RENESANSO MILŽINAI
Italija, saugodama klasikinės senovės tradicijas,Renesanso epochoje tiesė kelius naujam menui. Netgi atsiradęs pavadinimas reiškė antikinės ,tai yra graikų ir romėnų kultūros atgimimą.
Ši šalis Renesanso epochoje pagimdė pasaulinės reikšmės menininkus-Leonardą da Vinčį,Rafaelį,Mikelandželą irkitus.
Italų menininkai išlaikė palinkimą į stiprią formą,ištisines sienas,saikingą ornamentiką,natūralią ir aiškią šviesą.Jųvaizduotės bruožas-talentas ir tvarkos pamėgimas,darnios,griežtos formos įsisavinimas.Ta vaizduotė aukština išorinį,o ne vidinį gyvenimą.Ji stabmeldiška,ribota,bet dėl to gražesnė.
Renesanso tapyba ir skulptūra mielai gėrisi jėgos,grožio,didybės pavyzdžiais įvairiose pozose.Tapyba ir skulptūra-visumos dalis.
BRUNALESKIS IR DONATELAS
Sklido ggandas,kad du jaunuoliai nori surasti lobį Karvių lauke.Visi aplinkiniai stebėjosi ir manė,kad šie yra keistuoliai ar pamišėliai.Filypas Brunaleskis ir Donatas di Nikola di Betas Bardis arba paprasčiausiai Donatelas tikrai rado lobį.Jie eskizavo Romos Forumo liekanas.Tai draugams ir padėjo tapti garsiais menininkais.
Brunaleskis tiesiog medžiojo antikinius pavyzdžius.Jo nedideli,bet dailių proporcijų pastatai buvo papuošti paprastomis,griežtomis kolonomis,piliastrais.Ypač
garsus yra Brunaleskio pastatytas didysis Florencijos katedros kupolas.Katedra keletą dešimtmečių metų stovėjo su anga stogo centre,kadangi niekas nemokėjo pastatyti kupolo.Kai Brunaleskis išdėstė savoprojektą statytojams,susirinkusiems katedroje pasitarti,jie ne ttik nepriėmė jo pasiūlymo,bet ir gėdingai išmetė architektą iš savo tarpo;vis dėl to jam pavyko juos įtikinti.Brunaleskio pastatytas Florencijos katedros kupolas ir iki šiol byloja apie talentingą Renesanso epochos architektūrą.
Skulptorius Donatelas tyrinėjo kaukolės struktūrą,veido sudėjimą,domėjosi mimika.Jis vaizdavo gyvus žmones,jųgražius iir negražius bruožus.
Donatelui priklauso ir pirmoji Italijoje jaunojo herojaus Dovydo skulptūra,nulieta iš bronzos ir primenanti senovės graikų skulptūras;jis taip pat įteisino raitelio skulptūrą,Pudujos mieste pastatydamas didingą paminklą karvedžiui Gatametalai.
Florencijos mieste yra be galo graži Donatelo skulptūra.Joje liūtas savo letenose laiko sustingusią raudonąją leliją-miesto emblemą.Daugeliui ši lelija -Florencijos įsikūnijimas.
MIKELANDŽELAS BUONAROTIS
Jo kūryba-tai šios epochos meno kulminacija.Ne veltui amžininkai jį vadino “dieviškuoju”.Per visą Mikelandželo kūrybą eina konflikto tema.Jo darbai apima ir vėlyvojo Renesanso laikotarpį,kaiItalijos miestų laisvę aptemdo šešėliai ir vis labiau įsigali feodalinio tipo tironija,kaisvetimos kariuomenės trypia Italijos žemę,kai ji tampa Prancūzijos,Vokietijos,Ispanijos varžybų arena.Todėl ir Mikelandželo kūryba -savo epochos atspindys-kupina tragizmo.Pagaliau tas tragizmas glūdėjo ir jo prigimtyje.Jis amžinai degė,nerimo.Jame kunkuliavusios galios perteklius jam buvo kančia,kuri vertė jį dirbti be ppoilsio ir atodūsio.
Mikelandželas gimė 1475 m.kovo 6 d.netoli Florecijos,Kaprezės miestelyje.Tėvas Lodovikas Buonarotis-neramaus ir karšto būdo žmogus.Septynerių metų Mikelandželas liko be motinos.Dešimtmetį berniuką tėvas atidavė į mokyklą,iš kurios jis dažnai pabėgdavo į dailininkų dirbtuves ir “mieliau praleisdavo laiką su tais,kurie mokosi”,-rašo vienas jo biografų Vazaris.Trylikametis,įveikęs tėvo atkaklumą(tėvas sūnų plakdavo už pamėgimą piešti,nes menininko profesijos nekentė),stojo mokytis pas žymų to meto tapytoją Domenyką Girlandajų.Po metų jis jau garsiųjų šv.Morkaus vienuolyno mokinys.Mikelandželas ten mokėsi ketverius metus,susidraugavo su žymiais humanistais,pamilo antikinio pasaulio kultūrą iir meną.Iš ankstyvųjų jo skulptūros darbų išliko du reljefai: “Madona prie laiptų”ir”Kentaurų kova su lapitais”.Pirmajame reljefe Mikelandželas nukrypsta nuo tradicinio madonos -švelnios motinos,žaidžiančios su sūneliu,vaizdo.Jo madona didinga,susimąsčiusi,tarsi numatanti tragišką sūnaus likimą.Antrajame reljefe glaudžiai susipynę žmonių ir kentaurų kūnai sudaro vientisą,pilną ekspresijos ir įtampos masę.Tai darbas,kurį visą gyvenimą mėgo pats Mikelandželas.
Penkerius metus (1496-1501) jis praleidžia Romoje.Ten jis sukuria vieną iš savo šedevrų-dvifigūrinę pietos kompoziciją.Šiame kūrinyje skulptorius laužo nusistovėjusius kanonus.Jis vaizduoja Mariją jauną,neprislėgtą metų naštos,tradiciniam evangelijos siužetui suteikia didžiai žmogišką turinį.Gražus madonos veidas paskendęs giliame liūdesyje.Kompozicija rodo,kad jos autorius-puikus anatomijos žinovas.Labai subtiliai perteiktas Kristaus kūno sunkumas.Bejėgiškai nusvirusi ranka-ženklas,kad kūne nėra gyvybės.Vazaris pasakoja,jog šis kūrinys,pastatytas šv.Petro bazilikoje viešai apžiūrai,sukėlęs visuotinį susižavėjimą.Jį priskyrę įvairiems žymiems autoriams,nes Mikelandželas buvo dar mažai žinomas.Tada Mikelandželas ant juostos per Marijos petį iškalęs savo vardą.Taivienintelis kūrinys,ant kurio pasirašė pats skulptorius.
Romoje Mikelandželas nerimsta.1497m. rugpjūčio 19 d. jis rašo pilną nostalgijos laišką į Florenciją: “Mane kartais pagauna gilus ilgesys,kaip kad atsitinka žmonėms,atsidūrusiems toli nuo gimtojo židinio.”Pagaliau 1501-1505 m. Mikelandželas vėl savo mylimojoje Florencijoje, “kur stūkso niūrūs rūmai smailais tarsi ietys bokštais,o už ju vilnija nuplikusių kalvų keteros.kur kiekvienas buvo laisvas ir kiekvienas buvo tironas.tai miestas,kurio piliečiai buvo išmin tingi,netolerantiški,moką džiūgauti ir neapkęsti.”
Čia gimsta vienas geriausių Mikelandželo darbų-”Dovydas”.5,5 m. aaukščio marmuro luitas,kurį prieš keliasdešimt metų kitas skulptorius nevykusiai apskaldė,bandydamas iškalti statulą,paliestas genialios Mikelandželo rankos,įgavo gyvybę.Tai ne Donatelo ar Verokjo Dovydas.Ten buvo protingi ,narsūs berniukai,nugalėję milžiną.Čia įkūnyta beribė jėga,pasiryžimas įveikti visas klūtis.Figūra ir veidas alsuoja tokia sukoncentruota gyva aistra ir valia ,kad amžininkai jį pavadino “teribilita”.Mikelandželas nusprendė pasirinkti tą momentą,kai Dovydas ryžtasi kautis su Galijotu.Jo Dovydas simbolizuoja visus žmones,kurie nuo pat pasaulio pradžios turėjo ryžtis kovai už laisvę.Jaunuolio skulptūrą Mikelandželas kalė 2 metus.Tokia didžiulė marmuro skulptūra dar niekada nebuvo gabenama Florencijos gatvėmis.”Dovydas turėjo tikrą liaudies pripažinimą.
1505 m.Mikelandželas kviečiamas į Romą.Popiežius Julijus // svajoja Romą padaryti “pasaulio sostine”.Mikelandželas turįs jam sukurti antkapį,kuris savo didingumu prilygtų antikinės Romos paminklams.Mikelandželą uždegė ši idėja.Jis sugalvojo įspūdingą projektą.Paminklą turėjo puošti daugiau kaip keturiasdešimt didesnių už žmogaus figūrą statulų ir daugybė reljefų.Tai Renesanso žmogaus užmojai.Aštuonis mėnesius Mikelandželas,nuvykęs į Kararą,renka marmurą .Atrink tas marmuras gabenamas į Romą.Staiga nepastovaus charakterio popiežius paminklo atsisako.Įsižeidęs Mikelandželas be jo leidimo išvyksta į Floren ciją.Savavališkai išvykti iš Romos tais laikais buvo neregėtas įžūlumas.Jį vejasi pikti,įtūžę popiežiaus laiškai,adresuoti Florencijos sinjorijai.Pagaliau ši iškvietė Mikelandželą ir pareiškė:”Tu iškrėtei popiežiui tokią išdaigą,kokios nedrįstų nė pats Prancūzijos karalius.Mes nenorime dėl tavęs įsivelti į karą su popiežiumi:vadinasi,tu turi grįžti į Romą.”Mikelandželas kurį laiką atsisakinėja grįžti ten,kur jis bbuvo taip įskaudintas.Be to,Florencijoje skulptorius užsimoja įvykdyti dar 1503 m.duotą pažadą-papuošti katedrą dvylikos apaštalų skulptūromis.Tačiau ,nebaigęs pirmosios statulos ,vaizduojančios apaštalą Matą,primygtinai reikalaujant popiežiui,1506 m.pabaigoje grįžta į Romą.Nors ir nebaigta Mato statula daro didžiulį įspūdį.Aukštyn pakeltas ryžtingas veidas,išryškinta dešinioji ranka,visa galinga figūra,
vos pridengta rūbu,tarsi veržte veržiasi iš ją kaustančio akmens.Milžiniški figūros maštabai,būdingi Renesansui (aukštis 2,61 m.) ,dar sustiprina monumentalumo įspūdį.Šiame kūrinyje atsiranda naujas Mikelandželo stilistinis bruožas-pirmą kartą prabyla protesto,tragizmo dvasia.
Grandioziškiausias Mikelandželo kūrinys-tai jo pastatyta ir skulptūromis išpuošta
San Lorenco bažnyčios Medičių koplyčia Florencijoje.Keturiolika metų (1520-1534)
su ilgomis pertraukomis ją kūrė Mikelandželas.Pertraukti darbą jis turėjo dėl politinės situacijos.Ispanai užėmė Romą.Rūpindamasis apsaugoti žymiausius architektūros paminklus ,jis sugalvojo naujų gynybos būdų ir išgelbėjo,kaip pasakoja-
ma,kampanilę nuo sugriovimo,apkarstęs ją ryšuliais vilnų ir čiužiniais.
Nebaigtoje “Susirietusio berniuko” figūroje (dabar saugoma ermitaže) įkūnyta Mikelandželo mintis apie geros skulptūros privalumus: skulptūra turinti būti tokia kompaktiška,kad ir nustumta nuo aukšto kalno liktų sveika.
Prieštaringą,pilną nerimo nuotaiką kuria keturios alegorinės figūros,nuo įtempto judesio tarsi vos besilaikančios ant nuolaidžių sarkofagų voliutų.Visų keturių figūrų pozos pilnos grožio,gyvybės,kuri pasireiškia ne audringu temperamentu ar veržlia valia,kaip kituose jo darbuose,bet nuovargiu ir giliu liūdesiu.Tomis figūromis Mikelandželas norėjęs pavaizduoti greitai bėgantį laiką,bet iš tikrųjų jose slypi daug gilesnė esmė ir jėga.Lorenco antkapį puošia statulos “Vakaras” ir “Aušra”,savo
emocijomis giminingos Lorenco prieštaringai nuotaikai ir susimąstymui.”Vakaras”-galinga vyro figūra.grimztanti į miegą,ir “Aušra”-nuoga moteris nusvirusia galva,tarsi
per jėgą besivaduojanti iš sapno pančių.Tai apie ją Vazaris pasakė: “Ji iš sielvarto palinkusi ir kenčianti,tačiau nepaprastai žavi.”
“Vidurdienis” ir “Naktis” sukelia dar didesnį prieštaringumo ,vidinio konflikto jausmą.Lyg nenoromis pro petį žvelgia nepatogioje pozoje pusiau gulintis “Vidurdienis”.”Naktis”-išdidaus profilio moteris nuleista galva,pilna skausmingo nerimo,sukaustyta kankinančio sapno.Jos garbei pašvęstame Mikelandželo bičiulio Džovanio Srocio eilėraštyje sakoma,kad “Naktis” nors nejuda,bet joje yra gyvybės liepsna.- “tik pažadink,ir ji prakalbės.”Į tai Mikelandželas ““Nakties” lūpomis atsakė nemirtingu ketureiliu:
Kasdien aplink save girdėti dejones,
Į nuoskaudas žiūrėt, širdy užgniaužus pyktį,-
O ne Kur tas geriau suakmenėti, užmigti.
Tyliau kalbėkite, nežadinkit manęs
Ketureilis paaiškina, kodėl koplyčią puošiančios figūros kupinos prieštaravimo ir nerimo. Čia skamba genijaus liūdesys, sukeltas laiko negerovių.
Mikelandželo amžininkas Donis savo “ Memuaruose “, išspausdintuose 1552m., pasakoja , kad Mikelandželas kartą kalbėjęsis su atgijusia “Naktimi”. Kai “Naktis” vėl atsigulusi, jos ranka atrodžiusi kitaip negu anksčiau, todėl meistrui tekę ją dirbti iš naujo. Tai rrodo, kokį didžiulį įspūdį šis Mikelandželo kūrinys darė jo amžininkams.
1534 m. Mikelandželas išvyksta į Florencijos Romą ir ten lieka iki mirties. Romoje genialiu savo kūriniu – freska “Paskutinis teismas” jis papuošia Siksto koplyčią ir pasišvenčia daugaiusia architektūrai. Jis projektuoja aatstatymui Romos Kapitolijaus ansamblį, o 1547m. skiriamas šv. Petro bazilikos vyriausiuoju architektu.
Amžininkai teigia, kad keturių figūrų pietą (“Nuėmimą nuo kryžiaus”), kuri yra Florencijos Santa Marija del Fjores katedroje, Mikelandželas skyrė pastatyti ant savo kapo, todėl Nikodemui, prilaikančiam svyrantį Kristaus kūną, suteikė savo veido bruožų. Šio kūrinio istorija dramatiška. Nepatenkintas kompoziciniu sprendimu, meistras skulptūrą suskaldė, ir tik jo mokinys Urbinas išgelbėjo ją nuo visiško sunaikinimo. Nors šį savo darbą Mikelandželas laikė nepavykusiu, bet jis išstovėjo meistro dirbtuvėje iki mirties.
Nors ir kokiam baisiam darbui jis buvo pasmerkęs save per tuos devyniasdešimt metų, be poilsio valandos, be tikrojo gyvenimo dienos, jis vis dėlto neįstengė išvaryti iki galo nei vieno savo sumanymo. Nė vienas didžiųjų jo kūrinių, kuriuos jis labiausiai vertino ir bbrangino, nebuvo galutinai baigtas. Likimas piktai iš jo pasišaipė: būdamas skulptorius, jis galutinai atliko tik tapybos darbus, nors ir mažiausiai tapybą mėgo. Iš didžiųjų jo kūrinių, į kuriuos buvo dėta tiek gaug vilčių ir tiek kančios, vieni (kaip antai “Mūšio ties Piza” kartonas, bronzinė Julijaus II statula) buvo sunaikinti dar jam gyvam tebesant, kiti ( Julijaus II antkapis, Medičių koplyčia) virto tik pasigailėtinomis pirmykščių jo sumanymų karikatūromis.
Sakoma, kad Mikelandželas sąmoningai kai kuriuos darbus palikdavo nebaigtus, vengdamas per daug nudailintos ffaktūros. Vietomis palikdamas pirmapradį šiurkštų marmuro paviršių su kalto pėdsakais, jis tarsi atskleisdavo medžiagos prigimtį. Įsimylėjęs grubų ir kietą akmenį, Mikelandželas nenorėjo jo prievartauti ir atimti iš jo akmeninės sielos. Iš tiesų, gaivališku grožiu ir gyvybe alsuoja tie jo nebaigtieji darbai, kuriuose figūros tarsi veržiasi iš jas kaustančio akmens arba lyg pro rūką išplaukia jų taurios dinamiškos formos prieš nustebusį ir sužavėtą žmogaus žvilgsnį. Tarp žiūrovo ir šių nebaigtų kūrinių nėra tos distancijos, kuri atsiranda, žiūrint į tobulai iki smulkiausios deyalės nušlifuotą kūrinį.
“Jeigu, nudengęs statulą, jis pastebėdavo nors mažiausią netikslumą, mesdavo ją ir imdavosi kito marmuro gabalo, tikėdamasis geresnio rezultato”,- rašo Vazaris.
Liguista reikmė veikti Mikelandželui buvo išsigimusi į tam tikrą maniją: jis prisiimdavo darbų daugiau negu galėdavo atlikti. Kai jau reikėdavo statyti paminklą, jis metų metus gaišdavo akmenų skaldyklose, rinkdamasis luitus, tiesdamas kelius jiems parsigabenti, jis norėjo pats viskuo būti: ir inžinieriumi, ir darbininku, ir akmentašiu; jis norėdavo viską pats daryti: statyti rūmus, bažnyčias- viską vienas, viską savomis rankomis. Tai buvo katorgininko gyvenimas. Nenorėdamas gaišti laiko, jis net nevalgydavo ir neišsimiegodavo kaip reikiant.
Jis buvo vienišas. Jis nekentė kitų, ir kiti jo nekentė. Mikelandželas mylėjo, bet pats meilės nepatyrė. Jį garbino ir jo bijojo. Paskutiniaisiais metais jis kėlė žžmonėms religinę pagrbą. Jis nesižemino prieš autoritetus, buvo abejingas šlovei, už viską labiausiai vertino asmenybės laisvę. Tai rodo prasmingi jo žodžiai, taikomi tiems, kurie patys savyje nieko neturėdami, ieško garsių žmonių draugystės, tarsi ji padidintų jų pačių vertę: “Kai žmogus tiek iš prigimties, tiek dėl savo išsiauklėjimo yra toks, kad nekenčia etiketo ir niekina veidmainystę, tai nėra išmintinga neleisti jam gyventi taip kaip jam patinka. Jeigu jis nieko iš jūsų nereikalauja ir neieško jūsų draugystės, tai kuriam galui jūs geidžiate užkrauti jam savąją?.. Žmogus negali būti laikomas didžiu, jeigu jis siekia įtikti mulkiams, o ne savo genijui”. Į senatvę jis vis labiau tolo nuo žmonių. Vienas Mikelandželo bičiulis kunogas jam pasakė :”Gaila, kad jūs nevedėte žmonos,- būtumėte turėjęs daug vaikų, kuriems paliktumėte savo šlovingo darbo vaisius.” Į tai Mikelandželas atsakė:” Ir be moterų pakamkamai sielvarto man suteikė menas, o mano vaikai bus kūriniai,kuriuos aš paliksiu. Jeigu jie ko nors verti, tai ilgai gyvens.
Kelios dienos prieš mirtį Mikelandželas įsakė savo mokiniams sunaikinti visus jo namuose esančius piešinius, kad ateinančios kartos nematytų jo “darbo prakaito”.
Mirė Mikelandželas 1564 m. vasario 18 d. savo dirbtuvėje. Roma ir Florencija varžėsi dėl genijaus palaikų. Atvykęs sūnėnas Leonardas slaptai išvežė kūną iš Romos į Florenciją. TTen jau laukė laidotuvių komisija, kuria sudarė: Džordžas Vazaris, Benvenutas Čelinis ir kiti įžymūs Florencijos dailininkai ir piliečiai. Mikelandželas buvo iškilmangai palaidotas Santa Kročės bažnyčioje.
Išjo krūtinės nėra išsiveržęs nė vienas gaivalingas “ Odės džiaugsmui “ šauksmas. Iki paskutinio atodūsio tatai buvo Odė sielvartui ir Mirčiai – Išvaduotojai.
Jis buvo visiškai nugalėtas.
Toks buvo vienas iš tų kurie laikomi nugalėtojais. Mes gėrimės jo genijaus veikalais, kaip gėrimės senolių kariniais laimėjimais, užmiršdami pralietą kraują.
LEONARDAS DA VINČI
Vienas žymiausių Renesanso epochos dailininkų Leonardas da Vinči gimė 1452.04.15. Vinčio miestelyje.
Jau vaikystėje Leonardas mėgo piešti.Su savimi jis visada nešiodavosi popieriaus lapą ir pieštuką.Tačiau kartais berniukas galvodavo išmokti lotynų kalbą ir tapti notaru kaip tėvas.
Senelis išsiunčia anūką į Florenciją mokytis kilnaus mokslo-dailės.Žymiausias Italijos dailininkas Andrea del Verokijo ,pas kurį mokėsi geriausi meistrai “buvo abstulbintas” vien pirmųjų Leonardo bandymų.
Kaip ir daugelis kitų Verokijo mokinių,Leonardas gyveno jo namuose.Jis norėjo
visa žinoti ir ne tik žinoti,bet ir mokėti.Mokytojas kantriai aiškino mokiniams tapybos ir skulptūros taisykles.Norėdamas praplėsti jų akiratį,dėstė ir architektūros pagrindus.
Dar būdamas jaunas , Leonardas priėjo išvadą,kad negalima tapti tikru menininku nepažįstant gyvenimo.Jis norėjo piešti ne riterius ir ne šventuosius,o paprastus žmones,medžius,paukščius ir gyvulius.Leonardas turėjo talentą,tačiau trūko žinių,be kurių vienas talentas nieko negali.Jis
suprato,kad neužtenka vien noro ir įkvėpimo,bet kad reikia gilesnio gyvenimo ir meno dėsnių pažinimo.Leonardas niekada nesiskirdavo su užrašų knygele.Dailininkai juokėsi,kad jis godžiai renka medžiagą,tvirtino,kad nutapyti paveikslui užtenka vaizduotės.
Kartą Verokijas pasiūlė Leonardui padėti jam nutapyti paveikslą tema “Kristaus krikštas”.Tai reiškė jaunuolio gabumų pripažinimą.Leonardas turėjo nutapyti angelus.Šiame paveiksle jaunasis dailininkas pirmą kartą pralenkė savo mokytoją.Natūralumas ir pozos laisvumas ryškiai skyrė Leonardo angelą nuo tų negyvų figūrų,kurias vaizdavo kiti dailininkai.Jaunojo dailininko angelas stebino veido grožiu ir meilumu,nepaprastu grakštumu ir švelnumu.Daug dėmesio ir ddarbo skyrė rūbams.Jis ir čia norėjo būti kuo artimesnis tikrovei.Viskas drauge-pradedant angelo veido išraiška,kurioje visai nesimatė nuolankumo,o tik susidomėjimas įvykiu,baigiant rūbų klostėmis-viskas skyrė Leonardo angelą nuo kitų paveikslo figūrų.
Jaunuolis mylėjo paprastus žmones.Su jais jis jautėsi geriau negu ištaiginguose Medičių ar Pacų rūmuose.Ten-beprotiškas aukso vaikymasis,nuolatinis pavydas iškylantiems,nesantaika,pyktis,intrigos,šmeižtas.Visa tai Leonardui buvo ne tik svetima,bet šlykštu ir nepakenčiama.Jį traukė tokie pat kaip jis,darbo žmonės.Jis svajojo sujungti Florenciją su Piza kanalu,sudrėkinti šimtus tūkstančių vandens ištroškusių žemės sklypų,pastatyti mieste naujus pastatus,paleisti į darbą daugelį vvandens mašinų.Savo norą Leonardas papasakojo “nevainikuotam Florencijos karaliui” Lorencui Medičiui.Bet šis pasiūlymą sutiko šaltu,abejingu veidu ir užsakė pas Leonardą paveikslą,kuriame turi būti madona su šventaisiais.
Pakilia nuotaika Leonardas ėmėsi darbo.Marijos ir Jėzaus vaizdai turėjo įkvėpti
žiūrovui nuolankumą Dievo galybei.Leonardui šauna mmintis.Motina ir vaikas!Didis motinystės jausmas-nuoširdus,natūralus.Vaizduoti jį reikia teisingai, paprastai, gyvenimiškai.Motinos žydintis,besišypsantis veidas ne gražus,tačiau nepaprastai patrauklus,pilnas kažkokio ypatingo žavesio.Lygiai sušukuotais plaukais,gražiai apsirengusi,ji sėdi visai paprastai,be jokios pozos-pusiau pasisukusi į žiūrovą.Ant kelių-linksmas,riebus,stiprus berniukas.Šypsodamasi motina duoda jam gėlytę,vaikas palinksta į ją visu savo putliu kūneliu.Akutės įsmeigtos į gėlę.
Nepaprastai natūralūs veidai,figūros,pozos,stebėtinai teisingai atvaizduotos paprastps gyvenimiškos scenos.Nieko “dieviško” , nieko “švento”.Ne “nekalčiausią
mergelę Mariją” išaukštino savo paveiksle dailininkas,bet motiną.Šis kūrinys buvo pavadintas “Madona su gėle”(“Madona Benua”).
1481 m.liepos mėnesį San Donato vienuolyno vienuoliai užsakė Leonardui nutapyti paveikslą senos evangelijos legendos išminčių pagarbinimo tema.Dailinin kas sukūrė daug naujų piešinių,eskizų.Vis dėl to paveikslo baigti neteko;įvyko didelis lūžis gyvenime-Leonardas persikėlė į Milaną.Bet ir nebaigtas paveikslas daro didelį
įspūdį.Centre-mergelė Marija su Jėzumi ant kelių.Vaikas viena ranka laimina nusilenkusius jjam išminčius,kita ranka siekia vazą,kurią duoda vienas iš jų.Aplinkui minia žmonių.Visi pagauti vieno jausmo-nuostabos ir pasigėrėjimo.Bet paveiksle nėra nė vienos antros tokios pat figūros.Įdomus galinis fonas.Dešinėje-kalnuotas peizažas,kairėje iškyla antikinių pastatų griuvėsiai.Antikiniais drabužiais apsirengę raiteliai joja,kaunasi.Žavi nepaprastai meniškai nupieštas medis.Atrodė,kad jos šakelės siūbuoja nuo lyguma padvelkiančio vėjelio.
Leonardas da Vinči taip pat daug dirbo mokslo srityje.Patikrindamas savo prielaidas ir apskaičiavimus bandymais,jis pirmasis mokslo istorijoje suformulavo kai kuriuos pagrindinius mechanikos dėsnius ir sukūrė eilę mašinų projektų.Tai buvo pirmasis mokslininkas ,suformulavęs jėgų sudėties ddėsnį.Remdamasis praktika,be kurios Leonardas neįsivaizdavo mokslinio darbo,pagamino vėlimo ,verpimo,audimo
ir kitų mašinų projektus.Dailininko sumanymai buvo dideli.Jis svajojo sunkų žmogaus darbą užkrauti gamtos jėgoms ir mašinoms.Tačiau daugelis Leonardo sukurtų tekstilės ir kitų mašinų projektų likdavo tik popieriuje.Godūs,šykštūs pramonininkai ir pirkliai labai nenoriai sutikdavo įvesti technikos naujoves.
Be viso to Leonardas dar studijavo anatomiją.Gerai pažino ir aistringai mylėjo gimtąją literatūrą,ištisas valandas praleisdavo studijuodamas Dantės nemirtingąją “Dieviškąją komediją”.Visas laisvas nuo dvaro valandas Leonardas skirdavo matematikai.Tačiau ji negalėjo visiškai patenkinti dailininko,nes tapybos trauka buvo
stipresnė.
Mažiau yra žinomas “Damos su šermuonėliu”portretas.Manoma,kad tai yra Cecilija Galeroni,Lodoviko Moro mylimoji.Vienas iš kelių šedevrų-”Madona Lita”..Šiame paveiksle pavaizduota madona su kūdikėliu ant rankų.Ir čia Leonardas
tapo ne dievybes,bet motiną su sūnumi.Motina su didžiule meile akyse žvelgia į vaiką.
1483 m. balandžio 25 d.Leonardas drauge su dviem kitais dailininkais sudarė sutartį,apsiimdamas nutapyti madonos paveikslą,kuris buvo pavadintas “Madona uolose”.Fantastinio peizažo fone,tarpeklyje,tarp mūrų,ant viena kitos susigrūdusių į
stalaktitus panašių uolų,buvo nupieštas nedidelis būrelis žmonių.Viduryje-madona.
Veide ir visoje jos pozoje visiška ramybė.Kaip ir ankstesniuose paveiksluose,Leonar
das vaizduoja madoną paprasta moterimi.Ji graži tačiau jos veide nėra nieko švento.
Madona apsivilkusi plačiu rūbu,krintančiu sunkiomis,didelėmis klostėmis.Rūbai nutapyti taip,tarytum būtų apčiuopiamas jų audeklas.Dešiniąja ranka madona liečia Joną,stumdama jį į Jėzų,kairiąją ranką laiko virš pastarojo galvos.Abi rankos nutapytos nuostabiai meistriškai,rodosi,kad matytųsi jų judesys.Berniukų figūros tokios ggyvos ir natūralios,jog tik Jėzaus piršteliai,sudėti laiminimui,primena,kad paveiksle vaizduojami šventieji.Čia viskas sukomponuota taip,kad žiūrovas pajustų erdvės gilumą.Visa scena nušviesta ramios vakaro šviesos,trykštančios iš tarpeklio gilumos ir krintančios ant veidų ir figūrų.
Pagrindinis tikslas,dėl kurio buvo kvuečiamas Leonardas į Milaną-paminklas,kurį
reikėjo pastatyti hercogų Sforcų dinastijos įkūrėjui Frančekui Sforcai.Dailininkas norėjo pavaizduoti raitelį.Jam atrodė,kad tai turi būti ne ramiai,iškilmingai jojantis,savo savo vertę ir didybę jaučiantis raitelis,bet staigus,veržlus judesys.Ne po pergalės,bet pačiu pergalės momentu.Darbas užėmė visą dešimtį metų.Milžiniško ūgio raitelis sulaiko šuolyje pašėlusiai įsibėgėjusį arklį,kuris stoja piestu,rodos,tuoj grius,bet tvirta ranka jį sutramdo.Modelis,pastatytas aikštėje,buvo padarytas iš molio.
Nulieti statulą iš bronzos nepavyko dėl mums nežinomų priežasčių.Ji taip ir stovėjo molinė iki tol,kol prancūzai,užėmę Milaną 1499 m.,barbariškai ją sunaikino,pavertę taikiniu šaudymo pratyboms.
Apie 1496 m. Leonardas da Vinči pradėjo savo didžiausią kūrinį,paveikslą,tapusį vienu iš pasaulio meno šedevrų-”Paskutinę vakarienę”.Tapoma buvo ant Santa Marija dele Gracijos vienuolyno valgomojo sienų.Leonardui ir anksčiau teko piešti madonas ir šventuosius,bet jam labiau rūpėjo atvaizduoti tikrus žmones.Dailininkas nutarė,pasinaudodamas legenda apie Judą,parodyti šlykštaus nusikaltimo-išdavystės-
visą bjaurumą.
Tame paveiksle geriausiai buvo įkūnyta Leonardo svajonė,kad meno kūriniai prilygtų gamtai.Savo meistiškumu jis pasiekė tokios išraiškingumo ir tikroviškumo jėgos,jog įėjęs į valgomąjį,atrodo,matai priešais save ilgos salės gilumoje didelį stalą,už kurio sėdi žmonės.Paveikslas tartum valgomojo tęsinys.Ilgas,siauras stalas,apdengtas raštuota staltiese,apstatytas indais.Už jo ssėdi trylika žmonių.Kiekvienas yra kitoks,individualus,savitas.Tarp jų yra ir senų,ir jaunų.Žmonės skiriasi charakteriu: vieni romūs ir nuosaikūs,kiti ūmūs ir smarkūs.Paveiksle nepasikartoja ne tik nei vienas veidas,bet taip pat nei vienas judesys,nei viena rūbų klostė.
Paveikslo likimas liūdnas ir genialus.Drėgmė per šimtmečius išmargino freską balkšvomis dėmėmis.O kad būtų patogiau vaikščioti iš virtuvės į valgomąjį “šventieji tėvai” pramušė sieną,ant kurios buvo nutapytas paveikslas,ir įstatė duris.Kai 1796-1797 m. Napoleono armija užėmė Milaną,Gracijos valgomajame buvo įrengta iš pradžių arklidė,paskui šieno sandėlis,o po to kalėjimas.
1506 m. didysis dailinikas nutapė vieną reikšmingiausių kūrinių-”Monos Lizos”
(“Džokondos”)portretą.Džokondos negali pavadinti gražuole,bet jos veidas stebina
ypatingu žavumu.Dailininkas aprengė Moną Lizą paprasta,be jokių papuošalų tamsia suknia.Tai dar labiau pabrėžia jos veidą.Paprastumo ir natūralumo įspūdį sustiprina meistriškas suknios klosčių ir švelnios medžiagos nutapymas.Visas paveikslas apgaubtas lengva šviesa ir šėšėliu,švelniu,nestaigiu perėjimu(vad.sfumato).
Paveikslo peizažas-dėka lengvo spalvų keitimosi nuo rudų pirmame plane per pustonius iki neaiškiai melsvų tolių-daro nepaprasto erdvės gilumo įspūdį.
Dabar šis meno šedevras saugomas Luvre,Paryžiuje.Dar ir šiais laikais lieka mįsle
Džokondos mistiška šypsena,žvilgsnis.Ir niekas nežino,kieno portretą nutapė dailininkas.Ar iš tikrųjų tai sinjoro del Džokondo žmonos atvaizdas? Dabar atsiranda vis naujų versijų,kad tai yra vyro portretas,arba net paties Leonardo autoportretas.Viena iš naujausių versijų-gal būt tai sumuštos,be dantų moters atvaizdas.
Leonardas da Vinči-didis Renesanso dailininkas.Biblijinėse scenose jis vizdavo
realųjį pasaulį ,dėl ko ir buvo dvasininkų nemėgiamas.Leonardas savo kūriniuose išaukštino žmogaus vertybes ir paniekino ydas.
Dailininko mirties data-1519 metų gegužės 2 diena.
RAFAELIS
Sančių šeima nuo seno garsėjo menininkais.Naujagymiui Rafaeliui buvo lemta tapti penktuoju.Džovanis Santis buvo miekas svečias rūmuose,jam būdavo pavedama sugalvoti šventes.Mažasis Rafaelis dažnai lydėdavo tėvą,grožėjosi ryškiais paveikslėliais,lietė statulų marmurą,klausėsi koncertų.Jis augo apsuptas meno,bet brangiausia liko tapyba.Turėdamas aštuonerius metus,jis nešiojo tėvui teptukus,dažus.Tėvas Rafaelį mokė tapyti.Netikėtai mirė abu jo tėvai.Vienuolikametis liko našlaitis.
Vienas garsiausių jo kūrinių-”Siksto madona”.Jame pavaizduota jauna mmoteris su
kūdikiu ant rankų.Basos kojos žengia debesimis.Plačiai atvertos,mąslios ,liūdnos akys žvelgia kažkur į tolį.Paveikslas kupinas švelnumo,svajingumo,meilės,santūrumo.
Motina su kūdikiu viduryje ir suklupusios ant kelių švento Siksto ir šventos Barboros
figūros,išsidėsčiusios trikampiu sudaro ramybės įspūdį.Paveikslo apačioje du angeliukai,nors į dangaus gyventojus jie visai nepanašūs.Jie per daug žemiški.Paveiksle vyrauja ryškūs tonai,geltonos,mėlynos,žalios drabužių spalvos.Rafaelis kontrastus sušvelnina atspalviais,kurie sujungė viską į naują visumą.
Dauguma antikos paminklų jaunajam dailininkui padarė milžinišką įspūdį.Jie praturtino jo talentą,lėmė pripažinimą.
Drauge su savo buvusiu mokytoju Perudžinu Rafaelis ėmėsi tapyti Vatikano rrūmų antrąjį aukštą.Uždavinys buvo nelengvas.Daugybė langų ir durų skaidė sienas,
lubų skliautai reikalavo,kad viršuje freskos būtų apvalių formų.
Genialusis Rafaelio teptukas nuostabiai atliko užduotį sujungdamas architektūrą ir tapybą į vieną visumą.”Atėnų mokyklos” freskoje negalima atskirti,kur
Vatikano mokslo šventovės skliautas.Puošnūs lubų skliautai remiasi įį marmuro kolonas.Nišose stovi deivės Atėnės ir Apolono statulos. Skliautų ir kolonų perspektyvinis mažėjimas sukelia tikrą erdvės ir gilumos iliuziją.Freskoje viskas pagrįsta tiksliais matematiniais apskaičiavimais.
“Atėnų mokykla”-himnas žmogaus protui,grožiui,didybei,galiai-monumentaliosios dailės šedevras.
JERONIMAS BOSCHAS
Tikrasis jo vardas-Jeronimas van Akenas.Jis laikomas vienu iš paslaptingiausių pasaulio meistrų.Meno tyrinėtojai mano,kad Boschas buvo religinis fanatikas,abejojantis eretikas,griežtas atsiskyrėlis,mylintis gyvenimą,blaiviai jį tyrinėjantis.Todėl nustatyti jo tikrąjį charakterį neįmanoma.
Boschas kilęs iš nyderlandų amatininkų,iš dailininkų kartos.Jo proseneliai statė ir
puošė Hertgenboro miesto soborą.Tapybos J.van Akenas mokėsi šiaurėje,tikriausiai
Garleme arba Dalfte.Vedęs merginą iš vietinės aukštuomenės Jeronimas įgauna kūrybinių laisvių,galimybę be kliūčių malšinti susidomėjimą žmonėmis.
Ankstyvųjų paveikslų herojai-klajojantys fokusininkai,komediantai,gydytojai-šarlatanai.Paveiksle “Septynios mirtinos nuodėmės” autorius ne tiek kaltina,kiek žavisi nuodėmingaisiais.”Fokusininkas”ir“Kvailysčiių operacijos” atskleidžia Europos
menininkui patrauklų,savarankišką buitinį meną.Kūrinyje “Kvailių laivas” už pajuokos ir kvailysčių kauke slepiasi ggilus gyvenimiškų klausimų apibendrinimas.Fantastinio laivo keleiviai,plaukiantys į “kvailysčių šalį”,rodo žmogaus ydas.Boschas mėgsta vaizduoti išsigimusius herojus.Ne atsitiktiniai paveikslo centre yra vienuolis ir vienuolė,kurie toli gražu neatsidavę maldai.
Boschas ir realus,ir simboliškas.Pats dailininko sukurtas pasaulis savotiškai puikus,bet jame viešpatauja kvailystė ir blogis.
ALBRECHTAS DIURERIS
Tai žymiausias Renesanso dailininkas Vokietijoje.Gimė Niurnberge,auksakalių šeimoje.Būdamas dar visai vaikas gerai susipažino su XV a. daile,keliauja po Vokietiją,Italiją.
Diureris tapo begaliniai originaliu,nacionaliniu,susipažinusiu su Renesanso ir Viduramžių epochoje menu.Jo stilių suformavo gotikinės mokyklos tradicijos.Todėl Diurerio kūryboje savitai dera gotikinis ddvasingumas.
Labai mėgo piešti,raižyti,tapyti autoportretus.Pirmajame autoportrete Diureris
save nusipiešė iki pusės,truputį pasisukusį nuo žiūrovo.Jam tuo metu buvo 13 metų.
Šį darbą atliko instrumentu,kuris to meto dailininkų buvo naudojamas kaip dabartinis grafitinis pieštukas.Tas instrumentas palikdavo sidabrinį pėdsaką popieriuje,kuris,laikui bėgant,paruduodavo.panaikinti tą pėdsaką ,nepažeidžiant paviršiaus buvo neįmanoma,todėl aišku,kad jaunasis Diureris pasitikėjo savo akies ir rankos tikskumu.
Albrechto tėvas taip pat piešė ta pačia technika autoportretus.Palyginus šiuos darbus galima įžiūrėti begalę skirtumų.Pirmiausia tėvo piešinys skaidėsi įtris planus.
Pirmame plane-stalas,antrame-figūra,trečiame-oro sluoksnis,skiriantis figūrą nuo neaiškiai tolimo fono.Albrechto piešinyje siluetas neturi jokio atramos taško,bet todėl šiame darbe nejaučiame tuštumos.
Trys didieji genijai Leonardas da Vinčis,Mikelandželas ir Rafaelis iškėlė į nepasiekiamas aukštumas Renesanso tapybą ir skulptūrą.Jie padėjo realizmo pagrindus visam Vakarų Europos menui.Albrechtas Diureris padėjo renesansišką pagrindą vokiečių dailei.Jeronimą Boschą galima pavadinti talentingu žmogaus savybių žinovu,tikrojo pasaulio veido pažinėju.Jie pasiekė meno viršūnę.
Literatūra :
1. M.Andrejeva,L.Antonova,O.Dmitrijeva “Apie tris meno šakas”.
2. V.Ditiakinas “Leonardas da Vinči”.
3. 1987.04 “Jaunasis dailininkas”.
4. 1985.01 “Jaunasis dailininkas”.
5. I.Stounas “Didysis Mikelandželas”.