Renesansas

Renesansas – Vakarų ir Centrinės Europos šalių kultūros ir visuomeninės minties raidos epocha – pereinamasis laikotarpis nuo vidurinių amžių prie naujųjų amžių kultūros (Italijoje – XIV-XVI a., daugelyje kitų šalių – XV-XVI a.). Renesansui būdinga ryškus mokslo ir meno pakilimas, jų pasaulietinimo tendensijos, vadavimasis iš katalikų bažnyčios ideologinio ir moralinio diktato, antikos kultūrinių tradicijų gaivinimas.

Mes manome, kad tai didžiausio kultūros ir mokslo pakilimo laikotarpis. Tačiau yra kita nuomonė. Cambridge’o universiteto Emmanuelio koledžo profesorius Peter Burke, vienas iš autoritetingiausių Renesanso eepochos tyrinėtojų, savo knygoje „Renesansas“ pateikia savitą kultūrologinę šios epochos interpretaciją, atkreipdamas dėmesį į daugelį nežinomų Renesanso bruožų. Kita vertus jo žodžio „renesansiškas“ supratimas apsiriboja reikšme „Antiką megžiojantis“ – Renesansui priskiriama tik tai, kas rėmėsi Antika, nepriskiriant Renesansui, pavyzdžiui, reformacijos judėjimo. Peter Burke teigia, kad Renesanso įvaizdis tėra mitas, sukurtas XIX a. viduryje prancūzų istoriko Jules Michelet, kritiko Johno Ruskino ir šveicarų mokslininko Jacobo Burchardto. „Renesansiniai žmonės“ buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę mmanyti ar jie patys tarėsi esą. Dvi garsiausios XVI a. Italijos knygos, Castiglione’s „Dvariškio knyga“ ir Machiavelli „Valdovas“ yra artimos viduramžiams, nes remiasi tų laikų kūrinais ar priklauso viduramžiais paplitusiam knygų tipui. Be to istorikai medievistai yra surinkę argumentų, patvirinančių, kkad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burchardtas ir jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaita. Viduramžiais buvo įvairiausių „renesansų“, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Abiem atvejais literatūriniai ir meniniai pasiekimai ėjo kartu su domėjimosi klasikiniais mokslais atgijimu ir abiem atvejais amžininkai apibūdino savąją epochą kaip atgimimo ir atsinaujinimo amžių. Vis dėl to Renesanso laikotarpiu vyko tam tikri pokyčiai kultūroje, prasidėję Italijoje. Būdingiausias bruožas – beatodairiškas mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje sričių ir žanrų, imituoti Antiką. Klasikinių formų atgaivinimas ryškiausias architektūroje, pradedant generaliniais pastatų planais ir baigiant detalėmis. Daug garsių architektų (Filippo Brunelleschi, Donato Bramante, Andrea Palladio) vyko į Romą studijuoti ir mėgdžioti Antikos pastatų, kad galėtų mėgdžioti jų statybos principus. Daugelis to meto architektų rrėmėsi išlikusiu Vitruvijaus traktatu apie architektūrą. Skulptūros srityje, nors ir nebuvo išlikę traktatų apie jį, klasikiniai modeliai turėjo milžinišką reikšmę. Apie 1500 metus Italijoje gero skonio ženklu tapo kolekcionuoti išlikusias antikines marmurines skulptūras, kurių pavyzdžiu sekdavo visi skulptoriai. Atgijo antikiniai skulptūros žanrai. Tapyboje antikinių pavyzdžių išlikę nebuvo, ir dailinkai norėdami mėgdžioti galėdavo tik naudotis antikinių paveikslų aprašais arba bandyti piešti stiliumi, būdingu skulptūroms. Vienu svarbiausiu dalyku menininkai laikė vaizduojamų daiktų realumą, ką skatino ir tuo metu atrasti perspektyvos dėsniai. Renesanso mmetu buvo atgaivinta klasikinė lotynų kalba. Viduramžių lotynų kalbą (žodyną, rašybą) imta laikyti barbariška. Atgijo senovės Romos pagrindiniai literatūros žanrai: epas, odė, pastoralė ir k.t. Vienas pirmųjų tokių kurinių buvo Toskanos poeto ir mokslininko XIV a. viduryje sukurtas lotyniškas epas „Afrika“, kuris buvo pirmoji iš daugelio Vergilijaus „Eneidos“ imitacija. Tragedijos pradėtos rašyti melodramatine Senekos maniera, komedijos mėgdžiojo senovės Romos dramaturgus Plautą ir Terencijų. Lotyniškoje renesansinės Italijos poezijoje pasitaikydavo odžių Horacijaus maniera, epigramų pagal Marcialą ir pastoralių sekant Vergilijaus „Eklogomis“. Buvo kuriamos miestų istorijos sekant Livijaus Romos istorija. Renesanso atsirado ir išsivystė humanizmas – siekimas tobulinti žmogų. Įsivyravo idėja, kad žmogus nuo kitų gyvūnų visų pirma skiriasi sugebėjimu kalbėti ir todėl atskirti gėrį nuo blogio. Pagrindinius humanistų principus atspindi jų teiginiai apie keturias egzistavimo pakopas: egzistuoti kaip akmeniui, gyventi kaip augalui, jausti kaip arkliui ir suprasti kaip žmogui. Be to buvo laikoma, jog kontempliatyvusis gyvenimas yra viršesnis už aktyvujį. Viena pagrindinių humanistų sąvokų buvo „imitacija“ – didžiųjų rašytojų ir meninikų mėgdžiojimas: Renesanso laikų kūrėjai nuolat pabrėždavo, kad jie seka geriausiais antikiniais pavyzdžiais. Mes gi linkę manyti, jog Renesansas – naujumo ir originalumo metas. Einant laikui Renesanso idėjos negalėjo nesikeisti. Jau XVI a. trečiajame dešimtmetyje Italijoje prasidėjo perėjimas nuo aukštojo Renesanso prie mmeno istorikų taip vadinamo „manierizmo“ – tendencijos neįprastai pabrėžti stilių, akcentuoti naujoviškumą, sudėtingumą, išradingumą, eleganciją bei sąmojį. Didieji menininkai, tokie kaip Michelangelo, nustojo aklai sekti antikiniais pavyzždiais, jie norėjo realizuoti savo idėjas. Pirmiausia šitos tendencijos pasireiškė architektūroje, skulptūroje, tapyboje. Literatūroje ir muzikoje vis dar vyravo antikinis stilius (čia kalbama tik apie kai kurias Italijos vietoves – visoje Europoje Renesansas buvo tik prasidėjęs). Kita vertus čia Renesanso pabaiga suprantama kaip Antikos mėgdžiojimo pabaiga, kultūros požiūriu tai buvo tikras Renesansas, kitų dar vadinamas vėlyvuoju. Profesorius Peter Burke Renesansą apibrėžia siaurai, laikydamas ją tik sąjūdžiu (ne laikotarpiu), akcentuojant pastangas atgaivinti Antiką (išskyrus dailę). Pagal jį, svarbu tai, kad beveik visas kitas savybes, dažnai laikomas būdingomis Renesansui, galima rasti ir Viduramžiais, kuriems jis dažnai priešinamas. Nemažai mokslininkų vysto teoriją, pagal kurią bando sutalpinti tai kas atsititiko XIV a. Florencijoje, XV a. Italijoje ir XVI a. Europoje (Renesansą), į ilgį tarpusavyje susijusių pakitikimų seką tarp 1000 ir 1800 metų, apibūdindami šį ilgalaikį vystymąsi kaip „Vakarų vesternizaciją“ ta prasme, kad po truputį bent jau aukštesniųjų klasių europiečiai išsiskyrė iš kitų tautų – tai vėliau parodė didesnės pasaulio dalies „atradimų“ ar nukariavimų istorija.

Pačio Renesanso atsiradimas aiškinamas tuo, kad daugelis „naujų“ problemų, atsiradusių tarp XI ir XVIII aamžių, jau buvo iškilusios Antikoje. Be to naujam sąjūdžiui išplisti sąlygas sudarė technikos pažanga (spausdinimo išradimas).

Menas

Atgimimo idėja išpopuliarėjo Italijoje, nes italai gerai suvokė, kad tolimoje praeityje Italija ir jos sostinė Roma buvo civilizuoto pasaulio centras ir jos šlovė išblėso, kai germanų gentys užkariavo šią šalį. Šio atgimimo užuomazgas suformavo Džotas – poetas, dailininkas, kurio darbai prilygsta antikos darbams.

Florencijoje XV a. susikūrė grupė meninkų, kurie kūrė naują meną ir atsižadėjo praeities idėjų. Šios grupės lyderis Florencijos dailininkas ir architektas – Filipas Bruneleskis.

XV a. pradžios Italijos atradimai nuvilnijo per visą Europą. Daugelį menininkų sužavėjo ši idėja, kad menas gali ne tik būti Šventojo Rašto iliustracija, bet ir tapti veidrodžiu, kuriame atsispindi realus pasaulis.

Ankstyvasis renesansas: Florencijos Pacių koplyčia

Viduramžiais geras meistras keliaudavo iš vienų statybų į kitas, jį rekomenduodavo vienuolynas vienas kitam. Bet miestams įgijus daugiau reikšmės, pradėjus sparčiai augti, dailininkai kaip ir amatininkai pradėjo steigti cechus. Jų užduotis buvo saugoti savo narių teises ir pareigas, garantuoti saugią rinką jų produkcijai. Žmogus, tapęs cecho nariu, galėdavo atidaryti dirbtuvę, samdyti mokinių ir imti užsakymus. Šie cechai būdavo gana turtingi, todėl jų paisydavo miesto valdžia. Šie cechai skirdavo dalį savo fondo bažnyčios, cecho susirinkimo namų statybai. Taigi jie skatino meną.

Šiam menui

pamatą padėjo Bruneleskis, Donatelas ir Mazačas. Po jų atėjusi karta naudojosi jų atradimais, nors negalima sakyti, kad jie patys ko nors naujo nesurado. Nauja krata norėjo pranokti šiuos pradininkus.

Bruneleskis buvo sumanęs įvesti iš romėniškų pastatų griuvėsių perimtas antikines statinių formas – kolonas, frontonus, karnizus. Tas formas vartojo bažnyčiose. Architektas Leonė Batisa Albertis sumanė fasadą kaip milžinišką triumfo arką. Tačiau tai buvo nepratiška. Todėl Albertis sugalvojo vietoj kolonų namo sienas puošti plokščiais piliastrais ir antablementais – tai sudaro antikinių orderių įįspūdį, bet nekeičia pastato struktūros. Tačiau galima sakyti, kad Albertis “išvertė” gotikinę konstrukciją į antikines formas – išlygino smailiąją arką ir pavartojo tradiciniam kontekste antikinio orderio elementus. Šis tipas buvo būdingas daugeliui meistrų. Vienas iš geriausių buvo L.Gibertis. Jis geriausiai suderino senąją tradiciją su naujais atradimais. Gobertis stengėsi išlikti santūrus ir aiškus, nesiekė kaip Donatelas sukurti tikros erdvės įspūdį. Jo reljefe tėra tik gilumos užuomina, o pagrindinės figūros aiškiai išsiskiria lygiame fone.

Mantujos šv. Andriejaus bažnyčia Ručelajų rūmai Florencijoje

Taip pat ggerai pritaikė naujoves prie senų tradicjų ir Fra Andželikas, kuris panaudojo Mazačo metodus: freskas, tradicinėms religinėms idėjoms reikšti.

Plintant šiam menui daugėjo jo pasekėjų ir kiekvieni norėjo ką nors daugiau atrasti. Taigi, laikui bėgant, buvo prie geometrinių figūrų atkreipiamas dėmesys įį šviesą.

Botičelis “Veneros gimimas”

Kiekvienas atradimas sukuria sunkumų, todėl ir šiame mene buvo labai sunku komponuoti, nes atsirado piešimo taisyklės.

Šiuo menu Italija pasikėlė ir atsiskyrė nuo kitų Europos šalių meno raidos.

XV a. viduryje buvo padarytas lemtingas išradimas, turėjęs didžiulę reikšmę tolimesniam menui, tai spauda, nors paveikslai buvo pradėti spausdinti keletu dešimtmečiu anksčiau nei knygos. Gaminimo būdas labai paprastas: lentelėje turi būti tai, ko neturi būti paveiksle. Tokiu būdu buvo spausdinamos ir raidės. Paveikslėlių gaminimo technika vadinama medžio raižiniu. Tuos meno raižinius buvo galima sujungti į blokelius, kurie vadinami ksilografais. Garsiausi graveriai buvo: Šongaueris, Mantenjos, Botičelis. Tačiau išradus spaudą, atėjo reformacija, kuri sukėlė meno krizę, kurią įveikė tik geriausieji meistrai.

Šie aprašyti meno metai vadinami kvatročentu.

Brandžiojo renesanso stilius: Venecijos biblioteka

XVI a. ppradžia vadinama činkvečentu, tai reikšmingiausias Italijos meno periodas, vienas didingiausių visos meno istorijos laikotarpių. Tai buvo Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio, Ticiano, Koredžo, Džordžonės, Diurerio, Holbeino ir kitų meistrų metas. Šį laikotarpį vadina brandžiuoju renesansu. Šiuo metu visi didieji menininkai norėjo ištirti perspektyvos dėsnius, kuriems aiškintis pasitelkė matematiką, norėdami perprasti žmogaus kūno sandarą – anatomiją. Šie atradimai išplėtė menininko akiratį. Jie jau buvo tikri meistrai, kurie negalėjo pasiekti garbės ir šlovės, nes tyrinėjo gamtos paslaptis ir visatos dėsnius. Visi šie ddailininkai, skulptoriai skundėsi socialine padėtim, nes vyravo žmonių tamsumas, nes žmonės į pobūvius mielai kviesdavo poetus, kurie galėjo pasakyti puikius žodžius, o nepasitikėjo rankų darbu. Tačiau tai jie greitai įveikė.

Popiežius Julijus II nugriovė Šv.Petro baziliką ir paprašė D.Bramantės sukurti naują. tai turėjo tapti krikščionišku stebuklu. Trokšdamas sukurti taisyklingą ir harmoningą statinį, jis suprojektavo kvadratinę bažnyčią su aplink milžinišką kryžiaus plano salę simetriškai išdėstytomis koplyčiomis. Šią salę turėjo dengti kupolas. Tačiau Bramantei tai įgyvendinti nepavyko, nes toks didelis statinys surijo tokias sumas pinigų, kad popiežius, bandydamas jas surinkti, pagreitino krizę, vedusią į reformaciją. Šios bažnyčios statyba paskatino Liuterį Vokietijoje pareikšti pirmąjį viešą protestą. Šiam Bramantės sumanymui kilo prieštaravimų ir katalikų tarpe.

Leonardo da Vinči geriausi darbai: “Paskutinė vakarienė”, “Mona Liza” ir kt. Šis menininkas išrado sfumatą (neryšku, švelnu) – nykstantis kontūras ir tirpstančios spalvos leidžia vienai formai susilieti su kita ir tai palieka darbo vaizduotei.

Mikelandželas Buonarotis geriausi darbai: Siksto koplytėlė, kurią stengėsi puošti skulptūromis, freskomis (garsiausia “Paskutinis teismas”), Adomo sukūrimas.

Rafaelis Santis. Jo geriausi darbai atrodo taip lengvai nutapyti, kad niekas nė nepamano apie sunkų ir atkaklų darbą. Geriausių jo darbai yra: “Didžiojo kunigaikščio madona”, “Nimfos Galatėjos galva”, “Nimfa Galatėja”, Popiežius Leonas X su dviem kardinolais”.

Šie vis garsūs menininkai parodė, kkaip suderinti grožį ir harmoniją su taisyklingu piešiniu.

Renesansas savitai plėtojosi Nyderlanduose, turėjo didelę įtaką Vokietijai, Prancūzijai ir kitiems Šiaurės Europos kraštams. Čia antikinio palikimo beveik nebuvo. Menininkai, siekdami itališkojo idealo – pastatų patogumo, aiškumo, formų harmoningumo, tik perkūrė gotikos stilių. Nyderlandų menininkus labiau domino dvasinis žmogaus gyvenimas, gamtos įvairovė, spalvų ir medžiagų savybės iki smulkiausių detalių. Italijoje labiau plito sienų tapyba, o Nyderlanduose – molbertinė, atliekama ne tempera, bet aliejumi.

Renesanso meno apibendrinimas:

Tapybai buvo labai svarbus perspektyvos dėsnių atradimas. Jis įgalino vaizduoti trimatę erdvę, remiantis įvairiais dydžiais ir proporcijomis: juo daiktas mažesnis, juo labiau jis pasitraukia į tolumą. Kitas bruožas – dėmesys detalėms. Gamta, žmogus, jo apranga, aplinkos daiktai atkuriami su smulkmenomis, individualiomis savybėmis. Taip stengtasi perteikti tikrovės įvairovę. Taip pat būdingas gamtos ir žmogaus grožio poetizavimas, gražių formų ryškinimas.

Renesanso epochoje kaip ir Viduramžiais tapyba ir skulptūra buvo neatskiriama nuo architektūros. Tik Renesanse dar greta sieninės tapybos atsiranda molbertinė tapyba, dekoratyvinės statulos, paminklai. Vyrauja mitologiniai bei religiniai siužetai, portretas. Jie išreiškė Renesanso epochos dvasią, gyvenimo meilę, taurumo, motinystės, džiaugsmo ir kančios idėjas.

Renesanso architektūra perėmė daugelį antikos pastatų išorės ir vidaus detalių. Pastatų kompozicijai būdingos horizontalios linijos, daug ir dideli langai, taisyklingas vidaus suplanavimas. Renesanso stiliumi statomos bažnyčios, rūmai, vilos.

Lietuvoje renesansinės aarchitektūros bruožai savitai susipynę su liaudiškosios ir gotikinės architektūros elementais. Renesanso stiliaus rūmais buvo paversta Žemutinė pilis, pastatytos renesansinės pilys Klaipėdoje, Biržuose, Radvilų Rūmai Vilniuje.

RENESANSO ATSTOVAI

Ankstyvasis renesansas

• Tapytojas Mazačas (Masaccio) (1401–1428). Freskoje „Šventoji trejybė“ Florencijos Santa Marija Novelos bažnyčioje aptinkama pirmoji geometrinė perspektyva.

• Tapytojas Fra Filipis Lipis (Lippi) (1397–1475). Sukūrė naują pasaulietišką Madonos su kūdikiu tipą.

• Tapytojas Sandras Botičelis (Botticelli) (1477–1510). „Veneros gimimas“, „Pavasaris“.

Brandusis renesansas (Italija)

• Tapytojas, skulptorius, architektas, mokslininkas, inžinierius Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci) (1452–1519). „Paskutinė vakarienė“, Mona Liza („Džokonda“).

• Tapytojas, skulptorius, architektas, poetas Mikelandželas (Michelangelo Buonaroti) (1472–1564). „Dovydas“, Medičių koplyčia, Romos Šv. Petro ir Povilo bazilikos Siksto koplyčios freskos (altorinė freska „Paskutinis teismas“).

• Tapytojas Rafaelis (Raffaello Sanzio) (1483–1520). Svarbiausioji brandžiojo renesanso figūra. Didingiausi kūriniai – „Disputas“ ir „Atėnų mokykla“.

• Tapytojas Ticianas (Tiziano) (1488/90–1576). „Žemiška ir dangiška meilė“, „Venera ir Adonis“, „Danaja“, „Kristaus apraudojimas“.

Manierizmas

• Italų tapytojas Parmidžaninas (Parmigianinno) (1503–1540). „Madona ilgu kaklu“.

• Ispanų tapytojas El Grekas (Greco) (1541–1614). „Prisikėlimas“, „Grafo Orgaso laidotuvės“, „Toledo vaizdas“.

Šiaurės renesansas

• Nyderlandų tapytojas Janas van Eikas (Eyck) (1390–1441). Kartu su broliu Hubertu nutapė garsųjį Gento altorių Flandrijoje.

• Nyderlandų tapytojas Jaronimas Boschas (Bosch) (1450–1516). „Malonumų sodas“, „Kvailių laivas“, „Šv. Antonijus“.

• Nyderlandų tapytojas Piteris Breigelis (Brueghel) – vyresnysis (1525–1569). Nyderlandų pasaulietiškosios tapybos m–klos įkūrėjas. „Žiema“, „Aklieji“.

• Vokiečių grafikas, tapytojas Albrechtas Diureris (Dürer) (1471–1528). Autoportretas, Motinos

portretas, Šv. Jeronimas, „Melancholija“.

• Vokiečių tapytojas Hansas Holbeinas (Holbeyn) – jaunesnysis (1497–1543). Henriko VIII portretas, Tomo Moro portretas.

SANTRAUKA:

Dramatizmas Pradžioje harmonija, vėliau – stiprėjantis vidinis dramatizmas. Herojaus susidūrimas su išorine aplinka – jo jausmų, prigimties ir visuomenės nuomonės, tam tikro elgesio normų konfliktas sprendžiamas arba kolektyvo, arba individo naudai.

Santykis su laiku Laikas yra kintantis žemiškas procesas. Įtvirtinamas gamtinis, ciklinis laikas. Žmogus – gamtos laike. Ciklinis istorijos raidos aiškinimas. Grįžimo į praeitį idėja.

Santykis su aplinka Gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, jo prigimtis. Žmogaus eelgesį modifikuoja aplinkybės, jo charakteris nepriklauso nuo aplinkos. Agresyvus santykis su daiktiškąja realybe, kurioje norima išsikovoti patogią vietą. Tikrovės kontūrai neryškūs, susiliejantys su tuo, kas fantastiška.

Kiti estetikos principai Menas imituoja tikrovę; siekdamas perteikti jos grožį, menininkas pirmiausia turi orientuotis ne į pavienius tikrovės reiškinius, o į jos tvarką, harmoniją, atrinkdamas tai, kas ją išreiškia. Atsisakoma tiesioginės bei metafizinės būties suvokimo. Žmogus pasaulio centre. Teikiama žemiški žmogaus interesai, sveikų, natūralių instinktų pasireiškimas, džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas. Pasaulio meninio atkūrimo principas – vaizduoti ttai, kas tikroviška, ir tai, ką įmanoma įsivaizduoti. Poetizuojama laisvė. Vaizduojama fantastiškos žmogaus galimybės, pabrėžiamas sumanumas, šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. Universalus žmogus, nuolatinis žinių troškimas.

Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis nepraradęs natūralumo. Meilė įgyja žemiškos pilnatvės, aistros, kūno grožio. Papročių ir eelgesio laisvumas. Pastoralinė tematika Renesanso pabaigoje. Dėmesys nuotykiams, stebuklams, fantastikai. Materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo traktavimas. Idealų ir tikrovės prieštaravimas.

Charakterių prieštaringumas, individualumas, dinamiškumas.

Imitacija (mėgdžiojama labiau didžiųjų menininkų kūryba negu gamta).

Stiliaus bruožai Derinami buitiniai ir fantastiniai pradai, panaudojama mitologiniai ir bibliniai siužetai, folkloro tradicijos, siekiama meninės harmonijos.

Nėra aiškios ribos tarp komiškumo ir tragiškumo.

Filosofiniai ir psichologiniai elementai. Humoras, satyra ir groteskas. Natūralistiškumas, kritiškumas. Lyrinis jausmingumas. Fantastinė hiperbolė.

Įvairių stilių samplaika. Liaudies kalbos jungimas su humanistine erudicija.

Žanrai Žanrinė įvairovė: novelė, romanas, pastoralė, sonetas, odė, poema, drama (tragikomedija, komedija, tragedija).

Atstovai F. Petrarka, Dž. Bokačas, F. Rablė, E. Spenseris, V. Šekspyras, M. de Servantesas, L. de Vega.

Lietuvoje: M. Husovianas, M. Mažvydas, M. Daukša.

Architektūros paminklai: Šv. Petro bazilika Romoje, Luvras, Biržų ir Panemunės pilys, Vilniaus universiteto rūmai (Didysis kkiemas).

Literatūra:

• Peter Burke „Renesansas“.

• Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 9.

• http://ualgiman.tinklapis.lt