Bendrosios prekybos politika

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

Dovilė VILEIKYTĖ, Ineta BRAŽAITĖ, Vitalija LAGODA

Ekonomikos EK 1/1 gr.studentės

BENDROJI PREKYBOS POLITIKA

Europos Sąjungos bendrosios rinkos individualus namų darbas

Tikrino: asist. L. Katkevičienė

Šiauliai,2004

TURINYS

ĮVADAS 3

1. BENDROJI PREKYBOS POLITIKA 5

2. KILMĖS TAISYKLĖS 8

3. LIETUVOS UŽSIENIO PREKYBOS REGLAMENTAVIMAS 9

4. BENDRASIS MUITŲ TARIFAS 10

5. EKSPORTAS IR IMPORTAS 11

6. PREKYBOS KLIŪČIŲ TREČIOSIOSE ŠALYSE PANAIKINIMAS 14

7. PREKYBOS INSTRUMENTAI 14

8. EUROPOS SĄJUNGOS BENDROJI PREFERENCIJŲ SISTEMA 15

9. LOMĖS KONVENCIJA SU AFRIKOS, KARIBŲ JŪROS IR RAMIOJO VANDENYNO VALSTYBĖMIS 16

9.1 KOTONU SUTARTIS 17

9.2 AFRIKA 19

10. ASOCIACIJOS SUTARTYS SU VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS VALSTYBĖMIS 20

10.1 ASOCIACIJOS SUTARTIS (ĮSKAITANT DVIŠALĘ PREKYBĄ) 21

11. EUROPOS EKONOMINĖ ERDVĖ IIR EUROPOS LAISVOSIOS PREKYBOS ASOCIACIJA 23

11.1 EUROPOS EKONOMINĖ ERDVĖ 23

11.2 EUROPOS LAISVOSIOS PREKYBOS ASOCIACIJA 25

12. UŽSIENIO PREKYBOS REŽIMO PASIKEITIMAS LIETUVAI ĮSTOJUS Į ES 26

IŠVADOS 27

LITERATŪRA 28

ĮVADAS

Europos Sąjunga yra didžiausia besivystančio pasaulio šalių partnerė, teikianti 55 proc. visos oficialiosios tarptautinės paramos, didžiausia prekybos partnerė ir užsienio investuotoja.

Europos Sąjungos prekybos politikos supratimas yra aktualus šalies verslininkams nuo Lietuvos narystės ES datos – 2004 m. gegužės 1 dienos.

ES bendroji prekybos politika skiriasi nuo daugelio kitų prekybos sutartimis susijusių šalių (šalių grupių) prekybos politikos. Suvokti šiuos ypatumus yra svarbi ssąlyga siekiant sėkmingos tiek ES vidaus, tiek išorės prekybos.

ES bendroji prekybos politika būtina bendrosios rinkos funkcionavimui užtikrinti. Jei Bendrijos šalyse galiotų nevienodi muitų tarifai, bendrosios rinkos sąlygomis trečiosios šalys eksportuotų prekes į tą šalį narę, kuri taiko mažesnius tarifus. Vidaus rrinkoje prekės keliautų į šalis, kurios taiko didesnius muitus. Pastarosios, aišku, prieštarautų ir sudarytų kliūčių prekėms iš šalių, kur galioja nedideli muitų tarifai. Tai suardytų visą bendrosios rinkos koncepciją. Analogiška padėtis susidarytų, jei kuri nors iš ES šalių narių taikytų liberalesnes eksporto sąlygas. Taigi bendroji rinka reikalauja bendrosios prekybos politikos. Tai stiprina ir ES pozicijas derantis su kitais prekybos partneriais. ES bendra derybų pozicija, atstovaujant visų organizacijos narių interesams, ypač naudinga mažosioms šalims, nes jų galimybės susiderėti dėl palankių prekybos sąlygų yra gerokai mažesnės nei didžiųjų valstybių ar jų blokų.

ES bendrąją prekybos politiką reglamentuoja Europos Bendrijos steigimo sutarties 133 straipsnis (buvęs 113), teigiantis, kad ES bendroji prekybos politika remiasi bendrais principais, ypač nustatant muitų tarifus, sudarant prekybos sutartis, taikant suderintas eeksporto politikos liberalizavimo ir prekybos apsaugos priemones, numatomas esant dempingui ar subsidijoms.

Minėto straipsnio įgyvendinimo sprendimai priimami ES Taryboje kvalifikuota balsų dauguma, kiekvienai šaliai narei išreiškiant nuomonę. Taryba įgalioja Europos Komisiją derėtis dėl prekybos sąlygų su trečiosiomis šalimis.

Lietuvai pradėjus taikyti ES bendrąją prekybos politiką, reikia taikyti jos priemones – bendruosius tarifus, kvotas, antidempingą ir kt. prekybos sutartis. Dėl šių priemonių ir sutarčių taikymo pasikeis kai kurių prekių importo muitų tarifai ir tai turės įtakos tiek vartotojams, tiek gamintojams. Permainų įvertinimas leidžia LLietuvos rinkos dalyviams tinkamai pasirengti darbui naujomis bendrosios rinkos sąlygomis ir sėkmingai taikyti ES bendrąją prekybos politiką.

tikslas – susipažinti ir susisteminti medžiagą nagrinėjama tema

uždaviniai:

1. Supažindinti su Lietuvos ir Europos Sąjungos pagrindiniais užsienio prekybos reguliavimo principais;

2. Prekybiniais santykiais su trečiosiomis šalimis;

3. Aptarti pasikeitimus užsienio prekybos srityje Lietuvos narystės ES sąlygomis;

4. Pateikti išvadas

1. Bendroji prekybos politika

Bendroji prekybos politika (angl. common commercial policy) – taisyklių rinkinys, reglamentuojantis Europos Bendrijos prekybos su trečiosiomis šalimis rėžimą. Bendra prekybos politika – tai viena iš keleto sričių, numatytų Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje.

Pagrindinis dokumentas, kuriame apibrėžiama ES bendroji užsienio prekybos politika, yra Europos Bendrijos steigimo sutartis. Ši politika yra bendra visoms šalims narėms, t.y. šalys vadovaujasi tais pačiais principais bei taisyklėmis, tarp kurių reikėtų paminėti bendrąjį muitų tarifą ir bendrąją preferencijų sistemą.

Kai prekyba tarp valstybių vyksta remiantis laisvosios prekybos sutartimis, prekybos tarp sutartį pasirašiusiųjų muitai gali būti netaikomi, tačiau kiekviena valstybė turi teisę savarankiškai nustatyti muitus iš trečiųjų šalių importuojamoms prekėms . Prekyba tarp muitų sąjungai priklausančių šalių vyksta be muitų, o trečiųjų šalių atžvilgiu taikomi vienodi muitų tarifai. Europos Sąjunga yra muitų sąjunga, t.y. ES yra nustačiusi bendrą muitų politiką trečiųjų šalių atžvilgiu, ir šalys narės privalo laikytis šios politikos.

ES bendrasis muitų tarifas reiškia, kad nepriklausomai nuo to, įį kurią ES šalį prekė įvežama, jai taikomas toks pat muitas . Šiame dokumente reglamentuojami visi ES taikomi muitai, prekybos instrumentai, kvotos, kiti su prekybos reguliavimu susiję aspektai.

Pažymėtina, kad nuo Lietuvos narystės ES bendrasis ES muitų tarifas galioja ir Lietuvoje t.y. kad prekėms, patekusioms į Lietuvos teritoriją iš trečiųjų šalių, taikomi tokie pat muitai, kaip ir įvežant prekes į bet kurią kitą ES šalį.

Kiekvienais metais ES muitai yra peržiūrimi ir, jei reikia, keičiami du kartus per metus: sausio 1 d. bei liepos 1 d.

Komisija teikia Tarybai pasiūlymus dėl bendrosios prekybos politikos įgyvendinimo. Komisija veda tokias derybas konsultuodamasi su specialiu komitetu, kurį Taryba skiria, kad padėtų Komisijai atlikti šį uždavinį, ir vadovaudamasi direktyvomis, kurias Taryba gali jai iškelti.

Siekdama, kad įgyvendinti pagal šią Sutartį vykdomų bet kurios valstybės narės prekybos politikos priemonių netrukdytų prekybos srautų nukreipimas arba sunkumai, kylantys vienoje ar keliose valstybėse narėse, Komisija pasiūlo, kokiais būdais valstybės narės turi tarpusavyje bendradarbiauti . Jei tai nepavyksta, Komisija gali suteikti teisę valstybėms narėms imtis reikalingų apsaugos priemonių, kurių sąlygas ir detales nustato.

Skubiais atvejais valstybės narės prašo Komisiją suteikti teisę pačioms imtis reikalingų priemonių, o šį sprendimą priima kiek galima greičiau; tokios valstybės apie priemones praneša kitoms valstybėms narėms. Komisija gali bbet kuriuo metu nuspręsti, kad tokios valstybės narės turi pakeisti ir panaikinti šias priemones.

Bendra prekybos politika apėmė daugiau nei bendrojo muitų tarifo įgyvendinimą ir esminių kliūčių prekybai tarp valstybių narių pašalinimą, kas yra numatyta GATT (angl. General Agreement of Tariffs and Trade – Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) įteisinančiame regionų ekonominių organizacijų kūrimą. Muitų sąjungos įdiegimas buvo vienas iš bendrosios rinkos elementų, ir tai rinkai įgyvendinti, taip pat prekių ir paslaugų judėjimo tarp valstybių narių kliūtims pašalinti reikėjo plataus spektro bendrosios prekybos politikos priemonių. Be to, bendros prekybos politikos įgyvendinimas glaudžiai siejasi su kitomis EB politikos sritimis, ypač konkurencijos politika, priemonės politika ir bendra žemės ūkio politika.

Ekonomikos požiūriu bendra prekybos politika yra siekiama išvengti neigiamų išorinių padarinių, dar vadinamų kaimynystės efektu, atsirandančių dėl to, kad kiekvienos valstybės narės prekybos politika skiriasi. Be to, regioninės organizacijos narių prekybos politika gali būti suderinama stengiantis padidinti jos svorį tarptautinėse derybose ir, suvienodinus šią sritį reglamentuojančias teisės normas, sumažinti sandorių išlaidas. Tačiau EB atžvilgiu šie argumentai nebuvo pagrindiniai – daug svarbos turėjo politiniai integracijos motyvai.

Įgyvendinant bendrąją prekybos politiką atsižvelgiama į tai, kad muito mokesčių tarp valstybių narių panaikinimas gali palankiai paveikti tokių valstybių įmonių pajėgumą konkuruoti jį padidindamos:

1. Nepažeisdamos kitose tarptautinėse

organizacijose prisiimtų įsipareigojimų, valstybės narės iki pereinamojo laikotarpio pabaigos eksporto į trečiąsias šalis pagalbos teikimo sistemas palaipsniui taip suderina, kad būtų garantuota, jog konkurencija tarp Bendrijos įmonių nebus iškraipoma. Komisijos siūlymu Taryba iki antrojo etapo pabaigos vienbalsiai ir jam pasibaigus – kvalifikuotąja balsų dauguma priima visas šiam tikslui reikalingas direktyvas.

2. Ankstesnės nuostatos netaikomos nei muito mokesčių grąžinimui, nei lygiaverčio poveikio rinkliavoms, nei netiesioginių mokesčių atlyginimui, įskaitant apyvartos mokesčius, akcizą ir kitus netiesioginius mokesčius, priskaičiuojamus eksportuojant prekes iš valstybės narės į trečiąją ššalį, kai toks grąžinimas ar atlyginimas neviršija sumos, tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos eksportuojamai produkcijai.

Atsižvelgiant Ekonominės Bendrijos (EB) bendros prekybos politikos priemones, jų pagrindinius ypatumus ir raidą pažymėtina, kad priemonių pobūdis, taikymo mastas ir santykis tarp valstybių narių bei EB institucijų kompetencijos nėra statiškas, tai priklauso nuo pokyčių valstybėse narėse, daugiašalių derybų GATT (dabar – Pasaulio prekybos organizacijos (PPO)) raidos ir tarptautinės ekonominės bei politinės sistemos pokyčių.

Bendra prekybos politika apima EB vidaus teisės normas (vadinamas autonomiškomis priemonėmis) ir dvišalius bbei daugiašalius susitarimus su trečiosiomis šalimis (vadinamus sutartinėmis, arba konvencinėmis priemonėmis). EB vidaus teisės normos, susijusios su bendra prekybos politika, paprastai skirstomos į bendrąjį muitų tarifą ir kitas priemones – eksporto bei importo, taip pat prekybos apsaugos priemones. Kitaip sakant, ggalima išskirti tarifines ir netarifines prekybos apsaugos priemones. Nors šios teisės normos yra nustatomos ir įgyvendinamos vienašališkai, tai darant atsižvelgiama į tarptautines prekybinius santykius reguliuojančias taisykles, pirmiausiai į GATT nuostatas.

2. Kilmės taisyklės

Galimybė pasinaudoti palankiomis prekybos sąlygomis didele dalimi priklauso nuo prekių kilmės, kuri patvirtinama remiantis tam tikromis taisyklėmis. Remiantis kilmės taisyklėmis, galima nustatyti, kokioje šalyje prekė yra faktiškai pagaminta . Prekės kilmės šalis gali būti tik viena, todėl tokių visuotinai pripažįstamų taisyklių taikymas palengvina kilmės nustatymą. Nuo kilmės šalies priklauso:

bįvežamai prekei taikomi muitai;

bkonkrečios prekės importui taikomos priemonės ar instrumentai;

bprekių žymėjimas;

bgalimybė dalyvauti valstybės viešųjų pirkimų konkursuose .

Daugiašalio derybų dėl prekybos Urugvajaus raundo metu buvo pasirašytas Bendrasis kilmės taisyklių susitarimas dėl muitų ir prekybos, kuris padėjo pagrindus prekybos taisyklėms suderinti, nnustatant bendras kilmės taisykles.

Sutartyje numatomos dvi kilmės taisyklių rūšys:

1. Nepreferencinės, kurios turėtų būti vienodos visoms PPO šalims narėms;

2. Preferencinės (lengvatinės), kuriose atsižvelgiama į dvišalėse ir daugiašalėse sutartyse numatytas preferencines prekybos sąlygas.

Lietuva taiko preferencines kilmės taisykles toms šalims, su kuriomis pasirašytos laisvosios prekybos sutartys, tarp jų ir su ES. Kilmės taisyklės patvirtintos protokolais prie laisvosios prekybos sutarčių. Šiose taisyklėse konkrečiai apibrėžiamos sąlygos, kuriomis remiantis šalyje pagaminta prekė gali būti laikoma turinčia tos šalies kilmę.

Prekių kilmės kumuliacijos taisyklė taikoma tais atvejais, kai galutiniam produktui ppagaminti naudojamos žaliavos, dalys ar komponentai yra įvežami iš skirtingų valstybių. Jeigu gamybai panaudotos sudedamosios dalys importuotos iš šalių, priklausančių kumuliacinei zonai, laikoma, kad prekė kilusi iš tos šalies, iš kurios buvo importuota.

Preferencinės kilmės taisyklės leidžia įgyvendinti laisvosios prekybos principą, išvengti papildomų prekybos kliūčių, susijusių su prekės kilme.

3. Lietuvos užsienio prekybos reglamentavimas

Šiuo metu Lietuvos užsienio prekyba reglamentuojama trišalėmis ar daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis (laisvosios prekybos, ekonominio prekybinio bendradarbiavimo sutartys), įsipareigojimais Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) bei Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais.

Pirmoji prekybos sutartis su ES buvo pasirašyta dar 1992 metais. Tai buvo ekonominio, komercinio ir prekybos bendradarbiavimo sutartis tarp Lietuvos ir Europos ekonominės bendrijos, galiojusi iki 1998 m.

1994 m. liepos 18 d. laisvosios prekybos sutartis tarp Lietuvos ir Europos bendrijų, kuria nuo 1995 m. sausio 1 d. įteisintas laisvosios prekybos režimas tarp Lietuvos ir ES šalių narių.

1995 m. burželio 12 d. pasirašyta ir 1998 m. vasario 1 d. įsigaliojo Europos sutartis, steigianti asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų šalių narių ir Lietuvos Respublikos. Ji pakeitė ekonominio, komercinio ir prekybos bendradarbiavimo sutartį, o laisvosios prekybos sutartis tapo Europos sutarties dalimi. Sutartis galios iki Lietuvos narystės ES.

Prekyba pramoninėmis prekėmis tarp ES ir Lietuvos vyksta netaikant muitų, kiekybinių apribojimų arba priemonių, turinčių lygiavertį poveikį .

ES ttaiko tarifų kvotas iš Lietuvos importuojamiems kai kuriems žemės ūkio produktams, jos yra tam tikras eksporto į ES rinką palengvinimas, nes produkcija nustatytų kvotų ribose apmokestinama sumažintais arba nuliniais muitais. Viršijus tarifų kvotą, importuoti į tą rinką nedraudžiama, tačiau taikomi didesni (ne preferenciniai) muitai .

Pagrindinis Lietuvos užsienio prekybos reglamentavimo instrumentas yra Muitų tarifų įstatymas. Jame nustatyti visi importo ir eksporto muitų taikymo atvejai, numatyta galimybė taikyti tarifų kvotas. Muitai suskirstyti į penkias rūšis:

bbendrieji (autonominiai, konvenciniai, preferenciniai);

bspecialieji (taikomi kaip atsakomoji priemonė į kitų šalių vienašališkai įvestus muitus);

bantidempingo;

bkompensaciniai;

bprotekciniai.

Antidempingo, kompensacinių ir protekcinių priemonių taikymo tvarką nustato atskiri Lietuvos Respublikos įstatymai.

4. Bendrasis muitų tarifas

Muitų sąjunga – svarbiausias Europos Sąjungos bendrosios rinkos elementas. Tai sistema, kuria užtikrinamas laisvas prekių judėjimas – viena iš keturių bendrosios rinkos laisvių. Visi muitai, mokami vykstant prekybai tarp valstybių narių, yra panaikinami. Visos valstybės narės trečiųjų šalių prekėms taiko bendrąjį muitų tarifą ir prekybos politiką. Prieš panaikinant kontrolę valstybių narių pasieniuose laisvas prekių judėjimas Bendrijoje nebuvo realus dalykas.

Tarpusavyje įsteigdamos muitų sąjungą, valstybės narės siekia bendrų interesų labui prisidėti prie darnaus pasaulinės prekybos plėtojimo, nuoseklaus tarptautinės prekybos apribojimų naikinimo ir muito mokesčių barjerų mažinimo. Muitų sąjungoje dalyvaujančios ES valstybės panaikina tarpusavio prekybos apribojimus.

Muitinės kodeksas, taikomas nuo 1994 m., yra bbendra Muitų sąjungos teisinė bazė. Ji jungia visus Bendrijos muitinės įstatymus į vieną tekstą ir užtikrina Bendrijos importo ir eksporto procedūrų sistemą. Pagrindinis principas yra tas, kad procedūros neturėtų trukdyti prekybos srautams ir nustatytų tinkamą pusiausvyrą tarp prekybos laisvės ir prekybininkų atsakomybės iš vienos pusės bei būtinybės kontroliuoti – iš kitos.

Bendrasis muitų tarifas (angl. common customs tariff) – vienas iš pagrindinių muitų sąjungos elementų, kuriuo muitų sąjungos, arba bendrosios rinkos, teritorija apsaugoma nuo trečiųjų šalių prekių.

Bendrasis muitų tarifas – tai dvi muitų kategorijos: autonominiai ir konvenciniai muitai. Konvenciniai muitai nustatomi per GATT (angl. General Agreement on Tariffs and Trade – Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) derybas, ir nuo tada, kai Europos Bendrija tapo GATT nare, jie buvo nuolatos mažinami. Šiuo metu EB daugumai pramonės prekių taiko apskaičiuojamus pagal importuojamų prekių vertę mokesčius, tuo tarpu žemės ūkio prekėms taikomi specifiniai mokesčiai. Pramonės prekėms taikomi muitų tarifai yra gana maži, o kai kurioms žemės ūkio prekėms taikomi mokesčiai – labai dideli.

Laisvas prekių cirkuliavimas Europos Sąjungoje yra vidinis, o bendrasis muitų tarifas – išorinis Muitų sąjungos aspektas. Jis taikomas importuojant prekes per išorines Muitų sąjungos sienas. Bendroji prekybos politika nustato muitų, mokamų už prekes, importuotas į Bendriją, tarifines

normas bei išimtis, taip pat draudimus ir apribojimus. Bendrasis muitų tarifas yra toks pats visiems Sąjungos nariams. Normos priklauso nuo ekonominio gaminių „jautrumo“ ir yra Bendrijos ekonominių interesų apsaugos priemonė. Naudodama bendrąjį muitų tarifą, Bendrija taiko tokį principą, kad vidaus gamintojai galėtų sąžiningai ir lygiavertiškai konkuruoti Bendrijos rinkoje su gamintojais, eksportuojančiais iš kitų šalių.

Įgyvendinti bendrąjį muitų tarifą buvo numatyta Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartyje. Jis įsigaliojo 1968 m. liepos 1 d. Valstybės narės įsipareigojo jį įgyvendinti ir tarifus bei kiekybinius ttarpusavio prekybos apribojimus panaikinti per dvylikos metų laikotarpį, padalytą į tris etapus, tačiau tai buvo padaryta aštuoniolika mėnesių anksčiau. Bendrojo muitų tarifo dydis buvo nustatytas apskaičiavus paprastą muitų tarifų, kuriuos tuomet taikė Italija, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika ir Beneliukso muitų sąjunga, aritmetinį vidurkį.

5. Eksportas ir importas

Nuo 2004 m. gegužės 1 dienos Lietuvos įmonės, eksportuojančios prekes į trečiųjų šalių rinkas bei importuojančios prekes iš trečiųjų šalių į Europos Sąjungos rinką, gali naudotis ES nustatytomis prekybos su trečiosiomis šalimis priemonėmis.

Lietuvos gamintojams, eeksportuotojams bei importuotojams, atsivėrė naujos galimybės sumažinti prekių kaštus, pasinaudoti ES suteikiamomis eksporto subsidijomis, pagerinti prekybos trečiųjų šalių rinkose sąlygas, o tuo pačiu apsaugoti rinką nuo nepagrįstai pigios trečiųjų šalių įmonių produkcijos.

Viena iš galimybių panaudoti ES prekybos su trečiosiomis šalimis ppriemones efektyvesniam verslui yra importuojamų į ES vidaus rinką prekių kaštų sumažinimas viso ar dalies muito dydžiu.

Importuojamų į ES vidaus rinką iš trečiųjų šalių prekių muitų tarifus nustato ES Bendrasis muitų tarifas. Muitai yra nustatomi:

· fiksuotu dydžiu;

· procentiniu dydžiu nuo importuojamos prekės vertės;

· taikant mišrų skaičiavimą.

Įmonės, importuojančios prekes iš trečiųjų šalių į ES vidaus rinką, gali sumažinti importuojamos prekės kaštus viso arba dalies importo muito dydžiu pasinaudodamos trimis būdais:

1) prekių kilmės taisyklėmis,

2) muitinio vertinimo taisyklėmis,

3) muitinės procedūromis, turinčiomis ekonominį poveikį.

Pirma, nuo prekės kilmės šalies nustatymo priklauso importuojamai prekei taikomo muitų tarifo dydis, todėl importuotojams rekomenduojama nustatyti tokią importuojamos prekės kilmės šalį, kuriai pagal preferencinius susitarimus gali būti taikomas mažiausias, sumažintas arba nulinis, muito tarifas.

Prekių kilmės taisyklės yra aiškios ir lengvai taikomos, kai pprekė nuo pradžių iki galo pagaminta vienoje šalyje, tačiau tuomet įmonė nebegali pasirinki labiausiai tinkamo prekių kilmės kriterijaus, kuris sąlygotų mažiausius muitus, nes kilmės šalis yra aiški. Tuo tarpu, kai prekės gamyba vyksta keliose šalyse, prekės kilmės šalis turi būti nustatoma pagal tikslias ES nustatytas prekių kilmės taisykles, kuriomis pasinaudodamos įmonės gali gauti mažiausią muitą jų prekėms, kas leistų sumažinti importuojamos prekės kaštus viso ar dalies muito dydžiu. Todėl, jeigu prekė yra planuojama gaminti ne vienoje valstybėje, pradžioje rekomenduotina pasidomėti pprekės kilmės nustatymo kriterijais, kurie leistų nuspręsti, iš kurios valstybės labiausiai verta kildinti gaminamą prekę, o tuo pačiu ir nustatytų prekės gamybos kelią.

Antra, importuojamos prekės kaštus galima sumažinti naudojant ES muitinio vertinimo taisykles. Šios taisyklės nustato importuojamos prekės vertės apskaičiavimą ir gali būti naudojamos tais atvejais, kai muito dydis yra nustatomas procentiniu dydžiu nuo importuojamos prekės vertės. Kuo mažesnė importuojamos prekės vertė nustatoma, tuo mažesnis muito mokestis turi būti mokamas. ES muitinio vertinimo taisyklės leidžia gana lanksčiai nustatyti mažesnę prekės vertę išskaičiuojant iš jos transportavimo kaštus ir įvairias kitas išlaidas, kurios paprastai įskaičiuojamos į prekės vertę.

Trečia, muito mokestį importuojamai prekei galima sumažinti arba iš viso netaikyti naudojantis muitinės procedūromis, turinčiomis ekonominį poveikį – ES nustatytomis taisyklėmis, kuriomis naudojantis galima importuoti žaliavas gamybai į ES ir tolesniam eksportui iš ES netaikant žaliavoms importo muito mokesčio arba eksportuoti prekes iš ES į trečiąsias šalis gamybai ir importuoti atgal į ES netaikant arba taikant sumažintą importo muito mokestį. Todėl prieš pradedant prekės gamybą rekomenduojama pasidomėti, kurios iš šių procedūrų gali būti taikomos prekei. Tokiu būdu pasinaudojant šiomis procedūromis galima ne tik pigiau pagaminti prekę trečiojoje šalyje, tačiau ir sumažinti jos kaštus nemokant arba sumažinant importo muitus.

Kita galimybė pritaikyti ES prekybos taisykles verslui yra ppasinaudoti išimtimis iš Bendrojo muitų tarifo: muitų suspendavimu ir tarifinėmis kvotomis.

EB valstybės narės taiko bendras eksportą ir importą reglamentuojančias taisykles. Pagrindinis principas – Bendrijos eksportas į trečiąsias šalis yra neribojamas. Toks pat principas taikomas ir importui į Bendrijos teritoriją, išskyrus kai kurias išimtis. Kaip jau minėta, šios išimtys taikomos ne tik išskiriant atskiras šalis, bet ir kai kurioms jautriųjų prekių grupėms. Importo muitų suspendavimas – tai tam tikram laikui, tam tikrai prekei muito skaičiavimo sustabdymas. Importo muitų suspendavimas leidžia ES gamintojams laikinai įsivežti žaliavas, pusfabrikačius, kurių trūksta ES, iš trečiųjų šalių nemokant muito mokesčių. Muitai gali būti sustabdyti tik laikinai ir išimtinai ekonominiais tikslais. Muitų sustabdymą nustato Europos Komisija valstybės narės prašymu. Todėl planuojant prekių importą verta pasidomėti, ar konkrečiai prekei nėra taikomas importo muito suspendavimas arba, planuojant konkrečių prekių gamybą, kreiptis į valstybės narės institucijas prašant tam tikros žaliavos importo muito suspendavimo.

Tarifinė kvota leidžia importuoti į ES žaliavas, pusfabrikačius, kurių trūksta ES, per tam tikrą laiką taikant nulinį arba sumažintą muito tarifą. Muitas netaikomas arba taikomas sumažintas tiems gamintojams, kurie kreipėsi ir gavo tarifinę kvotą nustatytam importuojamos žaliavos kiekiui. Kai prekes pagrįstai galima importuoti lengvatinėmis sąlygomis, Lietuvos įmonės gali prašyti suteikti tarifinę kvotą tam tikroms prekėms. Taip pat vverta sekti kitų šalių siūlomas tarifines kvotas, jas ginčyti ir siūlyti savo tarifines kvotas. Importuotojas gali lengvai nustatyti, pažiūrėjęs internete nustatytas tarifines kvotas, iš kurios šalies jam labiau apsimoka importuoti prekes. Pavyzdžiui, bananams iš Ekvadoro gali būti taikoma didesnė kvota negu bananams iš Maroko.

Rinkos apsaugos priemonės ES yra nustatytos ir priemonės, skirtos ne sumažinti importuojamų prekių kaštus, bet vietinės rinkos apsaugai nuo nepagrįstai pigios trečiųjų šalių produkcijos. Tai – antidempingo, kompensacinių priemonių arba importo apribojimų taikymas.

Antidempingo tyrimą gali inicijuoti ES gamintojai, kad apsaugotų rinką nuo pernelyg pigių trečiųjų šalių prekių. Laikoma, kad trečiųjų šalių gamintojai vykdo dempingą tuomet, kai eksportuojamos prekės parduodamos užsienio rinkose žemesnėmis kainomis negu vietinėje rinkoje ir tai daro žalą importuojančios šalies identiškų ar panašių prekių gamintojams. Pavyzdžiui, Lietuva jau 2000 metais pradėjo aktyviai naudotis šiomis priemonėmis ir Konkurencijos tarybos 2000 m. liepos 4 d. sprendimu buvo taikomas 36 Lt už toną laikinasis antidempingo muitas negesintoms kalkėms.

Dar viena galima priemonė apsaugoti rinką nuo pigios trečiųjų šalių produkcijos – prašymas nustatyti kompensacinius muitus eksportuojančiai valstybei, kuri teikia paramą vietos gamintojams ir dėl kurios importuojančios šalies gamintojai patiria žalą. Importuojančios šalies gamintojai gali apsaugoti savo rinką nuo pigių prekių prašydami nustatyti eksportuojančiai valstybei kompensacinius muitus. Tokiu atveju pigios importuojamos

prekės kaina padidės nustatyto muito dydžiu.

Valstybė narė taip pat gali prašyti Komisijos nustatyti rinkos apsaugos priemones, tokias kaip importuojamų prekių licencijavimas, kai tam tikrų prekių importas žymiai išauga ir sukelia žalą vietos gamintojams. Ši priemonė taikoma konkrečiai prekei, nepriklausomai iš kokios šalies ji importuojama ir kas yra jos gamintojas.

6. Prekybos kliūčių trečiosiose šalyse panaikinimas

Dar viena priemonė, aktuali valstybių narių gamintojams yra trečiųjų šalių nustatytų prekybos kliūčių ginčijimas. Trečiosios šalys dažnai apsunkina ES gamintojų prekių pateikimą rinkoje nustatydamos papildomus licencijavimo, pakavimo, žžymėjimo reikalavimus ir standartus, kurie padidina eksportuojamos prekės kaštus.

ES gamintojai gali pateikti skundą Komisijai dėl prekybos kliūčių, kurias nustato trečiosios šalys ir kurios apriboja ar apsunkina tam tikros prekės eksportą į trečiąsias šalis. Ginčyti galima įvairias trečiųjų šalių nustatytas prekybos kliūtis, pavyzdžiui, 2000 metais „Volkswagen“ sėkmingai ginčijo Kolumbijos nustatytą pridėtinės vertės mokestį automobiliams iki 1400 cc., nes diskriminaciniai mokesčių tarifai pažeidė Kolumbijos tarptautinius įsipareigojimus.

Apibendrinant galima teigti, kad EB teisės aktai nustato pakankamai įvairių prekybos su trečiosiomis šalimis priemonių ir tai ssuteikia plačias galimybes ES gamintojams, importuotojams bei eksportuotojams pasirinkti būdus verslo efektyvumui padidinti ir pasinaudoti tinkamiausia priemone vystyti prekybai su trečiosiomis šalimis. ES, įskaitant ir Lietuvos, gamintojai, importuotojai bei eksportuotojai turėtų dažniau ir efektyviau naudotis minėtomis priemonėmis, nes tai padidintų LLietuvos įmonių konkurencingumą tiek ES, tiek trečiųjų šalių rinkoje.

7. Prekybos instrumentai

Europos sutartyje tarp Lietuvos ir Europos bendrijų numatyta, kad susitariančios šalys viena kitos atžvilgiu gali taikyti prekybos instrumentus, kurie suteikia tam tikrą rinkos apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos . Prekybos instrumentams taip pat priskiriamos priemonės, skirtos apriboti išaugusį importą į šalies rinką, jei jis kelia ar potencialiai gali kelti grėsmę šalies ekonomikai arba konkrečiai ūkio šakai.

Antidempingo priemonės taikomos tais atvejais, kai prekės užsienio rinkose parduodamos dempingo t.y. mažesnėmis nei normalios kainos, ir tai daro žalą importuojančios šalies identiškų ar panašių prekių gamintojams.

Antidempingo priemonės gali būti taikomos tada, kai įrodomas priežastinis ryšys tarp pardavimo mažesnėmis kainomis ir daromos žalos vietos gamintojams ar šalies (regiono) ekonomikai. Antidempingo priemonės (antidempingo muitai ir kvotos) gali bbūti taikomi ir kartu, ir atskirai konkrečių gamintojų konkrečios prekėms.

Kito prekybos instrumento – protekcinių (apsaugos) priemonių taikymą reglamentuoja Europos sutarties 30 straipsnis. Taikomos, kai dėl žymiai išaugusio tam tikrų prekių importo daroma žala vietos gamintojams. Skirtingai nuo antidempingo priemonių, ši priemonė gali būti taikoma ir esant sąžiningai konkurencijai. Ji taikoma konkrečiai prekei, nepriklausomai, iš kokios šalies ji importuojama ir kas yra jos gamintojas.

Lietuvai tapus ES nare, šalys narės Lietuvos gamintojų atžvilgiu negali taikyti tokių diskriminacinio pobūdžio prekybos instrumentų kaip antidempingo iir protekcinės priemonės.

8. Europos Sąjungos bendroji preferencijų sistema

Europos Sąjunga mažai išsivysčiusioms bei besivystančioms šalims taiko bendrąją preferencijų sistemą (BPS), numatančią palankesnes prekybos sąlygas. Remiantis nustatyta valstybių įvertinimo tvarka, sudaromas šalių, kurioms taikoma BPS, sąrašas. Tokia sistema leidžia užtikrinti, kad preferencijos bus teikiamos tik toms šalims, kurios priklauso besivystančių ar mažai išsivysčiusių šalių grupei. Šiuo metu į besivystančių šalių sąrašą įtraukta 131 valstybė, priklausoma ar administruojama teritorija. Mažai išsivysčiusioms priskiriama 50 valstybių.

Reglamente taip pat numatyta papildomų preferencijų suteikimo galimybė valstybėms, įsitraukusioms į tam tikras ES programas, vadinamuosius specialiuosius skatinimo susitarimus, siekiančius gerinti darbo sąlygas, gamtosaugą.

Reglamente prekės suskirstytos į dvi grupes:”jautrios” ir “nejautrios” prekės .

Nejautrioms prekėms muitai netaikomi, jautrioms prekėms taikomi sumažinti muitai. Prekėms, kurioms muitai skaičiuojami nuo prekės vertės, muitų tarifai sumažinami iki 20 proc. Jei muitai yra specifiniai (t.y. muitas skaičiuojamas eurais mato vienetui), jų tarifai sumažinami iki 30 proc.

Lietuvai tapus ES nare, ji taip pat pradėjo taikyti bendrąją preferencijų sistemą. Tai reiškia, kad iš mažai išsivysčiusių ir besivystančių šalių į Lietuvą prekės gali būti importuojamos palankesnėmis sąlygomis negu iš kitų trečiųjų šalių.

Europos Sąjunga remia besivystančių šalių, buvusių kolonijų, ekonomikos plėtrą. Tokia plėtra suformuluota Lomės konvencijoje, kuri šiuo metu yra transformuota į Cotonou sutartį, pasirašytą 20 metų laikotarpiui (sutartis ppasirašyta 2000 m. birželio 23 d.). Remiantis šia sutartimi, numatyta teikti paramą 77 Afrikos ir Karibų jūros baseino šalims. Pagal Cotonou sutartį šioms šalims suteikiamos vienašališkos prekybos preferencijos, išskyrus žemės ūkio prekes.

9. Lomės konvencija su Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybėmis

AKR valstybės – Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalys, sudariusios asociacijos sutartį su Europos sąjungą. Užmegzti tokius asociacijos ryšius, kurie palengvintų AKR valstybėse pagamintas prekes įvežti į Europos rinką bei nustatytų finansinės pagalbos teikimo joms tvarką, buvo numatyta jau 1957 m. Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo sutartyje. Pirmoji asociacijos sutartis (Jaundės konvencija) tarp EEB ir 18 Afrikos valstybių 1963 m. ji buvo atnaujinta. Konvenciją pasirašiusioms Afrikos valstybėms buvo leista be muitų įvežti į EEB daugumą savo produktų, taip pat suteikta teisė gauti lėšų iš Europos plėtros fondo ir paskolų iš Europos investicijų banko (EIB). 1975 m. vasario 28 d. Jaundės konvenciją pakeitė I Lomės konvencija, 1975 m. vasario 28 d. Togo sostinėje Lomėje pasirašyta su 46 AKR valstybėmis. 1979, 1984 ir 1989 m. buvo pasirašytos II, III ir IV Lomės konvencijos (pastaroji – jau su 70 AKR valstybių). IV Lomės konvencija dešimt metų buvo pagrindinis Europos Bendrijos bendradarbiavimą ir partnerystės su besivystančiomis šalimis ryšius grindžiantis teisinis dokumentas. Pagal LLomės konvencijas AKR valstybėms teikta įvairiopa pagalba ir prekybos nuolaidos. Bendrija vienašališkai leido AKR valstybėms be apribojimų įvežti į ES didžiąją savo produkcijos dalį, išskyrus žemės ūkio produktus ir tekstilės gaminius. Teikiama finansinė parama buvo skirstoma per Europos plėtros fondą, finansuojamą tiesiogiai valstybių narių, ir EIB dotacijos. Pagal Antrąjį finansinį konvencijos protokolą 1995-2000 m. AKR valstybėms buvo suteikta 13,3 mlrd. ekiu finansinė parama.

Pasibaigus IV Lomės konvencijos galiojimui, 2000 m. birželio 28 d. Kotonu (Beninas) dvidešimčiai metų buvo pasirašytas naujas ES partnerystės susitarimas su 77 AKR valstybėmis. Naujajame susitarime ES ir AKR valstybių prekybiniai santykiai reguliuojami atsižvelgiant į tolesnės AKR valstybių integracijos į pasaulio prekybos sistemą perspektyvą. Nustatytas aštuonerių metų parengiamasis laikotarpis prieš pereinant prie Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) normas atitinkančių laisvosios prekybos sutarčių. Per pirmuosius penkerius metus numatoma AKR valstybėms suteikti 15,2 mlrd. eurų finansinę paramą. Kotonu susitarimas apima daugiau klausimų, įskaitant kovą su skurdu, žmogaus teises, demokratijos plėtrą, politinį dialogą, migraciją. Už priimtų sprendimų įgyvendinimą atsakingos bendrijos AKR ir ES valstybių institucijos: AKR ir EB Ministrų taryba, Ambasadorių komitetas, AKR atstovų ir Europos Parlamento narių Jungtinė parlamentinė asamblėja.

9.1 Kotonu sutartis

Europos Sąjungos vykdomos plėtros politikos pagrindą sudaro Kotonu sutartis (angl. Cotonou Agreement), reglamentuojanti ES ryšius su Afrikos, Karibų

jūros ir Ramiojo vandenyno šalimis (AKR). Tai ambicingiausia ir išsamiausia besivystančių ir išsivysčiusių šalių pasirašyta sutartis. Jos pirmtakė Lomės konvencija pirmą kartą pasirašyta 1975 m. Togo sostinėje Lomėje ir nuo to laiko buvo reguliariai atnaujinama. Šios konvencijos svarba didėjo vis plečiantis jos reglamentuojamoms sritims ir didėjant ją pasirašiusių šalių skaičiui.

Nepaisant visų pakeitimų, išsamios pagalbą ir prekybą reglamentuojančios konvencijos pagrindinis uždavinys lieka nepakitęs. Minėtąja sutartimi, kaip ir anksčiau, siekiama „skatinti ir spartinti ekonominę, kultūrinę ir socialinę AKR šalių plėtrą ir stiprinti bbei įvairinti jų santykius (su ES ir jos valstybėmis narėmis), taikant solidarumo principą ir atsižvelgiant į bendrus interesus“. Ši plataus pobūdžio partnerystė grindžiama visų dokumentą pasirašiusių šalių lygybe, pagarba jų suverenumui, bendrais interesais ir tarpusavio priklausomybe.

Kotonu sutartis pasirašyta 2000 m. birželį Benino sostinėje Kotonu. Iš čia ir kilo sutarties pavadinimas. Ta proga prie tuometinių AKR narių prisijungė dar šešios naujos Ramiojo vandenyno šalys, tad AKR šalių skaičius išaugo iki 77. Rengiantis spręsti būsimųjų dviejų dešimtmečių problemas, šis rezultatas rodo, kaip ttoli pažengta partnerystės srityje per 25 metus. Kotonu sutartyje apibrėžiamas integruotas ir išsamus požiūris į plėtrą, skurdo panaikinimą, prekybą ir politinį dialogą, apimantį konfliktų prevencijos, žmogaus teisių ir demokratizacijos klausimus, bei tokius visiems rūpimus procesus, kaip migracija. Naujoji sutartis kokybine pprasme pastebimai skiriasi nuo jos pirmtakių, nes joje kalbama ne vien apie rinkos prieinamumo principu grindžiamus, bet ir daug platesnius prekybos santykius, ne apie atskiras vyriausybes, bet apie vyriausybių partnerystę bei platesnį procesą, apimantį visus pilietinės visuomenės elementus. Taigi naujoji sutartis ne tik išsami, bet ir naujoviška. Pilietinė visuomenė įtraukiama į savo šalies ateities kūrimą, o lėšų skirstymas grindžiamas ne vien poreikių vertinimu, bet ir ankstesniais šalies pasiekimais politikos įgyvendinimo srityje.

Be to, parengtos naujos procedūros, įgalinančios veikti atradus bet kokį žmogaus teisių pažeidimą, o jeigu žmogaus teisės pažeidžiamos ypač rimtai ir šiurkščiai, nedelsiant imtis reikiamų veiksmų. Tačiau tikroji tarptautinių santykių naujovė yra tai, jog abu partneriai susitarė dėl naujų, rimtiems korupcijos atvejams skirtų procedūrų.

ES sutiko įgyvendinti imigracijos ir prieglobsčio teikimo ppolitiką, kurios pagrindą sudaro partnerystės su pabėgėlių ir prieglobsčio prašančių asmenų kilmės šalimi ar regionu principas. Ši politika apima ir naujas iniciatyvas, kurių dėmesio centre yra trečiųjų šalių piliečių teisės Europos Sąjungos teritorijoje ir susitarimai dėl vieni kitų teritorijose aptiktų nelegalių imigrantų grąžinimo į tėvynę.

Kotonu sutartis reglamentuoja ir dar vieną naują iniciatyvą, t.y. regionines ekonominės partnerystės sutartis, kuriomis siekiama skatinti tarp ES ir AKR šalių vykstančios prekybos ir AKR šalių tarpusavio prekybos liberalizavimą. Derybos dėl šių sutarčių prasidės ne vvėliau kaip 2002 metais (taip siekiama palikti laiko sustiprinti regioninės integracijos procesus), o jos įsigalios iki 2008 metų. Be to, ES ir AKR šalys prašys PPO suteikti joms galimybę iki to laiko neatsisakyti jau galiojančių preferencinių susitarimų.

Europos Sąjunga yra įsipareigojusi padėti AKR šalims tapti aktyvesnėmis tarptautinės ekonominės ir prekybos sistemos narėmis. ES tikisi, jog tai padės paskatinti kitas šalis ir tarptautinio verslo atstovus užmegzti artimesnius ryšius su AKR partneriais ir padidinti investicijų apimtis, technologijų ir pažangiosios patirties perdavimą bei pagerinti bendrą šalių konkurencingumą. Tai turėtų padėti AKR šalims, nes Europos Sąjungos joms teikiamų lengvatų vertę menkina bendrieji liberalizavimo bei visame pasaulyje vykstantys muitų tarifų mažinimo procesai.

Su mažiausiai išsivysčiusiomis šalimis, iš kurių 39 yra pasirašiusios Kotonu sutartį, Europos Sąjunga yra susitarusi dėl specialių prekybos nuolaidų. Iki 2005 metų ES rinka taps laisvai prieinama beveik visų produktų eksportuotojams iš minėtųjų šalių. Be to, sutartyje numatyti rafinuotesni svyruojančių AKR šalių pajamų iš eksporto svyravimo pasekmių švelninimo būdai, nei tie, kurie buvo taikomi pagal anksčiau galiojusias kompensavimo sistemas.

AKR skirtas programas finansuojančio Europos vystymo fondo biudžetą ateinantiems septyniems metams sudarys 13,5 milijardai eurų. Be to, ši suma padidės dar 9,5 milijardais eurų nepanaudotų fondų lėšų bei 1,7 milijardais eurų Europos investicijų banko suteiktų paskolų forma.

9.2 AAfrika

Europos Sąjungos ir Afrikos tarpusavio santykių dėmesio centre tradiciškai visuomet būdavo du aspektai: Viduržemio jūros baseino šalys ir Lomės Konvencijos narės. Tačiau, galima sakyti, Portugalijos iniciatyva, po 2000 m. balandį Kaire vykusio ES ir Afrikos viršūnių susitikimo Afrikos ir ES santykiai įgavo platesnį pobūdį ir apėmė abu žemynus.

Šio iki šiol didžiausio dviejų žemynų valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimo tikslas buvo geriau informuoti tarptautinę visuomenę apie Afrikos galimybes, paskatinti Afrikos integraciją į ekonominį pasaulio gyvenimą bei užmegzti strateginius partnerystės ryšius, taip siekiant užtikrinti taiką, demokratiją ir plėtrą. Nors susitikimo metu daugiausia dėmesio buvo skiriama politinių, ekonominių ir plėtros klausimų sąsajoms, neliko pamiršti ir tarptautinės skolos mažinimo aspektai, nes apie 80 proc. šalių, kurioms sumažintos tarptautinės skolos, yra Afrikos žemyno šalys.

Būsimojo bendradarbiavimo pagrindą iš dalies sudarys viršūnių susitikimo metu patvirtintas veiksmų planas, kuriame daugiausia dėmesio skiriama regioninei integracijai ir būdams, padėsiantiems užtikrinti patikimą verslo aplinką be korupcijos, kuri būtų patraukli užsienio investuotojams. Taigi, užtikrinus geresnį krizių valdymą ir galimybes palaikyti taiką, atsirastų būdas nutraukti šalių tarpusavio konfliktus ir konfliktus, kylančius šalių viduje. Tokių konfliktų metu per keletą trumpų savaičių žūva daugybė žmonių ir žlunga visos ilgus metus dėtos ekonominei šalių plėtrai skatinti skirtos pastangos. Be to, dėmesio skiriama ir žmonių sveikatos bei ggerovės užtikrinimui, siekiant užkirsti kelią įvairių ligų, ypač AIDS, plitimui, mažinti nedarbą ir kovoti su socialine atskirtimi. Ypač pabrėžiamas tvirtų demokratijos pagrindų ir teisinės valstybės bei pagarbos žmogaus teisėms poreikis. Visus šiuos klausimus konkrečiau spręs nuolatinis atitinkamų sričių pareigūnų komitetas ir reguliarių ministrų susitikimų dalyviai.

10. Asociacijos sutartys su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis

Asociacijos sutartis – (angl. association agreement, pranc. accords d’association, vok. Assoziierungsabkommen) – Europos sutartimi (Asociacija) nustatomi glaudžiausi ryšiai tarp ES ir trečiosios šalies, pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 310 straipsnį.

Minėtasis straipsnis skelbia, kad „Bendrija su viena ar keliomis valstybėmis ar tarptautinėmis organizacijomis gali sudaryti susitarimus, įsteigiančius asociaciją, apimančią abipuses teises ir pareigas, bendrus veiksmus ir bendrą procedūrą. Kaip matyti, čia nėra apibrėžtas tokių sutarčių turinys. Jų sudarymo praktika parodė, kad, palyginti su kitomis ES sutartimis, jos yra plačiausios apimties ir jomis atitinkamai nustatomi glaudžiausi ryšiai tarp ES ir kitos šalies. Dėl šių sutarčių derasi Komisija, kuri gauna Tarybos mandatą. Kad pasirašyta sutartis įsigaliotų, reikalingas Europos Parlamento pritarimas.

Kitaip tariant, tai yra sutartis tarp Europos Sąjungos ir valstybės, kuri dar nėra Europos Sąjungos narė. Asociacijos sutartys turi didelę įtaką šių valstybių piliečiams migracijos teisėms. ES Sutarčių sudarymas yra pasiruošimas ES plėtrai .Valstybėms pasirašančioms šią sutartį galima sakyti, pirmas žingsnis

i Europos Sąjunga. Sutartys skatina artimus politinius santykius tarp šių šalių, o tai įtakoja prekybos ir ekonomikos plėtra.

Pagal asociacijos sutarčių sudarymo tikslą galima išskirti du jų tipus:

1) plėtros asociacijos sutartys;

2) pasirengimo narystei asociacijos sutartys.

Plėtros asociacijos sutarčių, sudarytų su Magrebo (Alžyras, Marokas, Tunisas) ir Mašreko (Egiptas, Jordanija, Libanas, Sirija) šalimis, taip pat su besivystančiomis Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno valstybėmis, tikslas – paskatinti šių šalių plėtrą.

Antrajai grupei priklauso sutartys, kuriuose paminėta asocijuotųjų valstybių narystės ES perspektyva, todėl pagrindinis jų tikslas yyra padėti toms valstybėms tinkamai pasirengti narystei. Tokios sutartys buvo sudarytos su per antrąjį ir trečiąjį EB išplėtimą įstojusiomis Austrija, Graikija, Ispanija, Portugalija, Suomija, Švedija. Jos buvo pasirašytos ir su Kipru, Malta bei Turkija. Šiam tipui taip pat priklauso Europos ekonominės erdvės susitarimas, pasirašytas su valstybėmis, priklausiusiomis EFTA. Vėliau dalis šių valstybių, būtent Austrija, Suomija ir Švedija, tapo ES narėmis. Pagaliau šiai sutarčių grupei priklauso ir Europos sutartys, pasirašytos su dešimčia Vidurio ir Rytų Europos valstybių, tarp kurių yra i LLietuva

Asociacijos sutarčių turinį paprastai sudaro laisvosios prekybos sutarties nuostatos, papildytos nuostatomis, reglamentuojančiomis bendradarbiavimą beveik visose visiškai ar dalinei Bendrijų kompetencijai priklausančiose srityse. Jos įsteigia bendras institucijas, atsakingas už sutarties vykdymo priežiūrą: asociacijos tarybą, asociacijos komitetą ir parlamentinį komitetą.

1990 m. bbalandžio mėn. Europinė Taryba nusprendė sukurti naują asociacijos sutarčių tipą bei įpareigojo Europos Komisiją parengti tokios sutarties projektą. 1990 m. rugpjūčio mėn. ši pateikė laisvosios prekybos sutarties, numatančios sustiprinto politinio dialogo formas ir techninę bei finansinę pagalbą, projektą.

Europos sutarties dalys:

1. Numatoma laipsniškai panaikinti muitus ir kvotas pramoninėms prekėms.

2. Numatomas darbuotojų, legaliai dirbančių ES, lygiateisiškumas.

3. Įtvirtinama įmonių steigimo laisvė, nuostatos, reguliuojančios paslaugų teikimą ir kapitalo judėjimą, nuostatos, numatančios teisės derinimą su ES teisės normomis.

4. Įtvirtina bendradarbiavimą įvairiose srityse ir numato galimą finansinę pagalbą.

Nuo 1993 m. Europos sutartis ES pradėjo laikyti ne ilgalaike alternatyva narystei, bet priemone jai pasiekti. Europos sutartys tapo vieninteliu keliu ES narystės link.

Asociacijos Sutartys labiausiai padeda tokiom Europos šalims, kaip Lenkija ir Vengrija (kuriu Asociacijos Sutartis įsigalėjo 1 Vasario 1994), Bulgarija, ČČekija, Rumunija ir Slovakija (įsigalėjo 1 Vasario 1995) taip pat Lietuva, Latvija, Estija ir Slovėnija (įsigalėjo 31 Gruodžio 1999).

Sutartys su daugeliu šalių dar tik ruošiamos. Šiuo metu ruošiamos sutartys su Rusija, Makedonija ir Kroatija.

Sutartimi gali naudotis visų anksčiau paminėtų Centrinės ir Rytų Europos šalių piliečiai, turintys teisę įsikurti Didžiojoje Britanijoje, sukurdami savo verslą arba tapdami partneriu. (Reikia pastebėti, kad Slovėnijos piliečiai gali įsikurti Didžiojoje Britanijoje tik verslo įkūrimo atveju).

10.1 Asociacijos sutartis (įskaitant dvišalę prekybą)

Asociacijos sutartys iš pradžių bbuvo sutartys tarp Europos Sąjungos ir Europos valstybių, numačiusių ateityje tapti ES narėmis. Tokie susitarimai su Rytų Europos valstybėmis, pasirašyti po 1991 m., yra žinomi kaip Europos sutartys. Europos (asociacijos) sutartys sukuria prekybos tarp ES ir valstybių kandidačių pagrindą ir yra skirtos panaikinti prekybos kliūtis. Europos (asociacijos) sutartis su Lietuva buvo pasirašyta 1995 m. birželio 12 d. ir įsigaliojo 1998 m. vasario 1 d. Europos sutartis pakeitė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį. Laisvosios prekybos ir su prekyba susijusių reikalų sutartis tapo Europos sutarties dalimi. Europos sutartis pripažino Lietuvos siekį tapti ES nare ir sudarė sąlygas Lietuvai dalyvauti įgyvendinant valstybių kandidačių pasirengimo narystei strategiją. Sutartis taip pat nustatė taisykles, pagal kurias liberalizuojamas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas, taip pat užtikrinamas bendradarbiavimas teisės aktų derinimo, finansų, aplinkos apsaugos, kultūros ir kitose srityse.

Komisijos 2002 m. reguliariojoje ataskaitoje pažymima, kad Lietuva tinkamai įgyvendino Europos sutartį ir prisidėjo prie sklandžios įvairių ES institucijų veiklos.

Sėkminga derybų pabaiga ir ypač Lietuvai palanki paskutinioji 2003 m. Komisijos „Išsamusis Lietuvos pasirengimo narystei vertinimo pranešimas“ pažymi, kad Lietuva aktyviai tęsia pradėtas reformas ir užtikrina jų progresą.

Komisijos paskutinėje, 2002 m. reguliariojoje ataskaitoje pažymima, kad Lietuva tinkamai įgyvendino Europos sutartį ir prisidėjo prie sklandžios įvairių jungtinių institucijų vveiklos.

Lietuvos prekyba su ES nuolat didėja. 2002 m. Lietuvos eksportas į ES sudarė 48,4 proc. (1996 m. sudarė 39,8 proc., t.y. padidėjo 47 proc.) bendro Lietuvos eksporto, kas sudarė 12714,4 mln. Lt. Iš ES importuota prekių ir paslaugų už 12714,4 mln. Lt, kas sudarė 44,5 proc. bendro importo (1996 m. – tik 39,8 proc., padidėjo11,8 proc.). Per tą patį laikotarpį ES eksportas į Lietuvą sudarė 0,27 proc. bendro ES eksporto ir importas iš Lietuvos – 0,21 proc. bendro ES importo.

Pagal prekybos sritis didžiausią ES eksporto į Lietuvą dalį sudaro mašinos ir elektros prekės. Tekstilė ir chemijos produktai sudaro didžiausią ES importo iš Lietuvos dalį. Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Švedija yra stambiausios Lietuvos prekybos partnerės tarp ES šalių.

Prie Europos sutarties pridėtas Protokolas dėl pramonės gaminių atitikties įvertinimo ir pripažinimo (PECA) buvo parafuotas 2001 m. liepos mėn. Tokie protokolai yra abipusio pripažinimo susitarimai, pagrįsti acquis įgyvendinimu. Šiuo metu Europos sutarties institucijų lygmeniu vykstančiose diskusijose siekiama pažangos tokiose srityse, kaip intelektinės nuosavybės teisių apsauga, žemės ūkio pertvarkymas, energetikos ūkio pertvarkymas ir, steigiant atitinkamas administracines struktūras, finansų kontrolės bei regioninės politikos srityse. Santykiuose tarp Lietuvos ir ES nėra jokių didesnių prekybos problemų.

11. Europos Ekonominė Erdvė ir Europos Laisvosios Prekybos Asociacija

11.1 Europos Ekonominė Erdvė

Europos EEkonominė Erdvė (angl. European Economic Area, pranc. Escape economique europeen, vok. Europäischer Wirtschaftsraum) – laisvosios prekybos zona Europoje, apimanti 18 valstybių ir apie 380 mln. žmonių. Europos ekonominė erdvė (EEE), įkurta Europos Bendrijos ir EFTA (Europos laisvosios prekybos asociacija) susitarimu, išplėtė EB vidaus rinką į EFTA šalis (išskyrus Šveicariją), kurios susitarimui priklausančiose srityse suderino savo įstatymus su EB teise. EEE susitarimas buvo pasirašytas 1992 m. gegužės 2 d. Oporto mieste (Portugalija), įsigaliojo 1994 m. sausio 1 d. Lichtenšteinas (dėl muitų sąjungos su Šveicarija) EEE nariu tapo vėliau, 1995 m. gegužės 1 d.

Glaudūs abiejų grupuočių ryšiai užsimezgė 1972 m., kai EB ir EFTA šalys pasirašė susitarimus dėl laisvosios prekybos pramonės produkcijai. Europos Bendrijoje kuriant vidaus rinką atsirado poreikis iš naujo apibrėžti tarpusavio santykius atsižvelgiant ir į kitus ekonominių ryšių aspektus. 1984 m. pasirašius Liuksemburgo deklaraciją prasidėjo intensyvesnio bendradarbiavimo etapas, kuris baigėsi EEE susitarimo pasirašymu.

Europos ekonominės erdvės susitarimas (toliau – EEE susitarimas), įsigaliojęs EEE susitarimas, ES bendrąją rinką išplėtė į tris iš keturių Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) šalių, t.y. Norvegiją, Islandiją ir Lichtenšteiną. Šveicarija, ketvirtoji ELPA narė, nepriklauso EEE ir ryšius su ES plėtoja dvišalių sutarčių pagrindu. Pagal EEE susitarimą 25 ES valstybės ir 3 ELPA šalys (Islandija, Lichtenšteinas ir

Norvegija) sudaro bendrąją rinką, kurioje galioja tos pačios pagrindinės taisyklės (Acquis Communautaire), apimančios taip vadinamas keturias pagrindines laisves (laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą) bei konkurencijos taisykles.Buvo nustatytos bendros valstybės paramos pramonei ir viešojo pirkimo taisyklės, bendri gaminių standartai ir dokumentacija, tvirtinimo ir inspekcijos procedūros, įtvirtinta teisė laisvai steigti įmones, visoje EEE teritorijoje suderinta įmonių teisė.EFTA šalys įgijo galimybę dalyvauti EB aplinkosaugos, smulkaus ir vidutinio verslo, švietimo, mokslinių tyrimų, vartotojų reikalų ir socialinėse programose. Susitarimas garantavo abipusį diplomų ir pprofesinės kvalifikacijos pripažinimą. EEE šalių piliečiai įgijo teisę visoje EEE teritorijoje dirbti, apsigyventi su šeima ir naudotis socialinėmis garantijomis. Nors susitarimas ir neapima bendrosios žemės ūkio ir žvejybos politikos, ji prekybai šiuose sektoriuose pagaminta produkcija suteikė didesnes galimybes nei įprasta laisvosios prekybos sutartims. Daugeliui žuvies, žemės ūkio ir kitų maisto produktų kategorijų muito mokesčiai buvo panaikinti arba gerokai sumažinti.

Pagal sukurtą bendrą sprendimų priėmimo sistemą EEE reguliuojantys teisės aktai priimami bendru EFTA ir EB susitarimu. EFTA ir EB bendradarbiavimui įgyvendinti bbuvo įkurtos bendros EEE institucijos. EEE Taryba renkasi ministrų lygiui ir nustato politines bendradarbiavimo gaires. Ją sudaro po vieną atstovą iš kiekvienos valstybės bei Europos Komisijos. Visi su EEE susiję sprendimai Taryboje priimami visais balsais. Naujas EEE taisykles pagal savo kkompetenciją priima ir ginčytinus klausimus sprendžia Jungtinis komitetas, kurį sudaro EB, EFTA ir Komisijos vyresnieji pareigūnai. Jungtinis parlamentinis komitetas – patariamasis organas, sudarytas iš Europos Parlamento ir nacionalinių EFTA šalių parlamentų atstovų. Konsultacinį komitetą sudaro Europos Sąjungos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto bei EFTA Konsultacinio komiteto nariai.

Siekiant užtikrinti, kad EFTA šalys vykdytų EEE susitarimo įsipareigojimus, ir apsaugoti jų interesus , EFTA buvo įkurti specialūs Nuolatinis komitetas, Peržiūros komitetas (Briuselyje) ir atskiras EFTA teismas.

2002 m. gruodžio 18 d. Lietuva oficialiai kreipėsi į EEE Tarybą dėl prisijungimo prie EEE susitarimo. Derybose dėl Lietuvos prisijungimo prie EEE susitarimo buvo išskirti keturi pagrindiniai klausimai: pereinamieji laikotarpiai, prekyba žuvimi, finansinis instrumentas ir žemės ūkio kvotos. EEE ELPA valstybės nereikalavo jokių kitų pereinamųjų laikotarpių nei ssusiderėti Stojimo sutartyje. Prekybos žuvimi srityje susitarta dėl tarifinių kvotų su nuliniu muito tarifu žuviai ir žuvies produktams, importuojamiems į ES iš Norvegijos ir Islandijos. Norvegija skyrė tarifines kvotas uogų, obuolių sulčių, sėklinių rugių ir gyvūnų maisto importui. Vienas aktualiausių klausimų yra finansinis instrumentas. Pagal daugiašalį finansinį instrumentą EEE ELPA valstybės skirs 600 mln. eurų 2004-2009 m. įvairių programų finansavimui naujose ES valstybėse, taip pat Graikijoje, Ispanijoje bei Portugalijoje. Lietuvai atiteks 4.5% minėtų lėšų, t.y. apie 5.4 mln. eurų kasmet. TTaip pat numatytas ir dvišalis finansinis instrumentas, pagal kurį Norvegija skirs 567 mln. eurų 2004-2009 m. įvairioms programoms finansuoti naujosiose ES šalyse. Iš šio fondo Lietuvai teks 7.1% visų lėšų, t.y. apie 8 mln. eurų kasmet. Iš viso Lietuva gaus apie 13.4 mln. eurų paramos per metus, kuriuos numatyta panaudoti aplinkos apsaugos, Šengeno acquis ir teisėtvarkos, regioninės politikos, darnaus vystymosi, Europos kultūrinio paveldo, žmogiškųjų resursų, sveikatos bei vaiko priežiūros srityse.

2003 m. spalio 14 d. Liuksemburge buvo priimtas Susitarimas dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Vengrijos Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos dalyvavimo EEE.

11.2 Europos Laisvosios Prekybos Asociacija

EFTA (angl. Europen Free Trade Association santrumpa) – Europos laisvosios prekybos asociacija, įkurta 1960 m. sausio 4 d. Stokholme. EFTA susitarimą, kuris įsigaliojo 1960 m. gegužės 3 d., pasirašė Austrija, Danija, Didžioji Britanija, Norvegija, Portugalija, Švedija ir Šveicarija, 1970 m. prisijungė Islandija, 1985 m. – Suomija, 1991 m. – Lichtenšteinas (muitų sąjunga su Šveicarija). Dauguma EFTA valstybių įstojus į Europos Bendriją (1973 m. – Danija, Didžioji Britanija, 1986 m. – Portugalija, 1995 m. – Austrija, Švedija), šiuo metu EFTA narės yra keturios valstybės – Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija ir Šveicarija.

EFTA buvo įkurta DDidžiosios Britanijos ir Skandinavijos valstybių iniciatyva kaip savotiška atsvara viršvalstybinėms Europos Bendrijos aspiracijoms ir apsiribojo tarpvyriausybiniu valstybių bendradarbiavimu, nesiekė savo narių politinės integracijos. Pagrindinis asociacijos tikslas – liberalizuoti tarpusavio prekybą pramonės prekėms, prisidėti prie visos Europos rinkos kūrimo ir skatinti prekybą pasaulyje. Šalys susitarė panaikinti importo muitus ir kiekybinius apribojimus, numatė svarbias apsaugos ir antidempingo priemones.

1972 m. EFTA šalys pasirašė su Europos Bendrija laisvosios prekybos sutartis, numačiusias nuo 1977 m. panaikinti tarpusavio importo mokesčius. Kadangi plėtojant EB vidaus rinkai EFTA šalių laisvosios prekybos sutartys neapėmė visų santykių su EB aspektų, 1992 m. Oporte (Portugalija) abi organizacijos pasirašė Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimą, įsigaliojusį 1994 m. (be Šveicarijos, kurios gyventojai referendume nepritarė narystei EEE).

Šiuo metu pagrindinės EFTA veiklos sritys yra EEE susitarimo įgyvendinimas, santykiai su trečiosiomis šalimis ir Stokholmo susitarimu grindžiami EFTA šalių ryšiai. Aukščiausias EFTA organas – Taryba, kuri paprastai renkasi du kartus per mėnesį nuolatinių delegacijų prie EFTA lygiu ir dukart per metus – ministrų lygiu. Taryba priima svarbiausius sprendimus dėl EFTA veiklos, taip pat svarsto administracinius ir biudžeto klausimus. Kiekvienas Tarybos narys turi vieną balsą, tačiau paprastai sprendimai priimami bendru susitarimu.

Tarybai pavaldūs specialius klausimus nagrinėjantys komitetai: Ekonomikos, muitų ir prekių kilmės, Techninių prekybos kliūčių, Prekybos eekspertų, Biudžeto. Auditą atlieka Auditorių valdyba. Konsultacijų komitetas yra EFTA šalių pramonės ir darbininkų atstovų diskusijų forumas, Parlamento narių komitete posėdžiauja EFTA šalių parlamentai, o laisvosios prekybos su trečiomis šalimis sutarčių klausimus nagrinėja Santykių su trečiosiomis šalimis komitetas. EFTA sekretoriai yra Ženevoje (organizacijos vidaus reikalams ir ryšiams su trečiosiomis šalimis), Briuselyje (EEE reikalams) ir Liuksemburge (koordinuoja bendradarbiavimą su Eurostatu).

XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje sparčiai plėtojosi EFTA ryšiai su Vidurio ir Rytų Europos bei Viduržemio jūros regiono valstybėmis, su kuriomis buvo pasirašyta 14 laisvosios prekybos sutarčių. 1991 m. gruodžio 10 d. Ženevoje EFTA ir Baltijos valstybės pasirašė deklaracijas dėl bendradarbiavimo, o 1995 m. gruodžio 7 d. Cermate (Šveicarija) – dvišalės laisvosios prekybos sutartis (su Estija ir Latvija įsigaliojo 1996 m., su Lietuva – 1997m. sausio 1 d.). Reguliariai rengiami bendri jungtinių EFTA ir kiekvienos Baltijos valstybės komitetų posėdžiai.

12. Užsienio prekybos rėžimo pasikeitimas Lietuvai įstojus į ES

Lietuva, tapdama ES nare, tapo ir muitų sąjungos, pradėjusios veikti Europos bendrijose 1968 metų liepos 1 dieną, nare. Tai reiškia, kad prekybai ES vidaus rinkoje ir prekybai su trečiosiomis (ne ES) šalimis Lietuvai bus taikomos tos pačios sąlygos kaip ir kitoms ES valstybėms narėms. LR Ūkio ministerijos tyrimai rodo, kad prekyboje su pagrindinėmis Lietuvos partnerėmis –

ne ES narėmis (Rusija, JAV, Ukraina, Baltarusija, Japonija, Kinija ir Kazachija) didesnės įtakos Lietuvos narystė ES turės pramonės prekių importui iš šių šalių. Pagrindinė priežastis – didesni ES taikomi importo muitai.

ES pagrindinis prekybos reguliavimo instrumentas – Bendrasis muitų tarifas, nustatomas visai Bendrijai centralizuotai. Tačiau kiekviena ES valstybė narė gali kreiptis ir prireikus prašyti išimčių. Muitų išimtys gali būti taikomos dėl prekės galutinio panaudojimo, dėl viešųjų poreikių įgyvendinimo skatinimo, išimtys atskirai nacionalinei teritorijai.

Lietuvai pradėjus taikyti ES užsienio prekybos politiką, svarbu žžinoti išimčių taikymo galimybes ir procedūras. Muitų suspendavimas (laikinas netaikymas) gali būti taikomas neribojant importuojamų prekių kiekio, ribojant prekių kiekį (kvotavimas) ir iš dalies ribojant.

Valstybė narė turi galimybių pasinaudoti kvotomis, jei Bendrijos muitai, nustatyti importui, nepalankiai veikia šalies ekonomiką ir daro neigiamą įtaką šalies gamintojams. Norint gauti išimtį, reikia pateikti prašymą pagal tam tikras apibrėžtas procedūras. Tarifinės kvotos skirstomos pagal “pirmumo” principą – “pirmas atėjai – pirmas ir gavai”. “Jautrioms” pramonės prekių grupėms – tekstilei bei jos gaminiams ir pplienui bei jo dirbiniams – įvežti iš tam tikrų valstybių kvotos nustatytos remiantis atitinkamais Tarybos reglamentais ir Komisijos sprendimais.

Be to, nuo narystės datos Lietuva gali naudotis ir kitomis preferencijomis, suteiktomis pagal ES prekybos sutartis su trečiosiomis šalimis. Laisvosios prekybos sąlygomis ggalime prekiauti su Izraeliu, Farerų salomis, Meksika. Kur kas palankesnės prekybos sąlygos yra su Viduržemio jūros bei Balkanų regiono šalimis, ateityje tokių šalių daugės.

Lietuvos narystė ES – tai ne vien įsipareigojimai, kuriuos turime vykdyti, bet kartu ir naujos galimybės įtvirtinti pozicijas tradicinėse bei ieškoti partnerių naujose rinkose.

IŠVADOS

▪ Europos Sąjungos Bendrąją prekybos politiką galima laikyti viena iš nedaugelio sričių, kurių kompetencija visiškai perduota Bendrijos institucijoms;

▪ EK užsiima nuolatiniu prekybos politikos administravimu ir taiko įvairius prekybos politikos instrumentus;

▪ Galima teigti, kad laisvosios prekybos sutartis tarp Lietuvos ir Europos bendrijų buvo vienas iš svarbiausių veiksnių, padėjusių Lietuvos eksportuotojams patekti į ES rinką;

▪ Lietuvos verslininkams atsivėrė naujos galimybės ne tik ES rinkoje, bet ir kai kurių trečiųjų šalių, su kuriomis ES yra pasirašiusi llaisvosios prekybos sutartis, rinkose;

▪ Palaikydama dvišalius santykius ES taiko vienpuses muitų lengvatas bei palankesnes sutartines sąlygas mažiausiai išsivysčiusioms šalims

▪ Europos Sąjunga jau yra pasirašiusi ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo sutartis su keletu Viduržemio, Lotynų Amerikos, Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalių ar šalių grupių. Laikui bėgant šios sutartys sudarys laisvųjų prekybos zonų pagrindą.

▪ Europos Sąjungos vykdomos plėtros politikos pagrindą sudaro Kotonu sutartis, reglamentuojanti ES ryšius su Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalimis (AKR). Tai ambicingiausia ir išsamiausia besivystančių ir iišsivysčiusių šalių pasirašyta sutartis.

LITERATŪRA

1. S.Kolyta, A.Masandukaitė ir kt. Verslo Europos Sąjungos bendrojoje rinkoje vadovas V., 2002

2. Europos Sąjunga. Steigimo dokumentų rinktinė V., 1998

3. Lietuvos Respublikos Muitų tarifų įstatymas 1998m. vasario 19d. Nr. VIII-633

4. A.Ribokas, D.Vaitkevičius Prekybos režimo pokyčių, Lietuvai tapus ES nare, įtakos analizė ir įvertinimas V., 2001

5. R.Martikonis, ES Enciklopedinis žinynas V., 1999

6. G.Vitkus Europos Sàjunga Enciklopedinis þinynas V., 2002

7. J.Jurkynas, G.Jurkynienë ir kt. Lietuvos kelias á Europos Sàjungà ir

NATO K.,2004

8. W.Cairns Europos Sàjungos teisës ávadas V., 1999

http://europa.eu.int/comm/index_en.htm

http://www.urm.lt

http://www.cust.lt

http://www.ekm.lt

http://www.lrs.lt

http://www.euro.lt

http://www.eudel.lt

http://www.ukmin.lt

http://www.tdd.lt

http://verslas.banga.lt

http://www.euroverslas.lt

www.geocities.com

http://www.lrinka.lt