Renesansas

Kauno Julijanavos vidurinės mokyklos

RENESANSAS

Referatas

Paruošė: A. Januškevičiūtė

K. Černevičiūtė

Vadovė: N. Štrupkienė

Kaunas 2003

Renesansas

Žlugus Romos imperijai, prasidėjo viduramžių epocha, kuri tesėsi

kelis šimtmečius. Tuomet bažnyčia valdė valstybę ir liaudį. Menas irgi

tarnavo bažnyčiai ir turėjo šlovinti dievo galybę .

Bet amžiai slinko, ir palaipsniui viskas keitėsi. Išaugo nauji

miestai, sparčiai vystėsi prekyba ir amatai. Atėjo kelionių ir didelių

geografinių atradimų metas. Sugrįžę iš tolimų ir pavojingų plaukiojimų,

jūrininkai pasakojo apie nuostabius užjūrio kraštus. Imta domėtis pasaulio

pažinimu, mokslu. Žmogus naujai išvydo jjį supančią aplinką.

Prasidėjo XIV amžius, Italijoje suklesti Renesansas. (vėliau, jau XV

amžiaus viduryje, Renesanso įtaka pasklido ir kitose Europos šalyse).

Neregėtai išsivysto kultūra ir menas visoje šalyje, visos tautos mastu.

Buvo susidomėta antikiniu menu. Pirmieji žuvusių Romos imperijos

miestų kasinėjimai atvėrė pasauliui neva dingusius graikų ir romėnų

šedevrus. Puikūs antikinių dievų ir herojų atvaizdai žavėjo ir įkvėpdavo

Renesanso meistrus.

Kaip senovėje antikiniai meistrai, taip ir Renesanso dailininkai

garbino žmogaus grožį, jo dvasios didybę. Jų herojumi tapo ne viduramžių

kankinys ar asketas, bet optimistiškas žmogus, drąsus ir stiprus,

siekiantis žemiškos laimės.

Ir nors dailininkai, kaip ir anksčiau, tapė paveikslus religiniais ir

bibliniais siužetais, jų paveikslai dabar buvo panašesni į scenas iš

realaus gyvenimo.

Tuo metu Italijoje gyveno daug puikių dailininkų, bet trijų genialių

Renesanso meistrų vardus reikia žinoti kiekvienam. Tai – Leonardas da

Vinčis, Rafaelis Santis ir Mikelandželas Buonarotis.

Visam pasauliui žinoma garsioji Rafaelio „Siksto madona“. Čia jūs

matote paveikslo detalę.

Įsižiūrėkite į šios jaunos moters veiką ir niekuomet jo

nebepamiršite. Ji glaudžia prie savęs savo sūnų. Šis judesys toks švelnus

ir nuoširdus, kad religinę sceną mes suvokiame kaip himną puikiam motinos

meilės jausmui, žemiškam ir suprantamą visiems žmonėms.

Madona žvelgia tolyn įdėmiai ir liūnai, tarsi susirūpinus dėl sūnaus.

Nuo jos žvilgsnio, nuo jos susimąsčiusio veido, švytinčio vidiniu gyvenimu,

sunku atsitraukti.

Vienas didžiausių Renesanso meistrų buvo skulptorius ,tapytojas ir

architektas Mikelandželas. 1504m. jo gimtojo miesto Florencijos aikštėje

buvo pastatyta penkių metrų aukščio marmurinė statula „Dovydas“, sukurta

kaip kovotojo už laisvę atvaizdas. Jos siužetu tapo biblinė legenda apie

piemenį Dovydą, kuris išgelbėjo savo šalį nuo vergijos, kaudamasis dvikoje

su stipriuoju Galijotu. Mikelandželas pavaizdavo Dovydą tuo momentu, kai,

niūriai suraukęs kaktą, sugniaužęs rankoje šikšninę laidyklės kilpą, jis

laukia savo priešininko. Jo stipri apnuoginta figūra primena vyriškus

atletus, kuriuos taip mėgo vaizduoti graikų skulptoriai. Bet Mikelandželo

„Dovyde“ yra ta, kas buvo neprieinama antikiniams dailininkams – didžiulė

vidinė įtampa. Stirtingai nuo antikos herojų, jis neslepia savi jausmų. Jo

veidas išreiškia pyktį.

Praėjo beveik penki šimtmečiai po Renesanso epochos, bet jos meistrų

menas tebejaudina ir tebežavi mus.

1962m. gruodžio pabaigoje didelis jūrų laineris lėtai įplaukė į

Niujorko uostą.daugybę žmonių sutiko jį. Apsupti sargybos nešikai nunešė

trapu didelę uužantspauduotą dėžę ir įkrovė ją į mašiną. Motociklininkų

būrio lydima dėžė buvo pervežta į Metropoliteno dailės muziejų, į

specialiai jai skirtą salę. Čia pagaliau ji buvo atidaryta, ir iš jos buvo

išimtas jaunos, švelnios bei paslaptingai besišypsančios moters portretas.

Taip iškilmingai į Ameriką iš Paryžiaus Luvro muziejaus buvo atgabenta Mono

Lizo Džokondo portretas. Nutapytas genialaus dailininko Leonardo da Vinčio,

jis kaip ir anksčiau, stebina žmones savo tobulumu.

Dėkinga žmonija saugo didžiųjų dailininkų kūrinius kaip brangiausius

turtus.

Leonardas da Vinčius

Gyvenimas kaime

Toskanos Vinčio miestelyje netoli Florencijos 1452m. balandžio 15

dieną į pasaulį atėjo sero Pjero Antinijo da Vinčio pirmagimis Leonardas.

Garsus notaras seras Pjeras puikiais sutarė su žymiausiomis Florencijos

respublikos šeimomis. Naujagimis buvo nesantuokinis sūnus. Jo motina

Katerina, jauna pas da Vinčius tarnavusi valstietė, niekada tai ir netapo

seko Pjero žmona. Ji buvo greitai ištekinta už plytininko Antonijo del

Vakos, paliko sūnų, gimtinę ir įsikūrė gretimame San Pantalėjo kaimelyje.

Tačiau Leonardo gimimas nesukėlė nei skandalo, nei nepatogumų. Priešingai,

vaiką džiaugsmingai sutiko prabangiuose senelio Antonijo namuose, kuriuose

jis gyveno su tėvu ir dėde Frančesku. Vinčis, kaip ir dauguma Toskanos

miestelių, įsikūręs ant kalvos. Iš čia matyti alyvmedžių sodai, vynuogynų

eilės, o toliau –kaštonų ir ąžuolų giraitė. Žmonių darbas nesudarko

Toskanos gamtovaizdį, bet jį tik pagražina. Čia Leonardas, laisvas ir

laimingas, praleido pirmuosius penkiolika metų. Su mylimu dėde Frančesku

jis stebėjo, kaip dirba kkaimiečiai, geri jo draugai. Ir užaugęs nesiliovė

apie juos galvojęs, išradinėjo įvairiausius prietaisus ir mašinas:

alyvuogių spaudyklę, tiesiaeigius plūgus ir girnas grūdams malti.

Šiek tiek pašėlęs ir labai nuoširdus dėdė buvo pirmasis berniuko

mokytojas. Jaunasis Leonardas stebėjo gamtą, skraidančius paukščius ir

niekieno nemokomas bandė piešti. Vaikystėje matyti gamtos vaizdai niekada

neišdilo Leonardui iš atminties. Jo drobėse tolumoje dunksantys peizažai

atrodo tarsi nutapyti pro da Vinčių pilies langą.

Florencija

Vieną dieną paauglio Leonardo gyvenimas netikėtai pasikeitė. Jo tėvas

tapo svarbiu galingųjų Medičių aplinkos žmogumi ir vis dažniau lankydavosi

Florencijoje, kur ne tik dirbo notaru, bet ir dalyvavo politiniame

gyvenime. 1565m. seras Pjeras persikėlė gyventi į miestą, vedė savo luomo

moterį, o 1567m. pasikvietė ir sūnų. Leonardas, gyvendamas kaime,

klestinčios Toskanos širdyje, kartais aplankydavo netoli Vinčio esančius

miestus Empolį ir Piskoją, garsėjusius gabiais meistrais ir meno kūriniais.

Tačiau Florencijai tuo metu ir per visą XV amžių neprilygo joks kitas

pasaulio miestas. Atvykus Leonardui, Florencija gyveno savo aukso amžių.

Šlovingos ir neramios praeities miestas, jo žmonių gyvenimas, kultūra ir

menai XV a. pasiekė klestėjimo viršūnę. Per du šimtus metų Florencija

nepaprastai išaugo, praturtėjo ir tapo Vakarų Europos ekonomikos sostine.

XV a. iš pradžių ją valdė įvairios gildijos ir cechai, vėliau pamažu

įsigalėjo Medičių šeimos bankininkai. Tačiau ir susilpnėjus respublikinių

valdžios institucijų įtakai, miestas išliko politiškai stabilus. Taika ir

gerovė skatino domėtis viduramžiais užmiršta senovės graikų ir romėnų

kultūra. Iš šio susidomėjimo radosi humanizmo idėjos

Florencijos menas jau galėjo didžiuotis savo šedevrais: XIII a. pab.

– XIV a. pr. Čia kūrė Džotas, padaręs tikrą perversmą Europos dailėje.

Šv. Kryžiaus bazilikoje Leonardas gėrėjosi Džoto freskomis,

vaizduojančiomis šv. Pranciškaus gyvenimo scenas. Šie kūriniai pakeitė

tapymo manierą: dabar žmonės, aplinka ir daiktai tapomi dar tikroviškiau

nei ankščiau. Florencijos centre Leonardas dažnai lankosi Orsanmikelės

bažnyčioje, perstatytoje iš seno sandėlio. Ekonominiam ir kultūriniam

gyvenimui vadovaujančių miesto gildijų ir cechų nurodymu bažnyčios išorinių

sienų nišose buvo pastatyta keturiolika šventųjų globėjų statulų. Tai tarsi

skulptūrų paroda, surengta gerokai anksčiau nei atsirado muziejai.

XV a. pirmoje pusėje Florencijos skulptoriai Gibentis, Nanis di

Bankas, garsusis Donatelas, siekdami sukurti kuo tikroviškesnius kūrinius,

pranoko net gi išradingąjį savo mokytoją Džotą. Leonardas šiame mieste

susipažino ir su dviejų XV a. pirmosios pusės garsiausių menininkų

darbais: Filipo Bruneleskio architektūra ir Mazačo freskomis bei

paveikslais.

Florencijos dirbtuvėse

Tėvas norėjo, kad sūnus būtų notaras, bet Leonardą viliojo menininko

darbai. Verokjas jį priėmė mokinių į geriausią XV a. dirbtuvę. Tai puiki

vieta jaunuoliui, svajojančiam tapti menininku, išradėju ir mokslininku.

Leonardas, kaip ir dera jaunuoliui iš geros bei išsilavinusios

šeimos, mokėsi gramatikos, matematikos ir muzikos. Jis puikiai skambino

lyra, bet labiausiai jį traukė Florencijos dirbtuvės, kurių meistrai buvo

ir juvelyrai, ir skulptoriai, ir tapytojai, mokėję ne tik parinkti bei

paruošti lentą būsimam

paveikslui, bet ir liedinti stalus. Florencijos

dirbtuvės, gaudamos daugybe užsakymų, klestėte klestėjo. Meistrai

dažniausiai gamino paprasčiausias iškabas ir baldus, bet kartais gaudavo

svarbių užsakymų nutapyti altoriaus paveikslų arba bažnyčiose nupiešti

freskų.

Dirbtuvė – tai savarankiškas meistrų susivienijimas, o jo nariai

visada pasirengę keliauti iš miesto į miestą ir dirbti didelėse statybose.

Be to, dirbtuvė buvo ir gabių vaikų mokykla. Vaikų tėvai iš pradžių

mokėdavo už jų išlaikymą ir mokymą.

Paprastai į mokyklą priimdavo 12-13 metų berniukus. Pirmiausia jie

išmokdavo paruošti klijus, dažus iš gipsą liejimo formoms.

Nors sseptyniolikmetis Leonardas jau buvo „per senas“ pradėti mokslus

dirbtuvėse, įtakingajam serui Pjerui pavyko įkalbėti Andrėją di Mikelę

Čonį, pravarde Verokjas, priimti į pameistrius neeilinių gabumų jaunuolį.

Apie 1469m. Verokjo ir Polajuolo dirbtuvės buvo laikomos geriausiomis

mieste. Verokjo dirbtuvė, ši Florencijos menų kalvė, užima svarbiausią

vietą kultūros istorijoje, nes ji išugdė daugelį didžių XV a. antrosios

pusės meistrų.

Koks buvo XV a. Florencijos menas?

Meno perversmas, kurį XIV a. pradėjo Džotas ir XV a. pradžioje tęsė

Florencijos skulptoriai, Bruneleskio laikais visiškai pakeitė menininko

žvilgsnį. Šis meistras išrado linijinės perspektyvos dėsnį, t.y. trimis

matavimais (aukščiu, pločiu ir gyliu) pagrįstas taisykles, pagal kurias

plokštumoje figūros ir jas supanti aplinka vaizduojamos panašiai, kaip mato

žmogaus akis. Būtent Bruneleskis ir florencijietis Donatelas davė pradžią

to meto kultūros bei meno pakitimui, dabar vadinamam Renesansu, arba

Atgimimu. Netrukus perspektyvos dėsnį tapyboje pritaikė Mazačas, kiek

vėliau Fra Andželikas (1378-1455), Filipas Lipis (1406-1469), Paolas Učelas

(1397-1475) ir kiti dailininkai. Daugybe meistrų ir mokyklų kūrybą sieja

juvelyriškai kruopštūs potepiai, tikroviški siužetai. Florencijoje taip pat

kūrė tapytojai, kurių darbai žavi ryškiomis spalvomis, pavyzdžiui (apie

1410-1461), didžiojo Pjero dela Frančeskos (apie 1416-1492) mokytojas. Vis

dėlto XV a. Florencijos dalininkų tapyboje svarbiausia subtili piešimo

linija; tai būdinga ir jaunesniems meistrams, kurių dalis lankė Verokjo

mokyklą. Sandras Botičelis Ū(1445-1510) ir Filipas Lipis (apie 1457-1504)

yra žymiausi naujosios kartos atstovai.

Pirmieji Leonardo darbai

Vėlyvųjų viduramžių ir ankstyvojo Renesanso dailininko dirbtuvė

panaši ir į darbininko architekto studiją, ir į amatų dirbtuvę, kurioje

dirba daug žmonių. Šiandien dailininkas paprastai kuria vienas, tačiau

Verokjo dirbtuvėse taip nebuvo. Svarbiausia ir sunkiausią darbą atlikdavo

meistras, bet šedevras gimdavo visų dirbtuvės narių rankose. Verokjas,

gavęs užsakymą 1472-1475m. nnutapyti didelį paveikslą „Kristaus krikštas“,

liepė Leonardui nupiešti kairėje klūpančio angelo galvą ir peizažą

tolumoje. Tai pirmas žymus jaunojo talento darbas; pasak legendos,

Verokjas, pamatęs šį darbą, taip susikrimto, kad metė tapyti.

1472m. Leonardas įstojo į Šv.Luko tapytojo gildiją, tačiau ir toliau

bendravo su mokytoju. Verokjo dirbtuvėse jis išmoko kruopščiai pasirengti

darbui: nuodugniai ištyrinėti tai, ką turės nutapyti, užsirašyti pastabas

ir piešti eskizus.

1476m. sulaukęs dvidešimt ketverių, Leonardas paliko dirbtuvę.

Netrukus jį pastebėjo dosnus ir išsilavinęs mecenatas, Florencijos valdovas

Lorencis Medičis (1449-1492). Leonardas nutapė „Apreiškimą“, ir pradėjo

kruopščiai ruoštis ttapyti paveikslą „Išminčių garbinimas“.

Leonardas Milane

Leonardui nebuvo paslapčių nei mene, nei moksle. Milano valdovui jis

prisistatė kaip mechanikos, hidraulikos, architektūros, tapybos, skulptūros

ir karybos specialistas. Jis taip pat kurs dekoracijas prašmatnioms rūmų

šventėms.

Leonardo gyvenimas vėl netikėtai pasikeitė. Lorenco Puikiojo

diplomatiniai santykiai su kitais Italijos didikais buvo labai originalūs

ir išradingi: jo pasiuntiniai – dažniausiai menininkai ir kultūros žmonės;

kartais juos netgi „dovanodavo“. Taip nutiko ir Leonardui, kurį 1482m.

pavasarį Lorencas pasiuntė į Milaną pas Ludoviką Sfoca, pravarde Mauras

(1452-1508). Šios epochos meistrams būdavo sunku išsiversti be dosnių

globėjų, todėl Leonardas galingajam Lorencui negalėjo atsakyti. Beje,

jaunasis meistras buvo netgi patenkintas tokiu savo pono elgesiu, nes

Milane jis tikėjo įgyvendinti daugybe sumanymų.

Nors Mauras valdė Milano kunigaikštystę, jis buvo ne kunigaikštis, o

tik regentas. Šis žmogus siekė neribotos valdžios, ir jo rūmai veikiau

panašūs į tvirtovę. Sforca miestą ketino paversti naujaisiais Atėnais,

todėl jo dvaras pilnas mokslininkų ir puikių menininkų. Be to, jis rūpinosi

žemės drėkinimu, kad laukai, kur tuo metu jau gana sėkmingai mėginta

auginti ryžius, duotų dar didesnį derlių.

Kolosas

Nekantraudamas išgarsėti, Leonardas pagaliau gavo pirmą užduotį:

sukurti milžinišką raitelį – Mauro tėvo Frančesko Sforcos – statulą, arba

kolosą.

Tai turėjo būti piestu stovintis arklys su raiteliu. Išlieti iš

bronzos 7 m aukščio statulą labai sunku, todėl Leonardas vargo daug metų.

Mauras jam nuolat priekaištavo ir netgi grasino. Meistras nulipdė

molinų modelį, tačiau nors ir labai stengėsi, negalėjo atsispirti už kolosą

įdomesniems darbams.

„Madona tarp uogų“

Mauras Leonardui skyrė 500 dukatų algą per metus, tačiau leido jam

1483m. pasirašyti sutartį su Nekalto prasidėjimo brolija dėl jų koplyčiai

San Francesco Grande (didžiojoje šv. Franciškaus) bažnyčioje.

Leonardas pradėjo tapyti kompoziciją, kuri bus pavadinta „Madona tarp

uogų“. Jis sukūrė dvi jos versijas (antrąją – po dešimties metų). Vienas

darbas dabar yra Paryžiuje, o kitas Londone.

Pirmame paveiksle, tapytame 1483-1486m., matome daug Leonardo darbams

būdingų bruožų: gamta, šviesa ir šešėliai, išraiškingi figūrų judesiai šiai

kompozicijai suteikia pasakojimo įspūdį.

„Madona grotoje“

šiame paveiksle matome kaip svarbu Leonardui šviesa ir šešėliai.

Stipresnė šviesa apšviečia ir priekio, silpnesnė sklinda iš gilumos. Šioje

kompozicijoje viešpatauja tyla, nes Leonardo teptukas leidžia prabilti

rankoms: angelas už kūdikėlio Jėzaus rodo pirštus į mažąjį Joną

Krikštytoją, o šis, atpažinęs būsimąjį Išganytoją, pamaldžiai sudeda

rankas; Jėzus laimina vaikelį, išpranašausiantį jo atėjimą.

Anatomija

Milane tapytojas kūrė ir portretus, kuriems suteikė naujo įtaigumo

(„Dama su šermuonėliu“). Vis dėlto nenuilstantis Leonardas be tik tapė, bet

rasdavo laiko ir kitiems užsiėmimams.

Smalsus ir ištroškęs mokslo žinių, jis pasinėrė į anatomijos

studijas, kurios padėjo jam kuo tiksliau pavaizduoti žmogaus kūną.

Renesanso menininkai stengėsi kuo geriau pažinti žmogaus kūną,

skrosdami lavonus. Juos domino, kaip įvairios būsenos, pvz., fizinė

įstanga, keičia žmogaus raumenų padėtį iir išraišką.

Mokslas

Leonardo aistra mokslui ir beribį smalsumą leido patenkinti draugystė

su pranciškonų vienuoliu Luka Pačoliu. Tais laikais populiarios matematikos

didįjį mokovą dailininką sutiko Sforcos dvare. 1453m. turkams užkariavus

Konstantinopolį, į Italiją atvyko daug pabėgėlių, kurie atgabeno vertingų

rankraščių, praplėtusių algebros ir geometrijos žinias.

Pačolis apskaičiavo Leonardo kuriamo arklio tūrį ir nustatė, kiek

reikės bronzos statulai išlieti. Leonardas daug kuo domėjosi ir turėjo

daugybę talentų. Tačiau jam nepatiko, kad menai skirstomi į laisvuosius ir

susijusius su rankų darbu. Tiesą sakant, tapybą jis laikė tokia pat svarbia

kaip filosofija ir mokslas.

Leonardas yra „mokytas menininkas“, nes moksliniai tyrinėjimai būtini

jo kūrybai. Jo darbai nėra vien tikrovės formų atspindys. Dailininkas

stengėsi suvokti priežasties ir padarinio ryšį žmogaus gyvenime ir gamtoje.

Norėdamas nutapyti tobulą paveikslą, jis stengėsi atskleisti įvairių

reiškinių paslaptis.

Leonardas kartais vadinamas teoriją kuriančiu praktiku, jis buvo

dailininkas, siekęs eiti toliau, apibendrinti sukauptą patirtį. Leonardas,

kaip jau sakėme, ne ieškojo. Jis atrasdavo.

Rankraščiai

Penkerius metus pagyvenęs Milane, Leonardas pradėjo užsirašinėti

teorijos ir praktikos, meno ir technikos tyrimų išvadas įvairaus didžio

sąsiuviniuose.

Šie užrašai, kurių dalis surasta visai neseniai, vadinami Leonardo

rankraščiais. Mokslininko, inžinieriaus ir dailininko užrašus nepaprastai

pagyvina piešiniai; šios studijos kupinos alegorinių vaizdų ir technikos

atradimų, fantastinių idėjų ir praktinių sumanymų. Čia susipina menas ir

mokslas, eksperimentai ir filosofija.

Kai kuriuose rankraščių piešiniuose atpažįstame tai, ką inžinieriams

pavyko sukurti tik mūsų

dienomis.

„Naujasis miestas“

Leonardas Maurui įrodė, kad yra puikus architektas, be to, padėjo

išradingai rengti rūmų šventes ir vaidinimus. Leonardui nebuvo lygių: jis

ne tik piešė dekoracijas, konstravo sudėtingiausius scenos mechanizmus, bet

ir rašė vaidinimas alegorinius tekstus, kūrė muziką kaip tikras virtuozas.

Tačiau Ludovikas Mauras galvojo ne tik apie savo rūmus. Iš savo

architektų jis reikalavo viduramžių miestą atnaujinti, padaryti jį

šiuolaikinį. Donatas Bramantė, Frančeskas di Džordžijas Martinis ir

Antonijas Amadėjas projektavo bažnyčias, vienuolynus ir rūmus, o Leonardas

braižė miesto planą. Jo manymu, „naujasis miestas“ pirmiausia turi būti

patogus gyventi. Didžiausios svarbos jis teikė upėms ir kanalams: tai

puikūs susisiekimo keliai, tinkantys ir nuotekoms išleisti.

Šie projektai pristatyti 1492m., tačiau nė vienas jį nebuvo

įgyvendintas. Leonardo urbanistinės idėjos, kurių žinome tik nuotrupas, nė

iš tolo neprimena Renesanso tradicijos kurti utopijas. Tai iš tiesų

ateities miestas, bet ne fantastinis; sudarydamas jo planą Leonardas rėmėsi

aplinkos pažinimu ir tiksliais skaičiavimais. Drauge su Bramante meistras

analizavo antikinės architektūros ir projektavo centriško plano bažnyčias.

Bramantė Romoje, kur praleido paskutinius gyvenimo metus, toliau domėjosi

graikų bei romėnų statybos tradicijomis ir bandė jas atgaivinti savo

darbuose.

Švč. Marijos Maloningosios vienuolynas

1494m., mirus teisėtam kunigaikštystės įpėdiniui sūnėnui Džanui

Galeacui, Ludovikas pagaliau buvo pripažintas oficialiu Milano

kunigaikščiu. Jam ypač rūpėjo domininkonų Švč.Marijos Maloningosios

vienuolynas ir bažnyčia, todėl pačioje XV a. pabaigoje šiame komplekse

prasidėjo didžiausia šio turtingo miesto statyba.

Amadėjas, Bramantė ir pats Leonardas gavo užsakymą ansamblį

perstatyti, praplėsti ir išpuošti, nes čia Ludovikas norėjo įrengti Sforcų

mauzoliejų. Leonardui jis patikėjo ištapyti galinę valgomojo sieną,

priešais „Kristaus nukryžiavimą“ ant priešingos sienos atsirado įspūdinga

ir greitai išgarsėjusi freska „Paskutinė vakarienė“.

Leonardas pasirinko evangelijų vietą, kurioje Jėzus sako: „Vienas iš

jūsų išduos mane“. Didis žmogaus jausmų ir judesių tyrinėtojas Leonardas

vėl pasitelkia rankų kalbą.

Jėzaus žodžiai sukrečia apaštalus. Dvylika įvairaus amžiaus ir būdo

žmonių žinią sutinka skirtingai. Žiūrėdami į freską tarsi išgyvename tai,

ką patyrė kiekvienas iš jų tą Velykų vakarą, kai Jėzus įsteigė

Eucharistijos sakramentą. Valgomojo sieną Leonardas tapė 1495-1498m. beveik

po metų į Milaną įsiveržė Prancūzijos karaliaus Liudviko XII kariuomenė.

Mauras pabėgo į Vokietiją, o prancūzų kareiviai sudaužė milžinišką molinę

raitelio statulą, kurios Leonardas taip ir nenuliejo. Leonardas su draugu

Luka Pačoliu paliko Milaną. Po septyniolikos metų jis vėl ieškojo

prieglobsčio Sforcų dvare. Manoma, kad išvykęs iš Milano, jis pirmiausia

apsistojo Mantujoje, italų Renesanso „mūzos“ Izabelės d‘Estės rūmuose;

vėliau kūrė originalius gynybos įrenginius Venecijos respublikai, kuriai

grėsė turkų antpuoliai, bet tuo pat metu dirbo ir sultonui: projektavo

tiltą per Bosforą. Leonardas gyveno ir Pjombine pas popiežiaus Aleksandro

VI sūnų Čezarę Bordža (1475-1507), kuris bandė jėga sukurti savą

kunigaikštystę. Taigi, kaip pats mėgo sakyti, „būtinybę pavertė dorybe“.

1504-ieji

Tuo metu Leonardas pradėjo tapyti paslaptingos šypsenos ir įdėmaus

žvilgsnio moters portretą. Tai „Džokonda“, garsusis paveikslas, kurį

menininkas tapė iki pat mirties. Tačiau jis neapleido ir inžinerinių

studijų, suprojektavo laivybai tinkamą kanalą (niekada neiškastą). Upės,

tekančios į jį iš Apeninų kalnų, Florenciją būrų sujungusios su Piza.

Tie laimingi laikai, kai Florencijoje gyveno trys genijai, truko

neilgai. 1506m. Leonardas grįžo į Milaną, o Mikelandželą vėl iškvietė į

Romą. Čia 1508m. atvyko ir Rafaelis. Menų centras iš Florencijos persikėlė

į popiežių rūmus.

Beje, respublika gyvavo neilgai. 1512m. į valdžią vėl atėjo Medičiai,

tačiau šį kartą ne savo jėgomis ir ne miestiečių palaikomi. Lorenco

Puikiojo sūnums Džovaniui ir Džulianui įsigalėti mieste padėjo ispanų

kariai. Florencija iš naujo įvertino savo galimybes ir tapo ispanų

politikos tarnaite.

Leonardas pasuka šiaurės link

Sinjorija norėjo, kad Leonardas liktų Florencijoje, o prancūzų

valdytojas jį kvietė į Milaną. Leonardas garsėjo ne tik Italijoje, dėl jo

varžėsi ir kitų šalių didžiūnai. Galiausiai menininkas įsikūrė Pranciškaus

I rūmuose Prancūzijoje.

Florencijos Respublikos gonfalonjeras Pjeras Soderinis buvo

nepatenkintas, kad didžiosios tarybos salėje Mikelandželo ir Leonardo

varžybos, tiesą sakant neįvyko. Mikelandželas priėmė Julijas II pasiūlymą

ir dirbo tai Romoje, tai Florencijoje, o Leonardą irgi kvietė galingi

globėjai. Pats Liudvikas XII darė spaudimą sinjorijai, kad ši panaikintų da

Vinčio sutartį dėl nelemto „Angjario mūšio“ ir leistų jam vykti pas Milano

valdytoją kunigaikštį Karolį Ambuazietį. Prancūzai labiau vertino ne

meninius, mokslinius Leonardo sugebėjimus. 1506 m. Leonardas paliko

Florenciją, į kurią vvėliau grįžo tik trumpai – sutvarkyti kurių dėdės

Frančesko palikimo reikalų.

Milano dvaras nebuvo toks prašmatnus kaip Mauro laikais, antra

vertus, prancūzai nuolat buvo pasiruošę karui, nes popiežius Julijus II

norėjo juos išvyti iš Italijos. Tačiau vis tiek čia dažnai lankydavosi

menininkai ir mokslininkai.

Antroji viešnagė Milane

Čia Leonardas kartu su senais ir naujais mokiniais atsidėjo savo

mėgstamiausiomis studijoms: perspektyvos ir žmogaus kūno proporcijų

tyrinėjimas, optikos, hidraulikos, aerostatikos ir šiluminės technikos

mokslams. Kaip skulptorius Leonardas patyrė antrą nesėkmę. Jis nupiešė

raito maršalo Džandžakomo Trivulcijo, padėjusio nuversti Maurą, paminklo

eskizus, bet išlieti piestu stovinčio arklio statulos jam vėl nepavyko.

Užtat Leonardui neblogai sekėsi hidraulikos studijos. Jis sugalvojo, kaip,

naudojant šliužų sistemą, Martezanos kanalą nuo Milano iki Komo ežero

pritaikyti laivybai. Darbai, nors vyko ne visai kaip numatyta, baigėsi 1509

m.; už šį projektą net pats Liudvikas XII jam atsidėkojo ir skyrė nuolatinę

algą.

„Džokonda“

karalius ragino Leonardą nepamiršti ir tapybos. Dailininkais sukūrė

„Bakchą“, „Šv.Oną“ bei kitus paveikslus, prie kurių yra pridėję ranką ir jo

mokiniai. Tačiau „Džokondą“, kurią pradėjo dar Florencijoje, Leonardas su

didele meile tapė pats vienas. Šis naujas portreto tipas sulaukė didžiulio

pasisekimo: iki tol dar nė vienam Renesanso dailininkui nebuvo pavykę

nutapyti žmogaus taip tikroviškai,b atskleidžiant ir jo vidinį pasaulį.

Paskutinės kelionės

Milane brendo įvykiai, pakeitę Leonardo gyvenimą. 1511 m. mirė jo

globėjas Karolis Ambuazietis, o Julijaus II sudaryta Italijos valstybių

lyga, ispanų padedama, išvijos prancūzus iš Lombardijos. Milano valdovu

tapo Ludoviko Mauro sūnus kunigaikštis Masimilianas Sforca.

Naujoji Sforcų valdžia nepasitikėjo prancūzams tarnavusiais žmonėms;

ji nedarė išimties nė Leonardui, ir šis iškeliavo į Vaprijo d‘Adą pas

didiką Džerolamą Melcį, savo mylimiausio mokinio Frančesko tėvą.

Dailininkas buvo nusiminęs ir nusivylęs, bet vėl atgijo, kai naujuoju

popiežiumi buvo išrinktas senas jo draugas kardinolas džovanis Medičis –

Leonas X. Kaip daug kitų menininkų, Leonardas kartu su Frančesku Melciu ir

kitais mokiniais 1513 m. irgi patraukė į Romą.

Jis tikėjosi, kad popiežius Medičis Romoje jam pasiūlys atlikti, tai

ko prieš trisdešimt metų Florencijoje jis veltui laukė iš jo tėvo Lorenco

Puikiojo. Ir Leonardas neapsiriko. Jis gavo užsakymą suprojektuoti

Čivitavekjos uostą, o 1514m. pabaigoje – parengė Pontino pelkių nusausinimo

planą. Leonardas taip pat domėjosi antika ir mitologija (Belvederio

Ariadnės), rašė apie senovės Romos griuvėsius, tapė, piešė mašinų, drabužių

eskizus, svajojo iš apskritimų sudėti kvadratą, kūrė įvairius mechanizmus

ir geometrijos žaidimus, – visa tai jam ne pramoga, o kūryba.tačiau jis

patyrė ir sunkių akimirkų: pykosi su savo mechaniku, skaudžiai išgyveno dėl

Siksto koplyčios skliautus ištapiusio Mikelandželo sėkmės. Leonardas šį

darbą būtų atlikęs visai kitaip.

Ambuazo rūmuose

1515m., mirus Prancūzijos karaliui Liudvikui XII, į sostą įžengė

Pranciškus I. Rafinuotas ir elegantiškas mergišius, aistringas medžiotojas,

turnyrų dalyvis nuo pat pirmojos karaliavimo dienos tik ir svajojo, kaip

per

Alpes nukeliauti į Italiją, vienintelę šalį, kur, jo manymu, „vyksta

dideli dalykai“. Galbūt Italija jį viliojo kaip intrigų ir kovų dėl

valdžios kraštas, bet greičiausiai – kaip menininkų ir naujosios kultūros

tėvynė, kurios ryškiausia žvaigždė – Leonardas.

Senas meistras sutiko vykdyti į Prancūziją pas jaunąjį karalių ir

1517m. su numylėtinių Melciu persikėlė į Ambuazo dvarą Luaros slėnyje. Ten

jam paskirta karališkoji Klu Pilis, karalystės tapytojo, inžinieriaus ir

architekto pareigos bei dešimties tūkstančių eskudų alga.

Prancūzijos karaliaus dvare Leonardas nerado nei ramybės, nei laimės.

Šiame rafinuotos kultūros centre jis buvo svarbiausias veikėjas.

Dailininkas vėl rengė spektaklius, kūrė dekoracijas, fantastinius scenos

mechanizmus, kaip antai mechaninį liūtą, ir nors nevaldė vienos rankos,

nubražė naują Romorantino miesto projektą. „Romolontinas“, kaip jį vadino

Leonardas, taip ir pasiliko popieriuje, nors kai kuriais brėžiniais

karalius pasinaudojo statydamas prabangiąją Šamboro rezidenciją. 1519m.

pradžioje Leonardo sveikata pablogėjo, o gegužės 2 d. jis mirė. Pasak

legendos, Pranciškus I nuskubėjo atsisveikinti su didžiuoju dailininku kaip

tikras sūnus, bet paskutinis maestro žvilgsnis buvo skirtas Melciui, kuriam

paliko rankraščius, ir „Džokondai“, žvelgiančiai į savo kūrėją su

paslaptinga šypsena, atnešusia jam nneblėstančią šlovę.

Mikelandželas

1475m., maždaug tuo metu, kai Leonardas paliko Verokjo dirbtuvę ir

jau ėmė garsėti kaip menininkas ir mokslininkas, į pasaulį atėjo kitas

brandžiojo Renesanso genijus – Mikelandželas Buonarotis. Jis gimė 1475m.

kovo 6 dieną irgi Toskanoje, Kaprezės miestelyje netoli Areco. Tėvas,

Ludovikas BBuonarotis Simonis, tuo metu buvo Kjuzio ir Kaprezės meras. Tai

kuklios pareigos palyginus su padėtimi, kurią praeityje užėmė šios senos

florencijiečių šeimos nariai.

Buonaročiai netrukus persikėlė į Florenciją, o sūnų paliko auginti

žindyvei už dviejų myliu nuo miestų esančiame Setinjano akmentašių

kaimelyje. Berniukui sulaukus šešerių, mirė jo motina Frančeska di Neri,

tolima Medičių giminaitė. Jo vaikystė amžinai paniurusio niurgzlio tėvo

namuose nebuvo laiminga.

Mikelandželo mokytoju tapo humanistas Frančeskas Galatėjas. Jis

mokiniui suteikė gramatikos bei literatūros žinių ir įskiepijo meilę

poezijai, kuriai Mikelandželas liks ištikimas visą savo ilgą gyvenimą.

Tačiau didžiausias berniuko pomėgis buvo piešimas.

Trylikametį berniuką aštuoneriais metais vyresnis draugas Frančeskas

Granačis nusivedį į garbiąją Domeniko Girlandajo (1449-1494) dirbtuvę. Šis

meistras nebuvo toks įvairiapusis ir kantrus kaip Verokjas, tačiau tuo

metu, ko gero, vienas madingiausių Florencijos tapytojų. Jo darbai tarsi

pasakoja apie miestiečių gyvenimą ir jų papročius, todėl Girlandajas

vadinamas Florencijos metraštininku. Tuo metu Girlandajo dirbtuvė tapė

freską Santa Maria Novella bažnyčios koplyčioje. Seras Ludovikas nebuvo

patenkintas sūnaus pasirinkimu, nederančiu garsiosios šeimos atžalai. Bet

Mikelandželas kitoks mokinys nei visi kiti: jis ne tik nemokėjo už būstą ir

maistą, bet dar gaudavo ir amatininko padėjėjo atlyginimą. Ir tėvas

nusileido. Jaunuolis jau buvo išmokęs piešti, galbūt iš Ganačio; jo piešimo

maniera buvo tokia nauja ir savita, kad jam ėmė pavydėti net pats

mokytojas. Šių vyrų santykiai nebuvo idealūs, todėl Girlandajas savo

mokiniui įtakos beveik nneturėjo.

Mikelandželas mokėsi vaikščiodamas po miestą: kopijuodavo Donatelo

skulptūras, Džoto freskas Šv.Kryžiaus bažnyčioje ir Mazačo freskas San

Maria del Carmine Brankačių koplyčioje. Pirmieji jo piešiniai trykšta

energija ir yra labai saviti – tokių nerasi jokioje dirbtuvėje.

Mikelandželas dirbo vienas, nes bet kokį darbą nuo pradžios iki galo

norėjo atlikti savo rankomis. Jam nepatiko, kad pameistriai ir

pagalbininkai kišasi į meistro kūrybą, ypač tapant didelius ciklus arba

kuriant sudėtingas kompozicijas. Taip darė Leonardas pas Verokją, o jis

negalėjo. Matyt, Mikelandželas meną jau suprato kaip asmenybės kūrybinių

galių išraišką, todėl dirbtuvėje jam darėsi per ankšta.

Lorencas Puikusis

Skirtingai nei Ludoviko Mauro uždari it tvirtovė rūmai, nuostabi

renesansinė Medičių vila Larga gatvėje puikiai derėjo prie kitų pastatų,

išsiskyrė iš turtingų Florencijos pirklių ir bankininkų namų. Nors ir nėjo

jokių oficialių pareigų, Medičiai faktiškai tvarkė valstybės reikalus: jų

patarimus ištikimi žmonės vykdė tarsi įsakymus. 1469m. šeimos galva tapo

Lorencas. Jis vadinamas Puikiuoju, nes buvo ne tik geras politikas, bet ir

malonus, išsilavinęs žmogus, išmanęs menus bei kultūrą. Lorencas vykdė

įžvalgią užsienio politiką, sudarinėjo sąjungas, skolino pinigų pasaulio

galingiesiems, siuntė svetur geriausius talentus, kaip antai Leonardą, kad

šie garsintų Florencijos vardą. Jo rūmuose, kur buvo sukauptos puikios

medalių, kamėjų ir brangakmenių kolekcijos, gyveno šviesiausi tų laikų

protai. Tai Marsilijas Fičinas, išvertęs į lotynų kalbą Platoną ir įsteigęs

Platono akademiją, poetas Anjonas Policianas, skaitęs paskaitas apie Homerą

ir Aristotelį, ir Džovanis Pikasndela Mitandola, didelės erudicijos ir

nepaprastos atminties vyras.

Šv. Morkaus bažnyčios sodas

Lorenco skulptūrų kolekcija buvo sode šalia Šv.Morkaus bažnyčios. Šis

sodas net gi tapo skulptūros mokykla, kuriai vadovavo Donatelo bendradarbis

Bertodas di Džovanis. Ši vieta, kur susitikdavo, kalbėjosi, ginčijosi meno

ir mokslo žmonės, teikė Mikelandželui daug daugiau naudos nei slogi ankštos

dirbtuvės atmosfera. Be to, Lorencas jautė jam prielankumą ir pakvietė

įsikurti rūmuose. Medičių namuose, Larga gatvėje, Mikelandželas bendravo su

neoplatonikais, kurie pirmųjų humanistų atgaivintas antikos vertybes mėgino

susieti su krikščioniškosiomis. Visa tai kartu su antikos mėgdžiojimu bei

sodo skulptūromis padėjo jaunikaičiui išugdyti savitą stilių. Larga gatvėje

jis gyveno iki 1492-ųjų. Tais metais mirė Lorencas, o Mikelandželas sukūrė,

jo manymu, geriausią jaunystės laikų skulptūrą – bareljefą „Kentaurų kova“;

šį siužetą savo reljefuose mėgino vaizduoti antikos meistrai ir Bertoldas.

Mikelandželas siužetą pasirinko iš romėnų poeto Ovidijaus „Metamorfozių“:

mitinės būtybės, pusiau žmonės pusiau žirgai, kaunasi su taikia Tesalijos

lapitų gentimi.

Florencijos respublika

1492m., mirus Lorencui Medičiui, Mikelandželas grįžo į gimtuosius

namus. Valdovo mirtis buvo smarkus smūgis jaunajam menininkui ir visam

miestui, be to, ji sugriovė Italijos valstybių politinę pusiausvyrą, ir

šaliai kilo grėsmė. Po dviejų metų Ludoviko Mauro kvietimu į Italiją

įžygiavo prancūzų karaliaus Karolio VIII kariuomenė, ketinusi užimti

Neapolį. Taip prasidėjo 65 metus trukę karai. Lorenco Puikiojo sūnus ir

įpėdinis Pjeras Medičis buvo per silpnas kovoti su įžūliuoju įsibrovėliu.

Pasipiktinę florencijiečiai, vedami domininkonų vienuolio Džirolamo

Savonarolos, nuvertė Medičių valdžią ir paskelbė teokratinę respubliką,

kuriai vadovavo vienuolio sekėjai (dėl griežtų pažiūrų pravardžiuoti

„verkšlentojais“) ir miesto aristokratija. Netgi Mikelandželą, itin

paveiktą neoplatonizmo, patraukė vienuolio pamokslai , smerkę Romos kurijos

ir popiežiaus Aleksandro VI korupciją, kurstę aistras bei neapykantą. Dar

prieš respublikos įkūrimą Mikelandželas dėl nestabilios politinės padėties

ir asmeninių bėdų išvyko į Veneciją, o vėliau į Boloniją, kur gavo šiek

tiek darbo. Manoma, kad čia jis parašė pirmuosius eilėraščius, skaitė savo

mėgstamų poetų Dantės ir Petrarkos eiles.

1495m. Mikelandželas grįžo į Florenciją, bet čia ilgai neužsibuvo ir

1496m. jau svečiavosi pas kardinolą Riariją Romoje. „Miegantis kupidonas“,

dirbtinai „pasendintas“ ir parduotas kaip antikinė skulptūra, Mikelandželą

šiame mieste išgarsimo dar prieš jam atvykstant. Klasikinės skulptūros,

tarp jų ir Belvederio torsas, menininką įkvėpė sukurti dvi žymiausias

skulptūras: Bargelo Bakchą ir „Pietą“, kurią Karolio VIII pasiuntinys

užsakė tikriausiai valdovo kapui. Ėmęsis skulptūros „Pieta“, Mikelandželas

pirmą kartą nuvyko į Kararą pasirinkti marmuro.

Dovydas

1501m. Mikelandželas vėl pasirodė Florencijoje. Popiežius, grasinęs

uždrausti ir sinjorijos veiklą, Savonarolą atskyrė nuo Bažnyčios. Vienuolis

kaip eretikas buvo sudegintas ant laužo Sinjorijos aikštėje, o valdžia

perėjo į pirklių rankas.

Florencija vis dar buvo (nors jau nebeilgai) laikoma Italijos ir

Vakarų Europos meno centru.

Siekdamas išgarsinti respubliką, gonfalonieras Pjeras Soderinis

pakvietė į Florenciją kadaise ją palikusius menininkus. 1500m. grįžo ir

Leonardas, kurių tėvynė sutiko

labai iškilmingai. Mikelandželas užsakymų

beveik neturėjo, bet pagaliau naujoji valdžia jį paprašė iš marmuro luito,

kurį prieš 40 metų apgadino Agostinas di Dučas, iškalti Dovydo statulą. Ši

milžiniška skulptūra meistras įkūnijo humanistinę didvyrio idėją. Tai ne

triumfuojantis nugalėtojas su pergalės simboliu ir ne karžygys kautynių

įkarštyje. Dovydas prieš kovą ramus ir susikaupęs, jis tramdo savy

slypinčią jėgą, kuri išsiverš vos jam krustelėjus. Bet jis dar nejuda; visa

enerdija sutelkta kaklo raumenyse, įsitempusiuose jam staigiai pasukus

galvą.

Varžybos

Menininkų globėjas Soderonis sumanė, kas dar niekam nebuvo atėję į

galvą .. jo sumanymu žavėjosi ir paprasti miestelėnai, ir politikai. Su

florencijiečiaims būdingu gudrumu gonfalonjeras 1503m. pasiūlė Leonardui ir

Mikelandželui ištapyti Sinjorijos rūmų Didžiosios tarybos sienas. Dalykas

tas, kad abu menininkai vienas kito tiesiog negali pakęsti, nors ir nebuvo

varžovai. Pagyvenęs, bronzinių, o ne marmurinių skulptūrų meistras, įžymus

menininkas ir galingųjų bičiulis, grįžo į Florenciją užimti deramos vietos

tarp miesto menininkų. O 28 metų Mikelandželas – dar tik kylanti žvaigždė.

Jis uždaro būdo, dirbo slapta ir savo darbų niekam nerodydavo. Manoma, kad

abu genijai buvo netgi viešai susikivirčiję: jaunesnis ir ne toks žymus

Mikelandželas pasišaipė iš vyresnio ir garsaus Leonardo, kad šis

nesugebėjęs išlieti bronzinės raito Sforcos statulos.

Soderinis užsakė dvi freskas Florencijos karo pergalėms pavaizduoti.

Leonardui pasiūlyta nutapyti Angjario mūšį, kuriame 1440m.

florencijiečiai sutriuškino milaniečius, o Mikelandželui – 1354m. įvykusį

Kašinos mūšį ssu piziečiais. Tačiau Leonardas pasirinko netinkamą tapybos

techniką, enkaustiką, o Mikelandželą popiežius Julijus II išsikvietė į

Romą, ir dailininkai darbo nebaigė, o eskizai iki šių dienų neišliko.

Mikelandželo kardonas tol ėjo iš rankų į rankas, iš dvaro į dvarą, taip

dažnai būdavo kopijuojamas, kad visai nušiuro. Leonardo „Mūšis“ buvo

žinomas tik iš puikių autoriaus eskizų ir gausių piešinio kopijų, vieką

kurių padarė flamandų tapytojas Piteris Paulis Rubensas (1577-1640)

1504-ieji

Mikelandželas, nusivylęs kelione į Romą, irgi dirbo Doniui. Popiežius

Julijus II buvo jam pasiūlęs suprojektuoti mauzoliejų, tačiau, kaip ir visi

valdžios vyrai, greitai apsigalvojo. Tokio neryžtingumo supykdytas

Mikelandželas grįžo į Florenciją ir priėmė didiko Anjolo Donio užsakymą

tempera nutapyti Šventąją Šeimą su mažuoju Jonu Krikštytoju (Donio tondas).

Šiame paveiksle jis vaizdavo epochų kaitą, kai pagoniškąjį pasaulį keičia

krikščioniškasis. Žemo pylimo apskrita nuogų jaunuolių ggrupė tolumoje – tai

pagonių pasaulis prieš Mozės laikus. Pirmame plane grakščiai pasisukusi

Madona ima kūdikėlį iš šv.Juozapo rankų – tai pilnas malonės

krikščioniškasis pasaulis. Tarp abiejų grupių, atsirėmęs į mūriuką, į

Šventąją šeimą žvelgia mažasis Jonas Krikštytojas, kuris vienintelis jau

žino, kas nutiks. Mikelandželo spalvos ryškios, šaltos, kontūrai aiškūs, o

švelni šviesokaita sukuria marmurinės skulptūros įspūdį.

Popiežių Roma

Italijos karų laikotarpiu nepaprastai išaugo Romos miestas, jo

politinis ir kultūrinis vaidmuo. Vatikanas tada duodavo daugiausia užsakymų

visos Italijos menininkams.

XVI a. pradžioje Italijos pusiasalis buvo tarsi didelė žaidimų llenta,

prie kurios lošė Europos valstybės. Tik Venecija ir Popiežiaus sritys

išsaugojo savarankiškumą ir nemažą įtaką užsienio politikai. Romoje

Džiulianas dela Roverė, tapęs popiežiumi Julijum II (1503-1513), siekė

sustiprinti politinę popiežiaus valdžią ir parengė ambicingą programą.

Julijus II svajojo apie Pasaulinę popiežiaus valstybę, kurioje svarbi vieta

tektų kultūrai. Karingas, geležinės valios popiežius elgėsi kaip ir bet

kuris kitas to meto valdovas: kariavo, bendravo su mokslininkais ir

menininkais, duodavo jiems užsakymų. Julijus II, norėdamas sugrąžinti Romai

amžinojo miesto ir krikščionių sostinės vardą, į savo rūmus kvietė

žymiausius to meto menininkus; jų dėka jis ketino sustiprinti savo prestižą

ir valdžią.

Prie šios programos, kuri, amžininkų manymu, buvo puikus humanizmo

idėjų pavyzdys, daug prisidėjo Bramantė, Mikelandželas, o vėliau ir

Rafaelis.

Statybos Romoje

Julijus II norėjo padaryti Romą pasaulio centru, kad ji vėl būtų kaip

senosios imperijos sostinė, kurią mena įspūdingi griuvėsiai. Jau nuo XV a.

pradžios jų pamatyti traukė menininkai ir mokslininkai; kaip tik šis

susidomėjimas praeitimi davė pradžią Renesanso kultūrai.

Antika susižavėjo ir Donatas Bramantė: tarsi nujausdamas globėjo

Ludoviko Mauro mirtį, jis 1499 m. iš Milano atvyko į Romą. Amžinajame

mieste jis atkakliai tyrinėjo istorinius paminklus ir iš to įstabaus

architektūros paminklo sėmėsi idėjų savo kūrybai.

Bramantės užmojis atgaivinti antikinio statybos meno tradicijas

sutapo su Julijaus II programa; popiežius įpareigojo jį paversti Romos

miestu, vertu krikščionių pasaulio sostinės vardo.

Bramanrė tarp Vatikano rūmų iir Belvederio vilos įrengė pailgą kiemą,

specialiai sumanytą kaip vietą popiežiaus antikinėms statuloms,

gražiausioms iš tuo metu žinomų. Čia skulptūros nestovėjo kur pakliuvo kaip

Medičių sode Larga gatvėje, o buvo išdėstytos pagal griežtą tvarką kaip

tikrame muziejuje po atviru dangumi.

Pirmiausia pastatyta Belvederio Apolono statula (II a. po Kr.), prieš

kelerius metus rasta viename Julijaus II dvaro kiemų; 1506 m. muziejų

papildė „Laokoonas“, aptiktas viename Romos apylinkių ūkyje ir tuoj pat

parduotas popiežiui.

Bramantė suprojektavo ir naująją Šv.Petro baziliką. Sužavėtas

„antikinių“ architekto idėjų, Julijus II nedvejodamas liepė sugriausti

senąją baziliką ir jos vietoje pastatyti šventyklą, kuri būtų tiek

Triumfuojančiosios Bažnyčios galios simbolis, tiek pirmojo popiežiaus

(šv.Petro) ir jo įpėdinių mauzoliejus.

Julijus II neužmiršo ir savęs. Jis manė esąs vertas ypatingo kapo:

kai Viešpats jį pašauks, jo kūnas turi būti palaidotas bazilikos viduje,

grandioziniame mauzoliejuje su daugybe statulų.

Julijus II ir Mikelandželas

Vienintelis menininkas, popiežiaus manymu, vertas pastatyti jam

mauzoliejų – tai florencijietis Dovydo skulptorius Mikelandželas

Buonarotis. Nebaigęs „Kašinos mūšio“ kartono, Mikelandželas išvyko į Romą.

Tačiau netrukus popiežius ir menininkas ėmė nesutarti: Julijus II buvo

valdingas ir nepakantus, o Mikelandželas – išdidus ir užgaulus. Grįžęs iš

Kararos, kur aštuonis mėnesius rinkosi marmurą statuloms, skulptorius

pamatė, kad visas jo darbas buvo veltui, nes dabar popiežius galvojo tik

apie naująją Šv.Petro baziliką. Mikelandželas atmetė kitą Julijaus II

pasiūlymą – ištapyti Siksto koplyčios skliautus – ir nusivylęs bei

prislėgtas grįžo į Florenciją.

Popiežius jam įkandin išsiuntė raitininkus, o Florencijos respublikos

gonfalonjerui Pjerui Soderiniui parašė mandagų, nors ir grasinamą laišką,

kuriame reikalavo, kad skulptorius grįžtų į jo rūmus. Raginamas sinjorijos,

nenorinčios gadinti diplomatinių santykių su tokiu asmeniu kaip Julijus II,

Mikelandželas Bolonijoje su popiežiuji susitaikė.

Paskutinę karo pergalią popiežius laimėjo Emilijos Romanjos srityje –

Bolonijoje, iš kurios jis išvijo Bentivolją. Pergalei atšvęsti ir

susitaikymui pažymėti popiežius užsakė Mikelandželui iškalti savo statulą,

kuri puoštų Bolonijos Šv.Petronijo katedros fasadą. Skulptūra turėjo būti

išlieta iš bronzos, bet Mikelandželas atsikalbinėjo, esą dirbąs tik su

marmuru. 1508 m. grįžęs į Romą, jis sutiko su visom popiežiaus sąlygomis,

kad tik galėtų kurti Julijaus mauzoliejaus skulptūras. Jas kalė daugelį

metų.

Siksto koplyčia

Mikelandželas nenoriai ėmėsi tapyti Siksto koplyčios skliautus, nes

save laikė skulptoriumi, o ne tapytoju. Nors nuolat pykosi su popiežiumi,

šį didingą sumanymą įgyvendino, galima sakyti, pats vienas.

Siksto koplyčia – tai privati popiežiaus koplyčia, kurioje su

kardinolais ir Romoje viešinčiais garsiais dvasininkais jis laikydavo

mišias. Ji stovėjo pačioje Vatikano širdy ir Julijui II buvo labai brangi.

Šią koplyčią senosios vietoje 1475-1480 m. pastatydino jo dėdė, dela

Roverių kilmės popiežius Sikstas IV. Sikstas IV norėjo, kad ji būtų lygiai

tokio pat dydžio kaip Saliamono šventykla Jeruzalėje (40,25×13,41) ir

atrodytų kaip nedidelė popiežiaus rūmų tvirtovė.

Tapyti jos sienų popiežius kvietė žymiausius XV a. antrosios

pusės

Florencijos ir Umbrijos mokyklos dailininkus. Daugelis jų, kaip antai

Botičelis ir Perudžinas, mokėsi Florencijoje pas Verokją Leonardo

pameistrystės laikais.

Freskose vaizduojami Mozės ir Kristaus gyvenimo epizodai, o viršuje –

pirmųjų popiežių galerija. Tai iš tiesų svarbiausias XV a. antrosios pusės

tapytojų darbas. Sikstas VI pagal tuometinę madą skliautuose buvo liepęs

pavaizduoti tik žvaigždėtą dangų. Jo sūnėnas primygtinai reikalavo, kad

Mikelandželas koplyčios skliautuose nutapytų dvylika apaštalų. Tačiau

Mikelandželas pakeitė freskų turinį. Žinoma jis nesipriešino popiežiaus

valiai, tvirtai laikėsi Romos teologų nurodymų, bet vis dėlto išliko

savarankiškas ir drąsiai gynė ssavo nuomonę.

Tačiau dar labiau stebina Mikelandželo užmojis beveik vien savo

jėgomis ištapyti kone 1000 kvadratinių metrų plotą.

1508 m. gegužę Mikelandželas pradėjo piešti kartonus ir jau rugpjūtį

liepė atnešti juos ant pastolių, įrengtų po viena skliauto puse. Jam

talkino keli padėjėjai, pakviesti iš florencijiečios Girlandajo dirbtuvės.

Vienas jų buvo jo jaunystės draugas Frančeskas Granačis.

Pirmą skliauto pusę dailininkas tapė vienerius metus. 1509 m.

gabesnieji pagalbininkai grįžo į Florenciją. Kadangi popiežius nuolat

kariavo, retai būdavo Romoje, todėl atlyginimą už šį sunkų darbą

Mikelandželui išmokėdavo beveik visada pavėluotai.

Po pertraukų ir dvejonių antrą darbo dalį Mikelandželas atliko vos

per 11 mėnesių, nuo 1511 m. spalio iki 1512 m. rugsėjo; jam talkino tik

keli pameistriai, ne tokie patyrę ir savarankiški kaip pirmąją skliauto

pusę padėję tapyti florencijiečiai. Dirbdamas vienui vienas, dažniausiai

aukštielninkas ant bbeveik 20 m aukščio pastolių, Mikelandželas kasdien

ištapydavo vis didesnį sienos plotą. Kiekvienas jo teptuko brūkštelėjimas

turėjo būti labai tikslus, nes tapant freskas taisyti beveik negalima.

Nepaprasta fizinė jėga ir kūrybinis įkarštis padėjo Mikelandželui atlikti

tai, kas paprastam žmogui būtų neįmanoma. Taip atsirado vienas didžiausių

šedevrų žmonijos istorijoje.

Mikelandželo kūrybinė branda

Mikelandželas vėl kūrė skulptūras Medičiams. Be to, jis dar dirbo

architektu jų priešams naujojoje Florencijos respublikoje. Kuo toliau, tuo

jis jautėsi vienišesnis, bet Romoje jau seniai niekas negalėjo jam

prilygti. Jis dar kartą užlipo ant pastolių kurti naujo miesto veido.

Didžiausią ankstyvojo laikotarpio kūrinį žygdarbį Mikelandželas

įvykdė būdamas arti keturiasdešimties. Tai Siksto koplyčios skliautai.

Iš pradžių menininkas ėmėsi šio grandioziško užsakymo, kad tik

nereikėtų statyti Julijaus II mauzoliejaus. Tačiau pradėjęs dirbti taip

susižavėjo didingu projektu, kad pasiryžo nutapyti šią freską savaip,

pakeisdamas pradinį sumanymą. Paskui Mikelandželui atėjo metas grįžti prie

savo tikrojo pašaukimo – skulptūrų ir mauzoliejaus jau senokai palaidotam

popiežiui, kurio įpėdiniai reikalavo antkapį baigti.

1513 m. skulptorius pradėjo kalti „Vergus“. Nespėjus jų išvaduoti iš

marmuro luito, Leonas X liepė baigti Bruneleskio darbą – suprojektuoti

Medičių šeimos Šv. Lorenco bažnyčios fasadą Florencijoje. 1516 m.

Mikelandželas, niekad neslėpęs savo ištikimybės respublikai, grįžo į

Florenciją, kurioje dirbo skulptoriumi ir architektu. Tačiau netrukus

popiežius savo ketinimo atsisakė, ir Šv. Lorenco bažnyčios fasadas

niekuomet nebuvo suprojektuotas. Paskui popiežius ir kardinolas Džulijas

Medinis užsakė MMikelandželui prie bažnyčios pristatyti zakristiją ir joje

iškalti Lorenco Puikiojo bei kitų garsiosios Florencijos šeimos narių

antkapius.

Medičių antkapiai

Mikelandželą kankino abejonės, tačiau buvo per didelė prabanga pyktis

su Bažnyčios galva, kuris turėjo įtakos kilmingiems mecenatams, turtingiems

pirkliams ir faktiškai valdė Florenciją. 1520 m. skulptorius, sukrėstas

Rafaelio mirties, pradėjo statyti naują Šv. Lorenco bažnyčios zakristiją,

kurioje marmurinės statulos susilieja su architektūros elementais:

kolonomis, nišomis, melsvojo Toskanos akmens dekoratyviais langais.

Melsvasis Toskanos akmuo ir marmuras – tai medžiagos, kurias Mikelandželas

labiausiai mėgo.

Jis vėl keliavo į Kararą marmuro, bet, regi, laikas, praleistas

Apujos kalnų karjeruose, jam nebuvo palankus. Kaip jau buvo atsitikę su

Julijaus II mauzoliejumi ir v. Lorenco bažnyčios fasadu, skulptoriaus

kaltas neprisilietė ir prie Kararos marmuro. Šįsyk darbą nutraukė Leono X

mirtis (1521). Jo įpėdinis griežtas flamandas Adrianas VI buvo labai

praktiškas žmogus ir nešvaistė pinigų menininkams remti.

Dvidešimt du mėnesius, kol valdė flamandas, Mikelandželą kamavo

nežinia. Ir tik kardinolo Džulijui Medičiui tapus popiežiumi Klementu VII,

jis su palengvėjimu atsikvėpė ir vėl kibo į darbą Šv. Lorenco koplyčioje.

Florencijos tvirtovė

Laikas, kada Mikelandželas dirbo koplyčioje (1520-1534), buvo sunkūs

tiek menininkui, tiek Italijai. 1521 m. Hamburgų dinastijos imperatorius

Karolis V, tuo metu valdęs ne tik Šv. Romos imperiją, bet ir Ispaniją,

popiežiaus padedamas įsigalėjo Milano kunigaikštystėje, ją netrukus

atkovojo Pranciškaus I vadovaujama prancūzų kariuomenė. Vėliau Karolis V

dalinai prie Pavijos prancūzus sutriuškino (1525). Bijodamas pusiasalyje

viešpataujančių ispanų, Klemensas VII ėmė jiems pataikauti ir Roma

užsitraukė imperatoriaus rūstybę. 1527 m. miestas, kuris Mikelandželo ir

Rafaelio dėka tapo Vakarų Europos meno sostine, buvo negailestingai

nusiaubtas, o popiežius pasislėpė Šv. Angelo pilyje. Medičiai irgi buvo

išvyti iš Florencijos, ir atsikūrusios valstybės vyriausybė, laukdama

neišvengiamo jų atkirčio, užsakė Mikelandželui suprojektuoti gyvybinius

miesto įrenginius.

Projektuodamas vartus ir bastionus, architektas ypatingą dėmesį skyrė

artilerijai. Jis sukūrė naujų įvairių formų konstrukcijų, tinkamų geresnei

gynybai, tačiau jos niekada nebuvo pastatytos. Jo piešiniuose kaip

grėsmingos žnyplės į priekį atsikišę aukšti mūrai, tarsi krabai ant kalvų

išsidėlioję bastionai, žvaigždžių pavidalo tvirtovės, iš kurių galima

šaudyti bet kuria kryptimi. Po devynių mėnesių apgulties Florencija 1530 m.

pasidavė. Mieste įsiviešpatavo kunigaikštis Aleksandras, o Mikelandželas,

persekiojamas imperatoriaus žmonių, buvo priverstas slapstytis, kol

Klemensas VII pareikalavo palikti ramybėje. Popiežius jautėsi dėkingas

skulptoriui, kuris vėl ėmėsi darbo Šv. Lorenco bažnyčios Medičių

mauzoliejuje.

Epochos pabaiga

Mikelandželo laukė nerimo ir rūpesčių metai. 1531 m. mirus tėvui, jam

teko rūpintis paveldėtu turtu, ypač žeme. Šios naujos pareigos jam buvo

tikra našta, todėl nuvykęs į Romą užtrukdavo ten vis ilgiau ir ilgiau.

Florencijoje Mikelandželo nebuvo ir 1537 m., kai kunigaikštį nužudė jo

pusbrolis Lorencas (vadinamas Lorencu arba Lorencaču) ir valdžią perėmė

jaunas antros eilės giminaitis Kozimas Midinis. Jis išplėtė valstybės

valdas ir gana sėkmingai bandė atgaivinti Florencijos kultūrinę šlovę.

Tačiau šį kart – bbe Mikelandželo, kuris gyvas į savo miestą jau

nebegrįžo. Klemensas VII ir visa Roma norėjo užmiršti 1527 m. negandas ir

kvietė į miestą menininkus iš visos Italijos. Popiežius pageidavo, kad

Mikelandželas grįžtų ir Siksto koplyčioje už altoriaus, ant galinės sienos,

nutapytų milžinišką freską, vaizduojančią paskutinį teismą. 1534 m.

pavasarį atvykęs į Romą, Mikelandželas sužinojo, kad Klemensas VII prieš

kelias dienas mirė. Laimė, naujasis popiežius Paulius II Farnezė buvo

Mikelandželo gerbėjas ir jam leido imtis darbo siksto koplyčioje.

1535 m. balandžio 26 d. iškilo pastoliai, buvo pradėta ruošti

koplyčios sieną: nudaužytas senas tinkas su dviem Siksto IV užsakytomis

freskomis padarytas nuolydis; 1536 m. gegužės 18 d. šešiasdešimt šešerių

metų Mikelandželas po dvidešimt trejų metų pertraukos užlipi ant pastolių

ir ėmėsi darbo. Susidomėjimas freska buvo toks didžiulis, kad apie ją

sklido kalbos visoje Italijoje. Po Rafaelio mirties Mikelandželas buvo

ryškiausia žvaigždė meno padangėje. 1540 m. dailininkas baigė tapyti

viršutinę freskos dalį, kurioje pavaizduotos figūros sukėlė tikrą skandalą.

Kai lydimas prelatų Paulius III atėjo apžiūrėti Mikelandželo darbo,

popiežiaus ceremonimeisteris kardinolas Bjadžas da Čežena paniekinamai

pareiškė, kad tokia freska tinkanti tik „pirčiai ar smuklei“, bet ne

popiežiaus koplyčiai; už tai Mikelandželas atkeršijo, Bjadžą pavaizduodamas

panašų į karalių Minoją.

Tačiau popiežius vis tiek prašė freską baigti. Jis labai gerbė

Mikelandželą ir Romoje jam patikėjo atlikti svarbiausius darbus.

Naujoji Roma

Po XV a. pradėtų pertvarkų, prie kurių

daug prisidėjo Bramantė ir

Rafaelis, Roma, nors dar neatsigavusi po Karolio V kariuomenės savivalės,

toliau plėtėsi ir gražėjo.

Mikelandželui buvo patikėta atlikti daug darbų: 1538-1564 m. jis

pakeitė Kapitolijaus ir jo aikštės planą; 1546-1564 m. perstatė Šv. Petro

baziliką, 1561-1563 m. pertvarkė antikines Diokleciano termas į Santa Maria

degli Angeli bažnyčią ir galiausiai 1561-1564 m. suprojektavo Porta Pia.

Dirbdamas visus šiuos darbus, Mikelandželas turėjo visišką kūrybos

laisvę, tačiau Šv. Petro bazilikoje jis privalėjo paisyti ankščiau ją

stačiusių kolegų, didžiųjų italų Renesanso architektų Bramantės, Rafaelio,

Antonijo da Sangalo, ssumanymų.

Mikelandželas visas jėgas skyrė Šv. Petro bazilikos statybai. Savo

projekte jis grįžo prie Bramantės centriško plano idėjos, užkeldamas didįjį

kupolą ant sienų tarsi ant pjedestalo. Mikelandželas jau labai senas, ir

šventyklos kupolas didžiausia jų rūpestis. Architektas nusižiūrėjo į

Bruneleskio pastatytą Santa Maria del Fiore katedrą Florencijoje. Iš medžio

pagaminęs pusės kupolo modelį, parodė jį popiežiui. Tačiau jo statybos

Mikelandželas nebaigė. Truputį pakeitę projektą, šį didelį darbą amžiaus

pabaigoje atliko Džakomas dela Porta ir Domenikas Fontana. Paskutiniais

gyvenimo metais, kaip ir jaunystės laikais Florencijoje, Mikelandželas vėl

kūrė Pietas. Jis tteikė labdarą, globojo Florencijoje gyvenančius sūnėnus,

ypač brolio sūnų Leonardą.

Mikelandželas nesiliovė dirbęs iki paskutinių dienų. Mirė

aštuoniasdešimties metų 1564 m. vasario 18 d.; genijaus palaikai grįžo į

Florenciją, kurią jis buvo palikęs prieš trisdešimt trejus metus, ir

palaidoti Šv. Kryžiaus bažnyčioje.

Rafaelis

Pirmieji RRafaelio gyvenimo metai

1483m. balandžio 6 dieną, praėjus metams po kunigaikščio Federiko

mirties, klestinčiame Urbine gimė Rafaelis. Jis augo apsuptas meno, nes

tėvas Džovanis di Santė di Pjetras, vadinamas Sančiu arba Sanciju, dirbo

dailininku kunigaikščio dvare, priklausiusiame Federiko sūnui Gvidibaldui

ir jo žmonai Elzbietai Gonzagai. Nors Rafaelio tėvas tebuvo vidutinių

gabumų poetas ir dailininkas, trečiasis Renesanso genijus vis dėlto augo

kitokioje aplinkoje nei Leonardas ir Mikelandželas, kurių tėvai iš pradžių

nenorėjo leisti vaikų mokytis meno. Taigi pirmasis Rafaelio mokytojas buvo

tėvas, pats supažindinęs sūnų su Meloco da Forli, Lukos dela Robjos, Jano

van Eiko, Justo van Gento, Leonardo ir Perudžino kūrybą.

Būtent į Perudžino dirbtuvę 1494m., prieš pat savo mirtį, tėvas ir

atvedė sūnų. Nors berniukas anksti neteko tėvo ir motinos Madžos di

Batistos, Urbino rūmuose jam netrūko nei meilės, nei dėmesio, o

svarbiausioje Perudžio dirbtuvėje pameistrys Rafaelis greitai ėmė daryti

tikrus stebuklus.

Perudžino dirbtuvė

Pjetras Vanučis, vadinamas Perudžinu ?(apie 1445-1523) buvo

žymiausias Umbrijos mokyklos atstovas. Tai subtilių potėpių meistras, kurio

kūryboje jaučiama stipri Pjetro dela Frančeskos erdvinio vaizdavimo ir

tikroviškos Verokjo tapybos įtaka.

Trijų brandžiojo Renesanso milžinų keliai susikirto visai

atsitiktinai: septinto dešimtmečio pabaigoje į Verokjo dirbtuvę atėjęs

Leonardas ten sutiko už save truputį vyresnį, mokslus jau bebaigiantį

Perudžiną.

Perudžinas savo pameistriams suteikdavo daug laisvės: jie ne tik

padėdavo jam atlikti užsakymus, bet kartais , mokytojo prižiūrimi, visą

darbą atlikdavo ppatys. Kaip menininkas Rafaelis subrendo labai anksti. Iš

pradžių jaunasis urbinietis kūrė tarsi pagal ankstyvojo Renesanso „dailės

vadovėlį“, tačiau netrukus perprato mokytojo stilių.

1503-ųjų „Nukryžiavime“ matyti abiejų dailininkų stiliaus panašumas,

tačiau vos po metų tapytoje kompozicijoje „Šv.Mergelės sužadėtuvės“ ryškėja

savitas mokinių stilius. Šis darbas Rafaelį priartino prie Bramantės

architektūrinių sumanymų ir Leonardo centriškosios erdvės spendimų.

Kompozicijos vidury vaizduojamos trys pagrindinės figūros – kunigas, Marija

ir Juozapas, kuriuos tarsi jungia grakštūs judesiai. Jeigu Rafaelio

„Sužadėtuves“ palyginsime su prieš penkiolika metų Perudžino tapyba Siksto

koplyčios freska „Raktų perdavimas šv.Petrui“, pastebėsime ir panašumų, ir

skirtumų. Perudžino kompozicijos personažai susiskirstę į kelias grupes,

nelabai susijusios su pastatais tolumoje. O Rafaelio figūros išdėstytos

labai tvarkingai: paveikslas pagrįstas geometrijos dėsniais, kitaip

tariant, atskiras jo dalis vienija ypatinga proporcijų darna. Grožį derinti

su geometrija tvarka jaunasis dailininkas išmoko pas Pjerą dela Frančeską.

Linksmo ir gero būdo Rafaelis buvo smalsus ir ambicingas. Perudžoje jam

nebeliko ko mokytis, o Urbino rūmai išgyveno nuosmukį, todėl jis ryžosi

keliauti į Florenciją, kuri vis dar buvo Italijos menininkų Meka.

1504-ieji

tai metais į Florenciją atvyko ir Rafaelis Sancijas: dabar mieste

trys brandžiojo Renesanso milžinai.

21 metų Rafaelis jau buvo girdėjęs, kokių pagyrų pelnė mūšius

vaizduojantys kartonai. Nors Soderiniui jis įteikė puikų rekomendacijį

laišką, mecenatas gonfalonjeras sutiko jaunuolį nelabai svetingai.

Valstybinių užsakymų urbinietis negavo. Vien tik Umbrijos Rafaeliui

neužteko, nes Florencijoje jis galėjo pasinerti į ttikrojo meno sūkurį: be

dviejų didžių meistrų, Florencijoje gyveno ir kūrė daug gerų tapytojų,

tokių kaip Ridolfas del Girlandajas (1483-1561) ir Fra Bartolomėjas (1475-

1517). Rafaelis stebėjo ir mokėsi: iš Leonardo – figūrų išdėstymo erdvėje,

spalvų susiliejimo (sfumato metodas); iš Mikelandželo – piešimo

dinamiškumo, spiralinio arba piramidinio formų vaizdavimo.

Dirbdamas tai Florencijoje, tai Urbime Rafaelis sukūrė pirmąjį madonų

ciklą („Didžiojo kunigaikščio madona“, „Madona su dagiliuku“, „Gražioji

sodininkė“)ir kelis portretus, kuriems pozavo Florencijos pirklių šeimų

nariai. Tapydamas turtuolio Anjolo Donio portretą, dailininkas mėgdžiojo

Leonardą.

Vatikano stangos

Romoje Rafaelis pasinėrė į didžiulį darbą, kuriam atidavė visą savo

širdį. Freskos byloją apie „dieviškąjį“ tapytojo talentą. Po mirties liko

Rafaelio šedevrai ir didelė dirbtuvė.

Be Mikelandželo tapytų Siksto koplyčios skliautų, Julijus II sumanė

dar vieną monumentalų darbą: ištapyti freskomis Vatikano rūmų priestatų,

kuriuose prieš penkiasdešimt metų pastatė popiežius Mikalojus III, sienas.

Julijus II nebenorėjo likti Pinturikjo dekoruotuose Bordžių apartamentuose,

kuriuose gyveno nekenčiamas Aleksandras VI, ir liepė paruošti kambarius

viršutiniame aukšte. Šie kambariai irgi nebuvo prasti, jų sienas puošė

Benedeto Bonfiljo, Arėjus del Kastanto, Pjero dela Frančeskos ir kitų

meistrų freskos. Išdekoruoti „savo“ apartamentų Julijus II pasikvietė kelis

žymiausius to laiko tapytojus: Sodomą ir Bramantiną, Lorencą Lotą ir

Perudžiną. Tačiau kai prie jų prisijungė Rafaelis, kurį popiežiui 1508 m.

pristatė jo architektas ir patarėjas meno klausimais Bramantė, Julijus II

kitus dailininkus atleido ir visą darbą patikėjo vienam Sancijui. Jaunam

menininkui tai buvo pirmas didelis valstybinis užsakymas.

Pirmą salę (privačią popiežiaus biblioteką, kuri, vėliau tapusi

teismo sale, buvo vadinama Stanga della Segnatura) Rafaeliui pasiūlyta

ištapyti pagal senųjų bibliotekų pavyzdį, pavaizduojant keturis viduramžių

universiteto fakultetus – teologijos, filosofijos, teisės ir poetikos.

Skliautuose atsirado alegorinės figūros ir simboliai, praeities įvykių

scenos ir istoriniai personažai. Rafaelis labai atsakingai žiūrėjo į šią

užduotį ir, senovinių Belvederio skulptūrų įkvėptas, sukūrė monumentalų

darbą, pakeisdamas Julijaus II pasiūlytas tradicines temas. Tai tarsi

himnas humanistinei kultūrai, kurios religines ir filosofines idėjas

tobulai įkūnijo Romos popiežiai.

Duoklė Mikelandželui

1511 m. Rafaelis nutapė paskutines Stanga della Segnatura freskas:

„Disputą apie Švč. Sakramentą“, „Atėnų mokyklą“, „Dorybę“, „Parnasą“, o po

metų ir Mikelandželas išardė pastolius po pirmąją skliautų puse.

Tačiau Rafaelis, matyt, jau ankščiau buvo lankęsis Siksto koplyčioje

ir stebėjęs, kaip dirba florencijietis. Jaunajam tapytojui freskos padarė

tokį stiprų įspūdį, kad jis nedelsdamas užtinkavo dalį beveik baigtos

freskos „Atėnų mokykla“ ir jos centre nutapė susirūpinusį ir paskendusį

mintyse ugnies filosofą Herakleitą, nepaprastai panašų į Mikelandželo.

Tačiau Rafaelis atidavė duoklę ir kitiems savo amžininkams: tos

pačios freskos vidury matome ir Leonardą su ilga balta barzda. Tai

filosofas Platonas.

Heliodoro menė

Rafaeliui dar nepradėjus dekoruoti kito Vatikano rūmų kambario sienų,

labai turtingas bankininkas jam pasiūlė imtis didelės antininių siužeto

freskos. Menininkas su popiežiumi buvo sudaręs sutartį , pagal kurią

gaudavo nuolatinį atlyginimą, tačiau 1511

m. Julijus II su savo kariuomene

patraukė iš Romos į šiaurės Italiją išvyti, „barbarų“, kitaip sakant,

Liudviko XII prancūzų. Pasinaudojęs proga, Rafaelis sutiko viename villa

Farnesina kambaryje nutapyti freską „Galatėjos Triumfas“, bet, popiežiui

parvykus į Vatikaną, tuoj pat grįžo prie darbo stangose.

Julijų Ii ne visada lydėjo sėkmė. Padedamas sąjungininkų ispanų, jis

pasiekė ko norėjo, – atėmė Lombardiją iš Liudviko XII, tačiau vos nebuvo

nuverstas Bažnyčios susirinkimo, kurį sušaukė Pizos karalius. Netrukus ir

Ragenoje patyrė skaudų asmeninį pralaimėjimą. Be to, ispanai sužlugdė

Florencijos respubliką ir į valdžią sugrąžino Medičius. Julijus II dar

nežinojo, ar tai gerai, ar tai blogai, bet nujautė, kad popiežiaus sričių

įtaka silpnėja, ir nusprendė žūtbūt sustiprinti popiežiaus valdžią.

Padėti siekti šio tikslo galėjo ir Rafaelis. Jam popiežius paliepė

Vatikano stangoje, skirtoje viešoms audiencijoms, nutapyti freską,

vaizduojančią Dievo paramą Bažnyčiai per visą jos istoriją ir

išaukštinančią Kristaus vietininko vaidmenį. Dailininkas pradėjo dekoruoti

Heliodoro Stancą. 1513 m. miręs Julijus II nesuspėjo pamatyti visų jos

freskų. Jo įpėdinis Rafaeliui leido dirbti toliau, ir 1514 m. dailininkas

nutapė paskutinę stangos freską „Šv. Petro išdavimas“, kurioje dailininkas

pavaizdavo, kkokie bevaisiai žmonių išpuoliai prieš Kristaus vietininką.

Leonas X

Naujas popiežius Džovanis Medinis, Lorenco Puikiojo sūnus, pasivadino

Leonu X. Protingas, nors gana tingus Medinis mėgo gerą maistą, vyną,

šventes, medžioklę ir iškilmingas ceremonijas, žodžiu, prabanga, kuria

puikuodavosi kiekviena proga. Be to, jis labai domėjosi menu ir Rafaelį

laikė geriausiu popiežiaus rūmų menininku – nesvarbu, kad elegantiškas

urbinietis mokėjo įsiteikti kitiems galingiesiems ir mielai priimdavo jų

užsakymus. Tai ne Mikelandželas, savo Dovydu išaukštinęs Florencijos

respubliką, kuri ištrėmė Džovanį Medinį ir jo brolius.

Todėl Rafaelį Leonas X gerbė ne mažiau nei jo pirmtakas ir užsakė

išdekoruoti trečiąją, iškilmingiems pietums skirtą stancą (freską

„Borgogaistras“) ir Vatikano lodžas. Dirbtuvės dailininkai, o ypač Džulijas

Romanas, šiuos užsakymus atliko nepriekaištingai. Rafaelis meistrų darbą

tik prižiūrėjo, nes turėjo rūpintis dar ir senovės Romos paminklais,

apsaugoti juos nuo plėšimo, griovimo ir išgelbėti tai, ką buvo galima

išgelbėti restauruojant ir konservuojant; galima sakyti, jis yra pirmas

žmogus žinomas archeologas. 1514 m. Rafaelis iš Bramantės paveldėjo

popiežiaus architekto pareigas ir nelengvą užduotį – prižiūrėti Šv. Petro

bazilikos statybą.

Nepakeliamas darbo krūvis pakirto Rafaelio sveikatą. Dailininkas mirė

1520 mm. Didžiojo penktadienio naktį – tą pačią dieną (gal net tą pačią

valandą), kurią gimė prieš trisdešimt septynerius metus. Visa Roma ir jos

svečiai apraudojo dieviškąjį menininką ir palaidojo Panteone.

Naudota literatūra

B.Žemaitytė D.Papaurėlienė „Įvairių amžių architektūros ir buities

reikmenų stiliai“

„Vakarų Europos skulptūros istorija“

P.Murray, L.Murray „Renesanso menas“

„Italų renesansas“

Claudio Merlo „Renesanso menas“

J.Minkevičius „Lietuvos architektūros istorija (nuo seniausių laikų

iki XVIIa. Vidurio)“

„Menas ir mes“

———————–

Leonardas da Vinčis „Mona Liza – Džokonda“ XV a.

Mikelandželas

„Dovydas“ 1501/14

„Kristaus krikštas“ (1472-1475m.) – AAndrėjos Verokjo, Lorenco di Kredžio ir

Leonardo da Vinčio darbas

Leonardas da Vinčis „Madona grotoje“ XV a.

Leonardas da Vinčis „Paskutinė vakarienė“ tempera ir aliejumi tapyto

paveikslo matmenys 4,60 x 8,80 m. Freska greitai blunka, todėl keletą kartų

buvo restauruota ir netgi pertapyta

Leonardas da Vinčis „Autoportretas“ XVI a.

Mikelandželas „Adomo sukūrimas. Siksto koplyčios fragmentas“ XVI a.

Rafaelis Santis „Atėnų mokykla“