P.P.Rubenso paveikslo “Persėjas ir Andromeda” analizė

TURINYS

1. Įvadas

2. Paveikslo siužeto analizė

a) Šaltiniai

b) Siužeto ikonografiniai tipai

c) Ikonografija

3. Paveikslo kompozicijos analizė

a) Kompozicinė schema

b) Spalvų analizė

4. Išvados

5. Priedai

5. Literatūra

Įvadas

Pradedant Renesanso epocha, menininkai kone pagrindiniu savo kūrybos šaltiniu pasirinko antikinį pasaulį, jo legendas, mitus, istoriją. Kūrėjus visų pirma pritraukė mitologinių įvaizdžių gilumas ir meniškumas. Juk pats mitų sukurimas byloja apie žmonijos bandymą kurti ir per kūryba pažinti save. Antikos pasaulis pilnas nemirtingų herojų, galingų dievų, pasakiškų turtų, pražūtingų karų, siaubingų pabaisų ir kitokių patrauklių žmogaus fantazijai detalių. Renesanso dailininkai gausiai ėmė išnaudoti šias neišsenkamas temas, kkurias vėliau perėmė Baroko meistrai ir t.t. Šiame darbe analizuojamas Peterio Paulio Rubenso, žymaus baroko tapytojo paveikslas, sukurtas pagal vieną žymiausių graikų mitų “Persėjas ir Andromeda” 1622 m., originalo dydis 99,5 x 139 cm. Šis šedevras tapo, bene, jo kūrybos viršūne. Rubensas kreipiasi į taip jo pamėgtą antikos pasaulį, jo kūryba emocionali ir džiaugsminga. Tai meilės, grožio spalvų puota, kuria galima grožėtis be galo ilgai.

Paveikslo siužeto analizė

Šaltiniai

Siužeto tema pasiskolinta iš antikinės mitologijos (Ovidijaus poema “Metamorfozės”). Tai senovinė legenda, kurioje žžymus graikų herojus Persejas, Dzeuso ir Argoso caraitės Danajos sūnus, nugalėjęs piktąją Medūzą Gorgonę (jos plaukai buvo besirangančios gyvatės, o žvilgsnis paversdavo visus akmenimis). Nukirtęs burtininkei galvą ir įsikišęs ją į maišą, Persėjas skrido virš jūros stebuklingų dievo Hermio dovanotų ssandalų pagalba ir pabalnojęs arklį Pegasą. Tuomet pamatė neregėtą gražuolę pririštą prie olos. Tai buvo Andromeda, Etiopijos valdovo Kefėjaus ir duktė. Jos motina Kasiopėja karta pasigyrė, jog Andromeda kur kas gražesnė už visas jūros nimfas, dėl ko iššaukė Poseidono pyktį. Jūrų dievas užsiundė miestą jūrų gelmių pabaisa, kuri reikalaudavo vis naujų ir naujų aukų, kol nepareikalavo caraitės Andromedos. Pamilęs Andromedą iš pirmo žvilgsnio Persėjas nusprendė susikauti su pabaisa. Kovos eigoje jis sugeba parodyti drakonui Gorgonės galvą, į kurią pažvelgęs pastarasis suakmenėja. Persėjas išlaisvina gražuolę ir ją veda.

Siužeto ikonografiniai tipai

Paveiksle pavaizduotas jau pats išlaisvinimo momentas, kai kova baigta, viskas nurimę po mūšio. Persėjas nuima Andromedos pančius. Tačiau siužeto peripetijos mažai domina dailininką. Žinoma jis vaizduoja stebuklingas detales, padėjusias Persėjui nugalėti MMedūzą Gorgonę ir jūrų pabaisą. Tai sparnuoti sandalai, kuriais jis avi, pjautuvo formos kardas prie juosmens, jo globėjo Merkurijaus dovana, veidrodinis skydas (Minervos dovana) su pririšta prie jo Gorgonės galva ir stebuklingas mirusiųjų karalystės valdovo Aido šalmas padedantis tapti nematomu amūro rankose.

Ikonografija

Visos šios detalės, kaip ir įjungimas į kompoziciją stebuklingojo arklio Pegaso, neva atsiradusio iš Gorgonės kraujo, ir suakmenėjusios pabaisos kūnas reikalingi dailininkui, ydant leistų žiūrovui pajusti antikinės legendos atmosferą, o pati legenda tarnauja tapytojui akstinu išaukštinti žemišką žmogišką jjausmą, sukurti nuostabų himną gyvenimui, jaunystei ir grožiui. Tai stiprių, sveikų, trykštančių sveikata kūnų kompozicija persmelkta judesiu, gyvastimi, gyvenimo triumfu. Žmonės stambūs, raumeningi, galingas gražuolis Pegasas susijaudinęs muša kanopa ir, grakščiai išlenkęs kaklą, žvairuoja į agonizuojančią pabaisą.

Šlovės deivės, karūnuojančios Persėją lauru vainiku, dinamiškame skridyje, herojaus iškilmingoje eisenoje, jo besiplaikstančio apsiausto klostėse, apskritai visose paveikslo elementuose, ritme ir koloristiniame sprendime randame džiaugsmo, pergalės šventimo, mėgavimosi gyvenimu išraišką, čia skamba ryški Rubensui būdinga pergalingos apofeozės gaida.

Tačiau ne ši Ovidijaus poemos tema, kurioje aprašomi pergalės klyksmai ir ovacijos pasiekusios net dievų prieangį, ne Persėjaus žygdarbio heroika išreiškia paveikslo patosą. Jo nuotaika gimsta iš priešpastatymo, jausmų kontrasto: Persėjaus – audringo ir galingo jausmo ir Andromedos tylaus džiaugsmo; iš dviejų pradų – vyriškojo, stipraus, kieto ir moteriškojo minkšto, švelnaus – susiliejomo.

Laisvai elgiasi Rubensas ir su antikos šaltiniais. Savo lengva ranka Etiopijos princesę vaizduoja kaip “prinokusią”, auksaplaukę, baltaodę, raudonskruostę flamandų gražuolę. Ji lyg sutverta iš šviesos ir oro, ir nežiūrint į savo formų stambumą, sudaro lengvos, trapios, kuklios būtybės įvaizdį, Persėjas gi tvirtas, atrodo, suręstas vien iš raumenų, tiesiog spinduliuoja vyriškąją jėgą, susijaudinimą. Šlovės deivė santūri, rami, kaip ir priklauso deivei. Ji neišryškėja siužete, tačiau vainikuodama herojų tampa viena iš svarbiausių veiksmo dalyvių. Tačiau, kaip iir priklauso dievams, ji laikosi nuošalyje, palikdama sau tylios stebėtojos ir pasyvios pagalbininkės vaidmenį. Paveiksle gausų amūrų. Jie rūpinasi paveikslo pagrindinių veikėjų atributika, stebuklingais daiktais. Įspūdingai atrodo Pegasas – tai stiprus, galingas gyvulys. Jis nekantrauja, yra susijaudinęs, jaučia erzelį nuo priverstinio ramaus stovėjimo. Tiesiog matome kaip po glotniu kailiu juda, persilieja raumenys, gyvūnas atrodo staigus ir nenuspėjamas, jėgos simbolis, reikalaujantis ne ka mažesnio dėmesio nei pagrindiniai siužeto veikėjai, neveltui jis pavaizduotas toje pačioje linijoje. Mažasis amūras sunkiai nulaiko arklį. Kitas amūras net sulinko prilaikydamas herojaus skydą, kurį pastarasis laiko lyg pukelį. Dar vienas amūras laiko stebuklingajį šalmą, įsistaisęs šalia deivės, kiti trys jo kolegos lyg ir nurengia Andromedą, atverdami Persėjaus žvilgsniui jos moteriškąsias grožybes. Šitokia gausybė amūrų, turinčių sveikų, stiprių laimingų berniukų pavidalus gali simbolizuoti Persėjaus ir Andromedos, kaip šeiminynės poros, ateities vizija, kadangi pagal legenda jie turėjo daug vaikų. Galų gale pačiame pirmajame plane, apačioje matome suakmenėjusią jūru pabaisą, tiksliau jos dalį. Ji užfiksuota agonijos apogejuje, išversta akis, susiraitęs kūnas byloja apie stiprų skausmą ir pažeminimą. Iš jos nasrų lyg veržiasi kančios ir pagalbos šauksmas, pabaisa nebeatrodo grėsminga, ji tėra nugalėtas priešas vertas pasigailėjimo. Apskritai ši apatinė paveikslo dalis yra “mirusi”, niūri, statiška palyginus su likusiu gyvybingumu ir pergalingu, ddžiaugsmingu, vitališku triumfu.

Paveiksle išlieka pagrindinė mintis, kuria vadovavosi dailininkas tuometiniu savo gyvenimo laikotarpiu – žmogaus gyvenimo tikslas – kova, pergalė ir meilė.

Paveikslo kompozicijos analizė

Kompozicinė schema

Paveikslo kompozicija yra tipiškai barokinė, dinamiška, nesimetriška. Paveikslo centras yra Medūzos Gorgonės galva ant skydo. Centriniame kvadrate pavaizduotas persėjas, Gorgonės galva, pora amūrų ir Pegaso priekinė dalis. Kompozicijos šonuose – kairėje Andromeda ir ją nurengiantys amūrai, dešinėje galinga ir masyvi Pegaso užpakalinė dalis. Paveikslo viršus ir apačia atsveria viens kita vainikuojančios deivės ir nuogalabytos pabaisos dėka, tokiu būdu kompozicją galime sudelioti į kelis stačiakampius: centrinis tai skydas su Gorgone, jį apima didesnis su Persejum ir Pegasu, ir likusią, išorinę dalį užima Andromeda, amūrai ir deivė. Horizonto linija tęsiasi pagrindinių herojų krūtinių lygije, kas gali simbolizuoti širdį, kaip žmogaus kūno ir sielos centrą.

Pagrindinis kompozicinis ritmas nukreiptas iš kairės į dešinę, į viršų, tai pakilimo, triumfo momentas. Akių linjios sudaro netaisyklingos, kiaušinio formos apskritimą, formą, būdingą barokinei tapybai.

Galime taip pat išvesti ritminę schemą. Kaip matome ji yra spindulių pavidalo, kas vėl gi simbolizuoja saulę, gyvastį, džiaugsmą. Visos figūros pasvirusios link vieno taško, išskyrus Gorgonės galvą ir pabaisos kųną, kurie akivaizdžiai iškrenta iš bendro ritmo kaip nereikalingi blogio elementai.

Be kita ko, galėtųme išryškinti dar ir toninę schemą. Tai

šviesos ir tamsos santykis paveiksle. Kaip matome šviesių ir užtamsintų vietų yra apylygiai, kas galėtų simbolizuoti amžiną gėrio ir blogio kovą, kurios niekas niekada nelaimi ir nepralaimi. Pagrindiniai šviesos plėmai yra žmonių kūnai, kas vėl gi pabrėžia paveikslo idėjos vitališkumą.

Spalvų analizė

Dailininko paletę skiria nepaprasta šviesoneša. Šviesos pagalba jis perduoda gyvą kūno šilumą ir šaltą metąlo blizgesį, minkštus prižiūrėtus arklio karčius ir persiliejančius auksu ir raudoniu šilko atšvaitus. Kūrinio apačia skiriasi iš bendro fono savo šaltumu, tai mirties aliuzija. Nepaprastai tiksliai ppavaizduotas pabaisos suakmenėjimas, tai net ne miręs kūnas, o tiesiog akmens skulptūra, ir erdvę aplink ją taip pat įgauna suakmenėjimo, negyvumo spalvas, kol švelniai pereina link gyvybės triumfo. Rubenso paletėje pastebime švarių, sodrių, “skambių” dažų. Lokalios spalvos – raudona (reiškianti pergalę), mėlyna (reiškianti dievų dydybę), tamsiai žalia (vandens, jūros spalva) ir aukso-geltona (gyvybės, saulės atspalviai) sudaro pagrindinį paveikslo akcentą, tačiau ypatingo koloristinio turtingumo ir kompozicijos harmonijos pojutis remiasi ne tik jų lygsvara, o pasiekiamas perėjimų nuo vienos spalvinės dėmės prie kkitos plastika ir minkštumu. Rubensas pasiekia tai naudodamas plačią spalvotų šėšėlių ir refleksų gamą. Šedevras tapytas laisvais lengvais potepiais, kuriu pagalba pasiekiamas tas ypatingas rubensiškas kūnų peršviečiamumas. Rubensas atsisakė naudoti baltalus, pastą ir juodus dažus, kuo pasiekdavo tą nepakartojamą aukso aatspalvį, šešėlių permatomumą ir lengvumą, trimatės erdvės pojutį. Apie paveikslą galima teigti, jog jis nutapytas vienu teptuko mostelėjimu.

Išvados

Išanalizavę P.P.Rubenso tapytą paveikslą “Persėjas ir Andromeda” galime teigti, jog tai vienas tobuliausių menininko šedevrų, išgarsėjęs visame pasaulyje kaip tipiškas barokinis kūrinys. Jis tiesiog persmelktas Baroko epochos dydybės ir energijos. Pasižymi Barokui būdinga kompozicija ir spalvine gama. Siužetas atspindi gamtos, mistinių ir žmogaus jėgų sąjungą, jaunystės sultingumą, jausmų galią. Apibendrinant galima pasakyti, kad antikinio pasaulio legendos ir menas turėjo stiprios įtakos Eropinės kultūros susiformavimui, bei gi šiuolaikinės Europos civilizacijai ir kultūrai, naujų srovių mene atsiradimui etc.

Priedai

P.Minjaras “Persėjas ir Andromeda” 1679

Maracone “Persėjas ir Andromeda”

Literatūra ir iliustracijos:

1. http://mrdesign.krasline.ru/articles/art22.shtml

2. JŪRATE MACNORIŪTĖ. STILIAUS ELEMENTAI TAPYBOJE IR JŲ SINTEZĖ. DAKTARO DISERTACIJA

3. www.newchrono.ru

4. www.nearyou.narod.ru/ art/rubens/