SPALVOTYROS KURSINIS DARBAS

VILNIAUS STATYBOS IR DIZAINO KOLEGIJA

INTERJERO DIZAINAS

VA-13 kurso Studentė Tatjana Simakova

Vilnius

2004

TURINYS

1. Įvadas

2. Abstrakcijos apibrėžimas

3. Abstrakcionizmo šulai: Kazė Zimblytė ie Eugenijus Antanas Cukermanas

4. Abstrakcionistas Eugenijus Antanas Cukermanas

5. Abstraktaus meno interjere pavyzdžiai

6. Mano darbas

7. Išvados

8. Literatūros sąrašas

ĮVADAS

Karūna nebus tikrai karališka be brangakmenių, būsto ar viešų patalpų interjeras nebus dvasingas be dailės kūrinių. Bet nelygu, kokia aplinka supa dailės kūrinį, kad jis atskleistų visą savo vidinę galią, ir ne tas pats, kokio charakterio dailės kūriniu norima praturtinti vienokį ar kitokį interjerą, suteikti jam savitą emocinę gaidą. Dailės ir aarchitektūros harmoningas ryšys ir taurus sąskambis – subtilios nuovokos ir išmanymo rezultatas.

Aš pasirinkau abstraktaus meno interjere temą ir pabandysiu ją atskleisti.

ABSTRAKCIJOS APIBRĖŽYMAS

ABSTRAKCIJA (iš lot. termino abst-ractio – atitraukimas; jį ėmė vartoti Boecijus kaip Aristotelio vartoto gr. termino vertinį) – viena iš pažinimo pusių, formų, kuri yra eilės daiktų savybių bei jų santykių atsiejimas mintyse ir kurios nors savybės arba santykio išskyrimas. A. reiškia ir tokio atsiejimo procesą, ir jo rezultatus. A. procese kartais tenka atsyti ir nuo kai kurių ssubjektyvių žmogaus galimybių. Pvz., neįmanoma „suskaičiuoti“ visos natūrinės skaičių eilės, bet vis dėlto, atsyjant nuo šios galimybės, sukuriama aktualios (t. y. „suskaičiuotos“, „užbaigtos“) begalybės A. Abstrahavimo proceso rezultatai yra įvairios sąvokos ir kategorijos, pvz., materija, judėjimas, vertė. Bet koks pažinimas bbūtinai susijęs su A. procesais. Be jų neįmanoma atskleisti esmės, įsigilinti j objektą. Objekto suskaidymas ir jo esminių pusių išskyrimas, visapusiška jų analizė „grynu“ pavidalu – visa tai abstrahuojan-

čios mąstymo veiklos rezultatas. Apie A. reikšmę pažinimui V. Leninas rašė: „Mąstymas, nuo konkretaus kildamas prie abstraktaus, jeigu jis yra teisingas. .. – nenuteista nuo tiesos, bet artėja prie jos. Materijos, gamtos dėsnio abstrakcija, vertes abstrakcija ir 1.1., žodžiu tariant, visos mokslinės (teisingos, rimtos, ne prasimanytos) abstrakcijos gamtą atspindi giliau, teisingiau, pilniau“ (Raštai, t. 38, p. 157). A. pobūdį, taip pat tai, kas būtent išskiriama kiekvienu konkrečiu atveju ir nuo kurių objekto pusių atsyjama mintyse, apsprendžia praktinės bei pažintinės žmogaus veiklos uždaviniai ir tiriamo objekto prigimtis. Praktika yra ir kriterijus to, kiek aabstrakcijos, vartojamos moksle, yra tikrai mokslinės. A. procesą ir jo rezultatus moksliškai aiškina dialektinis materializmas. Idealizmas dažnai spekuliuodavo sunkumais, susijusiais su abstrahuojančia mąstymo veikla. Todėl V. Leninas perspėdavo, kad idealizmo galimybė glūdi jau elementariausioje A. Idealistinei filosofijai yra būdinga A. produktus -sąvokas, idėjas – paversti esybe ir pirmuoju pasaulio pradu. Šiuolaikinis pozityvistinės krypties nominalizmas neigia aukšto lygio abstrakcijų būtinumą mokslui, tuo pačiu atmesdamas svarbiausias jo priemones tikrovei atspindėti, jo potencines euristines galimybes. Dialektinėje logikoje A. sąvoka vartojama taip pat vienpusiškumo, nne-išvystytumo prasme, skirtingai nuo konkretybės (Abstraktybė ir konkretybė).

ABSTRAKCIONIZMO ŠULAI: KAZĖ ZIMBLYTĖ IR EUGENIJUS A.CUKERMANAS

Tarybiniais laikais abstrakcija valdžios laikyta labai ydingu menu. Tiesa, tas požiūris po truputį modifikavosi ir antrojoje 9 deš. pusėje ją imta pakęsti.

Nepaisant to, bandymų sukurti vieną kitą abstraktų paveikslą (paprastai rodomą nedideliam žmonių ratui) Lietuvoje jau būta 6 deš. pabaigoje. Vis dėlto sistemingai darbuotis abstrakcijos srityje nuo 7 deš. pab. 8 deš. pr. ėmėsi du dailininkai Kazimiera Zimblytė ir Eugenijus A. Cukermanas. Jie išliko solidžiausiais lietuvių abstrakcionistais iki 9 deš. pab.

Ateiti į abstrakciją šiems dailininkams vienu požiūriu buvo lengviau, nes jų nekaustė mokyklos normos: K. Zimblytė studijavo tekstilę, o E. A. Cukermanas architektūrą. Tačiau antrą vertus, parodyti savo darbus viešai jiems buvo sunkiau: jie nebuvo laikomi profesionaliais tapytojais, be to, būdami abstrakcionistai, jie negalėjo palenkti valdžios į savo pusę kompromisiniais paveikslais.

K.Zimblytė savo paveiksluose itin remiasi šviesa. Jos kūriniai turi nemažą sakralumo dozę

E.A.Cukermanui labai svarbu didelių spalvotų plotų slinktis, sukelianti bemaž kosminio ritmo įspūdį; taip pat asketiška spalva bei šiurkščios įvairaus pobūdžio faktūros. Jo paveikslai kalba apie permanentinius kultūros ir natūros, dvasios ir materijos sąveikavi.

K.Zimblytė

BALTAS

1972. Kartonas,

aliejus, popierius

115×114 cm

RUSVAS

1982. Drobė, kartonas,

akrilas, bronza

150,5 x 119 cm

EUGENIJUS ANTANAS CUKERMANAS

„Pradėjau nuo nulio“

Mėginant brėžti Eugenijaus Antano Cukermano kūrybos kreivę nuo jos ištakų iiki šių dienų, reikia pradėti bemažnuo nulio: dailininkas, baigęs architektūros studijas, ne iš karto sėdo į tapytojo roges. Keleri metai šaltoje ir apšiurusioje dirbtuvėlėje Antakalnio gatvėje jam tiesiogine prasme buvo „minuso erdvėje“ prabėgęs mąstymo laikas – kaip elgtis su balta drobės plokštuma? Tuomet buvo pats sau ir mokytojas, ir atlikėjas, ir kritikas, ir žiūrovas.

Šiandien, apibendrinant ilgą ir nelengvą dailininko kūrybos kilimo kreivę, galima padaryti keletą išvadų. Visų pirma tai menininko, nepriėmusio sovietinio meno postulatų, kūrybos ignoravimo pavyzdys. Nuo 1972 metų iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos jo kūryba buvo tabu oficialiosiose parodų salėse. Būta atvejų, kai Cukermano darbus išimdavo ir iš jau sudarytų kolekcijų. Jo kūrinių nepirko muziejai, reprodukcijų nespausdino meno leidiniai. Dailininko personalinės parodos glaudėsi provincijos salėse (pvz., Birštono kultūros namuose, vykstant džiazo festivaliui) ar mažiau lankomose vietose (Vilniaus konservatorijoje).

Antra, to meto kūrybai buvo primetamas griežtas cechinis menininkų suskirstymas į „tikruosius“ ir „netikruosius“ dailininkus. Architektūros studijos sąlygojo, kad autorius nebuvo priimtas į tapytojų gretas. Pagaliau ir pati dailininko kūryba netilpo į lietuviškosios tapybos rėmus, nes čia privalumais laikytos „ekspresionizmo“, „emocionalumo“, „dramatizmo“, „primityvo“ kategorijos. Cukermano kūryba atstovavo ir tebeatstovauja kitoniškai tapybiškumo sampratai. Abstrakcija, kurios nuosekliai laikėsi ir tebesilaiko autorius, keletą dešimtmečių apskritai buvo mūsų tapybos lauko pakraščiuose. Tad tikėtis jai (t.y. EE.A.Cukermano kūriniams) parodų komitetų palankumo buvo sunku.

„tapyba. tai iš esmės yra manualinis procesas“

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dailininko kūriniuose, be faktūrų, daugiau nieko ir nėra, kad juose nieko nevyksta: blyškios spalvos, kelios „prigesintos“ jų dėmės, nekontūruoti plotai, jokio konkretaus motyvo ar jo fragmento. Juolab – nėra figūros ar erdvės gilumos (perspektyvos). Tik ramus (bet anaiptol ne pasyvus) tų dėmių plūduriavimas, atsargus teptuko judesys, paprastai baksnojantis, šiaušiantis paviršių, o ne juo nuslystantis. Bet šis priemonių minimalizmas turi antrąją pusę. Vaizdas atsiranda tarsi nuo įsivaizduojamo objekto nuvalant keliolika jį dengiančių „archeologinių“ sluoksnių. Vaizdas kuriamas kruopščiai, ilgai ir kantriai: iš dažų, neretai kokios pritvirtintos skiautės ar vielos lipdant paveikslo faktūros audinį. Dailininko ranka išjudina spalvų slinktis, prie standartinio paveikslo stačiakampio prideda į erdvę „išeinančią“ drobės skiautę, imasi deginimo, brūžinimo. Ranka manipuliuoja visa tapybos fizine materija. „Galynėjuosi su dažais, su potėpiais, su sluoksniais

/./. Tapyboje nesu sentimentalus /./. Tam tikri dalykai atsiranda ne iš jausmo, o iš įsitikinimo, gal net tikėjimo. Atmetu kasdieniškus, buitinius pojūčius, atmetu emocijas“, – viename interviu yra pasisakęs autorius.

Šiuo požiūriu Cukermanas yra netipiška figūra lietuvių tapyboje. Jis kontempliuoja paveikslą kaip savarankiškai atsirandančią struktūrą, emociją „parodo“ ne iliuzoriškai apčiuopiamą, fiziškai demonstratyvią (stiprūs rankos gestai, dažo nutekėjimai, teptuko smūgiai su

dažo gurvuolių pėdsaku ir pan.), o kaip askezę, susitvardymą. Čia nėra demonstratyvaus jausmingumo, būdingo daugeliui mūsų dailininkų, atlapaširdiškumo ir ekstazės.

Man regis, kad tą skirtumą pirmiausia nulemia priešingas apsiėjimas su balta drobės/popieriaus lapo plokštuma: daugelis lietuvių tapytojų, linkusių į abstrakciją, vaizdus kuria „uždėdami“ juos ant drobės paviršiaus (tai tiesioginis atsakas į greitą emocijos ir objekto jungtį), o Cukermanas juos atveria „įlįsdamas“ į plokštumą – jam vaizdas yra atsakas, einąs iš baltos drobės/popieriaus lapo gelmės („sulig kiekvienu potėpiu šalinu akliną baltą ddangą“).

Intelektuali abstrakcija? Taip. Logiškas tapybinio rezultato siekis? Ne visai ir ne visuomet. Mat tame faktūrų audinyje vis tiek randi intuiciją ir atsitiktinumą, randi žaismės, nekontroliuoto judesio pėdsaką (pirmiausia darbuose ant popieriaus). Randi ir juslingumą – šiltas, šerpetotas dažo faktūras norisi paglostyti! Bet ir šiuo atveju tokia abstrakcijos kalba liudija itin subtilų gebėjimą minimaliomis priemonėmis siekti plastinės sugestijos. Mokėjimą apvalyti vaizdą taip, kad jis prabiltų savo paties sandara. Kažin ar rastume šiandien Lietuvoje antrą tokį tapytoją, kuris būtų taip atsidavęs ir įįtikėjęs pačių tapybinių priemonių galia. Jos yra ir siužetas, ir paveikslo esmė, ir veikia kaip sugestijos laidas. Pastarųjų metų darbuose atsirado daugiau šiurkštumo, daugiau faktūrų grumties, gal net linkstama į monochromiją (monochromijos būta ir ankstyvojoje kūryboje). Bet vėlgi tai daroma bbe bravūros, be įniršio, suvaldant dažų magmą ir potėpių kryptis. „Keeping cool“ abstrakcija, galėtume pasakyti.

„Kūriniai ateina be vardų“

Daugelio E.A.Cukermano tapybos darbų komponavimo būdas kartojasi. Jo esmė – viena prie kitos besišliejančios blyškios spalvų dėmės ir iš jų struktūruojama paveikslo kompozicija. Šis principas radosi ankstyvųjų kūrinių cikle, pavadintame „Zonos“. Toks pavadinimas kėlė asociacijas su tolimųjų šaltų kraštų „zonomis“, tad buvo sušvelnintas ir perkrikštytas „Spalvų zonomis“, nors esmės tai nekeitė. Pavadinimai, kaip yra sakęs pats dailininkas, reikalingi žiūrovams, muziejams, parodų organizatoriams, na, dar ir rašantiems apie dailę.

O vis dėlto – kokios prasmės glūdi Cukermano paveiksluose, užvienokių ar kitokių pavadinimų? Pirmiausia – laiko ir erdvės asociacija. Abstrakcija suponuoja universalią, beribę erdvę, o ši – amžinąją laiko slinktį. Jo drobių paviršiuose, besikeičiančiose ir sunkiai įįžvelgiamose konfigūracijose, veriasi laiko tėkmės paveiktas ir nuolat veikiamas aplinkinis pasaulis; justi fizinio paviršiaus nusidėvėjimas, trapumas, tarsi kažkokie „kultūrų pelėsiai“ būtų įsiėdę į kūnus ir, laikui bėgant, juos dematerializavę, nudaiktinę iki blyškios dėmės. Erdvinis vaizdo sąlygiškumas dar labiau pabrėžia, kad tai, kas nutapyta, būdinga ne konkrečiai vietai, teritorijai ar kultūrai. Minėtų spalvinių „zonų“ išdėstymas, jų sąlytis ir kartu saviizoliacija kažkuo panašūs į nematomo, nevaizduojamo geto erdves mieste, į „mažo-uždaro“ ir „didelio-atviro“ saryšį individo kasdienybėje, kultūroje, istorijoje. Menininkas brėžia laiką ir eerdvę paveiksluose ne kaip fizinę gyvenimo liniją, ne kaip akimi aprėpiamą erdvės horizontalę, bet kaip idėjos, tikėjimo vertikalę. Tai – E.A.Cukermano paveikslų „kultūra“.

Žinoma, intelektualusis sluoksnis dailininko paveiksluose toks stiprus, kad kalbėti ar rimčiau sieti jo kūrybą su kaimo kultūros pamatais, nacionaliniu gamtovaizdžiu būtų gerokai rizikinga. Paveikslų pilkumas, pro jį prasimušanti minkšta šiluma, subtili monochromija gali būti metaforiška nuoroda į lietuvišką gamtovaizdį – kiek ilgesingą ir priblukusį, nostalgišką ir drėgną. Bet tik tiek. Cukermanas nėra „agrarinis“ dailininkas, jis (gal specialiai to nesiekdamas) – labiau miesto, jo mūrų, šaligatvių, sienų faktūrų, nudilusių spalvų arba to, kas dar glūdi pačioje žemėje, reiškėjas. Gražiai yra išsitaręs: paguldytas ant žemės, atremtas prie sienos ir paliktas jo paveikslas ilgainiui susigertų į tinką, į žievę, į žemę.

Mąstymas, idėja kryptingai veda dailininką kuriamo rezultato link. Prisiminkime, pavyzdžiui, jo „Skrajojantį Olandą“ (beje, pavadinimas atsirado vėliau). Sumanymas, tiksliai apskaičiuotas elgesys su drobės plokštuma, man regis, gali būti vertinamas ir kitu aspektu: „Olandas“ formavo ir patį dailininką intelektualą, „duplex“ kūrinio plėtojimas (vienas ant drobės plokštumos, kitas – ant popieriaus ritinėlio) turėjo įtakos racionaliam požiūriui į meninės raiškos taikymo galimybes.

Žvelgdami plačiau, pastebėtume, kad E.A.Cukermanas yra tipiškas XX a. antrosios pusės dailės atstovas. „Žemiau“ meno istorijoje jo kūrybą sunku būtu įterpti, nes ssavo turiniu ir plastinėmis intencijomis tai šiuolaikinio meno pavyzdys. Ji gali būti gretinama su 6–7 dešimtmečio abstrakčiosios dailės grandų (B.Newmano, Cl.Stillo ir kt.) kūrybos linkme, tačiau, kaip minėta, Eugenijus Antanas Cukermanas atstovauja negausiai 8–9 dešimtmečio Lietuvos abstrakcionistų grupei.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetas neklydo, skirdamas E.A.Cukermanui nacionalinę premiją už darbus, kuriuose tapybos kalba įtaigiai kalbama apie žmogaus būtį, brėžiant nematomą vertikalę nuo pilkos žemės link rūškano debesies. Laureatų vardai, kaip ir kūrinių pavadinimai, ateina vėliau.

43-1.jpg – Eugenijus Antanas Cukermanas

Rufus

Drobė,aliejus 65×50, 1998

42.jpg – Eugenijus Antanas Cukermanas

Lacerta

Drobė,aliejus 60×41 1990

Eugenijus Antanas Cukermanas

ABSTRAKTAUS MENO INTERJERE PAVYZDŽIAI

15_2int19.jpg – Klaudijaus Petrulio ir Gintaro

Palemono Janonio tapyba

UAB „Eugesta“ kontoros hole

Interjeras – Audronės Kondratienės

2000 m.

11_2int21.jpg – Andriaus Giedrimo tapyba

UAB „Eugesta“ kontoros darbo kabinete

Interjeras – Audronės Kondratienės

2000 m.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. www.kulture.lt

2. Eugenijaus Antano Cukermano biografija

3. Inceklopedija

4. www.lagalerija.lt