Stasys Krasauskas

Plačiai pagarsėjusi Lietuvos liaudies dailininko Stasio Krasausko (1929 – 1977) kūryba, populiari žiūrovų tarpe, nagrinėta menotyrininkų, ne kartą spaudoje įkvėptai apibūdinta literatų, komentuota ir paties autoriaus, vis dar slepia iki galo neatsektas savo šaknis, neįspėta gyvastingumo paslaptis.

Stasio Krasausko meninės idėjos kaip reta plinta įvairiuose meno kontekstuose, yra perkurtos poezijoje, muzikoje, šokyje, scenografijoje, tapyboje, skulptūroje, funkcionuoja, pačiose skirtingiausiose kultūros sferose – pradedant knyga, periodine spauda, parodos ekspozicija, teatro scena, baigiant sportinio renginio afiša ar atviruku.

Kai po S. Krasausko mmirties, pakirtusios jį pačiame jėgų brandume, imtasi apibendrinti visą jo nueitą kelią, gausų ir įvairialypį kūrybinį palikimą, vis labiau ryškėjo anksti susiformavusi, nuosekli, programiškai vystoma humanistinė meninė koncepcija, susijusi ir su bendra tarybinės dailės raida, ir su giliausia nacionalinės kultūros atmintimi.

Kaip kiekvieno didelio menininko, S. Krasausko kūrybą galima įvairiai interpretuoti. Mums pirmiausia rūpėjo parodyti dailininko sukurtą meninio pasaulio modelį, panagrinėti idėjinę- estetinę jo plastinių vaizdų sistemą, išskirti atraminius jos motyvus. Šios sistemos centre visuomet stovi žmogus. Poetizuota romantinė jo ssamprata formavosi veikiama paties gyvenimo, visuomeninių sąlygų, iš kurių bene svarbiausi bus iliustruojamos literatūros impulsai.

Iliustracija, kaip sintetinio meno kūrybos dalis, daugeriopais saitais siejasi su knygos visuma, pirmiausia su literatūros kūrinio turiniu, jo stiliaus ypatumais. Ir nors S. Krasauskas vvisada stengėsi „specifinėmis vaizdavimo priemonėmis laisvai interpretuoti rašytojo idėją ir sumanymą“, tapdamas savotišku jo bendraautoriu, vis dėl to pati iliustracijos prigimtis lėmė glaudų dailininko kūrybos ir literatūros, ypač poezijos ryšį, S. Krasauskas pabrėždavo santykinį iliustratoriaus, kaip savitos meninės individualybės, savarankiškumą, bet pripažino, kad „ jeigu už eilių jaučiame asmenybę- šiuolaikinę, plačiai mąstančią, tai poeto kūryba gana stipriai veiks visą dailininko formavimąsi bet kuriame žanre ir konkurentų jo darbo rezultatą“. Iš tiesų poezijos iliustravimas užėmęs žymią vietą S. Krasausko kūryboje, didele dalimi formavo jo meniniu principus individualią stilistiką. Be abejo, svarbu ir tai, kad sąlygiška, metaforiška, muzikali poetinė kalba buvo artima jo paties meninei mąstysenai. Poezijos tropams grafikas lengvai rasdavo ryškų vaizdinį atitikmenį, generuojantį naujas prasmes. Žinia, „ kiekvienas bandymas perteikti žžodinį vaizdą vieninteliu plastiniu ekvivalentu susiduria su rimta kliūtimi, žodžio daugiaprasmiškumu“. S. Krasausko iliustracijos dažniausiai lakoniškos, aiškios, bet nevienareikšmės, su literatūros įvaizdžiais jas jungia asociatyviniai ryšiai. Kaip tik todėl jos žadina ir kūrybišką žiūrovo- skaitytojo pagavą, interpretacinį suvokimo momentą, aktyvina vaizduotę bei mąstymą.

Teisingai pastebėta, kad „S. Krasausko menas plačiausiu mastu verčiamas į žadžių kalbą. Galbūt ši savybė atsirado jo kūryboje dėl glaudau ryšio su amžininko poezija, kurią jis iliustravo. O gal čia reiškiasi natūros, linkusios į simboliką, siekiančios iišreikšti bendrąsias sąvokas, bruožai“. Antra vertus, daugeliui S. Krasausko kūrinių tinka teiginys, kad dailėje simbolinis vaizdas reikalauja specifinio, „ prašosi atpažįstamas loginių išprotavimo keliu”.

Jau šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje iliustruojant Just. Marcinkevičiaus, R. Roždestvenskio, E. Mieželaičio eiles, klostėsi filosofinė S. Krasausko grfikos problematiką, grinžiama jungties ir priešpriešos dialektika, aprėpianti ri savaip ryškinanti pagrindinius būties klausimus. Gyvybė – mirtis, gėris – blogis, šviesa – tamsa, taika – karas, vyras – moteris, aukštai – žemai – visos šios priešybės tapo meninį pasaulio vaizdą grafikoje modeliuojančios stuktūros pamatu.

Just. Marcinkevičiaus poemos “Kraujas ir pelenai” (1960) iliustracijose grafikas siekė parodyti žmogaus vietą žemėje, suvokti jo ryšį su gamta ir visuomene. Poema, įprasminanti istorinę lietuvių tautos patirtį tragiškų Antrojo pasaulinio karo kolizijų metu, skatino dailininką ryškinti nacionalinius aspektus, labai svarbius šiame kūrinyje, kaip ir visoje Just. Marcinkevičiaus poezijoje. Drauge su poetu iliustratorius stengėsi apibendrinti konkretų istorinį faktą, tipizuotuose, lyg iš medžio išskobtuose senų valstiečių portretuose atskleisti nacionalinio charakterio bruožus. Frontispise – lietuviško kraštovaizdžio klišė: trobelės, galvijų banda, saulė ir medinis kryžius prie kelio. Juodas kryžiaus siluetas, ekspresyviai, stambiu planu kertantis kompoziciją, ir liaudiškos pietos motyvas tarsi ženklina tragišką kaimo likimą, aktualizuoja tradicinį meninį vaizdą.

Kurdamas poemos moterų paveikslus, dailininkas simboliškai išreiškė meilės, motinystės, ggimtosios žemės vitališkumo ir artumo žmogui idėjas. Rugiuose iškylanti nuoga, prisidengusi tik rūtos šakele Jurgos figūra atrodo nelyginant lietuviška Venera, gimusi iš javų jūros. Naujame kontekste savaip perkuriamas rūtos motyvas, būdingas lietuvių liaudies dainų simbolikai. Jurgos paveikslas iliustracijose itin gerai perteikia liaudišką, lyriškąjį poemos pradą. Pačioje merginos figūros plastikoje, liaunose jauno kūno formose, gretimose su išplaukusiais javais ar palinkusia gluosnio šaka, girdimi tautosakos paralelizmų atgarsiai. Lyrizmas, apskritai būdingas S.Krasauskui, čia aiškiai susiliečia su nacionaline, iš liaudies kūrybos einančia menine tradicija.

Amžino gyvybės atsinaujinimo tema – viena svarbiausių S.Krasausko grafikoje – poemos iliustracijose pateikiama konfliktiškai. Į pasaulį ateinantis žmogus čia vaizduojamas žūties, naikinimo kontekste, piešiami skaudūs gimimo ir mirties, vaikystės ir karo, žagrės ir kapo kontrastai, išsakyti bemaž ženkliškai, dvinarės struktūros principu. Vertikaliai orientuotos kompozicijos pirmajame plane piešiamas pozityvus, gyvenimą teigiantis motyvas, antrajame – mirties, niokojimo simboliai.

Atskirą, ištisą dešimtmetį apimantį dailininko kūrybos etapą sudaro E.Mieželaičio poezijos iliustravimas. Poetą ir dailininką suartino stiprus dabarties jausmas, noras išreikšti šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautą. Štai kaip S.Krasauskas apibūdina tą istorinį periodą, kada prasidėjo jų kūrybinė draugystė: „.Mus supažindino ir sujungė Laikas. Ieškojimo, vilčių ir drąsių eksperimentų Laikas. Prasidėjo visuomenės aktyvios demokratizacijos, visų mūsų gyvenimo grandžių aktyvios humanizacijos epocha. O mūsų horizontai vis platėjo. ŽŽmogus pirmą kartą išėjo į kosmosą. Ir kosmosas plėtė ne tik mūsų pažinimo riba, bet ir poetinio, filosofinio, pilietinio mąstymo ribas.“

Tokioje atmosferoje ir atsirado Lenino premiją gavęs E.Mieželaičio „Žmogus“ (1961) su S.Krasausko iliustracijomis.Vėliau dailininkas iliustravo ir daugiau poeto knygų: „Kardiogramą“ (1963), „Aviaetiudus“ ( 1966), „Erą“ (1967) ir kt. S.Krasauskui buvo artimas poeto požiūris į žmogų kaip į grožio, gėrio, istorinio progreso įsikūnijimą ir kaip gamtos, amžinos, beribės materijos dalį. E.Mieželaičio eiles, turtinusios intelektualinės poetinė kalbos žodyną, atnaujinusio lietuvių lyrikos menines priemones, skatino ir iliustratorių ieškoti novatoriškos plastinė ištraukos.

Visuomeniniai žmogaus veiklos aspektai akcentuojami S.Krasausko iliustracijose E.Mieželaičio rinkiniui „ Era“. Herojus čia parodomas istorijos procese, revoliucinėje kovoje, akistatoje su socialiniais XX amžiaus lūžiais. Intymesnio kameriško turinio yra tik kelios naujos „Žmogaus“ ciklo iliustracijos, beje, vėl vaizduojančios moteriškus personažus.

Stasio Krasausko kūrinius vienija bendra meninė koncepcija, jo išraiškos priemonės pastebimai kito įvairiais laikotarpiais, veikiamos tiek vidinių kūrybos raidos dėningumų, visos lietuvių grafikos procesų, tiek ir plastinio imternacionalinio dailės konteksto. Dailininko kūrybos stilistinę evoliuciją galima suskirstyti į keletą periodų.

S.krasauskas pradėjo reikštis šeštojo dešimtmečio antrojoje pusėje, kai tarybiniame mene vyko dideli pakitimai, palietę ir jo idėjinę – konceptualinę sferą, ir išraiškos priemones. Drauge su daugeliu kitų savo kartos grafikų S.Krasauskas ryžtingai žengė

naujų ieškojimų keliu. Tiesa, to meto jo kūrybos stilistika dar margoka, pažymėta kai kuriomis skirtingomis įtakomis. Greta piešinio, kurio meistriškų pavyzdžių jaunas grafikas rado rusų tarybinių dailininkų kūryboje, traukusioje jį gyva ir tikslia tikrovės pagava, S.Krasauskas ėmėsi ir medžio raižinių (J.Tumo-Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“, 1958), turėjusių lietuvių grafikoje išplėtotas ekspresyvaus plokštuminio vaizdo tradicijas. Šios dvi, iš pradžių daugiausia dar pačios atlikimo technikos padiktuotos stilistinės tendencijos, susipindamos ir turtindamos viena kitą, formavo S.Krasausko braižą. Nuo pat pirmųjų kūrinių dailininkas aštriai jautė ggrafikos priemonių specifiką ir išraiškingomis linijomis, baltų ir juodų dėmių kontrastais siekė įprasmintos plastinės ekspresijos. Tai sutapo su bendru to meto noru kurti „grafišką“ grafiką. Joje anksčiau negu kitose dailės šakose buvo stengiamasi atsikratyti iki tol plitusio tikrovę „jos pačios formomis“ atkartojančio vaizdavimo būdas, imta ieškoti sąlygiškos ir apibendrintos meninės kalbos. Poslinkiai semantinėje meninio vaizdo struktūroje dažnai rėmėsi asociatyviniu, metaforišku mąstymu, kuris buvo itin artimas Stasio Krasausko prigimčiai, atvėrė jam plačias saviraiškos galimybes. Todėl jis vienas pirmųjų įtvirtino metaforišką formą tto meto tarybinėje dailėje.

Nemažos permainos vyko ir knygų grafikoje, jos teorijoje ir praktikoje. Buvo akcentuojamas uždavinys kurti vieningą meninį knygos organizmą, raginamą ieškoti vaizdinių idėjos, sąvokos išreiškimo formų. Tokia meninio gyvenimo situacija veikė besiformuojantį S.Krasausko kaip iliustratoriaus braižą. Knygos mmene jį pirmiausia jaudino literatūros teksto plastinio interpretavimo problema, žodžio ir konkretaus jutiminio grafikos vaizdo santykis. Literatūros kūrinyje jį labiausiai domino ne siužetas, o bendresnis idėjinis meninis turinys.

Pirmąjį stilistinės S.Krasausko evoliucijos periodą užbaigiančios Justino Marcinkevičiaus poemos „Kraujas ir pelenai“ ir R.Roždestvenskio „Rekviem“ iliustracijos jau turi ryškaus meninio individualumo. Kartu pastebimi pasaulinės ekspresionizmo grafikos atgarsiai bei tam tikras Lotynų Amerikos dailės, padariusios tuo metu didžiulį įspūdį daugeliui jaunosios kartos dailininkų, poveikis.

Antrasis S.Krasausko meninės išraiškos vystymosi periodas maždaug sutampa su pirmąją septintojo dešimtmečio puse. Dailininko manymu, jis prasideda E.Mieželaičio „Žmogaus“, o baigiasi „Aviaetiudų“ iliustracijomis. Šiuo periodu grafiko kūryboje galutinai įsitvirtino asociatyvinis meninis mąstymas, kurį, kaip jau minėta, subrandino betarpiškas kontaktas su poetiniu žodžiu.

Stasio Krasausko iliustracijos priskirtinos tai XX aa. knygų meno krypčiai, kuri suteikia dailininkui didelę interpretacijos laisvę, dažnai paversdama jį rašytojo bendraautoriu (tokios yra, pvz., A.Matiso, P.Pikaso, F.Mazerelio, G.Erni iliustracijos). S.Krasauskas aktyviai plėtojo metaforišką-asociatyvinę iliustraciją, užėmusią žymią vietą visoje septintojo dešimtmečio tarybinėje, kartu ir lietuvių knygų grafikoje. Jis, beje, yra ir vienas ryškiausių asociatyvinio mąstymo tarybinių grafikų, metaforų dailėje supratęs kaip vaizdinę asociaciją, teikiančią erdvės žiūrovo minčiai, fantazijai. Ji visada domino, kaip iliustraciją vertina suvokėjas, kurio kūrybinį aktyvumą stengėsi skatinti.

S.Krasausko iliustruotų leidinių architektonika aiški ir paprasta: rritmiškai išdėstytos iliustracijos akcentuoja teksto dalis ar skyrius. Dailininkas mažai tevartojo dekoratyvinius apipavidalinimo elementus, jam labiausiai rūpėjo iliustracijos minties krūvis ir tik pačiais bendriausiais bruožais visa knygos išvaizda. Nebuvo jis ir didelis šrifto žinovas, antraštinių užrašų kompoziciją, šriftinį apipavidalinimą dažnai patikėdavo šios srities specialistams – grafikams Vytautui Bačėnui, Albertui Gurskui, Vilhelmui Armalui. Šiuo atžvilgiu S.Krasauskas gerokai skyrėsi nuo tokių žymiausių lietuvių knygos meno meistrų kaip Antanas Kučas, Vytautas Jurkūnas, Algirdas Steponavičius, Vytautas Valius, Rimtautas Gibavičius, kurie ypač daug dėmesio kreipia į visų, net pačių smulkiausių knygos plastinės sandaros elementų, iliustracijų ir apipavidalinimo ansambliškumą, jos išbaigtą erdvinę sandarą ir išorės, daiktiškos pusės stilingumą.

Savaip klostėsi S.Krasausko santykis su nacionalinėmis liaudies kūrybos tradicijomis, ypač aktualizuotomis to meto grafikoje, suvaidinusiomis didelį vaidmenį visoje XX a. lietuvių dailės raidoje. Išorinių liaudies meno stilistikos požymių, tautodailės motyvų yra tik diplomatiniame dailininko darbe ir iš dalies „Kraujo ir pelenų“ iliustracijose. Atrodo, dailininką labiausiai traukė giluminis nacionalinės kultūros sluoksnis, veikė liaudiškos mąstysenos kategorijos, susiliečiančios su fundamentine pasaulinio meno problematika. Bendražmogiško skambesio motinystė, meilės, šeimos temomis su S.Krasausko grafika siejasi A.Makūnaitės, A.Skirutytės, S.Valiuvienės, A.Tarabildos kūriniai, bet pastarieji kur kas ryškiau nuspalvinti liaudišku koloritu.

Stasio Krasausko nepalietė folklorinių siužetų interpretavimo banga, iškilusi septintojo dešimtmečio lietuvių grafikoje; jis kritiškai vertino rretrospektyvios stilizacijos ir su ja susijusias dekoratyvumo bei ornamentiškumo tendencijas. Dailininkui paskritai buvo svetimas dekoratyvinis vaizdo tipas, gerai perteikiantis poetinę nuotaiką, bet netinkamas konkretesnei etinei filosofinei problematikai. Be to, S.Krasauskas daugiausia iliustravo šiuolaikinę lietuvių literatūrą, o liaudies meno tradicijos ypač buvo naudojamos nacionalinės klasikos, folkloro ir jam artimų kūrinių iliustracijose.

Antruoju savo kūrybos raidos periodu Stasys Krasauskas plėtojo simbolinį vaizdą, kupiną pakilaus poetiškumo, grindžiamą etiniais ir estetiniais idealais. Vertybinis požiūris į pasaulį jam buvo svarbiausias kūrybos imperatyvumas.

Nuolatiniu vaizdavimo objektu S.Krasauskui tapo nuoga žmogaus figūra. „Pagrindinė medžiaga, su kuria dirbo dailininkas, – žmogus, jo kūno plastika. Žmogaus tema jis mokėjo išreikšti pačias abstrakčiausias idėjas. Ir tuo jis atidavė duoklę seniausiai europinio meno tradicijai, siekiančiai antiką, – teisingai pažymi N.Rozanova. jo dėmesio centre atsidūrė bendražmogiški herojų bruožai. Tai iš dalies lėmė lakonišką S.Krasausko kūrinių kompoziciją, dažniausiai neturinčią išplėtotų siužetinių elementų, buitinių etnografinių realijų, konkrečių vietos, laiko atributų. Žmogaus paveikslą dailininkas kūrė, atsisakydamas individualios charakteristikos, vadovaudamasis ne realistinio tipizavimo, o simbolio principais. Toks paveikslas, įkūnijantis abstrakčią sąvoką (idėją), praranda gyvą daugiapusiškumą, bet įgyja visuotinę reikšmę. Iliustruojant prozos knygas (M.Sluckio „Kelias suka pro mus“, 1963, „Išdaigos ir likimai“, 1964, „Uvertiūra ir trys veiksmai“ , 1965), S.Krasauską mažai tedomino portretiniai vaizduojamų personažų bruožai, individualūs ccharakteriai. Dailininkas stengėsi perteikti jų dvasinę būseną, bendrą iliustruojamų kūrinių nuotaiką; kaip jis pats yra skęs, jį labiausiai traukė „lyrinė proza, emocionali, gal net šiek tiek sąlyginė“. Tas lyriškumas, poetinis jausmas, gaubiantis S.Krasausko vaizduojamą žmogų, kaip tik ir suteikia jam nacionalinių spalvų. „laikas vis labiau įrodo, kad S.Krasausko žmogus, regis, toks universalus ir aiškiai išsigliaudęs ne iš palaipsniui vystyto lietuviško tipažo, yra savaiminga ir subtili nūdienės Lietuvos dvasinių aspiracijų išraiška, neturinti analogijų kitose artimesnėse ir tolimesnėse tautose“, – teigia į dailininko kūrybą įsigilinęs M.Sluckis.

Antruoju stilistinės raidos periodu Stasio Krasausko meninių priemonių sistemoje ypač svarbų vaidmenį įgavo silueto linija, atliekanti ir tikrovės vaizdavimo, ir raiškos funkcijas. Pradedant „Žmogaus“ iliustracijomis, balta kaip negatyve jo raižinių linija buvo brėžiama juodame fone. Daug ir gražiai rašyta apie S.Krasausko liniją. Stebėtasi jo vidine energija, kontrastais, prasmingumu. „Iš tiesų, kodėl ji, šita linija, čia nusirango kaip ugninis žaibas juodo dangaus luitu, o čia kalasi liaunu žiedo stiebeliu?“ – klausia M.Sluckis. ilgainiui ši linija darėsi vis labiau išgryninta, vis dvasingesnė. Vaizdžiais E.Mieželaičio žodžiais, ji „plona tarsi žmogaus nervas ir sunkiai pagaunama tarsi žmogaus mintis“. E.Mieželaitis, ne kartą pasisakęs apie S.Krasausko grafiką, visada pabrėždavo ypatingą jo linijos muzikalumą, melodingą skambėjimą. Be abejo, šiuos grafiko meninės raiškos bruožus

veikė ir pats iliustruojamų kūrinių poetinės kalbos dainingumas. Grafikas sakė: „Poezijoje iliustracijų aš negaliu įsivaizduoti be riminės muzikinės pusės, – be jos neįmanoma pati poezija“. Nors melodinga linija visam laikui liko būdingiausiu Stasio Krasausko meninės kalbos bruožu, tačiau jau vien įvairių E.Mieželaičio poezijos rinkinių iliustracijos rodo skirtingas tos linijos modifikacijas ir niuansus. Pats dailininkas abejoja: „Nesu tikras, ar galima kalbėti apie „krasauskišką liniją“. Jau vien todėl, kad ji kinta“. Šiuos pokyčius lėmė ir vidinis grafiko meninės raidos kryptingumas, ir vis kkitoks iliustruojamų kūrinių turinys; reikšmės turėjo net skirtingos tų kūrinių rūšys, žanrai.

Antrojoje septintojo dešimtmečio pusėje Stasio Krasausko grafikos stilistika vėl gerokai pakito. Meninio vaizdo tipas išliko tas pats, bet grafikos plastika ir raižinių atlikimo technika žymiai praturtėjo. Dailininkas šio periodo pradžią siejo su Šekspyro „Sonetų“ iliustracijomis, o galutinai naujoji plastinė jo koncepcija išsirutuliojo E.Mieželaičio „Eros“ ir Just.Marcinkevičiaus poemos „Siena“ iliustracijose. Naujas S.Krasausko grafikos ypatybes taikliai apibūdina N.Rozanova: „Erdvė tampa daiktiška, o daiktas erdviškas, tai reiškiasi žmogaus paveikslo psichologizavimu iir tendencija traktuoti supantį pasaulį kaip aplinką, pripildytą žmogaus emocijų, išgyvenimų, minčių pliūpsnių.“

Būdingas šio periodo lakštinės grafikos kūrinys – estampai iš ciklo „Langas“, kuriuos bulgarų autorius K.Kristevas pavadino „plataus grafinio simfonizmo darbais“, perteikiančiais „pačias subtiliausias žmogaus būties akimirkas“. Apie jjas raižiniuose kalba gyvybės plazdesio, įvairiopo judėjimo kupinos formos. Antra vertus, vidinius išgyvenimus dailininkas kaip ir anksčiau ryškina gamtos metaforomis. Sakysim, raižinyje „Svaja“ su minties, vaizduotės skrydžiu asocijuojasi paukščių sparnų, plunksnų sūkurys aplink sustingusią moters figūrą, o estampe „Rytas“ būties prieštaringumą, amžiną šviesos ir tamsos, dienos ir nakties kaitą simbolizuoja saulė, padalyta į dvi – baltą ir juodą – dalis.

Stiliaus pokyčiai buvo susiję tiek su nuolatiniu paties Stasio Krasausko kūrybiniu augimu, jo noru įsisavinti turtingą grafikos meninių priemonių arsenalą, tiek ir su raida tarybinės dailės, kas kartą giliau suvokiant plastinę įvairių jos šakų specifiką kaip turtingą kategoriją.

Antroje septintojo dešimtmečio pusėje lietuvių grafika pastebimai atsinaujina. Greta vyraujančios liaudiškos stilistikos, lakoniško, dekoratyvaus raižinių traktavimo atsiranda sudėtingesnė ir subtilesnė forma, pprasiplečia faktūrinių ir toninių santykių skalė. S.Krasauskas buvo prie šios naujos stilistinės linkmės ištakų, o jo meniniai ieškojimai vyko panašia kryptimi kaip kitų talentingų tos pačios kartos lietuvių grafikų – V.Valiaus, V.Kalinausko kūryboje.

Pagrindinei lakoniškos linijos melodijai S.Krasausko raižiniuose pradėjo pritarti išplėtota plastinės raiškos orkestruotė: vienspalvių ir štrichuotų dėmių dermė, faktūros žaismas, kuriamas čia grakščių plonyčių linijų piešinio, čia smulkių dėmelių, trūkinėjančių štrichų, taškučių mirgėjimo. Visas šias savybes ryškino balto, nepaliesto popieriaus švytėjimas. Svarbu, kad „tankus“ grafiškas audinys traukė dailininką nne kaip savarankišką estetinė vertybė, o kaip priemonė sudėtingam semantiniam turiniui reikšti. Tuo metu Stasys Krasauskas dirbo cinkografijos technika.

Drauge keitėsi ir kompozicinė S.Krasausko kūrinių sandara. Daugeliui ankstesnio periodo jo raižinių būdingas tam tikras statiškumas, į pirmąjį planą iškelto simbolinio paveikslo pusiausvyra bei lakonizmas. O dabar atsirado daugiau dinamikos, vizualinės ir prasminė polifonija, išreiškianti prieštaringesnius dailininko išgyvenimus.

Paskutinis Stasio Krasausko kūrybos periodas, pasižymintis tam tikrais stilistikos ypatumais, prasideda maždaug septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje. Jam būdingas svarbiausių ankstesnių dailininko meninių idėjų apibendrinimas tiek iliustracinėje grafikoje, tiek ir tuo periodu sukurtuose stambiuose estampų cikluose „Moters gimimas“ ir „Amžinai gyvi“. Nors šio laikotarpio S.Krasausko iliustracijos A.Baltakio „Pėsčiam paukščiui“, V.Majakovskio poemai „Vladimiras Iljičius Leninas“, Just.Marcinkevičiaus, A.Jonyno, L.Levčevo poezijos rinkiniams yra labai skirtingos, visas jas sieja bendri dekoratyvumo bruožai. Išlieka išsiugdytas stiprus faktūros pajautimas, grafiškas erdvės materializmas, tačiau meninis vaizdas netenka ankstesnio daugiabalsiškumo ir vėl krypsta į vientisą simbolį. Nauju pavidalu tarsi vėl pasikartoja septintojo dešimtmečio pirmosios pusės kūrybos tendencijos.

Ne kartą atsinaujinusi, bet visada lengvai atpažįstama Stasio Krasausko grafika remiasi bendražmogiškomis vertybinėmis nuostatomis, bet skirta individualiam išgyvenimui. Dailininkui atrodė, kad piešdamas jis kasdien kalbėjosi su žiūrovais vis apie tą patį – apie gėrio, grožio ir tiesos kovą žemėje. Ir šiandien S.Krasausko kkūriniai sako kiekvienam kažką nauja apie amžinus dalykus. Aistringi esminių būties atsparų ir vertybių apmąstymai, aštrus dabarties pasaulio suvokimas, humanistiniai idealai, poetinis tikrovės traktavimas, aiški ir emocinga meninė kalba – visa tai pastato Stasį Krasauską į geriausių tarybinės grafikos meistrų gretas.

Stasys Krasauskas gimė 1929 m. birželio 1 d. Kaune, mirė 1977 m. vasario 10 d. Maskvoje, palaidotas Vilniuje.

1948 – 1952 mokėsi Kauno kūno kultūros institute

1952 – 1958 mokėsi Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute , baigė Grafikos fakultetą

1957 – 1959 LTSR vandensvydžio rinktinės kapitonas

1961 priimtas į LTSR dailininkų sąjungą; pradėjo dėstyti Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute

1961 sukuria Liutauro vaidmenį J. Karnavičiaus operos „ Gražina“ mėgėjų spektaklyje

1962 filmuojasi LTSR kino studijos filme „ Žingsniai naktį“

1962 personalinė paroda Maskvoje

1964 personalinė paroda Vilniuje

1964 personalinė paroda Kijeve, Lvove, Černovicuose, Taline, Tartu

1965 paskirta Lietuvos TSR valstybinė premija už Just. Marcinkevičiaus poemos „ Kraujas ir pelenai“ ( 1960 ) ir E. Mieželaičio eilėraščių rinkinio „ Žmogus“ (1961, 1962 ) iliustracijas

1965 tarptautinės knygų parodos Leipcige, Vokietijos DR, bronzos medalis už E. Mieželaičio eilėraščių rinkinio „ Žmogus“ ( 1963 ) iliustracijas

1967 personalinė paroda Vroclave, Lenkijos LR

1967 sąjunginio gražiausios knygos konkurso Ivano FFiodorovo diplomas už V. Šekspyro „Sonetų“ (1967 ) iliustracijas

1968 suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas

1970 personalinė paroda Vilniuje

1970 personalinė paroda Krokuvoje, Lenkijos LR

1970 tarptautinės grafikos bienalės Krokuvoje speciali premija už estampą „Šeima, I“ iš ciklo „Vasara“

1970 personalinė paroda Sofijoje, Plovdive, Bulgarijos LR

1971 personalinė paroda Belgrade, Novi Sade, Jugoslavijos SFR

1971 – 1972 personalinė paroda Magdeburge, Vokietijos DR

1972 – 1973 personalinė paroda Rygoje, Liepojoje, Ventspilyje, Kandavoje

1973 personalinė paroda Maskvoje

1974 personalinė paroda Vakarų Berlyne

1975 personalinė paroda Volgograde

1975 personalinė paroda Islamabade, Pakistanas

1975 raižinių ciklas „ Moters gimimas“ eksponuotas Greice, Vokietijos DR, Zalcburge, Austrija

1975 tarptautinės parodos „ Knyga – 75“ Maskvoje organizacinio komiteto diplomas už ciklą „ Amžinai gyvi“ ( 1975 )

1976 suteikta TSRS valstybinė premija už raižinių ciklą „ Amžinai gyvi“

1976 personalinė paroda Bombėjuje, Kalkutoje, Indija

1977 suteiktas Lietuvos TSR liaudies dailininko vardas

1978 pomirtinė paroda Kaune

1978 pomirtinė paroda Čikagoje, JAV

1979 pomirtinė paroda dailininko 50- ties metų sukakties proga Vilniuje

1982 pomirtinė paroda Leningrade

1984 pomirtinė paroda Vilniuje ( nuolatinė ekspozicija Liaudies ūkio vadovaujančiųjų darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo institute prie LTSR Ministrų Tarybos )