Audito kursinis

ĮVADAS

Netrukus po to, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, prasidėjo krašto ekonomikos intensyvi pertvarka rinkos pagrindais. Kuriantis rinkos ekonomikai formavosi naujos nuosavybės formos, buvo privatizuojamos valstybinės įmonės, steigėsi įvairaus profilio bendrovės, individualūs ūkiai, iš esmės formavosi naujo pobūdžio ūkinių subjektų sistema.

Į rinkos ekonomiką reikėjo pereiti iš valstybinės planinės ekonomikos. Tais laikais gerai buvo pažįstama valstybės kontrolės organizacija. Tokios kontrolės sistemos neturėjo jokia rinkos šalis. Kaip ir ankščiau šiandien kontrolė taip pat labai reikalinga. Ji būtina, kaip viešųjų finansų valdymo elementas, nnes toks valdymas skatina atsakomybę visuomenei, reikalinga kaip reguliavimo sistemos dalis, kurios tikslas – kuo anksčiau atskleisti nukrypimus nuo priimtų standartų ar pažeidimus, teisėtumo, ekonomiškumo, rezultatyvumo ir efektyvumo srityje, kad būtų galima pataisyti esamą padėtį, esant reikalui patraukti kaltus asmenis atsakomybėn, atlyginti nuostolius arba imtis priemonių, kurios ateityje užkirstų kelią pažeidimams arba bent sumažintų jų atsiradimo galimybę. Šiais laikais kontrolinei veiklai apibrėžti vartojamas žodis “auditas”, kuris apibūdina tiek valstybinės, tiek nepriklausomų auditorių veiklą. Pati kontrolės procedūros esmė nepakito, tačiau iš eesmės auditas įgavo naują reikšmę ir svarbą visoje finansų valdymo ir reguliavimo sistemoje.

Šiuo metu audito svarba ir vaidmuo auga, nes nuolat auga poreikis turėti tikslią informaciją apie ūkinių subjektų veiklą. Visuomenė vis labiau įsisąmonina, kad nuo audito labai daug priklauso vverslo sėkmė. Kad auditas pateisintų visuomenės lūkesčius ir įgyvendintų savo tikslus, būtina, kad jis būtų atliktas tiksliai ir teisingai, tik tada galės atspindėti realią situaciją. Todėl norint gauti gerą rezultatą didelę reikšmę, visame audito procese, įgyja audito procedūrų ir veiksmų planavimas.

Nagrinėjant kursinio darbo temas pasirinkau temą “Audito planas ir programos”, nes jos pozicija labai svarbi visoje audito visumoje. Tai pirminis auditoriaus darbas, kaip įnašas, į ateityje padarytus veiksmus ir procedūras, po ko toliau seka išvados bei jų tikslumas ir realumas.

Šiai temai išnagrinėti aš naudojausi įvairia literatūra, spaudos leidiniais, Interneto suteiktomis galimybėmis. Šiuo atžvilgiu man labai padėjo Lietuvos auditorių rūmų internetinis puslapis, kuriame publikuojami visi teisiniai aktai priimti Lietuvos Respublikoje bei kiti dokumentai susiję su audito veikla. O tam kad aatskleisti šiandieninę Lietuvos audito būklę bei esamą situaciją labiausiai naudojausi žurnalais ir laikrasčiais, kurių Lietuvoje, palyginus su kitomis Baltijos valstybėmis, yra pakankamai didelis pasirinkimas. Šie leidiniai tiesiogiai susyję su auditu ir juose gausu visokių šiandienai aktualių temų apie auditą, jo raidą, kylančias problemas ir diskusijas rengiant bei keičiant auditą reglamentuojančius teisinius aktus.

Pagrindinis kursinio darbo tikslas – atskleisti audito planavimo teorinius bei praktinius aspektus, apibendrinti audito plano bei programų metodus, išryškinti jų pagrindinius principus bei pateikti atitinkamas išvadas.

Kursiniame darbe labiausiai dėmesį sskiriu audito plano ir programų parengimui bei jų būtinumui. Taip pat svarbią vietą užima išankstinės strategijos kūrimo bei taktikos pasirinkimo tikslingumas. Nagrinėju audito planavimo vietą visoje audito sistemoje, o taip pat jos svarbą bei įtaką visam audito procesui.

Kursinį darbą sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmojoje dalyje nagrinėju audito sistemą ir jos struktūrą, bei išskiriu pagrindinius elementus, trumpai išdėstau audito planavimo standartų pagrindinius principus. Antrojoje dalyje detaliai nagrinėju visą audito planavimo procesą. Dėmesį koncentruoju ties pagrindinėmis audito planavimo procedūromis bei auditoriaus veikla. Šioje dalyje apžvelgiu esminius audito planavimo veiksnius bei bendrus audito plano bruožus, taip pat didelį dėmesį skiriu į ką auditorius turėtų atsižvelgti ruošiant audito planą. Svarbi kursinio darbo dalis yra audito programa, joje išskiriu pagrindinius etapus bei pateikiu reikalavimus audito programai sudaryti, detaliai aprašau konkrečių darbų išdėstymą bei procedūrų sąrašą, kuriame atsispindi visos atliekamos užduotys audito metu. Kursinio darbo pabaigoje pateikiu išvadas bei literatūros sąrašą.

I. AUDITO PLANAVIMO VIETA AUDITO SISTEMOJE

1. Audito sistemos elementai

Rinkos ekonomikos s

I. AUDITO PLANAVIMO VIETA AUDITO SISTEMOJE

1. Audito sistemos elementai

Rinkos ekonomikos sąlygomis audito svarba ir vaidmuo nuolat auga, nes nuolat auga poreikis turėti tikslią informaciją apie ūkinių subjektų veiklą. Auditas labai svarbus rinkos ekonomikos elementas, nes be audito negali būti perspektyvi jokia veikla, jos nekontroliuojant susidaro ddidesni nuostoliai, negu tie, kurie atsiranda pažeidus kitas valdymo sistemos funkcijas. Auditas yra vienas iš svarbiausių ir patikimiausių ekonominės informacijos šaltinių. Jo teikiama informacija yra tikra, tiksli, objektyvi, turi didelę reikšmę įmonės vidaus kontrolės sistemai stiprinti, vidaus rezervams atskleisti, geriau planuoti ir prognozuoti įmonės veiklą.

Rinkos ekonomikos sąlygomis auditas yra būtinas:

siekiant patikrinti finansinę atskaitomybę, ar ji teisingai parengta;

norint įsitikinti įmonės finansinės būklės tikrumu ir jos veiklos patikimumu;

sprendžiant turtinius ginčus tarp įmonių;

vykdant operacijas, susijusias su turto padalijimu;

bankrutuojant įmonei;

siekiant geriau sutvarkyti apskaitą, vidaus kontrolę, patobulinti valdymo sistemą. [13;7]

Visi šie audito būtinumo aspektai rodo labai didelę audito sistemos funkcionavimo svarbą visam visuomeniniam gyvenimui bei didelę reikšmę kiekvienos įmonės sėkmei.

Auditas – labai dinamiškas, sudėtingas ir nevienalytis procesas, susidedantis iš eilės vidinių struktūrinių elementų. Tai kryptingas procesas, suvokiamas kaip logiškai išbaigta grandinė, visuma vienų ar kitų nuosekliai sekančių tam tikrų veiksmų ir operacijų. [6;9]

Vienas iš svarbiausių audito proceso etapų yra audito plano ir programų sudarymas. Planuojant auditą būtinai turi būti išdėstytas loginis nuoseklumas, nes nuo to priklauso visos auditinės veiklos rezultatyvumas ir efektyvumas. Jeigu audito proceso pradžioje teisingai pasirenkama audito strategija ir taktika, darbo planai bei programos, auditorius kryptingai siekdamas galutinio taško turės pakankamai duomenų ir informacijos įvertinti esamą būklę ir galės pagrįsti savo iišvadas (žiūr. 1 schemą).

Šioje schemoje galima pastebėti kelis labai svarbius momentus, nuo kurių priklauso galutinis rezultatas ir audito esmė. Auditoriaus pirmas žingsnis ir svarbiausias uždavinys yra atlikti audito planavimą taip, kad viso audito metu galėtų teisinga kryptimi nukreipti ir įvykdyti auditą, ko pasekoje tiksliai padaryti audito išvadą, t.y. pasiekti galutinį tikslą. Iš schemos matome iš ko susideda dvi didžiulės audito proceso dalys: audito planavimas ir audito organizavimas. Audito planavimo pagrindas audito strategija, pagal kurią suformuluojami audito tikslai, kurie tiesiogiai įtakoja pasirenkamai audito programai. Antroji proceso dalis audito organizavimas prasideda nuo pasirenkamos taktikos, kuri įtakoja audito technologijai bei visai auditinei veiklai, tačiau visų šių procedūrų ištakos bei jų betarpiška priklausomybė slypi audito planavime. Siekiant galutinio audito tikslo – audito išvados, iš kurios seka rezultatai, pasireiškia dvi priklausomybės bei dvi didelės įtakos, kurios prasideda nuo audito planavimo ir baigiasi audito organizavimo procedūromis. Kadangi į audito veiklą reikia žiūrėti kompleksiniame tikslų, jų realizavimo proceso ir rezultatų kontekste, galima atvaizduoti tokią sistemą (žiūr. 2 schemą).

Tokia auditinisĠryaũsĠsistema tur

Tokia auditinių ryšių sistema turėtų veikti pagal klasikinius vadybos dėsnius ir penkias pagrindines funkcijas:

planavimas,

organizavimas,

vadovavimas,

motyvavimas,

kontrolė.

Sisteminis audito požiūris labai reikalingas rengiant, norminat, standartizuojant auditinę veiklą bei formuojant audito aplinką. Pirminė audito sistemos stadija yra viso audito proceso planavimas. Jame galima

sudaryti audito įvairias klasifikacijas, pilnai apibrėžti audito procedūrų, plano ir programų vietą planavimo procese bei sudaryti audito organizavimo technologiją.

2. Audito strategija ir taktika

Yra teigiama, kad auditinė veikla turi būti planuojama ir organizuojama, griežtai nustačius ir apibrėžus sistemą. Tačiau yra ir kita nuomonė, kad auditinė veikla yra labai individuali ir kiekvienas auditorius nusistato savo audito veiklos veiksmų planą, taip kaip jam yra priimtina ir patogu. Iš tiktųjų šios nuomonės gali būti teisingos, tačiau jas sujungus kartu, būtų dar geresnis variantas. AAuditinę veiklą būtina sisteminti, kad galima būtų išvengti painiavos, tačiau kartu paliekant laisvę auditoriui, priklausomai nuo jo kvalifikacijos ir patirties, sugebėjimo apjungti, išplėsti procedūrinius etapus, nepažeidžiant pačios auditinės veiklos ir audito logikos.

Audito s

Audito sėkmė labiausiai priklauso, kaip tinkamai parinkta audito strategija. Audito strategija – tai audito krypčių nustatymas priklausomai nuo konkrečių tikslų. Auditui keliami tikslai suskirstyti į pagrindinį tikslą ir konkrečius audito tikslus. Pagrindinis audito tikslas – patikrinti finansinių ataskaitų tikslumą ir patvirtinti (arba nepatvirtinti), jog esami duomenys patikimi. GGali būti konkretūs tikslai: debitorinio įsiskolinimo, ilgalaikio įsiskolinimo, ilgalaikio, turto, savininkų nuosavybės analizė ir daug kitų įvairių tikslų. Vadinasi, audito tikslų ir strategijos ryšys yra pagrindinis ir tiesioginis. [12;21] (žiūr. 3 schemą)

Iškėlus konkrečius tikslus panagrinėjus ir juos išanalizavus galima tarp jjų rasti ryšį. Todėl vienas iš pagrindinių audito strategijos etapų yra audito proceso struktūrizavimas pagal konkrečius tikslus. Atskiri ūkiniai ciklai, balanso straipsniai tarpusavyje susiję ir persipynę, todėl tikrinama ir įvertinama informacija pereina per kelis ciklus, dėl to tokia audito strategija bus visapusiškesnė ir gilesnė. Audito strategija turi būti paremta pagrindinio tikslo pasiekimo kelių paieška. Ši paieška ir jos rezultatas, žinoma, labai priklauso nuo auditoriaus patyrimo ir kvalifikacijos, taip pat nuo audituojamos įmonės dydžio, nuo jos veiklos specifikos, nuo valdymo bei apskaitos organizavimo pobūdžio. Todėl be konkrečių strateginių tikslų nustatymo ir audito struktūrizavimo labai svarbūs ir kiti strategijos elementai.

Audito strategiją pačiu bendriausiu atveju sudarys tokie procesai arba etapai:

Audito struktūrizavimas priklausomai nuo konkrečių audito tikslų;

Vidinės kontrolės sistemos (VKS) patikimumo lygio nustatymas;

Audito neefektyvumo rrizikos, klaidų materialumo nustatymas. [12;22]

Labai svarbi strategijos dalis yra audito taktika, kuri prijungta jos aptarnavimui. Audito taktika tiesiogiai yra susijusi su audito procesų ir procedūrų seka, kuri susistemizuoja audito analizę. Toks sisteminis analizės atvaizdavimas vadinasi audito planu. Audito sėkmė tiesiogiai priklauso nuo audito plano sudarymo kokybės, todėl labai svarbu, kad jis būtų nuoseklus ir visakąapimantis. Tam, kad jis būtų teisingai sudarytas būtinas ir labai svarbus priešplaninis audito veiklos etapas, kuriame reikia susipažinti su audituojama firma, jos verslo ir šakos specifika, aapskaitos ypatumais. Audito strategija, audito taktika bei audito planas labai priklauso nuo šio priešplaninio proceso efektyvumo, nuo to kaip įvyks bendradarbiavimas tarp dviejų šalių, tarp auditoriaus ir firmos. Tarp visų šių elementų yra ryšys, kuris gali būti traktuojamas labai įvairiai. Gali strategija daryti įtaką audito planavimui, gali audito planas paveikti strategijos kūrimą, o visi kiti veiksniai, tokie kaip žinios apie firmą, verslo ir šakos specifika gali

pakeisti tiek vien

pakeisti tiek vieną, tiek kitą audito proceso elementą (žiūr. 4 schemą).

4 schema

Audito planas gali bkŴi sudarytas ir daugiau nekoreguojamas, tai priklauso nuo teisingai pasirinktos audito strategijos ir taktikos, nuo to kaip kvalifikacijos ir patirties d

4 schema

Audito planas gali būti sudarytas ir daugiau nekoreguojamas, tai priklauso nuo teisingai pasirinktos audito strategijos ir taktikos, nuo to kaip kvalifikacijos ir patirties dėka auditorius efektyviai panaudoja savo sugebėjimus ir idealiai atlieka visas procedūras. Tačiau gali būti atvirkščiai, ir galimi audito plano koregavimai audito veiklos proceso metu. Žinoma, audito planas gali būti sudaromas prieš pasirenkant strategiją ir taktiką, tuomet audito metu iškilusių trūkumų, klaidų ir pažeidimų analizę galima įtraukti į planą papildomai. Todėl audito veiklos planavimas suskyla į dvi dalis:

Auditinė veiklos procedūros iki plano sudarymo;

Audito plano sudarymas ir jo koregavimas audito eigoje.

Todėl galima daryti išvadą, kad audito sstrategija ir taktika yra audito plano sudėtinės dalys. (žiūr. 5 schemą)

Labai ryaūi priklausomyb

Labai ryški priklausomybė šių trijų elementų rodo, kad visi jie tarpusavy labai susiję, ir vieni kitiems daro didelę įtaką, kuri gali pakeisti esminius dalykus. Todėl sudarant audito planą ypatingai svarbu teisingai pasirinkti strategiją ir taktiką.

3. Audito standartas „planavimas“

Šiuo metu pasaulyje yra pateikiami įvairūs audito standartai, kurių yra labai nemažai. Pagrinde juos rengia įvairios tarptautinės organizacijos, tačiau nacionalinius audito standartus ruošia įvairios išsivysčiusios ir senas bei gilias audito tradicijas turinčios šalys.

Šiuo metu jau gerai žinomus užsienio šalių ir įvairių tarptautinių organizacijų paruoštus ir apdorotus audito standartus galima vertinti kaip ilgametės praktikos metu patikrintų ir aprobuotų audito metodų kodifikavimą, sisteminimą, kaip kontrolierių ir auditorių profesinės veiklos darbo įrankį, kuriuo privalu vadovautis, jeigu audito standartai oficialiai juridiškai reglamentuoti.

Auditas planuojamas vadovaujantis tarptautiniais ir nacionaliniais audito standartų nuostatomis. Šiuose norminiuose dokumentuose pateikiamos tam tikros normos, reikalavimai bei taisyklės, kurios reglamentuoja visą audito procesą įvairiais aspektais. Juose nusakomi ne tik pagrindiniai audito tikslai bei jo reikšmė, rinkos įvertinimas bei audito darbo kokybės kontrolė, ne tik audito duomenys bei dokumentacija, bet ir analizės procedūros bei viso audito planavimas.

Tarptautinis standartas „Planavimas“ reikalauja, kad auditorius privalo sudaryti planus, kaip bus atliekamas auditas. Šio standarto aiškinimai duoda ssmulkius nurodymus, kaip šie planai turi būti parengti. Į panavimo procesą įeina audito tikslai, audito darbo grafikai, veiklos apžvalgos bei darbo ataskaitos.

Šio tarptautinio standarto audito planavimo pagrindas ir esminė šio proceso dalis yra kliento verslo apžvalga ir išmanymas bei informacijos šaltiniai, kuriais galima būtų surinkti reikiamus duomenis.

Pagrindinės plano pozicijos: kliento sąskaitų sistemos, apskaitos politikos ir vidaus kontrolės procedūrų vertinimas; numatomo pasitikėjimo vidaus kontrole laipsnio nustatymas; atliekamų audito procedūrų pobūdis, laikas, mastas ir jų programos. Planuojama per visą audito laiką ir remiamasi: a) bendrojo audito plano plėtote ir b) audito programų, kuriose nurodomas audito procedūrų pobūdis, laikas ir mastas, tobulinimu. [4;26]

Standarte „Planavimas“ išdėstyta viso plano reikšmė užtikrinant audito veiklos kryptingumą, o tai pat audito įgyvendinimui paskirtos audito grupės narių darbo koordinavimo galimybės.

Bendrojo plano plėtotę lemia audito apimtis ir būtinumas vadovauti padėjėjų darbui. Išplėstiniame plane numatoma: samdos sąlygos ir atsakomybė; audito ataskaitos pobūdis ir bendravimas su klientu; apskaitos politika ir jos pokyčiai; pagrindinės audito sritys ir jų patikrinimo tikslai; išskirtinio dėmesio reikalaujančios sąlygos; pasitikėjimas apskaita ir vidaus kontrole; pagrindinių audito sričių rotacija; duomenų pobūdis ir mastas; vidaus auditorių dalyvavimas. [4;26]

Šiame tarptautiniame standarte plačiai nurodomos audito procedūros, įvairios programos bei jų tobulinimo priemonės ir būdai.

Tarptautinio audito standarto „Planavimas“ pagrindiniai principai

ir nuorodos visais reikšmingais atžvilgiais atitinka Nacionalinį audito standartą „Audito planavimas“.

II. AUDITO PLANAS IR PROGRAMOS

1. Auditoriaus darbo planavimas

PrieaĠprad

II. AUDITO PLANAS IR PROGRAMOS

1. Auditoriaus darbo planavimas

Prieš pradėdamas sudarinėti audito planą auditorius turi apžvelgti savo darbo procesų eigą. Kad audito procesas vyktų tiksliai ir efektyviai, jis turi būti planuojamas. Vienas iš svarbiausių veiksnių, nuo kurių priklauso visos auditinės veiklos rezultatyvumas, tai auditoriaus darbų nuoseklumas. Nuosekliai, tam tikrais etapais atliekami auditoriaus darbai garantuoja daug didesnį audito efektyvumą, greitesnį darbų atlikimą, mažiau daromų klaidų, oo taip pat labiau išvengiama konfliktų su klientu, nes visos suplanuotos procedūros būna suderintos su užsakovu.

(žiūr. 6 schemą)

Auditorius privalo savo darb

Auditorius privalo savo darbą susiplanuoti taip, kad būtų galima laiku ir naudingai atlikti visus reikalingus darbus bei procedūras, efektyviai išnaudojant ne tik laiką, bet ir resursus.

Planuodamasis savo darbą auditorius turi atsižvelgti į šiuos pagrindinius darbo planavimo principus:

Pakankamas audito darbo planavimas užtikrina, kad svarbiausioms audito sritims bus skiriamas tinkamas dėmesys, bus nustatytos galimos problemos ir darbas bus atliktas operatyviai. PPlanavimas taip pat padeda tiksliai paskirstyti darbą padėjėjams ir koordinuoti kitų auditorių ir ekspertų darbą;

Planavimo apimtis priklauso nuo įmonės dydžio, audito sudėtingumo ir auditoriaus patirties šioje įmonėje bei žinių apie verslą;

Žinių apie verslą rinkimas yra svarbi audito planavimo dalis. Tai ppadeda nustatyti įvykius, ūkines operacijas ir veiklą, kuri gali turėti reikšmingą poveikį finansinei atskaitomybei;

Planavimas skiriasi priklausomai nuo įmonės dydžio ir audito sudėtingumo. Pavyzdžiui, atliekant nedidelės įmonės auditą, planuoti galima susitikus su įmonės vadovybe arba įmonės dokumentus pateikus auditoriui. Tačiau, kai auditoriai dalyvauja sudarant finansinę atskaitomybę, planuojama atsižvelgiant į nustatytas audito rizikos sritis ir gautus įrodymus.

Auditoriui gali prireikti derinti audito procedūras su įmonės personalo darbu, aptarti bendrojo audito plano elementus ir tam tikras audito procedūras su įmonės vidaus auditoriais, vadovybe ir darbuotojais, kad auditas būtų veiksmingas ir efektyvus. Už bendrojo audito plano ir audito programos sudarymą atsako auditorius, Jeigu dėl to kyla konfliktas, pirmiausia atsižvelgiama į audito objektyvumą ir pagrįstumą. [17;4]

Planuojant būsimą veiklą būtina nustatyti pagrįstus tikslus. Šiame procese tiesiogiai dalyvauja pprognozės, kurios susijusios su numatomos veiklos plėtote. Planuose numatoma, kaip, kada, kokiomis priemonėmis bus siekiama laukiamo rezultato arba pagrindinio tikslo, kuris dažniausiai išreiškiamas veiklos realumo patikrinimu ir patvirtinimu. Sudarant audito planą svarbu nustatyti ar pakanka resursų numatytiems tikslams pasiekti, ar plane numatytos priemonės atitinka tikslus ir ar atskiri tikslai neprieštaringi.

Auditorius viską teisingai bei tiksliai įvertinęs, pasitelkdamas savo patirtimi, kvalifikacija bei kompetencija sudaro logiškumu ir nuoseklumu pasižyminčią veiksmų grandinę, kuri apibūdinama kaip audito planas.

2. Bendrasis audito planas ir jo veiksniai

Audito planas –– labai svarbus auditinės veiklos dokumentas, kuriame atsispindi bendra numatomų darbų apžvalga, kliento veiklos operacijų charakteristika ir audito strategija.

Kiekvienas auditorius ruošdamas ir pateikdamas bendrojo audito plano dokumentus, kuriuose numatoma audito apimtis ir atlikimo eiga, vadovaujasi bendromis standartų normomis. Skirtingi auditoriai gali sudaryti nevienodus audito planus, tačiau jų bendri bruožai privalo atitikti standartuose numatytus reikalavimus. Todėl ruošdamas bendrąjį audito planą, auditorius turi atsižvelgti į šiuos klausimus:

Verslo žinojimą;

Apskaitos ir vidaus kontrolės sistemų supratimą;

Riziką ir reikšmingumą

Procedūrų pobūdį, laiką, mastą

Koordinavimą, vadovavimą, kontrolę ir peržiūrą

Audito planas turi padėti apibrėžti tikslus, darbų apimtį, veiklos sritis, kurias reikia analizuoti. Jis padeda kryptingai ir nuosekliai susikoncentruoti, garantuojant audito visapusiškumą. Plane turi būti tokios skiltys:

Turinys;

Darbo apimtis;

Darbo terminai;

Vykdytojai;

Pastabos.

Bendrojo audito plano aprašymas turi būti pakankamai detalus, kad pagal jį būtų galima parengti audito programą. Tačiau priklausomai nuo įmonės dydžio, audito sudėtingumo, auditoriaus naudojamų specifinių metodų ir technologijos gali keistis visa audito plano forma ir turinys. Audito eigoje gali atsirasti tam tikrų aplinkybių, kurios pakeičia visą tolesnį audito elgesį, tenka naudoti papildomas procedūras, kurios nukreipia audita kita linkme ar net sugrąžina auditą į pradinę padėtį (žiūr. 7 schemą). Žinoma, atliekant auditinę veiklą atsitinka įvairių kitokių niuansų, kurie gaišina ir stabdo viso proceso eigą, tačiau siekiant, kad auditas butų atliktas teisingai, šiuos nnesklandumus geriau pastebėti audito pradžioje ir laiku juos pakoreguoti ar ištaisyti.

Planas turi būti suderintas su užsakovu. Užsakovas gali dalyvauti rengiant planą, tačiau visa atsakomybė už audito plano kokybę tenka atsakingam auditoriui. Pasikeitus pradinėms sąlygoms, gavus nelauktus audito rezultatus, audito planas turi būti peržiūrėtas ir koreguojamas. Audito planavimas sudaro, kaip nurodo įvairūs šaltiniai, nuo 20-30% visos auditinės veiklos apimties [12;50]

Paprastai audito planas sudaromas iki darbo pradžios, prieš ateinant pas klientą, tačiau jis gali būti patikslintas po to, kai auditorius išnagrinėja, įvertina vidinę kontrolę ir išsiaiškina, kiek reikės įdėti darbo, vykdant numatytą užduotį.

7 schema sudaryta pagal: Matickien

7 schema sudaryta pagal: Matickienė I. Audito planavimas ir organizavimas.– Kaunas: Kauno technologijos universiteto finansų katedra, 1997.– P.51.

2.1. Verslo ~ũnojimas

Vienas iaĠreikaŭingiausisĠaudito proceso etapsĠyra ~ũnisĠapie kliento versl

2.1. Verslo žinojimas

Vienas iš reikšmingiausių audito proceso etapų yra žinių apie kliento verslą įgijimas. Šio etapo metu įgytos žinios padeda geriau suprasti įvykių ir ūkinių operacijų esmę, verslo ypatybes ir net perspektyvas. Reikalingų žinių apie verslą apimtis ir specifika priklauso nuo audito apimties ir pobūdžio, auditoriaus įgūdžių ir profesinės kompetencijos bei nuo daugelio kitų dalykų. Tačiau audito teorijoje ir praktikoje galioja bendros nuostatos, kurios numato įgyti būtinas žinias, siekiant, kad auditas būtų atliktas sėkmingai. Šios žinios apie verslą skirstomos į 33 pagrindines dalis:

1. Bendros ekonominės žinios;

2. Žinios apie ūkio šaką, kurioje funkcionuoja įmonė;

3. Žinios apie įmonę.

Auditorius privalo gerai žinoti šalies ekonomiką, jos raidos tendencijas. Ypač jis turi atkreipti dėmesį į Vyriausybės monetarinę ir mokesčių politiką, finansinio paskatinimo programas, galiojančius veiklos tarifus ir apribojimus. Jis turi objektyviai įvertinti bankininkystės būklę šalyje ir finansavimo galimybes, palūkanų normas, valiutos kursus, bankų banknotų tikimybes ir kt. Taip pat svarbu įvertinti infliacijos lygį ir visus kitus ekonominius veiksnius, darančius įtaką įmonės veiklai.

Ūkio šaka, kurioje funkcionuoja įmonė, taip pat turi didelę įtaką įmonės veiklos rezultatams. Auditorius turi įvertinti tokias svarbiausias šakos sąlygas, kaip:

rinka ir konkurencija;

cikliška ar sezoniška veikla;

pasikeitimai gamybos technologijoje;

verslo rizika (aukštos technologijos, mada, lengvas konkurentų atsiradimas);

veiklos plėtra arba sumažėjimas;

nepalankios sąlygos (mažėjanti paklausa, pajėgumų perteklius, rimta kainų konkurencija);

svarbiausi rodikliai ir veiklos statistika;

būdingi apskaitos bruožai ir problemos;

aplinkosaugos reikalavimai ir problemos;

įstatyminė aplinka ir kt.

Atliekant auditą taip pat labai svarbi informacija apie pačią įmonę, jos teisinį statusą, organizacinę bei kapitalo struktūrą, įskaitant esamus ir planuojamus jo pasikeitimus. Taip pat labai svarbiausios žinios, kurias būtina surinkti apie įmonę, yra savininkai ir susijusios šalys, taipogi direktorių valdyba ir jų svarbiausios savybės (sudėtis, verslo reputacija ir asmeninė patirtis, politikos ar bendro vadovavimo buvimas). Ypač didelį dėmesį auditorius turi skirti žinioms apie vadovybę,

jos tikslus, filosofiją bei numatomą strategiją. Jis turi surinkti informaciją apie vadovybės bei visos įmonės administracijos patirtį ir reputaciją, jos pokyčius per kelerius metus, ypatingai atkreipti dėmesį į finansų ir apskaitos departamentų darbuotojus, bei vidaus audito tarnybos veiklą. Viena iš svarbiausių žinių apie verslą yra visa įmonės vykdoma veikla, jos gaminami produktai ar teikiamos paslaugos, vyraujančios rinkos bei tiekėjai. Finansiniu požiūriu būtina žinoti kokios vykdomos operacijos bei patiriamos sąnaudos, kokį įmonė turi turtą ir įsiskolinimus, kokie yra einamieji bei istoriniai ffinansavimo šaltiniai bei metodai, kokios yra naujai įsigytos ar parduotos veiklos sritys ir kokias planuojama ateityje. Įvertinti esamą įmonės būklę auditoriui labai padėtų pagrindiniai finansiniai rodikliai ir veiklos statistika, pastarųjų metų pokyčiai bei tendencijos, o taip pat veiksniai nulėmę įmonės esamą finansinę padėtį ir pelningumą. Taip pat labai svarbu išsiaiškinti veikiančias įmonėje informacines sistemas.

Auditorius gali įgyti žinių apie verslą iš šių pagrindinių šaltinių:

ankstesnis patyrimas įmonėje arba šakoje;

pokalbiai su įmonės darbuotojais arba padalinių vadovais;

pokalbiai su vidaus audito personalu ir vidaus audito aataskaitų peržiūra;

pokalbiai su kitais auditoriais, juristais ir kitais patarėjais, atliekančiais paslaugas įmonėje ar toje pačioje šakoje;

pokalbiai su turinčiais žinių, už įmonės ribų esančiais žmonėmis;

straipsniai ir statistiniai duomenys apie šaką (statistikos metraščiai, turto vertintojų ataskaitos, profesiniai žurnalai, bankų ataskaitos, vertybinių popierių bbiržos biuleteniai, finansiniai laikraščiai ir žurnalai);

įstatymai, nutarimai, darantys įtaką įmonės veiklai;

apsilankymai įmonės patalpose ar gamybiniuose padaliniuose;

įmonės išleidžiama medžiaga (susirinkimų protokolai, finansinė atskaitomybė, sąmatos, vadovybės vidaus ataskaitos ir programos, sąskaitų planas, pareigybinės instrukcijos, kainodaros ir pardavimo planai) ir kt.; [11;6]

Žinių apie verslą įgijimas yra nuolatinis procesas, šios žinios reikalingos efektyviam panaudojimui visuose audito etapuose, o ypatingai planuojant auditą. Audito metu gali susidaryti situacijos ir aplinkybės, kurioms ištirti reikės papildomų žinių. Todėl žinios apie verslą turi būti nuolat kaupiamos, įvertinamos, papildomos ir atnaujinamos per visą audito procesą. Tačiau svarbiausia sukaupti žinias apie verslą dar planuojant audito procedūras, tada šios žinios bus naudojamos visame audito procese ir bus efektyviau panaudotos. Tačiau, kad žinias apie verslą panaudotų efektyviai, auditorius turi įvertinti, kaip jos gali ppaveikti finansinę atskaitomybę ir ar finansinės atskaitomybės duomenys neprieštarauja auditoriaus žinioms apie verslą. Renkant žinias auditorius turi įsitikinti, kad informacijos apie verslą turi pakankamai.

2.2. Apskaitos ir vidaus kontrolės sistemų supratimas

Kiekvienai įmonei yra būtinas vidaus auditas ar vidaus kontrolė, ypatingai toms, kurios turi platų gamybos procesą ir sudėtingą valdymo sistemą. Vidaus auditas reikalingas ten, kur vadovas nori žinoti, kiek kainuoja pagaminti produkciją ir kodėl atsiranda savikainos bei visų rezultatų skirtumai, lyginant vienerių metų ar vieno mėnesio rezultatus su kito to ppaties laikotarpio rezultatais. Užsienio patirtis mums rodo, kad vidaus audito paskirtis – pagerinti valdymą. Tačiau norint surasti spragas, dėl kurių nėra tinkamai išvystyta veikla, neefektyviai organizuota gamyba, gaminama neturinti paklausos rinkoje produkcija bei šiai produkcijai nerandamas pirkėjas, – auditoriui būtina labai gerai ir visapusiškai išmanyti apskaitos ir vidaus kontrolės sistemas bei jų veikimą. Ypatingai didelę reikšmę šioje srityje įgauna apskaita ir jos vaidmuo. Jeigu įmonėje yra gera apskaita, kontroliuojanti teisiniu ir finansiniu požiūriu ūkines operacijas, kad nebūtų parduodama produkcija ar išduodama paskola nemokiam klientui, kad būtų užtikrinta turto apskaita, kartu ir apsauga, kad nebūtų mokami atlyginimai „mirusioms sieloms“ ir t.t., tokią įmonę visada lydės sėkmė ir ji tikrai nebankrutuos.

Tačiau norint gerai tvarkyti apskaitą, neužtenka vien tiktai vyriausiojo buhalterio (finansininko) gerų norų, bet reikia ir su jo darbu susijusių įstatymų bei sugebėjimo juos teisingai ir laiku pritaikyti. Labai dažnai neteisingai vedamoje apskaitoje bei nekokybiškai pritaikius visų įstatymų reikalavimus, tiek atliekant auditą, tiek tikrinant, ar teisingai apskaičiuoti mokesčiai, būna nustatomi pažeidimai ir dėl padarytų klaidų priskaičiuojami baudos bei delspinigiai, kurių negalima ištaisyti ar kitaip panaikinti ir įmonė įklimpsta į dideles skolas. Todėl labai svarbu, kad įmonė turėtų vidaus auditorius, kurie atradę tokias klaidas, nepriskaičiuos papildomų mokesčių o tik kuo greičiau imsis atitinkamų ppriemonių, kad tokie netikslumai būtų ištaisyti arba jiems būtų užkirstas kelias.

Ruošiant bendrąjį audito planą auditoriui būtina atsižvelgti į esamas įmonėje apskaitos ir vidaus kontrolės sistemas, įvertinti jų funkcionavimą bei kokybiškumą, nes tai padėtų racionaliau panaudoti priemonių naudojimą bei atskleisti visus šių sistemų veikimo trukumus. Visos auditoriaus sukauptos žinios apie apskaitos ir vidaus kontrolės sistemas nulemia pasirenkant kontrolės testų bei finansinės informacijos patikrinimo testų pobūdį.

Jeigu auditorius įsigilins ir pakankamai supras apskaitos ir vidaus kontrolės sistemas tai jis galės pasirinkti teisingus audito metodus ir veiksmingai suplanuos visą audito procesą.

2.3. Rizika ir reikšmingumas

Audito procese labai svarbus yra rizikos ir reikšmingumo įvertinimas. Pagrindiniai principai į ką auditorius turėtų atkreipti dėmesį:

tikėtiną įgimtos ir kontrolės rizikos įvertinimą, ir svarbiausią audito sričių nustatymą;

reikšmingumo lygių audito poreikiams nustatymą;

reikšmingų informacijos iškrypimų, įskaitant praėjusių laikotarpių patirtį, ar klastotės galimybę;

sudėtingų apskaitos sričių nustatymą. [18;6]

Rizikos analizė yra audito proceso stuburkaulis, be kurio neįmanoma atlikti kompetetingo audito. Visi audito standartai reikalauja, kad auditorių išvados, nuomonės bei įrodymai būtų pagrįsti specifiniais audito daviniais, kurie yra pakankami ir patikimi, jeigu auditorius galėtų viską peržiūrėti, viską patikrinti. [15;1]

Auditoriaus rizika laikoma tai, kad audito metu nebus atskleisti melagingi duomenys, kad auditorius atlikęs audito procedūras gali pateikti neteisingą nuomonę apie finansinėje atskaitomybėje esančius reikšmingus informacijos iškraipymus, o ttaip pat gali padaryti nepagrįstą išvadą. Audito riziką sudaro trys grupės:

“Įgimta rizika”,

“Kontrolės rizika”,

“Aptikimo rizika”.

Įgimta rizika priklauso nuo buhalterijos kontrolės būklės. Jei buhalterinės apskaitos kontrolė yra prasta, tai įgimta rizika smarkiai padidėja, žinodamas apie tai, auditorius turi numatyti daugiau priemonių, kad sumažinti rizikos laipsnį. Be to ši rizika priklauso nuo įmonės veiklos įvairumo, nuo atliekamų operacijų kiekio ir pobūdžio. Vertindamas įgimtą riziką auditorius turi atsižvelgti:

1) Kliento verslo pobūdį;

2) Valdymo vientisumą. Kai valdyme dominuoja vienas asmuo arba keli individai, bet tarp jų yra menki ryšiai, tai yra tikimybė, kad bus iškreipta finansinė atskaitomybė;

3) Kai kada vadovams yra naudinga klastoti finansines ataskaitas;

4) Ankstesnių auditų rezultatus. Anksčiau buvusias klaidos turi tendenciją kartotis, todėl auditorius būtų labai nerūpestingas, jei sudarydamas audito programą, neatsižvelgtų į ankstesnių auditų rezultatus;

5) Patyrimą, įgytą kartojant auditą. Auditorius įgyja patyrimą iš žinių darydamas kelis metus iš eilės toje pačioje korporacijoje. Įgimta rizika mažėja kartojant auditą ir yra didesnė darant pirmą kartą;

6) Ryšius tarp susijusių įmonių. Operacijos, atliekamos tarp pagrindinės ir dukterinių įmonių gali bûti kitokios negu tarp dviejų nepriklausomų įmonių. Todėl čia yra didesnė melagysčių tikimybė ir įgimta rizika;

7) Neįprastas operacijas. Jos gali slėpti įvairias negeroves. Tai gali būti dideli įsigijimai, nuomos sutartys, gaisro nuostoliai ir pan.;

8) Išeikvojimo tikimybę.

Auditorius turi įvertinti išeikvojimo tikimybę ypač tada, kai įmonės turtas gali būti nesunkiai panaudojamas asmeniniams poreikiams tenkinti. Tai gali atsitikti, kai pinigai ir didelę paklausą turinčios prekės nepakankamai gerai kontroliuojami.

Auditorius turi įvertinti visas aplinkybes ir nustatyti įgimtą riziką. Net kai aplinkybės yra palankios įgimtas rizikos dydis gali siekti 50%, o jei klastojimų ir melagysčių tikimybė didesnė, tai rizika gali padidėti net iki 100%.

Klaidų ir apgavysčių išsiaiškinimo galimybė yra ribota, todėl, kad negalima numatyti arba tiksliai apibrėžti tiriamų dokumentų teisingumą. Sudarant aaudito planą, numatydamas audito strategiją, etapus, testus, atlikimo laiką ir daugelį kitų dalykų auditorius turi įvertinti rizikos laipsnį. Svarbu ir nustatyti, kokios gali būti rizikos pasekmės. Jeigu auditoriui nepavyksta pagrįstai nustatyti audito rizikos laipsnio, galima teigti, kad audito rizika labai didelė. Jeigu auditorius nustato mažą arba vidutinio dydžio riziką, tai laikoma normaliu lygiu.

Nustatant jos normalumo lygį, galima remtis šiais požymiais:

Ankstesnė rizikos patirtis rodo, kad rizika įgimta;

Kliento vadovybė ir personalas yra kompetentingi;

Apskaitos sistema gerai tvarkoma;

Kliento verslas nenaujas, pastovus, be didelių ssvyravimų ir pokyčių;

Stipri vidaus kontrolė, geras vadovavimas, įmonėje aktyviai dirba direktorių taryba. [8;283-284]

Rizikos laipsnio nustatymas būtinas, kad auditorius galėtų teisingiau numatyti savo audito metodiką, pasirinkti audito testus ir procedūras, numatyti jų atlikimo trukmę.

Rengiant audito planą, auditorius dar turi nustatyti rryšį tarp audito rizikos ir reikšmingumo. Kuo aukštesnis reikšmingumo lygis, tuo žemesnė audito rizika, tai atvirkštinė priklausomybė. Kadangi nedidelės klaidos dažniausiai gali būti nepastebimos, todėl, kad jos sunkiausiai aptinkamos. Didėjant reikšmingumo lygiui, mažėja galimybė neaptikti klaidų, todėl audito rizika mažėja didėjant reikšmingumui. Auditoriaus atlikta klaidų reikšmingumo ir audito rizikos įvertinimas gali skirtis pradinio planavimo metu ir jau atlikus auditą ir įvertinus rezultatą. Tai didelė tikimybė atsitikti, nes situacija gali labai pasikeisti, išaiškėjus tam tikroms aplinkybėms auditavimo metu arba priklausomai nuo auditoriaus kvalifikacijos.

Tačiau galima teigti, kad visos klaidos ar išaiškinta rizika, įvertinta ar atrasta bet kuriame audito etape yra laikoma reikšminga, nes dėl jų informacijos vartotojai buvo suklaidinti priimant sprendimus ar kitais būdais įtakojo įmonės veiklą.

Teigiama, kad auditorius planuoja darbą iir jam vadovauja atsižvelgdamas į realių numatomų netikslumų (tiek individualių, tiek išplaukiančių iš tarpusavio sąryšio), svarbių finansinės informacijos vertinimo ir nuomonės išreiškimo atžvilgiu, poveikį. Jo nustatymas priklauso nuo auditoriaus profesionalumo. Sudarydamas bendrąjį planą, auditorius nustato kiekybinį netikslumų poveikį. Jis čia išmatuoja susekamų netikslumų skaičių ir pobūdį (kokybę). Apsvarstydamas galimus netikslumus, auditorius numato jų įtaką dviem lygiais:

atskirų sąskaitų likučių duomenų ir

jų iššifravimų.

Netikslumų poveikį gali lemti ir įstatymų bei norminių aktų reikalavimai, kai kurių finansinės atskaitomybės sąskaitų likučių ir jų tarpusavio sąryšio nneatitikimai. Skirtingą įtakos lygį lemia ir tikrinamų dalykų apimtis. [4;75]

Įvykdžius rizikos analizės procesą auditorius jau galės įtraukti į audito planą tam tikras programas ir numatyti visus veiksmus, kurie padėtų išvengti kontrolės trūkumų.

3. Audito programa

Viena iš pagrindinių audito plano dalių yra programa. Tai yra dalinis planas, kuris sudaromas konkrečiam audito tikslui realizuoti ir turi atitikti specializavimo, kooperavimo ir koordinavimo principus.

Plėtodamas audito planą auditorius turi parengti ir pateikti dokumentuose detalią audito programą nurodydamas planuojamų audito procedūrų, reikalingų bendrajam audito planui įvykdyti, pobūdį, laiką ir apimtį. Audito programa tarnauja kaip nurodymų rinkinys audite dalyvaujantiems padėjėjams ir kaip kontrolės ir tikslaus darbo atlikimo aprašymo priemonė.

Audito programa – tai detalus konkrečių darbų išdėstymas bei procedūrų sąrašas, kuriame atsispindi visos atliekamos užduotys audito metu, nurodant numatomas procedūras ir paskaičiuojant reikalingą darbui atlikti laiką. Audito programoje taip pat gali būti nurodomi kiekvienos srities audito tikslai ir laiko biudžetas, kuriame laikas valandomis paskirstytas įvairioms audito sritims ir procedūroms. Audito programa atlieka dvejopą funkciją: planavimo ir darbo kontrolės. Sudarius audito programą galima sužinoti kiek reikia auditorių ir jų padėjėjų. Dažniausiai audito programa yra skiriama auditoriaus padėjėjams, kurie atlieka pagrindinius audito informacijos rinkimo ir apdorojimo darbus. Kadangi šios programos sudaromos nedidelę patirtį turintiems auditoriams, todėl ji turi būti ypatingai aaiški, smulkiai aprašyta ir lengvai suprantama.

Labai dažnai, kai kurios audito įmonės sudaro konkrečių tikslų realizavimo programas, kurios yra universalios ir skirtos realizuoti bet kokį analizės tikslą. Audito programos sudarymui galima išskirti keturis etapus:

Audituojamo objekto struktūrizavimas;

Konkrečių tikslų nustatymas atskiriems struktūriniams elementams;

Audito taktikos, technologijos bei procedūrų numatymas;

Audito programos formos ir turinio suprojektavimas.

Kiekviena audito įmonė turėtų parengti savus reikalavimus audito programai sudaryti. Literatūroje dažniausiai nurodomi tokie reikalavimai audito programoms:

Nustatyti tikslias darbų apimtis.

Nurodyti darbų atlikimo tvarką ir terminus.

Išvardyti darbų vykdytojus.

Numatyti audito testus ir procedūras.

Numatyti darbų atlikimo įvertinimo būdus. [8;173]

Kiekviena audito programa turėtų būti suderinta su užsakovu, nes tai padėtų išvengti nesusipratimų dėl darbų apimties, atskirų kontrolinių veiksmų atlikimo laiko ir būdo.

Gali pasitaikyti, kad auditorius neturi tiek žinių, jog galėtų kokybiškai atlikti visus darbus. Tuomet jis turėtų prašyti, kad būtų pakviestas kitas specialistas arba kas nors iš jo kolegų. Kiekvienas auditorius turi dirbti tik tą darbą, kurį jis gerai išmano. Tai yra jo prestižo ir profesinės reputacijos reikalas. [7;66]

Audito programos sudaromos kiekvienam audito objektui, komponentui ar sričiai atskirai. Dažniausiai audito programoje numatomi sandėrių, analitinių procedūrų bei balanso patikrinimai. Audito programos sudaromos atsargoms, pirkimams, pardavimams, ilgalaikiui turtui, pajamoms bei išlaidoms, jos gali būti tokios formos (žiūr. 1 lentelę).

ATSARGŲ AUDITO PROGRAMA

1 lentelė

Darbų aprašymas

Darbų apimtis

Darbų aatlikimo terminai

Palyginti araskaitinio laikotarpio ir praėjusių metų atsargų sandėlyje sumų pasikeitimą

Patikrinti, ar suderinami atsargų žiniaraščių ir “Didžiosios knygos” duomenys

Patikrinti, ar teisingi atsargų žiniaraščių duomenų aritmetiniai veiksmai

Patikrinti natūra, ar pasirinktų prekių vienetų skaičius atitinka apskaitos duomenis

Patikrinti, ar teisingai buvo panaudotas FIFO atsargų vertinimo metodas pasirinktoms prekių rūšims

Patikrinti, ar įmonė turi nuosavybės teisę pasirinktoms prekių rūšims

Patikrinti, ar atsargos tinkamai saugomos

Patikrinti, ar prekių išvežimai iš sandėlio yra patvirtinami atsakingų pareigūnų

Patikrinti, ar pagrįstai įvertinamos pasenusios bei sugadintos atsargos

1 lentelė paimta iš kg.: Mackevičius J. Audito teorija ir praktika.- Vilnius: “Lietuvos mokslas”, 1999.- P.174.

Audito programos gali būti labai įvairios ir skiriamos konkrečiam tikslui realizuoti. Tačiau literatūroje yra išskiriamos trijų tipų programas:

Bendroji – tai medžiaga apie planavimą bei kita bendro pobūdžio informacija, tokia kaip, direktorių tarybos susirinkimo trumpas turinys arba protokolai; kontraktų ir susitarimų trumpas turinys; pastabos apie iškilusius ginčus su klientu; darbo dokumentų patikrinimas; bendros išvados. Bendrojoje programoje pateikti klausimai padeda auditoriui ištirti, ar atskaitomybėje parodytas turtas atitinka buvimo, nuosavybės, įkainojimo, išmatavimo, įvertinimo bei kitus nustatytus patvirtinimus.

Suvestinė – tai bendrojoje programos surinktos informacijos reikalavimai, kurie apibendrinami suvestinėje, formuojant pasiektus audito tikslus.

Papildoma – tai laisvos formos programa, kurioje atsispindi pagalbiniai užrašai bei smulkiau išdėstyti bendrosios programos papildomi klausimai, kurie tik patvirtina atliktus testus ir fiksuoja

rezultatus, konkrečias finansinės atskaitomybės sumas. Jų dėka auditorius daro ir teigiamas, ir neigiamas išvadas.

Ruošdamas audito programą, auditorius turi atsižvelgti į įgimtos ir kontrolės rizikos įvertinimus, bei finansinės informacijos garantijų, patikrinimų testais, reikalaujamą lygį. Be to auditorius turi numatyti kontrolės ir finansinės informacijos patikrinimų testų laiką, bet kokios pagalbos, laukiamos iš įmonės, koordinavimą, kitų auditorių ir ekspertų dalyvavimo galimybę. [17;4]

Bendrasis audito planas ir audito programa turi būti nuolat tikrinami ir, jei būtina, pataisyti audito metu. Pasikeitus sąlygoms arba gavus netikėtus audito pprocedūrų rezultatus, gali prireikti keisti bendrąjį audito planą arba planuojamo audito metodus. Visi pakeitimai ir jų priežastys yra registruojami, todėl audito metodų pobūdis, apimtis ir laikas išlieka tikslūs. Pakeitimų, užregistruotų bendrame audito plane gali prireikti nustatant ir galutinai priimant bendrąją audito strategiją.

I`ŖADOS

IaŮagrin

IŠVADOS

Išnagrinėjus teorinį pagrindą, kuris nėra labai gausus, įvairiose publikacijose bei spaudiniuose pasigedau vieningos audito sistemos. Įvairiuose leidiniuose traktuojama ar grupuojama skirtingai. Tai turbūt yra todėl, kad auditas Lietuvoje dar tik vystosi ir neturi senų tradicijų. Todėl labai suprantama, kad nnėra dar nusistovėjusios bei vieningos nuomonės dėl vienų ar kitų dalykų. Spaudoje dažnas straipsnis mums pasakoja apie tarp auditorių vykstančius ginčus ir nesutarimus. Tai turbūt vyksta todėl, kad vakarų šalių autorių verčiami teiginiai kartais neatitinka tikrovės ar praktikos mūsų šalyje, oo gal tai yra vertimo į lietuvių kalbą problemos ar netikslumai.

Šiuo metu viskas tik kuriasi, steigiamos naujos auditorių organizacijos, auditu užsiimančios įmonės, priimami įvairūs teisiniai aktai susiję su audito veikla. Auditoriai dalyvaudami įvairiose rengiamose konferencijose bei seminaruose vis pareiškia naujų minčių bei pasiūlymų audito veiklai gerinti bei tobulinti. Laikui bėgant vis labiau bus įgyjama nauja patirtis, kuri remsis praktika ir išbandymais. Lietuvoje atsiras tik jai būdinga audito sistema, tik čia nusistovėjusios bei įprastai naudojamos audito procedūros.

Šiuo metu Lietuvoje audito svarba ir vaidmuo vis labiau auga, nes nuolat auga poreikis turėti tikslią informaciją apie ūkinių subjektų veiklą. Visuomenė vis labiau įsisąmonina, kad nuo audito labai daug priklauso verslo sėkmė. Kad auditas pateisintų visuomenės lūkesčius ir įgyvendintų savo tikslus, būtina, kkad jis būtų atliktas tiksliai ir teisingai, tik tada galės atspindėti realią situaciją. Todėl norint gauti gerą rezultatą didelę reikšmę, visame audito procese, įgyja audito procedūrų ir veiksmų planavimas.

Prieš pradėdamas sudarinėti audito planą auditorius turi apžvelgti savo darbo procesų eigą. Planuojant auditą būtinai turi būti išdėstytas loginis nuoseklumas, nes nuo to priklauso visos auditinės veiklos rezultatyvumas ir efektyvumas. Jeigu audito proceso pradžioje teisingai pasirenkama audito strategija ir taktika, darbo planai bei programos, auditorius kryptingai siekdamas galutinio taško turės pakankamai duomenų iir informacijos įvertinti esamą būklę ir galės pagrįsti savo išvadas.

Planuojant būsimą veiklą būtina nustatyti pagrįstus tikslus. Planuose numatoma, kaip, kada, kokiomis priemonėmis bus siekiama laukiamo rezultato arba pagrindinio tikslo, kuris dažniausiai išreiškiamas veiklos realumo patikrinimu ir patvirtinimu. Sudarant audito planą svarbu nustatyti ar pakanka resursų numatytiems tikslams pasiekti, ar plane numatytos priemonės atitinka tikslus ir ar atskiri tikslai neprieštaringi. Teisingai viską įvertinęs auditorius, pasitelkdamas savo patirtimi, kvalifikacija bei kompetencija, sudaro logiškumu ir nuoseklumu pasižyminčią veiksmų grandinę, kuri apibūdinama kaip audito planas.

Nuosekliai, tam tikrais etapais atliekami auditoriaus darbai garantuoja daug didesnį audito efektyvumą, greitesnį darbų atlikimą, mažiau daromų klaidų, o taip pat labiau išvengiama konfliktų su klientu, nes visos suplanuotos procedūros būna suderintos su užsakovu.

Vienas iš reikšmingiausių audito planavimo proceso etapų yra žinių apie kliento verslą įgijimas. Šio etapo metu įgytos žinios padeda geriau suprasti įvykių ir ūkinių operacijų esmę, verslo ypatybes ir net perspektyvas. Žinių apie verslą įgijimas yra nuolatinis procesas, šios žinios reikalingos efektyviam panaudojimui visuose audito etapuose, jos turi būti nuolat kaupiamos, įvertinamos, papildomos ir atnaujinamos.

Rengiant audito planą, auditorius dar turi nustatyti audito rizikos ir reikšmingumo lygį, bei ryšį tarp jų. Taip pat auditoriui būtina atsižvelgti į esamas įmonėje apskaitos ir vidaus kontrolės sistemas, įvertinti jų funkcionavimą bei kokybiškumą.

Plėtodamas audito planą auditorius turi parengti ir pateikti dokumentuose detalią audito programą, kurioje išdėstomos audito procedūros taip, kad audito metu būtų ne tik visapusiškai, bet ir nuosekliai bei sistemiškai patikrinta visa įmonės veikla, išaiškinti ne tik visi pažeidimai, bet ir jų priežastys bei padariniai.

Yra teigiama, kad auditinė veikla turi būti planuojama ir organizuojama, griežtai nustačius ir apibrėžus sistemą. Tačiau yra ir kita nuomonė, kad auditinė veikla yra labai individuali ir kiekvienas auditorius nusistato savo audito veiklos veiksmų planą, taip kaip jam yra priimtina ir patogu. Iš tiktųjų šios nuomonės gali būti teisingos, tačiau jas sujungus kartu, būtų dar geresnis variantas. Auditinę veiklą būtina sisteminti, kkad galima būtų išvengti painiavos, tačiau kartu paliekant laisvę auditoriui, priklausomai nuo jo kvalifikacijos ir patirties, sugebėjimo apjungti, išplėsti procedūrinius etapus, nepažeidžiant pačios auditinės veiklos ir audito logikos.

LITERATjŒA

1999 m. bir~ťlio 15d. Lietuvos Respublikos Audito /ųtatymas Nr.VIII-1227.

Baltruašitis J. Audito /ųtatymas: iliuzija ir realyb

LITERATŪRA

1999 m. birželio 15d. Lietuvos Respublikos Audito įstatymas Nr.VIII-1227.

Baltrušaitis J. Audito įstatymas: iliuzija ir realybė// Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, 1999 01 19.- Nr.3 (51). P.1,8-9.

Kabašinskas J., Toliatienė I. Pažintis su auditu.- Vilnius: UAB leidykla „Amžius“, 1994.- 121 p.

Kabašinskas J., Toliatienė I. Auditas.- Vilnius: UAB leidykla „Amžius“, 1997.- 382 p.

Katkus A. Valstybinė ekonominė kontrolė.- Vilnius: “Mintis”, 1997.- 301 p.

Katkus A. Nacionaliniai audito standartai: teorija ir praktika// Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, 1999 01 12.- Nr.2(50). P.9.

Lakis V., Mackevičius J., Rakštikas P. Auditas.- Vilnius, 1992.- 278 psl.

Mackevičius J. Audito teorija ir praktika.- Vilnius: “Lietuvos mokslas”, 1999.- 699 p.

Mackevičius J. Audito pradmenys.- Vilnius: ”Mintis”, 1994.- 263 p.

Mackevičius J. Pasaulio (ir Lietuvos) apskaitos bei audito industrijos plėtra// Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, 2000 06 19.- Nr.24(120). P.2,10.

Mackevičius J. Verslo žinios – audito sėkmės pagrindas// Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, 1999 04 27.- Nr.16(64). P.6.

Matickienė I. Audito planavimas ir organizavimas. – Kaunas: Kauno technologijos universiteto finansų katedra, 1997. – 139 p.

Pečiūra V.

Indėlis į audito teoriją ir praktiką// Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, 1999 09 21.- Nr.35(83). P.7.

Valužis K. Vidaus auditas ir apskaita// Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, 1999 10 26.- Nr.40(88). P.2.

Žemaitis B. Vidaus auditas ir audito rizikų analizė// Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, 1999 06 15.- Nr.23(71). P.1.

Žemaitis B. Vidaus audito metinio plano sudarymas// Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, 1999 08 31.- Nr.32(80). P.4.