Renesanso epochos parkai-sodai Italijoje
Turinys
1. Įvadas
2. Renesanso Epochos Italijos sodai
2.1 Reljefas
2.2. Vanduo
2.3. Augmenija
2.4. Išplanavimas
2.5. Vila Kaprarola
2.6. Vila Lante
2.7. Vila d’Este
2.8. Pirmieji Botanikos sodai: medicinos sodai
3. Roma ir Renesanso sodas
3.1. Popiežių ir kardinolų sodai
4. Itališkojo sodo išplitimas
5. Išvados
7. Literatūra ir iliustracijų šaltiniai
Renesanso epochos parkai-sodai Italijoje
Įvadas
Senovės Graikijos ir Romos filosofų, poetų, išsilavinusių piliečių, politikos veikėjų gyvenime nemažą vaidmenį atliko sodas juosiantis būstą. Renesanso laikotarpio Italijoje šie sodai buvo panaudoti kaip pavyzdys vilų ir rūmų parkams. Lorenco Mediči sodas netoli San-Marko vienuolyno buvo sumanytas kaip skulptorių prieglauda iir jų darbo vieta. Čia buvo surinkta puiki antikinių skulptūrų kolekcija. Karedžio viloje, Florencijos Akademija rinkdavosi aplink neoplatonistą Marsilio Fičino (1443-1499). Abi grupės laikė mokslininko, architekto, meno teoretiko florentiečio Leono Batisto Alberčio (1404-1472) darbus sekimo pavyzdžiu. Jo traktatas “De re aedificatoria” išleistas 1485 metais, buvo skirtas antikos paveldo tyrinėjimui. Jame buvo teigiama, jog grožis yra harmonijos rezultatas. Alberčio kūrinyje aprašyta ideali kaimo vietovės vila, kurioje galima pilnai pasinaudoti visais gamtos teikiamais malonumais. Tai ideali vieta meditacijai. Sodo prototipas – romėniškas ssodas, apsodintas bukmedžiais kalno šlaite, nuo kurio galima grožėtis puikiais vaizdais. Sodas turi būti aplenktas siena, kuri neužstoja vaizdo. Alberčio idealas – vilos, sodo ir gamtos harmonija.
Renesanso Epochos Italijos sodai
Renesanso epochos sodų-parkų menui būdingas išplanavimo ir kompozicijos architektūrinis ansamblis. Italų ssodas susiformavo kaip vieningas kūrinys, kur harmoningai sulieti gamta ir menas. Apibendrinant galima išskirti sekančius bruožus:
Reljefas
Sodai buvo išdėstomi terasiniuose šlaituose. Terasos iš atraminių akmens sienų budavo puošiamos nišomis, skulptūromis, grotais, baliustradomis, tarnavo italų sodo struktūriniu pagrindu. Ryšio tarp terasų vaidmenį atliko turtingai puošti laiptai ir pandusai, vėlyvesnio Renesanso laikotarpiu laiptai tapo svarbių planuotės elementu – jie buvo įjungti į ašinę sodo kompoziciją, pabrėžiant namo architektūra, nurodant kompozicinę kryptį.
Vanduo
Vandens įrenginių yra labai daug, jie kuriami, kad tiekti kuo daugiau vandens. Vanduo vamzdžių pagalba nukreipiamas į skirtingus sodo taškus, kur išsilieja fontanais, kaskadomis į plokščius baseinus. Ramaus, statiško vandens praktiškai nerandame. Vandens įrenginiai išlieka sodų kompoziciniais centrais, išdėstyti pagal ašis, juose fokusuojami vaizdo spinduliai.
Augmenija
Alėjose paplitę platanai, ąžuolai, rečiau kiparisai, kurie naudojami kaip aakcentai. Žaliųjų sienų sutverimui buvo sodinami augalai ilgai išlaikantys savo formą po apkirpimo – lauras, mirtas, samšitas. Samšitas naudojamas ažūriniams bordiūrams ir parterių arabeskoms. Žalieji masyvai buvo sudaromi pagrinde iš visus metus žaliuojančių medžių, ąžuolų. Jie augo laisvai, tačiau buvo juosiami žaliomis apkarpomomis, formuojamomis sienomis. Iš metančių lapus buvo naudojami topolis, kaštonas, alyvmedžiai, vaismedžiai. Grupėmis sodindavo pušis ir kiparisus. Dekoratyviniuose vazonuose buvo auginami citrusiniai medeliai. Vynuoges, rožes, gebenes, kitus vijoklinius augalus panaudodavo pergolose.
Italų soduose atsiranda naujas bosketas, tai sodo dalis aapribota reguliariais takeliais turinčiais aiškią geometrinę formą – stačiakampio ar kvadrato. Vidinė erdvė užimta medžiais ir įrėminta gyvatvorėmis. Bosketo vidiniai sodiniai gali būti reguliarūs arba laisvi, dažnai bosketuose būna vidinių kelių surištu su bendru keliukų tinklu (Boboli vila). Gėlių asortimentas buvo labai turtingas – irisai, lelijos, gvazdikai ir kt. Tačiau apipavidalinime gėlės buvo naudojamos labai atsargiai, jų išdėstymas buvo griežtai pragalvotas.
Išplanavimas
Italų sodai priskiriami prie reguliariųjų. Jie yra uždari ir grįsti vidine kompozicija. Uždara erdvė jungiama su aplinkos landšaftu vieno ar kelių vaizdų, įjungtų į apžvalgą iš sodo išorinių taškų, pagalba. Dažnai sodas jungiasi su miško masyvais. Terasiniame šlaite, jo skirtingose vietose buvo išdėstomas namas (vila), tarnaujantis pagrindine dominante, į kurią buvo orientuota išplanavimo ašis. Visos ašys išdėstytos geometriškai, taisyklingai. Kompoziciniai mazgai – namas, parteris, fontanai ir kiti statiniai buvo išdėstomi ašių sankirtose arba galuose. Pagrindinė sodo dalis buvo užpildoma sodiniais bosketuose, suteikiančiais šešėlį, įrėminančiais vidines perspektyvas ir mazgus, akcentuojančiais dekoratyvius elementus. Parteriai išdėstomi palei pagrindinę ašį, priklausomai nuo reljefo – priešais namą arba šlaito papėdėje. Parteris – tai plokščias sodas, tapęs namo tęsiniu, dekoruojamas pavėsinėmis treljažais, pergolomis. Plokščioji sodo dalis užsibaigdavo pusapvale akmenine ar augalų siena ir laiptuotu stačiu šlaiteliu. Šitoks išdėstymas buvo vadinamas amfiteatru. Jo sienos buvo puošiamos nišomis, sskulptūromis ir užsibaigdavo baliustradomis. Vienas tipinių elementų – “slaptasis sodas”, izoliuota erdvė, skirta poilsiui. Kiekvienas mazgas turėjo būti logiškai pragalvotas ir pabaigtas visuotiniame sodo kontekste.
Vila Kaprarola
Kaprarolos miestelyje kardinolui Farnezei buvo statyti rūmai, projekto autorius Barocis de Vinjola. 300 metrų aukštyn šlaitu buvo pastatytas nedidelis namas ir aplink jį išaugintas slaptasis sodas, nedideliame 1 ha plote. Sklypas yra pailgos formos ir išspręstas keturiais lygiais. Pirmasis puoštas fontanu, nuo jo apatinės aikštelės kyla į viršų kelias apsuptas tekančiais žemyn upeliais, antrojo lygio link. Antrasis lygis apipavidalintas fontanais ir upės dievų skulptūromis, jis jungiasi su trečiuoju lygiu tuo pačiu taku. Tai atvira erdvė priešais namą – Kariatidžių sodas plokščia terasa su žemu parapetu skirtu sėdėjimui. Parapete išdėstytos keturių metrų aukščio skulptūros vaizduojančio moterų figūras, nešančias pilnus vaisių krepšius ant galvų. Jos puikiai įsilieja į aplinkinį landšaftą, o pačios skulptūros yra tarsi atsiveriančių perspektyvų rėmai. Ši aikštelė tarnauja sodo kulminaciniu centru, kai iš uždaros erdvės, orientuotos į vidines kompozicijas dėmesis perjungiamas į tolimas miškų bei kalnų panoramas. Vidinę sodo ašį sudaro kalnų upelis. Ketvirto lygio aikštelėje randame fontaną ir vandens telkinius. Esant gana mažam plotui, sodas išspręstas monumentaliai, naudojant vietines medžiagas, be smulkių detalių, ko pasekoje organiškai susilieja su vietiniu landšaftu ir rūmais, tarsi jjungdamas juos į visumą.
Vila Lante
Taip pat da Vinjolos projektas. Banjos miestelis, 84 km nuo Romos, statyta hercogo Montaltos užsakymu, sodo plotas 1,5 ha, reljefo aukščių skirtumas – 16 m. Čia sodai savo didingumu pralenkia architektūrinį projektą, yra tam tikro teatrališkumo. Visiškai naujas santykis tarp simetriškai išspręstų terasų ir aplinkiniais miškais. Susidaro paslaptingų pagoniškųjų gamtos jėgų veikimo įspūdis, panaudotos ir klasikinės, antikos temos. Sodas sudarytasd iš akmens ir vandens. Čia taip pat panaudota bėgančio nuo kalno upelio tema, sudaranti išilginę sodo ašį. Tačiau čia namas padalintas į du tūrius išdėstytus simetriškai ašiai. Apatinė terasa turi plokščio parterio, padalinto į atskirus kvadratus, pavidalą, į kurį patalpintas vandens parteris su apvalia sala centre, kur skulptūrinė jaunuolių grupė (10 m aukščio) prilaikanti rankomis Montaltų herbą, suteikia erdvei monumentalią vertikąlę., likę parterio kvadratai apipavidalinti gėlynais įrėmintais samšito bordiūrais.
Sodo kompozicija pasižymi palaipsniui besikeičiančiais vaizdais, kiekvieno lygio originaliu sprendimu, kur kylant mažėja architektūrinių detalių, vis artėja bosketų sienos ir susijungia medžių viršūnės. Ne visada kerpamos medžių viršūnė atsverdavo architektūrą ir rišdavo ją su gamtine aplinka.
Vila d’Este
Vila randasi 80 km nuo Romos, Tivoli miestelyje. Statyta kardinolo d’Este užsakymu, pastatyta 16 amžiuje. Architektas Piro Ligorio, vandens įrenginiai – inžinieriaus Olivjerio projektas. Plotas 3,5 ha, reljefo skirtumas 35
m.
Rūmai pastatyti aukščiausiame taške, šlaite išdėstytas sodas. Status šlaitas paskirstytas terasomis, siauromis terasomis nukreiptos ašys, plokščiausioje dalyje įrengtas parteris. Perpendikuliarūs takai sudaro bosketų stačiakampius. Pagrindinė ašis nukreipta nuo apatinio parterio rūmų link. Svarbiausias kompozicinis mazgas šioje ašyje – Drakonų fontanas, išdėstytas aikštelėje, rūmų papėdėje, ir trys kiparisų grupės parteryje, prie vandens telkinių ir fontano, sudarančios svarbius vertikalius akcentus. Sodo ypatybė – dvi skersinės ašys. Viršutinė šimto fontanų alėja 150 m ilgio, ji apjuosta siauru akmeniniu vandens baseinu. Alėja iš vienos ppusės užsibaigia Sibilės fontanu, iš kitos Triumfuojančios Romos aikštele. Apatinė skersinė ašis yra prie šlaito papėdės. Ji sudaryta iš stačiakampių baseinų grandinės, šiaurinėje dalyje užsibaigia Vandens vargonu, iš kurio į baseiną iš 15 m aukščio krenta krioklys. Taip pat čia galime rasti apžvalgos laiptus, vandens telkiniuose gausu teatralinių efektų, lyg ir iliustruojamos Ovidijaus “Metamorfozės”, fontanai puošti dirbtinio marmuro reljefais. Šios vilos sodai laikomi efektingiausiais Renesanso sodais.
Pirmieji Botanikos sodai: medicinos sodai
Prasidėjus sodų įkurimui, juose ilga laika nebuvo gėlių. Sodus sudarydavo tisas, bbukmedžiai ir pan. Ir būtinosios marmūro ar akmens monumentalios formos. Renesanso laikotarpio žmonių susidomėjimas botanika lėmė sodų užsodintų išskirtinai gydomaisiais augalais sukurimą. Pirmasis buvo sukurtas 1543 metais pizoje, sekantis Padujoje 1545 metais ir Florencijoje 1550 metais. Viduramžiais taip pat augindavo ggydomuosius augalus, ir ypač vienuolynuose, tačiau dar tuomet neegzistavo jų mokslinė klasifikacija. Buvo vadovaujamasi “parašų” doktrina, kuri pažymėdavo atitikmenį tarp žmogaus organų ir augalų, kurie buvo laikomi gydomaisiais, pažymint išorinį jų panašumą.
Daugelis humanistų, domėdamiesi gamta, ėmė stebėti augalų vystymąsį, jų skirtumus, geografinę kilmę. Apsišvietę ir nesiekiantys pelno mėgėjai aktyviai dalyvavo botanikos, kaip mokslo vystymęsi.
Roma ir Renesanso sodas
Popiežių ir kardinolų sodai
Atkurdama sodus Florencija paruošė meno sužydėjimą. Roma davė impulsą jo vystymuisį. Didingi architektūriniai statiniai, medžių sodinimas pagal planą, masinis patvarių medžių veislių naudojimas – visa tai skyre itališką sodą iki XVIII amžiaus pabaigos – kilo iš Florencijos. Tačiau šie charakteringi bruožai buvo įsitvirtinę ir galūtinai susiformavę Romos apylinkėse. XV amžiaus pradžioje sodų sukurimą skatino visuotinė mada gyventi viloje, visuomeniniame užmiesčio gyvenimo ccentre. Roma buvo sugriauta, kai popiežius Martinas V Kolona perėmė jo valdymą 1420 metais. Nuo šio momento prasidėjo miesto atgimimas. Tačiau praeis dar dešimtmečiai, kol miestas atsigaus. Pirmasis žymus XV amžiaus popiežius buvo Mykalojus V. Dažnų vizitų Florencijoje dėka jis susipažino su humanistų bureliais. Jų įtakojami popiežiaus rūmai tapo švietimo centru. Popiežius įkūrė Vatikano biblioteką. Tai buvo naujų “antikos meno kūrinių” atradimų metai, jie buvo traktuojami kaip tyrinėjimo ir įkvėpimo šaltiniai.
Popiežius Julijus II, ateityje tapęs vienų iš stambiausių Romos atstatymo mmecenatų, dar prieš užimant sostą turėjo sodą, dėja neišlikusį iki mūsų laikų. Jis buvo sukurtas demonstruoti popiežiaus senovės kūrinių kolekciją, konkrečiai Belvederio Apolono. Vėliau popiežius perkėlė savo turtus į Belvederį, į vilą pastatytą Inokentijaus VIII (1432-1492) ir jis sumastė sujungti ją su Vatikano rūmais didelio sodo pagalba. .Šio projekto vykdymui buvo pakviestas architektas Donato Bramante (1444-1514), kurio monumentalus projektas tapo revoliuciniu etapu sodų architektūroje. Vila Madama – pirmoji vila pastatyta už Romos ribų. Ji buvo skirta Toskanos kardinolui Julijui Mediči. Ištapyta rafaelio ir Džovanio da Udine. Vila Madama tapo antikinės romėniškos vilos atgimimo pradžia. Jos pamatai buvo padaryti žemės pylimų ant kalvos pagalba, iš kurios atsivėrė puikus vaizdas į Romą. Architektūrinis išpildymas didingas ir elegantiškas puikiai derėjo prie vietinio landšafto. Kiti sodai ateityje bus įkuriami šio nepabaigto šedevro pavyzdžiu.
Itališkojo sodo išplitimas
Prasitęsęs barokinėje tradicijoje itališkas sodas išplito Europoje. XVI amžiaus sodai Prancūzijoje, Anglijoje ir Nyderlanduose yra labai panašūs, geometriški, kvadratiniai su aukštais gėlynais, pavėsinėmis. Jie palaipsniui keičia savo išvaizdą įtakojami Italijos Renesanso. Dauguma italų meistrų dirbo tuo metu visoje Europoje, amatininkai, sekę juos, taip pat įtakojo šių idėjų plitimą. Pirmieji prancūzų sodai buvo grįsti Renesanso idėjomis. Grotai atėjo iš Antikos – tai šventų religinių apeigų vietos. 17 amžiuje prancūzų gugenotas architektas SSalomonas de Kausas išplatino itališkojo sodo idėją visoje Europoje. 1605 metais jis keliavo po Italija, kur susižavėjo vietine landšafto architektūra ir pernešė ją pas savo užsakovus Anglijoje, Prancūzijoje, Belgijoje ir kt.
Išvados
Išnagrinėję medžiagą galime išskirti sekančius Italijos Renesanso sodo ypatumus, atskleidžiančius jo maninę raišką:
• Tai reguliarūs (ritmiški, taisyklingi, simetriški) sodai, tačiau jų reguliarumas nėra griežtas, pasitaiko laisvai augančių medžių, net giraičių išvagotų takelių.
• Sodai yra architektūriški. Nei ankstesniu laikotarpiu, nei vėliau soduose nebetalpindavo tiek architektūros elementų. Dirbtinai kuriami reljefai, vandens telkiniai, net smulkiose detalėse pastebimas formu architektūriškumas.
• Kompozicinė visuma. Pasiekiama erdvinio sprendimo, vienybės su gamta, vietinių medžiagų ir augalų naudojimo pagalba. Pasirinktos temos vystymas, sodo meninio vaizdo vientisumas.
• Vidinių kompozicijų vyravimas, tačiau sekmingai apjungiant jas su išorinėmis, būtinomis sodo atskleidimui.
• Turtingumas ir prabanga visame kame.
• Šviesos efektų panaudojimas
• Griežtas proporcijų paisymas.
17 amžiuje Atgimimą pakeičia Barokas, taip pat užgimęs Italijoje. Tai patosinis, kontrastingas, dinamiškas, pakilus stilius, kurio charakteringiausi bruožai pasireiškė būtent architektūroje ir landšafto mene – dekoro gausa, apšvietimo ypatumai, išskirtinė prabanga – visa tai buvo skirta stebinti ir iššaukti nepaprastą pasigerėjimą.
Literatūra ir iliustracijų šaltiniai:
1. Боговая И.О., Фурсова Л.М. „Ландшафтное исскуство“, Москва, ВО „Агропромиздат“, 1988 г.
2. Габриэла ван Зюилен. Все сады мира. Москва, АСТ, 2002
3. May Woods, Rosemary Verey. Visions of Arcadia: European Gardens from RRenaissance to Rococo. Aurum Pr Ltd; 1996
4. http://www.bronson.ru/mod/pic/
5. http://www.uct.ua/~sofi/ermol2.htm. РАЗОМКНУТОСТЬ БУДУЩЕГО КАК ТИП ОЩУЩЕНИЯ БЫТИЯ. (Практическая философия и вопрос о сохранении человечества). Культура садов как образ
отношения человека к природе. В. А. Ермоленко
6. http://www.arts.monash.edu.au/visual_culture/projects/diva/. Gardens, villas and social life in Renaissance Florence
