Renesansas
Įvadas
XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse
ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas –
renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu
žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje
vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa
renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas
įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje.
Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos
techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas,
įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja
aiški erdvės struktūra.
Lietuvoje nauja architektūros kryptis pasirodė daug vėliau negu
Italijoje, bet nedaug atsiliko nuo Š. ir V. Europos, kadangi su kaikuriomis
Europos šalimis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai
ryšiai. Be to, XVI a. Lietuva dar buvo savarankiška valstybė, jos ekonomika
bei kultūra buvo tolygi pietinių šalių ekonomikai ir kultūrai.
Pirmiausia renesansas Lietuvoje ėmė plisti per turtingąjį sluoksnį:
didikus, kurie savo vaikus mokė Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo,
Vitenbergo universitetuose, kur šie susipažindavo su humanizmu ir renesanso
kultūra. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai,
vienas kitas turtingesnis miestietis kolekcionavo dailės kūrinius, meniškus
ginklus, komplektavo bibliotekas.
Renesanso stiliaus pamoka Lietuvoje buvo italų renesansas, įgijęs
manierizmo tendenciją, tačiau Lietuvos renesansas turėjo ir daug unikalių,
savitų bruožų, jam būdinga savo krašto tikrovės matymas ir perteikimas.
Dažniausiai didikų pilis, rezidentinius rrūmus projektuodavo vietiniai
arba iš kitur atvykę architektai. Iš užsienio didikai kviesdavosi
architektus dar ir tam, kad pademonstruotų savo pranašumą prieš lenkų
feodalus.
Iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Abiejų stilių
elementai derinami tarpusavyje, tik vėliau pereinama prie renesansinių
konstrukcijų, formų, proporcijų. Didžioji dalis Lietuvoje išlikusių
renesansinių pastatų yra dviejų epochų kūriniai, o kartais net ir trijų –
gotikos, renesanso ir baroko. Daugiausiai išlikę renesanso laikotarpiu
statytų bažnyčių, gynybinių rezidentinių pilių, mažiau – gyvenamųjų namų.
Gynybinės rezidentinės pilys
Tai buvo privačios feodalų pilys, tinkamos nuolatiniam gyvenimui –
rezidentavimui ir gynybai, nes Kryno totorių puldinėjimai, karai su Švedija
bei Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Dažnai, šalia pilies buvo kuriami
sodai – parkai, tapę neatsiejama architektūros ansamblio dalimi.
Ankstyvesniu laikotarpiu statytoms pilims būdingi uždari kiemai,
įvairūs gynybiniai įtvirtinimai, vėlesnės jau atviro tipo, iš gynybinių
įtvirtinimų likę tik bokštai. Pastarosios vis labiau panašėjo į rūmus.
Viena anksčiausių ir žymiausių pirmojo tipo pilių buvo Vilniaus žemutinė
pilis, kurioje rezidavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Žygimanto senojo
iniciatyva 1520 – 1530 metais pastatyta pagal renesanso stilių.
Rūmus sudarė keli korpusai, supę uždarą kiemą. Kiekviename aukšte buvo
vis skirtingo dydžio renesansiniai langai su nevienodais apvadais. Fasadai
buvo lygūs, be įmantresnių puošybinių elementų, bet sienas užbaigė puošnus
atikas. Priekinius rūmų fasadus į nelygias dalis skaidė keturkampiai
bokštai su šaudymo angomis. Nesimetriškai išdėstytos durų ir vartų angos
gausiai ppapuoštos orderiniais elementais. Sprendžiant pagal Smuglevičiaus
akvarelę, šiaurinis korpusas buvo dviejų aukštų, irgi su atiku.
Rezidentiniai kunigaikščių rūmai buvo vieni pirmųjų ir svarbiausių
renesanso architektūros statinių LDK. Labai gaila, bet 1655 m. gaisras
padarė rūmams labai daug žalos, po to jie palaipsniui sunyko ir XIX a.
pirmaisiais metais buvo nugriauti, dabar išlikusi tik rytinio korpuso
dalis.
Šitame architektūriniame ansamblyje, į rytus nuo kunigaikščio rūmų
stovėjo turtingų renesanso stiliaus formų Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia.
Žygimantas Augustas perstatė ją iš senesnės, gotikinės Šv. Onos bažnyčios.
Manoma, kad ją kūrė italų architektas D. Činis, tačiau po Žygimanto Augusto
mirties ji likusi neužbaigta. Tai buvo vienanavė, su pusapskritu
pagrindiniu fasadu bažnyčia, dengta nerviūriniu skliautu. 1666 m. Šv. Onos
– Šv. Barboros bažnyčia nugriauta ir dabar tik likę pamatai liudija apie
originalų renesansinį bažnyčios planą.
Dar vienas aukšto inžinerinio lygio ir savitas architektūros statinys
– Biržų pilis, pastatyta 1586 – 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno
iniciatyva. Pilis užėmė 9 ha. plotą, o stačiakampį kiemą juosė aukštutinis
pylimas, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas. Rezidentiniai rūmai buvo 3
– jų aukštų, o galinius fasadus puošė frontonų dekoratyviniai stulpeliai ar
bokštai.
Pilis 2 kartus buvo nuniokota švedų, po ko jos atstatymo projektą
parengė architektas Teofilis Spinofskis. Įrengti tikslių geometrinių formų
pylimai ir gynybiniai grioviai. Rūmai, arsenalas, arklidės ir kiti pastatai
buvo vėlyvojo renesanso stiliaus, kai kurios architektūrinės dalys
pasižymėjo manieristiniu puošnumu. Pietinio rūmų fasado sienai gyvumo teikė
įvairios renesansinės detalės: kampų rustika, vis kitokios formos langai
bei karnizai.
XVI pab. – XVII pr. pradėtos statyti rezidentinės pilys pagal naujus
statybos principus. Dužiausiai tokios pilys sustiprintos tik gynybiniais
bokštais turi uždarus kiemus.
Turbūt pirmas tokią pilį XVII am. Pradžioje pasistatydino Benediktas
Sapiega Alšėnuose. Erdvų stačiakampį kiemą juosė dviejų aukštų rūmų
korpusai. Korpusų fasadai lygūs, monumentalūs, vyravo horizontalios linijos
ir plokštumos. Mūras – mišrios plytų ir akmenų konstrukcijos, rištas kalkių
skiediniu. Perdangos, kaip ir būdinga renesansui – sklaitinės, sienos
dekoruotos stiuko lipdiniais. Horizontalių korpusų ir vertikalių bokštų
tūrių kompozicija komplekso siluetui teikė dinamikos ir plastiškumo. Deja,
bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais, buvo gyvenami ir beveik jokios
gynybinės reikšmės neturėjo.
Alšėnų pilis artima kitų LDK pilių architektūrai, bet turėjo ir savitų
bruožų, kurie buvo būdingi Niderlandų renesansui, ypač dekoratyvinėse
formose ir puošyboje.
Jurbarko rajone, Nemuno žemupyje, raiškiai į kraštovaizdį įsijungusi
stovi Raudonės pilis. Pastatyta XVI amžiuje turtingo feodalo Krišpino
Kiršenšteino iniciatyva. Iš pradžių buvo pastatyti tik du korpusai, kurie
su aptvarinėmis sienomis formavo uždarą kiemą. Amžiaus pabaigoje buvo
pristatytas renesansinis korpusas ir bokštas, kurį užbaigė karnizai ir
kūginis stogas. Taip XVI – XVII a. riboje buvo sukurtas monumentalus
renesansinis ansamblis.
Korpuse ir bokštuose buvo daug įvairių formų šaudymo angų. Interjeras
buvo turtingai dekoruotas taikomosios dailės dirbiniais. Pirmo aukšto salę
dengė cilindrinis skliautas. Aplink rūmus 25 ha. plote plytėjo parkas
prisodintas įvairios augalijos.
Nepaisant to, kad XVIII a. vakarinė siena su vartų statiniu buvo
nugriauta, pilis išliko kaip vienas ryškiausių renesanso architektūros
pavyzdžių.
Renesanso formų išliko ir monumentalioje Panemunės (Gelgaudų) pilyje,
pradėtoje statyti 1604 m. ant dešiniojo Nemuno kranto. Manoma. Kad ją
statęs architektas P. Nonchartas. Trapecijos plano kiemą supo trys korpusai
bei gynybinė siena su šaudymo galerijomis. Korpusų fasadai tinkuoti pilku
tinku, karnizai ir langų kraštai baltinti. Langai dideli, renesansiniai, su
metalinėmis grotelėmis. Svarbiausi pilies architektūriniai akcentai – du
keturaukščiai cilindriniai bokštai. Skirtingų spalvų horizontalios juostos
dalino juos į tarpsnius. Kiemo fasadų vaizdą įvairino asimetriškai
įkomponuotos durų ir langų arkos.
Rūmus supo peizažinis parkas ir penki kastiniai tvenkiniai.
Vėlesnės rekonstrukcijos keitė pilies struktūrą, bet ji iki šiol liko
vienu įspūdingiausiu rezidencinių pilių pavyzdžiu.
Rūmai
Nuo XVII a. vidurio didikai ėmė statydintis renesansinius mūrinius
gyvenamuosius namus. Paprastai tai nedideli, dviaukščiai, stačiakampio
plano rūmai su bokštais kampuose, kurie neturėjo jokios strateginės
reikšmės. Tokų rūmų planas, kuris turėjo bendrų bruožų su Niderlandų,
Flandrijos lakoniško plano rūmais.
Lietuvis rūmų su kampiniais bokštais statybos tradicijai priklauso
Gaidžiūniškių rūmai, sumūrinti 1610 – 1612 m. Vilniaus karališkojo dvaro
architekto Petro Nonharto iniciatyva.
Rūmai stačiakampiai, su keturiais kampiniais cilindriniais bokštais.
Planas labai nesudėtingas, dalį patalpų dengia cilindriniai skliautai su
liunetėmis. Langai stačiakampiai, bokštų – nedideli arkiniai. Lygius
fasadus vainikuoja kuklus karnizas.
Pagrindinio fasado centre –
renesansinis portalas. Pastato pobūdis, sprendžiant pagal cilindrinius
bokštus ir šaudymo angomis su 1,6 m. storio sienas, aiškiai gynybinis.
Beveik tuo pat metu statyti ir Siesikų rūmai, esantys Ukmergės rajone,
pietiniame Siesikų ežero krante. Iš keturių bokštų teliko du. Originalus
šiaurės rytų cilindrinis bokštas su pusapskričiu arkų langais. Du jo
tarpsnius užbaigia plačios frizinės juostos, o visą bokštą vainikuoja
karnizas, bendras su pastatu.
Rūmų fasadai beveik be jokių dekoratyvinių puošmenų, lygūs, juos
skaido taisyklingai išdėstytų langų eilės.
Savo monumentaliu tūriu Siesikų rūmai darniai įsiterpia į lygumų
kraštovaizdį.
Kitokios architektūrinės išraiškos yra Raudondvario rūmai, statyti
Jono Dzevaltausko prieš 1615 m. ant dešiniojo Nevėžio kranto. Ansamblį
sudarė Didieji ir Mažieji rūmai. Renesanso architektūros formas geriausiai
atspindi Didieji rūmai. Lygiose rūmų fasado plokštumose ritmiškai išdėstyti
langai ir durys. Frizas ir kelių juostų karnizas vainikuoja sienas.
Renesansui būdingas pusiau apskritas velenėlis skiria frizą nuo sienų
plokštumos. Cilindrinis bokštas, dengtas kūginiu stogu, rūmų siluete kaip
vertikali dominantė, bet vargu ar jis turėjo kokią nors gynybinę reikšmę.
Svarbiausios renesansinių pilių ir rūmų ypatybės – didingumas ir
meninis saikas, ddarni jungtis su aplinka, architektūros formų įvairumas.
Gyvenamieji namai
Nepakeistų namų, statytų renesanso laikotarpiu, išliko mažai.
Dažniausiai tai buvo nesudėtingo plano, dviaukščiai namai, nors planai ir
forma priklausė nuo savininko turtingumo, namo paskirties, vietos.
Renesansinė apdaila buvo saikinga, puošniausi fasadai išeidavo į gatvę. Nuo
XVI a.vidurio fasadai tinkuojami, plokštumos skaidomos vertikaliais
piliastrais, sienos juosiamos frizais bei karnizais. Kai kurie namai puošti
atikais su piliastromis, bet dažniausiai dengti stačiašlaičiais stogais.
Pagal plano schemą bei konfigūraciją namai gali būti skirstomi į
stačiakampius, kampinius, namus su pusiau uždarais kiemais ir namus su
uždarais kiemais.
Renesansui būdingas stačiakampio plano namas išliko Kaune, Vilniaus g.
20. Grynai renesansinių formų yra antrasis aukštas ir frontonas, nes rūšys
ir pirmasis aukštas statyti kiek anksčiau, todėl jų architektūra gotinė.
Aukštai atskirti reljefine juosta, fasadą užbaigia skydas, kurio
abiejose pusėse yra ketvirtadalio apskritimo sparnai. Pagrindiniame fasade
simetriškai išsidėstę stačiakampiai langai, o rytiniame fasade visai
nesilaikyta simetrijos, langai išdėstyti laisvai.
Namo pagrindinis akcentas – renesansinis 1,5 plytos storio frontonas,
dekoruotas piliastrais ir arkinėmis nišomis, kas to laiko statybose buvo
nauja, tačiau šios renesansinės formos santūriam ffrontonui teikė grakštumo.
Kampinio namo namai buvo statomi taip, kad ilgasis korpusas būtų šonu
į kiemą, o trumpesnieji – šonu į aikštę ar gatvę. Fasadai, išeinantys į
gatves, turėjo frontonus arba aukštus atikus, kurių pasitaiko labai
originalių.
Tokio plano yra namas Vilniuje Didžiojoje g. 4, statytas XV a., o
rekonstruotas – XVI a. iš aplinkinių namų išsiskiria monumentaliu tūriu ir
originalia atikine siena. Po XVI a. rekonstrukcijos pagrindinio fasado
kompozicija įgijo itališkojo renesanso formas. Pirmuose dviejuose aukštuose
išsiskiria dvi eilės aukštų langų, bet nėra jokių karnizų ar skaidymų. Tik
virš antrojo aukšto – tiesus karnizas, ant kurio ir užstatyta aukšta
atikinė siena. Jos plokštumą skaido arkutėmis sujungti siauri piliastrai.
Namas Kauno Rotušės a. 10 statytas greičiausiai XVI a. XVII a.
pirmojoje pusėje rekonstruotas ir gerokai praplėstas. Pristatytas naujas
korpusas, po juo įrengtas 2 dalių korpusas. XVII – XVIII a. priklausė
Zabielų šeimai.
Rekonstruotas 1961 – 64 m. pagal D. Zareckienės projektą, atkuriant
renesansinį pagrindinį fasadą, kurį dailina tamsiai pilkas tinkas su
smulkios anglies ir pelenų priemaišomis. Ryškūs balto tinko langų apvadai
skaido fasadą, kurį vainikuoja platus frizas ir stambus karnizas. Fasadas
aiškiai renesansinis, asimetriškas. Pirmojo aukšto langai maži, užtai
antrojo – daug didesni, beveik stačiakampiai.
Namai su pusiau uždarais kiemais buvo statomi lygiagrečiai, netoli
vienas nuo kito, galais į gatves arba aikštes. Renesansinius frontonus
dažniausiai turėjo namų galai į gatves. Tokiu gyvenamųjų namų yra išlikusių
Vilniuje ir Kaune.
Namas Vilniaus m. Didžioje g. 3 statytas XVII a. pradžioje. Fasadų
sienos lygios, langai be pavadų. Kiemo įvažiavimas dengtas cilindriniu
skliautu, kurį dekoruoja gipsiniai lipdiniai. Stačiakampiai langai
išdėstyti ritmiškai, o pagrindinio fasado simetrijos ašį pabrėžia
renesansinis įvažiavimo portalas.
Namas Kauno m. V. Kuzmos g. 71. Svarbiausias šio namo akcentas yra
puošnus vėlyvojo renesanso formų frontonas, užimantis beveik pusę fasado
aukščio. Horizontalios juostos jį skiria į tris nelygius tarpsnius. Visą
kompoziciją užbaigia pusapskritė arka. Iš šonų tarpsnius remia karnizai,
ant kurių yyra degto molio dekoratyvių pumpurų liekanos.
Toks frontonas tėra vienintelis Lietuvoje, jis atspindi Niderlandų
vėlyvojo renesanso architektūros ypatybes.
Namai su uždarais kiemais pasitaiko tik Vilniuje. Tokie namai statyti
ne iš karto, todėl stiliaus atžvilgiu nėra vieningi. Juose pasitaiko
nemažai gotikos elementų, lakoniškų, renesansinių formų. Namas Vilniaus m.
Sorbio g. 32 statytas XVII a. pradžioje. Nedidelį uždarą kiemą supa
dviaukščiai korpusai. Planas gana paprastas: patalpos išdėstytos viena
eile, dengtos cilindriniais skliautais su liunetėmis. Kiemo architektūros
formos santūrios, lakoniškos, proporcijos sunkios, būdingos Vilniaus
renesansui.
Kulto pastatai
Pirmieji renesanso stiliaus kultiniai pastatai pastatyti XVI a.
pirmojoje pusėje, nors dar dažnai jų konstrukcija, fasadų struktūra ir
kompozicija panaši į gotikos. Vėliau pereita prie paprastesnės, lankstesnės
konstrukcijų sistemos, plinta renesansiški karnizai, sandrikai, langų
apvadai. Tinkuojamos sienų plokštumos tinkas teikė savotiško dekoratyvumo.
Skliautai puošiami renesansui būdingomis geometrinio rašto dekoratyvinėmis
tinko braukomis. Renesansiniam laikotarpiui būdinga ir nedidelės parapinės
bažnyčios, ir sudėtingi vienuolynų ansambliai.
Atsižvelgiant į kulto pastatų plano ir erdvės struktūrą, jie skirstomi
į tris tipologines grupes.
Viena jų – stačiakampiai vienanariai kulto pastatai, kurių planas
paprastas ir dažnai tokios bažnyčios turi bokštą ar net kelis.
Geriausiai iki šios išlikęs toks pastatas – Pašušvio bažnyčia.
Pastatyta Šušvės ir Žadikės upių santakos pakrantėje Pašušvio valdytoji M.
Šimkevičiaus iniciatyva 1553 m.
Pagrindiniame fasade simetriškai išdėstyti keturi piliastrai, virš
kurių eina karnizas. Vidaus erdvę dengė cilindriniai skliautai su
liunetėmis. Vertikalią centrinę ffasado ašį pabrėžia du piliastrai, tarp
kurių įterptos durys. Piliastrai taip pat skaido ir sienų plokštumas.
Meninės šios bažnyčios formos itin gražios, nors ir ji religinių kovų metu
buvo naudojama ir gynybai. Kitų tokios paskirties bažnyčių formos
lakoniškesnės, paprastesnės.
Tokio tipo yra ir Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia, pastatyta Leono
Sapiegos iniciatyva 1627 m. Bažnyčia kartu su Bernardinų vienuolynu ir
varpine sudaro raiškų ansamblį, turintį ne tik renesanso, bet ir gotikos
bruožų.
Stačiakampės bažnyčios vakarų fasadas plastiškas, arkiniai langai,
nišos ir piliastrai jame yra dominuojantys elementai. Viršuje kyla aukštas
frontonas, kurio apatiniame tarpsnyje išdėstytas arkines nišas puošė
freskos, o patį frontoną užbaigia pusapskritinis sandrikas, o šonus remia
dvi paprastos voliutos.
Šiaurinį tinkuotą fasadą baigia platus renesansinis karnizas.
Šiauriniame fasade ryškus gotikos architektūros poveikis.
Bažnyčios vidinė erdvė dengta cilindriniu skliautu su liunetėmis, kurį
remia keturios poros piliastrų. Dekoratyvinės tinko nerviūros sudaro
geometrinį žvaigždžių ir rozečių ornamentą.
Prie galinės sienos stovi vienintelis Lietuvoje išlikęs renesansinis
įvairiaspalvio marmuro ir alebastro altorius. Jis yra plokščias, aukštas,
trijų tarpsnių, kuriuos skaido dorėninės ir korintinės kolonos. Visą
altoriaus architektūrinę kompoziciją įprasmina skulptūra.
Šv. Mykolo bažnyčia yra vienas gražiausių ir geriausiai išlikusių
Vilniaus renesanso architektūros pavyzdžių, kuris turi nemažai bendrų
bruožų su XVII a. I pusės Liublino renesanso.
Kėdainių Evangelikų Reformatų bažnyčia pradėta statyti 1637 m.
Kristupo Radvilos, o užbaigta jo sūnaus Jonušo 1653 m. Tai stačiakampio
plano, vienenevė bažnyčia
su keturiais nedideliais bokšteliais kampuose.
Masyvūs piliastrai skiria gilias nišas, kurios skaido fasadus. Tarp
piliastrų – aukšti langai arba arkinės nišos. Pagrindinį fasadą piliastrai
suskaido į tris dalis su trimis įėjimais. Segmentinis sandrikas, paremtas
piliastrais, vainikuoja centrinio įėjimo portalą. Kitų įėjimų portalai su
trikampiais sandrikais ir apvadais. Dekoratyvios tinko nerviūros skirsto
lubas į aštuonkampius, apskritimus ir trikampius.
Renesansinių formų ąžuolinė sakykla buvo ornamentuota sudėtingais
drožiniais.
Bažnyčia darniai įsiterpia į miesto centro bendrą vaizdą.
Videniškių bažnyčia ir vienuolyno pastatų ansamblis pastatytas 1618 m.
feodalo M. Giedraičio iniciatyva.
Pagrindiniame fasade kkyla svarbus šio ansamblio akcentas – bokštas,
abipus kurio išsidėstę vėlesni pastatai. Bokšto aukštis – 33 metrai, jis
nesuskirstytas į jokius tarpsnius, tik du piliastrai paryškina priekinį
fasadą. Bokšto tūris derinasi su visu bažnyčios tūriu.
Navos ir presbiterijos išorines sienas skaido piliastrai, kuriuos
jungia bendras vainikuojantis karnizas.
Navos ir presbiterijos dengia cilindriniai skliautai su liunetėmis,
puošti smulkiomis dekoratyvinėmis tinko nerviūromis. Altoriuose yra
vertingų renesansinių paveikslų.
Vilniaus Šv. Stepono bažnyčia statyta 1600 – 1612 m. pagal kunigo S.
Visockio iniciatyvą. Tai vienanavis lotyniško kryžiaus plano pastatas.
Pagrindiniame fasade stovėjo aapvalus bokštas, abipus kurio kurio glaudžiai
du siauresni bokštai su stačiakampėmis šaudymo angomis. Fasadus skaido
poriniai piliastrai, tarp kurių – stačiakampės nišos su pusiau apskritu
viršum ir apačia. Vidaus erdvę dengia kryžminiai skliautai.
Antra kulto pastatų tipologinė grupė yra stačiakampiai trinaviai
haliniai kulto pastatai ssu gana įvairiais tūriu, erdve ir plotu. Planą
sudaro trys nevienodo pločio navos, presbitorija ir zakristija. Išorinės
formos lakoniškos. Renesanso meninės savybės neretai susipynusios su
gotikos reliktais. Didžioji dalis šių pastatų buvo daugiau ar mažiau
rekonstruota.
Vienas žymiausių šios grupės pastatų yra Vilniau katedra, kuri
žymesnių renesansinių bruožų įgijo po 1530 m. gaisro atliktos
rekonstrukcijos, užsitęsusios iki 1557 m.
Iš XVI a. perstatytų koplyčių didumu išsiskiria Karališkoji koplyčia
su stiuko lipdiniais dekoruotu kupolu. Vienų plokštumas skaido piliastrai,
tarp kurių įterptos arkinės nišos. Minėtieji bruožai leidžia Karališkąją
koplyčia priskirti renesanso stiliaus.
Dar vienas trinavis nalinis kulto pastatas – Rykantų
bažnyčia.renesansą atspindi įspūdingas frontonas, susidedantis iš dviejų
tarpsnių: apatinio horizontalaus ir viršutinio trikampio. Apatinį ir
viršutinį tarpsnius skaido piliastrai bei gilios arkinės nišos. Tokia
sudėtinga frontono kompozicija – unikalus reiškinys. Vertikalią fasado
kompozicijos ašį pabrėžia pagrindinės ddurys, kvadratinė niša virš jų ir
arkinis langas. Trinavę vidaus erdvę skaido dvi poros aštuoniakampių
kolonų, o freskomis bažnyčią 1668 m. dekoravo Jonas Jonavičius.
Veliuonos bažnyčią statydino LDK kancleris A. S. Radvila. Lėšos
statyboms buvo surinktos iš miestiečių ir apylinkės dvarų baudžiauninkų.
Renesansą bažnyčioje žymi piliastrų ritmas, dekoratyvios skliauto
nerviūros bei rami ir harmoninga fasadų kompozicija. Raudonomis stiegėmis
dengtas stogas kontrastavo su baltomis sienomis.
Sienas dalija piliastrai, o centrinės navos ir presbiterijos skliautą
puošia žvaigždžių rašto tinko nerviūros.
Bažnyčia iš tolo matosi Nemuno klonio panoramoje.
XVII aa. I-oje pusėje pastatytas Kauno ŠV. Trejybės bažnyčios ir
vienuolyno pastatų ansamblis. Šiaurės vakariniame Rotušės aikštės kampe
išsidėsčiusį ansamblį tveria aklinos mūro sienos. Vienuolynas pradėtas
kurtis dar XVI a. pabaigoje sklype, kuris buvo užstatytas miestiečių
namais. vIenuolyno teritorija apėmė du gyvenamuosius kvartalus, o 1621 m.
panaikinta juos skyrusi gatvė. Po 1624 metų gaisro, kuris labai nusiaubė
vienuolyną, jo teritorija buvo perplanuota: pastatyta ŠV. Trejybės bažnyčia
ir vienuolynas, nugriautos buvusių gotikinių namų liekanos, užtat gerai
išliko pagrindiniai renesanso epochos statiniai. Šv. Trejybės bažnyčia
stovi pietiniame ansamblio krašte, iš visos aplinkos išsiskirdama stamboku
savo tūriu. Pastatyta gaisro (1624 – 1634 m.) nuniokotų mūrinių gyvenamųjų
namų vietoje. Bažnyčios pastate ryškūs vėlyvojo renesanso stiliaus bruožai.
Sienos tinkuotos, sumūrytos iš plytų. Trinavio halinio tūrio pastatas –
stačiakampis, su siauresne ir žemesne presbitorija. Platūs piliastarai,
tarp kurių išsidėstę smailiaarkiai langai, skaido fasadus. Vakarų fasade
padarytos renesansinės nišos skulptūroms. Sienų fonas gana šviesus, jame
ryškiai išsiskiria pilki elementai. Vidaus erdvę dengia kryžminiai ir
cilindriniai skliautai.
Vienuolyno centriniai rūmai yra vienas vertingiausių renesanso epochos
pastatų. Jų architektūroje ryški Niderlandų manierizmo įtaka. Rūmai
išsidėstę ansamblio centre, lygiagrečiai su bažnyčia. Pastatyti prieš 1634
m. A. Masalskio lėšomis. Sienos mūrytos iš plytų, tinkuotos, pamatai –
akmenų ir plytų.
Vėlyvojo renesanso formų fasadus skaido nišos ir langai su tiesiais
sandrikais. Frontone sutelkta daug puošybos elementų. Pačioje kompozicijoje
dominuoja horizontalios linijos. Karnizai skiria frontoną į tris tarpsnius,
kurių pakraščiais vinguriuoja voliutos, o frontono viršūnėje esantį
sandriką puošia triguba kalto metalo šalelė.
Trečioji kulto pastatų grupė yra kryžminiai vienanaviai ir trinaviai
pastatai, kurių įvairesni tūriai ir interjero erdvė, sudėtingesnė
kompozicija, simetriškas arba asimetriškas planas. Tokia yra Vilniaus ŠV.
Stepono bažnyčia, kuri pastatydinta 1600 – 1612 m. kunigo S. Visockio
iniciatyva.
Jauki interjero erdvė dengta kryžminiu skliautu. Fasadai tinkuoti
pilku tinku su pelenų priemaišomis, vėliau pertinkuoti baltai. Fasadus
skaido poriniai piliastrai, o tarp jų įsiterpusios nišos bei segmentiniai
langai su apvadais.
Tai originalaus tūrio, grakščių proporcijų ir darnių formų bažnyčia.
Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia pastatyta 1595 – 1625 m. Net ir
po kelių rekonstrukcijų išliko savitų renesansinių tūrio ir erdvės bruožų.
Bažnyčios planas simetriškas, kryžminis. Portalo dekoras turi daug
Šiaurės Europos renesanso elementų. Stogelį laiko dvi lieknos kolonėlės,
abipus kurių išsidėstę dekoratyvūs elementai, kas irgi būdinga Šiaurės
Europos renesansui. Bažnyčios sienas skaido liekni piliastrai, kuriuos
jungia frizas – originalus romaninio stiliaus motyvas, atgijęs Lietuvos
renesanse.
Skliautas dekoruotas renesansui būdingu tinko nerviūrų raštu.
XVI – XVII a. pirmoje pusėje buvo nemažai pastatyta renesansinių kulto
pastatų, bet dalis jų buvo nugriauta, dalis rekonstruota, tačiau vistik
kulto pastatuose gausiausiai išliko renesanso stiliui būdingų savybių.
Rotušės
Pati pirmoji rotušė greičiausiai buvo pastatyta XIV a. pabaigoje
Vilniuje. Naujų renesansinių rotušių statybą stimuliavo miestų kūrimo
sąjūdis, prasidėjęs XVI a. viduryje. Tokių rrotušių planas buvo stačiakampis
arba kampinis. Patį tūrį lėmė miesto didumas, gyventojų skaičius,
magistrato turtingumas. Beveik visos renesansinės rotušės buvo arba
nugriautos, arba pritaikytose kitiem reikalams. Iki šiol išliko tik
Kėdainių rotušė, nors irgi su kai kuriais pakeitimais. Daugiausia
renesansinių formų išliko pagrindiniame fasade, kurį ritmiškai skiria
platūs piliastrai. Tarp piliastrų įterpti stačiakampiai langai.
Renesansinio profilio karnizas vainikuoja piliastrus.
Išvados
Renesansas “.buvo didžiausias pažangus perversmas, kokį ligi tol buvo
išgyvenusi žmonija.” (F. Engelsas). Šis pažangus laikotarpis pakeitė žmonių
pasaulėžiūrą, padėjo išsivaduoti iš scholastinio mąstymo būdo ir buvo
prieinamas platiesiems visuomenės sluoksniams. Humanistai skatino
visapusiškai plėtoti žmogaus asmenybę, skelbė mokslinį grožio supratimą.
Renesansas tampa savotišku, modernesniu antikos meno atkartojimu:
“Italijoje nematytai suklestėjo menas, kuris buvo lyg klasikinės senovės
atgarsis, tokio jo lygio daugiau niekada nepavyko pasiekti.” (F. Engelsas).
Lietuvoje renesansas plito per pasiturintįjį sluoksnį ir įgavo savitų,
originalių bruožų. Itin daug renesansinių detalių randama kulto pastatuose,
didikai statėsi rezidentinius rūmus pagal renesansinę tradiciją.
Renesansiniuose pastatuose vyravo ramios, lygios plokštumos,
cilindriniai skliautai, puošti dekoratyvinėmis tinko juostomis.
Daug renesansinių pastatų buvo sunaikinta gaisrų, karų metu, tačiau
išlikę pastati ar jų fragmentai byloja apie išties nepaprastą, ypatingos
harmonijos ir santūrumo meninį stilių.
Literatūra:
1.Levandauskas V. “Šialių renesanso paminklai”. Kaunas, Mintis 1988;
2. Minkevičius J. “Lietuvos architektūros istorija. II t. Nuo XVII amžiaus
iki XIXa. vidurio”. Vilnius, Mokslas 1987.
