Tekstilė

Turinys

1.Įvadas…………………

……………3

2. Tekstilės raida nuo seniausių laikų iki XXI

a…………..5

3. Renesanso laikotarpio tekstilė (XVI a. pradžia-XVII a.

vidurys)…6

4. Baroko laikotarpio tekstilė (1600-1790

metai)…………..7

5. Klasicizmo laikotarpio tekstilė (1780-

1850)…………..8

6. XIX a. lietuvių

tekstilė……………………

…9

7. Tekstilė 1900-

1918……………………

….10

8. Tekstilė 1932-

1939……………………

….11

9. Tekstilė 1945-

1961……………………

….13

10. Tekstilė 1962-

1975……………………

…15

11. Tekstilė 1976-

1990……………………

…17

12. Tekstilė 1991-

2001……………………

.. 19

13.

Priedai…………………..

……….21

1. Smulkioji

tekstilė………………..

……..22

2. Erdvinė

tekstilė………………..

……….22

3. Bažnytinė

tekstilė………………..

………23

4. Tradicinė liaudies tekstilė.

Juostos……………….27

14. Naudota

literatūra…………………

……28

Įvadas

Verpimo ir audimo pramonės gaminiai vvadinami tekstile. Jai priskiriami

ir pluoštai. Tekstilės samprata kito vis gausėjant žmonių daiktiškajai

aplinkai, plėtojantis technikai bei technologijoms.

Visa tekstilės istorija prasidėjo nuo keturių natūraliųjų pluoštų

gamybos bei apdorojimo ir plėtojosi mažų mažiausiai 7 tūkstančius metų,

kolei XIX amžiaus pabaigoje pradėta gaminti ir dirbtinius pluoštus, verpti

bei sukti verpalus ir siūlus, austi ir megzti iš jų audinius, o iš šių –

gaminti įvairius gaminius.

Archeologiniai kasinėjimai rodo, kokia tvarka žmogus atrado

natūraliuosius pluoštus ir pradėjo juos naudoti savo reikmėms, kad išliktų

ir prisitaikytų prie aplinkos.

Visų pirma žmonės ppradėjo naudoti linus. Apie 5000 m. pr. Kr. Egipte

jau buvo dėvimi lininiai drabužiai.

Dar anksčiau gyvavusiose pirmykštėse bendruomenėse iš lino pluošto

plaušų buvo sukami lynai, o iš linų stiebų audžiami audeklai. Vėlyvajame

akmens amžiuje gyvenę žmonės taip pat buvo verpėjai ir audėjai.

Vėliau pradėtos naudoti vilnos. 4000 m. pr. Kr. Mesopotamijoje buvo

auginamos avys, o jų vilnos naudojamos audimui ir pynimui. Archeologiniai

kasinėjimai parodė, kad ir vėlyvajame akmens amžiuje nemažai Šveicarijos

gyventojų augino namines avis. Archeologai, kasinėdami Babiloną, taip pat

atrado mozaiką, kurioje pavaizduotos prijaukintos, naminės avys. Ši mozaika

buvo pagaminta apie 3500 m. pr. Kr.

Dar vėliau žmogaus reikmėms imta naudoti medvilnę. Ankstyvuosiuose

raštiniuose šaltiniuose minima, kad tai buvo Indijoje, apie 3000 m. pr. Kr.

Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog medvilnė galėjo būti naudojama ir daug

anksčiau Egipte. Arabų pirkliai gabeno medvilnę iš Indijos ir Artimųjų Rytų

į Centrinę Aziją ir Kiniją.

Viena įdomiausių ir iki šių dienų neišaiškintų pasaulio mįslių ta, kad

maždaug tuo pat metu medvilnę pradėta auginti, verpti ir austi Azijoje,

viešpataujant antikinei inkų kultūrai, ir tuomet dar neatrastoje

Amerikoje. YYra įvairiausių spėliojimų apie tai, tačiau Egipto piramidėse

rastų mumijų apsiaustai, kurių pagaminimo data siekia 2500 m. pr. Kr., buvo

pasiūti iš audinių, kurių metmenų siūlų skaičius siekia 540. Palyginkime:

šiuolaikinių angliškų audinių metmenų skaičius yra apie 340 siūlų. Ir

šiandien belieka tik stebėtis tų laikų meistrų darbu.

Galiausiai pradėtas naudoti šilko pluoštas, kurio gimtinė yra Kinija.

Legenda sako, kad šį atradimą padarė Kinijos imperatorienė Hsi Ling Chi

apie 2640m. pr. Kr. Netyčia įmetusi šilkaverpio vikšro kokoną į karštą

vandenį, ji pastebėjo ploną šilko plaukelį, atskyrė jį nuo kokono ir

atkreipė dėmesį į jo ilgį bei lankstumą. Šios savybės ir paskatino žmones

imti auginti baltų vilkauogių medžius, kurių lapais šilkaverpio vikšras

minta, juos veisti. Ir jau apie 1400m. pr. Kr. Kinijoje plačiai gaminami

įvairių rūšių šilkiniai audiniai, kurie buvo labai vertinami ir jais net

buvo mokamos duoklės imperatoriams.

XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiuje žmonės sukūrė labai daug cheminio

dirbtinio ir cheminio sintetinio pluošto rūšių, iš kurių gaminama įvairius

verpalus, suka siūlus bei audžia audinius.

Seniausios audimo staklės buvo pagamintos iš dviejų baslių, kurie

įkalami į žemę arba įtvirtinami horizontaliai (vienas viršuje, o kitas –

apačioje) ir tarp jų įtempiami metmenys. Metmenis įtempus vertikaliai – ant

vertikaliųjų staklių (i a. pr. Kr.), audžiama nuo apačios į viršų, žiotis

sudarant tam tikru iešmeliu. Tokiomis staklėmis buvo audžiama senovės

Egipte, Graikijoje, vėliau, – ir Rytų Europoje. Horizontaliosios staklės

(jose metmenys įtempiami horizontaliai) buvo naudojamos apie V amžiuje pr.

Kr. Azijoje, Vidurinėje ir Pietų Amerikoje, ir tik apie XVI a. po Kr.

Vidurio Europoje staklės pradėtos tobulinti, o Vokietijoje net išrastos

tokios, kuriomis galima buvo austi nuo keliolikos iki kelių dešimčių

kaspinų vienu metu.

Anglijoje XVIII a. buvo sukurtos greitaeigės šaudyklės, todėl tapo

įmanoma austi platesnius gaminius. XX a. taip pat buvo išrastos ir

mechaninės audimo staklės bei medvilnės verpimo mašina.

XIX a. pradžioje išrandamos žakardinės audimo mašinos, kuriose

sudėtingų rraštų audiniuose sudarymui pradėtos naudoti perforacinės kortos.

XIX a. sukurtos ir šaudyklinės automatinės audimo staklės.

XX a. viduryje sukurtos ir pradėtos naudoti pneumatinės bei

hidraulinės audimo staklės.

Per 7000 metų paprasti rankų darbo audimo būdai buvo tobulinami,

tačiau nepasikeitė nuo tų laikų, tik tapo labiau mechanizuoti ir spartesni.

Rastos senovinių verpsčių ir staklių detalės rodo, kad jos buvusios

pagamintos tokiu pat principu kaip ir šiuolaikinės milžiniškos tekstilės

audimo mašinos.

Tekstilės raida nuo seniausių laikų iki XXI a.

Ankstyvojo laikotarpio tekstilė (nuo seniausių laikų iki XIV a.)

Paprotys dėti daug įkapių mirusiajam leidžia susidaryti papročių ir

aprangos vaizdą. Moterų kapuose aptikti miniatiūriniai audimo padargų

komplektai (verpstukas su koteliu, bruktuvėlis, šepetukas, lentelės

juostoms vyti) liudija, kad audimo amatas 1-2 m. e. tūkst. sandūroje buvo

pakankamai išvystytas, o audinių liekanos kapavietėse patvirtina

europietiško kostiumo įtaką. Apie moterų ir vyrų drabužių kirpimą žinome

palyginti nedaug. Audinių ir drabužių fragmentai, aptikti kapuose, liudija,

kad lietuvių aprangai darė įtaką Europos kostiumas. Kaip viduramžių

laikotarpio europiečiai, taip ir lietuviai rengėsi dviem drabužių

sluoksniais, dar šaltesniu metų laiku apsigobdami šiltesnį apsiaustą arba

skraistę.

Nuo XII a. Lietuvoje greta vertikalių rėminių staklių pradėjo plisti

horizontalios. Tokiomis staklėmis buvo galima išausti nesudėtingus

dryželių, langelių, eglučių raštus. 15 a. lietuvės moterys mokėjo gražiai

siuvinėti. Išliko 15 a. pabaigos aukso siūlais siuvinėtų dirbinių įvairiu

ornamentu. Meniškų siuvinių Kazimiero Jogailaičio žmona padovanojo Vilniaus

bernardinų bažnyčiai. Iš archeologinių iškasenų, rašytinių šaltinių

(Lietuvos statuto, Jano Dlugošo ir kitų kronikų), meno kūrinių (gotikos

kokliai su moterų atvaizdais, Gniezno katedros bronzinių durų, ant kurių

vaizduojamas prūsų krikštas) susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gotikos

laikotarpiu vyravo trejopas aprangos pobūdis: 1) baltiškojo kostiumo,

susiformavusio iki 13 a., tąsa; 2) Bizantijos aprangos siluetai; 3) Vakarų

Europos kostiumo formos. Valdovai ir didikai sekė Bizantijos ir Europos

madomis, miestelėnai ir valstiečiai rengėsi tradiciniu baltišku kostiumu

arba paprastais drabužiais, neišsiskiriančiais stiliaus bruožais.

Renesanso laikotarpio tekstilė (XVI a. pradžia-XVII a. vidurys)

Renesanso laikotarpiu buvo viena iš labiausiai paplitusių

taikomosios dailės šakų. Vietiniai audimo cechai specializavosi pagal

audinių rūšis. 1579 m. karalius patvirtino Vilniaus audėjų cechą, kiek

vėliau – audimo cechus jau anksčiau veikusius Kaune. Lietuvoje buvo

audžiama drobė, gelumbė ir iki šiol nenustatytų rūšių ornamentuoti

audiniai, kurių raštai priminė flamandiškuosius. Žygimanto Senojo ir

Žygimanto Augusto pomėgis kolekcionuoti gobelenus ir jų gausa Krokuvos

valdovų rezidencijoje skatino ir LDK magnatus domėtis šiais brangiais ir

renesanso laikotarpiu Lietuvoje dar neišplitusiais tekstilės dirbiniais.

Daugiausia gobelenų didikai įsiveždavo iš tuomet klestėjusių Flandrijos

Briuselio gobelenų dirbtuvių. 16 a. vietinė gamyba buvo atsitiktinė,

dažniausiai iš užsienio atvykusių audėjų ir siuvinėtojų kūryba. Spėjama,

kad 16 a. pabaigoje-17 a. pradžioje Vilniuje arba jo apylinkėse veikė

vietinė gobelenų dirbtuvė, kuriai priskiriama 4 figūrinių gobelenų serija

“Credo” (17 a. pr.) su Podbereskių-Zavišų herbais (Krokuvos nacionalinis

muziejus) ir serija “Evangelistai”, priklausiusi Zavišoms (17

a. 3

dešimtmetis, Krokuvos nacionalinis muziejus). Jų kompozicija primena

vėlyvųjų viduramžių knygų miniatiūrą. Vietinius audėjus išduoda dvipusio

audimo technika, kuria Lietuvoje austi lygaus paviršiaus kilimai ir vietinė

vilna. Gausiau išplitę buvo ornamentiniai rištiniai ir lygaus paviršiaus

kilimai, kurie 16-17 a. buvo audžiami LDK maršalkos audykloje Tykocine,

Suraže arba Bialystoke, LDK etmono Stanislovo Koniecpolskio audykloje

Broduose ir iki šiol nenustatytoje audinių dirbtuvėje. Gausiau nei

sudėtingi figūriniai gobelenai buvo išplitęs siuvinėjimas. Siuvinėjimu

puošti drabužiai, audiniai, liturginė tekstilė (vėliavos, baldakimai,

bažnytiniai drabužiai, antepedijai, bursos, kt.), karo palapinės ir

vėliavos, baldų užtiesalai, sienų apmušalai, portjeros. Vartoti tauriųjų

metalų siūlai. Vyravo vingrus augalinis renesanso ornamentas.

Baroko laikotarpio tekstilė (1600-1790 metai)

XVII-XVIII a. cechuose ir dvarų audyklose daugiausia buvo

audžiami vilnoniai, drobiniai ir šilkiniai audiniai drabužiams. Vilniaus

audėjų cechai garsėjo plona raštuota drobe ir gelumbe; abi audinių rūšys

buvo eksportuojamos. Importuojamų šilkinių audinių brangumas skatino šilką

austi vietoje iš importuotos žaliavos. Šilkinių ir kitų margaraščių audinių

ornamentai dažnai priminė tuo metu madingus rytietiškus audinius, 18 a. II

pusėje – Prancūzijos audinių rokoko ornamentus. Itin efektingi audiniai

buvo skirti liturginiams drabužiams. Gausią to laikotarpio liturginės

tekstilės kkolekciją turi Lietuvos dailės muziejus.

XVIII a. tekstilėje svarbią vietą užėmė gobelenų ir rištinių

kilimų menas, plėtojamas daugiausia LDK magnatų dvaruose. Ir vėl šioje

srityje daug nuveikė Nesvyžiaus šakos Radvilos, savo valdose tuometiniuose

LDK pietryčiuose (dab. Lenkija ir Baltarusija) įsteigę vieną po kitos

audyklas: aapie 1740 m. Bialoje ir Myre, 1752 m. Alboje, 1762 Koreličiuose.

Kartonus gobelenams ir kilimams kūrė Radvilų dvaro dailininkai (tėvas ir

sūnus Rudolfas Heskiai, kt.). Buvo audžiami ornamentiniai, portretiniai ir

figūriniai gobelenai, iš kurių garsiausia 10 audinių serija (išliko 5,

saugomi Ukrainos ir Lenkijos muziejuose), šlovinanti Radvilų giminę.

Išlikusiųjų tematika istorinė: “Kariuomenės paradas prie Zabludovo”, “Mūšis

prie Slavečnos”, “Kunigaikščio titulo suteikimas Mikalojui Radvilai

Juodajam” ir kt. Jų daugiafigūrėse kompozicijose baroko bruožai nėra

stipriai išreikšti, jie artimesni klasikiniam bataliniam žanrui.

Mykolas Kazimieras Radvila apie 1743 m. savo valdose Slucke įsteigė

kontušinių juostų manufaktūrą, garsėjusią šilkinėmis juostomis, į Lietuvos

dailės istoriją įėjusiais Slucko juostų pavadinimu. 18 a. II pusėje veikė

ir daugiau kontušo juostų dirbtuvių, tačiau jų dirbiniai nusileido

meniškumu Sluckui.

Nauja manufaktūrų steigimo banga kilo paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos

karaliaus Stanislovo Augusto valdymo laikais (1764-1795). Tuo metu įkurta

Mykolo Kazimiero Oginskio audimo manufaktūra Slonime, veikusi 1770-1780 m.,

audusi gobelenus ir rištinius kilimus. Galbūt 1789 m. Sokolove atidaryta

iki 1793 m. gyvavusi Mykolo Kleopo Oginskio manufaktūra. Karaliaus

patikėtinis LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas Gardine ir jo apylinkėse bei

savo valdose (Postavuose, Sokolove, Lietuvos Breste, kt.) įkūrė apie 25

audimo įmones, vad. “karališkuosius šilko fabrikus”, kuriuose austi

gobelenai, rištiniai kilimai, šilkiniai audiniai, kontušo juostos, tauriųjų

metalų galionai ir kt. Manufaktūrų dirbiniuose Prancūzijos tekstilės

pavyzdžiu vyravo rokokinė ornamentika. Netgi Gardino kontušo juostos buvo

ornamentuotos laisvai, vingiuotomis juostomis išdėstytais augaliniais

motyvais.

Klasicizmo laikotarpio ttekstilė (1780-1850)

Klasicistinio laikotarpio audinių ornamentika tapo smulkesnė,

taisyklingesnė. Itin madingos buvo vertikalios juostos, tarp kurių

įkomponuoti augaliniai motyvai. Klasicistiniais raštais daugiausia

vadovavosi Gardino karališkojo šilko fabriko, veikusio iki 19 a. vidurio,

audėjai. Kitose audimo manufaktūrose vis dar buvo populiarūs barokiniai ir

rokokiniai ornamentai. Iki 19 a. vidurio austos kontušo juostos (Slucko

manufaktūra veikė iki 1844 m.). Jų kompozicija tapo taisyklingesnė,

racionalesnė. Gobelenų dirbtuvės 18 a. bankrutavo arba sunyko dėl brangios

gamybos, didelių mokesčių ir prabangos dirbinių poreikio stokos. Dar

veikusiose mažesnėse audyklose austi rištiniai kilimai, ornamentiniai

gobelenai, plėtoję rytietišką ornamentiką.

Lietuvos klasicistiniai taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniai

pasižymi paprastesnėmis nei Vakarų Europoje formomis ir dekoru. Iš dalies

tai apsprendė pasikeitę užsakovai – ne aristokratai, o miestiečiai ir

smulkieji bajorai.

XIX a. lietuvių tekstilė

XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais, pradėjus steigti mechanizuotas

tekstilės įmones, amatai tolydžio atsiskyrė nuo mašininės gamybos. 18 a.

pabaigoje, sunykus didžiosioms audykloms, veikusioms prie stambiųjų magnatų

dvarų, rankų darbo kilimai ir gobelenai 19 a. buvo audžiami tose vietovėse,

kurios buvo tolėliau nuo mechanizuotų tekstilės centrų. Vietinių audyklų

vietos iki šiol nėra tiksliai nustatytos. Tėra žinoma, kad 19 a. I pusėje

kilimų dirbtuvę turėjo Upytės pavieto maršalka Eidrigevičius. 1840 m. buvo

atidaryta V. Lopacinskio kilimų dirbtuvė. Bydermejerio estetiką labiausiai

atitiko vietinėse dirbtuvėse išausti rištiniai kilimai ir ornamentiniai

gobelenai, literatūroje įsitvirtinę “dvarų kilimų” terminu. Austos

kompozicijos buvo dekoruojamos supaprastinto piešinio augaline ornamentika

– dažniausiai vingriomis šakelėmis, gėlėmis ir augalų vainiku centre.

Motyvų atranka ir šviesus arba neutralus koloritas buvo įtakoti 18 a. Ii

pusėje veikusio Gardino karališkojo šilko fabriko dirbinių, liaudies meno

ir įvežtinės tekstilės pavyzdžių.

Nuo 19 a. vidurio unikalioji tekstilė išgyveno nuopolį. Audimas

tapo namudiniu moterų užsiėmimu. Romantizmo įtakoje susidomėjus lietuvių

liaudies audiniais, aristokratai skatino kaimo moteris austi liaudiškos

stilistikos audinius ir 19 a. II pusėje netgi įsteigė keletą dirbtuvių.

Žymiausia iš jų – Šėtoje nuo 19 a. pabaigos veikusi “Birutė”. 19 amžius –

siuvinėjimo atgimimo laikotarpis. 1835 m. atidaryta A. Mozerio nėrinių ir

siuvinėjimo dirbtuvė Naujojoje Vilnioje. Itin madingas buvo dekoratyvinių

dirbinių ir paveikslėlių siuvinėjimas kryželiu, biseriu (stiklo

karoliukais), tiksliai atkartojant tapybiškus efektus. Lietuvos dailės

muziejus yra sukaupęs vertingą biserio siuvinių kolekciją. Veikiant

romantizmui, išplito nėriniai, aukso ir sidabro siūlų dekoratyvinės

juostelės (galionai), kuriomis buvo apsiuvami pasaulietiniai ir bažnytiniai

drabužiai. Jas nėrė amatininkų dirbtuvėlės ir jau anksčiau egzistavę šios

rūšies tekstilės dirbinių cechai.

1875 m. duomenimis Lietuvoje veikė 5 šilkinių ir keletas didesnių lininių

audinių įmonių. Svarbesnių audimo fabrikų įsteigta tik 19 a. pabaigoje.

Stambesnės tekstilės įmonės neišsilaikė dėl Rusijos, Lenkijos ir Vakarų

Europos

konkurencijos.

Tekstilė 1900-1918

XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Vakarų Europos tekstilės plėtotę

paskatino kitų sričių dailininkų kūryba audimo mene. Vieni pirmųjų jėgas

gobelene išbandė Aristide Maillol ir tapytojas Jules Flandrin. Tuo tarpu

Lietuvoje amžiaus pradžioje nebuvo tekstilininkų profesionalų. 1900 m.

Vilniuje surengtoje baldų iir audinių parodoje buvo eksponuoti tradiciniai

liaudiški audiniai, išausti Šėtoje veikusiose audimo dirbtuvėje “Birutė”

(dirbtuvę dar 1896 m. įkūrė bankininkas ir dailės mecenatas Juozapas

Montvila). Pirmosiose lietuvių dailės parodose profesionalių dirbinių stoką

atstojo kaimo audėjų juostos, lovatiesės, staltiesės, prijuostės. Tiesa,

1910 m. Ketvirtojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje, buvo demonstruoti

pagal Kazimiero Stabrausko projektus Sofijos Zyberk-Plater dirbtuvėje

netoli Vitebsko išausti kilimai. 1911 m. kaimo audėjų veiklą norėjusios

paskatinti dvarininkės subūrė Audimo draugiją. Tolesnę liaudies amatus

puoselėjusios draugijos veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Karo

metu (1916) Vilniuje, Didžiojoje gatvėje įsteigtuose Darbo namuose, veikė

audimo dirbtuvės. Jose buvo audžiamos juostos. Tais pačiais metais

organizuotoje Darbo namų meistrų parodoje buvo eksponuota apie 300 juostų.

Atsirado norinčių jų įsigyti. Lietuviškų juostų paklausa okupuotame

Vilniuje buvo tokia didelė, kad juostų dirbtuves pradėta steigti vaikų

prieglaudose. Iš tokių dirbtuvėlių garsiausia buvo veikusi Šv. Mikalojaus

prieglaudoje.

Tekstilė 1932-1939

Tekstilės padėtis nedaug pakito ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Jokia mokykla, išskyrus keletą amatų ir žemės ūkio mokyklų, nerengė

tekstilininkų. Kilimų studija Kauno taikomosios dailės mokykloje

(perorganizuotoje iš Kauno meno mokyklos) atidaryta tik 1940 m., prieš pat

sovietų okupaciją. Tarp stipendininkų, Švietimo ministerijos siunčiamų

mokytis į užsienio dailės mokyklas, neatsirado nė vieno, ketinusio

studijuoti audimą.

Lietuvoje tarpukaryje tekstilę kūrė tik dailininkų pora Antanas ir

Anastazija Tamošaičiai. Antanas Tamošaitis (g. 1906) Kauno meno mokykloje

1929 m. baigė grafikos specialybę. Domėjosi lietuvių liaudies menu, jį

rinko ir fiksavo tuo tikslu

rengiamose ekspedicijose. Išmoko austi. Dėstė

grafikos metodiką Kauno meno mokykloje ir dailę bei audimo pagrindus iškart

keliose specializuotose mokyklose ir Dotnuvos žemės ūkio akademijoje. 1931-

1940 m. dirbo Žemės ūkio rūmų audimo instruktoriumi ir Liaudies meno bei

namų pramonės skyriaus vedėju. Žemės ūkio rūmų organizuotuose audimo

kursuose mokė moteris austi. A. Tamošaitis buvo įsitikinęs, kad tautinių

raštų pagrindu galima kurti modernų meną. Anastazija Tamošaitienė (1910-

1991) baigė Kauno moterų dailės darbų mokyklą 1931 m. Nuodugniai studijavo

audimą ir rankdarbius Lietuvoje bei užsienyje (Švedijoje). Ne vieną vasarą

dėstė audimą ir mmezgimą Žemės ūkio rūmų organizuotuose kursuose įvairiuose

Lietuvos kampeliuose. 1936 m. Kaune ir 1934-1940 m. Ąžuolų Būdoje veikė

privatūs Tamošaičių audimo kursai.

A. ir A. Tamošaičiai projektavo ir audė įvairius tekstilės dirbinius:

audinius drabužiams, dekoratyvinę tekstilę (portjeras, užtiesalus,

takelius, servetėles, kt.) ir grindų bei sienų kilimus. Vienus darbus

dailininkai ausdavo patys, kitus – padedami kursų audėjų. Tamošaičių

dirbiniai buvo dekoruojami lietuvių liaudies audinių ornamentais:

keturnyčiais ir aštuonnyčiais dimų raštais, rinktinių ir kaišytinių audinių

bei juostų dekoru. Kūrinių savitumas atsiskleidė parenkant ornamentus, juos

originaliai išdėstant ir savitai stilizuojant – stambinant, smulkinant,

keičiant proporcijas. Ne visi kilimai buvo vienodai išraiškingi.

Nenatūraliai atrodė milžiniškos tulpių puokštės iš suvalkiečių prijuosčių,

įkomponuotos dideliame sienos kilime. Meniškesnės tos kompozicijos, kurių

dekoras parinktas iš vienos rūšies liaudies tekstilės (tik juostų arba tik

lovatiesių ir pan.). Sumodernintuose liaudiškuose raštuose jaučiama art

deco įtaka. Tamošaičiai audė ornamentinius gobelenus (tokiais audiniais

buvo apmuštos jų nuosavo namo Kaune, Tunelio gatvėje, sienos. Tačiau

figūrinių kompozicijų nekūrė.

A. ir A. Tamošaičiai garsėjo ne tik kilimais, bet ir švietėjiška

veikla. Abu buvo liaudies meno puoselėtojai. Tyrinėjo ir populiarino

lietuvių liaudies kostiumą: aprašė, sugrupavo apylinkėmis, nupiešė jų

pavyzdžius. A. Tamošaitis buvo Žemės ūkio rūmų tęstinio leidinio “Sodžiaus

menas” (8 knygos, 1931-1939), populiarinusio liaudies meną, sudarytojas ir

redaktorius. A. Tamošaitienė parašė “Mezgimą” (1935), “Mergaičių darbelius”

(1937), “Namie austus drabužius” (1937), “Mūsų rankdarbius” (1939).

Dailininkų pora surengė keletą parodų. 1935 m. Kaune, Vytauto Didžiojo

kultūros muziejuje organizuota A. Tamošaičio kilimų paroda, o 1935 ir 1938

m. Kaune, Žemės ūkio rūmuose, surengtos abiejų dailininkų parodos.

Dailininkai dalyvavo ir pasaulinėse parodose. Tarptautinėje amatų parodoje

Berlyne 1938 m. A. Tamošaitienė sėdo prie staklių ir demonstravo, kaip

audžia lietuvaitės.

A. ir AA. Tamošaičių kilimai buvo vieninteliai profesionaliosios

tekstilės dirbiniai tarpukario Lietuvoje. Juos noriai įsigydavo įstaigos,

organizacijos, privatūs asmenys. Dailininkų kūryba buvo grįsta tautinio

stiliaus plėtote. Jų veikla žadino visuomenės domėjimąsi tautinių audinių

grožiu, skatino etnografiniu pagrindu kurti šiuolaikinį meną. Tamošaičių

tautiniai kilimai net keletą dešimtmečių į priekį apsprendė liaudiškumo

standartus profesionaliojoje tekstilėje.

Tekstilė 1945-1961

XX a. II pusės tekstilės istorija pradedama 1940-aisiais, kuomet Kauno

taikomosios dailės mokykloje, perorganizuotoje iš Kauno meno mokyklos,

atidaryta Kilimų studija. Pradžioje studijai vadovavo grafikas Viktoras

Petravičius, sudaręs pirmąją mokymo programą. 1942 m. jį pakeitė

tekstilininkas A. TTamošaitis. Audimo instruktore dirbo A. Tamošaitienė.

1942 m. vasarą studentų kilimai ir jų projektai buvo eksponuoti instituto

studentų darbų parodoje Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. Karo metu

neparuoštas nė vienas tekstilininkas. 1944 m. institutui atnaujinus savo

veiklą, susirūpinta audyklos įrengimu (evakuojant inventorių, dingo audimo

staklės), studijos dėstytojų personalo atnaujinimu (baigiantis karui, iš

Lietuvos pasitraukė A. ir A. Tamošaičiai, V. Petravičius). 1946 m. studijai

vadovauti paskirtas scenografas Liudas Truikys, kurį, 1948 m. apkaltinus

formalizmu, privertė atsisakyti pareigų. Laikinai studijai vadovauti

paskirtas instituto direktorius Jonas Vaitys. 1951 m. sujungus Kauno ir

Vilniaus aukštąsias dailės mokyklas į vieną LTSR valstybinį dailės

institutą, Tekstilės katedra perkelta į Vilnių. Jos vedėju paskirtas Juozas

Balčikonis.

Nepaisant pokario sunkumų, 5 dešimtmečio pabaigoje – 6

dešimtmetyje į Lietuvos dailės gyvenimą įsiliejo pirmieji Kauno taikomosios

ir dekoratyvinės dailės institute (o nuo 1951 m. LTSR valst. dailės

institute) parengti tekstilininkai: Anelė Mironaitė, Zenonas Varnauskas, J.

Balčikonis, Adolfina Narbutaitė, Marija Straigytė-Žuklienė, Marija Dūdienė,

Marija Švažienė, Vladas Daujotas, Genovaitė Žilinskaitė, Ramutė Jasudytė ir

kt.

5-6-ojo dešimtmečių sovietinės estetikos nuostatoms pakluso nedaugelis

lietuvių tekstilininkų. Tuo metu visoje Sovietų Sąjungoje buvo audžiami

žymių politikų ir kultūros veikėjų portretai, politiškai angažuotos

figūrinės kompozicijos, kuriose tikroviškai modeliuota forma, taikyta

linijinė perspektyva, laikytasi vaizduojamosios dailės komponavimo

principų. Lietuvių rištiniai siužetiniai kilimai (gobelenas Maskvos

funkcionierių laikytas “vergvaldine technika”, todėl buvo draudžiamas),

vyravę pokario laikotarpyje, buvo komponuojami kilimų studijos vedėjo L.

Truikio propaguotu registriniu būdu – juostomis ritmiškai dėstant žmonių

figūras, augalus ir kitus motyvus, ornamentuojant pačią figūrinę sceną.

Tokiais bruožais pasižymi A. Mironaitės “Ir sulaukėm martelės” (1947), J.

Balčikonio “Rugiapjūtė” (1947) bei “Derliaus nuėmimas” (1950), V. Daujoto

“Trys seselės rengė brolelį į karą” (1957). Registrinės kompozicijos dėka

išvengta perdėto siužeto plėtojimo ir detališkumo.

Tam tikri nukrypimai nuo dekoratyvumo principų pastebimi 6-ojo dešimtmečio

pradžioje (M. Dūdienė “Laiminga vaikystė”, 1952; M. Dūdienės ir A.

Mironaitės Stalino portretai, 1952, 1953). Tačiau tokių bandymų pasitaikė

nedaug. Buvo toleruojami liaudiškos stilistikos ornamentiniai audiniai ir

kilimai. Ideologinį turinį jiems suteikdavo sovietinė simbolika, įpinta

tarp lietuviškų raštų, perkeltų iš lietuvių liaudies audinių, skrynių

tapybos ir medžio drožinių. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje visoje Sovietų

Sąjungoje prabilta apie pseudoliaudiškų skolinių ir ideologinių ženklų

samplaikos ydingumą mene.

Pagrindinę tekstilės kryptį tuo laikotarpiu nulėmė augančios pramoninės

tekstilės poreikiai. 1956 m. Vilniuje buvo įsteigtas verpimo-audimo

kombinatas “Audėjas”, tenkinęs augančią baldų apmušalų ir kitokių

dekoratyvinių audinių paklausą. Panevėžio linų kombinate pirmą kartą visoje

Sovietų Sąjungoje spausdintine technika imta marginti drobinius audinius,

skirtus interjero apipavidalinimui. Audiniai buvo dekoruojami moderniu

apibendrintu, geometrizuotu piešiniu. Jų struktūra buvo laisva, nutolusi

nuo griežtos senųjų audinių vertikalių ir horizontalių ašių struktūros

(Liudos Skodžiūtės, Aniceto Jonučio, Marijos Rinkevičiūtės-Žilevičienės ir

kitų audiniai). Lietuvių tekstilininkų spausdintinės užuolaidos su

pasisekimu demonstruotos 1960 m. Maskvoje surengtoje parodoje “Tarybiniam

Pabaltijui 20 metų”. 1956 m. pradėtas organizuoti pirmasis pramoninių

kilimų fabrikas Lentvaryje. Pradžioje jis veikė kaip “Drobės” fabriko

cechas, 1957 m. jjam suteiktas savarankiškos įmonės statusas. Iki 1961 m.

šio fabriko, kaip ir kitų tekstilės pramonės įmonių stilių formavo Dailės

instituto tekstilės absolventai. 1945-1960 m. buvo padėti pagrindai visų

rūšių tekstilės plėtotei, davę rezultatų jau kitame etape, 7-ajame

dešimtmetyje.

Tekstilė 1962-1975

Naujojo stiliaus požymiai lietuvių tekstilėje pasireiškė 7-ojo

dešimtmečio pradžioje, pirmiausia iki tol Lietuvoje nevartotos audimo

technikos – batikos ir riju kompozicijose. Tekstilė Lietuvoje iki tol

niekad nebuvo tokia įvairi technikos požiūriu – batika, aplikacija,

spausdintinė, rištinė, riju rištinė, gobelenas. Rytietiško rišimo darbai

nunyko 7-ojo dešimtmečio I pusėje. Jiems liko ištikimi tik pavieniai

konservatyvesni dailininkai. Stambaus riju mazgo galimybės (iš

dekoratyvinių plokštumėlių sukomponuotas siluetinis vaizdas) atitiko

modernumo kriterijus. Lakoniško piešinio, apibendrintos formos dekoratyvių

riju darbų sukūrė Juozas Balčikonis (“Žiema”, “Kolūkio laukeliuose”, abu

1962; “Žiedai tėvynei, 1965), Marija Dūdienė (“Daina tėvynei”, 1967),

Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė (“Miško kirtėjai”, 1964), Marija Švažienė

(“Pavasaris”, “Merginos”, abu 1964), Genovaitė Žilinskaitė (“Spalis”,

1968), Marija Rinkevičiūtė-Žilevičienė (1968). Kaip reakcija į pokario

laikotarpio susmulkėjimą ir detalizavimą plito monumentalaus vaizdo,

sintetinės ir racionalios formos riju darbai.

Tą patį galima pasakyti ir apie batikas, kurias kurdami, tekstilininkai

dažnai sekė grafikos lakštuose paplitusiomis schemomis, ornamentavo vaizdą,

panašiai stilizavo piešinį, tokiais pačiais liaudiškais raštais margino

austo kūrinio foną. Kaip ir to meto grafikoje bei monumentaliojoje

dekoratyvinėje dailėje, analogiškai plėtojo struktūrinį ritminį pradą.

Vystė muzikalios, poetiškai pakilios ir lyriškos kompozicijos kryptį.

Savitų batikų 7-ajame dešimtmetyje – 8-ojo I pusėje sukūrė Juozas

Balčikonis

(g. 1924). Paminėtini etapiniai jo kūriniai – batikos “Nebus

ponų nei bajorų” (1962), “Liaudies šventė” (1967), “Sutartinė” (1968),

kurie laikytini kūrybiško liaudies tradicijos plėtojimo pavyzdžiais.

Batikos kompozicijų sukūrė Kazė Zimblytė (“Kilimėlis”, 1962) Liucija

Šulgaitė (“Taika”, 1964), M. Levitan-Babenskienė (“Pavasario šventė”,

1967), Zinaida Dargienė (“Motina su vaiku”, 1967).

1961 m. Lozanoje (Šveicarija) buvo įkurtas Tarptautinis senojo ir

šiuolaikinio gobeleno centras (CITAM – Centre Internationale de la

Tapisserie Ancienne et Moderne), nuo 1962 m. pradėjęs rengti tarptautines

Lozanos tekstilės bienales. Lozanos bienalės tapo kardinalių permainų

unikaliajame audimo mene arena. III Lozanos bienalėje (1968) pasirodė

trimatė tekstilės plastika. Tekstilė tapo konceptualiu parodiniu kūriniu su

stipriai išreikšta autoriaus individualybe. Atsisakyta šimtmečiais

nekitusios tekstilės funkcijos puošti architektūrą (nors architektūrinės

tekstilės kryptis greta parodinės sėkmingai buvo plėtojama). Prie staklių

sėdusiam dailininkui audimas tapo improvizacija, plastinių idėjų

inspiracijos šaltiniu. 7-ojo dešimtmečio pokyčiai Vakarų Europos mene

netruko atsiskleisti ir lietuvių kūriniuose. Susidomėta gobeleno technika,

jos vaizdinėmis galimybėmis. Lietuvių tekstilininkai pradėjo austi

gobelenus 7-ojo dešimtmečio viduryje. 1966 m. respublikinėje taikomosios

dailės parodoje gobelenai sudarė didesniąją sienos kilimų dalį. Dar daugiau

jų buvo specializuotoje Lietuviškų kilimų parodoje, surengtoje 1972 m.

Vilniuje. DDidelę įtaką, įsisavinant gobeleno techniką, suvaidino lenkų

gobelenas, su kuriuo pirmą kartą lietuviai galėjo susipažinti 1966 m.

Rygoje veikusioje Lenkijos gobelenų parodoje.

7-ojo dešimtmečio pabaigoje į Lietuvos meninį gyvenimą įsiliejo jaunoji

tekstilininkų karta: Danutė Kvietkevičiūtė, Medardas Šimelis, Zina

Kalpokovaitė-Vogėlienė, Regina Sipavičiūtė ir kt. Greitai šių ir vyresnės

kartos tekstilininkų (J. Balčikonio, M. Švažienės, R. Jasudytės, M. Levitan-

Babenskienės) darbai sudarydavo respublikinių taikomosios dailės parodų

branduolį.

7-ojo dešimtmečio pabaigos – 8-ojo dešimtmečio pirmosios pusės gobelenuose

vyravo etnografinė tema: liaudies šventės ir žaidimai, Užgavėnių

personažai, liaudies dainų motyvai. Ryškiausi liaudiškos tematikos darbai

buvo Sigitos Baltakienės “Liaudies žaidimai” (1967) ir “Žemaitiški

žaidimai” (1971), Dalios Aksamitauskaitės-Valatkienės “Žirgelį balnojau”

(1968), Laimos Tulytės-Janulienės “Už tėvynę” (1968), Ramutės Jasudytės

“Lietuvaitės” (1968), D. Kvietkevičiūtės “Oi ūžia ąžuolėliai” ir “Vilniaus

milžinai” (abu 1968), Eugenijos Jasiūnaitės “Daina” (1970), Marijos

Straigytės-Žuklienės “Subatos vakarėlį” (1970) ir kt. Šie gobelenai

pasižymi plokštumine, statiška, ritmiška kompozicija, sąmoningai

supaprastintu ar net suprimityvintu piešiniu.

Savitai folklorinę temą plėtojo Ramutė Jasudytė (g. 1930), šiuo laikotarpiu

pradėjusi kurti įsimintiną ciklą “Kovos su kryžiuočiais” (1973-1978)

Vilniaus universitetui, susidedantį iš gobelenų “Broleliai” (1973-1975),

“Gulbelė” (1975-1976) ir “Sesulių” (1976-1978). Dailininkė akcentavo ne

veiksmo siužetiškumą, o ppoetišką, neapibrėžtą laiko ir vietos atžvilgiu

istorinę situaciją.

Išsiskyrė Marijos Švažienės (g. 1930) kūryba. Jos to laikotarpio gobelenai

buvo grįsti sąlygiškų spalvų plotų ir linijų derme. Dailininkė plėtojo

stilistiką, artimą to meto Vakarų Europos gobelenui. Tai patvirtino ir 1970

m. surengta autorinė paroda, kurioje autorė eksponavo pirmą Lietuvoje

erdvinį gobeleną “Plaštakės” (1970) ir nemažai novatoriškų, ekspresyvių

abstrakčių kompozicijų. Tai gobelenai “Kaštonai” (1964), “Miestas” (1967),

“Kosmosas” (1968).

Formuojant lietuvių tekstilės įvaizdį kaip lyriškos, poetiškos ir

muzikalios, daug prisidėjo Juozo Balčikonio kūryba. Dailininko 7-ojo

dešimtmečio pabaigos – 8-ojo dešimtmečio kūrinius galima nagrinėti kaip

muzikinio iir tapybinio prado susiliejimo pavyzdžius. “Mėnesienos sonata”

(1972), “Gintaro krašto daina” (1972), “Poezijos pavasaris” (1974) grįsti

archaizuoto piešinio motyvais, ištirpstančiais pulsuojančio ritmo linijose.

Tokį betarpišką motyvo suliejimą su fonu tuo laikotarpiu buvo pamėgę

dauguma tekstilininkų. Į muzikalias ritmines struktūras pasirinktus gamtos

motyvus mėgo skaidyti Bronė Valantinaitė-Jokūbonienė (g. 1926). Dailininkės

gobelenuose tam tikru gamtos motyvu (paukščio plunksna, kriaukle, gėlės

žiedu, medžio lapu) buvo atskleidžiamos žmogaus vidinio pasaulio būsenos.

Penkių kriauklių derinys “Kriauklėse” (1973) simbolizavo ramybę ir

harmoniją, suskilusi kriauklė “Šventėje” (1975) – netekties skausmą ir

pergalės džiaugsmą, didžiulis lapas “Džiaugsme” (1975) – mažorišką, pakilią

nuotaiką.

1961-1975 m. lietuvių tekstilė brendo, įsisavindama naują techniką ir

kūrybiškai plėtodama tradicinius bruožus, nubrėždama tuos kelius ir

tendencijas, kurie buvo išplėtoti kitame kūrybos etape.

Tekstilė 1976-1990

Tai lietuvių tekstilės brandos periodas, kuriuo įsisavintos naujos

temos ir formos naujovės. Aktyviai reiškėsi įvairių kartų tekstilininkai:

greta vyresniųjų J. Balčikonio, V. Daujoto, M. Švažienės, B. Valantinaitės-

Jokūbonienės R. Jasudytės sėkmingai kūrė viduriniosios (D. Kvietkevičiūtė,

M. Šimelis, Z. Alinskaitė-Mickonienė, R. Sipavičiūtė, J. Urbienė, Z.

Kalpokovaitė-Vogėlienė) ir jaunesnės kartos (S. Giedrimienė, F.

Jakubauskas) tekstilininkai.

8-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje susiklostė lietuvių tekstilės

skiriamieji bruožai. Gobeleną dailininkai traktavo kaip savo išgyvenimų ir

idealų deklaravimo priemonę. Sustiprėjo kūrinių prasminis kryptingumas.

Nusistovėjo medernumo ir tradicijos santykis. Tipingame lietuviškame

gobelene vyravo ritminė struktūrinė vaizdo sankloda, plokštuminė erdvės

traktuotė. Dažnai visa erdvė buvo skaidoma į ritminius struktūrinius

dėmenis, kurių dėka motyvai su fonu betarpiškai susiliedavo. Pabrėžtas

ritminis pradas, subtili artimų tonų spalvų gama suteikdavo kūriniui

muzikalumo, lyriškumo, poetiškumo. Būdingais lietuviško gobeleno kūrėjais

ir šiame etape galima laikyti Juozą Balčikonį ir Bronę Valantinaitę-

Jokūbonienę. J. Balčikonis ir šiame laikotarpyje toliau plėtojo jau

ankstesniuose darbuose pradėtą konstruktyvios, ritmiškos struktūros kūrinio

liniją. Ciklas “Metų laikai” I-IV (1975-1980) ir “Apmąstymai apie Visatos

žiedą” (1983) – tai sodrių, plastiškai aktyvių, tapybiškų gobelenų

pavyzdžiai. B. Valantinaitės-Jokūbonienės kūrybos savitumas atsiskleidė

gobelenuose “Keliai” (1977), “Ąžuolai” II (1982) ir “Jaunuolynas” (1983;

abu – LKP CK mažojoje posėdžių salėje, dab. LR Vyriausybės rūmai). Už du

pastaruosius 1985 m. dailininkė buvo apdovanota TSRS Dailės akademijos

sidabro medaliu.

Į erdvės perteikimo plokštumoje problemas šiuo laikotarpiu gilinosi M.

Švažienė. Ji drąsiai laužė nusistovėjusį gobeleno stačiakampį į atsajas, iš

šonų pritvirtinamas dalis, siekdama keliaplanės gilumos įspūdžio (“Žiema”,

1976). Perteikti gilumą bandė dinamiškai formuodama plokštumos struktūrą

(“Erdvėje”, 1977). Dinamiškos ir statiškos erdvės priešpriešos įspūdžiu

savo kūrybą tuo metu grindė Salvinija Giedrimienė (g. 1948). Viename

įspūdingiausių lietuvių gobelenų “Pralekiantis ekspresas” (1980)

tekstilininkė sugretino erdviškai tikslaus idiliško peizažo intarpus su

dekoratyviai traktuota “ekspreso” juosta. Šis principas S. Giedrimienės

buvo plėtojamas ir tolesnėje kūryboje. “Kintančiuose motyvuose” (1982;

Pabaltijo taikomosios dailės trienalės 1982 m. medalis) efemeriški erdvės

plotai derinami su ryškiai mėlynomis, dekoratyviomis properšomis, ryškiomis

neono juostomis. Gobelenuose “Juostuotas audinys” (1986) ir “Languotas

audinys” (1987) pro ryškius, žemaičių audinių koloritą primenančius spalvų

plotus besiskverbią vaizdiniai motyvai stiprina kūrinio prasmines užuominas

apie aamžino ir laikino sandūrą.

Sudėtingas žmogaus egzistencijos problemas sprendė Danutė Kvietkevičiūtė

(g. 1939), pirmoji iš lietuvių tekstilininkų apnuoginusi žmogaus vizijų,

sapnų, pasąmonės pasaulį. Dailininkės gobelenuose subtiliai, tarsi

poezijoje lyrinio herojaus balsu prabylama į žiūrovą. Savita gobelenų

kompozicija, sudaryta tarsi iš pabirų, atsietų vaizdinių elementų, kuriuos

jungia vientisas koloritas, pabrėžtinai ritminis pradas arba ryškiai

išreikšta kūrinio idėja. Tokie yra gobelenai “Duonos žydėjimas” (1977),

“Minties greičiu” (1978), “Karo metų rauda” (“Gyventi”I, 1980), “Gyventi”

II (1981-1982).

Zita Alinskaitė-Mickonienė (g. 1939) – viena iš nedaugelio, bandžiusių

apriboti meninę išraišką nuo siužetinės linijos. Jos gobelenai “Išeinantis

kalnas” (1980), “Jūros balsas” (1982), “Žemės ritmai” (1983), “Gimtoji žemė

Sūduva” (1986) – tai kūriniai, kuriuose minimaliomis priemonėmis

atskleidžiamas savitas pasaulėvaizdis. Plastinės kalbos minimalizmo

tendencijos būdingos ir Honoratai Razmienei (g. 1930). Tekstilės

kompozicijose iš lino “Rugių žydėjimas” (1983), “Dekoratyvinis” (1985),

“Duona” (1985) nėra iliustratyvaus temos plėtojimo, apsiribojama skirtingų

paviršiaus faktūrų išraiškos, grubaus lininio audinio iškalba. Savitai šiuo

laikotarpiu atsiskleidė Zinos Kalpokovaitės-Vogėlienės (g. 1941) kūryba.

Išbandžiusi griežtai geometrinės struktūros kompozicijų įtaigą, dailininkė

atsidėjo subtilios tapybiškos išraiškos gobelene ieškojimams. Tokiuose

darbuose operuojama tapybiškais abstrakčių formų deriniais, jų

proporcijomis, kontrastais bei niuansais. Vyrauja sodrūs, tapybiški tonai,

perteikiantys nuotaiką ir kūrinio idėją. Vienas po kito buvo nuausti

“Nerimas” (1987; Pabaltijo taikomosios dailės trienalės medalis?), “Nakties

šviesoje” (1987), “Lemtis” (1988).

Toliau “Kovų su kryžiuočiais” ciklą tęsė Ramutė Jasudytė (g. 1930),

užbaigusi paskutinę ciklo dalį “Sesulės” (1976-1978) ir ta pačia stilistika

išaudusi ciklą “Lietuva”

(1979-1983). Istorinės temos versiją dailininkė

papasakojo tautosakos personažų lūpomis, nekonkretindama veiksmo vietos ir

laiko, pateikdama savitą, supoetintą temos interpretaciją. Šiuo laikotarpiu

brendo Felikso Jakubausko (g. 1949) kūryba. 1980 m. baigęs Aukštąją

taikomosios dailės mokyklą Budapešte, pradžioje dailininkas kūrė

siužetinius gobelenus, individualiai interpretuodamas literatūrinę fabulą

(“Stiklo karoliukų žaidimas”, 1985; “Virš mano slėnio juodas debesis”,

1987), vėliau linko į santūresnę išraišką. Apribojant meninę kalbą svarbi

buvo tekstilininko smulkioji tekstilė, išausta 9-ajame dešimtmetyje

(“Ražienos”, 1983). Zofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė (g. 1928) buvo viena

iš nedaugelio, formavusi vaizdą kilime reljefiškai, autorinės rištinės

technikos būdu (“Poezija”, 1980). Mina LLevitan-Babenskienė (g. 1932) visą

kūrybinę energiją skyrė architektūrinės tekstilės kūrmuii (“Himnas saulei”,

1977 Maskvos onkologiniame centre; “Erdvinė kompozicija”, 1980 Maskvos

olimpiniame spaudos centre). Reikšmingų tekstilės darbų šiame laikotarpyje

sukūrė Aušra Tuminaitė-Kučinskienė (“Eglė žalčių karalienė”, 1978,

Klaipėdos santuokų rūmuose), J. Urbienė (“Laiko tėkmė. Žalgiris”, 1977,

Trakų pilyje), Eugenija Jasiūnaitė (“Šventė”, 1978), Zinaida Dargienė

(“Laiko sąskambiai”, 1982), M. Šimelis (“Vaidinimai”, 1982, Valstybiniame

jaunimo teatre) Birutė Vaitekūnienė (“Keturi vakarai teatre”, 1986), Irena

Vabalienė (“Ramuma”, 1982).

9-asis dešimtmetis – smulkiosios tekstilės gimimo laikotarpis. 1983 m.

Vilniuje buvo surengta pirmoji tekstilės miniatiūrų paroda. Pradžioje

dailininkai audė miniatiūrines didelio formato gobelenų kopijas. Vėliau

buvo perprasta tekstilės miniatiūros specifika ir šioje srityje įsivyravo

eksperimentinė dvasia. Smulkus tekstilės dirbinys tapo eksperimentų

objektu. Dailininkai pradėjo kurti trimatę plastiką, išbandė netekstilines

medžiagas (medį, metalą, stiklą, popierių), prisiminė primirštą aplikaciją,

pynimą, nėrimą ir kt. Įtaigių, įsimenančių tekstilės miniatiūrų sukūrė D.

Kvietkevičiūtė, Z. Kalpokovaitė-Vogėlienė, F. Jakubauskas, D. Buivydaitė-

Aleknienė, J. Urbienė, V. Jūrevičius, R. Sipavičiūtė, B. Sarapienė, D.

Verseckaitė-Brogienė, M. Sinkevičienė, B. Lapinskienė, D. Šimelienė ir kt.

Smulkioji tekstilė paskatino eksperimentus ir naujų išraiškos kelių

ieškojimą.

Tekstilė 1991-2001

Pakitusi dailės situacija po nepriklausomybės atkūrimo netruko

atsispindėti ir tekstilės kūrinių pobūdyje. 10-ojo dešimtmečio pradžioje

šioje srityje pasireiškė tam tikras atoslūgis. Didelio formato,

monumentalūs gobelenai, dar 9-ajame dešimtmetyje apsprendę bendrą lietuvių

tekstilės panoramą, dabar išvis nunyko. Nustojus gobelenus komponuoti

architektūrinėje erdvėje, sumažėjo audžiamų formatai, pradėjo kisti

stilistika, nulemta postmodernistinio dailininko žvilgsnio į aplinką. Apie

10-ojo dešimtmečio vidurį tekstilė pradėjo tiestis, ieškoti naujų medžiagų

ir išraiškos demonstravimo būdų. Svarbią vietą prisitaikant prie naujų

kūrybos sąlygų suvaidino didėjanti galimybė parodyti savo kūrybą užsienio

parodose. O tarptautinių parodų pasitaikė įvairių: smulkiosios tekstilės,

skiautinių, siuvinėjimo, specializuotų gobeleno ir pan.

Atsivėrę sienos patvirtino sseną kaip pats audimas tiesą, kad tekstilė – tai

ne tik audimas, bet ir siuvinėjimas, pynimas, aplikavimas, vėlimas,

daigstymas, spausdinimas. O kur dar naujõs technikos ir technologijos

įsisavinimas, netekstilinės medžiagos (popierius, plastikas, medis,

fotografija, stiklas, metalas)! Lietuviai per gana trumpą laiko tarpą

įsisavino šiuolaikinės tekstilės sampratą, grįstą postmodernistiniu

mentalitetu ir naujoviška kūrinio atlikimo samprata. Moderniame tekstilės

kūrinyje etimologiniai ryšiai su tradiciniu audimo menu yra vos juntami,

tik punktyriškai nubrėžti – tradicinė technika ir naujos medžiagos arba

įprastos medžiagos ir netikėtas jų pateikimo būdas.

Neprarado vertės ir pats audimas. 1998 m. rengimasis Lietuvos gobeleno

parodai, kuri turėjo būti parodyta Prancūzijoje (Bretanės provincija,

Potivi miestas), o po to keliavusi ir po JAV (Čikaga, Vašingtonas), vertė

žymių tekstilininkų pajėgas vėl susiburti ir išausti tradicinių gobelenų

(kitokių atlikimo būdų parodos užsakovai nepageidavo). Po užsienio kelionės

į Lietuvą sugrįžusi lietuviškų gobelenų kolekcija net keletą kartų (1999,

2000) buvo parodyta lietuvių žiūrovams ir visus privertė įsitikinti, kad

turime puikių dailininkų. Po ilgesnės pertraukos pamatėme D.

Kvietkevičiūtės, M. Levitan-Babenskienės, L. Aniūnaitės-Kryževičienės, F.

Jakubausko, V. Jūrevičiaus, L. Oržekauskienės, Z. Kalpokovaitės-Vogėlienės,

B. Vaitekūnienės, V. Laužonytės ir kitų gobelenus. Kūriniai, kurie buvo

skirti ne konkrečiai architektūrinei erdvei, tapo kameriškesni,

dekoratyvesni, netgi, galima teigti, stilistiškai supanašėjo – juose mažiau

savo jausenų ir išgyvenimų demonstravimo, asmeniškumo, savęs atskleidimo

(kas buvo gana tipiška 9-ajam dešimtmečiui).

Menine branda pasižymėjo Laimos Ožekauskienės (g. 1959) ir Felikso

Jakubausko (g. 1948) kūryba. Abu dailininkai savo kūryboje suderino

modernią išraišką su tradiciniais lietuvių liaudies audimo būdais:

rinktinių juostų audimu (L. Oržekauskienė) ir ruoželiu (F. Jakubauskas).

Nors beveik išnyko tekstilės užsakymų interjerams sistema, atsirado naujų

užsakovų, visų pirma, Bažnyčia. Naujai statomoms arba tikintiesiems

grąžintoms bažnyčioms prireikė naujos įrangos. Ne viena tekstilininkė

pasišventė bažnytinių drabužių, liturginės įrangos (visų pirma, vėliavų,

antepedijų, baldakimų ir kt.) kūrimui (J. Gervytė-Tvarijonavičienė).

Nemažai dailininkų įkvėpė pati religinė tema (J. Balčikonio batikų ciklas

“Golgota”, 1992-1993). Kai kurie tekstilininkai išaudė gobelenų konkrečioms

bažnyčioms (B. Valantinaitės-Jokūbonienės “Prisikėlimas”, 1991 Vytauto

Didžiojo bažnyčiai Kaune). Ryškiausias Lietuvos religinės tekstilės

pavyzdys – S. Giedrimienės 14 dalių gobelenų ciklas “Kryžiaus kelias” (1996-

1999) Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos koplyčiai.

Svarbus vaidmuo tenka jaunųjų tekstilininkų, dar bebaigiančių Vilniaus

dailės akademiją (ir VDA Kauno dailės institutą) veiklai, jų bandymams

parodyti neišsenkančias šiuolaikinės tekstilės galimybes. Jaunieji

tekstilininkai drąsiai naudoja netekstilines medžiagas: popierių, metalą,

šiaudus, medį, fotografiją, dažnai formuoja trimatį pavidalą, kūrinio

meninei išraiškai kuria dirbtinę aplinką, pasitelkia specialų apšvietimą,

garsinį akompanimentą. Gausus jaunų tekstilininkų būrys, prasiveržęs į

tarptautines parodas (2000 m. Talino taikomosios dailės trienalę, 2001 m.

Rygos tarptautinę parodą) patvirtina, kad Lietuvos tekstilė turi gerą

paraišką ateičiai. Jaunieji ne tik ieško naujų kelių, bet ir stengiasi

įsisavinti tradicinius, Lietuvoje užmirštus tekstilės formavimo būdus. 1998

m. gabių tekstilės studenčių kursas, susibūrusių į grupę “Baltos kandys”,

kartu su savo dėstytoja E. G. Bogdaniene Anykščiuose suorganizavo

tarptautinį veltinio simpoziumą, kuriame tekstilės profesorė iš Kirgizijos

S. Bapanova išmokė tradicinio vėlimo rankomis. Jaunųjų ieškojimai ir

vyresniųjų sukaupta patirtis leidžia tikėtis, kad lietuviškos tekstilės

tradicijos nebus pamirštos.

Priedai

[pic]

Elma Šturmaitė. Vasaros šilas.

2000 m. 150×100 cm, gobelenas, vilna, linas

[pic]

Elma Šturnaitė. Žydra svajonių paukštė. 

1999 m. 160×105 cm., gobelenas, vilna, linas

Smulkioji tekstilė

Smulkioji tekstilė, nedidelio formato (iki 20 x 20 cm)

dailiosios tekstilės kūriniai. Būna plokštuminė, reljefinė arba erdvinė.

Atliekama iš tradicinių (siūlų, virvelių, džiuto) ir neįprastų (odos,

popieriaus, stiklo, metalo) tekstilės medžiagų. Nuo XX a. 8 dešimtmečio

vidurio pasaulyje rengiamos specialios smulkiosios tekstilės parodos (1974

Edinburgeir Londone,1975 Lozanoje). Lietuvoje pirmoji smulkiosios tekstilės

paroda organizuota 1983. Dar vadinama mažąja tekstile, mini tekstile,

tekstilės miniatiūra.

[pic][pic]

Erdvinė tekstilė

Erdvinė tekstilė – šiuolaikinė tekstilės rūšis: trimatė kompozicija iš

tradicinių siūlų bei neapdorotų verpalų ir netradicinių (sizalio, odos,

popieriaus, medžio, stiklo) tekstilės medžiagų. Viename kūrinyje paprastai

derinamos kelios pynimo, rišimo technikos. Erdvinė tekstilė su įprastu

audimo menu dažnai sieja tik medžiaga arba atlikimo būdas. Erdvinė tekstilė

atsirado a. 7 d-mečio vid. (pirmąkart daug erdvinės tekstilės eksponuota

III Lozone tekstilės bienalėje, 1967). Žymiausia Erdvinės tekstilės

pradininkė – Magdalena Abakanovcz (Lenkija).

[pic]

Bažnytinė tekstilė

Bendromis muziejininkų, restauratorių ir dvasininkų pastangomis

visuomenei pristatomas bažnytinės tekstilės rinkinys, stebinantis audinių,

spalvų, simbolių ir siuvinėjimo įvairove.

Parodos iniciatoriams bažnytinius drabužius patikėjo Vilniaus Šv.

Petro ir Povilo, Šv. Mikalojaus, Šv. Dvasios, Dotnuvos Viešpaties

Apreiškimo Švč. M. Marijai ir Paberžės Švč. M. Marijos Apsilankymo

bažnyčios, savo rinkinius atvėrė Vytauto Didžiojo karo ir Nacionalinis M.

K. Čiurlionio dailės muziejai. Patys seniausi ir vertingiausi eksponatai –

iš Vilniaus katedros. Daug bažnytinių drabužių, uždarius šventovę, nuo 1953

metų saugoma Lietuvos dailės muziejuje. Katedros kolekciją muziejaus

rinkiniuose sudaro 659 bažnytinės tekstilės vienetai – kelių šimtmečių,

daugiausia XVIII amžiaus, liturginiai apdarai (arnotai, dalmatikos, kapos,

mitros, stulos, veliumai, manipuliai) ir reikmenys (bursos, korporalai,

palės, veliumai, umbrakulai). Kiekvienas jų liturgijoje turi savo simbolinę

prasmę ir reikšmę.

Arnotas – pats puošniausias

Mišių drabužis, vilkimas kunigų. Diakono

drabužiu vadinama dalmatika dėvima per Mišias, šventinimus, procesijas.

Medžiaga ir spalva ji priderinta prie celebranto arnoto. Kapą vilki

vyskupai ir kunigai procesijų, iškilmingų palaiminimų, laidotuvių metu, per

mišparus; išskleista ji sudaro pusę skritulio; priekyje susegama sagtimi,

nugarinėje dalyje dažnai turi išsiuvinėtą puošnų skydą. Stula yra puošnaus

audeklo juosta, dažnai puošta liturginiais simboliais; ją būtinai turi

nešioti vyskupas, kunigas ir diakonas, atlikdami bet kurias liturgines

funkcijas. 

Iškalbingos yra bažnytinių drabužių spalvos. Balto fono bažnytiniu apdaru

(b?lta – tai tyra, nekalta) vilkima nuo Bernelių mišių iki Pelenų dienos,

nuo Velykų iki Sekminių. Aukso spalva gali pakeisti baltą, raudoną ir

žalią. Iki advento dominuoja žalia – pasaulio, kuriame gyvename ir dirbame,

spalva. Per adventą ir gavėnią, per gedulines apeigas dėvimi violetinės,

pamaldose už mirusius, Vėlinių dieną – juodos spalvos drabužiai. Rožinė

spalva – tarsi sušvelninta violetinė, ji primena atgailos būtinumą.

Vilniaus vyskupijos ekspozicijoje daugiausia raudonos spalvos drabužių –

jais vilkima meldžiantis už kankinius, kankinių mirtimi mirusius apaštalus,

per Šv. Kryžiaus, Šv. Kraujo šventes. Vienõs ar kitos minėtos spalvos

drabužių vilkėjimas diena dienon buvo Bažnyčios reglamentuotas XVI amžiuje,

ir šitos tvarkos, derinant apdarus prie religinių apeigų turinio, švenčių

reikšmės bei nuotaikos, visada buvo ir yra laikomasi. 

Iš visų anksčiau minėtų muziejų kolekcijų ir bažnyčių parodai buvo

atrinkti XVI-XX a. pradžios liturginiai drabužiai, pasiūti iš aksomo,

brokato, damasto, šilko. Tarp seniausių, ypač vertingų meniniu požiūriu

eksponatų, – XVI amžiaus kapos skydas su išsiuvinėta Paskutinės vakarienės

scena ir du arnotai, aplikuoti siuvinėtomis figūrinėmis kompozicijomis.

Baroko puošnumą ir iškilmingumą liudija XVII amžiaus Vilniaus katedros

arnotai, švytintys aukso ir sidabro gijomis, stebinantys sudėtingiausiais

iškiliais ornamentais, Vilniaus vyskupų Benedikto Vainos (1600-1615) ir

Mikalojaus Stepono Paco (1672-1684)  puikių itališkų brokatų drabužiai su

išsiuvinėtais vyskupų herbais. XVI a. pabaigoje-XVII a. pradžioje Italijos

tekstilė garsėjo brangiais, ne bet kieno įperkamais šilkais, aksomais,

brokatais. LDM kolekcijoje yra ir keletas XVIII amžiaus Prancūzijos šilko

pramonės gaminių pavyzdžių, austų garsiosiose Liono manufaktūrose. Senieji

audiniai, išlikę iki mūsų dienų, savo unikalumu prilygsta brangiausiems

Vilniaus katedros lobyno liturginiams reikmenims. 

Visi šiandien žinomi bažnytiniai drabužiai buvo naudojami liturginėse

apeigose nuo XII amžiaus. Iš tų laikų kilusi ir bažnytinių drabužių bei

reikmenų simbolika. XIV amžiuje imta keisti liturginių drabužių formą. XVI

amžiaus pabaigoje patvirtintos liturginių drabužių spalvos. XVII-XVIII a.

pradėta naudoti storesnės, prabangios medžiagos. Šitaip taikytasi prie

baroko stiliaus puošnumo.

Nuo XVII amžiaus vidurio Lietuva vis dažniau apsieidavo be įvežtinių

audinių. Tuo metu viena po kitos pradėjo veikti šilko audyklos, įsteigtos

didikų jų pačių valdose: Radvilų – Slucke, Oginskių – Slanime, Sapiegų –

Ružanuose, LDK karaliaus dvaro iždininko Antano Tyzenhauzo – Gardine.

Parodoje yra bažnytinių apdarų, siūtų iš vietinių audinių, kontušinių

juostų. Jie priklauso Paberžės (Kėdainių r.) ir Dotnuvos bažnyčių

rinkiniams ir eksponuojami Žemaitijos vyskupijos salėje. Iki XIX amžiaus

bažnytiniai drabužiai bbuvo siuvami iš medžiagų, turėjusių paklausą ir tarp

turtingų pasauliečių – didikų, bajorų, miestų patriciato.

Kaip ir visa, kas materialu, bažnytiniai drabužiai taip pat pamažu

susidėvi, sunyksta. Daugiausia išliko rečiau vartojamų. Apdarų puošnumas,

galima sakyti, jau praeityje, ir todėl, laikui bėgant, senieji bažnytiniai

drabužiai bus vis labiau vertinami. Muziejuose jie kruopščiai restauruojami

ir tvarkingai saugomi. Būdami be galo įdomūs ir istoriniu, ir meniniu

požiūriu, jie primena ne tik pirmąsias manufaktūras, dažytojų, audėjų

darbą, siuvinėtojų išmoningumą, stilių kaitą, bet ir bažnytines šventes, jų

reikšmę žmogui, grožį ir iškilmingumą.

[pic]

[pic]

[pic]

Tradicinė liaudies tekstilė. Juostos

[pic]

[pic]

[pic]

Naudota literatūra

1. A. Pacevičiūtė. Darbai su audiniu, siūlais, verpalais. K. 2000.

2. A. Buračienė. Technologijos 10 – 11kl.. 2003.

3. Internetinės svetainės:

http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=9&zn=13

http://www.tdaile.lt/Tekstile/Tekstile.htm

http://daugenis.mch.mii.lt/audiniurastai/Simboliai/tautinis_identitetas.

htm

http://ldm http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=9&zn=22

uziejus.mch.mii.lt/Naujausiosparodos/baznytine_tekstile.htm