Romantizmas

Terminas – „ romantizmas“ meno istorijoje turi keletą reikšmių. Kaip laiko ir erdvės apibrėžta meninė kryptis jis vyravo maždaug 1800 – 60m. laikotarpiu. Romantizmo terminas pradėtas vartoti XIX a. per., pirmiausia kalbant apie literatūrą. Bendrieji romantizmo bruožai – siekimas išreikšti jausmus, intuicijos ir vaizduotės

Priešinimas racionalumui, veržimasis iš klasicizmo rėmų, ekspresyvių išraiškos priemonių pomėgis. Menininkai romantikai žavisi stichija, gamta, griuvėsiais, istorija, egzotika, liaudies tradicijomis, mitais.

Romantinė pasaulėžiūra visų pirma ėmė formuotis Anglijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje, nors primas šauklys gimė Ispanijoje.

Romantizmo bbruožų yra ispanų tapytojo Francisko Gojos ( Francisco Goya; 1746 – 1828 ) kūryboje. Šis dailininkas toks savitas ir originalus, kad priskirti jį kuriai nors meno krypčiai tiesiog neįmanoma. Iš pradžių jis kūrė portretus ir žanrines rokoko dvasios scenas. Vėlesniuose darbuose artėjo prie „ negailestingos tikrovės“, sukūrė stulbinančių fantastinių vaidų. Pats būdamas iš neturtingos šeimos, naudodamasis karaliaus globa, jis tapo rūmų dailininku. F. Goja niekam nepataikavo, kūriniuose atsiskleidė karališkos šeimos narių ir paties karaliaus Karolio IV pasipūtimą ir bjaurumą, godumą iir tuštybę. Tai pirmasis didis siaubo, skausmo ir pažeminimo tapytojas. Kančia – krikščioniškojo meno motyvas nuo viduramžių, tačiau ten ji vaizdavo ne žemiška, o dieviška. Grafikos darbų istorijoje „ karo baisumai „ F. Goja niūriai vaizdavo prancūzų okupaciją Ispanijoje ir lliaudies išsivadavimo kovą.

F. Goja. Kapričiai. 1798

Serijoje „ Kapaičiai“ pavaizduotos fantastiškos vizijos – jose pasirodo raganos ir vaiduokliai. Kai kurios vizijos sumanytos kaip Ispanijoje siaučiančių kvailybės, reakcijos, žiaurumo ir priespaudos jėgos atspindys, kitose dailininkas, matyt, įkūnija savo košmarus. F. Goje – pirmasis menininkas, kuris emocijas ir baimę vaizdavo ne veido mimika a gestais, o pačių formalių meninės išraiškos priemonių ekspresija: netikėtais juodos ir baltos spalvos kontrastais, įtampos krypčių susikirtimu, spalvotos dėmės forma.

Anglų tapyboje anksčiau negu kitur Europoje atsisakoma išankstinių stilistinių reikalavimų, dominuoja nesuvaržytas nuoširdus požiūris į gamtą. Žymiausi anglų peizažinės tapybos atstovai – Džonas Konsteblis ( John Constable; 1776 – 1837 ) ir Viljamas Terneris ( William Turner; 1775 – 1851 ). Dž. Konsteblis įprastus gimtojo krašto vaizdus ttapė nestilizuodamas, neidealizuodamas, stengdamasis tiksliai perteikti gamtą. Peizažuose jis atsisakė įprastos seniesiems meistrams kolorito sistemos ir tolydžio ėmė naudoti turtingą sodrių žalių spalvų gamą.

Dž. Konsteblis. Užtvanka. 1824

V. Ternerio tapybos kompozicijų pagrindinis veikėjas yra ne žmogus ar istorija, o spalvų ir šviesų stichija. Sudžiūvęs laivas, ugnikalnio išsiveržimas, kova su ugnies ar vandens stichija, atšiauri gamta – tai mėgstamiausi V. Ternerio motyvai.

V. Terneris. Paskutinė „ Temeraire“ kelione. 1835

Visiškai kitoks temų ir išraiškos priemonių požiūriu romantizmo tipas susiklostė vokiečių tapyboje. Jam bbūdinga religinė, patriotinė, o vėliau ir herojinė tematika, paslėptų simbolių ir prasmių gausa, artima viduramžių legendoms dvasia. Tematika ir stiliumi tipiškas vokiečių romantikas – Kasparas Davidas Frydrichas ( Caspar David Friedrich; 1774 – 1840 ). Jo santykis su gamta mistinis, motyvai atrenkami siekiant išreikšti nostalgiją, žmogaus vienišumą, menkumą gamtos atžvilgiu. Uolos, vienišas kryžius kalnuose ar ties jūra, bažnyčios griuvėsiai apsnigtuose laukuose, leduose įstrigęs laivas – tipiški K. D. Frydricho paveikslų motyvai. Jis meistriškai tapė besileidžiančios ar tekančios saulės vaizdus, mėnesieną, plačias lygumas, gamtos reiškiniams suteikdamas mistinę alegorinę prasmę. Dažnai jo peizažuose į žiūrovą nugara atsiręžęs žmogus stebi priešais jį atsivėrusį vaizdą.

K. D. Frydrichas. Keleivis ties ūkų jūra. Apie 1818

Savaip romantinę pasaulėžiūrą interpretavo prancūzų dailininkai, naudojęsi tradicinėmis, visų pirma iš baroko imtomis meninėmis priemonėmis – kompozicijos dinamika, vaizdo patosu, ekspresyviais šviesos, šešėlių ir spalvų deriniais.

Prancūzijoje labiau nei kitur romantizmas buvo susijęs su politiniais įvykiais, jame atsispindėjo dailininkų nusivylimas savo epocha. Pirmas reikšmingas prancūzų romantizmo kūrinys – Teodoro Žeriko ( Teodore Gericault; 1791 – 1824 ) paveikslas „ medūzos plaustas“. Jame pavaizduoti sudužusios fregatos“ Medūza“ žmonės, besistengiantys atkreipti tolumoje plaukiančio laivo dėmesį. Šį paveikslą išskiria neramus, kupinas audringo judesio objektų išdėstymas ir įtemptų jausmų darna.

T. Žeriko. Medūzos plaustas. 1819

Po TT. Žeriko mirties romantikų judėjimui ėmė vadovauti Ežanas Delakrua ( Eugene Delacroix; 1798 – 1863 ). Jo paveiksluose akcentuojami kovos už laisvę idealai: arba vaizduojami didvyrišką graikų kovą su turkais, tuo metu jaudinusią visą Europa ( „Pjautynės Choise“ ). Arba revoliucinės kovos heroizmą ( „ laisvė barikadose“ ). Šioje drobėje laisvę simbolizuoja moteris su trispalvę vėliava rankose ir raudona frygiška kepuraite.

E. Delakrua paveikslai veržlaus turinio, tapybiški. Stiprus jausmus perteikia besiplaikstančių vėliavų, lekiančių arklių karčių, liūtų medžioklę, haremų moteris.

E. Delakrua. Pjautynės Chiose. 1824

E. Delekrua. Laisvė barikadose. 1830