renesansas

Renesansas

Renesansas (it.rinascita, rinascimento; pr. renaissance – atgimimas) – tai visuomenės ir kultūros istorijos epocha, meno stilius, siekęs atsiriboti nuo viduramžių, atnaujinti visuomenę bei menus, antikos dvasią ir jos tradicijas.

Renesansui būdinga humanistinė pažiūra ir antropocentrizmas – žmogus visa ko matas.

Renesansas iš esmės pakeičia estetinį ir intelektualinį Europos klimatą, apima laikotarpį tarp gotikos ir baroko.

Stilius susiformuoja Italijoje, gausiausią antikinio meno paveldą turinčiame krašte, apie šimtą metų renesansas nesklinda toliau Italijos ribų.

Įprastai Italijos renesansas skiriamas į kelis periodus:

 proto renesansas ((XIII a. pab. – XIV a.)

 ankstyvasis renesansas (XV a., 1420 – 1490, 1430 – 1500) quattrocento

 brandusis renesasnsas (XV a. pab. – XVI a. pr., 1490 – 1520, 1500 – 1527)cinquecento

 manierizmas (XVI a. vid. Italijoje 1520 – 1610)

Lyginant su viduramžiais labai ryškiai pakinta požiūris į menininką, meniniko padėtis. Nuo XV a. pradedama vertinti autoriaus meistriškumą, kūrybos ypatumą. Renesanse menininkai pradeda vaduotis iš priklausomybės cechams, tampa laisvais menininkais, kuria savo dirbtuves, jose ugdo mokinius. Meninikas tampa laisvai samdomas uužsakovų.

Užsakovų, fundatorių ir mecenatų ratas nuo bažnyčios ir krašto valdovų plečiasi iki kilmingųjų, turtingų miestelėnų.

Renesanse daug dėmesio skiriama architektūros ir dailės teorijai, rašomi traktatai, pavyzdžiui knygos. Iš naujo atrandamas ir perrašomas Senovės Romos teoretiko ir architekto Vitruvijaus architektūros teorijos vveikalas “ 10 knygų apie architektūrą” (I a. pr. K.), Paladio. Analizuojamas antikinis paveldas, kaupiamos antikinio meno (monetų, papuošalų, knygų) kolekcijos. Humanizmo idėjos, architektūros ir meno traktatai sklido Europoje. Tokių knygų būta ir Žemutinės pilies Žygimanto Augusto bibliotekoje.

Bruožai

Architektūra:

 statomi naujų formų ir paskirties pastatai: miesto rūmai – palacco tipo, užmiesčio vilos, rotušės, ligoninės, prieglaudos, turgūs, sandėliai, pirmieji bankai.

 sprendžiamos miestų palanavimo problemos.

 pastatuose dominuoja horizontali linija, naudojama pusapskritimė arka, išnyksta bokštai, stogai plokštėja, lodžijos.

Skulptūra – suformuojama naujųjų laikų apvaliosios skulptūros samprata; skulptūra atsiskiria nuo architektūros, tampa savarankiška, aikštėse pradedamos statyti atskiros savarankiškos apvaliosios skulptūros – pasaulietinės.

Apskritai būdingas meno supasaulėjimas.

Žmogus vaizduojamas realistinis, anatomiškai taisyklingas, atsiranda nuogo žmogaus tapyba.

Nėra antikinės tapybos pavyzdžių, todėl tenka ne megdžioti ar imituoti, o kurti patiems ir atrasti.

Didžiausias Renesanso aatradimas tapybos srityje – Linijinės perspektyvos.

Dėsnio atradimas – taisyklingas erdvės vaizdavimas.

Populiariausias žanras tapyboje – portretas ir autoportretas. Jau senovėje žinomi aliejinaiai dažai, brolių van Eikų išpopuliarinami ir pradedami naudoti molbertinėje tapyboje, aliejiniai dažai Renesanse pasiekia ir Lietuvą. Kelių amžių eigoje aliejiniai dažai praktiškai išstūmė iki tol naudotą temperą.

Manierizmas – (ital. Maniera – savitumas, braižas, būdas – kartais įvardijamas kaip “stilingas stilius”). Terminas susiformavo XVIII a. pab. – XIX a. pradžioje. Terminas turėjo gana negatyvią prasmę. Manierizmu buvo įvardijama RRenesanso srovė (ar renesanso paskutinysis etapas), apibūdinama, kaip renesanso nuosmūkis, išsigimimas.

Kartais Manierizmu įvardijamas vėlyvasis renesansas, kartais laikomas kaip atskiras stilius, pereinamasis stilius iš renesanso į baroką. Manierizmas apibrėžiamas maždaug 1520 – 1610 m.

Lyginant su ankstyvuoju ir brandžiuoju renesansu, manierizme sudėtingėja paveikslų kompozicijos, juose atsiranda keletas šviesos šaltinių, paveikslo kompozicija dinamiškesnė; skulptūrai, kaip ir tapybai, būdinga formos sudėtingėjimas, didesnė ekspresija; architektūroje kitimų lyginant su renesansu mažiausia, tik didėja išorinis dkoratyvumas.

Antikinio paveldo neturinčiuose kraštuose, itališkasis renesansas ir manierizmas buvo perimtas gana mechaniškai – tik antikiniius simbolius, ikonografines schemas. Italijos renesanso pasiekimai dailėje buvo perkuriami ir savaip interpretuojami, sumišo su Vidurio ir Šiaurės Europoje dar XVI a. pr. – vid. Gyvavusia gotika.

Lietuvoje Renesanso stilius apibrėžiamas XVI a. pr. – XVII a. pr. Vidinio skirstymo kaip ir neturi. Pirmosios stiliaus apraiškos aptinkamao XV a. pab. Ir siejamos su 1495 m. Vilniaus monetų kalykloje išleistais pirmaisiais renesansinio šrifto ir ornamento pavyzdžiais.

Deja, Lietuva priskirtina savos renesanso teorijos ir filosofijos nekūrusioms Šiaurės Europos šalims, šių kraštų renesansas daugiau stiliaus atkartojimo, iš Italijos atėjusių estetinių normų adaptavimo savo vietinei tradicijai pobūdžio.

Architektūra:

1. Gynybinė

2. Sakralinė

3. Visuomeninės paskirties

Nestabili XVI a. LDK politinė padėtis, patobulėjusi karybos technika ir ypač šaunamasis ginklas vertė rūpintis krašto gynyba, modernizuoti jjau esančius ir statyti naujus ginybinius įrengimus, atitinkančius naujas karybos ir architektūros teorijas ir reikalavimus.

To meto ginybinę architektūrą galima skirti į dvi pagrindines dalis:

1. miestų ginybinius įrengimus

2. pilis (kurios savo ruožtu skiriamos į bastionines pilis ir pilis – rezidencijas)

Kintant šaunamojo ginklo galimybėms, tenka keisti ir ginybinę architektūrą. Naujos konstrukcijos fortifikaciniai įrenginiai LDK miestuose pradedami statyti XVI a.

Šie ginybiniai miestų įrenginiai – tai miestų sienos su galerijomis apeiti visu parimetru ir šaudymo angomis, jose kas kiek laiko įterpti įtvirtinti, pritaikyti ginybai vartai ir bokštai, kartais įrengiamos bastėjos ar bastijonai. Ginybinės sienos derinamos su žemių sankasomis (redutais) bei grioviais , natūraliais vandens telkiniais.

Tokios miestų ginybinės sienos buvo pasatatytos Vilniuje, Klaipėdoje (tiesa ją valdžiusių vokiečių – kryžiuočių ordino), Biržuose, Kaune. paprastesnes sienas yra turėję Kretinga, Kėdainiai, Skuodas.

Ryškiausias ir galingiausias tokio tipo statinys – Vilniaus miesto ginybinė siena. Pastatyta 1503 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymu, kuomet XVI a. pr santykiai su Maskvos kunigaikštyste tapo vis labiau įtempti, padažnėjo totorių puldinėjimai.

Siena statyti buvo baigta 1522 m., tačiau po truputį keičiama, pastatomi papildomi vartai. Sieną statyti turėjo Vilniaus miestiečiai. Sienos ilgis siekė apie 3 km. ilgio, apjuosė tankiausiai užsatytą Vilniaus miesto dalį, galutinai buvo nubrėžta riba tarp miesto ir ppriemiesčių. Šiandien senamiesčiu vadiname kaip tik tą Vilniaus dalį, kurią buvo apjuosusi miesto ginybinė siena. Vilniaus miesto senamiestis plotu vienas didžiausių visoje Vidurio – Rytinėje Europoje, tarkim Vilniaus miesto senamiesčio teritorijoje tilptų 3 – 4 Rygos ar Talino senamiesčiai – ginybine siena buvę apjuostos miesto teritorijos. Išties tai lėmė Vilniaus miesto specifiškumą – miestas užstatytas gana erdviai, gatvės nėra būdingai viduramžiams siauros.

Išties Vilniaus ginybinė siena buvo pastatyta vėlai lyginant su visa Europa, ir neatliko tokio svarbaus ginybinio vaidmens kaip viduramžių V. Europos miestų ginybinės sienos. Ji tegalėjo apsaugoti nuo plėšikavimo, dalinai kontroliuoti įvykimą ir išvykimą iš miesto, tačiau to meto pabūklų griaunamosios jėgos jokiu būdu nebūtų atlaikiusi.

Siena su Pilies teritorijos ginybine siena sudarė vieningą ginybinę sistemą. Tačiau reikia pastebėti siena nebuvo aklina – ji nejuosė šiaurės – ritinės miesto dalies ties bernardinų vienuolynu iki pilies sienos jos nebūta. Matyt ji čia nestatyta tikslingai – šioje vietoje stivėjęs bernardinų vienuolynas galėjo atlikti ginybinę sieną, taip pat tenka nepamiršti ten tekančią Vilnelę.

Sieno būta vidutiniškai apie 6 m. aukščio, apatinėse mūro dalyse šiek tiek storesnė nei 1 metro, o viršutinėse storis nesiekė metro.

Pradžioje joje būta penkerių vartų, vėliau jų skaičius padidintas iki 10 .

Einant nuo bernardinų

veinuolyno čia būta Bernardinų, Spaso (Išganytojo), Subačiaus, Medinikų, Rūdininkų, Trakų, Vilijos , Totorių, Šlapieji (Marijos Magdelietės) ir Pilies varatai.

1799 m., LDK jau esant Rusijos Imperijoje, caro įsakymu miesto sienos buvo nugriautos kaip atgyvena ir trukdis miesto plėtrai. Griovimo darbai buvo vykdomi 1800 – 1803 m.rangovų, plytos panaudotos kitoms statyboms.

Iki dabar yra išlikę tik vieni – Medininkų (Aušros – Ostra brama) vartai. Pagal viduramžių tradiciją miestų vartai tiek iš vidinės pusė, tiek iš išorės, buvo pošaimi šventais paveikslais. Tokių ppaveikslų būta matyt ne vienuose miesto vartuose. Taip buvo ir Medininkų vartuose. vidinėje vartų pusėje nuo XVI a. pb. – XVII a. kabojo mums žinomas Marijos Dievo motinos paveikslas. Nuo XVII a. pb. Jis pradėjo garsėti kaip stebuklingas, jį globoti ėmės šalia prie Teresės bažnyčios įsikūręs karmelitų vienuolynas, paveikslui pastatyta koplyčia, kelis kartus rekonstruota. Galbūt vartai kaip tik ir išliko todėl, kad prie jų buvo prišlieta koplyčia su stebuklingu paveikslu.

Miestų sienų išlikę yra tik atskiri fragmentai – ties Aušros vvartais, netoli buvusių Rudininkų vartų, Bokšto gatvėje.

Šiaip buvusios sienos vieta yra tiksliai rekonstruojama praktiškai visu perimetru, taip pat lokalizuojamos vartų vietos. Sudėtingiau rekonstruoti pačios sienos ir jos vartų išvaizdą. Daugiausia tam gelbsti XVIII a. pb. Dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus akvarelės, uužfiksavusios ne vienus vartus, bei Žemutinės pilies griuvėsius.

Išlikęs vienas svarbiausių sienos fortifikacinių įrengininių Vilniaus bastėja (Barbakanas). Tai XVII a. I pusėje rytinėje sienos dalyje netoli Subačiaus vartų pastatytas artilerijos ginybinis įrenginys, skirtas rytinės sienos sutvirtinimui. Renesansinis, Pasagos formos plano, dalinai paslėptas po žeme artilerijos įrenginys. Tačiua gan geritai neteko pirminės paskirties, nes per 1655 – 1661m. karus nukentėjo, buvo paverstas ginklų sandėliu, o XIX a. tapo miesto šiukšlynu ir užverstas šiuklėmis. Tik XX a. II pusėje archeologų atkastas, išvalytas, restauruotas ir įrengtas muziejus (Nacionalinio muziejaus filialas).

Kauno miesto ginybinė siena statyta pagal 1655 m. dkJono Kazimiero nurodymą, statybos darbai pradėti po 1655 – 1661 m. karo. Nėra žinoma tikslus visos sienos perimetras, turbūt nebuvo baigta statyti, sienos būta daug paprastesnės nnei Vilniuje. Panašu, kad sienos statytojai ir neturėję tikslo aptverti viso to meto Kauno siena, mat tam ir nebuvo būtinybės. Išties miestas įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje ir tokiu būdu iš trijų pusių saugomas natūralių – gamtinių užtvarų. Siena teturėjusi miestą ginti iš rytinės pusės atkirsdama santakoje įsikūrusį miestą.

Išlikusiuose fragmentuose ir bokšte (Malūninkų) (Muzikinio teatro sodelyje) nėra šaudymo angų ir galerijų, sienos būta apie 0.9 m. storio ir 4-5 metrų aukščio. Siena visiškai neatitko to meto karybos pasiekimų, tegalėjo gginti nuo pavienių plėšikų ir lengvai ginkluotos kariuomenės.

Biržų miesto ginybinai įrengimai sudarė vieną kompleksą su Biržų bastionine pilimi.

XVI a. Radvilos pagal iš anksto paruoštą viso miesto su ginybine siena ir pilimi plana LDK šiaurinėse teritorijose, netoli svarbiausių kelių į Rygą, statydino Biržų miestą. Miestas taisyklingo išplanavimo, su tvarkingu gatvių tinklų. Miestas buvęs apjuostas ginybiniu pylimų, medžio – mūro sienomis, su mūro vartais. Šiandien jų fragmentai aptinkami tik kaip archeologiniai redinia, rasta vartų pamatai. Išlikę bastioninės pilies pylimai.

Pilys. XVI a. renesansinės pilys skiriamos pagal paskirtį ir to sąlygotus architektūrinius ypatumus skiriamos į bastionines ir ir rezidencines.

Bastioninės. Šio tipo pilys buvo daugiau statomos strategiškai svarbiose ir ne itin saugiose vietose. Jos savyje jungė ginybinę ir rezidencinę funkcijas. Renesanso epochoje įvykus akivaizdžiam šuoliui gamtos moksluose, karybos moksle ir mene, tobulėja karo ir civilinės statybos teorija ir praktika. Išpopuliarėja “idealiojo miesto” idėja. Visa architektūra (tiek urbanistika, tiek fortifikacinė, tiek civilinių (visuomeninės ir sakralinės paskirties) stainių architektūra), grindžiama tiksliais trigonometriniais skaičiavimais, estetika grindžiama taip pat matematiniais skaičiavimais bei taisyklėmis, kuriama architektūros teorija, rašomos ir leidžiamos knygos, idėjos plinta po Europoje ne tik knygose bet ir bandomos realizuoti. Miestai, fortifikaciniai įrenginiai statomi pagal taisyklingą, geometrija pagrįstą planą, pvz. – kvadratą, apskritimą, arba taisyklingą ddaugiakampį, naudojamas radialinis – spidulinis planas, kuomet miestas konstruojamas apie vieną centrinę miesto aikštę, iš kurios išeina gatvės kaip spinduliai.

• Vienas ankstyviausių , artimiausių renesansinei bastioninei piliai pavyzdžių – Geraininių pilis (dab. Baaltarusija). XVI a. pr. padažnėjus totorių antpuoliams, teko stiprinti valstybės gynybą pietryčių teritorijose. Vilniuas vaivados Goštauta iniciatyva 1519 -–1529 m. buvo pastatyta pilis. Joje renesanso bruožai dar labai nežyms – pastebimos tik pastangos racionalesnei gfinybai. Šioje pilyje ryškūs vietinių aptvarinių pilių bruožai – tai kvadratinė aptvaro tipo pilis su apvaliais bokštais kampuose, pastatyta ant pylimo apsupto dviem apskasais, kurių vidinis – sutvirtintas siena su kampiniais bokštais. Į pilies kvadratą įkomponuoti rezidenciniai rūmai. Iki mūsų dienų yra išlikę pilies griuvėsiai.

• Vienas didžiausių bastioninės pilies pavyzdžių LDK ir visoje Šiaurės Rytų Europoje – jau minėta Biržų pilis. Pilies ir viso miesto statybos iniciatorius Radvila Perkūnas, pilis pastatydionama XVI a. pb., itališkų bastioninių pilių pavyzdžiu. Pilies vietoje įrengtas taisyklingo kvadrato plano – žemės sankasų ir griovių bastionai, išorėje sienos sutvirtintos mūru, bastiono kampai suformuojami į trikampius smailus pleištus. Pilies kieme būra rezidencinių rūmų. Šiandien yra išlikę žemės bastionai bei vienas iš renesansinių rūmų sparnas.

Rezidencinės pilys ir rūmai. Statyboje taip pat naudojamasi pastato palno simetrijos principu, bet jis nėra būtinas. Šios ppilys jau neturi tokios ryškios ginybinės funkcijos, jų fortifikaciniai įrenginiai daug paprastesni, skirti atremti daug silpnesniam priešui, dažniausia pilies kompleksas konstruojamas jungiant rezidencines ir ūkinės paskirties pastatus, ginybinius – apžvalginius bokštus apie vidinį kiemą į vieną visumą. Pilies statybos vietai didelę reikšmę turi ypatingas, efektingas kraštovaizdis (Panemunės pilys). Prie rezidencinių pilių jau atsiranda renesansiniai simetriško plano parkai, su tvenkiniais, terasomis.

Reikėtų išskirti Panemunės rezidencines pilis:

• Raudonės

• Raudondvario

• Panemunės (Vytėnų)

• Rekonstruota Gardino aukštutinė pilis XVII a. II p., kurioje rezidavo Steponas Batoras.

• Alšėnų pilis

• Gaidžiūniškio rūmai (Goiceniški)

Miestų teritorijose, kuomet ginybinė funkcija atitenka miesto ginybinėms sienoms, sienoms tarp atskirų jurzdikų (jurizdikcijų), kur miesto teritorija ribojama ir erdvė brangi didikų rezidencijos be ginybinių įrengimų, su išryškinta reprezentacine funkcija – rūmai.

Dažniausia jie simetriško plano, su vidiniu kiemu.

Ryškiausias didikų renesansinių rūmų pavyzdys būtų – Vilniaus Radvilų rūmai. Iki šių dienų neišlikę, į vakarus nuo Žemutinės pilies netoli Neries – dabartinės Tilto ir Vrublevskio gatvių teritorijoje.

Antrieji stilistiškai vientisesni buvo Jonušo Radvilo Jonušo XVII a. pr. statyti renesansiniai rūmai už miesto sienos ribų. Tai simetriško U plano rūmai, buvę dabartinės Liejyklos ir Vilniaus gatvių teritorijoje. Iki mūsų dienų yra išlikusi maždaug pusė jų, dabar juose įsikūręs dailės muziejaus užsienio dailės filialas.

• Paminėtini Kaune

esantys Masalskių rūmai.

• Šiaip XVI a. – XVII a. pr. LDK didikai miestuose gan intensyviai statė renesansinius rūmus, kartais jie neturėjo tokių mastų ir puošnumo , tarkim kaip Radvilų – galingiausios to meto didikų šeimos rūmai, kartais panašėjo į didelius renesanso stilistikos dekoru puoštus miestiečių namus. Daugiausia jų būta Vilniuje, tačiau Vilniui kenčiant nuo Maskvėnų kariuomenės, per miestą eilę kartų siaubusius karus jie sunyko, arba tiesiog perstatyti jau kita stilistika.

• Vienas didžiausių, puošniausių ir reprezentatyviausių renesanso ir manierizmo rūmų iir apskritai statinių LDK pavyzdys iki mūsų dienų neišlikęs Ldk Žemutinės pilies rūmai.

Deja statinys neišliko –nugriautas XVIII a. pb., todėl jo išvaizdas rekonstruojama tik iš pavienių – fragmentiško pobūdžio, ne itin tikslios ikonografijos. Vertingiausios rūmų rekonstrukcijai 1785 – 1786 m. dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus sukurtos akvarelės.

Istorija

Aukštutinės ir Žemutinės Vilniaus pilių kompleksas formuotis pradėjo dar XIII a.ir perstatinėta eilę kartų. šioje vietoje mūrinių gyvenamųjų pastatų panašu , kad būta jau XIII a. a. pb. – XIV a. pr. , vėliau ,, tikėtina, kad Vytauto valdymo laiku čia pastatyta gotikinė rezidencija. XVI a. pr. dk Aleksandras Jogailaitis ant gotikinių rūmų užstatė trečią gotikinį aukštą. Tačiau vieningai renesansiniu stiliumi pastatyti nauji rūmai tik Žygimanto Senojo valdymo laikoterpiu (1507 – 1544) ir iniciatyva aapie 1520 – 1530 m. už katedros apjungiant senus ir pastatant naujus rezidencinius korpusus buvo suformuoti netaisyklingo ir pilnai neuždaro kvadrato plano triaukščiai renesansinės ir manieristinės stilistikos rūmai, su vidiniu kiemu ir į jį atsiverenčiomis renesansui būdingomis pusapskritimėm arkom remiamos galerijomis – lodžijomis. Rezidencija buvo remontuojama ir atnaujinama atsižvelgiant į joje rezidavusio dk norus ir skonį. Ypatingą reikšmę ir turtingumą rūmai pasiekė joje pastoviai guyvenant ir reziduojant dk Žygimantui Augustui. Rūmai tampa svarbiausiu renesansinės kultūros židiniu ir skleidėju LDK. Juose suformuota artimiausia itališkojo renesanso rūmams aplinka – čia sukaupta XVI a. Europoje garsėjusi Žygimanto Augusto biblioteka, lobynas turtingas renesanso vaizduojamosios ir taikomosios dailės pavyzdžiais, čia skambėjo naujausia muzika ir dėvimi pagal renesanso stilistiką siūti ar tiesiog iš italijos atvežti rūbai, rrūmuose rezidavo vienas “renesansiškiausių” LDK kunigaikščių – Žygimantas Augustas.

Steponas Batoras ne itin mėgo gyventi Vilniuje, mieliau rezidavo renesanso stilistika perdirbtuose Gardino pilyje, pilis klestėjo valdant Vazoms, Valdant Vladislovui Vazai čia buvo pastatytas ir pirmasis teatras LDK. Valdant Vazoms XVI a. pb. – XVII a. I pusėje, LDK prasideda nauja kultūrinė ir meninė epocha, ir jau XVII a. I. P. įsigali – baroko epocha. Rūmai rekonstruojami pagal naujų valdovų (Vazų skonį ir naują estetiką, juo labiau, kad 1610 m. Vilnių nnusiaubia gaisras, kuomet išnaikinama didesnioji dalis miesto, rūmai nukenčia taip pat, ir juos tenka atnaujinti.

1530 – 1655 m. – rūmų klestėjimo metas. 1655 – 1661 m. karo metu Vilnius buvo užimtas Maskvos kariuomenės, rūmai nukentėjo, buvo apgriauti ir daugiau nebuvo atnaujinti. Taip apie amžių prastovėjo kaip vaiduoklis – netvarkomi, toliau įrantys, vėlesni elekciniai Lenkijos – Lietuvos valstybės karaliai ir LDK kunigaikščiai Vilniumi nesidomėjo, kaip prieš tai, jame nerezadavo. XVIII a. rūmai buvo atiduoti visuomenės labui, t.y. išnuomoti kaip gyvenamosios patalpos, jose gyveno kelios dešimtys miestiečių šeimų. O 1799 m. Vilniaus gubernatoriaus nurodymu 1800 – 1801 m. nugriauti, plytos išparduotos, o toje vietoje įrengta pasivaikščiojimų vieta. Griovimo darbai vykdyti praktiškai tuo pat metu kaip ir ginybinės sienos.

Sakralinė architektūra

Plintant reformacijai ir aktyvėjant kontrreformacijai, religinės bendruomenės , ypač naujai atsiradusios reformatų bendruomenės, ir katalikybės ginti stoję katalikiški ordinai inicijuoja kulto pastatų statybas.

Dar XVI pr . kulto pastati statomi gotikiniai (pvz. Onos bažnyčia, bernardinų vienuolyno bažnyčia), tačiau jau XVI a. vid. greta gotikinės estetikos ir statybos technikos, atsiranda ir renesanso bruožų turintys kulto pastatai.

Skirtingų religinių bendruomenių, katalikų ir protestantų, kultū pastatai mažai kuo skyrėsi, skirtumai pastebimi tik neesminėse dekoratyvinėse detalėse.

Visiems jiems būdingas gan paprasta, lakoniška ir simetrija pagrįsta architektūra. PPlanas dažniausia artimas stačiakampiui, vienanavės, nedidelės,dengtos cilindriniu sklaiutu, vidus dekoruotas saikingai, dažniausia dekoratyvinėmis nerviūromis. Nemažą dekoro funkciją atlieka renesansinės stilistikos didikų paminklinės lentos.

Dėl įtemptos tarp religinių bendruomenių situacijos, religinių kovų dažnai jose ryškėja tam tikra ginybinė funkcija, sienos storos , langai siauri ir gan žemi, kampuose užstatyti bokšteliai arba dažnai pasitaikantis fasado centre vienas bokštas (per kurį ir įeinama į bažnyyčią) tinka apžvalgai ir turi fortifikacinės architektūros bruožų.

Jau XVII a. pr. katalikų kulto pastatuose pradeda ryškėti baroko stilistika. Renesansiniai kulto pastati statomi buvo gan trumpą laiko tarpą, nepasiekta šioje sriutyje didesnių laimėjimų, šio laikotarpio kultompastatų negausu.

Vertėtų žinoti šiuos renesanso stilistikos kulto pastatus:

Vilniaus Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia funduota kartu su bernardinių vienuolynu kaip Sapiegų giminės mauzoliejus 1627 m. ši bažnyčia tam tikra prasme iškreta iš bendro renesanso stilistikos ir paminklų tarpo, kartais įvardijama kaip ne stilinis paminklas, kaip manierizmo paminklas. Cilindrinis Skliautas dekoruotas nerviūriniu dekoru, sienos – Sapiegų giminės antkapinėmis lentomis.

Dabar joje architektūros muziejus.

• Kėdainių evangelikų reformatų, evangelikų liuteronų

• Kretingos bernardinų

• Skarulių ,

• Rykantų

• Simno

• Vilniaus Šv. Stepono

• Šiaulių Šv. Petro ir Povilo

• Kruonio unitų (vienintelis renesansinis unitų kulto pastatas).

Visuomeninės paskirtis

Lyginat su gotika, akivaizdžiai pagausėja visuomeninės paskirties renesansinių pastatų – statomos rotušės, pašto namai, pirklių nnamai.

Atskirą ir reikšmingą grupę visuomeninių pastatų sudarytų mokyklos ir jų pagalbiniai pastatai.

XVI a. pb. LDK susklosto šiandienine prasme pilna švietimo sistema nuo pardinio iki aukštojo lavinimo ir mokymo.

Pradines mokyklas atitiktų parapijinės mokyklos,kurių daugiausia ir buvo. Vidurinio lavinimo mokyklas – kolegijos, ir viena aukštoji mokykla – Vilniaus jėzuitų akademija ir universitetas.

Yra išlikę keletas renesansinės stilistikos švietimo įstaigų paminklų:

• Vilniaus universiteto kompleksas

• Vilniaus jėzuitų Noviciato pastatai Šv. Ignoto gatvėja

• Alumnatas

• Kražių kolegija.

Mokymo įstaigos reprezentacinės, mokymui skirtos , gyvenamosios ir ūkinės patalpos buvo jungiamos į vieną kompleksą.

Jėzuitų mokyklų statybai buvo pritaikytas renesansinės itališkojo modelio mokyklos, renesansinio pastato su vidiniu kiemu ir jį supančiomis lodžijomis – galerijomis modelis. Vėliau, galerijos, kaip netinkamos mūsų klimatui, dažnai buvo užmūrijamos.

Vaizduojamoji dailė

Vaizduojamojoje dailėje pamažu pradėjo įsigalėti renesansinės dailės kanonai (nors jų LDK nebuvo laikomasi, o tik imituojami), realistinis pasaulio vaizdavimas, gausėjo pasaulietinės tematikos.

Grynosios renesansinės formos dažniausia būdingos tik atvykėlių meistrų darbams. O vietinių meistrų darbuose buvo apjungiama senoji gotikinė, bizantinė ir naujoji renesansinė stilistika. Kaip architektūroje, taip dailėje – XVI a. I.p. didesnę įtaką darė Itališkojo renesanso tradicija, XVI a. pb. – XVII a. pr. per Karaliaučių ir Gdanską LDK pradėjo pasiekti Nyderlandų manieristinė tradicija.

Renesanso epochoje tampa madingu dalyku domėtis menais,

kaupti meno dirbinius – kolekcijas, kurios panašėjo į sankaupas o ne į temines kolekcijas, užsiimti mecenatyste- globoti meninkus, muzikus, literatus, užsakyti kūrinius, kaupti bibliotekas. Šis prabangus užsiėmimas, reikalavęs didelių lėšų buvo prieinamas tik galingiausių LDK giminių atstovams (tarkim Radviloms), bažnyčių dignitoriams – vyskupams, o pačios žymiausios ir turtingiausios renesansinio meno ir knygų kolekcijos be abejo priklausė Žygimantui Augustui.

Pradėta domėtis savo giminių šaknimis, sudarinėjami genealoginiai medžiai, renkamos ginės portretų galerijos.

Skulptūra

Lyginant su gotika, skulptūra buvo gausesnė ir įvairesnė, iki mūsų ddienų išliko daug daugiau jos pavyzdžių (daugiausia antkapinių lentų ir antkapių pavidalu)

Jeigu gotikoje yra praktiškai tik religinės tematikos ir bažnyčios dekoravimo funkcijas atliekanti skulptūra, tai renesanse atskirą ir didelę grupę skultūros sudaro pasaulietinė, portretinė skulptūra.

Jei būdingas realistinis, antomiškai taisyklingas vaizdavimas, kaip ir kitose meno šakose, skultūroje atsispindėjo renesanso epochos požiūris į žmogų, jo sureikšminimas, idealo siekimas – renesanso žmogus – stiprus fiziškai ir dvasiškai, protingas ir sveikas, kiekvienas asmuo individas, tai sutelkia dailininkų dėmesį į realistinio portreto, realaus, ttikrais tam žmogui būdingais fiziniais bruožais paremto portreto kūrimą.

Visą skulptūrą galima skirti į:

 Apvaliąją

 Reljefinę – gausiausia grupė (antkapiniai paminklai)

 Mažosios skulptūros formos – portretiniai reljefai monetose, medaliuose, plaketės

Renesanse tebepopuliari medžio skulptūra, tačiau gausėja atvežtinio akmens skulptūra, antkapiams atgabenamas LLietuvoje nerandamas akmuo, antkapiai tiesiog užsakomi kažkur užsienuje. Medaliams naudojamas varis ir žalvaris, sidabras, alavas, tuo metu popoliarios vaško skulptūrėlės ir bareljefai. Tačiau jų parktiškai nėra išlikę.

• Religinės skulptūros pavyzdžiai išlikę tik labai pavirniai, dažniausia bažnytinės aaltorinės skulptūros buvo kuriamos iš medžio, o medžiaga tai ne itin patvari.

• Memorialinės – paminklinės skulptūros grupė pati gausiausia išlikimo požiūriu, mat buvo kuriama iš daug patvaresnės medžiagos – akmens (smiltainio, marmuro). Tik išties turtingi užsakovai galėjo sau ar savo giminaičiui užsakyti paminklinę lentą ar antkapį. Visa memorialinė skulptūra pagal savo formas ir sudėtingumą skiriama į tipus (plokštė su reljefu, plokštė su reljefu telpinamą ant postamento ir dekoruojamos architektūrinių formų rėmais).

Verta paminėti bei žinoti šiuos antkapinius paminklus:

• Vilniaus katedroje esanti Alberto Goštauto antkapinė pplokštė (skulptorius Džanoti, Gianoti) 1539 – 1540 m. – tai ankstyviausias žinomas LDK renesanso anktkapis.

• Taip pat katedroje – vyskupo Povilo Alšėniškio XVI a. vid. antkapinė lenta.

• Bernardinų bažnyčioje esanti Stanislovo Radvilos

• Andriaus Valavičiaus Tytuvėnų bažnyčioje

• Sapiegos Šv. Mykolo Vilniuje

Medaliai

Populiarūs portretiniai medaliai, skirti dovanojimu ra tiesiog asmens išaukštinimui. Dažniausiai tai karališkosios šeimos ir didikų šeimų portretiniai medaliai

Tapyba

Kaip ir skulptūrai būdinga realistinis vaizdavimas, pasaulietinės tematikos gausas, religinio turinio paveiksluose įvedami pasaulietinio gyvenimo motyvai (peizažas, žmonės). Būdingas portretiškumas.

Kaip ir vvisoje europoje išpopuliarėja pasauliečių portretai. Mūsų dienas pasiekė tik pavieniai kūriniai.

Portretas tampa svarbiausiu renesanso tapybos žanru.

Tebenaudojama gotikoje naudota temperos technika, bet įsitvirtina iš vakarų atėjusi aliejinės tapybos ant drobės tradicija, kartais aliejumi tapoma ant skardos, pradedama naudoti emalės technika, tebetapoma ant stiklo.

Religiniuose paveiksluose dominuoja siužetai su mergele Marija.

Bažnyčioms, didikų rezidencijoms naudojamos freskos (naudotos ir išorėje ir viduje), itin populiarūs architektūroines formas imituojantys elementai dekoruoti sienoms, langų , durų apvadai.

Miestiečių, cechų namams iš lauko dekoruoti naudota sgrafito technika. Tai technika labai panaši freskos technikai (kuomet tapoma ant šlapio tinko), sgrafitui būdinga tik juoda – balta spalvos, šia technika piešiamas ornamentas daugiausia geometrinio arba stilizuoto augalinio ornamento pobūdžio. Vienas gražiausių vilniuas mieste pavyzdžių – datuojamas XVI a. dabartinio Medininkų restorano fasado ir visdinio kiemo fasadų dekoras.

Molbertinė portretinė tapyba pagal vaizdavimo principus ir žmogaus asmeninių bruožų atkūrimo tikslumą bei paskirtį skiriama į dvi dalis:

• Portretai , kuriais siekiama kuo tiksliau atspindėti asmens portretą

• Reprezentaciniai portretai, kuriems būdingas teatrališkumas, iškilmingumas – dažniausia tai didikų, karo vadų, valdovų portretai

Vienas ankstyviausių portretinio žanro, kartu religinio turinio portreatas – Vilniaus katedroje Kazimiero koplyčioje esantis “Trirankio Šv. Kazimiero portretas” nutapytas apie 1520 m.

Vienas įdomesnių ir žinotinų XVI a. vidurio religinės ttematikos portretinio tipo tapybos darbas – Aušros vartų Mergelės Marijos paveikslas, garsėjantis stebuklais. Versija – dėl Barboros portreto.

Moterų portretai LDK renesanse buvo tapomi gan retai. Iš XVI a. pirmosios pusės yra žinomas Barboros Radvilaitė portretas tapytas aliejumi ant skardos.

Grafika

Grafika LDK atsiranda kartu su knygų spauda, kurią itin skatino reformacijos ir kontrreformacijos idėjos ir judėjimas. Knygos buvo dekoruojamos miniatiūromis arba lapų dekoratyviniais apvadais. Naudotas medžio raižinys.

Taikomoji dailė

Taikomosios dailės formos pakankamai paprastoos, nėra įmantrios, gaminant gaminį pirmiausia galvota apie jo taikomąją – naudojimo funkciją, renesansinis dekoras daugiausia augaliniai motyvai, puošyba taikoma pri dirbinių formos, pakankamai saikinga, dažnai laikomasi simetrijos.

Vertėtų išskirti šias taikomosios dailės sritis ir grupes pagal gamybois būdą ir medžiagas:

• Metalo dirbiniai – kalti ir lieti dirbiniai. Buvo liejamos patrankos, varpai. Vilniaus žeemutinėje pilyje po 1524 m. Žygimantas Senasis įsteigė patrankų liejyklą. 1598 – 1603 m. veikę Radvilų patrankų liejykla Nesvyžiuje. Kalviai kalė spynas, apkaustus, žvakides , grotels.

• Atskirą ir itin puošnią metalo dirbinių grupę sudaro ginkalia ir karo apranga – šarvai. Šarvai tampa prabangos ir pasididžaivimo, paradinis rūbas.

• Auksakalių dirbiniai – papuošalai, indai, bažnytiniai – liturginiai indai

• Medžio dirbiniai – bažnytiniai ir pasaulietiniai baldai.

• Bažnytinių baldų išlikę tik atskiri vienetai – Kretingos bažnyčios ssakykla, spinto, suolai. <

• Pasaulietiniai baladai nebuvo itin įmantrūs. Baldų tarpe tebedominavo įvairiausios suolo variacijos ir panaudojimo galimybės. Ant suolo sėdėta, jis buvo kartu skrynia, kuriame saugoti daiktai, ant tos pačios skrynios miegota. Renesanse išpopuliarėja individualus baldas – kėdė. Stalai paprastų formų, dekoruojamos tik kolos, mat pats statals buvo dengiamas staltiese. Baldai dekoruoti dažant, inkrustuojant medžiu, metalu, perlamutru.

• Keramikos dirbiniai – indai ir vis populiaresni pečių, krosnių, židinių kokliai, galzūruotos grindų plytelės, glazūruotos detalės, apvadai, plytelės pastato išorei puošti.

• Ankstyviausi stiklo dirbiniai LDK buvo atvežtiniai, tačiau nuo XVI a. jau galima tikrai teigti buvus išsiplėtota stiklo gamyba. Jau 1529 m. Statute minimas stiklių amatas, Vilniaus miesto plane (Brauno) įvardinta stiklių gatvė.

Meniniai audiniai renesanso laikotarpyje pagal gamybos ir kompozicijos įpatumus skiriami į dvi dalis :

• gobelenai – iš vakarų Europos , pagal vakarų europos tradiciją pagaminti dekoratyviniai audiniai

• kilimai – iš rytų atgabenti dekoratyviniai audiniai

Šie audiniai turėjo grynai dekoratyvinę funkciją, jais dekoruotos reprezentacinės ir gyvenamosios patalpos. Gobelenai ir kilimai savo paskirtimi ir piešinio sudėtingumu, siužetais yra artimi tapybos darbams. Galima juos įvardinti kaip išaustus paveikslus. Dažnai piešinius – kartonus jiems piešdavo garsiausi Europos dailininkai.

Gobelenai ir kilimai buvo aistringo kolekcionavimo objektas. Yra garsios ldk Žygimanto Senojo, ypač Žygimanto Augusto kolekcijos (kurių

dalį galima tubūt pamatyti Vavelio ir Varšuvos pilių salėse – ekspozicijose), juos kolekcionavo ir didikai.

Tačiau daugumoje tai buvo atvežtiniai arba užsieniečių meistrų atlikti darbai, vietinė dekoratyvinė tekstilė renesanso laikotarpiu daug paprastesnė tirk atlikimo technika, tiek siužetais, tiek apimtimis.

Bendrai paėmus renesanso epochoje LDK menas tapo realistiškesnis, pasaulietiškesnis, pasireiškė įvairesnėmis formomis, pasiekė platesnius vartotojų sluoksnius, menininko statutas pradeda atitrūkti nuo amatininko, nors nesusiformuoja renesansinio laisvų meninkų socialinis sluoksnis kaip V. Europoje.

Renesansas

(Italijoje XIV – XVI a., kitur XVI a.)

Dramatizmas

Pradžioje harmonija, vvėliau – stiprėjantis vidinis dramatizmas. Herojaus susidūrimas su išorine aplinka – jo jausmų, prigimties ir visuomenės nuomonės, tam tikro elgesio normų konfliktas sprendžiamas arba kolektyvo, arba individo naudai.

Santykis su laiku Laikas yra kintantis žemiškas procesas. Įtvirtinamas gamtinis, ciklinis laikas. Žmogus – gamtos laike. Ciklinis istorijos raidos aiškinimas. Grįžimo į praeitį idėja.

Santykis su aplinka Gyvenimą tvarko ne dievai, o pats žmogus, jo prigimtis. Žmogaus elgesį modifikuoja aplinkybės, jo charakteris nepriklauso nuo aplinkos. Agresyvus santykis su daiktiškąja realybe, kurioje norima išsikovoti patogią vietą. Tikrovės kkontūrai neryškūs, susiliejantys su tuo, kas fantastiška.

Kiti estetikos principai Menas imituoja tikrovę; siekdamas perteikti jos grožį, menininkas pirmiausia turi orientuotis ne į pavienius tikrovės reiškinius, o į jos tvarką, harmoniją, atrinkdamas tai, kas ją išreiškia. Atsisakoma tiesioginės bei metafizinės būties suvokimo. ŽŽmogus pasaulio centre. Teikiama žemiški žmogaus interesai, sveikų, natūralių instinktų pasireiškimas, džiaugsmas, pasitikėjimas ir optimizmas. Pasaulio meninio atkūrimo principas – vaizduoti tai, kas tikroviška, ir tai, ką įmanoma įsivaizduoti. Poetizuojama laisvė. Vaizduojama fantastiškos žmogaus galimybės, pabrėžiamas sumanumas, šmaikštumas, išradingumas, vikrumas. Universalus žmogus, nuolatinis žinių troškimas.

Žmogus – neatskiriama gamtos dalis. Jis nepraradęs natūralumo. Meilė įgyja žemiškos pilnatvės, aistros, kūno grožio. Papročių ir elgesio laisvumas. Pastoralinė tematika Renesanso pabaigoje. Dėmesys nuotykiams, stebuklams, fantastikai. Materialistinis ir laisvamaniškas gyvenimo traktavimas. Idealų ir tikrovės prieštaravimas.

Charakterių prieštaringumas, individualumas, dinamiškumas.

Imitacija (mėgdžiojama labiau didžiųjų menininkų kūryba negu gamta).

Stiliaus bruožai Derinami buitiniai ir fantastiniai pradai, panaudojama mitologiniai ir bibliniai siužetai, folkloro tradicijos, siekiama meninės harmonijos.

Nėra aiškios ribos tarp komiškumo ir tragiškumo.

Filosofiniai ir psichologiniai elementai. Humoras, satyra ir groteskas. Natūralistiškumas, kkritiškumas. Lyrinis jausmingumas. Fantastinė hiperbolė.

Įvairių stilių samplaika. Liaudies kalbos jungimas su humanistine erudicija.

Žanrai Žanrinė įvairovė: novelė, romanas, pastoralė, sonetas, odė, poema, drama (tragikomedija, komedija, tragedija).

Atstovai F. Petrarka, Dž. Bokačas, F. Rablė, E. Spenseris, V. Šekspyras, M. de Servantesas, L. de Vega.

Lietuvoje: M. Husovianas, M. Mažvydas, M. Daukša.

Architektūros paminklai: Šv. Petro bazilika Romoje, Luvras, Biržų ir Panemunės pilys, Vilniaus universiteto rūmai (Didysis kiemas).