Stasio Krasausko kelias į dailę

TURINYS

1. Įžanga 3

2. Kelias į dailę 4

3. Svarbesnės kūrybinio gyvenimo datos 7

4. Išvados 8

Literatūra 9

1. ĮŽANGA

Lietuvos dailininkas grafikas Stasys Krasauskas (1929 06 01–1977 11 10) užima reikšmingą vietą lietuvių meno bei kultūros gyvenime. Jo kūriniai ne kartą reprezentavo Lietuvos meno laimėjimus užsienio šalyse. Jo personalinės parodos su dideliu pasisekimu apkeliavo daugybę buvusios Tarybų Sąjungos bei užsienio miestų. Daugelis jo darbų buvo įvertinti medaliais bei diplomais tarptautinėse parodose. 1967 m. jis tapo LTSR valstybinės premijos, o 1976 m.–TSRS valstybinės premijos laureatu.

Į mūsų gyvenimą S.Krasauskas įėjo ir kaip talentingas savito braižo ddailininkas, ir kaip įdomi ir turtinga asmenybė. Suprantama, abi šios pusės – asmeninė patirtis ir kūryba – tarpusavyje glaudžiai siejasi. Ypač reikšminga dailininko kūrybai jo socialinė visuomeninė pozicija. S.Krasauskas nebuvo asketas, mylėjo gyvenimą ir buvo giliai visuomeniškas žmogus. Tiesa, plati visuomeninė veikla, pagal kurią dažnai vertinamas asmenybės aktyvumas, S.Krasauskui nebuvo būdinga. Jo santykį su gyvenimu nusako ne tiek veiklos, kiek pozicijos aktyvumas. Jį tiesiog asmeniškai lietė visa, kas vyko gyvenime, mene, kultūros sferoje. Ir visur – tiek kūryboje, tiek visokeriopoje kkitokioje veikloje S.Krasauskas atkakliai ir suinteresuotai ieškojo atsakymo į keliamus klausimus, svarstė, gilinosi, polemizavo.

S.Krasauskas įžengė į mūsų gyvenimą tvirtai ir drąsiai, iš karto tapdamas reikalinga ir būtina jo figūra. Dailininko kūriniai turėjo platų rezonansą įvairiose kūrybos sferose.

2. KELIAS Į DAILĘ

S.Krasausko kkelias į dailę nebuvo trumpas. Ilgą laiką net įžvalgus prognozuotojas vargu ar būtų drįsęs, tvirtinti jį tapsiant dailininku. Tiesa, gabumų dailei užuomazgos pasireiškė dar S.Krasausko vaikystėje. Tačiau ankstyvaisiais biografijos tarpsniais jei jam ir ateidavo į galvą mintis apie dailininko profesiją, tai tik neaiškių ir neapibrėžtų svajų pavidalu. Reikėjo nemaža laiko, kol miglota svajonė virto sąmoningu troškimu. Palaipsniui bręsdama pasąmonėje, ji ne kartą užleisdavo vietą kitiems troškimams, ir S.Krasausko kelias į dailę vingiavo įvairiomis veiklos sritimis, kuriose turtinga jo prigimtis kiekvieną kartą atsiskleisdavo naujai ir įdomiai.

Talentingas dailininkas , viena ryškiausių lietuvių grafikos kūrėjų, buvo taip pat subtilus pedagogas, suvaidinęs neeilinį vaidmenį buvusios LTSR valstybinio dailės instituto gyvenime. Daugelis kino mėgėjų prisimena jo sukurtą jūrininko paveikslą filme “Žingsniai į naktį” (1962). 1961 mm. pastatytoje “Gražinoje” vieną pagrindinių partijų dainavo taip pat S.Krasauskas. Žinomas S.Krasauskas ir kaip gabus sportininkas, pasiekęs ne vieną Lietuvos rekordą, ilgametis respublikos vandensvydžio rinktinė narys. Sportiniai S.Krasausko biografijos puslapiai – graži dailininko biografijos preliudija.

Toks vingiuotas kelias gali sukelti įspūdį, kad susidūrėme su labai spontaniška asmenybe. Tačiau šis įspūdis beregint išsisklaido, arčiau susipažinus su dailininko asmeniniu gyvenimu. Tai buvo atletiško sudėjimo, tvirto charakterio, aiškių įsitikinimų žmogus, įdomus pašnekovas, mėgstantis bendrauti, turintis blaivią nuomonę jį dominančiais klausimais ir mokantis ją argumentuotai gginti. Tiek asmeninėje tiek kūrybinėje S.Krasausko biografijoje galima užčiuopti tvirtą liniją, suteikiančią griežtą ir logišką nuoseklumą net ir labiausiai netikėtiems gyvenimo vingiams. Antai opera, kurioje debiutavo Krasauskas, buvo statoma jam tik ką baigus Dailės institutą, o filmas “Žingsniai naktį” pasirodė beveik kartu su jo iliustruotu E.Mieželaičio “Žmogumi” – tuo metu, kada vyko intensyvus dailininko brendimas, kada visos mintys ir siekimai buvo nukreipti į vieną tikslą. Vargu ar tokiu momentu dailininkas būtų skyręs laiką atsitiktinei, su jo profesija nieko bendra neturinčiai veiklai. Matyt, gyvenimo bei kūrybos patirtis, kurių jis galėjo pasisemti šiose srityse, buvo svarbi ir reikšminga jam grafikui.

Kiekvienos – o ypač menininko – asmenybės formavimuisi itin didelę reikšmę turi vaikystės išgyvenimai. Dailininko vaikystėje svarbų vaidmenį suvaidino jo senelis Leonas Krasauskas. Apsišvietęs, turtingos biografijos ir stiprios prigimties žmogus, matęs ir šilta ir šalta, jis turėjo ką papasakoti savo vaikaičiui.

L.Krasauskas buvo spartietiško auklėjimo šalininkas, daug dėmesio skyręs fiziniam vaiko parengimui. Jis anksti išmokė vaikaitį plaukti, taikydamas gana savotišką metodą: pririšęs jį virve mesdavo į Nemuno sūkurius, leisdamas savarankiškai kapanotis. Iš šalies žiūrint toks metodas galėjo pasirodyti nehumaniškas, tačiau akylas stebėtojas tikriausiai būtų pastebėjęs, kad mokinys yra labiau patenkintas negu mokytojas. Pats išėjęs nelengvą gyvenimo mokyklą L.Krasauskas ir vaikaitį norėjo išauklėti dvasiškai užgrūdintą, ssugebantį pasitikėti savo jėgomis. Ir iš tikrųjų senelio mokykla S.Krasauskui pravertė.

Jo biografijai reikšmingas dar viena “senelio mokyklos” bruožas. L.Krasauskas gerai pažinojo gamtą, tai buvo žmogus, kuriam bendravimas su gamta – esminis gyvenimo poreikis. Dažnai kartu su vaikaičiu jis leisdavosi klajoti Kauno apylinkėmis, panemunės miškais. Gimęs ir augęs Kaune, berniukas išmoko skirti įvairiausius augalus, iš balso atpažinti paukščius, žinojo daugybę dalykų, apie kuriuos miesto vaikai dažnai teturi blankų supratimą. Senelis įvedė jį į turtingą gamtos formų įvairovę, išmokė ją matyti ir suprasti. Galbūt noras giliau suvokti tą ar kitą formą ir paskatino vaiką bandyti ją atkurti pieštuku. Šiaip ar taip, piešimas anksti virto mėgstamu S.Krasausko užsiėmimu. Mokykloje jis jau buvo neblogas piešėjas, nors apie dailininko profesiją dar nesvajojo.

Taigi vaikystės aplinka suvaidino aktyvų vaidmenį, ugdydama svarbius pasaulėjautos bruožus bei charakterio savybes. Tolimesniam dailininko gyvenimui didelę reikšmę turėjo šis epizodas.

Karštą vasaros dieną, ant Nemuno kranto sėdėjo atletiško sudėjimo žmogus ir stebėjo vandenyje žaidžiančius vaikus. Tai buvo žinomas Lietuvoje plaukimo entuziastas R.Bagdonavičius. Nemune besitaškančiųjų tarpe jo dėmesį patraukė vaikas draugų vadinamas “Krasiuku”. Taip prasidėjo sportinė S.Krasausko karjera.

Sporto kolektyvas buvo gera dirva senelio įteigtiems pradams plėtotis. Be to būsimojo dailininko akiratį išplėtė išvykos su rinktine į kitus TSRS miestus.

S.Krasauskas buvo gyvo būdo, mėgstantis kompaniją ir nnepiktus pokštus jaunuolis, kuris sugebėdavo užsidegti viena aistra, gyventi viena idėja. Jaunuolis labiau už viską mylėjo plaukimą. Apie jį sukosi visos jo mintys, ir tai neabejotinai turėjo įtakos jo ateities planams, kurie 1948 m. atvedė jį į Kauno kūno kultūros institutą. Čia bene išsyk išryškėjo antroji jo aistra – piešimas. Daug valandų S.Krasauskas praleidžia su bloknotu ir pieštuku rankoje. Tačiau Krasauską žavėję Nemuno motyvai jo piešiniuose nefigūravo – kūrybos objektu iš karto tapo žmogus. Gerai valdydamas pieštuką ir turėdamas sveiką humoro jausmą, S.Krasauskas piešdavo draugų portretus, taiklius ir nuotaikingus šaržus.

Stodamas į Dailės institutą S.Krasauskas svajojo apskritai apie dailininko profesiją ir būtinybė pasirinkti specialybę jį užklupo gan netikėtai, tačiau vaikystės prisiminimai padarė savo ir jis pasirinko grafiką.

Institute S.Krasauskas vėliausiai iš visų jo kurso studentų pradėjo eksperimentuoti su įvairia technika, tačiau jis greičiau ir giliau už daugelį kitų suvokė grafikos ryšius su kitomis meno šakomis, kas įtakojo jo pasirinkimą tapti knygų iliustratoriumi. Dailininkas ne tik buvo gerai apsiskaitęs,- jis mylėjo literatūrą, ypač poeziją, kurioje ir pats bandė jėgas. Meilė literatūrai buvo pagrindinis veiksnys, suartinęs S.Krasauską su literatų gyvenimu. Jos dėka daugiau ar mažiau atsitiktinėmis aplinkybėmis užsimezgę kontaktai su rašytojais tapo svarbiais dailininko biografijos faktais, tolydžio stiprėjo, ir ilgainiui literatūros sferose

S.Krasauskas pasidarė ne mažiau reikalinga figūra negu dailės gyvenime. Be abejo, iš pradžių jis čia buvo daugiau stebėtojas negu aktyvus dalyvis, tačiau ir tokia pozicija padėjo jam orientuotis literatūros problemose bei naujienose, kuriomis jis domėjosi.

Į Dailės institutą S.Krasauskas atėjo visų pirma kaip gabus piešėjas. Piešėjo talentu jis daugiausia ir rėmėsi žengdamas pirmuosius žingsnius pasirinktuoju keliu. Nuo 1952 m. jo piešiniai pradėjo rodytis periodikos leidiniuose. Jie atkreipė profesionalų bei meninį publikos dėmesį, ir jų autorių imta vertinti kaip “šviežiai piešiantį”. Matyt, ttai ir paskatino rašytoją Mykolą Sluckį pasiūlyti vos baigusiam antrą kursą grafikui iliustruoti “Gerus namus”.

Tai pirmasis S.Krasausko išspręstas stambus uždavinys, ženklinęs savos kūrybos kelio pradžią. Natūralu, kad dailininkas jo ėmėsi su dideliu atsakomybės jausmu ir reiklumu sau. Jis nesitenkino, išsamiai susipažindamas su knyga bei jos autoriaus idėjomis. Drauge su M.Sluckiu jie ne kartą lankėsi naikų namuose, norėdami pajusti jiems būdingą atmosferą. Dailininko archyve saugomas didžiulis pluoštas etiudų, eskizų bei jų pagrindu sukurtų portretų, scenų. Nors tarp jų nemaža vykusių, įdomių ddarbų, didžiosios dalies dailininkas atsisakė, vadovaudamasis griežta atranka, kuri ir toliau liko esminiu jo kūrybinio darbo bruožu.

Reikėjo laiko, kad talentas ir darbas iš jautriai piešiančio “doro berno” išugdytų savitos mąstysenos grafiką.

3.SVARBESNĖS KŪRYBINIO GYVENIMO DATOS

Stasys Krasauskas gimė 1929 m. birželio 1 dd. Kaune, mirė 1977 m. vasario 10 d. Maskvoje, palaidotas Vilniuje.

1948 baigė vidurinę mokyklą Kaune

1952 įstojo ir 1958 baigė Lietuvos TSR valstybinį dailės institutą, Grafikos fakultetą

1961 pradėjo dėstyti Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute

1962 personalinė paroda Vilniuje

1964 personalinės parodos Kijeve, Lvove, Černovicuose, Taline, Tartu

1965 paskirta Lietuvos TSR respublikinė premija už Just. Marcinkevičiaus ir E.Mieželaičio poezijos knygų iliustracijas

1967 personalinė paroda Vroclave, Lenkija

1968 suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas

1970 personalinė paroda Vilniuje

1970 dalyvavo Krokuvos bienalėje ir surengė ten personalinę parodą

1970 personalinė paroda Sofijoje, Plovdive, Bulgarija

1971 personalinė paroda Leningrade

1971 personalinė paroda Belgrade, Novy Sad, Jugoslavija

1971-1972 personalinė paroda Magdeburge, Vokietija

1972-1973 personalinės parodos Rygoje, Liepojoje, Ventspilėje, Kandavoje

1973 personalinė paroda Maskvoje

1974 personalinė paroda Vakarų Berlyne

1975 personalinė paroda Volgograde

1975 “Moters gimimas” eksponuotas Greice, Vokietija

1976 suteikta TSRS vvalstybinė premija už graviūrų ciklą “Amžinai gyvi”

1976 personalinė paroda Bombėjuje, Kalkutoje, Indija

1977 suteiktas Lietuvos TSR liaudies dailininko vardas

1978 pomirtinė paroda Kaune

1978 pomirtinė paroda Čikagoje, JAV, Ilinojaus valstija

1979 pomirtinė paroda dailininko 50-ties metų sukakties proga Vilniuje

4.IŠVADOS

Į lietuvių dailės istoriją S.Krasauskas įėjo kaip talentingas dailininkas novatorius. Ne vienas jo kūrinys tapo dideliu kūrybiniu atradimu visos Lietuvos dailės mastu. Toks yra estampų ciklas “Amžinai gyvi”, kuriuo dailininkas tarė svarų žodį reikšmingame kartų dialoge.

S.Krasausko kūrybos vertė matuojama ne tik atskirais jo darbais. Labai reikšmingi yyra ir bendresnio pobūdžio, galima sakyti, bendrameniniai jo atradimai. Visų pirma, tai interpretaciniai jo knygų grafikos principai, kuriais jis atvėrė plačias perspektyvas šioje srityje dirbantiems dailininkams. Šio atradimo vertę geriausiai parodo tai, kad šiandieną interpretacinių nuostatų laikosi dauguma iliustratorių ir jos traktuojamos kaip natūralios ir savaime suprantamos.

Ne mažiau vertinga yra grafikos poemos idėja. Galimas dalykas, kad grafikos ciklo ir poemos žanro analogijų buvo ieškoma ir anksčiau. Tačiau S.Krasauskas pirmasis lietuvių dailėje konkrečiai išvystė tokio ciklo kompoziciją ir ją meniškai įteisino kaip turinčią žanro savitumą. Tai patvirtina faktai: S.Krasauskas kūrė iliustracijas R.Roždestvenskio poemai “Rekviem”, o poetas savo ruožtu, įkvėptas “Amžinai gyvų”, sumanė sukurti šiai giesmei poetinį tekstą.

Vertinant S.Krasausko kūrybą, bene daugiausia kalbama apie linijų žaismą. Tuo tarpu pačiam dailininkui grafika – tai visų pirma mąstymas linija. “Mene turi būti išmintis, protas, – sakė jis. – Ir grafika turi būti mąsli”. Tai nėra prieštaravimas: S.Krasausko kūrybai būdinga abiejų šių pusių vienybė. Jis – ir grafikas poetas, ir ryškus filosofinės mąstysenos dailininkas. Prie didžiausių jo sukurtų meninių vertybių priklauso ir didinga, kupina pilietinio patoso poema “Amžinai gyvi”, ir nedidelė lyriška “Giesmių giesmė”.

LITERATŪRA

1. Gytis Vaitkūnas. Stasys Krasauskas.-Vilnius: Vaga, 1983.

2. Judita Grigienė. Stasys Krasauskas.-Vilnius: Vaga, 1980.

3. www.emokslas.lt