Senovės Egipto menas

Nuo seniausių laikų Egiptas traukė keliautojų, mokslininkų, kaimyninių tautų dėmesį. Graikai Egipto civilizacijos smukimo laikais stebėjo jo paminklus ir gyvenimo būdą, žavėjosi protu ir vaizduote, sukūrusia nuostabios konstrukcijos pastatus. Romėnai Cheopso piramidę priskyrė prie septynių pasaulio stebuklų.

Vien archeologų kasinėjimai nebūtų leidę atkurti, išaiškinti bei suprasti senovės Egipto gyvenimą ir meną. Didelę reikšmę turėjo skaitymas hieroglifų tekstų, padėjusių suprasti Egipto istoriją, religiją, kultūrą ir dailę.

Senovės Egipto meno samprata apėmė amatus, mokslus ir menus. Menas turėjo aukštą socialinį sstatusą, jis laikytas dieviškos kilmės. Visose sferose, susijusiose su religiniais ritualais ypač svarbus vaidmuo teko menui. Žmogaus gyvenimo šiame pasaulyje esmė – pasiruošimas pomirtiniam gyvenimui, kuris rėmėsi mitais ir spalvingais vaizdiniais. Egiptiečiai tikėjo, kad žmogui mirus siela toliau gyvena ir kartais aplanko kūną. Todėl jie kruopščiai saugojo mirusiojo kūną, jį balzamavo ir laidojo tvirtuose statiniuose. Konservuojančios medžiagos buvo įvairūs aliejai, bičių produktai, molis, smėlis, taip pat sakai, pjuvenos, vilna, kvepalai, svogūnai. Širdį pakeisdavo akmeniniu amuletu, buvo liejamos pomirtinės kaukės, daromos ggalvos iš akmens, medžio, metalo. Mirusiajam skirdavo išpuoštus kasdienius ir prabangos daiktus bei tarnų statulėles, kad pomirtiniame gyvenime nejaustų jokio nepritekliaus.

Architektūra – pagrindinė senovės Egipto meno šaka. Ji sąlygojo visų dailės rūšių raidą ir lėmė jų charakterį. Pagrindiniai senovės EEgipto statiniai buvo šventyklos, piramidės, obeliskai ir rūmai. Vaizduojamosios dailės srityje vyravo apvalioji skulptūra, reljefas, monumentali ir dekoracinė tapyba bei grafika. Egipto tapybai ir grafikai būdingas glaudus hieroglifinių skulptūrų ir piešinio ryšys.

Įžymiausios Egipto piramidės yra trys: Cheopso, Chefreno ir Mikerino. Gizos piramidės pastatytos Senosios karalystės laikais tiksliai pagal kanonų reikalavimus. Jos stovi architektūrinio ansamblio viduryje, aptvertos mūro siena. Mažesni pastatai – šventyklos, giminių piramidės bei diduomenės mastabos – išdėstyti taip, kad pabrėžtų jų didingumą.

Didžiausios – Cheopso – piramidės aukštis šiandien siekia 147 m, 9 m viršūnės jau nubyrėjo. Jos statybai panaudota 2 mln. 300 tūkst. akmens blokų, sveriančių po 2,5 tonos. Piramidės viduje sumaniai išdėstyti koridoriai, galerijos, mirusiųjų salės ir aukų sandėliai. Statyba vyko daugiau kaip 20 metų. <

Vėliau faraonai kapus kaldinosi uolose ir statėsi klasikinio stiliaus kapų šventyklas. Dabar ši vieta vadinama “Karalių slėniu”.

Viena nuostabiausių egiptiečių meno savybių yra ta, kad visos skulptūros, tapybos ir architektūros formos čia dera taip, tarsi paklustų vienai taisyklei, kūriniui suteikiančiai rimties ir griežtos harmonijos. Egipto meno stilių sudaro griežtų taisyklių – kanonų – rinkinys, kurį kiekvienas menininkas turėdavo “išmokti”.

Apvalioji skulptūra turėjo atitikti egiptiečių žmogaus idealo supratimą – dievai ir žmonės vaizduojami liekni, jauni, žavūs. Sėdinčios figūros būtinai susidėjusios rankas ant kkelių, vyrai vaizduojami tamsesnės nei moterų odos. Statulos neatspindi psichologinių išgyvenimų, jose akcentuojamas socialinis statusas: valdovai – didingi, žyniai – besimeldžiantys ar berašantys, darbo žmonės – dirbantys. Kiekvienam menininkui taip pat reikėjo išmokti dailyraščio meno. Jam tekdavo aiškiai ir kruopščiai iškalti akmenyje hieroglifų simbolius ir paveikslėlius. Be apvaliosios, Egipte daug reljefinės skulptūros. Reljefai puošė statinių sienas bei kolonas. Reljefinėje skulptūroje ar tapyboje žmogaus figūra buvo vaizduojama irgi laikantis tam tikrų kanonų: galva ir kojos pasuktos šonu, akys ir pečiai – priekiu, klubai pasukti trim ketvirtadaliais.