Tapyba dailės pamokoje
TAPYBA DAILĖS PAMOKOJE
Bakalauro baigiamasis darbas
TURINYS
ĮVADAS…………………………3
1. TAPYBA – VAIZDUOJAMOSIOS DALĖS ŠAKA……………..4
1.1. Spalva…………………………4
1.2. Dažai…………………………7
2. TAPYBOS TECHNIKOS………………………9
2.1. Tapybos technikos istorijos apžvalga………………….9
2.2. Tapymo būdai…………………………11
2.2.1. Tapymo būdai pagal dažus…………………..11
2.2.2. Tapymo būdai pagal pagrindą…………………18
3. DAŽNIAUSIAI TAIKOMOS TAPYMO PRIEMONĖS IR METODAI DAILĖS PAMOKOJE…………………………22
3.1. Tapymo priemonės……………………….22
3.1.1. Akvarelė…………………………22
3.1.2. Guašas…………………………25
3.1.3. Aliejinė tapyba………………………26
3.1.4. Akrilas…………………………30
3.1.5. Pastelė…………………………32
3.2. Tapymo metodai………………………..34
3.2.1. “a la prima“……………………….34
3.2.2. Daugiasluoksnis metodas…………………….35
4. TAPYBOS PRITAIKYMAS PAMOKOJE………………..36
4.1. Tapybos reikšmė moksleiviams dailės pamokoje…………………37
4.2. Tapybos pradmenys pradinėje – vidurinėje mokykloje……………38
4.2.1. Pradinė mokykla………………………38
4.2.2. V – VI klasės (vidurinė mokykla)…………………40
4.2.3. VII – VIII klasės (vidurinė mokykla)……………….43
4.2.4. IX – X klasės (vidurinė mokykla)…………………44
IŠVADOS…………………………48
LITERATŪRA…………………………49
PRIEDAI…………………………50
ĮVADAS
Tapyba – dailės šaka, dailės kūriniai, kurių meninis vaizdas grindžiamas spalva, jos tonų niuansais, refleksais, potepiais, šešėliavimu, faktūra, linijomis plokštumoje perteikiama aaplinkos spalvų įvairovė, iliuzinė erdvė, daiktų apimtis, medžiagiškumas, oro ir šviesos įspūdis.
Moksleiviai gali rinktis daugybę tapybos priemonių. Kiekviena šių priemonių pasižymi unikaliomis savybėmis, todėl tapybos pamokoje reikėtų išbandyti nors keletą technikų, kad būtų galima pajusti jų teikiamas išraiškos galimybes ir galėtume nustatyti, kokios priemonės labiausiai atitinka moksleivio temperamentą bei darbo stilių.
Tapyba dailės pamokoje sudaro sąlygas moksleiviui prasmingai reikštis, realizuoti savo kūrybinius polinkius, ugdo moksleivių dvasinį pasaulį, požiūrį į gyvenimą, intelektą, meninį ir estetinį skonį, reikalingą įvairiose gyvenimo srityse.
Mano nagrinėtoje literatūroje yyra gana plačiai apžvelgtos tapymo priemonės, technikos bei tapymo metodai, tačiau tapyba kaip dailės pamokos sudedamoji dalis nėra plačiai apžvelgta ir nagrinėta.
Savo darbe aprašysiu svarbiausias medžiagas, reikmenis, labiausiai paplitusias tapybos technikas, jų atlikimo būdus. Praktinėje dalyje bus pateikta tapybos nnauda moksleiviams, tapybos pradmenys pradinėje – vidurinėje mokykloje. Rašydama praktinę dalį rėmiausi Marijampolės Dailės mokykloje įgytomis žiniomis praktikos metu. Taip pat už suteiktą pagalbą rašant darbą esu dėkinga Marijampolės Dailės mokyklos mokytojams Jūratei Kadusauskaitei, Viktorui Vekeriotui bei savo darbo vadovui Linui Liansbergiui.
Šio darbo tikslas – apžvelgus įvairių autorių literatūrą, išnagrinėti tapybos priemones, metodus bei technikas ir apžvelgti tapybos svarbą ir naudą dailės pamokoje.
Detaliau darbo tikslas atspindi suformuluotuose uždaviniuose.
Uždaviniai:
1. susipažinti su tapyba kaip vaizduojamosios dailės šaka;
2. apžvelgti tapybos technikas;
3. aprašyti dažniausiai taikomas tapymo priemones ir metodus;
4. aptarti tapybos naudą moksleiviams;
5. apžvelgti tapybos pradmenis vidurinėje mokykloje.
Darbo objektas – tapyba.
Darbo metodologija – rašydama darbą naudojausi lietuvių autorių literatūra, periodikos leidiniais bei internetiniais puslapiais.
1. TAPYBA – VAIZDUOJAMOSIOS DAILĖS ŠAKA
Tapyba, dailės šaka, dailės kūriniai, kkurių meninis vaizdas grindžiamas spalva, jos tonų niuansais, refleksais, potepiais, šešėliavimu, faktūra, linijomis plokštumoje perteikiama aplinkos spalvų įvairovė, iliuzinė erdvė, daiktų apimtis, medžiagiškumas, oro ir šviesos įspūdis. Kūriniams būdinga vienalaikiškumas; spalvos dėmių, potepių, linijų ritmas, kompozicija padeda perteikti judesio, kitimo įspūdį. Išraiškos priemonių įvairovė leidžia visokeriopai atspindėti pasaulį, atskleisti žmogaus išgyvenimus.
Viena iš svarbiausių išraiškos priemonių yra spalva- ji atlieka vaizduojamąją, ekspresinę ir dekoratyvinę funkcijas. Tapyba grindžiama lokaliųjų spalvų ir valiorų deriniais arba refleksų ir tonų santykiais (koloristinė tapyba).
1.1. Spalva <
Spalva, daiktų savybė sukelti regos pojūtį, atitinkantį tų daiktų skleidžiamos, atspindimos arba praleidžiamos šviesos spektrinę sudėtį ir intensyvumą. Spalva apibūdinama 3 parametrais: tonu, šviesiu ir sodrumu.
Tonas yra chromatinė spalvos charakteristika- tai, kuo viena spalva, skiriasi nuo kitos, pvz.: šviesumo arba tamsumo laipsnis.
Pagal šviesos spindulio bangų ilgius skiriamos spalvos, sudarančios spalvų spektrą.
Pagal šviesos spindulio bangų sugėrimą, atspindėjimą arba praleidimą visas gamtoje sutinkamas spalvas galima suskirstyti į dvi grupes:
1.) Achromatinės (nespalvingos);
2.) Chromatinės (spalvingos).
Achromatinių grupei priklauso balta (atspindinti visus šviesos spindulius) ir juoda (sugerianti visus šviesis spindulius) spalvos.
Šių dviejų pagrindinių achromatinių spalvų junginiai duoda įvairaus tamsumo pilką spalvą. Todėl visos achromatinės spalvos gali būti nusakomos tik jų šviesumo (arba tamsumo) laipsniu. Balta, šviesiai pilka, tamsiai pilka, juoda ir t.t.
Chromatinių spalvų grupei priklauso visos kitos spalvos. Jos nusakomos trimis požymiais:
1.) Spalvos tonu;
2.) Šviesumu arba tamsumu;
3.) Sodrumu (intensyvumu).
Spalvos tonas- spalvos nusakymo terminas (pvz.: raudona, mėlyna, geltona, violetinė ir pan.).
Spalvos tamsumas- spalvos tamsumo laipsniu, kuris nusakomas lyginant chromatinę spalvą su achromatine.
Spalvos sodrumas- spalvos grynumas, ryškumas priklausantis nuo to paties šviesio achromatinės spalvos priemaišos kiekio. Sodrioje (intensyvioje) spalvoje pilkos spalvos nėra.
Spalvų tarpusavio sąveikos principus išreiškia papildomųjų spalvų poros.
Pagal maišymo savybes skiriamos pagrindinės ir antrinės spalvos.
Pagal žiūrovui sukeliamą tariamą temperatūros pojūtį- šiltos ((artimos oranžinių spalvų grupei) ir šaltos (artimos melsvoms spalvoms).
Architektūroje ir dailėje materiali spalvos substancija yra didžiosios medžiagos- pigmentai ir dažikliai. Meno kūrinyje spalva turi estetinę, dekoratyvinę, simbolinę, psichologinę reikšmę.
Spalvų savybes tiria spalvininkystė.
Spalvų savybės ir poveiki
Šviesos dėka mes matome pilną gyvybės spalvų pasaulį. Šviesą sudaro elektromagnetinės bangos nuo 400 iki 760 milimikronų ilgio. Kiekvieną šių bangų mes suvokiame kaip vieną atskirą spalvą: ilgesnės bangos duoda rausvus ir gelsvus atspalvius, trumpesnės- mėlynus ir violetinius. Tribriaunės prizmės pagalba baltas spindulys gali būti išskaidytas į sudėtines dalis- spektro spalvas. Spektro juostoje stebimas laipsniškas spalvų perėjimas- raudona, oranžinė, geltona, žalia, mėlyna, violetinė.
Daikto spalva dienos apšvietimo sąlygomis vadinama- lokaline. Ši daikto spalva gali keistis esant dirbtinam ar mėnulio apšvietimui, o taip pat priklausomai nuo šviesos šaltinio padėties, to daikto atžvilgiu, susidarant šešėliams. Spalva keičiasi priklausomai nuo nuotolio, kuriame yra daiktas nuo stebėtojo akies, veikiant oro perspektyvai, kurią sąlygoja oro sluoksnio storis tarp daikto ir stebėtojo. Saulės šviesa atsispindi ne tik nuo matomų daiktų, bet ir nuo esančių ore nematomų mūsų akiai dulkelių ir vandens lašų, kurie išsklaido šviesos spindulius.
Labai šviesūs daiktai (kaip debesys, saulės apšviesto pastato siena) esantieji toli, atrodys gelsvi, oranžiniai. Tamsūs daiktai (pvz.: medis, pastato šešėlis ) iiš tolo atrodys mėlynesni nei paprastai. Aišku, kad net tų pačių daiktų spalva bus skirtinga, jei šie daiktai randasi įvairiuose atstumuose nuo stabėtojo. Tolimi daiktai atrodys blyškūs ir turį melsvą atspalvį. Daugiausiai keičiasi tamsių daiktų spalva, kuri atitinkamai nutolimo palaipsniui šviesėja ir įgauna mėlynumo. Ypač mėlynuoja žalia spalva.
Šviesos ir šešėlio pasikeitimo laipsnis ir charakteris daug kuo priklauso nuo dienos laiko ir atmosferos stovio. Dienos bėgyje, keičiantis saulės padėčiai, keičiasi ir apšvietimo ryškumas. Vidurdienį, esant ryškiausiam apšvietimui, dangus mėlynas, šešėliai permatomi ir melsvi. Kuo mėlynesnis dangus, tuo mėlynesni šešėliai. Vakare, kai saulės spinduliai krenta įstrižai, mažėja apšvietimo ryškumas, o dirvos garavimas tirštindamas orą, sąlygoja gelsvų, rausvų atspalvių susidarymą. Dėl silpno apšvietimo šešėliai atrodo nebe melsvi, o tamsiai mėlyni ir violetiniai. Tolumoj prieš besileidžiančią saulę atrodo ne mėlyna, o rausvai auksinė.
Žmogaus akis gali skirti virš 150.000 atspalvių.
Spalvinė perspektyva
Spalvinė perspektyva- perspektyvos rūšis. Erdvės iliuzija plokštumoje, sukurta atitinkamais spalvų deriniais. Šalti ir tamsūs tonai (pvz.: mėlyna, violetinė spalva) vizualiai atrodo tolimesni nei greta esantys šilti ir šviesūs atspalviai (pvz.: raudona, geltona).
Spalvą pradėta taikyti XVI a. kartu su linijinės perspektyvos principais. XIX a. pab. – XX a. spalvą ištobulino impresionizmo, postimpresionizmo, ekspresionizmo, abstrakčiojo ekspresionizmo, poparto bei kitų krypčių tapytojai.
Spalvų simbolika
Spalvų
simbolika [gr. symbolikon], sutartinių reikšmių perteikimas spalvomis. Spalva gali rodyti žmogaus luomą, profesiją, rangą, išreikšti religines idėjas, vaizdinius (liturginės spalvos), turėti maginę paskirtį (primityviųjų tautų veido ir kūno dekoro spalvos), kelti įvairias asociacijas (raudona- ugnis, kraujas, aistra; žalia- gyvybė, viltis, ramybė; mėlyna- erdvė, begalybė, vanduo; balta- skaistybė, gėris; juoda- mirtis, skausmas, blogis ir pan.).
Įvairiais laikotarpiais skirtingos rasės, kultūros, religijos, tautos turėjo skirtingas spalvų sistemas. Spalva taikoma religijoje ir pasaulietinėje, taikomojoje ir vaizduojamojoje dailėje; heraldikoje, valstybinėje, tautinėje atributikoje. Nuo XIX aa. vaizduojamajai dailei būdinga subjektyvi spalvos samprata.
Spalvų skritulys ir spalvų spektras
Spalvų skritulys, grafinis spalvų spektro išdėstymas skritulyje, kurio spindulius sudaro atskiros spalvos. Spalvų skritulys suskirstytas į spalvų sektorius (6, 12, 24, 48), kurie nurodo šiltų (geltonų, oranžinių, raudonų grupė) ir šaltų (violetinių, mėlynų, žalių grupė) spalvų zonas. Greta esančios spalvos rodo spalvų maišymo principą, pagrindinių ir antrinių spalvų sąveiką. Viena priešais kitą išsidėsčiusios papildomos spalvos.
Spalvų spektras [lot. spectrum- vaizdas], regimosios šviesos- saulės spindulio išskaidymas prizme į spalvotų sspindulių skalę, kurioje kiekvieną spalvą atitinka tam tikras spindulio bangos ilgis.
Spalvų spektras apima chromatines spalvas ir yra suskirstytas į 6 zonas, kurios išsidėsčiusios tokia seka: violetinė, mėlyna, žalia, geltona, oranžinė, raudona. Grafiškai spalvų spektras vaizduojamas kitaip spalvų skritulys. Spalvų sspektrą atrado Isaacas Newtonas 1666m.
1.2. Dažai
Dažai kuriuos mes vartojame tapybai yra daromi iš gamtos produktų arba chemijos keliu, pvz. iš visokių metalų, kurie ištirpinti tam tikrose rūgštyse virsta vadinamaisiais vitrijoliais, iš kurių ir gaminami dažai.
Vitrijoliai, ištirpinti vandenyje, perleisti per kalkių alūną ir kitas chemikalijas, duoda nuosėdas (drumzles), kurios išdžiovintos duoda visokiausių spalvų miltelius. Iš kurių gaminami dažai.
Kai kurie dažai gamtoje užtinkami natūraliame pavidale. Tai vadinamosios žemės, kaip: visokeriopos ochros, terradisienos, žaliosios žemės, umbros ir t.t. Kiti dažai daromi iš spalvotų visokių augalų sulčių ir šaknų. Pvz. tikras kraplakas. Juodi dažai daromi iš degintų gyvulių kaulų ir iš suodžių.
Visi natūraliųjų žemių dažai deginami virsta raudonais ir raudonai rudais.
Dažų savybės. Dažai gaminami iš mineralų beveik visuomet tirštai kloja. TTirštai kloją dažai, praskiesti kokiu nors tam tikru skystimu. Galima vartoti velatūroms skystai skaidrioms, kaip akvarelės.
Skirtumas tarp tirštai klojančių dažų ir skystai klojančių, vadinamųjų lasiruojamų dažų, yra tas, kad tirštai kloją dažai, nors ploniausiai ir skysčiausiai pakloti, neduoda prasimušti ir veikti apatinio sluoksnio tonui. Lasiruojamieji dažai, nors ir tirščiausiai pakloti duoda trečią toną, kaip antai: raudonas ant mėlyno duoda silpną violetinį, geltonas ant mėlyno- silpną žalią.
Tapybos technikai labai svarbu, kad galima storiau tepant pasiekti stipresnės šviesos ir geriau atvaizduoti kkūnišką gamtos pasireiškimą, kaip antai: žaruojantį vakarų dangų, stipriai apšviestą nuogą kūną, blizgantį metalą, sniegą ir t.t. Lasiruojančiais dažais galima gauti gilumą ir skaidrumą, ypač šešėliuose.
Tapybos vaizdas gali būti plokštuminis, suformuotas linijomis ir dažų dėmėmis, arba iliuzinis, paremtas perspektyvos principais. Stambesnėms tapybos kompozicijoms pasitelkiamos parengiamosios priemonės (eskizas, etiudas, kartonas). Medis, drobė, popierius ar kitas kūrinio pagrindas dažniausia gruntuojamas, po to ant jo tapoma dažais, kurie skiedžiami skiedikliu. Užbaigtas kūrinys kartais dengiamas apsauginiu vernikso sluoksniu, įrėminimas paspartu, rėmais. Vartojami įvairūs tapybos įrankiai bei prietaisai: etiudinė, kurantas, mastichinas, molbertas, muštabelis, paletė, porėmis, stiratorius, špachtelis, teptukas.
Pagal medžiagas tapymo būdą skiriama tapybos technika; pagal funkcijas ir meninio vaizdo pobūdį- molbertinė tapyba (savarankiški su architektūra nesusiję kūriniai; paveikslai), sienų tapyba (skirta interjerų ir eksterjerų puošybai), miniatiūra; pagal vaizdo santykį su tikrove- figūrinė ir abstrakčioji tapyba.
2. TAPYBOS TECHNIKOS
Tapybos technika [gr. technikos- meniškas, meistriškas]- tai vaizdo kūrimo būdai, kurie skiriasi vartojamomis medžiagomis ir tapymo pobūdžiu.
• Pagal dažus skiriama: akrilas, akvarelė, aliejinė tapyba, enkaustika, guašas, klijų tapyba, pastelė, stereochromija, tempera, tušo tapyba.
• Pagal pagrindą, ant kurio tapoma, skiriama sienų tapybos technika, tapyba ant drobės, lentų, stiklo, šilko ir kt. Dažai tepami peršviečiamu (lesiruotė), neperšviečiamu (korpusinė tapyba) arba tirštu (pastozinė tapyba) sluoksniu. Paveikslas gali būti daugiasluoksnis (susidedantis iiš primatūros, podažio, lesiruočių ir vernikso) arba vienasluoksnis (atliktas alla prima), polichrominis arba monochrominis (grizailė, kamojos). Sen. bažnytinėje tapyboje taikytas asistas.
XIX – XX a. sukurta individuali tapybos technika: dekalkomanija, dripingas, frotažas, kluazonizmas, puantalizmas. Paplito aerografija, kombinuotoji tapyba. Šiuolaikinės tapybos išraiškos priemonės derinamos su asambliažu, dekoliažu, koliažu. Tapybos technikai artima mozaikos ir vitražo technika.
Tapybos menas susideda iš dviejų, tarp savęs skirtingų, nors ir glaudžiai susijusių, dalykų:
• intelekto;
• technikos dalies.
Pirmoje dalyje yra: tapybos kūrinio idėja, kompozicija, formų studijavimas ir jų vystymas, proporcijų tvarkymas, perspektyvos, anatomijos ir kitokios žinios, susijusios su bendru tapybos mokslu. Antrai daliai, teliečiančiai medžiagišką tapybos kūrinio atlikimą, reikia iš tapytojo vien medžiagiškos tapybos, kaip amato pažinimo.
2.1.Tapybos technikos istorijos apžvalga
Tyrinėjant tapybos palikimą pastebėjau, kad visais laikais dailės suklestėjimą sąlygojo aukšta tapybos technika ir jos metodo tobulinimas. Idėjos plastinis įkūnijimas kūrinyje reikalauja techniškų įgūdžių, tapatybės kultūros, kuri pasiekiama tik sąmoningu, atkakliu darbu.
Dažomųjų medžiagų panaudojimas sutinkamas jau gilioje senovėje. Tiek senaisiais laikais, tiek ir dabar dažomąsias medžiagas pagrindinai sudaro moliai (natūralūs, vulkaninės kilmės), metalų druskos ir augalinės kilmės medžiagos. Jų junginiai buvo nepastovūs, visais laikais keitėsi. Pirmykštėje visuomenėje buvo naudojama gumė, vėliau egiptiečių gumė su vaško sluoksniu ant viršaus, dar vėliau egiptiečių enkaustika, ankstyvųjų viduramžių freska ssu temperiniu retušu, temperinė tapyba su laku ir pagaliau aukštojo renesanso laikotarpiu pagrindine jungiamąja medžiaga tapo aliejus.
Aliejus kaip jungianti dažų pigmento medžiaga, aliejus sikatyvinis papuošimas ir jo baltinimas saulėje buvo žinomi dar XI amžiuje (Heraklio aprašymuose).
Ilgainiui atsiranda storo dažų sluoksnio (pastozinė) tapyba. Itališkoji faktūrinė maniera (maniera moderna) tapytojams atveria naujas plastines galimybes.
Senųjų dailės meistrų tapybos technika reikalavo vieną po kito nuosekliai tepti tris dažų sluoksnius. Atitinkamai šiems tapybos etapams buvo stiprinamas dėmesys piešiniui, šviesotamsai ir spalvai, kitaip tariant- kompozicijai, formai ir koloritui.
Šiuolaikinės tapybos principai veda dailininką į vienalaikį šių paveikslą konstruojančių problemų sprendimą. Tapyba tampa nepertraukiamu procesu, kuriame piešinys ir koloritas, formos modeliavimas ir kompozicija sprendžiama vienu metu. Šis metodas, leidžiantis bet kada nutraukti darbo procesą, įgalina kūrinį bet kuriuo metu vertinti jau ir estetiniu atžvilgiu.
Taigi toks visus paveikslo elementus apjungiąs dažų sluoksnio augimas, skiriasi nuo senųjų meistrų tapybos optinės struktūros, kurių trisluoksniame darbo metode aiškiai išskiriamos trys stadijos. P. Sezanas pabrėždavo, kad “tik logiškai organizuotas įspūdis duoda dailininkui būtinas išraiškos priemones“. ( žr. 1 pav. )
1 pav. Polis Sezanas. Bufetas. Aliejus
Tapybos technika (kaip ir anatomija bei perspektyva) daugeliu atžvilgiu labai glaudžiai surišta su dailininko menine individualybe. Sprendžiant
vaizduojamosios dailės uždavinius, tapybos technologijos, toli gražu, negalima suvesti tik į paveikslo plokštumos “išdažymą“. Tapybos kūrinio amžių, jo išliekamumą nulemia tam tikri dailininko išsiugdyti refleksai, jo meninė nuojauta, kur, kada ir kaip pasinaudoti turimomis priemonėmis.
Dažo faktūros klausimas tiek darbo procese, tiek ir galutiniame rezultate yra itin svarbus. Nuosekli, laipsniška visų paveikslo dalių, formų (dydžių), spalvų darna ir metodiškas jo tobulinimas- tai kasdieninis dailininko darbo dienos rūpestis.
Nors mūsų dienomis įvairių medžiagų gamyba ir jų kokybė sparčiai gerėja,- vis dėlto, mmano nuomone, efektyvesnės tapybos technikos už aliejinę ir šiandien nėra.
Į tapybos technikos sferą įeina racionalus dažomųjų medžiagų panaudojimas planingas dažų sluoksnio didėjimo išnaudojimas šviesotamsos – tono ir spalvos santykis, įvairių fazių spalviniam efektui gauti, dažų džiuvimo panaudojimas ir kt.
2.2. Tapymo būdai
2.2.1. Tapymo būdai pagal dažus
2 pav. Trevor Chamberlain. Baleto pamoka. Akvarelė
Akvarelė. [it. acquarello
