XX amžiaus dailė

Turinys

1.Fovizmas………………………… 3

2.Ekspresionizmas………………………… 4

3.Kubizmas………………………… 5

4.Futurizmas………………………… 7

5.Surrealizmas………………………… 8

6.Abstrakcionizmas………………………… 9

7.Abstraktusis ekspresionizmas………………………… 11

8.Popartas………………………… 12

9.Asambliažas………………………… 12

10.Instaliacija………………………… 13

11.Žemės menas………………………… 13

12.Hepeningas………………………… 14

13.Fluxus………………………… 15

14.Optinis menas………………………… 16

15.Konceptualus menas………………………… 17

16.Literatūra………………………… 18

FOVIZMAS 1905-1907

Fovizmas [pranc. fauvisme – fauve – laukinis, plėšrūnas], XX a. pr. prancūzų modernistinės tapybos kryptis. Fovistai išgarsėjo ekspozicija, surengta 1905 m. rudens salone Paryžiuje, kurią kritikas Louis Vauxcelles‘is pavadino ,,laukinių žvėrių narvu“ .

Bruožai:

• Atsisakė realistinio vaizdavimo būdo.

• Kūrė sąlygiškus vaizdus, kuriems būdingas grynų, ryškių, kontrastingų spalvų koloritas.

• Dekoratyvios plokščios formos, ornamentinis piešinys, ekspresyvi ritmika.

• Portretai, natiurmortai, peizažai, figūrinės kompozicijos — pasižymi emocingumu, pakilia nuotaika.

• Atsirasti įtakos turėjo Paulio Gauguin‘o ir Vincento van Gogh‘o kūryba, primityvusis menas bei Rytų ššalių dailė (keramika ir tekstilė).

Fovistų vadovas — tapytojas Henri Matisse‘as.

Žymiausi dailininkai: Andrė Derain, Maurice Vlaminck, Raoul Dufy, Albert Marguet.

Henri Matisse (1869-1954)

Šokis 1910m.

EKSPRESIONIZMAS

Ekspresionizmas (pranc. expressionisme – expression – išreiškimas, išraiškingumas, išraiška) – XX a. pirmųjų 3 dešimtmečių avangardistinė V. Europos dailės, literatūros, muzikos, architektūros ir teatro srovė, kuriai būdinga atviras, pabrėžtas autoriaus pasaulėjautos, emocijų, vizijų reiškimas, anarchistinės, pacifistinės ir antimiesčioniškos idėjos, apibendrinti, hiperbolizuoti, dažnai groteskiški vaizdai.

Žymiausi ekspresionistinio judėjimo menininkai:

• Max Beckmann

• Erich Heckel

• Wassily Kandinsky

• Oskar Kokoschka

• August Macke

• Franz MMarc

• Otto Mueller

• Edvard Munch

• Elfriede Lohse-Wächtler

• Emil Nolde

• Max Pechstein

• Karl Schmidt-Rottluff

• Buster Soutine

• Ernst Ludwig Kirchner

Žymiausi ekspresionizmo atstovai muzikoje:

• Rychardas Štrausas

• Albanas Bergas

Eduardo Kosmako portretas Žvilgsnis į gatvelę

(Egon Schiele) (August Macke)

KUBIZMAS

Kubizmas (pranc. cubizme lot. cubus – kubas), 20 aa. pradžios modernistinės dailės (daugiausia tapybos) kryptis. Nors kubistų paveikslai gali atrodyti abstraktūs ir geometriški, juose vaizduojami realūs objektai.

Kubistai radikaliai paneigė europietiškąją meninės kūrybos kaip gamtos mėgdžiojimo tradiciją, atsisakė geometrinės perspektyvos, taikė kelis žiūrėjimo taškus, gilinosi į daiktų struktūrą, siekdami trimatį tūrį pavaizduoti dvimate forma. Jie taip „iškloti” drobėje, kad kiekvienos formos skirtingos pusės gali būti matomos vienu metu įvairiais kampais.

Kubizmas – tai viena iš labiausiai komplikuotų ir rafinuotų modernistinės dailės srovių. Manoma, kad kubizmas padarė perversmą dailėje, bei jos estetikoje. Jis atsirado ir išsivystė pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Prancūzijoje, o vėliau išplito ir po kitus kraštus. Įtaką jiems darė Afrikos, Okeanijos, Pirėnų pusiasalio genčių primityvusis menas. Estetinės jo šaknys – Sera ir ypač Sezano kūryboje.

Po Sezano mirties buvo oorganizuota keletas jo darbų parodų, ir kažkada nesuprastas menininkas staiga tapo pasaulio garsenybe, įkvėpė jaunus dailininkus. Jo mokymu apie bet kokios formos geometrinę prigimtį netruko pasinaudoti ir toliau jį vystė kubizmo pradininkai. Kubizmo pradininkas ir žymiausias atstovai – Pablas Pikasas (Pablo Picasso) Žoržas Brakas (Georges Braque), Chunas Grisas (Juan Gris). Nuo šio judėjimo prasideda radikali modernizmo išraiška.

Skiriami trys raidos tarpsniai:

1. 1906-09 m. – prekubistinis (arba vad. sezaminis) laikotarpis. Ankstyvieji darbai apibendrintų, ritmiškų formų, supaprastintos ir išryškintos plastinės sąrangos. Pirmuosius darbus dar ppalyginti nesunku suprasti, nes galima suvokti kampuotų plokštumų prasmę.

2. Po to prasideda analitinis – grynojo kubizmo periodas, kuris apima 1910-14 m. Dabar dailininkai ieško ne tiek charakteringų žmogaus, reiškinių bruožų, kiek jų „pirminių elementų”, struktūros. Antro tarpsnio kūriniams (daugiausia natiurmortams) būdinga dinamiška, simultaninė skirtingų vaizduojamojo objekto rakursų ekspozicija, kuria paveikslo plokštumoje siekta perteikti erdvinio kūno konstrukciją. Vadovautasi intelektualiniu suvokimu. Viskas skaidoma geometrinėmis plokštumomis. Tokiam tikslui tinka ne gyvi ir sudėtingi žmonės, o žymiai paprastesni buities daiktai. Paveikslus užplūsta geometrizuoti smuikai, gitaros, ąsočiai. Žiūrovas, rinkdamas vienon vieton šiuos elementus, privalo sukurti pilną naujo daikto, dailininko sukurtos naujos realybės vaizdą. Į pirmą vietą iškilus vidinei daiktų struktūrai, vis mažiau reikšmės teikiama įprastiniam koloritui ir formai. Daugelis analitinio kubizmo eksperimentų artimi abstrakčiajai dailei. Analitinis kubizmas padėjo įsitvirtinti abstrakcionizmui ir suformavo naują, geometrinę kubizmo atšaką.

3. 1913-14 m. – vyrauja sintetinis kubizmas. Vėlyvojo tarpsnio paveikslai dekoratyvūs, vientisesnės formos, įvairesnių spalvinių derinių, išraiškingų faktūrinių efektų. Tuo metu vaizdinę analizę nustelbė daiktinių pavidalų sintetinimo uždaviniai. Susidomėta medžiagiškumo išraiška; paplito koliažo technika. Ch.Griso, Ž.Brako, P.Pikaso paveiksluose pradėjo atsirasti laikraščių, drabužių skiaučių, afišų gabaliukų, banknotų ir kitų realijų. Kartu su nutapytais daiktais jos sudarė savotiškai gyvą natiurmortą. Greta tapybos plėtota skulptūra, sukomponuota asambliažų. Nuo geometrinių plokštumų iki realių daiktų montažo –– toks kubizmo tapybos kelias. Kita vertus, ar ne geriau žengti dar vieną žingsnį ir vietoj nutapytos daiktų esmės rodyti pačius daiktus arba bent jų dalis. Taip koliažas, pradėjo daiktų agresiją dailėje, kuri baigėsi naujos srovės – pop meno atsiradimu. Gimė visiškai nauja tapybos technika. Iš dalies ji praturtino tapybos faktūrą, o antra vertus – paneigė bet kokią tapybą.

1. Ch.Grisas. Dailininko langas. 1925 m.

2. P.Sezanas. Namas tarp medžių

3. P.Pikasas. Natiurmortas

4. P.Pikaso. Gitara. 1913 m.

5. Ž.Brakas. Violončelė ir žvakidė. 1910 m.

6. Ž.Brakas Namas L‘Estaque. 1908 m.

7. P.Pikasas. Žvakidė, ąsotis ir emaliuotas indas. 1945 m.

8. Ch.Grisas. Eilėraščio proza. 1915 m.

9. Ž.Brakas. Natiurmortas ant stalo. 1914 m.

FUTURIZMAS

Futurizmas – XX amžiaus pradžioje susikūrusi moderniojo meno šaka. Jo iniciatorius laikomas italų poetas Filipas Tomazas Marinetis, kuris 1909 m. paskelbė ateities meno – futurizmo – manifestą. Jame buvo laužomi visi standartai, tapyba ir skulptūra siekė perteikti judėjimą.

Futurizmo manifestas

Pasak Filipo Tamazo Martinečio, „reikia išmesti iš kūrybos sustabarėjusį, nudėvėtą turinį, nerti į šiuolaikinio gyvenimo sūkurį, karštą, didingą plieno ir svaiginančio greičio pasaulį“. Manifestas pradedamas teiginiu, kad senoji formos ir spalvos samprata nebetenkina augančios tiesos poreikio: visi daiktai juda, lekia, sparčiai keičiasi, tad menininkas privalo vaizduoti šį visuotinį judėjimą. Erdvė jau nebeegzistuoja pati savaime, ji – tik atmosfera, kurioje juda ir sąveikauja kūnai. Spalvos iirgi kinta, mainosi, šešėliai švyti, virpa.

Bruožai

Panašiai dinamišką gyvenimo pusę akcentavo impresionistai, tačiau jie nesprendė problemos, kaip perteikti judėjimą statiškoje tapyboje ir skulptūroje. Futuristų sprendimas buvo kiek naivokas: lekiantis šuoliais žirgas, anot jų, turi ne keturias, o dvidešimt kojų, kurios juda trikampiu. Jie tapė arklius, šunis, žmones su daugybe paeiliui arba spinduliu išdėstytų kojų. Dinamiką ir judėjimą reiškė erdvę skaidančiais susikertančiais spinduliais, banguojančiais laukais. Garsą galima išreikšti bangų seka, spalvą – lūžtančio spektro ritmu. Bandydami perteikti judesį, futuristai sekė kinematografu; jų kūryba – tai veikiau plastiniai judesio simboliai negu pats judesys.

Menininkai

• Fransiso Pikabijas (Franciso Picabia; 1879–1953)

• Džokamo Balos (Giacomo Balla; 1871–1958)

• Marselio Diušampo (Marcel Duchamp; 1887–1968)

• Umberto Bočonio (Umberto Boccioni; 1882–1916)

Džokamo Balos paveikslas, futurizmo pavyzdys

SIURREALIZMAS

Siurrealizmas (pranc. surrealisme – sur – virš + realizmas), superrealizmas, 20 a. modernistinės dailės kryptis. Siurrealizmas kilo Prancūzijoje 3-jame 20 a. dešimtmetyje.

Pasak garsiausio jo teoretiko, rašytojo Andre Bretono, siurrealizmo tikslas buvo „išspręsti ligi tol buvusias prieštaringas realybės ir sapno egzistavimo sąlygas”, o būdai, kaip to pasiekti, buvo labai įvairūs.

Dailininkai fotografiškai tiksliai tapė nelogiškus, gąsdinančius vaizdus, iš kasdieninių daiktų kūrė keistus vaizdinius ar naudojo savitas tapybos technikas, įgalinančias išreikšti pasąmonę.

Siurrealistų paveikslai, nors ir figūratyviniai, vaizduoja nepažįstamą pasaulį, atkuriantį ne tik ramią

sapno nuotaiką, bet ir košmaro fantaziją. Dailininkai siurrealistai rėmėsi iracionalistinės, intuityvistinės filosofijos idėjomis, S.Freudo psichoanalizės teorija, dada ir metafizinės tapybos patirtimi.

Jie maištavo prieš politinius, tautinius, religinius stereotipus bei draudimus. Siekė išlaisvinti menininko pasąmonę, gilinosi į vaizduotę, sapnus, aistras, nuojautas, instinktus.

Kūrybinių impulsų sėmėsi iš Europos vizionierių (H.Boscho, P.Uccello, W.Blake, kt.) dailės, primityviųjų tautų ir mėgėjų meno, psichinių ligonių kūrybos.

Jie linko į asociatyvų meninį vaizdą, paradoksalius sugretinimus, individualią mitologizuotą simboliką.

Siurrealistai suformavo dvi pagrindines siurrealizmo pakraipas – abstrakčią ir figūrinę, iišplėtojo asambliažo, fotomontažo, frotažo, fumažo, koliažo technikas.

Skiriami keli siurrealizmo raidos etapai.

Trečias dešimtmetis – krypties tapsmo laikotarpis. Siurrealizmo teoretikas ir pradininkas A.Bretonas 1924 m. paskelbė „Siurrealizmo manifestą” ir pagrindė psichinio automatizmo metodą, 1928 m. studijoje „Siurrealizmas ir tapyba” literatūrinės kūrybos pagrindu suformuotus principus pritaikė vaizduojamajai dailei.

1925 m. Paryžiuje įvyko pirmoji siurrealistų paroda, 1926 m. atidaryta siurrealistų dailės galerija. Šiame tarpsnyje vyravo abstraktūs meninės išraiškos būdai.

Ketvirtas dešimtmetis – brandusis krypties laikotarpis, pasižymėjęs figūrinių, iliuzionistinių kūrinių gausa, kairuoliškomis politinėmis dailininkų nuotaikomis. TTuo metu siurrealizmas įgijo platų pripažinimą. Siurrealizmas atsinaujino po II pas. Karo, jo principai stipriai veikė pokarinės Europos ir Amerikos dailės kryptis bei judėjimus (abstraktųjį ekspresionizmą, naująjį figūratyvumą, kt.).

Žymesni dailininkai:

Hansas Arpas (Hans Arp), Aršilas Gorkis (Arschile Gorky), Salvadoras Dali ((Salvador Dali), Maksas Ernstas (Max Ernst), Renė Magritas (René Magritte), Chuanas Miro (Joan Miró), Meret Openhaim (Meret Oppenheim), Ivas Tangi (Yves Tanguy), Paulius Delvo (Paul Delvaux), Ečaurenas Mata (Echaurren Matta).

P.Delvo. Auštanti diena. Aurora. 1937 R.Magrite. Atmintis. 1948 m. R.Magrite. Pervertas laikas.1938 m.

S.Dali. Atminties pastovumas. 1931 m. I.Tangi. Atsakas raudonam

ABSTRAKCIONIZMAS

Abstrakcionizmas – abstrakčioji dailė (lot. abstractus – atitrauktas), bedaiktė, befigūrė dailė, 20 a. tapybos, skulptūros, grafikos kryptis. Abstraktus menas, nesiekiantis vaizduoti aplinkinio pasaulio. Šį terminą galima taikyti bet kokiam atpažįsta Tačiau juo ypač dažnai aptariamos meno formos, atsiradusios 20 a., kuriose atsisakyta meno kaip natūros (gamtos) imitavimo supratimo. Nevaizduodami realių daiktų, abstrakcionistai remiasi „grynąja” forma – specifinėmis plastinės išraiškos priemonėmis: spalva, faktūra, tūriu, tonu, linija ir pan.mų objektų nevaizduojančiam menui. Pripažinta, kad ppirmą abstraktų kūrinį – nieko nevaizduojančią akvarelę – 1910 m. nuliejo Miunchene gyvenęs rusų tapytojas Vasilijus Kandinskis. Knygoje „Apie dvasingumą mene” (1912 m.) jis suformulavo teorinius abstrakcionizmo principus. Susikūrė pirmosios abstrakcionistų grupuotės. 1930 m. Paryžiuje įvyko pirmoji tarptautinė abstrakcionistų paroda.

Laisva, spontaniška, emocinga, išaugusi iš fovizmo, futurizmo, ekspresionizmo patirties.

Dailininkai: Polis Klė (Paul Klee), Džiakomas Bala (Giacomo Balla).

Racionali, geometrinė, susijusi su sintetinio kubizmo atradimais ir konstruktyvizmo plėtote.

Dailininkai: Kazimieras Malevičius (Kazimir Malevič), Pitas Mondrianas (Piet Mondrian), Naumas Gabo (tikr. Naum Nehemia PPevsner).

Intuityvi, asociatyvi, grįsta dada ir siurrealizmo idėjomis.

Dailininkai: Francis Pikabija (Francis Picabia), Chuanas Miro (Juan Miró), Hansas Arpas (Hans Arp; kitaip Jean).

Kai kurios ankstyvos abstrakčios kompozicijos patyrė muzikos teorijos poveikį.

Dailininkai: Vasilijus Kandinskis (Vasilij Kandinskij), Františekas Kupka.

H.Arpas. Koliažas. 1916 m.

20 a. I pusėje į abstrakcionizmo plėtotę įsiliejo įvairios modernistinės kryptys: orfizmas, lučizmas, sinchronizmas, vortizmas, suprematizmas, neoplasticizmas, konkrečioji dailė. Bedaiktės meninės formos eksperimentus propagavo Bauhauzo mokykla Vokietijoje. Abstrakcionizmo sąjūdis 4-to dešimtmečio II pusėje atslūgo.

V.Kandinskis. Kompozicija X. 1939 m. P.Mondrianas. Linijos ir spalvos. 1913 m.

Dž.Bala. Abstraktus greitis. 1913 m. K.Malevičius Suprematistinė kompozicija. 1914-16 m.

ABSTRAKTUSIS EKSPRESIONIZMAS

Abstraktusis ekspresionizmas (angl. Abstract Expressionism) 20 a. vidurio tapytojų judėjimas, vėlyvojo modernizmo pakraipa, pasižyminti stilistikos įvairove.

Abstrakčiojo ekspresionizmo dailininkai vertino tiesioginę, spontanišką saviraišką, siekė perteikti savo psichines būsenas abstrakčiomis tapybos priemonėmis: spalvos dėme, potepiu, dažų sluoksnio faktūra.

5-to dešimtmečio pabaigoje – 6 dešimtmetyje judėjimas įgijo tarptautinį pripažinimą.

6-to dešimtmečio pabaigoje abstraktusis ekspresionizmas ėmė slūgti, suteikdamas impulsų naujoms stilistinėms kryptims.

Abstrakčiajam ekspresionizmui atstovavo Džeksonas Polokas (Jackson Pollock), Viljamas de Koningas (Willem de Kooning), Markas Rotko (Mark Rothko).

Pokario abstrakcionizmas tiesiogiai savęs nesiejo su geometrinės abstrakcijos tradicija (K.Malevičiumi, P.Mondrianu). Veiksmo tapyba išaugo veikiau ant iracionalistinų siurrealizmo pagrindų.

Ši kryptis atmetė bet kokias klasikiniame modernizme dar egzistavusias meno ir visuomenės, jos sskonio ir suvokimo standartą. Vienintelė meno funkcija – meno vyksmas – veiksmas, kurį atlieka pats menininkas.

Dž. Poloko tapyba remiasi veiksmo, laikomo tiesiogine pasąmonės projekcija. Svarbiausia kūryboje automatizmas – tai yra kūrybos procesas, o ne gaunamas rezultatas.

Šis kūrybos metodas atrodo paprastas, bet kartu ir sudėtingas. Kurdamas kompoziciją menininkas laisvai pila, laisto, purškia dažus ant drobės. Tie darbai yra labai ekspresyvūs ir gaivališki. Ekspresionizmu ši kūryba vadinama dėl pačios menininko auto ekspresijos.

Pagrindinė problema, kurią sprendė šie dailininkai, buvo spalvų santykiai, kompozicijos dinamiškumas. Veiksmo tapybos principus JAV toliau plėtojo posttapybinės abstrakcijos kryptys (hard-edge, color-field).

Žymesni tapytojai:

Viljamas de Koningas (Willem de Kooning), Džeksonas Polokas (Jackson Pollock), Markas Rotko (Mark Rothko) JAV; Hansas Hartungas (Hans Hartung), Pjeras Sulažas (Pierre Soulages) Prancūzija.

POPARTAS

Popartą pirmieji ėmė propaguoti Anglijos menininkai, kurie žavėjosi populiaria miesto, ypač amerikietiškąja, kultūra. Popartas — tai elitinio meno ir abstrakčiojo ekspresionizmo priešprieša. Poparto dailininkų kūrybiniai ieškojimai rėmėsi Marselio Diušano, kuris dar XX a. pradžioje savo paveiksluose pradėjo naudoti „populiarius“, t. y. plačiai vartojamus, daiktus, kūrybos principais. Dadaistų pastangas sugriauti akademinę meno kūrinio sampratą toliau tęsė popartas. Ištraukdami iš natūralios aplinkos masinės gamybos daiktus ir derindami juos su tradicinėmis meno medžiagomis, poparto menininkai panaikino įprastas tapybos ribas. Tapyba susimaišė su skulptūra.

Garsiausi Amerikos poparto dailininkai: Klesas OOldenburgas, Džimas Dinas, Rojus Lichtenšteinas, Endis Varholas

ASAMBLIAŽAS

Asambliažas (pranc. assemblage – rinkinys, junginys, sankaupa) – modernizmo dailės rūšis: erdviniai kūriniai iš daiktų, pritvirtintų ant įrėmintos plokštumos ar sudėtų į dėžutes. Asambliažas jungia skulptūros ir tapybos išraiškos priemones. Tai trijų dimensijų koliažas. Pasirinkti objektai (objekt trouve) reljefiškai tvirtinami prie pagrindo – sukuriamas erdvinis-plastinis paveikslas.

Asambliažo užuomazgų būta dada, siurrealizmo dailėje. Jo principus subrandino popdailės menininkai.

1953 m. asambliažą įvardino Žano Diubufė (Jeans Dubuffet) terminą išpopuliarino

1961 m. Niujorke surengta paroda „Asambliažo menas”, kurioje buvo eksponuojami 20 a. I pusės meno krypčių dailininkų kūriniai.

Nuosekliausiai šią meno kryptį plėtojo Jozefas Kornelis (Joseph Cornel)

Asambliažo technika itin suklestėjo 6-to dešimtmečio pabaigoje. Šią dailės rūšį mėgo Edvardas Kynholcas (Edward Kienholz) ir Robertas Rauschenbergas (Robert Rauschenberg).

Asambliažo formos – Danielio Spoerio (Daniel Spoerri) yrantys paveikslai, kombinuotoji tapyba ir akumuliacija.

Asambliažas buvo svarbus ir dėl kitų priežasčių. Jis ne tik sukūrė prielaidas pereiti nuo abstrakčiojo ekspresionizmo prie popmeno, bet ir paskatino iš esmės naują požiūrį į formatą – erdvę, kurioje egzistuoja vaizduojamasis menas.

Taip asambliažas tapo tramplinu dvejopiems sumanymams, kurie darėsi vis svarbesni menininkams – aplinkos menui ir hepeningui.

Jis taip pat vedė ir prie naujų kūrybinės realizacijos formų: invairomento (enviroment) – erdvinės objektų sankaupos, į kurią

gali įeiti ir pats žiūrovas – ir instaliacijos.

INSTALIACIJA

Instaliacija (angl. installation – įrengimas), kitaip erdvinė, aplinkos instaliacija. Šiuolaikinės dailės rūšis: kompleksinis erdvinis kūrinys, sukurtas konkrečiai patalpos (dažniausiai galerijos) ar lauko erdvei. Susideda iš daugelio elementų, kurie nėra savarankiški, bet sudaro plastiškai ir konceptualiai vientisą derinį. Instaliacijai taikomi skulptūros, tapybos, piešinio, fotografijos ir kitomis priemonėmis sukurti objektai, ready-made, šviesos ir audiovizualiniai efektai. Instaliacija paprastai eksponuojama neilgą laiką, vėliau išardoma – lieka tik jos dokumentacija (projektai, fotografijos, vaizdajuostė).

Instaliacija atsirado nykstant ribai tarp meno ššakų (multimedia). Tai dadaizmo inicijuota ir pirmučiausia siurrealizmo bei Bauhauzo dailininkų išplėtota meno forma. Ji remiasi abipusės meno kūrinio ir aplinkinės erdvės sąveikos nuostata. Šia sąvoka paprastai apibrėžiamas specifinės aplinkos kūrimas, ritmiškai išdėstant įvairius objektus. Instaliacija kuriama su atžvalga į konkrečią aplinką, tad tik joje ir tegali egzistuoti. Dalis jos ypatumų pritaikoma minimalizmo dailei, bet apskritai instaliacija aprėpia ištisas sritis, nuo objektų dailės iki meninės akcijos.

Pop menas turėjo įtakos taip pat ir aplinkos bei hepeningo menui. Dailininkai linko į eksperimentus ssu realiais daiktais. Jau abstraktusis ekspresionizmas prieštaravo meno kūrinio, kaip užbaigto objekto, idėjai. Nors jo atstovai nesiekė paversti tapymą vieša akcija ir pats tapytojas buvo savo veiksmo žiūrovu, publikai buvo siūloma mintyse atkurti tai, kaip darbas įgauna formą. Kitas logiškas žžingsnis – perėjimas prie veiksmo, kuris būtų ne tik kūrybinio proceso dalis, bet ir paties meninio vaizdo dalis. Tai įsikūnijo hepeninge – perėjime prie gryno veiksmo, kuris tampa meninio veiksmo dalimi.

ŽEMĖS MENAS

Žemės menas yra XX a. 7-ame dešimtmetyje atsiradusi postmodernizmo meno srovė. Tai tarsi menininko dialogas su gamta, naujas požiūris į ją. Kuriant žemės meną, ugdomas žmogaus ekologinis sąmoningumas. Žmogus verčiamas įsižiūrėti, įsiklausyti į gamtą, pasijusti jos dalimi, ja grožėtis, puoselėti ir globoti. Žemės meno (kaip proceso ir meno) pavyzdžiai, žinomi ir fotografijų ir aprašymų, žiūrovo savimonėje įgaudavo ne teik materialų būvį. Dažnai šiems pavyzdžiams reikia daug erdvės, atstumų, natūralių medžiagų, ir jie fiksuojami daugiausia iš lėktuvo.

Kūriniai:

R. Smitso sukurtas „Spiralinis molas“; anglas E. Golsvortis kūrė iš uogų, žiedų, lapų, žiemą –– iš sniego. Bulgaras K. Javačekas viską vinioja į audeklus ir virves: medžius pastatus, pakrantę, salas, tiltą, žmogų ir kt. Jo projektai erzindavo visuomenę, bet tai yra jo darbo esmė – iracionalumas, abejojimas vertybėmis.

HEPENINGAS

Hepeningas (angl. happening – įvykis, atsitikimas) vėlyvojo modernizmo meno rūšis: improvizuojamas reginys iš kelių, dažnai tarpusavyje nesusijusių veiksmų gatvėje ar kt. nemeninėje aplinkoje.

Ši, popdailei artima meninės akcijos forma, įgavo reikšmės 7-ame dešimtmetyje.

Tikslas – ištrinti ribą tarp meno ir kasdienio gyvenimo, sukurti atsitiktinio, netikėto įvykio įspūdį, į mmeninį vyksmą įtraukti publiką ir taip panaikinti ribą tarp meno ir gyvenimo.

Pradininkai – kompozitorius Džonas Keidžas (Jon Cage), Fluxus kūrėjai, dailininkas Alanas Kaprovas (Allan Kaprow), kuris pirmasis 1959 m. pavartojo hepeningo terminą ir pavadino pirmą tokio pobūdžio akciją „Aštuoniolika šešių dalių hepeningų” („18 Happenings in 6 Parts“).

Tarp svarbiausių hepeningo atstovų yra taip pat Džimas Dinas (Jim Dine), Klasas Oldenburgas (Claes Oldenburg), Robertas Raušenbergas (Robert Rauschenberg).

Pirmtaku laikomas Ivas Kleinas (Yves Klein). Būtent jis ėmėsi įvairių netradicinių meno kūrimo būdų. Pvz., paruoštą drobę degindavo liepsnosvaidžiu arba išnešdavo ją į lietų. Stichijoms veikiant sukurtus darbus jis vadino „Kosmogonijomis”.

1960 m. Paryžiaus meno galerijoje frakuotiems muzikantams grojant kakofoniškas skirtingas melodijas, jis kūrė paveikslus „gyvu teptuku” – mėlynai nusidažiusiais nuogais modeliais. Jie prisispausdavo prie drobės visu kūnu, palikdami atspaudą. Šiuos veiksmus stebėjo žiūrovai.

Jiems buvo rodoma tiesiog veikla: daugybė tuo pačiu metu vykstančių veiksmų be komentaro, logikos ir hierarchijos.

Ir veikiantis žmogus, ir daiktas, ir pats žiūrovas – vienodos vertės meninė visuma.

I.Kleinas. Ugnies tapyba. 1961 m.

I.Kleinas. Hepeningas I.Kleinas. Darbų ekspozicija

FLUXUS

Fluxus (lot. flux – tekėjimas) – 7-ame XX a. dešimtmetyje susikūręs tarptautinis menininkų, kompozitorių, architektų ir dizainerių judėjimas, eksperimentavęs ir ieškojęs galimybių apjungti įvairias menines technikas ir disciplinas, siekęs atsitiktinumo, nuotykio, atmetęs heroizmą ir su mmenu siejamą verslą.

Judėjimas reiškėsi vizualinių menų ir muzikos, taip pat literatūros, miestų planavimo, architektūros ir dizaino srityse. Fluxus dažnai vadinamas intermedia (angl. inter – tarp, media – komunikacijos priemonė).

Fluxus pradžia

Po karo atsigaunančiose Vakarų valstybėse, ypač JAV, imta domėtis Rytų kultūromis, gyvensena ir ideologija. Amerikiečių avangardistas, kompozitorius ir menininkas John Cage, studijavęs dzenbudizmo veikalus, savo 6-o dešimtmečio eksperimentinėmis muzikinėmis kompozicijomis, davė užuomazgą Fluxus srovei. Atsitiktinumo aspektas tokiuose Cage darbuose kaip 4‘ 33“, sudomino ir įtakojo lietuvių kilmės menininką Jurgį Mačiūną. J.Mačiūnas judėjimą pavadino Fluxus ir surengė pirmąjį renginį 1961 m. AG galerijoje Niujorke ir 1962 m. Fluxus festivalius Europoje.

Fluxus siekė „pasidaryk pats“ estetikos ir vertino paprastumą, priešindamiesi sudėtingumui. Kaip Dada anksčiau, Fluxus priešinosi komercializmui ir instituciniam menui, smerkdami įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekdami menininko nepriklausomybės. Fluxus menininkai dirbo su bet kokiom, po ranka pasitaikiusiom medžiagom ir dirbo individualiai arba išvien su kolegomis. Dalies arba viso darbo gamybos užsakymas fabrike šiems menininkams nebuvo priimtinas. J.Mačiūnas pats ranka surišo daugelį Fluxus leidinių.

Fluxus kolekcija

Už 5 mln. JAV dolerių Vilniaus savivaldybė įsigijo visą J. Mačiūno kolekciją – 2600 eksponatų. 2006 m. birželio mėnesį Į Vilnių buvo atvežta pirmoji kolekcijos dalis. Kolekcijoje – J. Mačiūno darbai, skirti „Film-Makers Cinematheque“, „Film Cuture“ žurnalui, J. MMeko projektams, išskirtiniai darbai ir dokumentacija, susiję su Soho rajono įkūrimu, darbai ir tekstai iš privataus J. Mačiūno gyvenimo. Čia sukaupti tokių žymių avangardistų kaip Robert Morris, Nam June Paik, Jonas Mekas, Yoko Ono, On Kawara, Donald Judd, Yvonne Rainer, Alison Knowles, Michael Heizer, Joan Jonas, Claes Oldenburg ir kitų darbai. Kolekcija bus eksponuojama J. Meko vizualinių menų centre Vilniuje.

Kai kurie Fluxus menininkai

• Eric Andersen

• Ay-O

• Joseph Beuys

• George Brecht

• Don Boyd

• Allen Bukoff

• Joseph Byrd

• John Cage

• Giuseppe Chiari

• Philip Corner

• Gautam Dasgupta

• Jean Dupuy • Oyvind Fahlstrom

• Robert Filliou

• Henry Flynt

• Ken Friedman

• Jacques Halbert

• Al Hansen

• Beck Hansen

• Geoffrey Hendricks

• Dick Higgins

• Ruud Janssen

• Ray Johnson

• Joe Jones • Bengt af Klintberg

• Alison Knowles

• Takehisa Kosugi

• Philip Krumm

• Shigeko Kubota

• George Landow

• Vytautas Landsbergis

• György Ligeti

• Jackson Mac Low

• Jurgis Mačiūnas

• Barry McCallion

• Jadis Mercado

OPTINIS MENAS

Garsus amerikiečių oparto dailininkas Yaakovas Agamas šią XX a. septintajame dešimtmetyje atsiradusią išraišką apibūdino kaip galimybę kurti dinamiškumą paveiksluose: „Mes atsisveikinome su senu statišku abstrakčiu paveikslu, optinis menas yra akių nuotykis“. Jau pirmas žvilgsnis, mestas į optinio meno kūrinius, neleidžia žiūrovui likti abejingam. Įvyksta kontaktas tarp meno kūrinio ir stebėtojo, kuris, pats to nepajusdamas, panyra į begalinę trimatę kūrinio erdvę.

Pastaruoju metu vėl atgijęs septintojo dešimtmečio stiliaus ir idėjų

populiarinimas paskatino paieškoti optinio meno apraiškų Lietuvos dailėje. Šia abstrakčiosios dailės kryptimi Vakarų Europoje ir JAV susidomėta po pirmųjų 1965 metais surengtų parodų – „Jautrioji akis“ ir „Pirminės struktūros“. Dailininkai savo darbuose eksperimentavo spalva, linijų ritmu, forma, kuri nuolat mirgėjo, pulsavo, judėjo ir kito žiūrovo akyse. Septintojo–dešimtojo dešimtmečio Lietuvos optinio meno atstovų darbuose galima tik iš dalies įžvelgti sąsajas su Vakarų menu. Kai kuriuos bendrumus lėmė noras eksperimentuoti, kurti dekoratyvius ir todėl „nekomunikabilius“ darbus. Labai dažnai dailininkų darbuose dominuojantis erdviškumas nnekuria oparto grynąja šio stiliaus prasme.

R. Gibavičius. Vaikystės prisiminimai VI.1980 Fragmentas K. Varnelis. Netikras labirintas nr. 2. 1971

R. Gibavičius. Vaikystės prisiminimai IV.1977 Fragmentas

KONCEPTUALUS MENAS

Konceptualizmas (angl. Concept (ual) Art – koncepcijų, idėjų menas) postmodernistinio meno rūšis

20 a. 7 dešimtmetyje amerikiečių dailininko Sol Le Vito (Sol Le Witt) dėka įsigalėjęs dailės krypties pavadinimas. Atsirado JAV ir Vakarų Europoje kaip reakcija į minimalizmą, pagrįstą teiginiu, kad meno kūrinys iš esmės tėra fizinis daiktas.

Vadovaujamasi įsitikinimu, kad meno esmė glūdi sąvokose, idėjose arba konceptuose, tiriama, kkaip menas suvokiamas visuomenėje, kvestionuojami dailės interpretacijos stereotipai, pasitelkus lingvistiką, filosofiją, sociologiją, meno kritiką ar kasdieninį patyrimą, analizuojamos meno idėjos.

Daiktinė kūrinio forma tampa nebeaktuali, mąstymo procesas perteikiamas tekstais, diagramomis, fotografijomis, video įrašais, žemės meno, kūno meno, instaliacijos, performanso išraiškos ppriemonėmis.

Šio meno pagrindas – pats kūrybinis sumanymas, projektas, idėja. Jis gali būti pateikiamas žodžiais, techniniu piešiniu, fotografija, dokumentais. Dailės kūrinio atlikimas pasidaro antraeiliu dalyku – pirmoje vietoje atsiduria pagrindinis sumanymas ir idėja. Taigi vietoj užbaigto paveikslo ar skulptūros eksponuojami eskizai, oficialūs raštai arba instrukcijų tekstai, skatinantys žiūrovą veikti patį.

Sol Le Vitas. X sujungtos kolonos. 1996 m.

Christas. Darbų projektai:

Literatūra

1. Ekspresionizmas: http://lt.wikipedia.org/wiki/Ekspresionizmas

2. Fovizmas: http://www.emokykla.lt/svetaines/daile/10/fovizmas/index.htm

3. Futurizmas: http://lt.wikipedia.org/wiki/Futurizmas

4. Abstrakcionizmas: http://mkp.emokykla.lt/ars/Ars2/9h_xx1/abstrakcionizmas.htm

5. Kubizmas: http://mkp.emokykla.lt/ars/Ars2/9h_xx1/kubizmas.htm

6. Siurrealizmas: http://mkp.emokykla.lt/ars/Ars2/9h_xx1/siurrealizmas.htm

7. Optinis menas: http://www.culture.lt/daile/03(1)/sja.htm

8. Žemes menas: http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDem%C4%97s_menas

9. Fluxus: http://lt.wikipedia.org/wiki/Fluxus

10. Abstraktusis ekspresionizmas: http://mkp.emokykla.lt/ars/Ars2/9h_xx2/ab_ekspres.htm

11. Hepeningas: http://mkp.emokykla.lt/ars/Ars2/9h_xx2/hepeningas.htm

12. Konceptualizmas: http://mkp.emokykla.lt/ars/Ars2/9h_xx2/konceptualizmas.htm

13. Asambliažas ir instaliacija: http://visaginart.nm.ru/POST/asamb.htm

14. Popartas: http://www.sviesa.lt/lt.php/knygu_katalogas/359;book;20131