Banku vaidmuo ir naudingumas

Bankų vaidmuo ir naudingumas

visuomenei

Mes pragyvename iš to, ką gauname,

Bet gyvename tuo, ką duodame.

Ekonominei sistemai plėtojantis, finansų mechanizmas darėsi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžiu verslo sandorių atliekama per bankus.

Bankas-finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paskolas.

Kitaip tariant, bankai yra sankcionuota indėlių priėmimo įstaiga, gaunanti piniginius indėlius iš asmenų bei visuomeninių ar kitokių įstaigų ir įsipareigojanti juos gražinti indėlininkui pateikus reikiamą dokumentą. Bankai yra komercinės įstaigos, kurios gauna pelną už kitaip nenaudojamų indėlių sskolinimą tiems, kuriems reikia skolintis, o už paslaugą dažniausiai ima tam tikrą sumą.

Į bankus galima žiūrėti kaip į pramonines korporacijas (bendroves), perkančias išteklius ir parduodančias produkciją. Ištekliai ir produkcija yra ne fizinis produktas, o pinigai. Piniginius išteklius bankai „perka” iš savo indėlininkų. Jie tampa bankų įsipareigojimais. Papildomos banko akcijų kapitalo investicijos sudaro akcinį kapitalą arba nuosavą kapitalą. Bankas „parduoda” pinigus paskolų pavidalu. Paskolos sudaro didžiausią banko turto dalį.

Banko paskola (bank loan) – tai terminuotas banko kreditas, kurį galima suteikti privatiems aasmenims ir firmoms; tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia skolindamas pinigus nustatytam laikui už palūkanas.

Banko gaunamą pelną sudaro skirtumas tarp palūkanų už paskolas ir palūkanų už indėlius. Šis skirtumas yra vadinamas marža (margin). Pagrindinis banko pelningumo matas yra grynoji palūkanų mmarža (net interest margin-NIM), kuri atspindi bendrą sprendimų poveikį turtui ir įsipareigojimams. Ji apskaičiuojama pagal formulę;

NIM=(IA-IL)/Bendra turto suma,

čia: IA – palūkanos, nustatytos turtui,

IL – palūkanos nustatytos įsipareigojimams.

Bankai dalyvauja valdant grynąją palūkanų maržą ir užtikrina, kad jos lygis bei rizikingumas atitiktų akcininkų siekiamą pelną ir rizikos laipsnį. Ir tai vadinama bankų turto ir įsipareigojimų valdymu.

Taigi bankai yra indėlininkų įstaigos, įkurtos su didesniu finansiniu kapitalu, kurių pagrindinės funkcijos – saugoti indėlius ir lėšas bei jas skolinti. Tačiau bankai taip pat teikia ir daug kitų finansinių paslaugų. Pagrindinė bankų funkcija – finansinis tarpininkavimas.

Finansų tarpininkas(financial intermediary) – tai institucija,veikianti finansų rinkose ir jungianti paskolos gavėjus, arba taupytojus, ir investuotojus.

Tokios indėlių įstaigos, kaip bankai, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu, vadinamos finansų tarpininkais. TTai tas kanalas, kuriuo indėlininkų pinigai pasiekia investuotojus, kanalas, jungiantis tuos, kurie nori susitaupyti ateičiai, su tais, kurie nori tuos pinigus išleisti dabar. Taigi veikdami kaip tarpininkai tarp daugybės depozitorių arba skolintojų ir tiek pat gausių skolininkų, bankai sutelkia kapitalą ir skiria jį efektyviai naudoti. Juos galima laikyti dideliais skolinti paruoštų pinigų rezervais, į kuriuos įteka nesuskaičiuojama gausybė smulkių likvidinių fondų srovelių ir iš kurių tie pinigai – jau kaip finansinio kapitalo porcijos, pagrystai laikomos tolesnio turto didėjimo šaltiniu, – ppaskirstomi po visą šalį tuo momentu, kai jų labiausiai reikia, ir į tas vietas, kur jie bus efektyviausiai panaudojami. Begalė mažų pinigų sumų, kurios taip ir liktų „bevaisėmis” sankaupomis, virsta produktyviomis, ir taip bankai padeda perkelti kuriuos nors turtingos vietovės didelių ir mažų kapitalistų turtą į tas vietas, kur tas turtas bus efektyviai ir pelningai naudojamas. Taigi mūsų laikų bankai perka ir parduoda pinigus. Be to, būdinga bankų savybė yra tai, kad jie dažniausiai verčiasi svetimais pinigais. Banko įstaiga tikra to žodžio prasme bus tik ta, kuri skolina svetimus pinigus. Kas skolina vien tik savus pinigus, yra kapitalistas, bet ne bankininkas.

Bankų vaidmuo rinkos ekonomikoje yra dvejopas. Visų pirma bankai turi garantuoti indėlių saugumą tiems, kurie nori taupyti. Indėlis banke iš tikrųjų yra ne kas kita kaip mano paskola (loan) bankui, ji lygi banko skolai (debt) man. Taigi indėliai banke apibūdinami kaip banko paskolintas kapitalas (loan capital). Kitas bankų uždavinys – suteikti paskolas tiems, kurie nori investuoti. Tuo reiškiasi jų gyvybiškai svarbi funkcija visoje ekonomikoje. Paskolos sudaro verslo firmos sąlygas apmokėti einamąsias sąskaitas ir atlikti įvairias finansines operacijas. Paskolos vartotojams sudaro sąlygas atskiriems gyventojams bei šeimoms naudotis prekėmis ir paslaugomis iškilus poreikiui, o apmokėti jas iš būsimo atlyginimo. Todėl bankai ekonomikoje aatlieka strateginį vaidmenį. Jie taip pat turi svarbią reikšmę ir ne dideliai visuomenės narių grupei – bankų akcininkams. Bankai, kaip ir gamybinės firmos ar mažmeninės prekybos parduotuvės, dažniausiai yra privatūs. Vienas svarbiausių jų tikslų – garantuoti pelną savo akcininkams.

Apskritai solidžios ir gerai išplėtotos bankų sistemos egzistavimas garantuoja didelių ir mažų santaupų saugumą, sudaro sąlygas saugiai ir greitai apmokėti net ir dideliu atstumu ir taip palengvina visų rūšių finansines operacijas. Todėl solidi ir efektyvi bankų sistema pačiu savo buvimu skatina taupyti ir racionaliai vartoti. Smulkūs indėlininkai tokiomis sąlygomis pastebi bankų teikiamus saugaus investavimo patogumus. Kai bankų operacijos deramai kontroliuojamos, indėlininkai jaučiasi esą saugesni dėl savo indėlių. Be to, jie žino, kad bankai indėlius ne tik fiziškai apsaugo nuo vagystės ar gaisro, bet ir apdraudžia. Pavyzdžiui, JAV bankų indėliai, ne didesni kaip 100 tūkstančių dolerių, turi valstybės garantiją. Draudimas garantuoja tam tikro dydžio indėlių saugumą. Dėl to šiuolaikinėse visuomenėse net ir mažesnes pajamas gaunantys žmonės paprastai turi sąskaitas taupomuosiuose arba akciniuose bankuose.

Santaupos (savings) – tai grynųjų pajamų dalis, kuri laikinai neskiriama vartojimui.

Kitaip tariant, santaupos – tai neišleistos pajamos ir jos apskaičiuojamos iš grynųjų pajamų atėmus vartojimo išlaidas. 9-ajame dešimtmetyje italai ir japonai taupė po trečdalį savo uždarbių, o vidutinis amerikietis perpus mažiau. KKadangi santaupos paprastai yra naudojamos ekonominėms investicijoms, tai tose valstybėse, kuriose santaupų laipsnis didelis, pastebimas ir didesnis ilgalaikis ekonominis augimas.

Gerai išplėtotoje finansinio kapitalo rinkoje yra daugybė ir kitų finansinių institucijų, iš kurių svarbiausieji – pensijų fondai, draudimo kompanijos, bendrieji investiciniai globos fondai ir kt. Jie tiekia įvairias finansines paslaugas, ir klientai – tiek įstaigos, tiek privatūs asmenys – gali naudotis įvairiausiomis konkuruojančių organizacijų finansinėmis paslaugomis. Iš tokių finansinių tarpininkų – -specializuotų finansinių firmų, kurios padeda taupantiems subjektams perduoti lėšas kapitalo paskolų gavėjams, aptarsime kredito sąjungas (draugijas).

Kredito sąjungos (draugijos) (Credit unions – CU) – tai kooperacinės asociacijos, kurių nariai yra tarpusavyje susiję tarpusavyje tarnybos vienoje firmoje arba tautybės ryšiais.

Kredito sąjungos (draugijos) yra vienintelės stambios finansinės grupės, kurių struktūra formuojama nepriklausomai nuo pelno. Jų turto ir struktūra yra paprastesnė nei institucijų, atliekančių indėlių saugojimo funkciją. Paskolos teikiamos tik tos draugijos nariams, dažniausiai norintiems įsigyti automobilį, remontuoti namus ar tenkinti kitus poreikius. Per 90 proc. Visų lėšų sudaro narių santaupos.

Lietuvių kilmės JAV ir Kanados gyventojai yra įkūrę keletą kredito sąjungų (draugijų), kurios tenkina kraštiečių finansinius poreikius. Didžiausia yra Lietuvių federalinė kredito sąjunga KASA, įsikūrusi Richmond Hille, Niujorke. Jos filialas yra Illinojaus valstijoje, Čikagoje, Ciceroje ir Hickory Hilse, Detroite (MI), St Petersburge Beach (FL)

ir Waterburyje (CT). Viena mažesnių yra Lietuvių federalinė kredito sąjunga (draugija ) TAUPA, veikianti Bostone ir turinti filialus Broctone ir Worcesteryje, Masačūsetso valstijoje.

KASA buvo įsteigta 1979 metais, o veiklą pradėjo 1980 metais, turėdama 181 nario sąskaitas. Lentelėje yra pateikti pagrindiniai duomenys, iliustruojantys, kaip ši kredito sąjunga išaugo per dešimt metų.

KASOS pagrindiniai finansiniai duomenys

Eil.

Nr. Rodiklis Metai

1980 1984 1989

Sąskaitų skaičius, vnt.

Bendra turto suma, dol.

Indėliai, dol.

Paskolos, dol.

Bendrosios pajamos, dol.

Dividendai, dol.

Rezervai, dol.

Reklama, dol.

181

832948

810566

409088

34466

25808

3447

1260 3281

33784335

32215339

18939340

3700210

2830673

369966

18090 5990

84403230

81775431

64776109

7909598

6041188

1103990

37000

1989 m. KASA turėjo 8 mln. dolerių pajamų, iš jų per 6,3 mln. dolerių iš palūkanų uuž paskolas. Bendra išlaidų suma sudarė apie 1,5 mln. dolerių. Įvertinus ypatingus nuostolius, grynosios pajamos iki dividendų mokėjimo sudarė daugiau kaip 6,3 mln. dolerių, o dividendai už narių indėlius – per 6,0 mln. dolerių. Grynosios pajamos iki perdavimo į rezervus siekė beveik280 tūkst. dolerių,, kai bendra rezervų suma sudarė beveik 3,2 mln. dolerių, įskaitant 2,86 mln. dolerių rezervus dėl paskolų netekimo. Išskaičius šiuos rezervus , grynosios pajamos sudarė minus 2,89 mln. dolerių, palyginus su 223,725 tūkst. dolerių 1988 metais. Tai rrodo, kad KASA yra tipiška kredito sąjunga (draugija). Jos paskolos 1989 m. Sudarė apie 77 proc. Viso turto, o indėliai – beveik 97 proc. Jos įsipareigojimų ir kapitalo. Beveik 80 proc. Bendrų pajamų buvo gauta iš palūkanų už paskolas. Daugiau kkaip 95 proc. Grynųjų pajamų iki dividendų išskaitymo buvo skirta dividendams. Nuo 1988 metų kredito sąjungos (draugijos) grynosios pajamos iki dividendų išskaitymo išaugo 5,7 proc. 1989 m. Valdymo personalas nusprendė padidinti dividendus 22,7 proc., todėl į rezervus pervedama mažesnė grynųjų pajamų dalis.

TAUPA įsteigta 1980 m., o veiklą pradėjo 1981 m., turėdama 95 narių sąskaitas. Ji gerokai mažesnė už KASĄ, bet per devynerius savo veiklos metus taip pat išaugo. Lentelėje pateikti kai kurie pagrindiniai statistiniai duomenys, iliustruojantys jos augimą.

Eil.

Nr. Rodiklis Metai

1981 1985 1989

Sąskaitų skaičius, vnt.

Bendra turto suma, dol.

Paskolų skaičius, vnt.:

3.1.Nekilnojamajam turtui

3.2. Kitiems tikslams

Dividendai, dol.

Grynosios pajamos, dol.

377000

3 (1982)

9 (1982)

6800

1700 378

2637000

192400

34800

599

6642000

472400

75900

1989 metais TAUPA turėjo beveik 621 tūkst. dolerių pajamų. Iš jų palūkanos už paskolas sudarė per 530 tūkst. dolerių. Išlaidos – tik apie 72 tūkst. DDolerių, kurių 50 proc. skirta tarnautojų atlyginimams. Grynosios pajamos iki dividendų sudarė 548 tūkst. dolerių. Tai beveik 25 proc. Prieaugis per 1988 metus. TAUPA mokėjo 472 tūkst. dolerių palūkanų. Nuo 1988 iki 1989 metų dividendai padidėjo beveik 27 proc. Tačiau po išmokėjimo TAUPA turėjo 75,971 tūkst. dolerių grynųjų pajamų, kurios per 1988 metus padidėjo beveik 13 proc.

Aprašytieji pavyzdžiai rodo, kad lietuviai sugeba organizuoti ir valdyti tokio tipo finansines institucijas. Pavyzdžiui, kredito sąjunga šiandieninėje Lietuvoje galėtų būti gyvybingesnė ir svarbus finansinio kkapitalo investicijų šaltinis. Kanados vyriausybei metodiškai ir finansiškai padedant buvo pradėtos kurti Lietuvos Kredito unijos, kurių judėjimo pradininkė Lietuvoje buvo Regina Piečaitienė, atvykusi iš Kanados. Ji sukūrė Kredito unijų judėjimo pamatus, kovojo už kredito unijų įstatymo priėmimą, kuris buvo priimtas 1994 m. Šiuo metu Lietuvoje yra 36 Kredito unijos vienijančios daugiau kaip 4000 narių ir valdydamos daugiau kaip 10 mln. turto.

Indėlių įstaigos, t.y. vietos, kur asmenys ir firmos gali padėti (deponuoti) savo pinigus, būna keturių rūšių: komerciniai bankai, taupymo ir paskolų asociacijos, taupomieji bakai bei kredito sąjungos. Istoriškai taip susiklostė, kad apžvalgininkai padalijo šią sritį į bankus, tai yra komercinius bankus, ir taupomąsias organizacijas, kurios apima likusių trijų rūšių indėlių įstaigas. Bankininkai, ekonomistai ir kiti profesionalai šių trijų rūšių indėlių įstaigas vadina taupos institucijomis, arba tiesiog taupyklomis (thrift institutions or „trifts”), o „bankų” terminą vartoja tik kalbėdami apie komercinius bankus( commercial banks). Visuomenė šitaip tiksliai jų neskirsto. Dauguma žmonių banku vadina bet kurią finansinę instituciją, kuri priima indėlius ir teikia paskolas.

Pagrindiniai skirtumai tarp bankų ir taupos institucijų nėra dideli. Todėl, kai kalbėsime apie „komercinius bankus”, skaitytojas turėtų suprasti, kad mes turime omenyje komercinius bankus ir kitas indėlius priimančias bei išmokančias finansines institucijas. Dėl savo dydžio ir reikšmės mokėjimo mechanizmui bei ppinigams „kurti” bankai yra svarbiausios indėlių įstaigos.

Yra labai daug bankų rūšių – nuo centrinių bankų (Lietuvos bankas) iki komercinių ar investicinių bankų. Institucija, norinti veikti kaip bankas, turi gauti licenciją iš Lietuvos banko, o kol jos neturi, negali vadintis banku.

BANKŲ ISTORIJOS APŽVALGA

Bankininkas yra toks žmogus, kuris skolina skėtį, kai šviečia saulė, tačiau nori atsiimti, vos tik pradėjus lyti.

MARKAS TVENAS

Bankai yra svarbiausia stambiausių kredito įmonių rūšis. Pats žodis „bankai” yra kilęs iš italų kalbos žodžio „banco”, reiškusio stalą, prie kurio viduramžiais prekymečiuose sėdėdavo žmonės, versdavęsi pinigų mainymu ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijos rinkoje šie stalai (graikų kalba – trappeza), ties kuriais sėdėdavo pinigų keitėjai, duoda ir jiems patiems vardą, kuris amžiams prigijo: trappzitai, t.y. stalininkai, arba mūsų laikais bankininkai.

Šių laikų bankas, kaip jau matėme anksčiau, – tai speciali finansinė institucija, kuri telkia laikinai laisvas lėšas, teikia kreditą, tarpininkauja atliekantiems piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusias operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu. Todėl, norėdami geriau išsiaiškinti, kaip atsirado šiuolaikiniai bankai – finansų tarpininkai, pažvelkime į bankininkystės istoriją.

Bankininkystė yra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau senovės BBabilonijoje ir antikinėse civilizacijose, ypač Romoje. Atsiradus mainams, pati paprasčiausia jų forma buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami. Jų trūkumas tas, kad turi sutapti norai. Mainai tampa daug paprastesni, patogesni ir efektyvesni tarpininkaujant pnigams, nes nebūtina, kad norai sutaptų. Mainų plitimas, o kartu su tuo ir piniginės apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradių buvo vykdyti kaikurias techniško pobūdžio operacijas, susijusias su pinigų vartojimu, t.y. jų saugojimas, keitimas persiuntimas, o vėliau atsirado ir kredito operacijos. Senovės piemenų tautos, pavyzdžiui, hebrajai, nors ir turėjo pinigų skolintojus (kreditorius), bet dar neturėjo bankų sistemos, kiek panašesnės į mūsų laikų. Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Pavyzdžiui, Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta. Graikijoje, kaip ir Babilonijoje bei Egipte, iš pradžių bažnyčios ir panašios šventvietės buvo saugiausios vietos pinigams ir vertybėms saugoti, todėl ir privatūs bankai ilgą laiką sekė bažnytiniais bankais. Romos imperijos žlugimas ir ankstyvaisiais viduramžiais įsigalėjęs natūralinis ūkis beveik visiškai panaikino bankų verslą. Bankui plėstis labiausiai kliudė administracinė decentralizacija bei valdžios autoriteto susilpnėjimas ir dėl to atsiradęs komercinis netikrumas. Bažnyčios ir vienuolynai vėl tampa saugiausia vieta brangenybėms saugoti.

Prekybinių santykių intensyvėjimas sudaro sąlygas atsirasti pinigų mainytojams. Monetų įvairumas

ir netikrų monetų gausumas iš tų asmenų, kurie versdavosi pinigų mainymu, reikalavo didelio patyrimo, todėl pinigų mainytojai viduramžiais turėjo ypatingą reikšmę. Iš tokių pinigų mainytojų XII – XIII amžiuose pirmiausia Italijoje, kadangi prekyba buvo daugiausia italų rankose, atsirado bankininkai, kurie ne tik mainė pinigus, bet ir priiminėjo indėlius saugoti, imdavosi pinigų persiuntimo, kartu išplėsdami ir kredito operacijas – skolino pinigus kitiems mainytojams. Iš pradžių tų Italijos bankų pagrindinis tikslas buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Už šį patarnavimą kklientas turėjo sumokėti tam tikrą atlyginimą. Pinigų sumos, įteiktos saugoti, būdavo įrašomos į knygas, kuriose kiekvienas indėlininkas turėdavo savo sąskaitą. Jei atsiskaitymai vykdavo tarp indėlininkų, tai reikėdavo tik nurašyti iš vienos sąskaitos į kitą, neperduodant tų pačių pinigų. Šitaip atsirado vadinamoji žiro operacija ir dėl to patys tokie bankai buvo pavadinti žiro (ital. giro – apyvarta, cirkuliacija) bankais. Tokios finansinės operacijos mūsų laikais labai paplitusios ir atliekamos dažniausiai čekiais.

Žiras (endorsement) – raštiškas kliento pavedimas bankui pervesti tam tikrą sumą iš jjo einamosios sąskaitos į kurio nors kito asmens einamąją sąskaitą.

Taigi šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotuosius indėlius. Indėlių pervedimo nurodymas būdavo duodamas žžodžiu, savininkai užėjus pas sėdintį prie savo darbo stalo bankininką; taip buvo net ir vėliau, kai jau buvo žinomi čekiai. Žymiausi Italijos bankininkai buvo Medičiai (Medici); šeima, kuri vienu metu valdė Florenciją ir teikė paskolas valdovams ir pirkliams Italijoje ir visoje Europoje.

Bankrotas (bankruptcy) – tai situacija, kai korporacija ar asmuo juridiškai pasiskelbia negalintys sumokėti savo skolų.

Platesne prasme bankrotas yra tokia situacija, kai juridinis ar fizinis asmuo nesugeba sumokėti savo skolų ir patiria finansinį krachą. Tokios sąlygos susidaro, kai asmens ar firmos įsipareigojimai kreditoriams pranoksta kapitalą. Dėl to jie, parduodami pagrindinį kapitalą, negali atsiskaityti už visus susikaupusius įsipareigojimus ir skelbia bankrotą. Kai kuriose šalyse bankrutuojančioms firmoms suteikia galimybę, teisiškai prižiūrimoms, pertvarkyti savo struktūrą ir mėginti tęsti veiklą, kad gražintų skolas. Tai ppanašu į sudaužyto automobilio taisymą, užuot vežus jį sąvartynan. Panašiai ir verslas dažnai gali atsigauti jį reorganizuojant teismo nustatyta tvarka. Toks būtinas firmos pertvarkymas, t.y. sanavimas (lot. Sanatio – gydymas), yra numatytas JAV bankroto įstatymo vienuoliktuoju straipsniu (chlapter eleven), o kitose šalyse, pavyzdžiui, Anglijoje,- administravimu (administration), paskiriant įgaliotinį ir suteikiant jam teisę tvarkyti bankrutuojančios firmos turtą. Tai suteikia firmoms galimybę reorganizuotis bei tapti pelningomis. Priešingu atveju, jeigu firma negali rasti kito sprendimo, tai ji bankrutuoja, ir įstatymas pasirūpina turimo pagrindinio kkapitalo likvidavimu. JAV tai apibūdinama septintuoju straipsniu (chapter seven), o Anglijoje – atgavimu (receivership). Tada jos turtas yra parduodamas ir gautomis pajamomis (pinigais) bandoma apmokėti kreditoriams kuo daugiau skolų.

Lietuvoje bankroto procedūrą nustato įmonių bankroto įstatymas, priimtas 1992 m. Rugsėjo 15 d. Įstatymo numatyta teismo procedūra leidžia patenkinti kreditorių reikalavimus keliais būdais (taikos sutartis, įmonės pertvarkymas arba sanavimas). Jei šios priemonės nesėkmingos, įmonė panaikinama. Naujas bankroto įstatymas, priimtas 1995 m. Liepos 20 d. Įgalino valstybinį Lietuvos banką pradėti bankų ir kitų institucijų bankroto procedūrą. Bankroto bylą gali iškelti vietovės, kurioje įmonės buveinė, teismas arba gali būti taikoma neteisminė bankroto procedūra. Kreditoriams pateikus pareiškimą, teismas gali pradėti įmonės bankroto procedūrą. Reikia, kad būtų bent viena šių aplinkybių: įmonė negali grąžinti paskolos arba grąžinti kredito sutartyje numatytais terminais; jos turto nepakanka esamiems finansiniams įsipareigojimams įvykdyti; įmonės turtas netinkamai naudojamas. Jei teismas nusprendžia pradėti bankroto procedūrą, skolininkas ir žinomi kreditoriai turi būti įspėti ir paskirtas įmonės administratorius, kuris proceso metu eina įmonės valdytojo pareigas. Turi būti sušauktas kreditorių susirinkimas, jame parinktos tinkamiausios jų ieškinio patenkinimo priemonės (pvz., taikos sutarties sudarymas, įmonės pertvarkymas, sanavimas ir t. t.) ir sutvarkyti kiti su procesu susiję reikalai (pvz., naujo administratoriaus paskyrimas, atsiskaitymų patvirtinimas). Jei įmonė pertvarkoma, turi būti pparengtas planas ir per tris mėnesius nuo bankroto bylos pradžios įteiktas teismui. Teismas gali atmesti įmonės pertvarkymo planą, jei jis pažeidžia kreditorių interesus arba kaip neatitinka keliamų tikslų. Sanavimas vykdomas prisidėjus valstybei arba trečiajai šaliai, pavyzdžiui, investuotojui, kurie imasi priemonių, kad būtų išvengta bankroto (antai paremiant finansiškai arba pakeičiant valdybą). Sanavimui atlikti skiriama 18 mėnesių (teismas gali pratęsti šį laikotarpį 6 mėnesiams). Jei kreditorių reikalavimai negali būti patenkinti nė vienu iš šių būdų, teismas įmonę panaikinti.

XVII a. Jau kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus. Pavyzdžiui, pirmasis stambus bankas, kuris vedė komercines kredito operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694 m. Su teise leisti (emituoti) banknotus. Juo pasekė daugelis akcinių bankų kitose šalyse, kurie iš pradžių savo operacijas grindė banknotų emisija. Anglijoje bankininkystė išsirutuliojo iš viduramžių auksakalių – bankininkų protėvių – tradicijų. Kaip sako jų pavadinimas, auksakaliai kalė brangųjį metalą. Tačiau jie užsiėmė ir kita veikla – priimdavo iš klientų saugoti jų aukso ir sidabro brangenybes.priimdamas vertybę auksakalys išrašydavo klientui sandėlio kvitą – pasižadėjimą gražinti vertybę, kai savininkas jos tik pareikalaus. Taigi auksakaliai teikdavo paslaugas turtingajam elitui ir jos buvo labai panašios į paslaugas, kurias šiandieną mums suteikia bagažo saugojimo kamera. Auksakaliai saugojo auksinius ir ssidabrinius vertingus dirbinius už mokestį ir grąžindavo juos savininkui, kai šis pareikalaudavo. Bet auksakaliai saugojo ne vien unikalius dirbinius. Buvo saugojamos ir auksinės bei sidabrinės monetos. Todėl reikėdavo grąžinti nebūtinai tas pačias monetas, kurios buvo paliktos. Jie jau tada suprato, kad gali skolinti tiek pinigų, kad tam tikra jų dalis liktų kaip atsarga, mat tikimybė, kad visi klientai gali pareikalauti pinigus grąžinti tuo pačiu metu, yra maža. Jie išduodavo indėlininkams pakvitavimus, kuriuos šie galėdavo perleisti kitiems žmonėms. Kad tokias operacijas būtų patogiau atlikti, pakvitavimuose būdavo rašomos apvalios sumos. Taip tie pakvitavimai tapo privačiais banknotais, tai yra bankininko išleistais ir pareikalavus apmokamais piniginiais ženklais. Šitaip prasidėjo bankų era.

Tolesnis bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veikla ne banknotų emisija, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų, baigiasi jau XIX a. Būdingas naujausios bankų evoliucijos požymis yra bankų koncentracija ir privačių bankų išstūmimas. Toji tendencija ryškiausiai pasireiškė Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pavyzdžiui, 1890 m. Anglijoje buvo 123 akciniai bankai, o 1927 m. Jau tik 35, iš kurių tik 5 didieji. Bankų koncentracija reiškiasi ir kitose šalyse ir priklauso nuo bendrų koncentracijos dėsningumų bei bankų akcinės formos,

kuri formaliai tą koncentraciją palengvina.

Ilgoje bankininkystės istorijoje yra ir kitų būdingų jos evoliucijos bruožų. Privatus bankų tinklas, vadinamoji korespondentinė bankininkystė (correspondent banking), sujungė bankus ir pašalino daugelį trūkumų, atsirandančių, kai yra daug mažų, vienas nuo kito nepriklausomų bankų. Bankai turi plačius korespondentinius ryšius, kad smulkūs bankai galėtų naudotis didelių bankų paslaugomis. Pagal šią sistemą provincijų arba kiti smulkesnieji korespondentiniai bankai laiko indėlius, daugiausia indėlius iki pareikalavimo, dideliuose miesto, finansų centro, korespondentiniuose bankuose, dažnai keliuose. Šie indėliai būna nedideli, paprastai jų ssuma, pavyzdžiui, JAV, neviršija 3 procentų visų indėlių sumos. Miesto bankai atsilygina už tuos indėlius teigdami provincijų korespondentiniams bankams daug paslaugų, kurias centrinė didelio banko būstinė teikia savo filialams. Kitas bruožas yra susijęs su bankų organizavimo forma – holdingo bendrovės.

Holdingo bendrovė (holding corporation company) – akcinė korporacija, superkanti vienos ar keleto kitų bendrovių akcijų kontrolinius paketus tam, kad galėtų jas valdyti ir kontroliuoti.

Holdingo bendrovių aktyvus sudaro vienos arba kelių kitų korporacijų kontroliniai akcijų paketai. Bankininkystėje kartais tai padeda apeiti griežtus bbankininkystę reglamentuojančius įstatymus. Nors bankininkystė yra šaka, turinti daug firmų ir žemą koncentracijos lygi, tačiau ir toliau lieka nepakankamos konkurencijos problema. Filialų steigimo suvaržymai bankininkystė nyksta, nes keičiasi įstatymai, tačiau ir bankai randa galimybių aplenkti įstatymus. Pavyzdžiui, JAV daugelyje valstijų, kkur bankams neleidžiama turėti filialų, galima organizuoti holdingo bendrovę, turinčią kontrolinius keleto bankų akcijų paketus. Todėl dažnai bankas gali naudoti holdingo bendrovę, pavesdamas jai veikti kaip banko filialui kitoje valstijoje. Holdingo bendrove bankininkystėje galima pasinaudoti, norint aplenkti įstatymus, draudžiančius bankams skverbtis į kitas pramonės šakas, ir taip padidinti kapitalą, nes kitais būdais bankas šito padaryti negalėtų. Bankų holdingo bendrovės gali gauti leidimus turėti filialus tokiose pramonės šakose, kurios yra „glaudžiai susijusios” su bankininkyste, pavyzdžiui, tokiose kaip finansų firmos, bendrovės, teikiančios kompiuterių paslaugas; kredito kortelių bendrovės ir kt.

Holdingo bendrovė naudinga dar ir tuo požiūriu, kad ji gali kaupti lėšas tokiu būdu, kokiu bankui kaupti neleidžiama. Pavyzdžiui, bankui neleidžiama pačiam leisti komercinius vertybinius popierius ir taip skolinti lėšų, o banko holdingo bendrovė ggali tai daryti savo vardu ir vėliau perduoti lėšas savo bankui. Taigi nieko nuostabaus, kad beveik visus JAV šlies didžiausius bankus valdo holdingo bendrovės ir kad daugiau nei trys ketvirtadaliai visų komercinių bankų aktyvų priklauso bankams, susijusiems su holdingo bendrovėmis. Nors holdingo bendrovė teisiškai valdo banką, iš tikrųjų ji pati yra banko įsteigta ir jo valdoma. Nebankiniai holdingo bendrovės aktyvai paprastai yra labai nedideli.

Ryškus šio amžiaus 8 ir 9 dešimtmečio bruožas buvo komercinės bankininkystės internacionalizavimas, nes JAV, Vakarų Europos ir JJaponijos bankai įsteigė kitose šalyse savo filialų sistemas. Pagrindiniai JAV komerciniai bankai įvairiose šalyse įsteigė beveik tūkstantį skyrių; Londone tokių skyrių įsteigta daugiau negu bet kuriame kitame užsienio centre. Didžiausi konkurentai Londono užsieninėje rinkoje yra penkiasdešimt tarptautinių bankų – pagrindiniai kiekvienos pramoninės valstybės bankai; be to, dalyvauja dar trys šimtai bankų iš įvairių šalių. Beveik penki šimtai užsienio bankų įsteigė savo skyrius Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugiausia jų yra Manhetene. Vienas iš tokio komercinės bankininkystės internacionalizavimo padarinių yra tai, kad dabar didesnė konkurencija nacionaliniuose finansų centruose. Mat atsiradę užsienio bankai stengiasi pasididinti savo paskolų teikimo bei indėlių priėmimo rinkos dalį ir todėl gana agresyviai konkuruoja vienas kito vidaus rinkoje.

Tarptautinės bankininkystės stiprėjimas sąlygojo užsieninės bankininkystės paplitimą – įsteigta bankų skyrių, veikiančių įvairiuose finansų centruose ir priimančių indėlius kita, o ne tos šalies, kur jie veikia, valiuta (eurovaliuta). Bankai, pavyzdžiui, Londone, įskaitant JAV bankų filialus, priima indėlius JAV doleriais, Vokietijos markėmis, Šveicarijos frankais ar kitomis valiutomis.

Užsieninė bankininkystė (foreign – owned banks), dar vadinama ofšorine bankininkyste (offshore banking), – tai bankininkystė, kuriai netaikomas nacionalinis reguliavimas.

Užsieninė bankininkystė susitelkia finansinių lengvatų rajonuose, tokiuose kaip Londonas, Liuksemburgas, Honkongas, Singapūras, Panama, Bahamų ir Kaimanų salos. Taip pat užsieninę bankininkystę veikia palankaus apmokestinimo rajonai. Firmos ir investuotojai perkelia savo ppajamas į palankaus apmokestinimo rajonus, norėdami pasinaudoti žemesnių mokesčių privalumais. Ir krovininių laivų savininkai dažnai registruoja savo laivus Liberijoje arba Panamoje, norėdami pasinaudoti švelnesniais įstatymais. Taip ir investuotojai užsieninius indėlius įgyja pirmiausia todėl, kad už juos mokamos daug didesnės palūkanos negu už vietinius indėlius; ir jų visiškai pakanka papildomoms išlaidoms, nepatogumams ir rizikai kompensuoti. Užsienio bankai gali mokėti didesnes palūkanas negu vietiniai bankai todėl, kad jiems netaikomos palūkanų normų aukščiausios leistinos ribos ir privalomųjų rezervų reikalavimai. Taigi šio tipo bankininkystei priskiriama įstaigų, kurioms yra netaikomi vietiniai apribojimai ir reguliavimai, bankinė veikla. Kad konkuruotų su ofšoriniais, pavyzdžiui, Bahamų salų bankais, tokie tradiciniai bankininkystės centrai kaip Niujorko imasi priemonių tenkinti poreikius klientų, kurie savo pinigus nori laikyti neapmokestinamosiose sąskaitose. Paminėti ir Londono, Liuksemburgo, Singapūro bei Honkongo bankai, kuriems netaikomas nacionalinis reguliavimas.

Taigi, baigiant bankininkystės istorijos apžvalgą, galima teigti, kad bankų vaidmuo ekonomikoje kaskart vis didėjo ir dabartiniu rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas. Jų pagrindinės funkcijos yra tarpininkauti mokėjimuose, surinkti pinigines lėšas iš įvairių visuomenės narių ir kredituoti tuos, kuriems jų reikia. Bankas,teikdamas paskolas, didina pinigų kiekį. Finansinis kapitalas, laisvas viename individualiame ūkyje, gali būti suvartojamas kitame. Šitaip bankai ne tik mobilizuoja laisvą finansinį kapitalą, bet kredito būdu perkelia jį iš vieno ūkio šakos įį kitą.

Bankai Lietuvoje

Bankas, kaip svarbi visuomenės ūkio įmonė, turi būti galingas ir tvirtas ne tik svetimais depozitininkų pinigais, bet ir savininkų sudėtais kapitalais.

VLADAS JURGUTIS

Bankų steigimas Lietuvoje taip pat turi seną istoriją. Carinės Rusijos valdžia ilgai neleido turėti kredito įstaigų arba labai varžė jų darbą, įžvelgdamas čia, kaip ir kiekviename visuomenės susibūrime, pavojų valdžios politikai. Smulkiojo kredito įstaigų (kooperatyvų) kūrimas ir darbas buvo varžomas, o jų sąjunga ir visai neleidžiama. Kitoms smulkiojo kredito įstaigoms valdžia primetė savo globą, pavyzdžiui gminų kasoms. Įsteigtosios stambesnės kredito įstaigos tarnavo ne krašto reikalams, bet rusų politikai, kaip, pavyzdžiui, valstybiniai bajorų arba valstiečių bankai, arba lenkų dvarininkų interesams, pavyzdžiui, Vilniaus žemės bankas, Suvalkų kredito draugija. Iš smulkaus kredito įstaigų svarbiausios buvo taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės, kredito bendrovės ir gaminių bei bendruomenių taupmenų (santaupų) skolinamosios kasos.

Taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės, veikusios kooperatiniais pagrindais, Lietuvoje pradėjo kurtis 1871 m. Išleidus 1895 m. Rusijoje tam tikrą įstatymą, buvo sudarytas naujas kredito kooperatyvų tipas, vadinamas kredito bendrove be pajaus įnašų. Pagrindinį kapitalą tokia bendrovė sudarydavo iš specialiai tam tikslui gautos paskolos, kurią galėjo suteikti valstybės iždas, savivaldybė ar atskiri asmenys. Suteikusieji paskolas turėjo globos teisę.

Lietuvoje pirmosios kredito bendrovės pradėjo steigtis 1907 m. Ir iki 1915 m. Jų jau buvo 52. Iš

prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikusių taupmenų (santaupų) skolinamųjų bendrovių seniausia buvo PABIRŽĖS bendrovė, įkurta 1871 m. Taigi tada kredito bei taupmenų (santaupų) skolinamosios bendrovės sudarė savotišką kredito kooperatyvų tipą. Be šių, bent savo juridine forma kooperatinių smulkaus kredito organizacijų, prieškarinėje Lietuvoje, Suvalkų krašte, dar veikė gminų taupmenų skolinamosios kasos, o Vilniaus bei Kauno gubernijos – bendruomenių taupmenų skolinamosios kasos. Pagal kasos statutą kreditu galėjo naudotis asmenys, kurie dirbo žemės ūkyje ir turėjo gminos (valsčiaus) ribose ne daugiau kaip 30 dešimtinių žžemės, taip pat ir bežemiai, dirbę žemės ūkio bei kitus darbus, susijusius su žemės ūkiu ir amatais. Kasos valdybą sudarydavo pirmininkas ir du nariai, renkami gminos susirinkimo. 1904 m. Priimtu įstatymu buvo steigiamos bendruomenių taupmenų (santaupų) skolinamosios kasos.

Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, kai 1915 m. Rudenį rusai apleido Lietuvos teritoriją, jos žemes užplūsta nauji okupantai – vokiečiai – ir atneša mums savus pinigus – markes. Karo laikotarpiu ir pirmaisiais metais po Pirmojo pasaulinio karo kredito reikalus Lietuvoje tvarkė 1916 m. Balandžio 117d. Prie Poznanės „Ostbank fur Handel und Geverbe” įsteigta vadinamoji „Darlehenskasse Ost” – Rytų skolinamoji (paskolų) kasa, kuri leido popierinius pinigus (pradžių – ostrublius, vėliau – ostmarkes) ir kartu Lietuvoje atliko ir emisijos banko funkcijas. 1917 m. Kovo 30 d. „„Darlehanskasse Ost” buvo atskirta nuo „Ostbank fur Handel und Geverbe”, padaryta savarankišku juridiniu asmeniu, kuris leido popierinius pinigus ir vykdė iždo operacijas. Ta proga „Darlehenskasse Ost” buvo perkelta iš Poznanės į Kauną ir pavesta Vyriausiojo Rytų vado žiniai bei priežiūrai. Vyriausiasis vadas kasos veikimą prižiūrėjo ir kontroliavo per savo skirtą trijų asmenų kuratoriumą, kuris sudarė kasos valdybą, kuri turėjo teisę visose Vyriausiojo Rytų vado valdomose srityse steigti kasos skyrius. Kasa teikė paskolas ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikui. Taigi „Darlehenskasse Ost” buvo įpareigota leisti apyvarton pinigus, vadinamuosius „obosto rublius bei markes”, ir atlikti valstybinio banko bei iždines funkcijas.

1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė atstatanti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę. Tuo meto atstatomos valstybės teritorijoje vienintele teisėta ir pprivaloma mokėjimo priemonė buvo Rytų paskolos kasos leidžiami popieriniai pinigai, kurie turėjo pakeiti mūsų krašte rusų rublius ir vokiečių markes. (Vienas ostrublis buvo prilygintas 2 vokiečių markėms ir 1 rusų rubliui, o viena ostmarkė buvo lygi 1 vokiečių markei). Tą pačią dieną, kai vokiečiai pralaimėję karą turėjo pasirašyti preliminarias kapituliacijos sąlygas, 1918 m. Lapkričio 11 d. Pradeda veikti pirmoji atstatytosios nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė, kurios sutikimu ostpinigai pasidarė valstybiniais mūsų šalies pinigais. Ostpinigų suvalstybinimas ir įsigalėjimas nepriklausomoje Lietuvoje yra artimai susietas ssu vokiečių duotomis paskolomis. 1918 m. Gruodžio pradžioje buvo sudaryta 10 mln. ostmarkių paskolos sutartis, kuria vokiečių „Darlehenskasse Ost “ sutvirtino pagrindus ilgiau pasilikti Lietuvoje. Antroji 100 mln. ostmarkių (dabartiniais litais tai bus apie 123 mln.), paskolos sutartis, pasirašyta 1918 m. Gruodžio 30 d. Berlyne, galutinai sutvirtino „Darlehenskasse Ost” Lietuvos notų banko pozicijas. Paskola buvo duota dvejiems metams, esant 5 proc. Palūkanoms. Taigi 1918 m. Gruodžio 30 d. Lietuvos vyriausybė ir „Darlehenskasse Ost “ pasirašė sutartį, pagal kurią ši turėjo ir toliau eiti emisijos banko pareigas Lietuvoje, o jos leidžiamieji banknotai, (oficialiai vadinami auksinais), buvo teisėti Lietuvos pinigai iki 1922 metų pabaigos.

Kai atėjo paskolos mokėjimo terminas, Lietuva pasiūlė Vokietijai derybas tiek paskolos likvidavimo reikalu, tiek kitais ar mažiau su paskola susijusiais klausimais. Įvykusios derybos nedavė jokių rezultatų. Todėl Lietuva imasi pati viena be jokios sutarties savarankiškai likviduoti obostų pinigus. 1922 m. Rugpjūčio 11 d. Steigiamasis seimas priėmė Lietuvos banko įstatymą, kuriuo Lietuvos bankui buvo duota išimtinė teisė leisti notas. Lietuvos emisijos bankui teko išpirkti iš žmonių obostus ir tai jis atliko nežiūrėdamas paskolos sutarties, kad atiduoti juos „Darlehenskasse Ost”. Išpirkti obostai buvo tuojau pardavinėjami per bankus Berlyno biržoje ir už juos gauti JAV doleriai iš dalies pakeičiami auksu, o iš ddalies tiesiog naudojami naujų notų emisijai padengti. Pagaliau 1923 m. Gegužės 31 d. Pasirašoma Berlyne sutartis, kuri likviduoja karo nuostolius ir obostus. Seimas ratifikuoja tą sutartį 1924 m. Liepos 31 d. Ta sutartimi Lietuva nubraukia karo nuostolius ir obostų emisijos pelną, vokiečiai atsisako reikalauti skolų gražinimo ir atlyginimo už karo metu padarytus Lietuvoje įrengimus.

1919 – 1920 m. Buvo įkurti pirmieji stambesnieji akciniai bankai, keletas savitarpio kredito draugijų ir daugybė įvairių smulkaus kredito draugijų ir daugybė įvairių smulkaus kredito draugijų. Dar prieš tai, 1918 metais, Martynas Yčas, Adomas Prūsas ir Saliamonas Banaitis įkūrė Prekybos ir pramonės banką. Tai ir buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos bankas, kuris savo veiklą pradėjo Vilniuje, kiek vėliau persikėlęs į Kauną. Šis bankas nemažai pasidarbavo, nors ir ne visuomet sėkmingai Lietuvos pramonės ir prekybos ugdymui. Dėl nevisai pamatuotos veiklos 1926 m. Šis bankas bankrutavo, nes, kaip pažymėjo prof. V. Jurgutis, be kitų priežasčių, buvo per platūs banko užmojai.

Antrasis Lietuvos komercinis bankas buvo Ūkio bankas. Pirmieji šio banko įstatai buvo patvirtinti Finansų ministerijos valdytojo V. Černeckio 1919 m. Vasario 16 d., kurie vėliau 1927 m. Gegužės 31 d. Buvo pakeisti Ministrų kabineto nutarimu. Banko steigėjais buvo Jonas ir Juozas Vailokaičiai, Andrius Dubinskas, Aleksandras Stulginskis, Kazimieras Bizauskas ir Pijus Grajauskas. ŪŪkio banko akcinį kapitalą sudarė 2 mln. auksinių, o 1921 m. Kapitalas buvo padidintas iki 30 mln. auksinių. Nuo 1922 m. Pabaigos Ūkio banko pagrindinis kapitalas buvo 15 mln. litų, kurį sudarė 15 tūkst. akcijų po 1000 Lt kiekviena. Tai pirmasis lietuviškas bankas, veikęs pagal akcinių bendrovių, akcinių bankų įstatymus. Stambiausiais akcininkais ir banko vadovais buvo broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai, kurių pastangomis Lietuvoje buvo įsteigta daugelis akcinių bendrovių, kaip antai, „Metalas”, „Palemonas”, „Maistas”, „Linas”, „Medis, „Venta” ir kt. Ūkio bankas daug prisidėjo įvedant litą į krašto rinką. Kai litas pasirodė rinkoje, Ūkio bankas paskelbė, kad litus keičia į markes JAV dolerio ir Vokietijos markes kursu. Ūkio bankas turėjo gerai išvystytą tinklą (1939 m. Buvo 27 provincijų skyriai).

1920 metais buvo įsteigti trys bankai. Centrinis žydų bankas turėjo finansuoti Lietuvos žydų kooperaciją ir smulkiojo kredito bendroves, taip pat atlikti įvairias bankines operacijas. Banko steigėjas buvo dr. H. Rabinas, dr. S. Goldbergas, dr. M. Rachmilevičius, T. Šapiro ir adv. O. Finkelšteinas. Pagal 1920 m. Įstatus pagrindinis kapitalas turėjo būti 3,01 mln. auksinų. Faktiškai apmokėjo pagrindinio kapitalo iki 1922 m. Pabaigos buvo 1,392 mln. auksinų. Įvedus savo piniginį vienetą – litą, banko pagrindinis kapitalas 1926 m. Sudarė 3 mln. litų. Labiausiai išplėtotos šio

banko operacijos – trumpalaikiai kreditai žydų liaudies bankams, kurių Lietuvoje buvo per 85, taip pat pramoninkams ir prekybininkams. Centrinis žydų bankas buvo pagrindiniu žydų liaudies bankų finansavimo bei atsiskaitymo centru. Banko balansas 1933 m. Siekė 20,7 mln. litų ir buvo ketvirtas tarp šešių komercinių bankų. Šio banko ataskaitose galima pamatyti puikius šio banko ryšius su garsiais to meto Anglijos, Austrijos, Belgijos, Danijos, Suomijos, Prancūzijos, Italijos, Olandijos, Vokietijos, JAV ir Šveicarijos bankais. Centrinio Žydų banko korespondentinės sąskaitos buvo ir šiandien sėkmingai kklestinčiuose Šveicarijos bankuose: Kreditanstalt, Volksbank, Schweizeriche Bankgeselschaft, Bank Leu and Co.

1920 m. Rugpjūčio 3 d. Pradėjo veikti Komercijos bankas su 1 mln. auksinų kapitalu. Banką įsteigė Richardas Tilmansas, Leontijus ir Mykolas Soloveičikai, Ozeras Finkelšteinas, Povilas Olšauskas ir Povilas Medemas. Bankas vertėsi daugiausiai vekselių diskontų ir paskolų teikimo už vekselius operacijomis. Daugiausia šis bankas kreditavo prekybą ir pramonę, turėjo 3 skyrius: Kybartuose, Šiauliuose ir Panevėžyje.

Lietuvos kooperatyvai 1920 m. Rugpjūčio 16 d. kooperaciniais pagrindais steigė Kooperacijos banką. Jis organizavo trumpalaikį kreditą žemės ūūkiui, organizavo kredito kooperatyvų steigimą, juos instruktavo ir realizavo jų veikimą bei rėmė kapitalu. Kooperaciniam bankui padedant šalyje buvo įsteigta 212 kaimo kredito kooperatyvų, kurie išgelbėjo tuometinį krašto žemės ūkį. Iki 1933 m. Šis bankas buvo kartu ir kredito kooperatyvų ssąjunga; tais pačiais metais jis buvo reorganizuotas akciniais pagrindais su 3 mln. litų akciniu kapitalu, iš kurių net 2,5 mln. litų Kooperacijos banko akcijų turėjo valstybė. Po to bankas labai sustiprėjo ir šioje srityje tapo monopolininku.

Tais pačiais 1920 m. buvo įsteigti M. Brauno bankiniai namai. Tai buvo vienos didelės JAV banko organizacijos „American Express Company” korespondentas Lietuvoje. Pagrindinį kapitalą nuo 1926 m. Sudarė 0,5 mln. litų. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, kai laisvo kapitalo ypač stigo šalyje, M. Brauno namai sugebėjo pritraukti nemažai užsienio bankų kreditų, kuriuos teikdavo prekybai ir pramonei.

1921 metais Lietuvoje įsikūrė dar du komerciniai bankai, sėkmingai veikę iki pat jų nacionalizavimo 1940 metais. Prie šių bankų įsikūrimo ir veiklos prisidėjo Amerikoje gyvenę lietuviai.

1921 m. Balandžio 15 d. Pradėjo vveikti Lietuvos kredito bankas. Iniciatyva steigti šį banką kilo iš Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Amerikiečiams atstovavo „Lietuvos atstatymo bendrovė” kuri turėjo tikslą paremti beatsikuriantį Lietuvos ūkį. Lietuvai atstovavę šio banko steigimui žmonės telkėsi apie A. Vosylių ir J. Smilgevičių. Steigimo metu akcinis kapitalas sudarė 3 mln. auksinų, vėliau buvo padidintas iki 10 mln. auksinų, o po nacionalinės valiutos įvedimo iki 2 mln. litų. Tačiau ir panaudodamas palyginti nedidelius piniginius išteklius, kredito bankas prisidėjo prie Lietuvos ūkio atkūrimo, ypač paremiant besikuriančią ppramonę. Buvo įkurtos akcinės bendrovės „Nemunas” ir „Ringuva”. Šis bankas kreditavo metalo ir mašinų pramonę, medžio, tekstilės, spirito, augalinių riebalų pramonę bei kitas ūkio šakas.

Praėjus mėnesiui po Kredito įkūrimo, bendromis Lietuvoje ir Amerikoje gyvenančių lietuvių pastangomis 1921 m. Gegužės 15 d. buvo įkurtas Tarptautinis bankas. Šio banko steigėjai: Amerikos lietuvių prekybos bendrovės Bostone įgaliotinis Jonas Romanas, chemijos daktaras Jonas Šimkus ir Juozas Cunis. Pagrindinis banko kapitalas – 2 mln. litų, kurį sudarė 20 tūkst. nevardinių po 100 Lt vertės akcijų. Daugiausia šis bankas kreditavo Amerikos lietuvių įkurtas įmones, vykdė visas komercinių bankų operacijas ir turėjo savo skyrių Skuode.

Tad iš 7 įsteigtų komercinių bankų 1918 – 1940 metais sėkmingai veikė šeši. Reikėtų pažymėti, kad Klaipėdos krašte dar dirbo 4 bankai. Įvedus 1922 m. nacionalinę valiutą – litą, Lietuvos kredito įstaigoms teko persitvarkyti ir prisitaikyti prie naujų veiklos sąlygų.

Pralaimėjus karą, pagal 1918 m. lapkričio 11 d. pasirašytas preliminarias kapituliacijos sąlygas visos okupacijos metu Lietuvoje veikusios vokiečių įstaigos 1919 m. liepos mėn. turėjo palikti mūsų žemes. Turėjo išsikelti ir „Darlehenskasse Ost”, tačiau, sukūrusi savo naują būstinę Vokietijoje, mūsų šalyje vis tęsė pinigų emisiją, teikė gausius ir nebrangius kreditus, keitė obostus vokiečių markėmis, už kuriuos vokiečių bankuose galima buvo įsigyti bet kurios kitos užsienio vvaliutos. Tai palengvino mūsų Lietuvos vyriausybei įsigyti kraštui reikalingų dalykų, buvo proga pasinaudoti markės keitimu ir be sunkumų grąžinti skolas. Susidarė palankios sąlygos spekuliuoti sumažėjusios vertės markėmis, kitų šalių valiuta, pelną paversti nekilnojamuoju turtu ar pastovesne užsienio valiuta, kaupti kapitalą. Šiomis ir kredito teikimo prekybai, pramonei ir žemės ūkiui operacijomis labai pelningai vertėsi akciniai bei komerciniai bankai, įsisteigę 1919 – 1921 m.

1920 m. Liepos 12 d. pasirašius sutartį su Rusija, karo nuostoliams atlyginti buvo gauta 3 mln. aukso rublių fondas (t.y. 2256), kuris vėliau sudarė Lietuvos banko finansinę bazę, jo aukso fondo pagrindinę dalį. 1921 m. pagerėjus šalies politiniai padėčiai ir ekonominėms sąlygoms buvo organizuoti savąją pinigų sistemą.

LIETUVOS BANKAS pradėjo veikti 1922 m. spalio mėn. 2 d., kai buvo įvesta nacionalinė valiuta. 1922 m. rugpjūčio 9 d. (kai kuriuose kituose šaltiniuose teigiama, kad 1922 m. rugpjūčio 3d.) Lietuvos Steigiamasis seimas priėmė „Piniginio vieneto įstatymą”, kuriame sakoma, kad Lietuvos Respublikoje yra įvedamas aukso monometalizmas, t.y. pinigų sistema, paremta auksu. Įstatymas patvirtino Lietuvos piniginio vieneto – lito įvedimo sistemą, o jos įgyvendinimas pavedamas Lietuvos bankui. Litas turi 0,150462 gramo gryno aukso. Litą sudaro 100 centų. Lietuvos piniginio vieneto įvedimo dieną skelbia finansų,prekybos ir pramonės ministras, kuriam pavesta vykdyti šį lito įstatymą. Tas ppats įstatymas nustatė, kad esamieji apyvartoje Lietuvos mokomieji ženklai – ostmarkės, ostrubliai, taip pat kursuojančios Lietuvoje vokiečių valstybės markės keičiami į litus per 3 mėnesius nuo piniginio vieneto įvedimo dienos finansų, prekybos ir pramonės ministro kiekvieną savaitę ar dažniau nustatomu kursu. Įvedus litą, visi aktai, dokumentai, skolų ir pasižadėjimų raštai, depozitai, įvairios sutartys, apmokėjimai ir atsiskaitymai daromi litais. Anksčiau sudaryti ostmarkėmis, ostrubliais, arba kitais piniginiais vienetais dokumentai ir aktai, vienai pusei reikalaujant, pildomi litais įmokėjimo termino dienos kursu.

Po kelių dienų, 1922 m. rugpjūčio 11 d., buvo patvirtintas Lietuvos banko įstatymas. Nepraėjus nė mėnesiui, 1922 m. rugsėjo 10 d., Lietuvos bankui oficialiai dar nepradėjus veikti, jau buvo išleisti vadinamieji laikinieji banknotai – litai.

1922 m. rugsėjo 27 d. įvyko pirmasis ir steigiamasis Lietuvos banko akcininkų susirinkimas, kuriame buvo išrinkta banko valdyba ir kiti valdymo bei kontrolės organai. Visos visuomenės neišpirktos akcijos atiteko Lietuvos iždui. Tokiu būdu valstybės ižde atsidūrė beveik 4/5 visų akcijų. Dėl tokios padėties Vyriausybė įgavo lemiamą vaidmenį ir visuotiniuose akcininkų susirinkimuose. 1922 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas pirmuoju Lietuvos banko valdytoju paskyrė prof. V. Jurgutį, kuris iki tol dirbo užsienio reikalų ministru. Ir 1922 m. spalio 2 d. Lietuvos bankas su 5 tarnautojais pradėjo savo veiklą. Tuo

būdu per pusantro mėnesio nuo atitinkamų įstatymų priėmimo Seime ir per vieną mėnesį nuo jų paskelbimo „Vyriausybės žiniose” (rugpjūčio 29 d.) buvo pasirašytos visos Lietuvos banko akcijos ir sudaryti banko valdomieji organai, o penktą dieną po steigiamojo akcininkų susirinkimo bankas pradėjo savo operacijas ir sėkmingai dirbo iki 1940 metų bolševikinės okupacijos.

Po prof. V. Jurgučio atsistatydinimo 1929 m. spalio 31 d. iki naujo valdytojo paskyrimo, valdytojo pareigas ėjo Prezidento skiriamas vienas iš direktorių – banko valdytojo pavaduotojas J. Paknys. Vėliau LLietuvos banko valdytojais buvo skiriami V. Stašinskas (1930 – 1938), J. Tūbelis (1938 – 1939), J. Paknys (1939- 1940).

Lietuvos banko pagrindinis kapitalas 12 mln. litų buvo sudarytas iš 120 tūkst. vardinių akcijų po 100 litų kiekviena. Be pagrindinio kapitalo buvo sudaromas atsargos kapitalas, kuris skiriamas banko nuostoliams padengti. Jis sudaromas iš 10 proc. Metinio grynojo pelno ir papildomas tol, kol bus lygus pusei pagrindinio kapitalo.

Lietuvos bankui įstatymo būdu buvo suteikta išimtinė teisė per 20 metų nuo įsteigimo dienos spausdinti ir lleisti apyvarton popierinius litus (banknotus), o metalinius pinigus kalti turėjo teisę Valstybės iždas. Lietuvos banko pagrindinės funkcijos buvo reguliuoti pinigų apyvartą Lietuvoje, palengvinti pinigų išmokėjimus šalyje ir užsienyje, įtvirtinti pastovią bei patikimą pinigų sistemą ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir pprekybos plėtrą. Banknotai trečdaliu turėjo būti padengti auksu, likusioji suma lengvai realizuojamomis vertybėmis ir buvo paskelbti teisėtais valstybiniais mokamaisiais ženklais. Lietuvos bankas savo įstatymais, nuostatais ir statuto dėsniais galėjo atlikinėti visas banko operacijas, išskyrus hipotekos paskolų davimą ir dalyvavimą verslo įmonėse.

Lietuvos bankui vadovavo banko valdyba, kurią sudarė banko valdytojas ir direktoriai.Banko valdybos darbą kontroliavo taryba ir revizijos komisija. Skirti ir atleisti Lietuvos banko valdytoją galėjo Respublikos Prezidentas Ministrų Kabineto teikimu. Banko direktorius, tarybos ir revizijos komisijos narius rinko visuotinis akcininkų susirinkimas. Banko direktorių skaičiaus įstatymas nenumatė, tačiau steigiamajame banko akcininkų susirinkime buvo išrinkti 4 direktoriai, ir šis direktorių skaičius vėliau buvo užfiksuotas banko statute. Tačiau bankas veikti galėjo ir su mažesniu direktorių skaičiumi. Pagal Lietuvos banko įstatymą valdybos narių darbą pprižiūrėjo banko taryba, kurios 6 narius ir 3 kandidatus, kaip ir direktorius, trejiem metams iš akcininkų rinko visuotinis akcininkų susirinkimas. Tarybos pirmininką ir sekretorių rinko patys tarybos nariai iš savo tarpo. Lietuvos banko tarybos pirmininkas 1922 – 1940 m. buvo renkami M. Yčas, A. Vosylius, J. Tūbelis. Generalinę tarybą sudarė banko valdybos ir tarybos nariai, kurie buvo renkami bendrame posėdyje, pirmininkaujamame banko valdytojo. Lietuvos banko revizijos komisija iš 3 asmenų buvo renkama vieneriems metams visuotinio akcininkų susirinkimo, kuriam ir atsiskaitydavo. LLietuvos banko organizacijos forma – akcinė bendrovė su vardinėmis akcijomis ir preferencinėmis teisėmis akcininkų naudai, būtent: akcininkai, turintys ne mažiau kaip 4 akcijas, dalyvavo susirinkimuose su sprendžiamojo balso teise, o toliau, kiekviena dešimtis akcijų duodavo vieną balsą, tačiau niekas negalėjo turėti daugiau kaip1/5 dalį visų banko akcijų balsų. Nors Lietuvos bankas buvo privatus akcinis bankas, bet kadangi valstybė turėjo pirkusi daugumą akcijų, tai akcininkų susirinkimuose faktiškai viską nulemdavo finansų ministras. Kita statutinė ypatybė buvo ta, kad akcininkų nutarimams įteisinti buvo reikalingas finansų ministro patvirtinimas. Per visą Lietuvos banko veikimo laiką nėra buvę atsitikimo, kad finansų ministras nebūtų patvirtinęs visuotinio akcininkų susirinkimų nutarimų. Taip pat banko valdytojui neteko panaudoti jam įstatymo ir statuto teikiamos veto teisės prieš valdybos ar tarybos nutarimus.

Iš ilgalaikių kredito įstaigų Lietuvoje veikė ir Žemės bankas, įsteigtas Vyriausybės iniciatyva 1924 m., kurio tikslas buvo kredituoti žemės ūkį ir ūkio organizacijas. Bankas nukreipiamas kredituoti ūkininkus, pagal įsigaliojusį žemės reformos įstatymą besikeliančius į viensėdžius bei kooperatyvus. Šis bankas nuo 1931 metų pradėjo leisti ir įkaito lakštus, ir šiaip pavirto mišraus tipo hipotekiniu banku. Jo pagrindinis kapitalas sudarė 50 milijonų litų, kurį beveik visą išpirko vyriausybė.

Iš smulkaus kredito įstaigų pirmaujančią vietą užėmė smulkaus kredito draugijos (kredito kooperatyvai)., kurių tikslas buvo kredituoti ūūkininkus ir amatininkus. Šių kredito ir kooperatyvų narių atsakomybė buvo ribota,būtent: narys atsakė už bendrovės pasižadėjimą (skolą) dukart tiek, kiek buvo skirta kredito. Tokių kooperatyvų nariai yra smulkūs gamintojai, bet jų bendras turtas vis dėlto pakankamai didelis, kad teiktų garantiją už kooperatyvo pasižadėjimus. Jų lėšas pirmiausia sudarė kapitalas, pačių savo narių ir pašaliečių indėliai, taip pat ir kituose bankuose paimtos paskolos. Pinigus bankas skolindavo tik savo nariams. Norint išlyginti įvairiose valstybės vietose nevienoda pinigų pasiūlą ir paklausą, nes vieno valsčiaus gyventojai negalėjo sudaryti didelės ir turtingos bendrovės, taip pat ir padėti joms kredito reikaluose, buvo kuriamos visos valstybės kredito draugijų sąjungos. Tokia centrinė kredito kooperatyvų sąjunga Lietuvoje buvo Kooperacijos bankas.

Prie smulkaus kredito įstaigų reikia priskirti ir lombardus (pawnshop / hockshop), kurie teikė kreditą užstatant kilnojamąjį turtą.

Lietuvoje taip pat veikė ir Vyriausybės taupomoji kasa. Taupomosios kasos yra kredito įstaigos, kurios turi saugoti žmonių santaupas ir teikti už jas palūkanas. Ši kredito įstaigų forma yra atsiradusi Anglijoj 18 a. Pabaigoje. Tokių taupomųjų kasų nauda dvejopa: padeda mažiau pasiturintiems asmenims sutaupyti ateičiai ir įgalina mažas atliekamas sumas sujungti į didesnes, ir tuo pačiu palengvinti jų didesnį ekonominį naudingumą. Nors šios kasos ir privačios, tačiau pirmenybė teko valstybės ir savivaldybių organizuojamoms kasoms. Valstybė tokioms įįstaigoms galėjo panaudoti pašto įstaigas, per kurias taupomosios kasos galėjo labiausiai išsiplėsti. Taupomųjų kasų pasyvines operacijas (indėlių priėmimas) atliko Lietuvos banko ir pašto skyriai, o aktyvines (kredito tekimas) – Taupomųjų kasų valdyba prie Finansų ministerijos.

Tarpukario Lietuvos, kaip ir daugumos valstybių, įstatymai bankų definicijos nepateikia, tik nustato tas operacijas, kuriomis įvairaus tipo bankai gali verstis.

Formaliai juridiniu požiūriu Lietuvos bankai skirstomi taip: akciniai bankai, bankų namai bei kontoros, savitarpio kredito draugijos. Be to, veikė valstybės taupomoji kasa. Galiojęs akcinių bankų įstatymas numatė dviejų rūšių bankus: trumpalaikio ir ilgalaikio kredito bankus. Apskritai akciniai bankai buvo steigiami ir veikė pagal akcinių bendrovių įstatymą ir nurodytomis to įstatymo taisyklėmis. Pavyzdžiui, trumpalaikio kredito banko pagrindinis kapitalas negalėjo būti mažesnis kaip 2 mln. litų, o priimamų diskontuoti vekselių ir pasižadėjimų bei išduotų paskolų terminas negalėjo būti ilgesnis kaip 9 mėn. Visi banko pasižadėjimai indėliais, perdiskontuotais vekseliais ir kt. Negalėjo būti didesni kaip dešimteriopas jo pagrindinis ir atsargos kapitalas, o banko kasoje turėjo būti grynais pinigais nemažiau kaip 15% visų netermininių indėlių. Ilgalaikio kredito akciniai bankai buvo steigiami įstatymų keliu, pavyzdžiui, Žemės bankas. Prie ilgalaikio kredito bankų priklausė hipotekos bankai ir pramonę finansuojantieji (investiciniai) bankai, kurie vertėsi daugiausia vertybinių popierių leidimu (emisija) ir verslo ilgalaikiu finansavimu.

Taigi trumpai apžvelgę,

galime teigti, kad iki Lietuvai tampant nepriklausoma valstybe bankininkystė joje nebuvo stipri, nors buvo pašlijusi ir šalies ekonomika. Bankai ir kitos finansines operacijas atliekančios institucijos daugiausia orientavosi į paskolų bei kreditų teikimą žemės ūkiui – pagrindinei Lietuvos ekonominei šakai. Bankininkystė nebuvo vieninga, įstatyminį pagrindą turinti sistema. Svetimos valstybės įkurta Rytų skolinamoji kasa (Darlehanskasse Ost) atliko centrinės pinigų emisijos bei kredito įstaigos vaidmenį. Tačiau įkūrus Lietuvos banką (1922 m.) ir ėmus daugiau rūpintis šalies pramone, prekyba bei bankų tarpusavio veiksmų ir rryšių plėtimu, pastebimai pakilo šalies ūkis bei pati bankininkystės sistema.

Pirmąsias savo operacijas Lietuvos bankas, kaip minėjome anksčiau, pradėjo 1922 m. Spalio 2 d., iš viso teturėdamas tik 5 sekretoriato ir buhalterijos tarnautojus. Tačiau darbo pobūdis ir pati organizacija sparčiai plėtėsi ir 1922 m. Pabaigoje Kaune buvo 100 tarnautojų. Pati organizacija ypač išsiplėtė 1923 m., kai buvo pradėta atidarinėti savarankiškus banko skyrių apskrityse, atlikti visa valstybės iždinių ir valstybės taupomųjų kasų operacijas visame krašte. 1939 m. Pabaigoje veikė skyriai ir Vilniaus kkrašte. Klaipėdos krašte veikę du banko skyriai savo operacijas sustabdė 1939 m. Kovo 22 d., kai Vokietijoje okupavo šį kraštą. Lietuvos bankas kiekvienais metais plėtė savo veiklą: leido banknotus, tvarkė jų padengimą, apyvartą, nemokamai tvarkė valstybės iždo ir taupomųjų kasų ooperacijas, vykdė įvairias valiutines ir komercines operacijas. Lietuvos bankas pirmiausia kreditavo eksporto pramonę. Būdamas emisinis bankas, jis negalėjo teikti žemės ūkiui kredito ilgesniam laikui, tačiau ir šioje srityje šis tas padaryta, kredituojant įvairias kooperatinio ir visuomeninio pobūdžio žemės ūkio organizacijas, remiant įvairios rūšies šalies ūkio bankus. Kredito politikoje bankas naudojo diferencijuotus diskontus (6 – 8,5%) – mažesnius eksporto pramonei ir prekybai, didesnius kitiems reikalams. Bene svarbiausiu Lietuvos banko uždaviniu jo vadovybė laikė Lietuvos banko įstatymo įpareigotą „įgyvendinimą nuolatinai pastovios bei patvarios pinigų sistemos”. Tai ir buvo bankinės politikos pagrindas, lėmęs visus Lietuvos banko valdybos darbus.

Didžiausio tarpukario nepriklausomos Lietuvos bankai , jų įsteigimo metai ir balanso suma yra nurodyta lentelėje.

Banko pavadinimas Įsteigimo metai Balanso suma

1940 m. kovo 31 d., mln. Lt

1. Lietuvos bankas

2. Žemės bbankas

3. Ūkio bankas

4. Komercijos bankas

5. Kooperacijos bankas

6. Centrinis žydų bankas

7. Tarptautinis bankas

8. Kredito bankas 1922

1924

1919

1920

1921

1921 291,4

168,2

46,8

29,2

23,6

20,2

17,7

6,8

Lietuvos banko įstatymas ir statutas leido jam daryti įvairias bankines operacijas, o kita vertus, – įpareigojo jį rūpinti visuomenės bei valstybės finansiniais reikalais. Taigi Lietuvos bankas buvo padarytas ne paprasta verslo įmone, suinteresuota vien tik didesniais komerciniais tikslais – didesniu pelnu, bet visuomenine įstaiga, kurios veikimas pelno sumetimais tik tiek tegali būti pagrįstas, kiek tai yra reikalinga banko egzistencijai ir visuomenės pasitikėjimui palaikyti. Kasmetinė Lietuvos banko apyvarta svyravo nuo 3 iki6,5 mlrd. Litų, ggrynasis pelnas sudarė 0,7 – 2,8 mln. litų, dividendai – nuo 5 – 12 %. Mažiausia apyvarton išleistų banknotų auksu buvo padengta 1923 m. –27,4%, o daugiausia 1937 m. – 67,8%. Litai įgijo visišką gyventojų pasitikėjimą, antai 1922 metų gale banknotų ir monetų bendra apyvarta buvo tik 30,38 mln. litų, o 1939 m. jau pasiekė 205,85 mln. litų. Tačiau Lietuvos banko veikloje buvo ir sunkių laikotarpių, ypač 1931 metais prasidėjus visuotinei finansinės santvarkos ir kredito krizei, kai daugelis valstybių ir emisijos bankų buvo priversti sustabdyti mokėjimus. Tačiau banko vadovų sumanumo, tarnautojų kruopštaus darbo dėka Lietuvos bankas pasižymėjo dideliu atsparumu ir kredito stiprinimu. Darbui Lietuvos banke reikėjo patikimų, sąžiningų, pasiaukojančių žmonių. Lietuvos banko tarnautojai gerbė savo valdytojus ir direktorius, kurių bendromis pastangomis mūsų valiuta – litas 1923 – 1940 metais, kritus JAV dolerio aukso paritetui apie 40%, Anglijoje svarams sterlingų apie 50%, nuo pat įvedimo iki paskutinės galiojimo dienos išlaikė 0,150462 gramų aukso paritetą. Taigi Lietuvos piniginis vienetas – litas buvo viena pastoviausių ir tvirčiausių valiutų pasaulyje.

Sovietų sąjungai 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, sėkminga mūsų valstybės bankų veikla buvo nutraukta. Buvo visiškai sugriauta ankstesnė bankininkystės sistema. Pagal 1940 m. liepos 23 d. Liaudies seimo deklaraciją „Dėl bankų ir stambiausios ppramonės nacionalizavimo” visa pramonė ir visi bankai buvo nacionalizuoti, iš žmonių atimtos jų santaupos. Nacionalizuojant bankus, iš Maskvos buvo duotas nurodymas – esamus indėlius „nukirpti” iki 1000 litų. Vietoje tvirtos valiutos – lito, kuris 1941 m. kovo 25 d. buvo uždraustas, įvesti menkaverčiai rusiški pinigai. 1940 m. spalio mėn. – 1941 m. sausio mėnesį vieni bankai buvo įjungti į SSRS kredito sistemą, o likusieji – likviduoti. Lietuvos bankas buvo pertvarkytas į SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinę kontorą su skyriais apskrityse. Iš kitų Lietuvos bankų buvo sudarytos TSRS pramonės, prekybos, TSRS žemės ūkio bankų respublikinės kontoros ir Lietuvos Respublikos komunalinis bankas. Lietuvos bankininkystės sistema negalėjo toliau pilnavertiškai funkcionuoti.

Vokietijos okupacijos metais susidariusi Lietuvos vyriausybė pradėjo administruoti kraštą ir likvidavo sovietinius bankų pertvarkymus bei atnaujino bankų pertvarkymus bei atnaujino bankų veiklą buvusiais įstatymais ir pavadinimais. Komunalinis bankas buvo paliktas. Atkurto Lietuvos banko valdytoju 1941 m. tapo Juozas Paknys, kuris įtikinėjo okupacinę administraciją, kad būtinai reikia išlaikyti pagal galimybę savarankišką Lietuvos ūkį ir patį Banką. Deja, vokiečiai iš karo ėmė viską į savo rankas, nesiskaitydami su mūsų vyriausybe, kurios jie nepripažino, ir liepė jos nariams išskirstyti. 1941 m. liepos mėnesį vokiečiai paskelbė civilinę nacių valdžią Lietuvoje. Dėl jos daromų kliūčių bankai veiklos neišplėtė ir ggreitai buvo likviduoti. Kurį laiką toleravę Lietuvos banką, vokiečiai pasiryžo ir likviduoti, ir 1942 m. rudenį J. Paknys paliko užimamą postą. Buvo įsteigti vokiečių bankų – Rytų nitų bankų skyriai Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose; vokiečių darbo banko, prekybos ir pramonės banko skyrius.

Po vokiečių okupacijos 1944 m. grįžo sovietų valdžia su visa jos pirmiau nustatyta santvarka. Lietuva vėl tapo viena iš Sovietų Sąjungos „respublikų”. Buvo atkurta prieškarinė sovietinė bankininkystės sistema, dar įsteigta TSRS (SSRS) prekybos banko respublikinė kontora. Bankai pradėjo atkurti karo sugriautą šalies ūkį. 1959 m. pertvarkius bankų sistemą, veikė TSRS valstybinio banko respublikinės kontoros. Nuo 1963 metų į šio banko sistemą įėjo taupomosios kasos. 1983 metais 965 kasos turėjo per 2 milijonus indėlių. Nuo 1978 metų veikė TSRS užsienio prekybos banko Vilniaus skyrius.

Devintajame dešimtmetyje, prasidėjus pertvarkos („perestroikos”) procesams, susidarė prielaidos sukurti pilnavertį nacionalinį Lietuvos banką. Lietuvos buvo pirmoji iš TSRS respublikų, drįsusių nukirsti sovietinės imperijos bankinius ryšius. Pirmąjį viešą žodį apie Lietuvos pinigus tarė Vilniaus universiteto Finansų ir kredito katedros profesorius Stasys Uosis. Kai tiek daug buvo kalbama apie ekonominį Lietuvos savarankiškumą, kuris, neva, įmanomas Sovietų Sąjungos sudėtyje, jis rašė: „Pasaulinė praktika rodo, kad negali būti tikro savarankiškumo (ekonominio) be savarankiškos (tautiškos) pinigų sistemos” (Ar Lietuvai reikėtų savų

pinigų?//Vakarinės naujienos. – 1988 10 19). 1988m. pavasarį, kai Lietuvoje ėmė sklandyti nacionalinio atgimimo idėjos, susibūrė grupė žmonių, kuriai vadovavo Vilniaus universiteto docentas Vladas Terleckas. Buvo studijuojama tarpukario Lietuvos Respublikos bankų, finansų sistema, nagrinėjami prof. Vlado Jurgaičio darbai. Ši grupė, sudaryta iš ekonomistų mokslininkų ir bankininkų praktikų, siekė apibendrinti savarankiškos pinigų sistemos funkcionavimo Lietuvoje patirtį. 1988 – 89 metais ji parengė Lietuvos banko atkūrimo, savarankiškos pinigų ir bankų sistemos koncepcijas, Lietuvos banko įstatymą. Tai ir tapo dabar galiojančių įstatymų pagrindu. TTaigi „pradžioje buvo žodis”, t.y. Lietuvos banko ir savų pinigų idėja, vėliau – jų koncepcija.

Ritosi Atgimimo banga, atėjo laikas konkrečiam ekonomikos pertvarkymui. Lietuvoje jau gyvuoja Nepriklausomybės ir lito idėjos! Vėlu ką nors ardyti. Lietuvos Vyriausybė sudaro darbo grupes ekonominio savarankiškumo įstatymams rengti. Sudaroma ir Lietuvos savarankiškos pinigų – kredito sistemos kūrimo grupė. Tuomet, remiantis savarankiškos Lietuvos pinigų sistemos, bankų kūrimo darbo grupės surinkta ir apibendrinta medžiaga, buvo parengta Lietuvos banko atkūrimo koncepcija. Lietuvos AT (Aukščiausiajai Tarybai) paskutiniosios sesijos metu 1990 mm. vasario 13 d. priėmus Lietuvos banko įstatymą buvo priimtas nutarimas „Dėl Lietuvos banko įsteigimo”, skelbiantis, kad nuo 1990 m. kovo 1 d. įsteigiamas Lietuvos bankas. Buvo tikėtasi, kad šis bankas bus TSRS valstybinio (emisijos) banko sudėtinė „suvereni” dalis. Tačiau, kkaip pažymi ekonomistas doc. Vladas Terleckas (Pavainikio jubiliejus // Vakarinės naujienos. – 1992 03 12), Lietuvos valstybė ir Lietuvos bankas yra neperskiriama pora, vienybė dvejybėje. Be valstybingumo negalimas toks bankas, o be jo – valstybė. Kitaip valstybė gali būti satelitinė, negalinti įgyvendinti nepriklausomos ekonominės politikos. Šį ryšį yra įrodžiusi viso pasaulio istorija. Ir to pamiršti negalima. Taigi 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, po kelių dienų, t.y. 1990 m. kovo 13 d., Lietuvos Respublikos AT priėmė nutarimą paskirti Lietuvos banko valdybos pirmininko Bronių Povilaitį, buvusį 1988- 1990 m. TSRS valstybinio banko Lietuvos respublikinio banko valdybos pirmininko pirmuoju pavaduotoju, Šią datą galima laikyti Lietuvos centrinio banko, kaip prieškarinio Lietuvos banko darbų tęsėjo, veiklos pradžią. Taigi po 50 metų pertraukos LLietuvos banko veikla buvo atnaujinta ir taip jis pradėjo ilgą bei sudėtingą kūrimosi kelią.

Lietuvos bankui niekada nebuvo lengva. Net ir trumpoje jo istorijoje išryškėja keli etapai. Pirmasis jų apima laikotarpį nuo 1990 m. kovo mėn. 1 d. vėl pradėjus savo veiklą iki rugsėjo mėnesio, kai Lietuvos bankas buvo ignoruojamas, kai negavo nei patalpų, nei kapitalo. Jis pradėjo veiklą tuometinio TSRS valstybinio banko padalinio Lietuvoje patalpose. Paliktas vienui vienas Lietuvos bankas neįstengė rasti savo vietos bankų sistemoje. Todėl, nematydamas išeities, Bronius PPovilaitis 1990 m. liepos 28 d. atsistatydino iš Lietuvos banko valdybos pirmininko pareigų. Nauju Lietuvos banko pirmininku 1990 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (AT) paskiria AT deputatą Vilių Baldišį, kurį vėliau 1993 m. pakeitė Romualdas Visokavičius, o šį 1994 m. Kazys Ratkevičius ir pastarąjį –1996 m. Reinoldijus Šarkinas.

Lietuvos Respublikos AT 1990 m. rugsėjo 4 d. nutarimu “Dėl Lietuvos banko statuto ir pagrindinio kapitalo” patvirtino Lietuvos banko statutą (projektą parengė ankstesnioji vadovybė) ir 500 milijonų rublių pagrindinį kapitalą, kuris turėjo būti suformuotas per šešerius metus. Tuo pačiu nutarimu Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo įpareigota 1990 metais skirti 40 mln. rb. Iš biudžeto lėšų pagrindiniam kapitalui sudaryti ir suteikti bankui tinkamas patalpas. Finansų ministerija skyrė tik 21,7 mln. rb. Arba 18,3 mln. rb. mažiau. 1990 m. rugsėjo 13 d. AT patvirtino Lietuvos banko valdybą. Taip buvo sustiprinti banko veiklos teisiniai pagrindai, sudarytas jo “smegenų centras”. Nuo tada jo kūrimas dar labiau suintensyvėjo ir prasidėjo naujas Lietuvos banko realios veiklos etapas. Tiesa, dėl objektyvių priežasčių jis galėjo atlikti tik vieną centrinio banko funkciją — kontroliuoti ir reguliuoti kitus bankus. Lietuvos banko valdybos iniciatyva Lietuvos Respublikos AT 1990 m. spalio 2 d. priėmė įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikoje veikiančių TSRS bankų įstaigų nuosavybės” iir nutarė perimti Lietuvos Respublikos nuosavybėn šiuos sovietinius bankus su jiems pavaldžiais banko skyriais bei su visais jų aktyvais ir pasyvais.

Taigi Lietuvos banko valdybos pasiūlymas AT nacionalizuoti sovietinių bankų Lietuvoje padalinius ir priimti AT nutarimai turėjo sugriauti ekonomiškai įtakingos svetimos valstybės struktūras, įtvirtinti Lietuvos Respublikos valstybingumą ir sukurti pilnavertį nacionalinį Lietuvos banką. Šiame etape TSRS pramonės ir statybos bei TSRS butų, komunalinio ūkio ir socialinio vystymosi bankų pagrindu kuriamas Lietuvos bankas gavo materialinę techninę bazę – patalpas, inventorių, lėšas, galimybę pakviesti į darbą buvusius tų bankų darbuotojus. Lietuvos bankas ėmėsi disponuoti nemaža dalimi išteklių jaunos Lietuvos valstybės, o ne TSRS interesais. Tačiau tai padaryti buvo nelengva, nes labai priešinosi TSRS valstybinis bankas ir jam iki tol priklausančių anksčiau minėtų šakinių TSRS bankų Lietuvoje kai kurie vadovai, kurie nenorėjo prarasti užimamų postų ir dėl to bevelijo toliau pasilikti TSRS bankų sistemoje.

1991 metų pradžioje Lietuvos banką užgulė TSRS premjero V. Pavlovo sumanyto 50 ir 100 rublių kupiūrų beprasmiško keitimo rūpesčiai ir ginkluoto užpuolimo pavojus. Prasidėjo naujasis banko veiklos etapas, paženklintas karo padėties žyme. Ir tai truko iki rugpjūčio pučo dienų. Lietuvos banko veiklą sunkino ir bendros kalbos nesuradimas su Lietuvos premjeru G. Vagnoriumi. Tik 1991 metais Lietuvos bankas galutinai susiformavo ir buvo ssukurta dabartinė jo struktūra. Lietuvos bankas pradėjo normaliai funkcionuoti ir vykdyti centrinio banko ir kai kurias komercines funkcijas. Šis Lietuvos banko ir bankų sistemos kūrimo etapas buvo baigtas 1992 metų viduryje.

1991 metais Lietuvos bankas dirbo pertvarkydamas ir automatizuodamas apskaitą ir atsakomybės sudarymą, siekdamas tobulinti atsiskaitymus. Buvo pradėta kurti savarankiška tarptautinių atsiskaitymų sistema, imta rengti užsienio valiutos aukcionai, kuriuose valiutos pardavėjais galėjo būti Lietuvos Respublikos bei užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys, o valiutos pirkėjais – tik Lietuvos Respublikos juridiniai ir fiziniai asmenys. 1991 m. gegužės mėn. Lietuvos bankas kreipėsi į Tarptautinį valiutos fondą, prašydamas priimti Lietuvą į šią tarptautinę organizaciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybei 1991 metų pabaigoje pasirašius sutartis “Dėl prekybinių ekonominių ryšių ir mokslinio techninio bendradarbiavimo” su įvairių respublikų vyriausybėmis , Lietuvos bankas sudarė tarptautines kliringųjų atsiskaitymų sutartis.

Lietuvos bankas, ruošdamasis nacionalinės valiutos įvedimui , sistemingai rengė pasiūlymus Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Vyriausybei ekonomikos stabilizavimo ir kitais klausimais. Į šią veiklą aktyviai įsitraukė atkurto Lietuvos banko darbuotojai. Dokumentų rengimas suintensyvėjo, kai 1991 metų lapkričio 5 d. buvo priimtas Pinigų išleidimo įstatymas ir sudarytas Lito komitetas, kuris 1991 m. gruodžio 9 d. priėmė nutarimą “Dėl pasiruošimo Lietuvos Respublikos pinigų sistemos pertvarkymui”. Lietuvos bankas paruošė pinigų įvedimo paruošiamųjų darbų organizavimo principus, padėjo organizuoti

Respublikos miestų ir rajonų lito įvedimo komisijas, jas kontroliavo bei koordinavo jų veiklą ruošiantis nacionalinės valiutos įvedimui.

Nuo 1992 metų vidurio buvo pradėtas kitas Lietuvos banko kūrimo etapas – reorganizacija, atsiskaitant centriniam bankui nebūdingų komercinių funkcijų. Nuo 1992 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos banko komercinės funkcijos buvo perduotos naujai įsteigtam Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui.

Dėl pramonės ir žemės ūkio produkcijos gamybos sumažėjimo susikomplikavus Lietuvos Respublikos ekonominiai padėčiai, augant rublio infliacijai, įvesti litą 1992 metais pasidarė netikslinga, nes ji, kaip ir rublis, būtų nnuvertėjęs. Kai Rusija nuo 1992 m. liepos 1 d. faktiškai panaikino vieningo rublio apyvartos zoną ir vieningą emisijos centrą, Lietuvos banko valdyba nusprendė, kad Lietuvos Respublika turi atsiriboti nuo rublio ir tuo tikslu įvesti laikinąją valiutą – talonus, o ne litą, nes lito kompromituoti nenorėta. Buvo paruoštas ir pateiktas Lito komitetui pasiūlymas “Dėl Lietuvos Respublikos laikinųjų pinigų – talonų įvedimo ir rublio išėmimo iš apyvartos”, kuris 1992 m. rugsėjo 16 d. ir buvo priimtas. Rubliai į laikinuosius pinigus – talonus bbuvo keičiami santykiu 1:1.

1992 m. spalio 1 d., įvedus Lietuvos Respublikoje savus laikinuosius pinigus – talonus ir pradėjus įgyvendinti savarankišką monetarinę politiką, Lietuvos banko veikla ir funkcijos ėmė atitikti klasikinį centrinio banko modelį. Taigi išėjus Lietuvai iš rublio zonos buvo įįgyvendintas pirmasis Lietuvos stabiliosios pinigų sistemos sukūrimo etapas, apsisaugota nuo rublio infliacijos tiesioginės neigiamos įtakos bei nacionalinių pajamų “išsiurbimo” į užsienį. Tačiau Lietuvos banko valdyba, suprasdama, kad laikinaisiais pinigais – talonais pasitenkinti negalima, kad juos reikia pakeisti į litus, parengė ir pateikė Lito komitetui nutarimo projektą “Dėl lito įvedimo sąlygų:, kuris 1992 m. spalio 30 d. ir buvo priimtas.

1993 m. birželio 25 d. atkurta ir įvesta į apyvartą nacionalinė valiuta litas(Lt).

Atkurtos Lietuvos bankas buvo kuriamas orientuojantis į vakarietiško centrinio banko modelį, išlaikant geriausias Lietuvos banko tradicijas.