Teatro menas

Meno vieta gyvenime

Žmonės kasdien susiduria su meno kūriniais. Pats mūsų gyvenimas galėtų būti meno kūrinys. Nes kiekvienam, net talentingiausiam menininkui sunkiausias išbandymas – meno kūrinys – asmeninis gyvenimas.

Žmogus gali ne tik mylėti, mąstyti ir jausti, bet ir turi sugebėjimą kurti. Nėra pasaulyje tautos ar kultūros, kuri nekurtų meno. Kūrybiškumo dvasia atskiria žmones nuo nežmonių. Kūryba būdinga žmoniškumui. Mes stengiames patys kurti savo gyvenimą, norėdami kad jis būtų gražus, prasmingas, vertingas. Mes įsijungiame į gyvenimą, pats gyvenimas mus veikia, ppažindami gyvenimą mokomes gyventi. Mes skaitome knygas, klausomės muzikos, gėrimės gražiomis gėlių puokštėmis.

Menas yra ne tik tapyba, architektūra, skulptūra, poezija, klasikinė muzika; tai ir literatūra, kinas, populiarioji muzika, choreografija, teatras. Menas mus veikia, mes į jį įsijungiame, vertiname, interpretuojame. Meno paskirtis mūsų gyvenime – tobulinti dvasinių vertybių sistemą.

Kiekvienas menininkas savo kūriniuose pateikia tam tikrą požiūrį. Bet ne kiekvienas kūrinys yra tikras menas. Ne viskas kas kyla iš žmogaus kūrybinės galios yra gera moraliniu ir etiniu požiūriu. Egzistuoja iir destruktyvus menas, kuris pasireiškia savo griaunančia jėga.

Menininko darbas rodo jo pasaulio supratimą, remiasi jo vertybėmis. Meno kūrinys turėtų atskleisti grožį, gėrį, tiesą. Matydami senovinius žalvario dirbinius, gintaro papuošalus, matome ne tik išorinį jų grožį, bet ir juose eesantį žmonijos prigimtį, charakterio bruožus, pasaulėžiūrą. Meno kūriniai atspindi tautos kultūrą, tradicijas.

Galima įvairiai reikšti savo požiūrį į pasaulį. Yra meno šaka, kuri naudodama dailės, literatūros, architektūros, muzikos elementus, skleidžia grožį, gėrį, sprendžia gyvenimo klausimus.

Teatras yra mįslė, paslaptis, plačiausi galimumai; jis išreiškia žmogaus esmę, prieštaringumą, aistrų prigimtį, charakterių kovą; čia pat, prieš žiūrovus, gyvu kūnu ir gyva siela; stipriau, skvarbiau, nelaukčiau negu knygos puslapiai.

J. Grušas

Niekas pasaulyje tiksliai nenustatė ir nenustatys, kuriais metais atsirado teatras. Teatro egzistavimo laikas skaičiuojamas nuo pačios žmonių giminės gyvavimo pradžios. Kad ir kokios permainos vyko pasaulyje, niekas ir niekuomet nenutraukė amžinos teatro būties. Seniausias žmogaus kūrinys iki šiol tebeturi nesilpnėjančią traukos jėgą, nesunaikinamą gyvybingumą.

Teatras – tai gyvenimas, meilė, tikslas ir ssaviraiška. Teatro menas – žiūrovų stebimas kūrybinis procesas. Teatro magiją, jo nepakartojamą savitumą sudaro mūsų akivaizdoje gyvo žmogaus kūriamas menas. Mes ne tik stebime aktorių veiksmus, gestus, mes juose matome dvasinės savybės. Gyvo žmogaus kvepavimas, jo buvimas čia pat, jo kalba, mimika, gestai suteikia teatro menui dvasinės, emocinės energijos, veikia žmogaus sielą ir širdį. Nors scenoje ir parodoma ne reali tikrovė, o jos meninis atspindis, tačiau tame atspindyje tiek tiesos, kad jis suvokiamas betarpiškai, kaip pats tikrasis gyvenimas. Žiūrovai scenos hherojų egzistavimą suvokia kaip realybę. Čia ir slypi stebuklinga dvasinė, emocinė teatro energija. Teatre įmanoma visa žmogaus emocijų ir sielos sukrėtimų įvairovė: juokas, ašaros, sielvartas, džiaugsmas, liūdesys, laimė, panieka, užuojauta.

Neįmanoma su nieko palyginti teatro. Perskaitytą knygą, nutapytą paveikslą mes suvokiame kaip baigtą kūrinį. Teatre žiūrovas tampa ne pabaigto kūrinio stebėtoju, o tiesioginiu kūrybos dalyviu. Teatro menas, skirdamasis nuo kitų

menų yra gyvas. Jam būtinas emocinis, dvasinis aktorio ir žiūrovo kontaktas.

Vaidyba – puiki priemonė asmenybės meniniai saviraiškai. Aktoriai, režisieriai sugeba parodyti kaip jie supranta meno kūrinį, sugeba parodyti savo vietą kūrybiniame procese.

Žmogus teatre atpažįsta save, savo laikmetį, savo gyvenimą. Teatras padeda suvokti save dvasiškai ir morališkai. Teatras perteikia tam tikras dvasines vertybes, kurie sudaro meno pamatą. Žiūrovai priima tas vertybes, jie tobulėja dvasiškai, nes tikras menas fiksuoja gėrio, grožio, tiesos vertybes. Žmonės vertina meno kūrinį jo atlikimo, pasaulio suvokimo, vertybinių nuostatų atžvilgiais. Tai labai svarbu mūsų gyvenimui, kuris turi byloti tiesą ir grožį pasimetusiame ir nusivylusiame šiuolaikiniame pasaulyje.

Teatro įtaka man

Teatro galimybės paveikti žiūrovą yra didelės. Į teatrą einu lyg į švente, į susitikimą su dideliu ir patraukliu menu. Teatras man reikalingas kartais kaip poilsis, atokvėpis nuo sunkios studijų savaitės. Labai malonu atsipalaiduoti nuo ddarbo aplinkos, nerūpestingai pasijuokti, pasiklausyti gražios muzikos, išsinešti iš teatro kažka gera ir gražu. Bet tai ne tik pramoga ir poilsis, tai gyvenimo ir žmonių pažinimas, išminties, jautrumo, pagarbos kitiems mokymas. Teatre mes ne tik stebime, bet ir išgyvename kitų žmonių likimus, įgyjame jėgų ir pasitikėjimo savo gyvenimu. Teatras moko dvasinės patirties ir stiprybės. Teatras – tai mokykla, iš kurios išeini kažką naujo pažinęs ir nusprendęs, kažkam pasiryžęs. Teatras moko pažinti gyvenimą ir žmogų, skleidžia vienokias ar kitokias idejas ir šitaip formuoja visuomenės pažiūras, skonį. Teatre keliami mus jaudinantys klausimai, mėginama į juos atsakyti. Gyvenimas parodomas tarsi iš šalies, galbūt kartais ir reikia į jį taip pažiūrėti, galbūt tai leis man įžiūrėti tai, kas realiame gyvenime paspruko nuo mano žvilgsnio. Kiekvieną kartą žiūrėdama spektaklį aš “perkeliu” save į sceną. Ką aš pasakyčiau, kaip aš pasielgčiau tam tikroje situacijoje. Tai yra realaus gyvenimo generalinė repeticija. Galbūt panaši situacija susiklostys mano gyvenime, o aš nežinosiu kaip ją išspręsti. Aš bandau įgauti gyvenimo patirties, išminties, mokausi kalba, judesiu, garsu išreikšti savo asmeninį pasaulį. Gyvenime reikia remtis įgyta patirtimi, žinojimu.

Spektaklio įspūdžiai

Jaunų žmonių santykius ir problemas atskleidžia R. Vikšraičio spektaklis “Išlaisvinkit auksinį kumeliuką” pagal L. S. Černiauskaitės pjesę.

Tragikomedija kupina emocijų, apmąstymu apie žmonių ssantykius, meilę, laimę. Aktoriai tiesiog įsiveržia į sceną, ir žiūrovams pateikiami įvairių visuomenės atstovų likimai. Centre – 14-metės neščios našlaitės istorija. Dėdė ją atvežė iš kaimo į miestą, norėdamas parodyti ją gydytojui ir “sutvarkyti” neštumą, bet mergaitė nuo jo pabėgo. Svetimame mieste, tarp svetimų žmonių ieško sau ir savo “auksiniam kumeliukui” prieglobščio. Pati stokodama meilės, gailėščio, geraširdė alkana mergaitė sugeba užjausti gyvenimu nusivylusiam vyrui, paguosti jį. Jai gaila ir “gražios ponios”, kuri nori vakų, bet negali jų turėti ir siūlo mergaitei gyvenimą savo namuose. “Graži ponia” (puikus aktorės emocionalumas, kiekvienas gestas turi prasmę) turbūt nelabai užjaučia mergaitei, jai reikia vaiko. Atrodytų, labai gera išeitis mergaitei iš susikloščiusios situacijos, bet mergaitė turi savo vertybių sistemą ir atsisako taip išspręsti savo problemas. Ji prašosi pagalbos iš gydytojo ir jo kabinete gimdo savo “auksinį kumeliuką”.

Spektaklis man patiko aktoriu vaidyba, muzika, šviesomis, savotišku humoru. Spektaklis patiko ir tuo, kad jame nėra teigiamų ir neigiamų personažų. Kiekvienas žmogus turi kažkokią savo tiesą, savaip laimingas ir nelaimingas. Siekiama ne teisti žmones, bet užjausti jiems. Spektaklis priverčia susimąstyti savo gyvenimu, mūsų visuomenės abėjingumu, propaguoja meilės, užuojautos, pagalbos, atsakomybės jausmus. Šių vertybių labai trūksta jaunimui sparčiai besikeičiančiame, pagundų, pavojų, klystkelių ir rožinių svajonių pilname pasaulyje.

Meninės raiškos schema

Asmens kultūros ugdymas Interesai Sociokultūrinė aplinka

Dalykai Įvertinimas

Deklamavimo būrelis.

Mokykloje per lietuvių kalbos vakarus deklamavome, vaidinome.

Mokyklos deklamavimo konkursuose dalyvavimas.

Miesto deklamavimo konkursuose dalyvavimas.

Mokyklos bibliotekoje su mokytoja rengėmė knygų parodas-pristatymus.

Dramos būrelis

Šeima palaikydavo mano interesus literatūrai, padėdavo ruoštis konkursams, padėdavo ruošti vaidinimo kostiumus, ateidavo į deklamavimo konkursus.

Rusų dramos teatro lankymas kartu su šeima.

Muziejų lankymas visa klase.

Diskotekų lankymas su draugais.

Šejmoje klausėmes populiariosios ir klasikinės muzikos plokštelių.

Literatūra 3 balai

Muzika 1 balas

Dailė 1 balas

Meninės raiškos sistemą stengiuosi tobulinti. Iš mokyklos laikotarpio išliko interesas literatūrai, deklamavimui. Dabar dar reikšmingus gyvenimo įįvykius rašau į savo dienoraštį.