Pirmieji meno stiliai

Pirmieji meno stiliai, kurie išliko beveik nepakitę ištisus tūkstantmačius, buvo sukurti Rytų despotų valdomose didžiosiose šalyse oazėse, kur negailestingai kepino saulė ir tik upių drėkinama žemė teikė žmon4ms maisto. Visai kitokios sąlygos buvo švelnesnio klimato šalyse, įsikūrusiose daugybėje mažų ir didelių sąlu, esančių Viduržiemio jūros (tos pačios, su kuria ribojasi anos imperijos) rytinėje dalyje, ir gausiai įlankėlėmis išraižytose Graikijos ir Mažosios Azijos pusasalių pakrantėse. Šios šalys neturėjo vieno valdovo. Čia slapstydamiesi buvo įsikūrę nuotykių ieškotojai jūrininkai ir po tolimas ššalis keliaujantis piratai karaliai, kurie iš prėkybos ir jūrinio plėšikavimo savo pilyse ir uostamiesčiuose susikraudavo didžiulius turtus. Iš pradžių svarbiausias tų kraštų centras buvo Kretos sala; jos karaliai buvo tokie turtingi, kad jų pasiuntiniai keliaudavo net į Egiptą, ir Kretos menas buvo vertinamas net tolimuose kraštuose.

Nėra tiksliai žinoma, nei kokia tauta valdė Kretą, nei kieno menu buvo sekama žemyninėje Graikijos dalyje, ypač Mikėnuose. Paskutiniai radiniai leidžia manyti, kad ta tauta kalbėjusi ankstyvąja graikų kalba.vėliau, 19a.pr.Kr., nauja karingų genčių iš EEuropos banga užliejo įlankomis išraižytą Graikijos pusiasalį, pasiekė Mažosios Azijos krantus, kovėsi ir nugalėjo ankstesnius jų gyventojus. Tik giesmėse, pasakijančiose apie anuos mūšius, teišliko ilgalaikių karų sunaikinto meno grožio ir didybės atgarsiai, mat tos giesmės yra Homero poemos, tarp atvykėlių bbuvo ir mums iš istorijos puslapių pažistami graikai.

Senovės graikų menas pradėjo formuotis II tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje, nykstant Kretos-Mikėnų kultūrai. Jis buvo grubus ir gana primityvus. Čia neliko Kretos stiliui būdingo gyvo judėjimo-atvirkščiai, ankstyvasis graikų menas net labiau sustingęs už egiptičių. Čia išliko homerinio, arba protogeometrinio, laikotarpio ( XI-VIII a. pr. m. e.) architektūros paminklų. Graikų keramika dekoruojama daugiauisa geometriniais ornamentais, net ir žmones vaizduojančios scenos įpinamos į geometrinį piešinį. Pavizdžiui, 1 iliustracijoje matome mirusiojo apraudojimo sceną. Mirusysis guli karste, o aplinkui rikiuojasi virš galvų rankas užlaužusios raudančios moterys-toks apraudojimo paprotys gyvavo beveik visose pirmykštėse visuomenėse.

Atrodo, kad šį paprastumo ir aiškaus grupavimo principą iš dalies perėmė ankstyvasis graikų statybos stilius, 2 iliustracijoje matome senojo stiliaus, kuris gavo ddorėnų genties vardą, graikų šventykla.Tai buvo gentis, kuriai priklausė spartiečiai, pagarsėję savo griežtumu. Iš tiesų, šiuose statiniuosre nėra nieko nereikalingo, viskas čia turi savo paskirtį. Pirmosios šventyklos, matyt,,buvo rengiamos iš rąstų, tai tebūdavo tik nedidelė aptverta erdvė idevo atvaizdui laikyti, o aplinkui rikiavosi tvirtos atramos stoguii.

Archaikos laikotarpiu ( 7 a.pab.-6 a.pr.prieš Kr.) susiformavo šventyklų iš akmens ir marmuro blokų tipai (prostilis, amfiprostilas, peripteris, dipteris) ir architektūriniai orderiai (dorėninis ir jonėninis). Pastarieji lėmė pastatų proporcijas, meninę išraišką. Medinės atramos vvirto kolonomis, remenčiomis stiprias akmenines sijas. Šios skersinės sijos vadinamos architravais, o visas nat kolonų gulantis junginys-antablementu. Viršutinėje dalyje galime įžvelgti rąstų statinio pėdsakus-ji atrodo taip, tarsi mątytusi medinių sijų galai. Šie galai paprastai būdavo žymimi trimis įpjovomis, todėl ir buvo pavadinti graikišku žodžiu triglifais, o tai reiškia “trys įpjovos”. Erdvė tarp šių įpjovų vadinama metopa. Nuostabiausia šių taip aiškiai rąstų statinius imituojančių šventyklų savybė-jų paprastumas ir visumos harmonija. Jei statytojai būtų vartoję kvadratines atramas ar cilindrines kolonas, šios šventyklos atrodytų sunkios ir negrabios. Todėl jie pasirūpino kolonomis suteikti tokią formą , kad jos kiek storėtų ties viduriu ir smailėtu į viršų. Atrodo, tarsi kolonos būtu elastingos-stogo svoris jas spaudžia, bet neiškreipia formos. Jos panašios į kažkokias gyvas būtybes, lengvai nešančias savo krovinį. Nors kai kurios šių šventyklų yra dideles ir įspūdingos, jos nėra tokios milžinoškos kaip egiptiečių statyniai.

Plėtėsimiestai. Juose pastatyta masyvių, monumentalių formų dorėninio orderio šventyklų ( atėnės Eginos s., Apolono Korinte, Heros Olimpijoje, visos VI a.).

Iš visų šių miestų-valstybių žymiausias ir svarbiausias meno raidai buvo Atikos Atėnai. Būtent šiame mieste didžiausia ir nuostabiausia per visą meno istoriją revoliucija davė daugiausia vaisių. Sunku pasakyti, kur ir kada ši revoliucija prasidėjo; tai buvo maždaug tuo metu, kai Graikijoje bbuvo pastatytos pirmosios akmeninės šventyklos-6a.pr.Kr. Mes žinome, kad prieš tai kūrę Rytų imperijų menininkai savo mene siekė savito tobulumo. Jie stengėsi plėtoti protėvių meną ir griežtai vadovautis išmoktomis taisyklėmis, kurios buvo laikomos šventomis. Kai graikai ėmė kalti akmens skūlptūras, jie pradėjo ten, kur buvo sustoję egiptiečiai ir asirai. Iš 3 pav. matome, kad jie studijavo egiptiečių modelius, sekė jas, iš jų mokėsi, kaip iškalti stovinčio jaunolio figūrą, kaip pažymėti kūno dalis ir sąnarius, junginčius tas dalis į visumą. Tačiau, dailininkui, iškalusiam šias figuras, buvo maža vien laikytis kokios nors formulės, kad ir kokia gera ji būtų, todėl jis ėmėsi eksperimentuoti. Jis panoro išsiaiškinti, kaip iš tiesų atrodo keliai. Gal jam nelabai pasisekė, ir jo skulptūros keliai dar mažiau įtikinami nei egiptiečių skulptūrų, bet visų svarbiausia, kad jis nusprendė tai išsiaiškinti pats, užuot vadovavęsis senaisiais nurodymais. Dabar niekas jau ir nemanė, kad reikėtų išmokti kokių nors iš anksto paruoštų žmogaus kūno vaizdavimo taisyklių. Kiekvienas graikų skulptorius norėjo išsiaškinti, kaip jis pats turi pavaizduoti kokį nors kūną. Egiptiečių menas rėmėsi žinojimu. Graikai ėmė vadovautis savo akimis. Ir kai prasidėjo ši revoliucija, niekas nebegalėjo jos sustabdyti. Skulptoriai savo dirbtuvėse diegė naujas idėjas ir naujas žmogaus kūno vaizdavimo būdus, kiekvieną naujovę beregint perimdavo kiti, ppridėdami dar ir savo atradimų.

Kulto ir visuomeniniai pastatai buvo puošiami dekoratyvinėmis skulptūromis, mitologinių siužetų figūrinėmis kompozicijomis ir reljefais; kolonų kapiteliai, antablemento dalys dažytos įvairiomis spalvomis. Susiformavo monumentinės skulptūros tipai: kūras ( nuogo atletiško jaunuolio statula) ir kora ( klostytais drabužiais mergaitės statula). VII a. skulptūrų poza yra statiška, formos schematiškos, proporcijos netaisyklingos ( Artemidės ir Delo salos skulptūra).

griežati išdėliotos. Dailininkas naebejotinai bandė įsivaizduoti, kaip iš tiessų atrodytų, jei šie du žmonės vienas į kitą žiurėtų. Jis jau nebijojo parodyti tik dalį Achilo kairiosios rankos, o kita jos dalis slepiasi už petis. Ir nemano, kad turėtų pavaizduoti viską, ką žino esant. Kai jau ši senoji taisyklė buvo sulaužyta, mene prasidėjo tikra griūtis. Dailininkai padarė vieną didžiausių atradimų-jie atskleidė sutrumpėjimo reiškinį. Kai 6-5 a.pr.Kr. sandūroje dailininkai pirmą kartą išdrįso nupiešti iš priekio matomą pėdą, tai tapo nepaprastos reikšmės įvykių vvisoje meno istorijoje. Tūkstančių tūkstančiose lifgi mūsų laikų išlikusiu egiptiečių ir asirų kūrinių nieko panašaus nera buvę. 5 iliustracijoje pateiktoje graikų vazoje matyti, su kokiu pasididžiavimu buvo perimtas šis atradimas. Prieš mūsų akis jaunas karys dedasi mūšiui šarvus. Iš abiejų pusių stovi tėvai, kurie jam padeda ir patarinėja,-jie dar vaizduojami grynai iš profilio. Jaunojo galva irgi pavaizduota iš profilio, ir nesunku pasebėti, kad dailininkui nebuvo lengva pritaikyti ją prie kūno, atsukto priekiu. Dešinioji koja irgi dar nupiešta “saugiu” būdu, bet kkairioji jau sutrumpiejusi, ir mes matome penkis kojos pirštus tarsi eilutę apskritimų. Ir tai iš tiesų reiškė, kad senasis menas mirė ir buvo palaidotas.

Klasikos laikotarpis ( V a.-IV a. II pusės pr. m. e. pradžia) skirstomas į ankstyvosios ir vvėlyvosios klasikos laikotarpius.

Graikų dailininkai stengėsi kuo aiškiau pavaizduoti savo figuras ir panauduoti kuo daugiau žinių apie žmogaus kūną, bet kartų neiškraipyti tikroviško figurų vaizdo. Jiems vis dar patiko ryškus kontūras ir kompozicijos pusiausvyra.

Didžiojo graikų meno revoliucija, naturalių formų ir sutrumpėjimo atradimas įvyko apskritai pačiu nuostabiausiu žmonijos istorijos laikotarpiu.Tai buvo metas, kai graikijos miestų žmonės pradėjo abėjoti senosiomis tradicijomis, legendomis apie dievus ir ėmė be jokių prietarų gilintis į tikrają daiktų prigimtį.

Tuo pat metu, kai pasiekė viršūnę Atėnų demokratija,pasiekė viršūnę ir graikų menas. Kai Atėnai atrėmė persų antpuolį, Periklio vadovaujami žmonės ėmėsi atstatyti viską, ką persai buvo sugriovę. 480 m.pr.Kr. persai išplėšė ir sudegino ant šventosios Atėnų kalvos Akropolio stovėjusias švrntyklas. Dabar buvo sumanyta jas atstatyti marmurines, ligi ttol neregėtos prabangos ir didybės (6 pav.). Skulptorius Fidijas turėjo sumodeliuoti dievų figūras ir vadovauti šventyklų dekoravimui.

Du didieji Fidijo darbai-Atėnė ir įžymioji Dzeuso Olimpiečio skulptūra-yra negrąžinamai prarasti, tačiau tose šventyklose, kur jos stovėjo, išliko Fidijo laikų puošybos. Iš jų senesnė yra Olimpijos švrntykla, pradėta tikriausiai apie 470m. pr. Kr. Kvadratuose virš architravo (metopose) buvo pavaizduoti Heraklio žygiai.6 iliustracijoje matome epizodą, vaizduojanti, kaip Heraklis buvo siųstas atnešti hesperidžių obuolių.Atėnė,pašaipi visų jo žygių palydovė,pakišo jam ant peties pagalvėlę.

Matosi, kad dailininkas vvis dar vaizduoja figūras arba tiesiai priekiu, arba šonu. Atėnė pavaizduota atsisukusi į mus visiškai priekiu, tik galva pakreipta į šoną, į Heraklį. Nesunku pastebėti, kad šių figurų kompoziciją vis dar lemia tos pačios taisyklės, kurios lėmė ir egiptiečių meną. Tikriausiai ir tie darbai, kurios dailininkams dažnai tekdavo atlikti, irgi pastūmėjo juos tobuliau pažinti judantį žmogaus kūną. Pavyzdžiui, aplink visą Olimpijos šventyklą stovėjo sportininkų-varžybų nugalėtojų skulptūros, skirtos dievams. Kasinėjant Olimpiją, buvo atrasta daug pjedestalų, ant kurių stovėjo tos žymiosios skulptūros,bet pačios skulptūros yra dingusios.Jos buvo iš bronzos, ir kai viduramžiais trūko metalo, tikriausiai buvo perlydytos. Tik Delfuose buvo rasta viena iš tų statulų –vežimų lenktyninko figūra (jos galva pateikta ( 7 apav.).

Yra rasta įvairių kopijų, leidžiančių susidaryti bendrą vaizdą, kaip galėjo atrodyti ,,Disko metikas” (8 pav.). Jauniausias atletas pavaizduotas tą akimirką,kai jis tuoj svies diską. Jį sukūrė Atėnų skulptorius Mironas.Taip pat iškilmingai irmeistriškai figūros komponuojamos ir kituose to laikotarpio graikų darbuose,bet pačius graikus tuo metu labiau jaudino kiti dalykai-naujai atrasta laisvė pavaizduoti žmaogaus kūną bet kokia poza,darant bet koki judėsį,leido jiems atskleisti vidinę vaizduojamųjų figurų būseną.

Amatininkai vazų tapytojai stengėsi neatsilikti nuo atradimų didžiujų menininkų,kuriu darbų ligi mūsų dienų nėra išlikę.59 iliustracijoje matome pavaizduotą jaudinantį epizodą iš Odisejos istorijos. Čia nnereikia nė tikslaus teksto,kad suvoktume jog čia vyksta kažkas dramatiško ir jaudinančio,-žvilgsniai,kuriais vienas į kitą žiuri auklė ir herojus, iškalbesni negu žodžiai.Graikai iš tiesų mokėjo meistriškai perteikti žodžiais nepasakytus žmones siejančius jausmus.

Toks pat sugebėjimas kūno poza atskleisti”sielos judėsius”paverčia paprastą antkapinį paminklą, kokį regime 10iliustracijoje, didžiu meno kūriniu. Reljefe vaizduojama po šiuo akmeniu besiilsinti Hegesė-tokia,kokia atrodė gyva būdama. Priešais stovi tarnaitė ir laikop ištiestoje rankoje brangakmenių dėžutę –iš jos Hegesė tarytum renkasi papuošalą. Tai rami scena.

Graikų reljefe jau atsisakyta dailininkui nepatogių suvaržimų, bet išlaikytas sklandus ir dailus piešinys, kuris jau nebėra geometrizuotas ir kampuotas, bet laisvas ir natūralus. Dviejų moterų pakeltų rankų kreivė,įrėminanti viršutinę dalį, kėdės išlinkimai, atliepiantys tą kreivę, Hegesės ranka, taip paprastai tampanti dėmesio centru, lėtai kūno formomis vilnijančios klostės, iš kurių tiesiog sklinda ramybė,-visa tai sukuria tą paprastą harmoniją,kuria pasauliui davė tik 5 a.pr.

Pirmieji meno stiliai, kurie išliko beveik nepakitę ištisus tūkstantmačius, buvo sukurti Rytų despotų valdomose didžiosiose šalyse oazėse, kur negailestingai kepino saulė ir tik upių drėkinama žemė teikė žmon4ms maisto. Visai kitokios sąlygos buvo švelnesnio klimato šalyse, įsikūrusiose daugybėje mažų ir didelių sąlu, esančių Viduržiemio jūros (tos pačios, su kuria ribojasi anos imperijos) rytinėje dalyje, ir gausiai įlankėlėmis išraižytose Graikijos ir Mažosios Azijos pusasalių ppakrantėse. Šios šalys neturėjo vieno valdovo. Čia slapstydamiesi buvo įsikūrę nuotykių ieškotojai jūrininkai ir po tolimas šalis keliaujantis piratai karaliai, kurie iš prėkybos ir jūrinio plėšikavimo savo pilyse ir uostamiesčiuose susikraudavo didžiulius turtus. Iš pradžių svarbiausias tų kraštų centras buvo Kretos sala; jos karaliai buvo tokie turtingi, kad jų pasiuntiniai keliaudavo net į Egiptą, ir Kretos menas buvo vertinamas net tolimuose kraštuose.

Nėra tiksliai žinoma, nei kokia tauta valdė Kretą, nei kieno menu buvo sekama žemyninėje Graikijos dalyje, ypač Mikėnuose. Paskutiniai radiniai leidžia manyti, kad ta tauta kalbėjusi ankstyvąja graikų kalba.vėliau, 19a.pr.Kr., nauja karingų genčių iš Europos banga užliejo įlankomis išraižytą Graikijos pusiasalį, pasiekė Mažosios Azijos krantus, kovėsi ir nugalėjo ankstesnius jų gyventojus. Tik giesmėse, pasakijančiose apie anuos mūšius, teišliko ilgalaikių karų sunaikinto meno grožio ir didybės atgarsiai, mat tos giesmės yra Homero poemos, tarp atvykėlių buvo ir mums iš istorijos puslapių pažistami graikai.

ir žmones vaizduojančios scenos įpinamos į geometrinį piešinį. Pavizdžiui, 1 iliustracijoje matome mirusiojo apraudojimo sceną. Mirusysis guli karste, o aplinkui rikiuojasi virš galvų rankas užlaužusios raudančios moterys-toks apraudojimo paprotys gyvavo beveik visose pirmykštėse visuomenėse.

Atrodo, kad šį paprastumo ir aiškaus grupavimo principą iš dalies perėmė ankstyvasis graikų statybos stilius, 2 iliustracijoje matome senojo stiliaus, kuris gavo dorėnų genties vardą, graikų šventykla.Tai buvo gentis, kuriai priklausė spartiečiai, pagarsėję savo griežtumu. Iš tiesų, šiuose statiniuosre nėra nieko nereikalingo, viskas čia turi savo ppaskirtį. Pirmosios šventyklos, matyt,,buvo rengiamos iš rąstų, tai tebūdavo tik nedidelė aptverta erdvė idevo atvaizdui laikyti, o aplinkui rikiavosi tvirtos atramos stoguii.

Archaikos laikotarpiu ( 7 a.pab.-6 a.pr.prieš Kr.) susiformavo šventyklų iš akmens ir marmuro blokų tipai (prostilis, amfiprostilas, peripteris, dipteris) ir architektūriniai orderiai (dorėninis ir jonėninis). Pastarieji lėmė pastatų proporcijas, meninę išraišką. Medinės atramos virto kolonomis, remenčiomis stiprias akmenines sijas. Šios skersinės sijos vadinamos architravais, o visas nat kolonų gulantis junginys-antablementu. Viršutinėje dalyje galime įžvelgti rąstų statinio pėdsakus-ji aatrodo taip, tarsi mątytusi medinių sijų galai. Šie galai paprastai būdavo žymimi trimis įpjovomis, todėl ir buvo pavadinti graikišku žodžiu triglifais, o tai reiškia “trys įpjovos”. Erdvė tarp šių įpjovų vadinama metopa. Nuostabiausia šių taip aiškiai rąstų statinius imituojančių šventyklų ssavybė-jų paprastumas ir visumos harmonija. Jei statytojai būtų vartoję kvadratines atramas ar cilindrines kolonas, šios šventyklos atrodytų sunkios ir negrabios. Todėl jie pasirūpino kolonomis suteikti tokią formą , kad jos kiek storėtų ties viduriu ir smailėtu į viršų. Atrodo, tarsi kolonos būtu elastingos-stogo svoris jas spaudžia, bet neiškreipia formos. Jos panašios į kažkokias gyvas būtybes, lengvai nešančias savo krovinį. Nors kai kurios šių šventyklų yra dideles ir įspūdingos, jos nėra tokios milžinoškos kaip egiptiečių statyniai.

Plėtėsimiestai. Juose pastatyta masyvių, monumentalių formų dorėninio orderio šventyklų ( atėnės Eginos s., Apolono Korinte, Heros Olimpijoje, visos VI a.).

Iš visų šių miestų-valstybių žymiausias ir svarbiausias meno raidai buvo Atikos Atėnai. Būtent šiame mieste didžiausia ir nuostabiausia per visą meno istoriją revoliucija davė daugiausia vvaisių. Sunku pasakyti, kur ir kada ši revoliucija prasidėjo; tai buvo maždaug tuo metu, kai Graikijoje buvo pastatytos pirmosios akmeninės šventyklos-6a.pr.Kr. Mes žinome, kad prieš tai kūrę Rytų imperijų menininkai savo mene siekė savito tobulumo. Jie stengėsi plėtoti protėvių meną ir griežtai vadovautis išmoktomis taisyklėmis, kurios buvo laikomos šventomis. Kai graikai ėmė kalti akmens skūlptūras, jie pradėjo ten, kur buvo sustoję egiptiečiai ir asirai. Iš 3 pav. matome, kad jie studijavo egiptiečių modelius, sekė jas, iš jų mokėsi, kaip iškalti sstovinčio jaunolio figūrą, kaip pažymėti kūno dalis ir sąnarius, junginčius tas dalis į visumą. Tačiau, dailininkui, iškalusiam šias figuras, buvo maža vien laikytis kokios nors formulės, kad ir kokia gera ji būtų, todėl jis ėmėsi eksperimentuoti. Jis panoro išsiaiškinti, kaip iš tiesų atrodo keliai. Gal jam nelabai pasisekė, ir jo skulptūros keliai dar mažiau įtikinami nei egiptiečių skulptūrų, bet visų svarbiausia, kad jis nusprendė tai išsiaiškinti pats, užuot vadovavęsis senaisiais nurodymais. Dabar niekas jau ir nemanė, kad reikėtų išmokti kokių nors iš anksto paruoštų žmogaus kūno vaizdavimo taisyklių. Kiekvienas graikų skulptorius norėjo išsiaškinti, kaip jis pats turi pavaizduoti kokį nors kūną. Egiptiečių menas rėmėsi žinojimu. Graikai ėmė vadovautis savo akimis. Ir kai prasidėjo ši revoliucija, niekas nebegalėjo jos sustabdyti. Skulptoriai savo dirbtuvėse diegė naujas idėjas ir naujas žmogaus kūno vaizdavimo būdus, kiekvieną naujovę beregint perimdavo kiti, pridėdami dar ir savo atradimų.

Skulptorių pavyzdžiu sekė ir ttapytojai.Apie jų darbus težinome tiek, kiek mums pasakoja graikų rašytojai, tačiau labai svarbu suvokti, kad daugelis graikų dailininkų tuo metu buvo dar garsesni nei graikų skulptoiriai. Tik iš keramikos dirbinių dekoravimo tegalime susidaryti bent apytikri vaizdą, kokia tuo metu buvo graikų tapyba. Šie ištapyti indai dažnai yra vadinami vazomis, nors juose daug dažniau buvo laikoma alyva ar vynas negu gėlės. Jos paplito VI a. (ypač Atikoje). Atėnuose indų dekoravimas buvo svarbi gamybos šaka, ir samdomi indų amatininkai, kaip ir menininkai, savo dirbiniuose su džiaugsmu pritaikydavo dailės naujoves. Ankstyvosiose, 6a.pr.Kr.ištapytose vazose dar matome egiptietiško metodo pėdsakų. 4 iliustracijos vazoje pavaizduoti du Homero herojai-Achilas ir Ajantas, palapinėje žaidžia kauliukais. Abi figuros pavaizduotos grynai iš profilio, o jų akys matomos tarsi iš priekio. Tačiau jų kūnai piešiami jau ne egiptiečių maniera, o rankos ir kojos nėra taip aiškiai ir griežati išdėliotos. Dailininkas naebejotinai bandė įsivaizduoti, kaip iš tiessų atrodytų, jei šie du žmonės vienas į kitą žiurėtų. Jis jau nebijojo parodyti tik dalį Achilo kairiosios rankos, o kita jos dalis slepiasi už petis. Ir nemano, kad turėtų pavaizduoti viską, ką žino esant. Kai jau ši senoji taisyklė buvo sulaužyta, mene prasidėjo tikra griūtis. Dailininkai padarė vieną didžiausių atradimų-jie atskleidė sutrumpėjimo reiškinį. Kai 6-5 aa.pr.Kr. sandūroje dailininkai pirmą kartą išdrįso nupiešti iš priekio matomą pėdą, tai tapo nepaprastos reikšmės įvykių visoje meno istorijoje. Tūkstančių tūkstančiose lifgi mūsų laikų išlikusiu egiptiečių ir asirų kūrinių nieko panašaus nera buvę. 5 iliustracijoje pateiktoje graikų vazoje matyti, su kokiu pasididžiavimu buvo perimtas šis atradimas. Prieš mūsų akis jaunas karys dedasi mūšiui šarvus. Iš abiejų pusių stovi tėvai, kurie jam padeda ir patarinėja,-jie dar vaizduojami grynai iš profilio. Jaunojo galva irgi pavaizduota iš profilio, ir nesunku pasebėti, kad dailininkui nebuvo lengva pritaikyti ją prie kūno, atsukto priekiu. Dešinioji koja irgi dar nupiešta “saugiu” būdu, bet kairioji jau sutrumpiejusi, ir mes matome penkis kojos pirštus tarsi eilutę apskritimų. Ir tai iš tiesų reiškė, kad senasis menas mirė ir buvo palaidotas.

Klasikos laikotarpis ( V a.-IV a. II pusės pr. m. e. pradžia) skirstomas į ankstyvosios ir vėlyvosios klasikos laikotarpius.

ėmė be jokių prietarų gilintis į tikrają daiktų prigimtį.

Tuo pat metu, kai pasiekė viršūnę Atėnų demokratija,pasiekė viršūnę ir graikų menas. Kai Atėnai atrėmė persų antpuolį, Periklio vadovaujami žmonės ėmėsi atstatyti viską, ką persai buvo sugriovę. 480 m.pr.Kr. persai išplėšė ir sudegino ant šventosios Atėnų kalvos Akropolio stovėjusias švrntyklas. Dabar buvo sumanyta jas atstatyti marmurines, ligi tol neregėtos prabangos ir didybės (6 pav.). Skulptorius Fidijas turėjo sumodeliuoti dievų figūras ir vadovauti šventyklų dekoravimui.

Du didieji Fidijo darbai-Atėnė ir įžymioji Dzeuso OOlimpiečio skulptūra-yra negrąžinamai prarasti, tačiau tose šventyklose, kur jos stovėjo, išliko Fidijo laikų puošybos. Iš jų senesnė yra Olimpijos švrntykla, pradėta tikriausiai apie 470m. pr. Kr. Kvadratuose virš architravo (metopose) buvo pavaizduoti Heraklio žygiai.6 iliustracijoje matome epizodą, vaizduojanti, kaip Heraklis buvo siųstas atnešti hesperidžių obuolių.Atėnė,pašaipi visų jo žygių palydovė,pakišo jam ant peties pagalvėlę.

Matosi, kad dailininkas vis dar vaizduoja figūras arba tiesiai priekiu, arba šonu. Atėnė pavaizduota atsisukusi į mus visiškai priekiu, tik galva pakreipta į šoną, į Heraklį. Nesunku ppastebėti, kad šių figurų kompoziciją vis dar lemia tos pačios taisyklės, kurios lėmė ir egiptiečių meną. Tikriausiai ir tie darbai, kurios dailininkams dažnai tekdavo atlikti, irgi pastūmėjo juos tobuliau pažinti judantį žmogaus kūną. Pavyzdžiui, aplink visą Olimpijos šventyklą stovėjo sportininkų-varžybų nnugalėtojų skulptūros, skirtos dievams. Kasinėjant Olimpiją, buvo atrasta daug pjedestalų, ant kurių stovėjo tos žymiosios skulptūros,bet pačios skulptūros yra dingusios.Jos buvo iš bronzos, ir kai viduramžiais trūko metalo, tikriausiai buvo perlydytos. Tik Delfuose buvo rasta viena iš tų statulų –vežimų lenktyninko figūra (jos galva pateikta ( 7 apav.).

Amatininkai vazų tapytojai stengėsi neatsilikti nuo atradimų didžiujų mmenininkų,kuriu darbų ligi mūsų dienų nėra išlikę.59 iliustracijoje matome pavaizduotą jaudinantį epizodą iš Odisejos istorijos. Čia nereikia nė tikslaus teksto,kad suvoktume jog čia vyksta kažkas dramatiško ir jaudinančio,-žvilgsniai,kuriais vienas į kitą žiuri auklė ir herojus, iškalbesni negu žodžiai.Graikai iš tiesų mokėjo meistriškai perteikti žodžiais nepasakytus žmones siejančius jausmus.

Toks pat sugebėjimas kūno poza atskleisti”sielos judėsius”paverčia paprastą antkapinį paminklą, kokį regime 10iliustracijoje, didžiu meno kūriniu. Reljefe vaizduojama po šiuo akmeniu besiilsinti Hegesė-tokia,kokia atrodė gyva būdama. Priešais stovi tarnaitė ir laikop ištiestoje rankoje bbrangakmenių dėžutę –iš jos Hegesė tarytum renkasi papuošalą. Tai rami scena.

Pirmieji meno stiliai, kurie išliko beveik nepakitę ištisus tūkstantmačius, buvo sukurti Rytų despotų valdomose didžiosiose šalyse oazėse, kur negailestingai kepino saulė ir tik upių drėkinama žemė teikė žmon4ms maisto. Visai kitokios sąlygos buvo švelnesnio klimato šalyse, įsikūrusiose daugybėje mažų ir didelių sąlu, esančių Viduržiemio jūros (tos pačios, su kuria ribojasi anos imperijos) rytinėje dalyje, ir gausiai įlankėlėmis išraižytose Graikijos ir Mažosios Azijos pusasalių pakrantėse. Šios šalys neturėjo vieno valdovo. Čia slapstydamiesi buvo įsikūrę nuotykių ieškotojai jūrininkai ir po tolimas šalis keliaujantis piratai karaliai, kurie iš prėkybos ir jūrinio plėšikavimo savo pilyse ir uostamiesčiuose susikraudavo didžiulius turtus. Iš pradžių svarbiausias tų kraštų centras buvo Kretos sala; jos karaliai buvo tokie turtingi, kad jų pasiuntiniai keliaudavo net į Egiptą, ir Kretos menas buvo vertinamas net tolimuose kraštuose.

Nėra tiksliai žžinoma, nei kokia tauta valdė Kretą, nei kieno menu buvo sekama žemyninėje Graikijos dalyje, ypač Mikėnuose. Paskutiniai radiniai leidžia manyti, kad ta tauta kalbėjusi ankstyvąja graikų kalba.vėliau, 19a.pr.Kr., nauja karingų genčių iš Europos banga užliejo įlankomis išraižytą Graikijos pusiasalį, pasiekė Mažosios Azijos krantus, kovėsi ir nugalėjo ankstesnius jų gyventojus. Tik giesmėse, pasakijančiose apie anuos mūšius, teišliko ilgalaikių karų sunaikinto meno grožio ir didybės atgarsiai, mat tos giesmės yra Homero poemos, tarp atvykėlių buvo ir mums iš istorijos puslapių pažistami graikai.

Atrodo, kad šį paprastumo ir aiškaus grupavimo principą iš dalies perėmė ankstyvasis graikų statybos stilius, 2 iliustracijoje matome senojo stiliaus, kuris gavo dorėnų genties vardą, graikų šventykla.Tai buvo gentis, kuriai ppriklausė spartiečiai, pagarsėję savo griežtumu. Iš tiesų, šiuose statiniuosre nėra nieko nereikalingo, viskas čia turi savo paskirtį. Pirmosios šventyklos, matyt,,buvo rengiamos iš rąstų, tai tebūdavo tik nedidelė aptverta erdvė idevo atvaizdui laikyti, o aplinkui rikiavosi tvirtos atramos stoguii.

Archaikos laikotarpiu ( 7 a.pab.-6 a.pr.prieš Kr.) susiformavo šventyklų iš akmens ir marmuro blokų tipai (prostilis, amfiprostilas, peripteris, dipteris) ir architektūriniai orderiai (dorėninis ir jonėninis). Pastarieji lėmė pastatų proporcijas, meninę išraišką. Medinės atramos virto kolonomis, remenčiomis stiprias akmenines sijas. Šios skersinės sijos vadinamos architravais, o visas nat kolonų gulantis junginys-antablementu. Viršutinėje dalyje galime įžvelgti rąstų statinio pėdsakus-ji atrodo taip, tarsi mątytusi medinių sijų galai. Šie galai paprastai būdavo žymimi trimis įpjovomis, todėl ir buvo pavadinti graikišku žodžiu triglifais, o tai reiškia “trys įpjovos”. Erdvė tarp šių įpjovų vadinama metopa. Nuostabiausia šių taip aiškiai rąstų statinius imituojančių šventyklų savybė-jų paprastumas ir visumos harmonija. Jei statytojai būtų vartoję kvadratines atramas ar cilindrines kolonas, šios šventyklos atrodytų sunkios ir negrabios. Todėl jie pasirūpino kolonomis suteikti tokią formą , kad jos kiek storėtų ties viduriu ir smailėtu į viršų. Atrodo, tarsi kolonos būtu elastingos-stogo svoris jas spaudžia, bet neiškreipia formos. Jos panašios į kažkokias gyvas būtybes, lengvai nešančias savo krovinį. Nors kai kurios šių šventyklų

yra dideles ir įspūdingos, jos nėra tokios milžinoškos kaip egiptiečių statyniai.

Plėtėsimiestai. Juose pastatyta masyvių, monumentalių formų dorėninio orderio šventyklų ( atėnės Eginos s., Apolono Korinte, Heros Olimpijoje, visos VI a.).

Iš visų šių miestų-valstybių žymiausias ir svarbiausias meno raidai buvo Atikos Atėnai. Būtent šiame mieste didžiausia ir nuostabiausia per visą meno istoriją revoliucija davė daugiausia vaisių. Sunku pasakyti, kur ir kada ši revoliucija prasidėjo; tai buvo maždaug tuo metu, kai Graikijoje buvo pastatytos pirmosios akmeninės šventyklos-6a.pr.Kr. Mes žinome, kad pprieš tai kūrę Rytų imperijų menininkai savo mene siekė savito tobulumo. Jie stengėsi plėtoti protėvių meną ir griežtai vadovautis išmoktomis taisyklėmis, kurios buvo laikomos šventomis. Kai graikai ėmė kalti akmens skūlptūras, jie pradėjo ten, kur buvo sustoję egiptiečiai ir asirai. Iš 3 pav. matome, kad jie studijavo egiptiečių modelius, sekė jas, iš jų mokėsi, kaip iškalti stovinčio jaunolio figūrą, kaip pažymėti kūno dalis ir sąnarius, junginčius tas dalis į visumą. Tačiau, dailininkui, iškalusiam šias figuras, buvo maža vien laikytis kokios nnors formulės, kad ir kokia gera ji būtų, todėl jis ėmėsi eksperimentuoti. Jis panoro išsiaiškinti, kaip iš tiesų atrodo keliai. Gal jam nelabai pasisekė, ir jo skulptūros keliai dar mažiau įtikinami nei egiptiečių skulptūrų, bet visų svarbiausia, kad jis nusprendė ttai išsiaiškinti pats, užuot vadovavęsis senaisiais nurodymais. Dabar niekas jau ir nemanė, kad reikėtų išmokti kokių nors iš anksto paruoštų žmogaus kūno vaizdavimo taisyklių. Kiekvienas graikų skulptorius norėjo išsiaškinti, kaip jis pats turi pavaizduoti kokį nors kūną. Egiptiečių menas rėmėsi žinojimu. Graikai ėmė vadovautis savo akimis. Ir kai prasidėjo ši revoliucija, niekas nebegalėjo jos sustabdyti. Skulptoriai savo dirbtuvėse diegė naujas idėjas ir naujas žmogaus kūno vaizdavimo būdus, kiekvieną naujovę beregint perimdavo kiti, pridėdami dar ir savo atradimų.

Kulto ir visuomeniniai pastatai buvo puošiami dekoratyvinėmis skulptūromis, mitologinių siužetų figūrinėmis kompozicijomis ir reljefais; kolonų kapiteliai, antablemento dalys dažytos įvairiomis spalvomis. Susiformavo monumentinės skulptūros tipai: kūras ( nuogo atletiško jaunuolio statula) ir kora ( klostytais drabužiais mergaitės statula). VII a. skulptūrų poza yra sstatiška, formos schematiškos, proporcijos netaisyklingos ( Artemidės ir Delo salos skulptūra).

Skulptorių pavyzdžiu sekė ir tapytojai.Apie jų darbus težinome tiek, kiek mums pasakoja graikų rašytojai, tačiau labai svarbu suvokti, kad daugelis graikų dailininkų tuo metu buvo dar garsesni nei graikų skulptoiriai. Tik iš keramikos dirbinių dekoravimo tegalime susidaryti bent apytikri vaizdą, kokia tuo metu buvo graikų tapyba. Šie ištapyti indai dažnai yra vadinami vazomis, nors juose daug dažniau buvo laikoma alyva ar vynas negu gėlės. Jos paplito VI a. ((ypač Atikoje). Atėnuose indų dekoravimas buvo svarbi gamybos šaka, ir samdomi indų amatininkai, kaip ir menininkai, savo dirbiniuose su džiaugsmu pritaikydavo dailės naujoves. Ankstyvosiose, 6a.pr.Kr.ištapytose vazose dar matome egiptietiško metodo pėdsakų. 4 iliustracijos vazoje pavaizduoti du Homero herojai-Achilas ir Ajantas, palapinėje žaidžia kauliukais. Abi figuros pavaizduotos grynai iš profilio, o jų akys matomos tarsi iš priekio. Tačiau jų kūnai piešiami jau ne egiptiečių maniera, o rankos ir kojos nėra taip aiškiai ir griežati išdėliotos. Dailininkas naebejotinai bandė įsivaizduoti, kaip iš tiessų atrodytų, jei šie du žmonės vienas į kitą žiurėtų. Jis jau nebijojo parodyti tik dalį Achilo kairiosios rankos, o kita jos dalis slepiasi už petis. Ir nemano, kad turėtų pavaizduoti viską, ką žino esant. Kai jau ši senoji taisyklė buvo sulaužyta, mene prasidėjo tikra griūtis. Dailininkai padarė vieną didžiausių atradimų-jie atskleidė sutrumpėjimo reiškinį. Kai 6-5 a.pr.Kr. sandūroje dailininkai pirmą kartą išdrįso nupiešti iš priekio matomą pėdą, tai tapo nepaprastos reikšmės įvykių visoje meno istorijoje. Tūkstančių tūkstančiose lifgi mūsų laikų išlikusiu egiptiečių ir asirų kūrinių nieko panašaus nera buvę. 5 iliustracijoje pateiktoje graikų vazoje matyti, su kokiu pasididžiavimu buvo perimtas šis atradimas. Prieš mūsų akis jaunas karys dedasi mūšiui šarvus. Iš abiejų pusių stovi tėvai, kurie jam padeda ir patarinėja,-jie ddar vaizduojami grynai iš profilio. Jaunojo galva irgi pavaizduota iš profilio, ir nesunku pasebėti, kad dailininkui nebuvo lengva pritaikyti ją prie kūno, atsukto priekiu. Dešinioji koja irgi dar nupiešta “saugiu” būdu, bet kairioji jau sutrumpiejusi, ir mes matome penkis kojos pirštus tarsi eilutę apskritimų. Ir tai iš tiesų reiškė, kad senasis menas mirė ir buvo palaidotas.

Klasikos laikotarpis ( V a.-IV a. II pusės pr. m. e. pradžia) skirstomas į ankstyvosios ir vėlyvosios klasikos laikotarpius.

Tuo pat metu, kai pasiekė viršūnę Atėnų demokratija,pasiekė viršūnę ir graikų menas. Kai Atėnai atrėmė persų antpuolį, Periklio vadovaujami žmonės ėmėsi atstatyti viską, ką persai buvo sugriovę. 480 m.pr.Kr. persai išplėšė ir sudegino ant šventosios Atėnų kalvos Akropolio stovėjusias švrntyklas. Dabar buvo sumanyta jas atstatyti marmurines, ligi tol neregėtos prabangos ir didybės (6 pav.). Skulptorius FFidijas turėjo sumodeliuoti dievų figūras ir vadovauti šventyklų dekoravimui.

Matosi, kad dailininkas vis dar vaizduoja figūras arba tiesiai priekiu, arba šonu. Atėnė pavaizduota atsisukusi į mus visiškai priekiu, tik galva pakreipta į šoną, į Heraklį. Nesunku pastebėti, kad šių figurų kompoziciją vis dar lemia tos pačios taisyklės, kurios lėmė ir egiptiečių meną. Tikriausiai ir tie darbai, kurios dailininkams dažnai tekdavo atlikti, irgi pastūmėjo juos tobuliau pažinti judantį žmogaus kūną. Pavyzdžiui, aplink visą Olimpijos šventyklą stovėjo sportininkų-varžybų nugalėtojų skulptūros, skirtos dievams. Kasinėjant Olimpiją, buvo atrasta daug pjedestalų, ant kurių stovėjo tos žymiosios skulptūros,bet pačios skulptūros yra dingusios.Jos buvo iš bronzos, ir kai viduramžiais trūko metalo, tikriausiai buvo perlydytos. Tik Delfuose buvo rasta viena iš tų statulų –vežimų lenktyninko figūra (jos galva pateikta ( 7 apav.).

Yra rasta įvairių kopijų, leidžiančių susidaryti bendrą vaizdą, kaip galėjo atrodyti ,,Disko metikas” (8 pav.). Jauniausias atletas

pavaizduotas tą akimirką,kai jis tuoj svies diską. Jį sukūrė Atėnų skulptorius Mironas.Taip pat iškilmingai irmeistriškai figūros komponuojamos ir kituose to laikotarpio graikų darbuose,bet pačius graikus tuo metu labiau jaudino kiti dalykai-naujai atrasta laisvė pavaizduoti žmaogaus kūną bet kokia poza,darant bet koki judėsį,leido jiems atskleisti vidinę vaizduojamųjų figurų būseną.

Amatininkai vazų tapytojai stengėsi neatsilikti nuo atradimų didžiujų menininkų,kuriu darbų ligi mūsų dienų nėra išlikę.59 iliustracijoje matome pavaizduotą jaudinantį epizodą iš Odisejos istorijos. Čia nereikia nė tikslaus teksto,kad suvoktume jog čia vyksta kkažkas dramatiško ir jaudinančio,-žvilgsniai,kuriais vienas į kitą žiuri auklė ir herojus, iškalbesni negu žodžiai.Graikai iš tiesų mokėjo meistriškai perteikti žodžiais nepasakytus žmones siejančius jausmus.

Graikų reljefe jau atsisakyta dailininkui nepatogių suvaržimų, bet išlaikytas sklandus ir dailus piešinys, kkuris jau nebėra geometrizuotas ir kampuotas, bet laisvas ir natūralus. Dviejų moterų pakeltų rankų kreivė,įrėminanti viršutinę dalį, kėdės išlinkimai, atliepiantys tą kreivę, Hegesės ranka, taip paprastai tampanti dėmesio centru, lėtai kūno formomis vilnijančios klostės, iš kurių tiesiog sklinda ramybė,-visa tai ssukuria tą paprastą harmoniją,kuria pasauliui davė tik 5 a.pr.