renesansas

Renasanso architektūra Lietuvoje

Renesansas

Renesansas — tai kultūros ir meno suklestėjimo laikotarpis, orientuotas į antiką. Renesanso ( it. Rinascita, pranc. Renaissance — atgimimas) terminą pirmas pavartojo Džordžas Vazaris savo veikale „ Žymiųjų italų architektų, tapytojų ir skulptorių biografijos “ ( 1550 m. ). Šiuo terminu vadinama nauja kultūros srovė ir meno stilius. Renesansas skirstomas į keturis laikotarpius: protorenesansą, ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį, arba manierizmą. XIV – XVI a. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis iir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra.

Renesansas Lietuvoje

Lietuvoje humanizmo judėjimas pprasidėjo tik XVI a. pradžioje. Tuo metu Lietuvoje vyko dideli ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo pokyčiai, augo gyvenvietės, kūrėsi miestai. XVI a. atsirado lietuvių raštija, parašyti pirmieji metraščiai, išspausdintas Lietuvos Statutas, įsteigtas universitetas (1579 m.). Lietuvos didikai į savo dvarus kkvietė mokslininkus ir menininkus. Rašytojai temų ieškojo senovės Graikijos, Romos ir Lietuvos praeityje, mėgdžiojo antikos rašytojus.

Architektūra

XVI a. pabaigoje —XVII a. pirmojoje pusėje lietuviškajai architektūrai poveikį darė italų ir Nyderlandų mokyklos, vėliau vis aktyvėjo vielinių architektų veikla. Renesanso stilius Lietuvoje reiškėsi rezidencinių ir bastioninių pilių statyboje, sakralinėje, visuomeninių ir gyvenamųjų namų architektūroje. Šiuo laikotarpiu atsirado naujos paskirties privačių pilių, kurios buvo skirtos rezidencijai ir gynybai. Dažniausiai jos buvo statomos su uždarais vidiniais kiemais, susiiptinios gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis arba bastionais bei gynybiniais grioviais. Tokia buvo Vilniaus Žemutinė pilis — Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija (nugriauta 1802 m ). Italų bastioninių pilių pavyzdžiu 1586—1589 m. pastatyta rezidencinė Biržų pilis. XVI a. antroje pusėje pastatytos Nesvyžiaus, Raudonės, Panemunės (16O<4—1610) pilys. 1503 m. pradėta sstatyti Vilniaus mūrinė gynybinė siena, kuri užbaigta po 19 metų. Gynybinė siena sudarė vientisą kompleksą su pilimis ir jų įtvirtinimais. Ji netaisyklingu daugiakampiu juosė centrinę miesto dalį ir tąsėsi apie tris kilometrus. Vilniaus gynybinės sienos fragmentų dar ir dabar yra išlikę keliose vietose. Gynybinė siena turėjo ne vienerius vartus. Netoli Subačiaus vartų XVII a. pradžioje buvo pastatyta bastėja — artilerijai pritaikytas įtvirtinimas. XVI a. viduryje pradėti statyti mūriniai gyvenamieji rūmai. Jie paprastai buvo stačiakampio plano, dviaukščiai su keturkampiais arba apskritais bbokštais kampuose. Tokie yra apie i 537 m. statyti Siesikų dvaro rūmai, kuriuos iš trijų pusių supa ežeras, o pietvakarių pusėje — gilus gynybinis griovys. XVII a. viduryje ant Nevėžio kranto pastatytas Raudondvario rūmų kompleksas, susidedantis iš Didžiųjų ir Mažųjų rūmų. Vilniuje XVI a. pradžioje pastatyti Radvilų rūmai, XVII a. pradžioje — LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos rūmai, kurie savo puošnumu ir dekoratyvumu artimi Šiaurės Europos Nyderlandų renesanso stiliui. Renesanso laikotarpio bažnyčios iš pradžių buvo nesudėtingo tuno, pailgo stačiakampio plano, su bokštais, turinčios gotikos elementų, — stačiais stogais, smailiom angų arkom. Seniausia renesansinė bažnyčia -— Simno bažnyčia su dviem bokštais pagrindinio fasado kampuose. 1627 m. kanclerio Leono Sapiegos iniciatyva buvo pastatyta Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia, kurioje gotikos ir renesanso bruožai sudarė darnią vienovę. Renesansui būdingą orderinę sistemą čia matome stilizuotuose korintiniuose piliastruose. Du bokštai pagrindinio fasado kampuose kartu su frontonu sudaro dekoratyvų, puošnų pastato akcentą. Šioje bažnyčioje stovi vienintelis Lietuvoje išlikęs renesansinis altorius iš įvairiaspalvio marmuro ir alebastro. Renesanso laikotarpiu pastatyta Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia, taip pat Videniškių, Kelmės bažnyčios.

XVI a. pradėtos steigti mokyklos. Didžiausias Šio laikotarpio mokyklų pastatų kompleksas — Vilniaus universiteto rūmai. Jo statyba truko iki XIX amžiaus. Tai sudėtingas ansamblis iš įvairaus dydžio kiemų, apie kuriuos išdėstytos mmokymo patalpos, gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu kompleksą sudarė Skargos ir Observatorijos kiemai. Vilniaus universiteto ansamblyje ryšiais italų renesanso architektūros bruožai. Šis architektūrinis kompleksas unikalus ne tik Lietuvoje, jis vienas žymiausių Šiaurės Rytų Europoje. Vėlyvajam Renesansui priskirtini Vilniaus Alumnato rūmai (1585— 1622), kuriuos puošia sgrafito ornamentinės kompozicijos, uždarą pastato kiemą supa arkados-lodžijos.

Viršuje — Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir Bernardinų vienuolynas. Tai vienintelis Vilniuje renesansinių pastatų ansamblis ( Šv. Mykolo g. 9 ). 1956 m. Bažnyčioje įrengtas architektūros muziejus, tebeveikiantis iki šiol.

Apačioje — alumnatas. Taip vadinosi Vilniaus dvasinė seminarija, kurią 1582 m. Įsteigė popiežius Grigalius XIII. Trijų aukštų rūmai su kiemo arkadomis pastatyti 1622 m. Tai vienas gražiausių Vilniaus kiemų.

Raudondvario rūmų kompleksas.

Lietuvoje įsivyravo nauji renesansiniai miesto planavimo principai. Pirmiausiai buvo pertvarkomi valdovui priklausantys prekybos ir amatų centrai. Pirmasis miestas, perstatytas pagal stačiakampio schemą, buvo karalienei Bonai priklausantis Kaunas. Jame po 1537 m. Gaisro suplanuota stačiakampė aikštė, joje numatyta vieta miesto rotušei. Iš visų aikštės kraštų stačiai ėjo tiesios gatvės. Kirsdamosi su tolesnėmis gatvėmis jos sudarė kvartalus. Kauno centrą ( dabartinį senamiestį ) pradėta formuoti kaip renesansinį ansamblį. Lietuvoje XVI a. antroje pusėje vykdant Valakų reformą pagal stačiakampio plano schemą buvo pertvarkyti arba naujai suformuoti Jurbarkas, Virbalis, Biržai, Kėdainiai, SSkuodas, Nesvyžius, Kretinga. Didesni miestai, kaip kad Vilnius, Kaunas. Klaipėda, Biržai, buvo apjuosti gynybinėm sienom.

Renesanso Aukso amžius prasidėjo XVI a. antroje pusėje, po Lietuvos ir Lenkijos unijos ( 1569 m. ). Tuomet ypač suklestėjo Vilnius. Jame 1570 m. Buvo įsteigta pirmoji Rytų Europoje aukštoji mokykla — Jėzuitų kolegija ( dabartinis Vilniaus Universitetas ). Vilnius virto reikšmingu Rytų Europos mokslo ir kultūros centru.

1) Biržų planas. XVII a. pr.

2) Šiaurės Europos renesanso stiliaus Vilniaus gynybinės sienos Medininkų ( Aušros ) vartai.XVI a. Tai vienas iš Vilniaus simbolių — katalikų šventovė, garsi visoje Lietuvoje ir užsienyje, gerbiama ir kitų tikėjimu. Vartai, pastatyti kelyje į Medininkus, Ašmeną ir Minską, pradžioje vadinti Medininkų vardu, buvo vieni iš pirmųjų penkerių Vilniaus vartų, įrengtų drauge su miesto siena ( 1503-1522 m. ). Šaltiniuose jie pirma sykį paminėti 1514 m.

Iki mūsų laikų išliko renesanso stiliaus bastioninių pilių, rūmų, gyvenamųjų namų, rotušių, bažnyčių, vienuolynų, miesto gynybinių sienų ir vartų.

Žymiausi italų renesanso stiliaus statiniai Lietuvoje: Vilniaus Žemutinės pilies rezidenciniai ( valdovų ) rūmai, Senasis arsenalas, Universiteto pastatai.

Šiaurės Europos Renesanso bruožų turi Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia, Medininkų, arba Aušros, vartai, Kauno Švč. Trejybės bažnyčia ir Bernardinų vienuolynas, Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Kėdainių rotušė, Raudondvario rūmai, Rykantų ir Skarulių bažnyčios,

Biržų pilis.

Dailė

Renesanso dailė Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pradžioje.Suklestėjo bažnytinė dailė. Altorinius paveikslus daugiausiai tapė užsieniečiai. Garsiausi išlikę šio laikotarpio altoriniai paveikslai: Trakų bažnyčios „Dievo Motina Lietuvos Globėja“, Vilniaus Aušros Vartų koplyčios „Švč. Mergelė Marija Gailestingumo Motina“, Vilniaus katedros „Sapiegų Dievo Motina“. Vienas ankstyviausių Lietuvos renesanso altorinių paveikslų- „Kazimieras Palaimintasis Trirankis“, sukurtas apie 1520 m.

Populiariausias tuometinis tapybos žanras buvo reprezentacinis portretas. Dabarties laikus pasiekė tik maža dalis renesansinių didikų portretų.Didumos jų autoriai nežinomi. Estetikos principai:Menas imituoja tikrovę; siekdamas perteikti jos ggrožį, menininkas pirmiausia turi orientuotis ne į pavienius tikrovės reiškinius, o į jos tvarką, harmoniją, atrinkdamas tai, kas ją išreiškia. Atsisakoma tiesioginės bei metafizinės būties suvokimo. Žmogus pasaulio centre. Teikiama žemiški žmogaus interesai, sveikų, natūralių instinktų pasireiškimas, džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas. Pasaulio meninio atkūrimo principas – vaizduoti tai, kas tikroviška, ir tai, ką įmanoma įsivaizduoti. Poetizuojama laisvė. Vaizduojama fantastiškos žmogaus galimybės, pabrėžiamas sumanumas, šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. Universalus žmogus, nuolatinis žinių troškimas.Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis nepraradęs natūralumo. Meilė įgyja žžemiškos pilnatvės, aistros, kūno grožio. Papročių ir elgesio laisvumas. Pastoralinė tematika Renesanso pabaigoje. Dėmesys nuotykiams, stebuklams, fantastikai. Materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo traktavimas. Idealų ir tikrovės prieštaravimas.

Charakterių prieštaringumas, individualumas, dinamiškumas.

Imitacija (mėgdžiojama labiau didžiųjų menininkų kūryba negu gamta).

Tapyba

XVI a. pradžioje LLietuvoje jau plito renesansinė tapyba, pradėta tapyti aliejiniais dažais ant drobės. Vyrauja portreto (Barboros Radvilaitės, Jurgio Radvilos), istorinio-bastalinio, buitinio, religinio („Aušros Vartų Marija“) žanrų paveikslai.

Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas. Jis žinomas viso

pasaulio katalikų. Šis paveikslas nuo XVII a. vid. Laikomas stebuklingu.

1688 m. Paveikslas perduotas vienuoliams karmelitams, gyvenusiems prie Šv. Teresės bažnyčios.

Renesanse ypač suklestėjo amatai.

Prašmatnumu išsiskiria didžiuliai to meto gobelenai, skirti sienoms puošti.Garsiausios renesansinių audinių kolekcijos buvo Žygimanto Senojo, Bonos Sforcos, jų sūnaus Žygimanto Augusto dvaruose.

XVII a. pirmoje pusėje Vilniaus puodžiai įkūrė cechą ir ėmė gaminti keraminius dirbinius, ypač koklius, nes cecho statusas draudė juos įvežti. Plito glazūruoti, keliom spalvom dekoruoti kokliai su figūrinėmis kompozicijomis (Europoje populiariais siužetais ) arba ornamentais. Kokliai puošti karalių portretais, herbais, stilizuotais augalais ((ąžuolo, akanto lapais, tulpių, rugiagėlių, lelijų žiedais), egzotiškais vaisiais, grotesko motyvais.

Ginklininkų dirbtuvėse buvo liejamos puošnios patrankos, kalami šarvai, puošti sidabru, auksu, brangakmeniais, meniškais raižiniais. Dekoro formų ir skulptūrų gausumu išsiskiria Kauno bernardinų vienuolyno auksakalių sukurta paauksuota sidabrinė monstrancija, savo grožiu ir vertingumu prilygstanti nebent Vilniaus Šv. Onos bažnyčiai.

Skulptūra

Renesanso laikotarpiu atsirado pasaulietinės skulptūros kūrinių. Buvo kuriami portretiniai biustai, statulos, reljefai, antkapiniai paminklai. Seniausi išlikę antkapiniai paminklai — Alberto Goštauto ir Povilo Alšėniškio rausvo marmuro plokštės, dabar esančios Vilniaus Katedros Goštautų koplyčios ssienoje. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje išliko Stanislovo Radvilos antkapinis paminklas, Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje apie 1633—1636 m. pastatytas daugiau kaip 10 m aukščio Leono Sapiegos ir jo dviejų žmonų antkapinis paminklas.

1) Leono Sapiegos ir jo dviejų žmonų antkapinis paminklas. Tai didžiausias Lietuvoje memorialinis statinys.Jis papuoštas puikiomis alegorinėmis skulptūromis ir vainikuotas Prisikėlusio Kristaus statula.

2) Alberto Goštauto antkapinis paminklas.

3) Povilo Alšėniškio antkapinis paminklas.

Vilniaus universiteto kiemas. Universiteto ansamblis pradėjo formuotis 1568 m.Šio kiemo darni erdvė primena itališkojo renesanso aikštę.

Išvados

Renesansas “.buvo didžiausias pažangus perversmas, kokį ligi tol buvo išgyvenusi žmonija.” (F. Engelsas). Šis pažangus laikotarpis pakeitė žmonių pasaulėžiūrą, padėjo išsivaduoti iš scholastinio mąstymo būdo ir buvo prieinamas platiesiems visuomenės sluoksniams.

Renesansiniuose pastatuose vyravo ramios, lygios plokštumos, cilindriniai skliautai, puošti dekoratyvinėmis tinko juostomis.

Daug renesansinių pastatų buvo sunaikinta gaisrų, karų metu, tačiau išlikę pastatai ar jų fragmentai byloja apie išties nepaprastą, ypatingos harmonijos ir santūrumo meninį stilių.

Naudotos literatūros sąrašas:

Tomas Venclova „Vilnius“

Ariadna Čiurlionytė „Meno Istorija“

Sigutė Imbrasaitė „Lietuvos meno istorija“

„Vilniaus architektūra“ 1985 m.

Rimantas Jokimaitis „Pasaulio ir Lietuvos istorija“.