizacijos, jokios empirikos, vien gilus susimąstymas.

Gyvenimo pabaigoje Polis Sezanas mėgdavo sakyti, kad jis yra savo ieškojimų kelio pradžioje ir tikisi, jog kiti dailininkai juo paseks – padės mene įsitvirtinti autentiškam, spalvomis perteikiamam realizmui. Nors 1895 metais Sezano paveikslus eksponavo A. Vojaras, 1904 metais – Paryžiaus RRudens salonas, šis menininkas visą gyvenimą buvo vienišas.

1907 metais Rudens salone to meto avangardas – fovistai, kubistai, Anri Matisas, Pjeras Bonaras, Kazimiras Malevičius – iš karto prisipažįsta esą Sezano pasekėjai. XX amžiaus antrojoje pusėje daugelis abstrakcionistų, tarp jų ir Žozefas Albertas, tęsė Polio Sezano pradėtus ieškojimus, įrodė, kad jo pamokos tebėra aktualios.

Trumpa impresionizmą, postimpresionizmą, secesiją, simbolizmą itakojusių aspektų lentelė

Datos Istoriškai – politiškai Socialkultūriškai Psichologiškai

1905 Pirmoji Rusijos revoliuzija. Prancūzijoje bažnyčia atskiriama nuo valstybės. Albertas Enšteinas: reliatyvumo teorija. Zigmundas Froidas: Trys esė apie seksualumą. Kyla didelis skandalas Rudens salone.

1911 Kinijos revoliucija. Kinija paskelbta respublika. Albertas Enšteinas: Apie gravitacijos jėgos įtaka šviesos sklidimui. Roalis Amundsenas pasiekia Pietų ašigalį. Miunchene įkuriamas “Mėlynojo raitelio” judėjimas. Įsteigiama “Aukso sekcijos” menininkų grupė.

1914 Prasideda Pirmasis pasaulinis karas. Vokietijos Verkbundo ekspozicija miunchene. Bruno Totas sukuria įspūdingą stiklo pavilijoną. Miršta Augustas Makė. Anglijoje prasideda vorticizmo judėjimas.

1918 Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Caro Nikolajaus II ekzekucija Rusijoje. Miršta Klodas Debiusi. Gijomas Apolineras: Kaligramos. Osvaldas Špengleris: Europos saulėlydis. Dadaistų manifestas.

1919 Paskelbiama Vokietijos respublika. Versalio sutartis. Pertvarka Europoje ir Artimuosiuose rytuose. Sukuriama JTO (Jungtinių Tautų organizasija). Andrė Bretonas ir Pylypas Sopo: dienos šviesą išvysta Magnetiniai laukai. Pirmasis transatlantinis skrydis. Maksas Ernstas: pirmieji koliažai.

1930 Rinkimai Vokietijoje: pergalę pasiekia nacistai. L. Mysas van der Rohė ima vadovauti “Bauhauzui”. Sukuriama “Apskritimo ir kvadrato” grupė.

Impresionizmas [pranc. impresionnisme, iš lot] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios

Europos dailės kryptis; dailininkai perteikdavo įspūdį, sukeltą jų matomų daiktų, reiškinių; žymiausi impresionistai – E. Manė, K. Monė, O. Renuaras, K. Pisaro.

Postimpresionizmas [pranc. impresionnisme, iš lot] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dailėskryptis, atsiradusi Prancūzijoje po impresionizmo; paveiksluose siekiama vaizdo išbaigtumo, daiktų ir reiškinių esmės perteikimo; žymiausi postimpresionistai – P. Sezanas, P. Gogenas, V. Van Gogas, A. Tulūz-Lotrekas.

Modernas (secesija) [pranz. moderne – naujas, šiuolaikinas] – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europos ir JAV architektūros ir dailės sstilius. Būdingas dinamiškumas, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrija, manieringumas.

Simbolizmas – tai idealistinės krypties meno judėjimas, susiformavęs kaip realizmo

ir impresionizmo priešprieša.