Bankininkystes sistema Lietuvoje

KAUNO KOLEGIJA

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

TEISĖS KATEDRA

Kursinis darbas

BANKININKYSTĖS SISTEMA LIETUVOJE

Kaunas 2003

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

I. BANKININKYSTĖ ISTORIJA LIETUVOJE…………………..4

1.1. Bankininkystės plėtra……………………….6

II. BANKŲ ISTORIJA…………………………9

2.1. Bankai Lietuvoje………………………..9

2.2. Bankų rūšys ir atliekamos operacijos………………….10

III. BANKŲ UŽDAVINIAI, FUNKCIJOS IR TEISĖS……………..12

3.1. Lietuvos komerciniai bankai…………………….12

3.2. Centrinis bankas………………………..14

IV. BANKŲ LIETUVOJE PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO BŪDAI………19

4.1. Teoriniai bankams būdingų problemų aspektai……………….19

4.2. Lietuvos komercinių bankų problemos…………………..20

4.3. Lietuvos komercinių bankų problemų sprendimo būdai……………22

V.ELEKTRONINĖS BANKININKYSTĖS SISTEMOS SAMPRATA…………24

5.1. KKreditinių kortelių kilmė………………………25

5.2. Mokėjimo kortelės – sukčių įrankiai……………………25

5.3. Atsiskaitymas ,,Internete”……………………….26

IŠVADOS…………………………28

LITERATŪRA…………………………29

ĮVADAS

Bankininkystės sistema Lietuvai yra labai svarbi, kaip ir bet

kuriai kitai valstybei. Dabar mes jau neįsivaizduotume savo gyvenimo,

buities be bankų, jų teikiamų paslaugų. Bankininkystės sistema nuėjo ilgą

kelią, kol pagaliau galime dabar pasidžiaugti, sukurta nepriekaištinga

bankininkystės sistema, kuri padeda mūsų gyvenime. Tačiau dar kyla įvairių

klausimų, su kokiomis problemomis žmonės susiduria bankuose? Kokios yra

bankininkystės rūšys? Kokie bankai yra patikimiausi?

Bankininkystė – tai finansinis tarpininkavimo verslas. Jo

pagrindą sudaro bankų pinigų sskolinimasis už mažesnes palūkanas (indėlių

priėmimas) ir jų perskolinimas už didesnes palūkanas (skolų išdavimas),

fizinių asmenų ir ūkinių subjektų einamųjų sąskaitų tvarkymas. Be

pagrindinės veiklos, bankai teikia daug papildomų paslaugų: perka ir

parduoda vertybinius popierius, prekiauja užsienio valiuta, parduoda

mokamąsias korteles ir jas tvarko, pagal įįgaliojimą valdo turtą bei vykdo

testamentus, organizuoja tarpbankinius atsiskaitymus ir atlieka kitas

funkcijas.

Šiame darbe bandėme atsakyti į visus iškilusius klausimus,

susijusius su bankininkystės sistema Lietuvoje, pateikti trūkumus ir

privalumus.

Darbo tikslas- išnagrinėti bankininkystės sistemą Lietuvoje.

Pagrindiniai klausimai, kuriuos kėlėme:

1. Kas yra bankininkystė?

2. Kaip buvo plėtojama bankininkystė Lietuvoje?

3. Kokie bankai yra Lietuvoje?

4. Kokios bankų rūšys ir atliekamos funkcijos?

5. Su kokiomis problemomis susiduria komerciniai bankai?

Darbą sudaro 5 dalys: pirmoje ir antroje dalyse aptarėme bankų ir

bankininkystės istoriją, jos susiformavimo etapus, o trečioje ir ketvirtoje

jau nagrinėjome bankininkystės funkcijas, rūšis bei problemas, su kuriomis

susiduriama ir kaip jos sprendžiamos. Penktoje dalyje aptarėme elektroninę

bankininkystę, jos privalumus ir trūkumus.

I

BANKININKYSTĖS ISTORIJA LIETUVOJE

Nepriklausomybę atgavusi Lietuva nepaveldėjo kredito įmonių, nes

vienos ikikariniais metais veikusios buvo evakuotos į Rusiją, kitos

nutraukė operacijas dėl nepalankių ekonominių sąlygų, kaizerinės

administracijos varžymų.

Lietuviškų bankų organizavimu dar 1916 m. pradėjo rūpintis

Peterburgo lietuvių centrinis komitetas, kuris išsiuntė savo atstovus į JAV

rinkti aukų būsimiems bankams. Valstybės Taryba, dar neturėdama valdžios

galių, domėjosi bankų reikalu, buvo sudariusi komisiją jam ištirti.

1918-1919 m. kredito įmonės buvo steigiamos vangiai, nes tam

nebuvo palankių politinių, ekonominių ir teisinių sąlygų. Potencialius

kredito įmonių steigėjus turėjo išgąsdinti bankų nacionalizacija bolševikų

užimtose vietovėse. Be to, stoka patyrusių bankininkų. Tik išvijus

bolševikus, išsikrausčius vokiečių kariuomenei, liberalizavus ekonominį

gyvenimą, ėmus gausiai iš Rusijos grįžti išsilavinusiems žmonėms, gyviau

pradėtos steigti ir kredito įmonės. Viena vertus, kreditas buvo būtinas

įmonėms, verslams atgaivinti, antra vertus, dėl pinigų įvairovės,

ostpinigių infliacijos suklestėjusi spekuliacija valiutomis, prekėmis,

emigracija iš Rusijos ir emigrantų piniginės perlaidos iš JAV padėjo

susidaryti šaltiniui kredito įmonėms steigti. Prie bankų steigimo prisidėjo

ir JAV lietuvių bei kitų užsieniečių kapitalas.

Kredito įmonės buvo steigiamos vadovaujantis carinės Rusijos

įstatymais. Tik Lietuvos ir Žemės bankų buvo parengti nacionaliniai

įstatymai. 1924 m. priimti savi Bankinių namų ir kontorų bei pinigų keitimo

kontorų ir 1925 m. – Akcinių bankų įstatymai.

Infliaciniais metais įsteigti 7 komerciniai bankai, 96 smulkaus

kredito draugijos, apie 40 bankinių namų ir kontorų bei pinigų keitimo

kontorų, 8 savitarpio kredito bendrovės, taupomosios valstybės kasos.

Įvedus savus pinigus ir juos stabilizavus, pagyvėjo smulkaus

kredito ir savitarpio kredito draugijų steigimas.

Kredito sistemų kūrimas įmonių rūšių įvairovės prasme užtruko

iki 1924 m. vidurio. Tuomet kredito sistemą sudarė Lietuvos bankas, Žemės

bankas, komerciniai bankai (akciniai ir kooperatiniai), taupomosios

valstybės kasos, savitarpio kredito ir smulkaus kredito draugijos,

tarnautojų ir karininkų taupomosios skolinamosios kasos, Kauno lombardas.

Vėlesniais metais keitėsi veikusių savitarpio kredito ir smulkaus kredito

draugijų skaičius, likvidavosi du komerciniai bankai, sumažėjo bankinių

namų ir išnyko bankinės ir pinigų keitimo kontoros. Jų uždarymą nulėmė

pinigų spekuliacijos išnykimas ir sugriežtinti reikalavimai.

Pradiniais infliacijos laikais (1918-1922 m.) kredito įmonių

veiklos ssąlygos buvo sudėtingos, jos pobūdis – specifiškas. Bankams, kitoms

kredito įmonėms labai trūko kvalifikuotų specialistų, tinkamų patalpų,

inventoriaus. Dėl ikikarinių indėlių pražuvimo ir nuvertėjimo, gyventojų

nuskurdimo, ūkio sugriovimo maža buvo išteklių bankų operacijoms plėsti.

Todėl jie buvo priversti skolintis Vokietijoje. Bankai, siekdami apsaugoti

kredito išteklius, juos investuodavo į nekilnojamąjį turtą, vertybinius

popierius, užsienio valiutą, ribojo kreditavimą. Be to, iki įvedant litą,

kredito įmonės plačiai vertėsi ir pelnėsi iš pinigų perlaidų ir čekių

operacijų.

Stabilus lito įvedimas, didelės potencijos ir dinamiškų Lietuvos

ir Žemės bankų steigimas labai paveikė kredito rinką, privertė kredito

įmones keisti veiklos orientyrus bei politiką. Joms teko daugiau dėmesio

skirti indėlių pritraukimui, klientų atrankai, ieškoti naujų veiklos nišų.

Akciniais pagrindais buvo įsteigti Lietuvos prekybos ir

pramonės, Lietuvos komercijos, Centralinis žydų, Kredito, Tarptautinis ir

Ūkio bankai. Kooperacijos ir Centralinis ūkininkų bankai buvo

kooperatiniai. Lietuvos prekybos ir pramonės bankas – pirmasis nacionalinis

komercinis bankas, kurį įsteigiant dalyvavo daugelis žymių asmenų. Kredito

ir Tarptautinis bankai buvo įsteigti iš JAV lietuvių kapitalo.

Centraliniame žydų ir Lietuvos komercijos bankuose dalyvavo užsienio

kapitalas. Didžiausias iš šios grupės bankų buvo Ūkio bankas, o

dinamiškiausias – Lietuvos komercijos bankas. Iki 1926 m. Centralinis žydų

bankas buvo šios tautybės liaudies bankų finansinis centras, o po to – jų

atsiskaitymų centras. Silpniausiai veiklą buvo išplėtoję Kredito ir

Tarptautinis bankai. Lietuvos prekybos ir pramonės, Tarptautinis ir Ūkio

bankai išsiskyrė iš kitų bankų didelėmis investicijomis, kurios padėjo

atkurti pramonę, nors slėgė jų likvidumą.

Kooperatinius Kooperacijos ir Cenralinį ūkininkų bankus įsteigė

konkuravusios dėl įtakos kooperacijai Valstiečių liaudininkų ir Ūkininkų

sąjungos. Šie bankai organizavo įvairių kooperatyvų steigimą, juos

kreditavo ir kitais būdais rėmė. 1930 m. paskelbta, kad dėl narių bankrotų

Centralinis ūkininkų bankas yra neišsimokantis, o 1933 m. Kooperacijos

bankas reorganizuotas į akcinį penkis kartus padidinus jo kapitalą. Kadangi

visą kapitalo padidėjimo sumą įmokėjo valstybė, bankas pateko į jos įtaką.

Reorganizuotas bankas tapo lietuviškųjų kredito kooperatyvų centru, nors

kreditavo ir privačius klientus.

1922 m. įsteigtas Lietuvos bankas buvo akcinis, kurios per 80

procentų priklausė valstybei, turėjęs išskirtinę teisę emituoti pinigus ir

privalėjęs palaikyti pinigų sistemos pastovumą bei kreditais skatinti ūko

plėtrą. Be emisijos banko funkcijos, jis tiesiogiai kreditavo ūkį, visą

laiką pirmenybę teikdamas eksportui, jai dirbusiai pramonei, taip siekdamas

padidinti aukso ar užsienio valiutos atsargas. Įgyvendindamas apdairią, su

Vyriausybės ekonomine programa suderintą kreditavimo politiką, Lietuvos

bankas buvo pagrindinis krašto kreditorius, nes suteikdavo apie 30-40

procentų bendros paskolų sumos. Nuo 1931 m. kredito rinkoje pradėjo

pirmauti Žemės bankas. Lietuvos bankas savo kreditais svariai prisidėjo

prie krašto eksporto potencialo išugdymo ir sumoderninimo, užsienio

prekybos balanso aktyvinimo, padėjo išvengti gausesnių bankų bankrotų ir

mokėjimų sutrikimo. Šis bankas daug prisidėjo prie kredito atpiginimo.

Vyriausybei priklausęs Žemės bankas buvo mišraus pobūdžio

hipotekinis bankas, kuris iki 1930 m. teikė trumpalaikes ir vidutinialaikes

paskolas daugiausia

ūkininkams bei žemės ūkio produkcijos perdirbimo

įmonėms. 1930 m. pakeitus įstatymą, Žemės bankas virto ilgalaikio žemės

ūkio kreditavimo banku, nuo 1937 m. plėtė ir miestų namų statybų

kreditavimą. Jis iš kitų bankų išsiskyrė sparčiu nuosavo kapitalo didinimu,

savo skolos dokumentų emisija, dideliu dinamiškumu, daug prisidėjo prie

žemės ūko pažangos, privačių skolų konsolidavimo, tuo apsaugodamas daugelį

ūkių nuo varžytinių.

Taupomosios valstybės kasos, pradėtos steigti 1919 m., veikė

prie Lietuvos bankų skyrių, pašto įstaigų ir akcinės bendrovės ,,Maistas”

fabrikų. Jos priklausė centralizuotų taupomųjų kasų tipui, už jų priimtus

indėlius atsakė vvalstybė. Iki 1931 m. bankų krizės taupomųjų valstybės

kasų operacijos buvo plėtojamos lėtai daugiausia dėl jų už indėlius mokėtų

nedidelių, nuo rinkos atitrūkusių palūkanų. Ketvirtąjį dešimtmetį

prasidėjęs indėlių persiliejimas į taupomąsias valstybės kasas pavertė jas

didžiausia indėlių surinkėja. Kasos turėtus išteklius daugiausia panaudojo

savivaldybių ir miestų namų statybų kreditavimui, tuo padėdamos sukurti

modernesnę infrastruktūrą ir didinti būsto fondą.

Smulkūs ir vidutiniai prekių gamintojai, pirkliai tarnautojai

bei karininkai buvo suorganizavę savitarpio kreditavimo organizacijas –

savitarpio kredito draugijas, smulkaus kredito draugijas, tarnautojų ir

karininkų taupomąsias skolinamąsias kasas. Svarbiausia jų reikšmė buvo ta,

kad jos padėjo savo narius aprūpinti santykinai pigiomis paskolomis, kurios

jiems buvo neprieinamos bankuose, ir išvengti naudojimosi labai brangiomis

privačių asmenų paskolomis. Be to, šios rūšies kredito įmonės pratino

narius bendradarbiauti, skatino taupymą. Didžiausią įtaką turėjo smulkaus

kredito draugijos, kuriose 1939 m. buvo susitelkę bbeveik 120 tūkst. smulkių

prekių gamintojų.

1.1. BANKININKYSTĖS PLĖTRA

Jau nuo 1990 m. Lietuvos Bankas buvo įgaliotas kontroliuoti bankų

veiklą, tačiau tik 1994 m. gruodžio 1 d. priimtas naujasis Lietuvos Banko

įstatymas, o gruodžio 21 d. priimtas Komercinių Bankų įstatymas iš tikrųjų

nustatė modernią dvipakopę bankų reguliavimo tvarką.

Naujieji įstatymai nustatė bankininkystės plėtojimo pagrindus,

kuriais remiantis būtų galima susidoroti su rinkos ekonomikoje kylančiomis

problemomis bei panaudoti atsiradusias galimybes.

Ankstyvoje bankų sistemos vystymosi stadijoje priežiūros

dokumentai nebuvo labai išsamūs ir niekas nevertė griežtai jų laikytis, nes

bankams buvo leidžiama funkcionuoti net ir tuo atveju, kai nebuvo vykdomi

pagrindiniai reikalavimai.

1995-1996 m., įvykus bankų krizei, Lietuvos Bankas žengė svarbų

žingsnį bankų kontrolei stiprinti.

Nuo 1996 m. visi komerciniai bankai privalo vadovautis

Tarptautiniais Apskaitos Standartais, o ataskaitų auditą turi atlikti

tarptautiniu mastu pripažintos audito firmos. 11995 metais buvo patvirtinti

komercinių bankų nuostatai dėl vidaus audito funkcijų.

Europos Sąjungos Direktyvų įgyvendinimas bankininkystės srityje

beveik baigtas. Reikia baigti įgyvendinti dar kelias ES direktyvas, pvz.,

Kapitalo pakankamumo direktyvą, susijusią su rinkos rizika, ir Indėlių

draudimo direktyvą.

Dėl užsienio bankų filialų kontrolės Lietuvos Bankas pritaikė

Europos Sąjungos reikalavimus dėl “vieningos licencijos” ir “priežiūros

šalies teritorijoje”. Tai reikalauja pasirašyti dvišales sutartis bei

tampriai bendradarbiauti su šalies, kurioje registruota užsienio banko

buveinė, įstaigomis, atliekančiomis bankų priežiūros funkcijas.

1996 m. vasario mėnesį buvo priimtas Indėlių draudimo įstatymas,

kuris skelbė, kad asmenų, gyvenančių Lietuvoje, indėliai privačiuose

bankuose yra apdrausti. Pagal Civilinio Kodekso nuostatus indėliai, esantys

valstybei priklausančiuose bankuose, vis dar buvo apdrausti 100%. 1997

m.sausio 1d. šis sąžiningos konkurencijos taisyklių pažeidimas buvo

panaikintas, nes minėtas Indėlių Draudimo įstatymas yra taikomas ir

valstybiniuose bankuose esantiems indėliams.

Nors indėlių draudimo limitai dar nesiekia ES Direktyvose

nustatytų limitų, bet, lyginant su taupomųjų sąskaitų kiekiu Lietuvos bankų

sistemoje, yra ganėtinai dideli. Nuo 1999 m. sausio mėnesio didžiausia

draudimo suma yra 45 000 litų (indėlio suma iki 10 000 yra apdraudžiama 100

%, o likusios sumos draudimas graduojamas). Nuo 2001 m. sausio mėnesio šie

limitai bus didinami iki 65 000 litų, o indėlio suma iki 25 000 litų bus

apdrausta 100 %.

1997 metais buvo priimtas Pinigų plovimo prevencijos įstatymas.

Visiems bankams buvo duoti nurodymai nustatyti kontrolės tvarką, bet apie

šio įstatymo įgyvendinimo rezultatus yra mažai žinoma.

1998 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Banko valdyba priėmė nutarimą dėl

“Bazelio Komiteto Bankų priežiūrai patvirtintų esminių principų, skirtų

bankų priežiūros veiksmingumui užtikrinti, įgyvendinimo”.

Nuo 1995 m. dėl įvestų tikslesnių reikalavimų bankų ataskaitoms,

aukštesnės Kredito įstaigų priežiūros departamento darbuotojų įgytos

kvalifikacijos ir, iš galiausiai, dėl nuoseklesnio bei tikslesnio

priežiūros taisyklių taikymo, pastebimai pagerėjo bankų priežiūros kokybė.

Bankininkystės bei individualių bankų plėtojimui didelę reikšmę

turėjo Lietuvos Banko aiškesnė ir tikslesnė visuomenei pateikiama

informacija. Tokia informacija, suprantama, dėl rizikos sukelti

nereikalingą sąmyšį kuriame nors konkrečiame banke arba apskritai

bankininkystėje turi būti kruopščiai apmąstyta.

Bendrai galima teigti, kad bankų priežiūros ir

kontrolės sistema yra tinkama ir atitinka tarptautinius standartus bei

reikalavimus.

II

BANKŲ ISTORIJA

Bankas, kaip ir svarbi visuomenės

ūkio įmonė,

Turi būti

galingas ir tvirtas ne tik svetimais depozitininkų

Pinigais, bet ir savininkų sudėtais kapitalais.

VLADAS JURGUTIS

Bankai yra svarbiausia stambiausių kredito įmonių rūšis. Žodis

,,bankas” kilęs iš italų kalbos žodžio ,,banco”, kuris reiškė stalą, kai

viduramžiais prie jo sėdėdavo žmonės, kurie versdavosi pinigų mainymu ir

kitomis operacijomis. Žodis ,,bankininkai” yra kilęs iš senovės Graikijos

žodžio trappezitai, tai reiškia, stalininkai , pinigų keitėjai, kurie

sėdėdavo prie stalo.

Šių laikų bankas – tai specifinė finansinė institucija, kuri

telkia laikinai laisvas lėšas, telkia kreditą, tarpininkauja atliekantiems

piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į

apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias

operacijas ir kitas funkcijas.

2.1. BANKAI LIETUVOJE

Bankų steigimas Lietuvoje turi taip pat seną istoriją. Carinės

Rusijos valdžia ilgai nesileido turėti savo kredito įstaigų arba labai

varžė jų darbą. Įžvelgdama čia, kaip ir kiekviename visuomenės susibūrime,

pavojų valdžios politikai. Smulkiojo kredito įstaigų (kooperatyvų) kūrimas

ir darbas buvo varžomas, o jų sąjunga ir visai neleidžiama. Kitoms

smulkiojo kredito įstaigoms valdžia primetė savo globą, kaip pavyzdį galima

pateikti, giminių kasas. Įsteigusios stambesnes kredito įstaigos tarnavo ne

krašto reikalams, bet rusų politikai, kaip pavyzdžiui, valstybiniai bajorų

arba valstiečių bbankai, arba lenkų dvarininkų interesams, Vilniaus žemės

bankas, Suvalkų kredito draugija.

Lietuvoje pirmosios kredito bendrovės pradėjo steigtis 1907 m. ir

iki 1915 m. jų jau buvo 52. Iš prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusių

taupmenų (santaupų) skolinamųjų bendrovių seniausia buvo PABIRŽĖS

bendrovės, įkurta 1871 m.

1919 – 1920 m. buvo įkurti pirmieji stambesnieji akciniai bankai,

keletas savitarpio kredito draugijų ir daugybė įvairių smulkaus kredito

draugijų. Dar prieš tai, 1918 m. M. Yčas, A.Prūsas ir S.Banaitis įkūrė

Prekybos ir pramonės banką. Tai buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos

bankas, kuris savo veiklą pradėjo Vilniuje, o vėliau persikėlė į Kauną. Šis

bankas daug pasidarbavo, nors ne visada sėkmingai Lietuvos pramonės ir

prekybos ugdymui.

Antrasis Lietuvos komercinis bankas buvo Ūkio bankas . Pirmieji

šio banko įstatai buvo patvirtinti Finansų ministerijos valdytojo

V.Černeckio 1919m. vasario 16 d. Banko steigėjai buvo Jonas ir Juozas

Vailokaičiai, A.Dubinskas, A.Stulginskis, K.Bizauskas ir P.Grajauskas

1920 m. buvo įsteigti trys bankai. Centrinis žydų bankas turėjo

finansuoti Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendrovės, taip

pat atlikti įvairias bankines operacijas. Banko steigėjais buvo

dr.H.Rabinas.

Toliau Lietuvoje kūrėsi vis daugiau ir naujų bankų: Komercijos

bankas, Kooperacijos bankas, M.Brauno bankiniai namai, Lietuvos kredito

bankas, Tarptautinis bankas, Lietuvos bankas, kuris pradėjo veikti 1922 m.

šiais metais Lietuvos Respublikoje buvo įvesta aukso monometalizmas – tai

pinigų sistema, paremta auksu. Taip pat buvo Žemės bankas.

Devintame dešimtmetyje prasidėjus pertvarkos procesams,

susidarė

prielaidos sukurti pilnavertį nacionalinį Lietuvos banką. 1990 m. vasario

13 d. priėmus Lietuvos banko įstatymą buvo priimtas nutarimas “Dėl Lietuvos

banko įsteigimo”, skelbiantis, kad nuo 1990 m . kovo 1d. įsteigimas

Lietuvos bankas. Ekonomistas doc. V. Terleckas pažymi, kad Lietuvos

valstybė ir Lietuvos bankas yra neperskiriama pora, vienybė dvejybėje. Tai

reiškia, kad be valstybingumo negalimas toks bankas, o be jo valstybė. 1990

m. rugsėjo 13 d. AT patvirtino Lietuvos banko valdybą. Taip buvo

sustiprinti banko veiklos teisiniai pagrindai.

Lietuvos bankas, ruošdamasis nacionalinės valiutos įvedimui,

sistemingai rengė pasiūlymus LLietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir

vyriausybei ekonomikos stabilizavimo ir kitais klausimais. 1991 m.

lapkričio 5 d. buvo priimtas Pinigų išleidimo įstatymas ir sudarytas Lito

komitetas, kuris 1991 m . gruodžio 9 d. priėmė nutarimą “Dėl pasiruošimo

Lietuvos respublikos pinigų sistemos pertvarkymui”.

2.2. BANKŲ RŪŠYS IR ATLIEKAMOS OPERACIJOS

Pagal veiklos pobūdį ir funkcijas skiriami tokie bankai:

– centrinis emisijos bankas -leidžia apyvarton popierinius

pinigus, telkia laikinai laisvus ir privalomus kitų bankų rezervus, kredito

sistema, vykdo valstybės kreditinę monetarinę (piniginę) politiką, priima

indėlius, teikia trumpalaikes paskolas, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais

pinigais iir pan.;

– komercijos bankai, kitaip dar vadinami depozitų bankais –

priima indėlius, atlieka atsiskaitymus negrynaisiais pinigais, telkia

trumpalaikes paskolas;

– investicijų bankai – atlieka vertybinių popierių emisijos,

pirkimo, pardavimo operacijas;

– taupomieji bankai – surenka gyventojų santaupas ir perduoda jas

į kapitalų rinką;

– specialieji bankai: hipotekos bankas, žemės ūkio

bankas – teikia paskolas žemės ūkiui plėtoti,

melioracijos darbams ir pan.;

– užsienio prekybos bankai – kredituoja importo ir

eksporto, tranzito sandorius, vykdo tarptautinius

atsiskaitymus.

Pagal teisinę formą skiriami:

– akciniai bankai – padeda bankams greičiau plėstis, sutelkti

labai daug lėšų;

– kooparcijos bankai – įjungia

smulkaus kredito draugijas, kurios priima savo narių-miesto ir kaimo

smulkiųjų gamintojų indėlius, ir iš sukauptų lėšų duoda jiems trumpalaikes

paskolas;

– municipaliniai ir komunaliniai bankai – telkia ilgalaikį

kreditą miestų ūkiui finansuoti; miestų savivaldos organų nuosavybė;

– valstybiniai bankai – yra valstybės nuosavybė, atlieka emisijos

ir komercijos bankų funkcijas;

– mišrieji bankai – dalį jų funkcijų turi valstybė, o dalį –

privatūs asmenys, įvairios organizacijos;

– tarpvalstybiniai bankai – atstovauja tarptautinio finansinio

kapitalo interesams.

Paversdami piniginį kapitalą funkcionuojančiu, tai yra duodančiu

pelną, bankai atlieka aktyvines, pasyvines ir aptarnaujamąsias operacijas.

• Aktyvines operacijas jie atlieka kaip kreditoriai:

skolina laisvas arba iš gyventojų sutelktas lėšas,

imdami už tai palūkanas.

• Pasyvines operacijas atlieka kaip skolininkai: priima

terminuotus indėlius arba atidaro einamąsias sąskaitas

ir padeda jų savininkams atsiskaityti čekiais ir

pervedimais.

• Aptarnaujamąsias operacijas atlieka kaip tarpininkai:

perkelia lėšas iš vienos sąskaitos į kitą, saugo

brangenybes ir vertybinius popierius ir t.t.

• Trastinė arba patikėtoji operacija, tai labai svarbi

bankinių operacijų rūšis. Šiuo atveju bankai priima

įvairų turtą, vertybinius popierius pagal įgaliojimą

disponuoti jais taip, kad būtų gaunamas kuo didesnis

pelnas. Taigi bankai perkelia piniginį kapitalą iš tų

ekonomikos šakų, kuriose jis yra susikaupęs, ten, kur

jis gali būti pelningiau panaudojimas.

III

BANKŲ UŽDAVINIAI, FUNKCIJOS IR TEISĖS

3.1. LIETUVOS KOMERCINIAI BANKAI

Lietuvos komerciniai bankai yra steigiami ir veikia pagal Lietuvos

Respublikos komercinių bankų įstatymą.

Pagrindinis ekonomikos tikslas, kuriam tarnauja komerciniai

bankai, – finansinis tarpininkavimas bei dalykinių paslaugų teikimas.

Tarpininkavimas ( kapitalų mobilizavimas per finansų sistemą) yra procesas,

kai indėlininkui parduodami finansiniai reikalavimai. Teikiant dalykines

paslaugas geriau organizuojamas prekių, paslaugų ir finansinių investicijų

apmokestinimas ir tokiu būdu palaikoma apyvarta.

Rinkos ekonomikos sąlygomis komercinis bankas iš savo vertybinių

popierių parduoda dviejų tipų finansinius reikalus: akcijų turėtojų

reikalavimus ir kreditorių, daugiausia indėlininkų ieškinius. Akcinis

kapitalas yra finansinis reikalavimas, pereinamas indėlinį pelną iš

investicijų. Bankų kapitalo vertės mažėjimas (pvz., kai paskolos gavėjas

nesilaiko savo įsipareigojimų) – tiesioginis nuostolis banko akcinių

reikalavimų turėtojams.

Komercinis bankas yra akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė,

kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu

bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat verčiasi kita

Komercinių bankų įstatyme nustatyta veikla. Banko steigėjais gali būti

Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys

bei užsienio bankai.

Lietuvoje veikia šie komerciniai bankai:

1. AB bbankas „Hansa-LTB“

2. AB Ūkio bankas

3. AB bankas „Snoras“

4. AB Lietuvos žemės ūkio bankas

5. AB PAREX BANKAS

6. AB Šiaulių bankas

7. AB Vilniaus bankas

8. AB VB būsto kreditų ir obligacijų bankas

9. UAB Sampo bankas

10. UAB Medicinos bankas

Bankų klientams svarbu, kad jų pasirinktas bankas būtų patikimas

ir atitiktų jų poreikius, todėl kiekvienas komercinis bankas siekia:

• stiprinti finansines pozicijas;

• užmegzti ir plėtoti ilgalaikius ryšius su klientais;

• teikti kokybiškas, patrauklias, įvairias paslaugas ir produktus (pvz.,

mokėjimo korteles) bei tobulinti juos.

Kiekvienas komercinis bankas, bet kuriam interesantui

pageidaujant, gali suteikti tokias paslaugas bei atlikti šias bankines

operacijas:

1. Atidaryti sąskaitas nacionaline ir užsienio valiuta.

2. Priimti indėlius (taupomuosius, terminuotus, iki pareikalavimo)

nacionaline ir užsienio valiuta.

3. Atlikti kasos operacijas (priimti ir išduoti pinigus banko kasoje,

priimti inkaso dokumentus).

4. Supirkti, parduoti bei konvertuoti įvairias užsienio valiutas.

5. Atlikti tarptautinius atsiskaitymus (tarptautiniais pavedimais,

akredityvais ir čekiais) per bankus korespondentus.

6. Tarpininkauti perkant ir parduodant Lietuvos Respublikos Vyriausybės

vertybinius popierius ir įmonių akcijas.

7. Supirkti, parduoti, inkasuoti kelioninius ir vardinius čekius bei

vekselius.

8. Suteikti kreditus ir paskolas.

9. Teikti paslaugas ir konsultacijas bankų veiklos, finansų ir kliento

investicijų tvarkymo klausimais.

10. Išduoti piniginius laidavimus, garantijas (vienkartines ir ilgalaikes

banko garantijas) ir kitus laidavimo įsipareigojimus (banko

rekomendacijas).

11. Išduoti ir aptarnauti mokėjimų korteles.

12. Nuomoti individualius seifus, priimti saugoti vertybes bei vertybinius

popierius.

Paslaugos suteikiamos ar operacijos atliekamos pagal kiekvieno

banko nustatytus įkainius, kuriuos galima sužinoti pasirinktame

komerciniame banke. Kai kurios paslaugos ar operacijos atliekamos be jokio

mokesčio (pvz., sąskaitos atidarymas bei aptarnavimas).

Komercinio banko bruožai:

– dalykinių paslaugų teikimas;

– depozitų išperkamų fiksuota partnerinė kaina, pasiūla;

– mažų, nelabai žinomų įmonių finansavimas;

– individualių kreditų įvertinimas;

Dėl šių specifinių bruožų bei savybių ir konkrečiai, dėl

dalyvavimo ekonomikos finansavime komerciniai bankai paprastai yra ypatingo

dėmesio ir reguliavimo objektai.

Įformindami dalykines ir kitas trumpalaikes depozitinės sąskaitas,

komerciniai bankai visokeriopai rizikuoja, išskyrus kreditavimą ir anksčiau

minėtų įsipareigojimų nesilaikymą. Jeigu, pavyzdžiui, įsiskolinimo, kurį

dengia bankas, vidutiniai terminai mažesni, negu jo aktyvų mokėjimo

terminai, tai staigiai padidėjus palūkanų normai, jam priklausančių aktyvų

rinkos vertės sumažės daugiau negu pasyvų ir bankas turės nuostolių dėl

rizikos, susijusios su palūkanų norma. Ne gana to, dėl likvidumo jis

greičiau negu bankas sugebės paversti aktyvus grynaisiais, kad padengtų

depozitų sumažėjimą.

3.2. CENTRINIS BANKAS

Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio

pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos

bankas yra nepriklausomas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų

valstybės įstaigų.

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos

institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos

veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”,

dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais

palaikant savo vykdoma politika. Jie dažnai dalyvauja nustatant garantijas

bei kapitalo standartus, tuo sumažindami riziką bei jos pasekmes.

Atlikdamas paskolinę

operaciją bankas užtikrina privatiems komerciniams

bankams likvidumą (pavertimą grynaisiais), keičiant jam keliamus

mokestinius ieškinius į ilgalaikius komercinių bankų aktyvus. Realybėje

centriniai bankai skolina grynuosius pinigus, panaudodami kaip užstatą

ilgalaikius komercinio banko aktyvus.

Funkcijos:

Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka šias funkcijas:

– vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją;

– formuoja ir vykdo pinigų politiką;

– nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito kursą;

– valdo, naudoja Lietuvos banko užsienio atsargas ir jomis disponuoja;

– atlieka valstybės iždo agento funkcijas;

– išduoda bei atšaukia licencijas Lietuvos Respublikos kredito įstaigoms ir

leidimus užsienio vvalstybių kredito įstaigų skyrių bei atstovybių

steigimui, prižiūri jų veiklą ir nustato jų finansinės apskaitos principus

ir atskaitomybės tvarką;

– kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus

tarpbankinės lėšų pervedimo sistemos dalyviams;

– renka pinigų ir bankų, mokėjimo balanso, Lietuvos finansinės ir su ja

susijusios statistikos duomenis, diegia šios statistikos surinkimo,

atskaitomybės, jos skelbimo standartus, sudaro Lietuvos Respublikos

mokėjimų balansą.

[pic]Valdymas ir struktūra

Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas,

trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.

Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas.

Lietuvos banko valdybos pirmininką penkeriems mmetams skiria Seimas

Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir

valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko

valdybos pirmininko teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir

vieną pirmininko pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.

Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko dešimt

departamentų: Pinigų politikos, RRinkos operacijų, Kredito įstaigų

priežiūros, Tarptautinių ryšių, Mokėjimo sistemų, Kasos, Apskaitos,

Informacinių technologijų, Ūkio, Vindikacijos.; penki savarankiški

skyriai(Vidaus audito, Juridinis, Organizacijos ir personalo, Bendrasis,

Ryšių su visuomene) ir Lietuvos banko įstaigos Kaune ir Klaipėdoje.

.

Teorija ir praktika moko, kad bendrasis likvidumas, kurį suteikia

centrinis bankas, daro didelę įtaką palūkanų normoms, ekonominiam aktyvumui

bei kainų infliacijos lygiui.

Centrinio banko piniginis-kreditinis vaidmuo skiriasi nuo

fiksalinės politikos vaidmens, nors ir turi ryšį su ja. Vyriausybės

išlaidos gali būti finansuojamos iš mokesčių, užsienio, vietinių arba

vidaus paskolų bei iš centrinio banko atsargų. Jeigu didelis ir nuolatinis

vyriausybinis deficitas automatiškai finansuojamas iš centrinio banko arba

iš komercinių bankų (palaikant centriniam bankui) paskolų, tai reikalas

krypsta prie aukšto infliacijos lygio. Norint išvengti panašių pasekmių,

centrinio banko sprendimai neturi priklausyti nuo vedamos finansų

politikos. Jeigu fiksalinė politika orientuota į vyriausybės iišlaidų sudėtį

bei lygį, tai kreditų-pinigų politika-į minėtoje ekonomikoje siekiamą

likvidumo lygį.

Centrinis bankas orientuotas į keturis pagrindinius tikslus:

1.    visiškas išteklių panaudojimas;

2.    bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;

3.    ekonomikos stabilaus augimo rėmimas;

4. stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas :

1.    kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų

pakeitimus;

2.    pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus;

3.    operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių popierių

vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;

4.    visuomenės llūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo sąlygų

ateityje pasikeitimus.

Centrinio banko politikos įrankiai

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė dar vieną būdą,

kuriuo centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka

formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčius dėl kredito kainų, pinigų

pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės.

Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir

verslo subjektų pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų

pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui,

užimtumui ir infliacijai.

Daugelis alternatyvinių ir finansinių sistemų ir procedūrų, kurios

susijusios su centrinio banko operacijomis, gali būtim derinamos su

ilgalaikiais visuomenės tikslais. Tačiau istorinis patyrimas rodo, kad

labai svarbūs yra ir efektyvios bankų sistemos bei sėkmingos kreditinės-

piniginės politikos fundamentalūs principai: diversifikuoti vertybinių

popierių portfeliai ir adekvatus kapitalas komerciniuose bankuose;

savalaikis ir adekvatus (be pertekliaus) centrinio banko likvidumas.

IV

BANKININKYSTĖS LIETUVOJE PROBLEMOS

IR JŲ SPRENDIMO BŪDAI

4.1 Teoriniai bankams būdingų problemų aspektai

Bankininkystei būdingas problemas aptaria nemažai mokslinių knygų bei

žurnalų autorių. Skirtingi autoriai akcentuoja skirtingus aspektus, todėl

naudinga išanalizuoti keleto autorių požiūrius ir tuo remiantis bandyti

pateikti kaip galima išsamesnį bankams būdingų problemų aprašymą.

Vyrauja nuomonė, kad didžiausia bankų problema – rizikos ir jų

valdymas. Efektyvus rizikos valdymas yra būtinai sėkmingai banko veiklai.

Svarbiausios rizikos rūšys yra šios:

1. Įsipareigojimų nevykdymo rizika (skolininkas gali subankrutuoti,

gali susiklostyti jam nepalanki ekonominė padėtis, dėl negalėjimo ar

nesąžiningumo gali nesumokėti nei palūkanų, nei paskolos sumos).

2. Perkamosios galios rizika (grąžintos paskolos realioji vertė, kaip

ir per paskolos laikotarpį gautų palūkanų realioji vertė, gali būti mažesnė

negu skolininkas tikėjosi, nes buvo didesnė, negu jis tikėjosi,

infliacija).

3. Palūkanų normos rizika arba rinkos rizika (suteiktos paskolos

vertė gali nukristi dėl padidėjusios rinkos palūkanų normos).

4. Kredito rizika (bankas gali prarasti turtą dėl to, kad skolininkas

nevykdo įsipareigojimų).

5. Likvidumo rizika (bankas gali nesugebėti laiku vykdyti

įsipareigojimų).

6. Atsiskaitymų rizika (ši rizika pasireiškia, kai viena iš sutarties

šalių sumoka pinigus ir pristato turtą kitai sutarties šaliai dar prieš

gaudama sau priklausančius pinigus ar turtą).

7. Kapitalo pakankamumo rizika (bankai savo veikloje naudoja daugiau

skolinto kapitalo nei kiti verslai).

8. Politinė rizika (kyla dėl galimo politinio įsikišimo į banko

operacijas; ši rizika varijuoja nuo bankų palūkanų normos ar užsienio

valiutos kontrolės iki banko nacionalizacijos).

Tačiau daugelis ekonomistų teigia ir tai, kad yra keturios rizikų

grupės: aplinkos, paslaugų teikimo, valdymo, finansinės. Kiekvieną rizikos

grupę sąlygoja tam tikri veiksniai.

Aplinkos rizikas bankas turi, nes jis yra kažkokios šalies mokėjimų,

atsiskaitymų sistemos. Aplinkos rizika susijusi su rizikomis, kurių bankas

turi saugotis, bet šias rizikas kontroliuoti, geriausiu atveju, jis gali

tik labai ribotai. Aplinkos rizikoms priklauso įstatyminė rizika, ekonominė

rizika, konkurencinės rizikos, reguliavimo rizika.

Valdymo rizikas sukelia žmonės, valdantys banką. Valdymų rizikoms

priklauso išeikvojimų rizika, organizacinė rizika, sugebėjimų rizika.

Paslaugų teikimo rizikos kyla, nes bankas teikia finansines

paslaugas. Paslaugų teikimo rizikoms priklauso veiklos rizika, technologijų

rizika, naujo produkto rizika, strateginė rizika.

Finansines rizikas galima įvertinti, remiantis įvairiomis

finansinėmis ataskaitomis, finansinėms rizikoms priklauso kredito rizika,

likvidumo rizika, palūkanų normos rizika.

4.2 Lietuvos komercinių bankų problemos

Lietuvos bankai savo veikloje susiduria su įvairiomis rizikomis.

Dabartiniu metu tiek Lietuvos, tiek užsienio komerciniai bankai priversti

rizikuoti daugiau nei tai buvo įprasta anksčiau. Galima išskirti tokius

pagrindinius veiksniu, lemiančius bankininkystei būdingų rizikų didėjimą:

1. Labai greitai kuriami, pristatomi rinkai nauji bankininkystės

produktai ir paslaugos. Auganti konkurencija tarp bankų ir kitų finansinių

institucijų skatina greit pateikti naujus produktus ir paslaugas rinkai.

2. Augantis sandėrių vykdymo greitis. Spartūs technologijų

tobulinimai užtikrina didesnį sandėrių vykdymo greitį. Tai atneša

papildomas rizikas.

3. Banko darbuotojų kompetencijos problema. Banko vadovybė ir

personalas kartais turi nepakankamai žinių ir patirties. Ypatingai tai

pasireiškia tada, kai banke pradedamos naudoti naujos informacinės

technologijos.

4. bankai priversti kai kurias paslaugas pirkti iš išorės.

Pavyzdžiui, elektronine bankininkyste užsiimantys bankai perka paslaugas iš

įvairių interneto paslaugų tiekėjų. Tai atneša papildomas rizikas,

susijusias su tų paslaugų tiekėjais.

Kadangi bankai vis labiau plečia savo elektroninių paslaugų pasiūlą,

tai jiems ypatingai svarbia tampa veiklos rizika. Veiklos rizika

elektroninėje bankininkystėje pasireiškia per informacinių sistemų

suderinimo riziką, banke naudojamų

informacinių sistemų riziką, duomenų

vientisumo riziką, banko pasiekiamumo riziką. Prie veiklos rizikos

priskiriama ir saugumo rizika. Ji pasireiškia tokiais aspektais kaip

neteisėtas įsibrovimas į banko sistemą, neteisėtas arba neteisingas

vartotojo naudojimasis produktais ir paslaugomis, banko darbuotojų

sukčiavimai, elektroninių pinigų klastojimas.

Reputacinė rizika – rizika, kad susiformuos negatyvi visuomenės

nuomonė apie banką, kuri pasireikš dideliais fondų ar vartotojų

praradimais. Ji pasireiškia dėl svarbių, plačiai paplitusių informacinės

sistemos trūkumų, esminių spragų saugumo sistemoje, visuomenėje

pasklidusios bankui nepalankios informacijos. Bankas gali prarasti nemažai

klientų net ir dėl panašaus pobūdžio problemų, atsirandančių ir kituose

panašias paslaugas teikiančiuose bankuose. Pavyzdžiui, susvyravus klientų

pasitikėjimui vienu banku, kitų bankų klientai gali pulti atsiimti indėlių

iš savo bankų. Lietuvos bankams ypač svarbu kurti gerą įvaizdį visuomenėje,

nes visuomenės apklausos rodo, kad pasitikėjimas šalies bankai yra

neaukštas.

2002 m. pradžioje didėjo Lietuvos komercinių bankų paskolų portfelis,

gyventojų ir įmonių indėliai, mažėjo paskolų palūkanų normos. Mažėjo

specialiųjų atidėjimų blogoms paskoloms suma. Kol kas blogų paskolų dalis

mažėja, tačiau stiprėjant bankų konkurencijai dėl didesnės rinkos dalies ir

naujų klientų verčia juos supaprastinti paskolų išdavimo sąlygas, o tai

gali neigiamai atsiliepti ppaskolų portfelio kokybei ateityje. Be to, kai

kurie ūkio sektoriai (prekybos tinklai, viešbučiai), plėtojasi ypač

sparčiai, tačiau jų perspektyvos vis dar nėra aiškios. Egzistuoja rizika,

kad tam tikrų paslaugų ir produktų pasiūla ženkliai viršys paklausą,

nepavykus brangiems investiciniams projektams, juos kreditavusieji bankai

gali patirti didelių nnuostolių.

Pastaruoju metu Lietuvos komerciniai bankai aktyviai pradėjo diegti

bei siūlyti klientams elektroninės bankininkystės paslaugas. Tačiau bankai

gali nesulaukti toki vartotojų susidomėjimo elektroninėmis paslaugomis,

kokio buvo tikėtasi. Viena pagrindinių problemų, iškylančių diegiant ir

eksploatuojant elektroninę bankininkystę ir naudojanti elektroniniais

pinigais, yra jų saugumas. Per pastaruosius metus apsaugos diegimo

sistemoms lėšos labai padidėjo. Tačiau naudojamas technologijas reikia

nuolat stebėti, vertinti ir modernizuoti, nes kompiuterių įsilaužėliai taip

pat tobulėja ir turi geras technines priemones.

Skelbiama, kad elektroninės bankininkystės sistemos leidžia laisvai

tvarkyti lėšas neatvykus į banką bei ištisą parą. Tačiau elektroniniais

pinigais visą parą disponuoti tik banko viduje. Jei siuntėjo ir gavėjo

bankai yra skirtingi, tai gavėjas lėšas gali gauti nebūtinai tą pačią

dieną. To priežastis – tarpbankinės užskaitos, vykstančios tik nustatytais

laiko momentais.

Atlikus bankų darbuotojų ir klientų apklausą, paaiškėjo dar viena

problema, trukdanti sparčiai vystytis elektroninei bankininkystei

Lietuvoje. Lietuvos bankai potencialius klientus per mažai informuoja,

apmoko, per mažai ugdo klientų pasitikėjimą bankais ir jų teikiamomis

elektroninėmis paslaugomis.

Lietuvos bankai teikia vis įvairesnes finansines paslaugas, tai veda

tarp konkurencijos tarp bankų ir nebankinių institucijų didėjimo Lietuvoje.

Konkurenciją sąlygoja nauji konkurentai, mažesnis finansų rinkų

reguliavimas, pačių bankų tarpusavio konkurencija yra stipri, o dabar į

konkurencinę kovą dėl rinkos įsitraukia draudimo firmos, finansų maklerių

įmonės ir pan. Konkurencija skatina naudoti moderniausias informacines

technologijas. Bankas tampa stiprus tiek, kiek operatyviai veikia jo

informacinės sistemos. Tačiau naujausių technologijų taikymas ne visuomet

yra efektyvus, nes jų įvedimas ir eksploatavimas daug kainuoja.

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, pastebimas palūkanų pokyčiams

jautrių bankų klientų skaičiaus didėjimas. Banko aptarnaujamų klientų

išsilavinimas ir supratimas apie finansų rinką gerėja. Klientai patys

sugeba analizuoti situaciją, auga visuomenės informuotumas.

4.3 Lietuvos komercinių bankų problemų sprendimo būdai

Šiuo metu egzistuojanti stipri konkurencija tarp bankų neleidžia

tikėtis, kad Lietuvos komerciniai bankai galėtų padidinti palūkanų maržą

ateityje. Taigi, Lietuvos bankai turės ieškoti galimybių gauti pelno,

siekiant išvengti finansinių rodiklių blogėjimo. Bankai turėtų stengtis

diversifikuoti savo paslaugas ir jų kokybę.

Stiprėjant konkurencijai tarp bankų ir nebankinių institucijų bankui

vis sunkiau pritraukti ir išlaikyti klientus, klientus bankas gali

pritraukti daugeliu būdų: įvairiomis paslaugomis, ekonomiškai

naudingesnėmis sąlygomis. Tačiau nereikia pamiršti, kad vartotojai vertina

ir darbuotojų kvalifikaciją, aptarnavimo kultūrą, gerą banko įvaizdį,

naudojamas pažangias technologijas. Bankai turėtų nustatyti kokias

paslaugas teikiant jie turi konkurencinį pranašumą ir teikti tokias

paslaugas, kurios juos išskirtų ir konkurentų tarpo.

Bankai turi analizuoti situaciją bankinių paslaugų rinkoje, nes jų

klientų išsilavinimas, galimybės lyginti įvairių bankų teikiamas paslaugas

nuolat gerėja. Būtinas operatyvus bankinių paslaugų teikimas. Spartus

aptarnavimas prie kasos langelio, greitai išmokami piniginiai indėliai,

operatyvus mokėjimo pavedimo atlikimas gerina banko įvaizdį ir kliento

nuomonę apie banką.

Būtina bankų veiklos išorinė ir vidinė kontrolė. Bankų vadovai

atlieka nuolatinę banko veikos kontrolę, tačiau to nepakanka. Svarbiu tampa

vidaus auditas. Jis leidžia ne tik išaiškinti trūkumus, piktnaudžiavimus,

bet ir priemones, užkertančias jiems kelią. Svarbų vaidmenį atlieka ir

išoriniai tikrintojai – Lietuvos bankas, nepriklausomos audito įmonės.

Bankams naudinga diegti elektronines bankininkystės paslaugas.

Elektroninės bankininkystės plėtojimas bankams suteikia galimybę išplėsti

savo veiklą, rinkas, pasiūlyti klientams naujus produktus ir paslaugas,

sustiprinti užimamą konkurencinę padėtį. Sudaromos sąlygos banko sistemos

efektyvumui didinti, nes mažėja sandėrių sudarymo kaštai. Klientams galima

pasiūlyti didesnį patogumą, greitą aptarnavimą, mažesnius mokesčius už

banko paslaugas. Taigi daug dėmesio verta skirti banko techniniam

aprūpinimui.

Kaip ekspertų prognozės rodo, Lietuvos elektroninės bankininkystės

rinkoje ateityje turėtų būti stipri konkurencija, visiems Lietuvos

komerciniams bankams derėtų daug dėmesio skirti klientų informavimui,

švietimui, pastoviam elektroninių paslaugų tobulinimui ir reklamai.

Kiekvienas bankas turėtų įvertinti, kiek jis jau yra pasiekęs elektroninės

veiklos srityje ir nuspręsti, kokių veiksmų reikalinga imtis, kam skirti

didžiausią dėmesį.

Lietuvos komerciniai bankai negali išvengti rizikos, todėl turi ją

efektyviai valdyti. Rizikos valdyme galima išskirti tris pagrindinius

elementus:

• Rizikos laipsnio įvertinimą;

• Rizikos dinamikos kontroliavimą;

• Rizikų monitoringą.

Rizikos laipsnio įvertinimui pirmiausia reikalinga griežtas

analitinis procesas, kurios metu nustatoma atskiros rizikos pasireiškimo

tikimybė ir jos pasekmių dydis. Rizikos valdymas ir jos kontroliavimas

apima rizikos valdymo instrumentų kūrimą ir diegimą, vidinio komunikavimo

banke koordinavimą, produktų ir paslaugų rizikos kitimo vertinimą, su

išoriniais paslaugų tiekėjais susijusios rizikos valdymo priemonių

įgyvendinimą ir t.t. Rizikos monitoringo uždavinys yra rizikų valdymo

politikos, procedūrų testavimas ir auditas. Svarbu įvertinti, ar pasirinkta

rizikų valdymo strategija veiksminga, ieškoti tobulesnių rizikų valdymų

metodų.

Finansinės institucijos sėkmė labai priklauso nuo žmonių išteklių.

Dabartiniu metu bankai greit pritaiko savo veikloje įvairias technologijas,

naudoja vis modernesnius valdymo metodus. Kartu turi augti banko darbuotojų

kvalifikacija, įgūdžiai žinios. Personalo išlaidos sudaro nemažą išlaidų

dalį, todėl svarbu, kad darbuotojui būtų sudarytos sąlygos išreikšti savo

sugebėjimus, realizuoti galimybes ir poreikius. Darbuotojai turi būti

nuolat motyvuojami, vertinami jų darbo rezultatai.

 

V

ELEKTRONINĖS BANKININKYSTĖS SISTEMOS SAMPRATA

Firmos, norėdamos kuo greičiau ir efektyviau aptarnauti

klientus, laiko klausimą sprendžia diegdamos automatizuotas valdymo

sistemas.

Nauji fizinių ir juridinių asmenų atsiskaitymo būdai, tai

daugiafunkcės mokėjimo kortelės, mokėjimai ar atsiskaitymai, vykdomi

kompiuterių tinklais (tokiais kaip internetas).

Apibrėžti elektroninę bankininkystės sistemą yra sunku, nes

Lietuvos Respublikoje šio termino neapibrėžia nei vienas norminis aktas.

Bendru atveju, elektroninę bankininkystės sistemą galima

įvardinti įrangą ar kortelę, kurios vartotojas naudoja specialias

technologijas (pvz. plastikines korteles su magnetine juostele arba

mikroprocesoriumi; programinę įrangą personaliniame kompiuteryje įjungtame

į kompiuterių tinklą) leidžiančias tiesiogiai atsiskaityti su tiekėjais ar

pardavėjais nenaudojant grynųjų pinigų ir kitų tradicinių atsiskaitymo

būdų.

Šiuose atsiskaitymuose dalyvauja prekės ar paslaugos pardavėjas,

jų pirkėjas ir bankas, ar kita finansinė institucija, kaip tarpininkas.

Kiekvienas operacijos dalyvis turi skirtingus motyvus ir poreikius. Banko

tikslas – suprasti tų motyvų bei poreikių skirtumus ir surasti

optimaliausią variantą bendriems klientų tikslams įgyvendinti. Modernus

bankas siekia garantuoti savo klientams greitus, ekonomiškus ir patogius

atsiskaitymus, bei

maksimizuoti savo pelną iš mokėtojų paslaugų.

Šiuo metu bankai intensyviai siūlo elektroninės bankininkystės

sistemos paslaugas, tai kompiuterinė bankininkystė, internetinė

bankininkystė, mokėjimo kortelės.

Elektroninės bankininkystės sistemos struktūra

 

 

 

 

 

Lietuvos bankų paslaugos internetu (bankų informacija jų interneto

svetainėse):

|Bankas |Sistema |Veiklos pradžia |

|Hansabankas (dabar – |Hanza.net |2000 liepa |

|“Hansa-LTB“) | | |

|Medicinos bankas |IBS |2000 gegužė |

|Parex bankas |iBank |2001 lapkritis |

|Snoras |Snoras Online |2000 balandis |

|Šiaulių bankas |SB linija |2000 rugsėjis |

|Ūkio bankas |Eta bankas |2000 liepa |

|Vilniaus bankas |VB Internet@as |2000 rrugsėjis |

5.1. KREDITINIŲ KORTELIŲ KILMĖ

Kreditinės kortelės pirmą kartą buvo panaudotos JAV. Kai kurios

parduotuvės 1914 m., pradėjo išdavinėti pastoviems, turtingiems klientams

specialias korteles, kad “pririštų” juos prie savęs. Dauguma specialistų

mano, kad banko kreditinių kortelių pradininkas buvo John S. Biggins, kuris

dirbo Flettbush nacionaliniame banke, Niujorko Bruklino rajone. 1946 m.

jis organizavo darbą pagal kreditinę schemą “charge it”. Pagal tai klientai

vietinėse parduotuvėse už smulkius pirkinius atsiskaitydavo kreditiniais

rašteliais, kuriuos vėliau parduotuvė pateikdavo bankui,

o pastarasis apmokėdavo juos iš pirkėjų sąskaitų. Tai buvo pirmoji

klasikinė kreditinių kortelių vveikimo sistema, kurios principai išliko iki

šių dienų.

5.2. MOKĖJIMO KORTELĖS – SUKČIAVIMO ĮRANKIAI

Visame pasaulyje populiarios įvairios mokėjimo kortelės Lietuvoje vis

dažniau tampa nusikaltimų įrankiu. Neapdairiai savo kortelę naudojęs žmogus

gali prarasti visas joje laikytas santaupas. Klastodami mokėjimo

korteles, sukčiai iš Lietuvos bankų jjau pasisavino ne vieną milijoną litų.

Patys bankai nuostolių neskelbia ir vengia apie tai kalbėti. Labiausiai

nukentėjęs yra Vilniaus bankas. Grobstoma visame pasaulyje „Visa“

tarptautinės organizacijos duomenimis, dėl įvairių apgavysčių ir kortelių

klastočių nuostoliai visame pasaulyje pernai neviršijo 0,1 procento metinės

apyvartos. Tai sudarytų maždaug 100 milijonų JAV dolerių. Daugiausia

klastočių pasitaiko Rytų ir Vidurio Europoje, Artimuosiuose Rytuose,

Afrikoje – tuose kraštuose, kur mokėjimo kortelės atsirado gana neseniai.

Ypač daug sukčiavimo atvejų nustatoma Čekijoje ir Vengrijoje. Tai siejama

su tuo, kad šiose šalyse mokėjimo kortelės pastaruoju metu ypač

populiarėja. Lietuviai būna neatsargūs Vilniaus banko valdybos

pirmininko pavaduotojo Raimondo Kutros nuomone, Lietuvoje žmonės neįvertina

mokėjimo kortelių privalumų ir ne visi dar moka jomis naudotis. „Kortelė

– tai pinigai. Nemaža dalis lietuvių dar to nesupranta. Ją reikia saugoti,

nerodyti pašaliniams“. Žmonėms ypač patariama nemėtyti kvitų, gautų

atsiskaičius mokėjimo kortele. Juose yra beveik visi sukčiams reikalingi

duomenys. Juos turėdami nusikaltėliai turi galimybę patuštinti svetimą

sąskaitą. „Užsieniečiai po kiekvieno pirkinio saugo visus kvitus, renka

juos į vieną vietą. Lietuviai prie to dar nėra pripratę, todėl dažnai

patys, kad ir nežinodami, padeda sukčiams. Vilniaus bei kiti bankai

stengiasi įdiegti kuo daugiau apsaugos priemonių, kad kortelių klastočių

nepasitaikytų Kortelių klastotės pažeidžia ne tik visą bankų sistemą, bet

ir mažina klientų pasitikėjimą bankais. Jei tokių nusikaltimų daugės,

tarptautinė „Visa“ organizacija Lietuvos bankams gali pradėti taikyti ir

įvairias sankcijas. Internetas – ssukčių rojus, vagys sugeba svetimomis

kortelėmis pasipelnyti ir jų neklastodami. Jau būta nemažai atvejų, kai

žmonės sužinojo, jog kažkas jų kortele užsisakė įvairių prekių per

internetą.

5.3. ATSISKAITYMAS “INTERNETE”

“Internete” norint apsipirkti kartais užtenka žinoti tik kreditinės

kortelės numerį ir jau galima apsipirkti, taigi sukčiams tai yra labai

patogu, bet kai kurie puslapiai turi pakankamai geras savisaugos priemones:

ten reikia įvesti ir kreditinės kortelės numerį, taip pat galiojimo laiką,

banko pavadinimą, telefoną banko. Be to turint kortelės numerį galima jį

padauginti ir taip turėsi daug galiojančių kortelių kurios ar tikrai

galioja galima taip pat patikrinti interneto puslapiuose.

Tuštinti svetimas sąskaitas per pasaulinį kompiuterinį tinklą yra gana

paprasta. Žmogui atsiskaičius kortele parduotuvėje, pardavėjo rankose lieka

čekis su visais reikalingais sąskaitos numeriais. Pardavėjui nesunku

įsidėmėti ir kortelės savininko vardą bei pavardę. Šių duomenų visiškai

pakanka, norint įeiti į mokamus interneto puslapius ar užsisakyti

reklamuojamas prekes. Dažnai įvesti kortelės asmens identifikavimo –

vadinamąjį PIN – kodą nereikalaujama. Kas internete užsisakė prekes,

tikrasis kortelės savininkas ar sukčius, nustatyti neįmanoma. Kalbinti

bankininkai minėjo, jog dažniausiai nuo internetinių piratų nukenčia

tarptautinės sistemos „Visa Electron“, „American Ekspress“, „Master Card“,

„Euro Card“ kortelių savininkai. Tai gali sukelti ir bankų klientų,

norinčių atsisakyti mokėjimo kortelių, antplūdį. Jų netekę bankai patirtų

didelių nuostolių. Jau dabar dalis nukentėjusiųjų kortelių savininkų

norėtų jų atsisakyti. Tačiau banko tarnautojams dažnai pavyksta juos

įtikinti, kad buvo sukčiauta ne ddėl banko kaltės. .

Pirmas kreditinės kortelės skaičius

|Pirmas kreditinės |Kortelės tipas |

|kortelės skaičius | |

|3 |American Express |

|4 |Visa |

|5 |MasterCard |

|6 |Discover |

Kortelių pavyzdžiai:

MasterCard Gold – mokėjimo kortelė, išduodama patikimiems banko

klientams, gaunantiems nuolatines dideles pajamas. Ji įrodo sėkmingą banko

ir kliento bendradarbiavimą ir suteikia mokėjimo kortelės turėtojui

daugiausiai papildomų galimybių.

Kortelės Maestro ir VISA Electron padeda disponuoti banko

sąskaitoje esančiomis lėšomis – atsiskaityti kortele, išsiimti grynuosius

pinigus iš bankomatų. Kortele patogu disponuoti pervedamu darbo užmokesčiu,

stipendija, pensija ar kitomis pajamomis.

IŠVADOS

Pastaruoju metu Lietuvos bankų sektorius pritraukia vis daugiau

indėlių, išduoda paskolų, bankai turi sukaupę pakankamai kapitalo rezervų

galimiems nuostoliams padengti, klientams siūlomos vis įvairesnės

paslaugos. Šalies bankinis sektorius stiprėja, tačiau bankai savo veikloje

vis tiek susiduria su įvairiomis kliūtimis. Mūsų darbe aptarta nemažai

problemų kurios kyla bankininkystėje, taip pat pateikiami jų sprendimo

būdai. Nors bankai savo veikloje susiduria su įvairiomis kliūtimis, tačiau

jas galima įveikti.

Mūsų pasiūlymas būtų toks: bankai turėtų nuolat analizuoti

situaciją bankinių paslaugų rinkoje, nes jų klientų išsilavinimas, galimybė

lyginti įvairių bankų teikiamas paslaugas nuolat gerėja. Ypatingą dėmesį

reiktų skirti gero įvaizdžio visuomenėje kūrimui. Taip pat būtinas

operatyvus bankinių paslaugų teikimas.

2002 m. liepos 1 d. Lietuvos bankų sistemą sudarė 10 komercinių

bankų, 4 užsienio bankų skyriai bei 1 užsienio bankų atstovybė. 2001 m.

bankų sektorius augo. Bankų sistemos ggrynasis turtas 2001 m. buvo 15,3

mlrd. Litų ir sudarė 32 procentus BVP. Palyginimui, 1999 m. pabaigoje

bankų sistemos grynasis turtas sudarė 26,4 procentų BVP. 2001 m. didėjo

indėliai ir akredityvai, ir 2001 m. pabaigoje jie pasiekė 10,4 mlrd. Litų

arba 21,7 proc. BVP. 2002 m. liepos 1d. Indėliai bankuose sudarė beveik

10,6 mlrd. litų ir per pirmuosius šešis 2002 m. mėnesius padidėjo 1,5

proc. 2001 m. pabaigoje bankų sistemos kapitalo pakankamumas siekė 15,6

proc., likvidumas – 48 proc, bankai turėjo sukaupę pakankamai kapitalo

rezervų galimiems nuostoliams padengti.

Taigi išnagrinėję bankininkystės sistemą Lietuvoje ir atsakę į

iškeltus klausimus, galime teigti, kad bankininkystė ir bankų teikiamos

paslaugos yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.

LITERATŪRA

1. Albor R.Z., Mayer T. Pinigai, bankai ir ekonomika – Kaunas, 1997.

2. Ivaškevičius D.,Salabas A. Bankų valdyba. – Vilnius,1998.

3. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas,1997.

4. Terleckas V. Lietuvos bankininkystės istorija 1918-1941. –

Vilnius,2000.

5. Apsakaitos ir finansų aktualijos integruojantis į Europos sąjungą.

Akademija, 2002.

6. Janušienė V. Centriniai ir komerciniai bankai//Aljansas. – 1992, Nr.6,

p.62-71.

7. Kruopas S. Lietuvos banko ir komercinių bankų tarpusavio ryšių

perspektyvos//Sąskaityba. – 1999, Nr.2, p.49-54.

8. Vinkus M. Centrinė bankininkystė: tarp skaidrumo ir

konfidencialumo//Veidas. – 2001, Nr.3, p.24-27.

9. www.lb.lt

———————–

|Kompiuterinė |

|bankininkystė |

|Bankomatai, mokėjimo |

|kortelės |

|Internetinė |

|bankininkyst|

|ė |

|Telefoninė |

|bankininkystė |

|EBS |