Aplinkos apsaugos ekonominės problemos
Įvadas
Gamtos ištekliai – tai gamtos elementai (žemė, vanduo, oras, klimatas,
augalija,
gyvūnija, naudingosios iškasenos, landšaftas), naudojami visuomenės
reikmėms tenkinti. Tarp žmogaus ir gamtos išteklių yra abipuse
priklausomybė. Gamtos ištekliai sudaro sąlygas žmonijai egzistuoti ir
vystytis, o žmogus, plėtodamas gamybą, mokslo ir technikos pažangą,
keičia gamtos išteklių struktūrą, įvaldo vis naujas gamtos jėgas. Jau
dabar vis daugiau naftos išgaunama vandenynuose, metalų rūdos kasamos
amžino įšalo zonose, gėlo vandens atsargas rengiamasi papildyti iš Arkties
bei Antarktidos ledynų.
Gamtos ištekliai lemia šalių ekonominę raidą. Gamtos turtų turtingos
valstybės turi gerokai didesnes galimybes pplėtoti gamybą, prekybą,
socialinę sferą. Šių išteklių eksportas yra svarbus pajamų šaltinis.
Pavyzdžiui dabar dideles pajamas gauna naftą ir metalus eksploatuojančios
šalys.
Gamtos turtų naudojimas sukelia dvejopas problemas. Pirmiausia, kai kurių
gamtos turtų ištekliai senka. Naujų išteklių paieškai ir išgavimui reikia
milžiniškų lėšų, dažnai iš esmės keičiasi jų geografinis išsidėstymas. Dėl
to didėja išteklių transportavimo bei bendros gamybos išlaidos, ypač
tuomet, kai dėl išteklių išsekimo įmonės priverstos keisti technologijas ir
gamybos profilį. Antra problema ta, kad dažnai išgaunami tik pagrindiniai
mineralinių išteklių komponentai. Kiti prilyginami atliekoms, kuriomis
teršiama aplinka. Todėl kkompleksinis visų išteklių komponentų naudojimas
yra ypatingai svarbus ekonominis ir gamtos apsaugos veiksnys.
Racionalus gamtos išteklių išgavimas bei naudojimas tiesiogiai susijęs su
natūralios gamtinės ir žmogaus sukurtos aplinkos išsaugojimu. Tuo rūpinasi
aplinkos apsauga. Ji apima visą kompleksą tarptautinių, valstybinių ir
visuomeninių priemonių, kuriomis siekiama iišsaugoti natūralius ekologinius
ryšius, išvengti žalingų gamybos procesų ar žmonių veiklos pasekmių arba
maximaliai jas sumažinti. Aplinkos apsauga kaip mokslas yra dviejų mokslo
grupių sandūroje – gamtos ir ekonominių – socialinių. Tik kompleksinis
ekonominių, teisinių, techninių, biologinių priemonių naudojimas gali
garantuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą dabar ir ateityje.
Kadangi Lietuva nėra turtinga gamtos ištekliais, tai panagrinėsime
antrąją gamtos turtų naudojimo problemą – neracionalų gamtos išteklių
naudojimą, transportavimą, ekologišką žemdirbystę, bei elektros energijos
gamybos problemą.
Aplinkos apsaugai skiriamas ypatingas Europos Sąjungos dėmesys
Aukštas Europos Komisijos pareigūnas sveikina Lietuvą uždarius Aplinkos
derybinį skyrių, tačiau ragina vykdyti derybų metu prisiimtus
įsipareigojimus – tiek priimant įstatymus, tiek užtikrinant finansinę
paramą aplinkosaugos standartams įgyvendinti.
Tokią poziciją Europos Komisijos (EK) Aplinkos apsaugos direktorato
generalinio direktoriaus pavaduotojas Jeanas Francois Verstrynge išsakė
susitikime su vyriausiuoju euroderybininku Petru Auštrevičiumi.
Derybas dėl vieno iš ssudėtingiausių dėl savo apimties ir įgyvendinimo
kaštų – Aplinkos skyriaus – Lietuva baigė 2002 m. birželio pabaigoje,
išsiderėjusi tris pereinamuosius laikotarpius: pakuočių ir pakavimo atliekų
tvarkymo, miestų nuotėkų valymo, lakių organinių junginių srityse.
„Europos Komisija ypatingą dėmesį skiria aplinkos apsaugai. Ateityje
aplinkosauginiai standartai įgis dar didesnę reikšmę. Žemės ūkyje,
energetikoje ir kitoje ekonominėje veikloje būtina diegti pažangias
aplinkos neteršiančias technologijas“, – sako Jeanas Francois Verstrynge.
Komisija ragina daugiau dėmesio bei investicijų skirti oro kokybės
užtikrinimui.
P.Auštrevičius pareiškė tikįs, kad kintantis ES požiūris į aplinkosaugos
reikalavimus neturės įtakos jau pasiektiems dderybiniams rezultatams.
Numatoma, kad iki 2009 m. kasmet aplinkosauginių standartų įgyvendinimui
reikės skirti iki 200 mln. Lt. Didžiausios investicijos planuojamos atliekų
tvarkymo sistemų ir vandenvalos įrenginių statybos srityse.
Pusę reikiamų lėšų – apie 100 mln. Lt kasmet – ketina skirti Europos
Sąjungos fondai, kitą dalį sudarys valstybės biudžeto, tarptautinių
finansinių institucijų lėšos.
Jeanas Francois Verstrynge paragino Lietuvą aktyviau dalyvauti ES
aplinkosauginėse programose bei pritraukti daugiau privačių bei Europos
sąjungos investicijų į šią sritį.
„Jūs turite būti pasiruošę priimti ne tik dabar gaunamus programos ISPA
pinigus, bet ir daug didesnes pinigų sumas iš įvairių fondų, kurias gausite
įstoję į ES. Lietuva turi įrodyti, kad deramai panaudoja aplinkosaugai
skiriamus pinigus bei stiprinti administracinius gebėjimus“, – sakė Europos
Komisijos Aplinkos apsaugos direktorato generalinio direktoriaus
pavaduotojas.
Vyriausiojo euroderybininko teigimu, investicijos į aplinkosaugą turi
būti subalansuotos ir netapti pernelyg didele našta mokesčių mokėtojams.
P. Auštrevičius EK pareigūną informavo, kad Seimas į rudens sesijos
darbotvarkę įtraukė aplinkosaugai svarbius įstatymus – Pakuočių ir pakavimo
atliekų tvarkymo, taip pat Mokesčio už aplinkos teršimą. Šis įstatymas
skatintų gamintojus ir importuotojus patiems organizuoti atliekų tvarkymą.
Per šešerius metus Lietuvai reikės įsteigti 10-12 regioninių atliekų
tvarkymo sistemų, sutvarkyti netinkamus naudoti atliekų sąvartynus.
Lietuva įsipareigojo, jog iki 2010 m. miestų ir miestelių nutekamujų
vandenų išvalymo lygis atitiks ES standartus. Per dešimtmetį į nuotėkų
valymo įrenginių statybą ar rekonstrukciją reikės investuoti 22 mlrd.litų.
Planuojama, kad mažiausiai pusę šių išlaidų padengs ES fondas ISPA.
Trečiojo pereinamojo laikotarpio prašoma įgyvendinant Lakių organinių
junginių direktyvą, kuri riboja teršalų išmetimą, pervežant ir laikant
benziną.
Artėjanti elektros energijos stygiaus problema
Lietuva įsipareigojusi ES uždaryti Ignalinos Atominę Elektrine susiduria su
kita problema – gresiančiu elektros energijos stygiumi. Todėl būtina matyti
naujus galimus elektros gamybos šaltinius, ypač savus ir atsinaujinančius
kaip hidroenergiją, nors ji ir negali pakeisti AE. Vienas tokių
perspektyvių hidroenergijos šaltinių yra šalies didžiųjų upių – Nemuno ir
Neries – vandens energijos panaudojimas, kuriose sukoncentruota apie 80%
visų techninių šalies hidroenergijos išteklių.
Tačiau didelių hidroelektrinių (HE) statyba tampa vis sudėtingesnė,
konkurencija elektros gamybos rinkoje didžiulė, aplinkosaugos suvaržymai
griežtėja. Vienas iš veiksnių, kurie sustiprintų HE padėtį konkurencinėje
kovoje su kitokio tipo elektros jėgainėmis, būtų išorinių kaštų arba žalos,
kurią aplinkai padaro kiekviena elektrinė, vertinimas. Deja, kol kas
praktikoje vyrauja tik ekonominis – mažiausių išlaidų kriterijus.
Tyrimo metu buvo lyginamos HE ir galimos naujos kondensacinės elektrinės
(KE) suminės mažiausios išlaidos tam pačiam energetiniam efektui gauti.
Nustatyta, kad HE nepalyginamai mažesnės eksploatacijos išlaidos, nors jų
ekonominis efektyvumas yra ribinis. Santykinai mažos eksploatacinės
išlaidos labai svarbios, nes Lietuva visiškai neturi kuro elektrai gaminti.
Tačiau vertinant išorinius elektros gamybos kaštus – naudą dėl mažesnės
žalos aplinkai – HE tampa ekonomiškai efektyvi. Tai išryškėja, priėmus
dėmesin šiluminių elektrinių išmetamą į atmosferą didelį kiekį CO2. Iki
šiol už tai LLietuvoje aplinkosaugos mokesčiai netaikomi. Net esant šiems
mokesčiams nedideliems, susidarytų apie 152 mln. Lt suma kasmet. Šios žalos
galėtų būti išvengta, jei būtų statomos HE ant Nemuno ir Neries. Būtina
pabrėžti, kad čia, vertinant ekologinius kriterijus nebuvo atsižvelgta į
pagrindinio HE elemento – tvenkinio įtakos gamtinei, socialinei, fizinei
aplinkai specifiką.
Kadangi nėra elektros galios poreikio ir trūksta didelio pradinio kapitalo,
didžiųjų Lietuvos upių – Nemuno ir Neries – energijos panaudojimo projektai
yra tolesnės perspektyvos uždavinys. Ir visgi, įvertinant pasaulines
energetikos tendencijas – nuolatinį kuro brangimą bei mokesčių už
atmosferos taršą didėjimą, Nemuno ir Neries vandens energijos racionalus
panaudojimas yra aktualus.
Didelių hidroelektriniu finansavimo problema
Nepriklausomo elektros gamintojo (NEG) sąvoka atsirado siekiant privatų
sektorių įtraukti į elektros (energijos) gamybos rinką, iš dalies ją
demonopolizuojant ir, svarbiausia, pritraukiant privatų kapitalą
infrastruktūros projektams – energetikos sektoriui plėtoti. Pastaruoju
metu NEG projektai tapo efektyvia užsienio investicijų priemone
besivystančiose šalyse, kur trūksta savo kapitalo elektros jėgainėms
statyti. NEG hidroenergetikos plėtrą vykdo per vadinamuosius SVEP projektus
(hidroelektrinę statyti, valdyti, eksploatuoti, perduoti) ir jų atmainas
SVE, SEP, RVEP, RVE, REP. Čia R reiškia rekonstrukciją.
Konkretus SEP finansavimo modelio pritaikymo pavyzdys – Birštono HE
statyba. Ši HE galėtų būti statoma, finansuojama ir eksploatuojama
privačių kompanijų ir po apibrėžto eksploatacijos laikotarpio perduodama
valstybei. Finansavimo pagal SEP modelį tikslas – padengti Lietuvos
valstybės biudžeto pinigų trūkumą. Tam Lietuvos Vyriausybė turi leisti
įkurti Birštono HE bendrovę. Ji yra
atsakinga už HE finansavimą,
projektavimą ir statybą, eksploataciją ir priežiūrą. Visi statybos dalyviai
būtų atstovaujami Birštono HE bendrovėje kaip akcininkai. Šios elektrinės
investicijų suma – apie 600 mln.lt. Jos būtų dengiamos indėlininkų įnašų
-90 mln. lt. (15%), pirmaeilės skolos – 384 mln. lt. (64%) ir komercinės
paskolos – 126 mln. lt. (21%).
[pic]
Ruošiant ir realizuojant projektą tektų sudaryti apie 40 sutarčių. Projekto
ruošimas, sutarčių sudarymas ir pasirašymas iki statybos darbų pradžios
užtrunka ilgą laiką – apie 5 – 10 metų. Per šį laikotarpį turėtų būti
priimti nauji Lietuvos valstybės įįstatymai, iš dalies ir užsienio
investicijų pagal SEP modelį įteisinimas, ir kiti. Dar apie 5-7 metus
mažiausiai užtruktų statybos ir montavimo darbai. Taigi, Birštono HE
projektas galėtų būti realizuotas tik po 15 metų, t.y. apie 2020 m. Dar po
15 metų, t.y. apie 2035 m. jis galėtų būti perduotas Lietuvos valstybei.
Tai tikrai ilgas, tačiau neišvengiamai artejantis procesas, nuo kurio
priklausys mūsų valstybės ekologinė, bei ekonominė padėtis.
Baltijos jūros regiono ekologinės – ekonominės problemos
Dabartinę Baltijos regiono šalių raidą apibūdina amžini ekonominių ir
ekologinių visuomenės interesų prieštaravimai.
Baltijos jūra yra ssvarbus prekybos ir transporto regionas. Aukštas
ekonominio bendradarbiavimo ir prekybos lygis nulemia ir didelę uostų
industrijos ir laivybos objektų koncentraciją. Devynios regiono šalys
šliejasi prie Baltijos jūros. Kiekvienoje šalyje yra ne vienas jūrų uostas.
Rusijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje, Suomijoje, Vokietijoje,
Lenkijoje, Danijoje, Švedijoje yra per ššimtą vidutinių ir mažų uostų.
Kasmet per Baltijos regiono jūrų uostus pergabenama daugiau kaip 370 mln.
tonų krovinių, daugiau kaip 60 tūkstančių laivų kasmet plaukia per Danijos
sąsiaurius. Baltijos jūros šalių krovinių apyvartos lygis – 600 mln. tonų
2010 metais specialistams atrodo visiškai realus.
Baltijos jūros regionas yra ekonominis regionas su gerai išvystyta pramone.
Jame gyvena per 160 mln. žmonių.
Europos Sąjungos plėtra ir Estijos, Latvijos bei Lietuvos atėjimas į
Europos sandraugą nulems regiono ekonominės ir socialinės raidos ypatumus.
Iš Baltijos regiono šalių Rusija yra vienintelė, neįeinanti į ES. Tačiau
negalima kalbėti apie Baltiją, kaip apie vidinę ES jūrą.Rusijos uostų prie
Baltijos bendra krovinių apyvarta 2003 metais siekė 76 mln. tonų, iš kurių
naftos ir jos produktų dalis sudarė 35 mln. tonų. O juk yra ir kitokių
aplinkai pavojingų krovinių, kaip antai trąšos, rrūda ir kt. Ko gero,
reikėtų kalbėti apie ypatingą Baltijos jūros statusą.
Visi šie aspektai ir lemia Baltijos regiono ekologijos būklę. Daugybė
transporto magistralių, kuriomis gabenami pavojingi kroviniai, ir ypač
nafta bei jos produktai, nulemia ekologijos klausimų svarbą. Ekologijos ir
aplinkosaugos klausimai gvildenami daugybėje organizacijų, asociacijų ir
sutarčių, kaip, ko gero, nė viena kita tema.
ES aplinkosaugos generalinis direktoratas, HELCOM (Baltic Marine
Environment Protection Commission), rūpinasi Baltijos jūros aplinkos
apsauga per Danijos, Estijos, Suomijos, Vokietijos, Latvijos, Lietuvos,
Lenkijos, Rusijos ir Švedijos tarpvyriausybinę kooperaciją.
HELCOM yra Baltijos jūros zonos aplinkos apsaugos konvencijos ((Helsinkio
konvencija), IMO (Tarptautinės jūrų organizacijos), CCB (Coalition Clean
Baltic) vadovaujantis organas. CCB aplinkos apsaugos organizacijos
pagrindinis tikslas – saugoti aplinką ir plėtoti gamtos išteklius Baltijos
jūros regione.
Ir tai anaiptol ne visos organizacijos, kurios sprendžia ekologijos
problemas. Kiekvienoje Baltijos regiono šalyje yra ekologijos problemas
sprendžiančių visuomeninių ir nekomercinių susivienijimų.
Jeigu bandytume perteikti aplinkos apsaugos klausimus vienu sakiniu, jis
galėtų būti toks: ieškoti optimalaus visuomenės ekologinių ir ekonominių
interesų santykio. Štai ir išeina amžina visuomenės ekologinių ir
ekonominių interesų priešprieša.
Kokie pagrindiniai ekologijos problemų sprendimo metodai? Visų pirma, ir
ypač ekologijoje, būtini informuotumas ir problemų tyrimas.
Aplinkosaugos ir ekologinio saugumo teisiniai ir juridiniai aspektai, ES
ekologinio saugumo reikalavimų politika, ekologijos standartai ir
sertifikavimo sistema yra pirminė ir bazinė informacija.
Po to eina Baltijos jūros ekologijos, transporto ekologijos ir Baltijos
jūros ekologinio saugumo prevencinių priemonių klausimai. Prie šių aspektų
dar galima priskirti tanklaivių su dvigubu dugnu, ledlaužių laivyno
panaudojimo Baltijoje problemas, taip pat ir naftos bei kitų pavojingų
krovinių transportavimo ir perkrovos Baltijos uostuose klausimus.
Ekologinio saugumo apsauginių priemonių pagrindas yra sudaryti monitoringą,
užtikrinti uostų kompleksų ir laivybos trasų saugumą, tai yra laiku imtis
reikiamų sprendimų. Todėl reikia pažymėti Rusijos institutų ir mokslininkų,
kurie sprendžia ekologinio saugumo problemas ir ugdo atitinkamus
specialistus, nuopelnus. Rusijos transporto akademija, valstybinė Makarovo
jūrų akademija, Tarptautinis pramonininkų ir įmonininkų kongresas bando
suvienyti valstybinio sektoriaus ir privataus verslo pastangas ekologijos
problemoms spręsti.
Kitas ekologijos problemų sprendimo aspektas yyra ekologinių projektų
finansavimas. Tokias galimybes turi ir Europos struktūriniai fondai, ir
valstybiniai bei municipaliniai biudžetai. Projektus finansuoti gali ir
privatus kapitalas.
Kai kurios pervežimų įmonės taip pat stengiasi ekologiškai gabenti
krovinius, atnaujindamos savo inventorių, tansportą ir racionaliai
paskirstydamos krovinių gabenimą sausuma ir jūra, stengdamosi kuo maziau
teršti aplinką. Štai ,pavyzdžiui, kombinuotų vežimų bendrovė UAB “Arijus“,
didėjant konteineriniams vežimams ir populiarėjant krovinių gabenimo
paslaugai “nuo durų iki durų”, investuoja į ekologiškesnį transportą.
Nemažą dalį krovinių sausuma gabenanti bendrovė atnaujina vilkikų parką,
skirdama tam nemažas investicijas. UAB “Arijus” šiemet planuoja
ekologiškesniais vilkikais atnaujinti 20 proc. vilkikų parko. Panašūs
investiciniai ir kitų metų planai.
Autotransporto departamento direktorius Jevgenijus Valasenka sako, kad
bendrovė laikosi politikos – įsigyti ekologiškesnių ir naujesnių transporto
priemonių, kurios mažiau teršia aplinką – išmeta mažiau dujų į aplinką,
kelia mažiau triukšmo. Tokios transporto priemonės sunaudoja mažiau kuro.
Bendrovė šioms investicijoms ir parko plėtrai šiemet skyrė apie 10 proc.
apyvartinių lėšų.
“Naujos kartos vilkikai, skirti gabenti pavojingiems kroviniams, turi
specialios įrangos komplektaciją, kuri nelaimingo įvykio metu apsaugo
aplinką nuo užteršimo. Skirtingų “Euro” klasių vilkikai turi vis kitas
apsaugos klases”, – aiškina J.Valasenka.
Mažindamas aplinkos taršą, “Arijus” planuoja įdiegti ISO reikalavimus ir
gauti ISO 14000 aplinkosaugos sertifikatą. Pašnekovo teigimu, ES
aplinkosaugos reikalavimai visada buvo griežti. Lietuvos įmonės prisitaiko
prie šių reikalavimų ir sparčiai juos įgyvendina.
Pasak J.Valasenkos, bendrovė, gabendama krovinius kombinuotu būdu – dalį
konteineriais jūra, dalį – vilkikais sausuma, –– mažina kelių apkrovimą,
taip prisidėdama prie aplinkos saugojimo. Pastarosios politikos – didžiąją
dalį krovinių perkelti nuo sausumos kelių į jūrą – laikosi visa Europa.
Gabendami ir sausuma, ir jūra krovinį užsakovui be problemų pristatome “iki
durų”, nes ne visada krovinys gali keliauti tik vienu kuriuo nors keliu”, –
aiškina bendrovės “Arijus” atstovas.
Kasmet bus sutvarkoma apie 12 tūkst. tonų naudotų padangų
Apytikriais duomenimis, kasmet Lietuvoje susikaupia 12–15 tūkst. tonų
nebetinkamų naudoti padangų Aplinkos ministerijos paskelbtas atviras
konkursas senoms padangoms perdirbti arba jas panaudoti energijai gauti
padės išspręsti šių atliekų tvarkymo problemą. Bus atrinktos įmonės,
pasiūliusios parankiausias sąlygas padangoms tvarkyti. Per 2004–2006 metų
laikotarpį jos turės kasmet sutvarkyti apie 12 tūkst. tonų naudotų padangų.
Šioms įmonėms bus kompensuojamos išlaidos už kiekvieną sutvarkytą toną iš
Gaminių ar pakuotės tvarkymo programos lėšų, surinktų už aplinkos teršimą
padangų atliekomis..
Šalyje ligi šiol nė viena įmonė neužsiėmė jų pramoniniu panaudojimu. Senas
padangas pirolizės būdu ruošėsi deginti akcinė bendrovė „Klijai“, bet šio
projekto nepavyko įgyvendinti pasipriešinus vietos bendruomenei, o vėliau
bankrutavus ir pačiai bendrovei. Padangų smulkinimo agregatą įsigijusi UAB
„Klaipėdos krašto atliekų tvarkymas“ pernai jį išbandė, bet nėra
nusprendusi, kaip panaudoti iki 2–5 cm dydžio susmulkintus padangų
gabaliukus. Rimtų ketinimų deginti senas padangas ir kaip kurą panaudoti
cemento gamybai yra pareiškusi akcinė bendrovė „Akmenės cementas“. Joje
atliktas eksperimentas buvo teigiamai įvertintas.
Pradės daugėti ekologinių ūkių
Lietuvoje užsibrėžta, jog iki 2010 m.
net 15 proc. ūkių bus ekologiniai
(dabartinėse ES šalyse turėtų būti 20-30 proc.). Tai reiškia, jog per 10
metų jų plėtra išaugs 100 kartų, lyginant su dabar ūkininkaujančiais. Tiek
kartų turėtų išaugti ir ta nedidelė biudžetinė parama, kurią gauna
ūkininkai dabar. Tokio staigaus šuolio nepadarė kur kas turtingesnės už mus
šalys. Juolab nerealu, jog tai padarys nuo ekonominių problemų dūstanti
Lietuva. Tą supranta ir daugelis tų, kurie stovėjo prie ekologinės
žemdirbystės ištakų šalyje. Todėl vis garsiau pradedama kalbėti, jog tie 15
proc. bus tausojanti, o ne ekologinė žemdirbystė. JJau paskelbtas ir
konkursas Tausojančios žemdirbystės programai paruošti.
Apmaudu, kad tą tausojimą kiekvienas supranta vis kitaip. Neabejotina, jog
kiekviena tona nepanaudotų pesticidų, mineralinių trąšų ar dyzelino – jau
irgi tausojimas. Prie tausojančios žemdirbystės priskiriama ir Integruota
žemdirbystės sistema, kur pesticidai naudojami griežtai atsižvelgiant į
ligų ir kenkėjų bei piktžolių daromą žalą, o trąšos – pagal dirvožemių
analizių duomenis, bei prisilaikant daugelio kitų gamtosauginių
reikalavimų. Kažkas panašaus – ir vadinamoji draugiškoji gamtai
žemdirbystė. Aukščiausias Tausojančios žemdirbystės pakopas užima
Biodinaminė ir Ekologinė žemdirbystės sistemos. Tad labai svarbu kokio
lygio Tausojančią žemdirbystę plėtosime Lietuvoje iir kokia iš to bus nauda
ūkininkui, vartotojui ir visai gamtinei aplinkai.
Tausojančios žemdirbystės arba subalansuotos plėtros pavyzdžiu galėtų būti
mūsų turtinga kaimynė Švedija. Tai viena iš didžiausių Europos šalių.
Beveik pusę jos teritorijos dengia miškai, o daugiau nei trečdalį sudaro
kalnai, pelkės ir ežerai. ŽŽemės ūkio naudmenos apima mažiau nei 3 milijonus
ha, kas tesudaro 7 proc. viso šalies ploto. Žemės ūkis (t.sk.
miškininkystė, medžioklė ir žvejyba) įdarbina apie 90000 žmonių arba mažiau
nei 3 proc. visų Švedijos gyventojų. Dar apie 60000 dirba maisto pramonėje.
Dauguma ūkių yra šeimos ūkiai. Daugėja ūkių, kur papildomos pajamos
gaunamos dirbant įvairiose įstaigose ir organizacijose bei aptarnavimo
sferose. Švedijos ūkininkai yra labai organizuoti ir susivieniję įvairiuose
kooperatyvuose ir asociacijose. Jiems priklauso 80 proc. mėsos ir beveik
visa pieno perdirbimo pramonė. Pagrindinis Švedijos regioninės politikos
tikslas – aprūpinti darbu, būtinu aptarnavimu ir sveika gamtine aplinka
visus, nepriklausomai kur jie gyvena. Todėl speciali parama teikiama
gyvenantiems šalies Šiaurėje, Elando ir Gotlando salose bei kitose
nepalankiose vietovėse.
Lietuva jau integravosi į Europos Sąjungą (ES) ir mūsų Tausojanti
žemdirbystė turės atitikti ES standartus. Čia kaip pavyzdys ppateikiamas
Gamtinės aplinkos apsaugos ir subalansuotosios kaimo plėtros 2000-2006 m.
planas Švedijai (toliau – Planas), kuris netolimoje ateityje galėtų būti
pavyzdžiu ir Lietuvai.
Plane numatytos finansinės paramos mastai ir priemonės, kurios turėtų
sąlygoti tausojančią (angl. sustainable), aplinkosauginę, ekonominę ir
socialinę Švedijos kaimiškųjų regionų plėtrą. Plano pagrindas yra Agenda
2000 ir ES bendrosios žemės ūkio reformos programa. Jame nurodyta, jog
subalansuota kaimo vystymo plėtra ir ekonomika priklauso ne vien nuo žemės
ūkio, bet ir nuo daugelio pramonės ir verslo sektorių. Žemės ūkis taipogi
vaidina daugialypę rolę kaime ir yra ne tik mmaisto produktų gamintojas, o
ir turi kitas funkcijas, tokias kaip gamtinės ir kultūrinės aplinkos
išsaugojimas. Plano priemonės ir lėšos įvairiems regionams skirtingos. Ypač
daug dėmesio skiriama išlaikyti žemės ūkį nepalankiuose jam regionuose,
siekiant išsaugoti kraštovaizdį ir gamtinę aplinką. Gamtinę aplinką
tausojantis žemės ūkis išsaugo ir gamtinius resursus, yra prisitaikęs prie
vietinių agrometeorologinių sąlygų ir yra etiškas. Pagrindinis tokio
ūkininkavimo tikslas – išsaugoti ir išlaikyti nepakitusią gamtinę kaimo
aplinką ateities kartoms. Svarbi šios strategijos dalis yra kompensuoti
ž.ū. produkcijos kaštus vadinamuoju kolektyviniu servisu, kas
nekompensuojami kitais šaltiniais. Tokio kolektyvinio serviso pavyzdys yra
valstybinės bioįvairovės ir kultūrinio paveldo išsaugojimas įvairiuose
kraštovaizdžiuose.
Antrasis tikslas – ekonomiškai ir socialiai subalansuota kaimo plėtra,
reikalaujanti konkurentabilios kaimo ekonomikos, kur svarbiausia yra
produkcijos kokybė, o ne kiekybė. Labai svarbu, kad aukštos kokybės
produkcijos kaina būtų prieinama vartotojui, kad ūkininkas gautų adekvačią
kompensaciją. Parama turi skatinti žemės ūkio ekonominio efektyvumo
stiprinimą, modernizavimą ir konkurentabilumą. Ūkininkams dažnai gali būti
sunku išsiversti iš gaunamų pajamų iš savo ūkio. Todėl jis turi ieškoti
galimybių papildomoms pajamoms gauti. Pavyzdžiu galėtų būti smulkių
perdirbimo įmonių steigimas ir agroturizmas. Taip pat labai svarbu didinti
moterų vaidmenį ir kompetenciją ž.ū. regionų plėtroje. Plano programą
sudaro 2 prioritetinės kryptys, suskirstytos į subprogramas ir skyrius:
I Prioritetas – Kaimo regionų subalansuota gamtosauginė plėtra
|Priemonės |Finansavimas mln. |
| |eurų 2000-2006 m. |
|Agrogamtosauginės |1040 |
|Subprograma I – Ž.ū.kraštovaizdžių bio ir | |
|kultūrinio paveldo iišsaugojimas | |
|- Pusiau natūralios pievos ir | |
|ganyklos | |
|- vertingas gamtinis ir kultūrinis | |
|paveldas | |
|- vertingas gamtinis ir kultūrinis | |
|paveldas šiaurinių elnių ganyklose | |
|- benykstančių vietinių veislių | |
|apsauga. | |
|Subprograma II – Įvairūs ž.ū. kraštovaizdžiai| |
|- draugiška gamtai žolininkystė | |
|Subprograma III – Draugiška gamtai | |
|žemdirbystė | |
|- ekologinės produkcijos metodai | |
|- drėgnų ir užliejamų plotų | |
|naudojimas | |
|- nitratų išsiplovimo mažinimas | |
|- draugiškų gamtai metodų taikymas | |
|auginant rudąsias pupeles Elando saloje | |
|- draugiškų gamtai metodų taikymas | |
|auginant cukrinius runkelius Gotlando saloje | |
|- apsauginės juostos | |
|Ūkininkaujančių mažo našumo žemėse dotacijos |402 |
|Mokymas |116 |
|Investicijos į ž.ū. gamybą |53 |
|Miškų ekologinės vertės gerinimas |6 |
|Kaimo regionų adaptacijos ir vystymo parama |31 |
|- aplinkos apsauga sąryšyje su žemės ūkiu, | |
|miškininkyste ir kraštovaizdžio išsaugojimas | |
|bei gyvūnų gyvenimo sąlygų pagerinimas | |
|Suma: |1648 |
II prioritetas – Kaimo regionų subalansuota ekonominė ir socialinė plėtra
|Investicijos į žemės ūkį |35 |
|Parama jauniems ūkininkams |26 |
|Mokymas |15 |
|Ž.ū. produkcijos perdirbimo ir marketingo |27 |
|tobulinimas | |
|Kaimo regionų adaptacijos ir vystymo rėmimas |55 |
|- ž.ū. produktų kokybės marketingas | |
|- ž.ū. veiklos įvairovės plėtra | |
|- ž.ū. infrastruktūros vystymas ir | |
|tobulinimas | |
|- parama turizmo plėtrai | |
|- kaimų plėtra, jų paveldo apsauga | |
|ir išsaugojimas | |
|Suma: |158 |
|Iš viso: |1806 |
Tad tokią didelę paramą numatoma skirti, mūsų akimis žiūrint, tobulam
Švedijos žemės ūkiui ir gamtosaugai remti. Lėšas skiria ES ir Švedijos
vyriausybė.
ES finansavimo dalis priklauso nuo regiono ir priemonės. Labai
nepalankiuose žemės ūkiui šiauriniuose regionuose ES finansuoja 75 proc.
gamtosauginės paramos, o likusioje teritorijoje – 50 proc. Kitų programos
dalių finansavimui ES dalis sudaro 25 proc. Mokymo programos finansuojamos
100 proc., todėl mokymas yra nemokamas. Nepaisant gan didelio popierizmo ES
parama Švedijoje jau naudojasi apie 75000 ūkinių subjektų iš bendro 80500
skaičiaus. Ekologiškai ūkininkaujantys gauna tokias subsidijas:
|Subsidijų už 1 ha: |Subsidijų dydis |
| |kronomis (1 krona = |
| |0,38 lito) |
|Žalienų |500 |
|Grūdinių |1300 |
|Aliejinių |2200 |
|Ankštinių |1300 |
|Bulviu |2200 |
|Daržovių |5000 |
|Sodų |7500 |
|Už 1 sąlyginį |1700 |
|gyvulį | |
Tad nenuostabu, jog čia jau 2005 m. ekologinė žemdirbystė užims 20 proc.
ž.ū. naudmenų ploto, o 10 proc. pieno bei 10 proc. jautienos ir avienos bus
pagaminta ekologiškai.
Gamtinės aplinkos apsaugos ir subalansuotos kaimo plėtros planas Švedijai
2000-2006 m. yra derybų tarp Švedijos vyriausybės ir ES Komisijos
rezultatas.
Plano sudarymu, finansavimu, įdiegimu ir monitoringu rūpinasi Švedijos
nacionalinė ž.ū. taryba, kurioje – 920 darbuotojų. Ji turi 9 departamentus
su 38 skyriais ir dar 5
autonominius skyrius. Kasmet Taryba ES Komisijai ir
Švedijos Vyriausybei pateikia išsamias ataskaitas apie Plano vykdymą. 2003
m. pabaigoje buvo pateikta tarpinė ataskaita, kur turėjo būti aptarti gauti
rezultatai ir trūkumai bei, Plano korekcijos.
Vargu, ar įmanoma tikra tausojanti ir gamtai draugiška žemdirbystė be
tvarkingų, medžiuose skendinčių sodybų, gerų kelių, erdvių, su tobulomis
mėšlidėmis tvartų, tvarkingų sandėlių, apsirūpinimo būtiniausia technika ir
padargais, racionalaus trąšų ir pesticidų vartojimo, kooperacijos ž.ū.
produkcijos gamyboje ir realizavime, sėjomainų, atsparių ligoms ir
kenkėjams veislių, agroželdinių, kvalifikuoto mokymo, konsultacijų,
rekomendacijų ir kt. Dideliu barjeru ekologinės žemdirbystės plėtrai bbus
tarptautiniai reikalavimai tokiuose ūkiuose sėti tik ekologiškai išaugintą
sėklą. Lietuvoje sąmoningai sugriauta buvusi, ypač daugiamečių žolių,
sėklininkystė, o apie veislių selekciją ekologinei žemdirbystei bei jų
sėklininkystę dar net nekalbama. Tad tokią sėklą, kaip ir daug ką, vėl
brangiai pirksime iš užsienio. Be viso to, būtina taip ūkininkaujančių
ekonominė ir socialinė sauga, moralinis ir dvasinis nusiteikimas. Pradžia
visada sunki. Todėl būtina šių kilnių tikslų įgyvendinimui skubiai
perorientuoti mūsų ž.ū. mokslą į alternatyvų chemizuotam žemės ūkiui
paiešką ir tyrimus, organizuoti funkcionierių ir visų vartotojų ekologinį
švietimą, ūkininkų aprūpinimą už prieinamą kainą aalternatyviomis cheminėms
trąšoms ir pesticidams medžiagomis bei preparatais. Visa tai jau eilę metų
daroma Švedijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir daugelyje kitų
šalių.
Viena kaime ar seniūnijoje tvarkinga, ekologiška sodyba žymesnio poveikio į
sveikos natūralios gamtinės aplinkos atstatymą ir puoselėjimą didelių
pakitimų neįneš, o tik yra ir bbus šviesulys to siekiantiems kaimynams.
Tokių šviesuolių Lietuvoje jau yra per 300. Jie verti geriausių žodžių,
apdovanojimų ir paramos nelygioje konkurencijoje su pesticidų
propaguotojais. Pastarieji, užsienio eksportuotojų pavyzdžiu, bando
rekomenduoti purkšti augalus pesticidais vos ne po kiekvieno lietaus. Kas
laukia tokios produkcijos valgytojų?.. Demokratinėje visuomenėje
svarbiausia teisė yra teisė į sveiką maistą. Todėl ne veltui Tarptautinės
organinės žemdirbystės judėjimų federacijos (IFOAM) rengiamo eilinio 14
Pasaulinio kongreso, kuris vyko š/m vasarą Kanadoje, motto: „Cultivating
Communities”. Pažodžiui lietuviškai jį išversti sunkoka, tačiau esmė tokia:
organinės žemdirbystės vaidmuo, kuriant stabilias ir gyvybingas (ir
mikroorganizmų dirvoje, ir naudingų vabzdžių sode, ir kaimiškųjų, ir
urbanizuotų gyvenviečių, ir.) bendrijas įvairiausiose Pasaulio vietose.
Išvados
Vienas iš ekonominių metodų aplinkai saugoti yra valstybinės subsidijos.
Jos gali būti teikiamos šiomis formomis:
1. Taršą kontroliuojančių ir ją mažinančių įrenginių finansavimas.
2. Atlyginimas už taršos mažinimą arba nnedidinimą, pavyzdžiui, už tam tikro
lygio „nešvarios“ gamybos stabilizavimą.
Kartais subsidijos teršėjams gali būti tiek pat efektyvios, kaip ir
tiesioginis teršėjų apmokestinimas. Tuo labiau, kad subsidijas valymo ir
kontrolės įrenginiams statyti galima skirti ne tiesiogiai, o mažinant
privalomuosius teršėjų mokesčius arba ir visai nuo jų atleidžiant (pvz.,
nuo pelno mokesčio). Tuo tarpu be subsidijų taršos mažinimo išlaidų našta
kai kuriems gamintojams būtų per didelė ir jie būtų priversti mažinti
gamybą bei darbo jėgos panaudojimą. Dėl to didėtų nedarbas, sulėtėtų
ekonominio augimo tempai.
Nors šie argumentai yra gana svarūs, teršėjų subsidijavimas nesusilaukia
plataus pritarimo. Subsidijos akivaizdžiai parodo, kad tarsi gamyba
palaikoma mokesčių mokėtojų sąskaita, kad teršėjai gauna transferines
pajamas. Svarbus teršėjų subsidijavimo padarinys yra tai, kad kapitalas ir
darbas išstumiami iš tų ūkio sferų, kur jų panaudojimas gali būti gerokai
efektyvesnis. Be to, subsidijos kartais gali duoti visiškai priešingą
rezultatą ir ne tik nesumažinti šalyje taršios gamybos apimties, bet dargi
ją padidinti. Kodėl? Todėl, kad subsidijos skatina vis naujus verslininkus
pradėti panašią gamybą.
Ar verta palaikyti taršią gamybą „dirbtiniu kvėpavimu“? Kad ekologiškai
pažangios technologijos galėtų užtektinai sparčiai plėstis, paprastai
reikia, kad kitoms būtų netrukdoma žlugti. Taip jos išlaisvina darbą ir
kapitalą pažangesnei gamybai. Sveikai gamtos aplinkai naudinga, kad taršos
technologijos sunyktų, o pažangios — plėtotųsi. Pirmasis procesas yra
būtina antrojo sąlyga.
Išsivysčiusių šalių patyrimas rodo, kad, palaikant aktyvią ir nuoseklią
ekonominių aplinkos apsaugos metodų įgyvendinimo politiką, jų duodamas
efektas yra gana didelis. JAV aplinkos apsaugos agentūros duomenimis,
ekonominių metodų panaudojimas vien tik oro kontrolės srityje leido 1979 –
1988 metais sutaupyti daugiau kaip 4 mlrd. dolerių. Tačiau, nepaisant šių
įspūdingų skaičių, daugelyje šalių ekologinės problemos vis dėlto
sprendžiamos sunkiai. Rinkos metodai efektyviai veikia tik tada, kai yra
tiksliai nustatytos nuosavybės teisės, o dalykišku ekologiniu sprendimu
suinteresuota nedaug žmonių. Tuo tarpu vyriausybinės aplinkos apsaugos
programos labai dažnai lieka neįgyvendintos ir dėl finansinių resursų
stygiaus ir dėl įvairių biurokratinių vingrybių. Vis dėlto atskirų įmonių,
vyriausybinių institucijų aplaidumas ar netgi nesąžiningumas aplinkos
apsaugos srityje dabar jau retai lieka nepastebėtas ir nuslėptas nuo
visuomenės. Tai teikia vilčių, kad galiausiai bus panaudotas platus
administracinių ir ekonominių priemonių spektras, reguliuojant aplinką
teršiančių ūkio subjektų veiklą.
Kaip matosi iš apžvelgtų temų, daugelį ekologinių problemų sąlygoja
pinigų trūkumas joms išvengti, arba ištaisyti jų padarytą žalą.
Taip pat reikia nepamiršti, kad tik visuotinis supratimas, jog teršimas
sąlygoja mūsų pačių sveikatos blogėjimą ir visuotinį klimato atšilimą gali
padėti sustabdyti tolesnį neracionalų gamtos išteklių naudojimą.
Naudota literatūra:
1. http://www.jura.lt/2004_05/article04_l.htm
2. http://www.waterland.lt/leidinys_lt/tomai/t10_lt.htm ,
http://www.waterland.lt/leidinys_lt/tomai/t12_lt.htm#s1
3. http://www.zalieji.lt/temos/ES/aplinkapsauga
4. http://www.zpasaulis.lt/archyvas/2003/8/ubik.html ,
http://www.zpasaulis.lt/archyvas/22/ubik.html
