Centrinio banko vaidmuo ekonomikoje
Įvadas
Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos
institucijų, kuri palaiko finansų sistemos veikimą ir kontroliuoja pinigų
pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei
vertybinių popierių dileriais, palaikant savo vykdoma politika. Nors taip
ir vadinami, centriniai bankai nėra bankai ta prasme, kaip komerciniai
bankai. Jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią
komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą ir panašiai.
Centriniai bankai, nors formaliai būtų ir privačių akcininkų nuosavybė,
atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.
Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų –
lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos
bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai
sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Sunku
pasakyti, kada jis šiame evoliucijos procese nustojo buvęs komerciniu ir
tapo centriniu banku. Kitaip negu Anglijos bankas, daugelis centrinių bankų
ne išsirutuliojo evoliucijos būdu, bet, kaip Federalinė rezervų sistema,
gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Tokie centriniai bankai iš
tikrųjų nuo pat pradžių yra valdomi vyriausybės, nors gali, kaip ir
Federalinė rezervų sistema, turėti ir pprivačių akcininkų. Kai bankas veikia
kaip centrinis bankas, tai yra savo veiksmus nustato labiau remdamasis
visuomenės, o ne akcininkų interesais, jis veikia kaip visuomeninė
institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo
aukštuosius pareigūnus.
Centriniai bankai nėra bankai įprastine reikšme: jie yra
institucijos, kkurių uždaviniai yra rūpintis pinigų kiekio valdymu, užkirsti
kelią finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams kritiniu
atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius. Centriniai bankai teikia
tokias paslaugas, kaip rezervų laikymas ir čekių kliringas bankams, taip
pat veikia kaip vyriausybės bankai, atliekantys tokią funkciją, kaip
valiutos leidimas. Centriniai bankai gali sukurti rezervų bankų sistemai.
Darbo aktualumas tas, kad besikeičiantis centrinio banko vaidmuo
turi didžiulę reikšmę ekonomikai.
Problema – daugybė problemų šalies ekonomikoje.
Referato tikslai:
1. Išsiaiškinti centrinio banko vaidmenį ekonomikoje.
2. Išanalizuoti centrinio banko tikslus ir funkcijas.
3. Susipažinti su Lietuvos bei kitų šalių centriniais bankais.
1. CENTRINIO BANKO TIKSLAI IR FUNKCIJOS
1. Pinigų pasiūlos kontrolė
Dvi svarbiausios centrinio banko funkcijos yra pinigų kiekio ir
palūkanų normos kontrolė; Tikslas — užkirsti kelią didelio mąsto bankų
bankrotams. Be šių, jie tturi dar ir įprastinių funkcijų.
XIX amžiaus britų ekonomistas ir žurnalistas finansų klausimais
Volteris Badžetas (Walter Bagehot) rašė: „Pinigai savęs nevaldo“.
Kiekvienas komercinis bankas, įsigijęs rezervų, didina indėlius ir jeigu
nebūtų tam tikro kontrolės mechanizmo, rezervų apimtis, indėliai ir
pagaliau pinigų kiekis galėtų didėti be galo. Vienas iš indėlių didėjimų
kontrolės būdų yra reikalavimas, kad bankai būtų pajėgūs padengti priimtus
indėlius kokiomis nors vertybėmis, pavyzdžiui, auksu. Antras būdas yra
įkurti centrinį banką, kuris būtų atsakingas už rezervų laikymą ir indėlių
bei pinigų pasiūlos priimtiną augimą. Tačiau centriniai bankai ne visada
sėkmingai nustato teisingą pinigų kiekio didėjimo normą.
Centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS),
atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra
pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė,
naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir
kitas svarbias vertės išsaugojimo ir panašias funkcijas. Pinigai yra
finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų
savininkui.
Jai apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą
sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir
įsakomieji indėliai. Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume, kaip vertės
išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima
laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose
bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų
sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir
centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.
Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje
Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų
grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės
institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į
tarptautinę valiutų rinką. Pinigų pasiūlos kontrolė yra labai svarbi todėl,
kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos
pakitimais. Tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų
augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.
Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė
banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų
piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra
artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų
pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir
teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų
mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms
vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės
reguliatoriai ir saugotojai. Taigi FRS nuolatos veikia šalies vidaus
finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje ir laikas
nuo laiko įsiterpdama į užsienio valiutų rinkas.
2. Pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas
Tai pat labai svarbi centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo
rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi
pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo
sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis
ir aptikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios,
palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų
institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema
gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos
augimą ir didindamas nedarbą. Todėl centrinis bankas turi imtis ryžtingų
veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų
judėjimą tose rinkose.
Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams
vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos
likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau
nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui čia vėl įsikiša FRS. Tai gi
centrinis bankas gali keisti palūkanų normų dydį, kurią jam moka kiti
bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota
pinigų ir kapitalo rinkos būklė.
3. Paskutinis išteklių šaltinis
Dar viena svarbi centrinio banko funkcija — būti paskutiniu resursų
šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti
skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinamojo „diskonto
lango“ pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad
jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą
viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių
šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų
institucijoms.
4. Mokėjimų mechanizmo palaikymas ir tobulinimas
Yra dar vienas centrinio banko vaidmuo — mokėjimų mechanizmų veikimo
užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą
grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir
visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas
ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir
komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba
verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas
gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos,
ekonomikos augimas.
5. Bankų bankrotų kontrolė
Vienas pinigų pasiūlos kontrolės tikslų yra apsaugoti nuo bankų
bankrotų, ypač jei yra palyginti daug mažų bankų. Tačiau tai nereiškia, kad
centriniai bankai yra užkirtę kelią daugybei buvusių bankų bankrotų.
Centrinis bankas privalo veikti
kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju
(paskutinis kreditorius), tai yra kaip institucija, galinti ir norinti
teikti bankams paskolas krizės metu, kai kiti bankai negali arba nenori to
daryti. Centrinis bankas sugeba teikti paskolas tokiu metu, nes jis turi
galimybę sukaupti rezervus. Jungtinėse Amerikos Valstijose gynybos nuo
bankų bankrotų galimybę, žinoma, turi Federalinė indėlių draudimo
korporacija, bet Federalinė rezervų sistema paremia Federalinę indėlių
draudimo korporaciją, veikdama kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju.
Jei bakas yra ant bankroto ribos, Federalinė rezervų sistema gali jam
suteikti paskolą, kad palaikytų jo veiklą tol, kol Federalinė indėlių
draudimo korporacija galės prijungti jį prie kito banko arba kitaip
išspręsti jo likimą.
Veikti kaip paskutiniam skolintojui kritiniu atveju yra labai svarbi
centrinio banko funkcija. Potenciali finansinė panika kyla labai retai, tai
gi kai kas nors stebi kasdieninę centrinio banko veiklą, jo kaip paskutinio
skolintojo kritiniu atveju, funkcija atrodo nelabai svarbi. Tačiau
centrinis bankas privalo visada būti pasiruošęs veikti kaip paskutinis
skolintojas, net jei jam tektų laikinai atsisakyti kitų tikslų, pavyzdžiui,
kovos su infliacija.
6. Įprastinės funkcijos
Viena iš įprastinių centrinio banko funkcijų yra teikti komerciniams
bankams paslaugas. TTai gi jis, laikydamas didžiąją komercinių bankų rezervų
dalį, veikia kaip bankų bankas. Tie rezervai fiziškai neegzistuoja; tai yra
tik įrašai centrinio banko balanso pasyvų pusėje. Kadangi centrinis bankas
laiko komercinių bankų rezervus, jis dažnai atlieka bankų čekių kliringą.
Be paslaugų komerciniams bankams ccentrinis bankas teikia daug paslaugų
vyriausybei. Tai gi jis veikia kaip vyriausybės bankas. Vyriausybė turi
sąskaitą centriniame banke, išrašinėja tai sąskaitai čekius, o kai kuriuose
šalyse per bankų banką pardavinėja ir savo vertybinius popierius.
Kita paslaugų vyriausybei grupė atsiranda iš glaudžių centrinio banko
ryšių su komerciniais bankais. Centrinis bankas paprastai atlieka tam tikrų
komercinių bankų kontrolę. Pavyzdžiui, Federalinė rezervų sistema
kontroliuoja bankų susijungimus ir tikrina bankus Federalinės rezervų
sistemos narius.
Paprastai kai kuriuose silpnos ekonomikos šalyse centrinis bankas
teikia paskolas iždui. Beje nemažai centrinių bankų, pavyzdžiui, Anglijos
bankas, pradėjo savo veiklą kaip komerciniai bankai, teikdami paskolas
vyriausybei ir naudodamiesi tam tikromis privilegijomis. Teigiama, kad kai
centrinis bankas teikia paskolas iždui, gali kilti infliacija, nes
centrinis bankas tuo atveju leidžia naujus pinigus, o pinigų pasiūlos
padidėjimas dažnai ir sąlygoja infliaciją. Kad taip neatsitiktų, Jungtinėse
Amerikos VValstijose Federaliniai rezervų sistemai priešingai nei Anglijos
bankui, neleidžiama tiesiogiai skolinti iždui. Žinoma, ko neleidžiama
daryti atvirai, gali būti padaryta ne tiesiogiai, pasinaudojant visuomene
kaip tarpininku: iždas parduoda vertybinius popierius gyventojams, o
Federalinė rezervų sistema tiek pat vyriausybės vertybinių popierių iš
gyventojų superka.
2. CENTRINIO BANKO VEIKLOS ASPEKTAI
1. Centrinio banko ryšiai su vyriausybe
Vyriausybės ir centrinio banko ryšiai yra kompleksiški. Nors centrinis
bankas yra vyriausybės dalis, tam tikrais aspektais jis skiriasi nuo
likusios jos dalies. Paprastai centriniai bankai yra daug labiau
nepriklausomi nuo vyriausybės, negu tokios vyriausybės institucijos, kaip
iždo departamentas.
Centriniai bankai turi galią kurti rezervus. Nors centrinis bankas
privalo turėti aukso, pavyzdžiui, dvidešimt centų nuo kiekvieno išleisto
banknoto arba indėlio, komerciniams bankams jis gali sukurti tiek rezervų,
kiek nori. Juk rezervai susideda ne vien iš valiutos, bet ir iš keleto
įrašo centrinio banko sąskaitose. Taigi jeigu centrinis bankas nori, kad
bankai turėtų daugiau rezervų, jam pakanka pirkti iš jų vertybinius
popierius ir mokėti už juos padidinant sąskaitose jų rezervus.
2. Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai
Toliau nagrinėjant kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę vidaus
ekonomikos būklę yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi
šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos
būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žiūrėti į 2.2.1.
schemą):
1. Kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų
pakeitimus.
2. Pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus.
3. Operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių
popierių vertei taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto
vertę.
4. Visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo
sąlygų ateityje pasikeitimas. Nemaža būdų ir priemonių
leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų
normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir
augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių
kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. Jei centrinis
bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus,
tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo llėtėjimas
todėl, kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei
centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina
vertybinių popierių kainas, tai yra deda prie akcijų,
obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi
visuomenė, vertės mažėjimo.
1. Centrinio banko poveikio ekonomikai politikos įgyvendinimo būdas
|ŠALIES EKONOMINIAI TIKSLAI |
|Visiškas |Stabilių kainų |Tvarus ekonominis|Stabili mokėjimų |
|užimtumas |lygiai |augimas |balanso pozicija |
3. LIETUVOS BANKAS
1. Bankinių institucijų charakteristika
Skiriamos dvi pagrindinės bankų grupės: emisijos ir komerciniai
(universalūs ar specializuoti) bankai.
Centrinis emisijos bankas vykdo tokias pagrindines funkcijas:
– kontroliuoja pinigų apyvartą, atlieka jų emisiją;
– valdo aukso valiutinius rezervus;
– veikia kaip bankų atsiskaitymų ir rezervų centras;
– aptarnauja vyriausybės įsipareigojimų vykdymą;
– nustato bankų veiklos limitus, normatyvus, centrinio banko
oficialius kredito palūkanų procentus;
– atlieka bankininkystės mokslinius tyrinėjimus;
– nustato kreditinių finansinių institucijų veiklos pagrindus ir
principus, reglamentuojančius trumpalaikes ir ilgalaikes kredito
operacijas, piniginių atsiskaitymų dokumentus;
– kontroliuoja komercinių bankų veiklą;
– formuoja efektyvų šalies ekonominio reguliavimo piniginį
mechanizmą;
– atlieka bankų banko vaidmenį. Apibendrina centrinio banko vaidmenį
komercinių bankų atžvilgiu.
Paprastai emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu
atveju gali sutrikti pinigų ūkis. Emisijos bankas turi tokias stambias
pinigines lėšas, kokių neturi nė vienas kitas bankas, kadangi jo pasyvus
sudaro biudžeto lėšos ir grynieji apyvartiniai ppinigai. Tai sudaro realią
galimybę daryti įtaką kitų bankų veiklai. Visi bankai atlieka tarpusavio
atsiskaitymų operacijas per centrinį banką, jei reikia gauna jo kreditus,
jame saugomi komercinių bankų rezervai, jis vykdo bankų priežiūrą ir
kontrolę. Todėl centrinis emisijos bankas – Lietuvos bankas kitų komercinių
bankų požiūriu atlieka banko funkcijas, visi kiti bankai yra jo klientai ir
todėl jis yra vadinamas bankų banku.
2. Lietuvos banko istorija
Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio
pagrindinis tikslas – siekti
kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas
nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų. Visi
bankai yra pavaldūs Lietuvos bankui, t.y. šis turi reguliuoti jų veiklą.
Būtent per Lietuvos banką – centrinį banką – visi bankai susiję į
bankininkystės visumos sistemą.
Lietuvos bankas pradėjo veikti 1922 m. spalio mėn. 2 d., kai buvo
įvesta nacionalinė valiuta. 1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Steigiamasis
seimas priėmė „Piniginio vieneto įstatymą“, kuriame sakoma, kad Lietuvos
Respublikoje yra įvedamas aukso menometalizmas, t.y. pinigų sistema,
paremta auksu. Įstatymas patvirtino Lietuvos piniginio vieneto – lito
įvedimo sistemą, o jos įgyvendinimas pavedamas Lietuvos bankui. Litas turi
0,150462 gramo gryno aukso. Lietuvos piniginio vieneto įvedimo dieną
skelbia finansų, prekybos ir pramonės ministras, kuriam pavesta vykdyti šį
lito įstatymą. Tas pats įstatymas nustatė, kad esamieji apyvartoje Lietuvos
mokamieji ženklai – ostmarkės, ostrubliai, taip pat markės keičiami į litus
per
3 mėnesius nuo piniginio vieneto įvedimo dienos finansų, prekybos ir
pramonės ministro kiekvieną savaitę ar dažniaunustatomu kursu. Taigi įvedus
litą, visi aktai, dokumentai, skolų ir pasižadėjimų raštai, depozitai,
įvairios sutartys, apmokėjimai ir atsiskaitymai nuo šiol daromi litais.
Po kelių dienų, 1922 m. rugpjūčio 11 d., buvo patvirtintas Lietuvos
banko įstatymas. Nepraėjus nė mėnesiui, Lietuvos bankui oficialiai dar
nepradėjus veikti, jau buvo išleisti vadinamieji banknotai – litai.
Lietuvos banko pagrindinis kapitalas 12 mln. litų buvo sudarytas iš
120 tūkst. vardinių akcijų po 100 lt kiekviena. Be pagrindinio kapitalo
buvo sudaromas atsargos kapitalas, kuris skiriamas banko nuostoliams
padengti. Jis sudaromas iš 10 proc. metinio grynojo pelno ir papildomas
tol, kol bus lygus pusei pagrindinio kapitalo.
Lietuvos bankui įstatymo būdu buvo suteikta išimtinė teisė per 20 metų
nuo įsteigimo dienos spausdinti ir leisti apyvarton popierinius litus
(banknotus), o metalinius pinigus kalti turėjo teisę Valstybės iždas.
Lietuvos banko pagrindinės funkcijos buvo reguliuoti pinigų apyvartą
Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus šalyje ir užsienyje, įtvirtinti
pastovią bei patikimą pinigų sistemą ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir
prekybos plėtrą. Banknotai trečdaliu turėjo būti ppadengti auksu, likusioji
suma lengvai realizuojamomis vertybėmis ir buvo paskelbti teisėtais
valstybiniais mokamaisiais ženklais. Lietuvos bankas savo įstatymais,
nuostatais ir statuto dėsniais galėjo atlikinėti visas banko operacijas,
išskyrus hipotekos paskolų davimą ir dalyvavimą verslo įmonėse.
3. Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai ir funkcijos
Pagrindiniai Lietuvos bbanko uždaviniai yra:
• parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų
apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių
srityje;
• reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;
• valdyti pinigų ir emisijos politiką;
• nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.
Lietuvos bankas vykdo šias pagrindines funkcijas bei teises:
• leidžia į apyvartą respublikos pinigus;
• organizuoja nacionalinės valiutos pinigų ženklų gaminimą,
transportavimą ir saugojimą;
• nustato piniginių ženklų kupiūras, jų formą, skiriamuosius ir
mokumo požymius;
• susidėvėjusių ir sugadintų piniginių ženklų išėmimo iš
apyvartos bei pakeitimo tvarką;
• nustato užsienio valiutos naudojimo šalyje tvarką;
• saugo Lietuvos respublikos aukso ir kitų brangiųjų metalų
atsargas bei užsienio valiutos valstybinius rezervus;
• nustato nacionalinės valiutos keitimo į kitą valiutą sąlygas;
• perka ir parduoda aauksą, kitus brangiuosius metalus, užsienio
valiutą ir užsienio mokamuosius dokumentus;
• organizuoja bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymus;
• kartu su Finansų ministerija organizuoja kasinį valstybės
biudžeto vykdymą;
• nustato šalyje kasos operacijų, atsiskaitymų ir kreditavimo
operacijų tvarką;
• reguliuoja kreditų paklausą ir pasiūlą;
• kartu su Finansų ministerija organizuoja Lietuvos Respublikos
Vyriausybės išleidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų
pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą;
• atstovauja Lietuvos interesams kitų šalių centriniuose,
komerciniuose ir tarptautiniuose bankuose bei kitose
tarptautinėse kredito iinstitucijose;
• duoda leidimus steigti kredito įstaigas bei atšaukia juos
Lietuvos banko įstatymo numatytais atvejais;
• duoda leidimus steigti šalyje bendrus su užsienio bankus arba
jų skyrius, filialus bei atstovybes;
• teikia ir ima paskolas;
• leidžia visoms šalies kredito įstaigoms privalomus
normatyvinius aktus, reguliuojančius bankininkystę ir
kontroliuoja jų veiklą;
• konsultuoja šalies Vyriausybę ir teikia jai informaciją kredito
bei pinigų klausimais;
• negali būti šalies komercinių bankų pajininku arba akcininku;
• sudaro ir skelbia apžvalgas apie pinigų apyvartos ir bankų
veiklos Lietuvoje būklę.
4. Lietuvos banko valdyba
Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, jo
pavaduotojai ir ne mažiau kaip 3 valdybos nariai. Lietuvos banko valdybai
vadovauja jos pirmininkas, kurį 7 metams skiria Lietuvos Respublikos Seimas
Vyriausybės teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir
valdybos narius tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos banko
valdybos pirmininko teikimu taip pat 7 metams.
Lietuvos banko valdybos ir jo įstaigų bei organizacijų veiklą
revizuoja Lietuvos banko Revizijos skyrius. Revizijų skyriaus viršininką
skiria Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos banko pirmininko teikimu 7
metams.
Lietuvos banko kapitalą sudaro pagrindinis kapitalas ir iš pelno
kaupiamas bei kitas banko statute nurodytas kapitalas. Šį kapitalą Lietuvos
bankas valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal įstatymus ir savo statutą.
Pagrindinį kapitalą Lietuvos bankui skiria ir jo sumą nustato Lietuvos
respublikos Seimas. Lietuvos banko pelno paskirstymą reglamentuoja banko
statutas.
Lietuvos bankas gali būti likviduojamas Seimo nutarimu, kuriame
numatoma, kaip toliau turi būti naudojamas jo turtas. Taigi galime daryti
išvadą, kad Lietuvos centrinis bankas yra labai priklausomas nuo Lietuvos
respublikos Seimo, kadangi centriniai bankai yra vyriausybinės įstaigos,
nesirūpinančios savo pelno didinimu (maksimizavimu), nes jų tikslas –
rūpintis visa ekonomika.
5. Užsienio atsargų valdymas
Lietuvos centrinis bankas valdo užsienio atsargas už-tikrindamas lito
kurso reguliavimo sistemos patikimumą: Lietuvos banko išleisti į apyvartą
litai turi būti visiškai padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos
atsargomis. Lietuvos Respublikos (toliau LR) užsienio atsargas sudaro:
auksas, užsienio valiuta, turtas užsienio valiuta užsienyje, specialiosios
skolinimosi teisės (SST) ir atsargos Tarptautiniame valiutos fonde, kitos
visuotinai pripažįstamos užsienio atsargos.
Lietuvos banko valdyba, siekdama užtikrinti užsienio atsargų saugumą,
likvidumą ir pelningumą, nustato pagrindinius užsienio atsargų ir
investavimo principus, riziką ribojančius motyvus (ribodama kredito,
valiutų kursų ir palūkanų normų riziką), atsakomybę ir kompetencijos
pasidalijimą investuojant užsienio atsargas, sudarydamas sandorius su
užsienio ir tarptautinėmis finansų ir kredito institucijomis. Didžioji
dalis užsienio atsargų investuojama įsigyjant Ekonominio bendradarbiavimo
ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių centrinių vyriausybių, vyriausybinių
institucijų išleistus vertybinius popierius. Užsienio atsargos
investuojamos į terminuotuosius indėlius šių šalių komerciniuose bankuose.
Lietuvos bankas, investuodamas Lietuvos užsienio atsargas, vadovaujasi
susiklėsčiusia tarptautine centrinių bankų užsienio atsargų investavimo
praktika bei Lietuvos banko valdybos patvirtintomis taisyklėmis.
6. Pinigų politika
Svarbiausios pinigų politikos tikslas – siekti LR kainų stabilumo,
kuris įgyvendinamas įstatų nnustatyta tvarka pasirenkant bazinę valiutą ir
išlaikant fiksuotą lito kursą (žiūrėti 1.6.1. karikatūrą). Fiksuotas kursas
tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį
kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas
ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl kito susiėjimo su euru ne tik leis
pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins
integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.
Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia
fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas
litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į kitus bei Lietuvos
banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis
aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.
[pic]
3.6.1. karikatūra (Lito įtvirtinimas)
7. Iždo agento veikla
Lietuvos bankas, vykdydamas valstybės iždo agento funkcijas,
organizuoja Finansų ministerijos šalies viduje išleidžiamų LR Vyriausybės
vertybinių popierių (toliau VVP) pardavimo aukcionus, išpirkimus ir
palūkanų už juos išmokėjimus. Aukcionai vykdomi vadovaujantis Lietuvos
banko valdybos patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau LRV)
vertybinių popierių aukciono nuostatais.
Aukciono dalyviais gali būti Lietuvos banko valdybos patvirtintuose
reikalavimuose LRV vertybinių popierių aukcionų dalyviams išdėstytus
reikalavimus ir kriterijus atitinkantys ir su Lietuvos banku sudarę
aukciono dalyvio sutartį:
– LR komerciniai bankai ir užsienio bankų filialai (skyriai)
veikiantys LR;
– LR finansų maklerio įmonės, turinčios vertybinių popierių komisijos
suteiktą „A“ kategoriją;
– Užsienio šalių finansų ir kredito įstaigos.
Galima teigti, kad
kredito įstaigų priežiūros tikslas – stebėti ar
kredito įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų nustatytus,
bei Tarptautinių apskaitos standartų ir Bazelio komiteto sprendimų
rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.
8. Atsiskaitomybė ir informavimas apie veiklą
Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš
visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie
savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų
atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir antrą
šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio
ir finansinių sektorių funkcionavimo ppatikimumą.
Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas
skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat
viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje
pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų
vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų
priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies
makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose
analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.
Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius,
kuriuose pateikiama ne tik apie savo veiklą ir platus spektras finansinės
bei makroekonominės informacijos.
Laikymasis principo, kad tokia informacija – turi būti skelbiama
periodiškai ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie
tarptautinių ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs
prie tarptautinių Duomenų platinimo specialiųjų standartų ir užtikrina jų
taikymą LLietuvoje. Taip pat Lietuvos bankas du kartus per metus informuoja
Lietuvos Respublikos Seimą apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.
4. UŽSIENIO ŠALIŲ CENTRINIAI BANKAI
1. Vokietijos centrinis bankas
Remiantis JAV Federaline rezervų sistema, 1948 metais Frankfurte buvo
sukurta centrinių bankų dvikopė sistema, įsteigiant Vokietijos žemių banką.
Vokietijos federacinis bankas (toliau FTB) žinomas kaip labiausiai
nepriklausomas centrinis bankas pasaulyje. Kartu jis privalo palaikyti
bendrąją vyriausybės ekonominę politiką, jei ji neprieštarauja banko
pagrindiniams tikslams. Taip pat FTB įstatymas įpareigoja Federalinį banką
konsultuoti vyriausybę svarbiais pinigų, rinkos, kredito ir atsiskaitymų
klausimais ir jai pareikalavus suteikti reikalingos informacijos.
Vyriausybės nariai patariamojo balso teise gali dalyvauti žemių centrinių
bankų tarybos posėdžiuose; įstatymas suteikia vyriausybės nariams teisę
reikalauti atidėti sprendimo tam tikru klausimu priėmimą iki dviejų
savaičių.
Žemių centriniai bankai teisiškai ir praktiškai buvo gana
nepriklausomi, ir būtent jiems priklausė Vokietijos žžemių banko pagrindinis
kapitalas. Pastarojo kompetencijai priklausė pinigų emisija, žemių
centrinių bankų veiklos koordinavimas, kiti valstybinės reikšmės klausimai.
Naujai sistemai ėmė vadovauti Vokietijos žemių banko įkurta Centrinių
bankų taryba. Taip Vokietijos žemių bankas gana greitai išsikovojo
Vokietijos centrinio banko vardą.
Vokietijos federalinio banko aukščiausiasis valdymo organas –
centrinių bankų taryba, į kurią įeina direktorių taryba ir žemių centrinių
bankų prezidentai. Tai reiškia, kad bankininkystės įstatymai garantuoja
visų šalies ekonominių regionų atstovavimą aukščiausiajame Vokietijos
federalinio banko organe, o šis organas sprendimus daugiausia priima
paprastąja balsų dauguma. Taigi galima teigti, kad centrinių bankų tarybos
sprendimai negali neatsižvelgti į regionų interesus.
2. Prancūzijos centrinis bankas
Pagrindinis vaidmuo tarp bankų sistemos valdymo organų priklauso
Prancūzijos centriniam bankui – įtakingiausiam aukščiausiojo sistemos lygio
valdymo subjektui. Tokią centrinio banko padėtį pirmiausia nulemia
Prancūzijos bankininkystės įstatymų suteikti įgaliojimai.
Pagal įstatymą Prancūzijos centrinio banko kompetencijai priklauso:
svarbiausių šalies pinigų politikos nustatymas ir įgyvendinimas; banknotų
emisija; tikslios ir patikimos bankų bei kitų ūkio subjektų vidaus ir
užsienio atsiskaitymų sistemos darbo organizavimas; bankų ir informacijos
sistemos išvystymas.
Prancūzijos centrinio banko pagrindinis vaidmuo tarp aukščiausiojo
bankų subjektų pasireiškia tuo kad banko valdytojas, remdamasis įstatymu,
įeina į visų bankų sistemos valdymo organų sudėtį.
Vykdomoji valdžia tiesiogiai dalyvauja bankų sistemos valdymo organų
darbe, centrinis bankas įstatymo numatytose ribose išsaugo savo
savarankiškumą nuo valstybės vykdomosios valdžios organų. Be to, įstatymai
griežtai draudžia centrinio banko vadovybei gauti kokius nors nurodymus iš
vyriausybės tais klausimais, kurie priklauso banko kompetencijai. Centrinio
banko vadovybė privalo šiais klausimais priimti savarankiškus sprendimus.
Prancūzijos centrinio banko valdymo organai yra:
• Pinigų politikos taryba, atsakinga už valstybės pinigų
politiką;
• Generalinė taryba, sprendžianti banko vidaus problemas;
• Banko valdytojas, tiesiogiai vadovaujantis Pinigų politikos
tarybos ir Generalinės tarybos darbui ir kuriam šie organai
gali deleguoti dalį savo įsipareigojimų.
Taigi tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje gana aiškiai suvokiamas
bankų sistemos valdymo monopolijos pavojus ir todėl įstatymais stengiamasi
šio pavojaus išvengti.
3. Anglijos ccentrinis bankas
Anglijos šiuolaikinė bankų sistema taip pat yra dviejų lygių, tačiau
pirmame bankų sistemos lygyje veikia tik vienas subjektas – anglijos
bankas. Anglijoje niekas negali priiminėti indėlių iš gyventojų, neturint
Anglijos banko leidimo.
Centrinis bankas vykdo bankų, kuriems jis išdavęs licenzijas,
priežiūrą, rinkdamas informaciją iš statistinių ataskaitų, iš buhalterių –
ataskaitininkų ataskaitų, lankydamasis tuose bankuose ir rengdamas
reguliarius pokalbius. Centrinis bankas neturi trukdyti jiems priiminėti
savarankiškų komercinių sprendimų. Tačiau jis turi teisę atimti iš banko
licenziją arba apriboti jo veiklą tam tikromis operacijomis.
Pagal 1987 metų Bankininkystės įstatymą sudaroma ir Bankų priežiūros
taryba – svarbus patariamasis organas bankų priežiūros klausimais. Jai
pirmininkauja centrinio banko valdytojas, į ją įeina valdytojo
pavaduotojas, už bankų priežiūrą atsakingas direktorius ir dar šeši
nepriklausomi nariai – bankininkystės, teisės ir apskaitos specialistai.
Centrinis bankas privalo informuoti tarybą apie priežiūros būklę. Taryba
rengia metinę ataskaitą, kuri sudaro Centrinio banko metinės ataskaitos
dalį.
4.4.Vengrijos centrinis bankas
Bankų priežiūra Vengrijos centrinis bankas neužsiima. Tai neseniai
sukurtos Valstybės bankų priežiūros žinybos darbas.
Vyriausybės atžvilgiu Centrinis bankas formaliai išlaiko tam tikrą
distanciją, nes Centrinio banko įstatymu įtvirtintas pinigų politikos
nepriklausomumo principas. Tačiau daugybė praktinių problemų verčia
Centrinį banką bendradarbiauti su valdžios įstaigomis. Ryšį su vyriausybe
rodo tai, kad skiriant Centrinio banko prezidentą ir 4 jo pavaduotojus,
lemiamą žodį taria premjeras.
Vengrijos nacionaliniam bankui vadovauja dešimties narių direktoratas
ir valdyba. Tačiau didžiausia atsakomybė uuž pinigų politiką tenka Vengrijos
nacionalinio banko prezidentui. Svarbiausias valdybos tikslas –m garantuoti
kainų stabilumą. Vengrijos nacionalinis bankas dabar reguliariai
vyriausybei parduoda ar priima kaip užstatą kasos orderius su įvairiais
mokėjimo terminais; pamažu kuriasi jų rinka. Komerciniai bankai aprūpinami
Centrinio banko pinigais panašiai kaip Vokietijoje, pardavinėjant juos be
jokių apribojimų, nes bankai disponuoja akceptuojamais vertybiniais
popieriais. Palūkanų norma , kurią Centrinis bankas kasdien nustato
parduodamoms lėšoms, maždaug 2 proc. didesnė už palūkanų normą rinkoje.
Bankų likvidumui daromas poveikis ir skopais.
5. Čekijos centrinis bankas
Čekoslovakijai suskilus į dvi savarankiškas respublikas, panaikintas
ir Čekoslovakijos valstybinis bankas, jo turtas padalytas dviem naujiems
centriniams bankams – Čekijos nacionaliniam bankui (ČNB) ir Slovakijos
nacionaliniam bankui.
Pagrindinis ČNB tikslas – Čekijos nacionalinės valiutos stabilumas,
numatytas ne tik ČNB įstatymo, bet įtvirtintas ir konstitucijoje. Šiam
tikslui pasiekti ČNB suteikiama teisė:
* nustatyti pinigų politiką;
* leisti (emituoti) pinigus;
* kontroliuoti valiutos cirkuliaciją, koordinuoti tarpbankinius
atsiskaitymus, kad jie vyktų kuo sklandžiau;
* vykdyti bankų operacijų priežiūrą, rūpintis efektyvios bankų sistemos
šalyje plėtojimu.
ČNB valdybą sudaro septyni nariai: valdytojas, du jo pavaduotojai ir
keturi nariai. Valdytojus, jo pavaduotojus ir valdybos narius skiria ir
atšaukia Respublikos prezidentas. Valdybos nariai skiriami 6 metams, jais
negali būti parlamento nariai, jie negali užimti jokių pareigų
vyriausybėje, komerciniuose bankuose ir firmose.
IŠVADOS
Apžvelgus komercinių bankų veiklą ir reikšmę įvairių šalių
ekonomikose, galime daryti išvadas:
1. Centriniai bankai atlieka
ypač svarbias funkcijas šalies ekonomikai
tokių kaip pinigų pasiūlos kontrolė, pinigų ir kapitalo rinkų
stabilizavimas, bankų bankrotų kontrolė bei mokėjimų mechanizmo
palaikymas ir tobulinimas.
2. Centriniai bankai nėra bankai ta prasme, kaip komerciniai bankai. Tai
vyriausybinės įstaigos nesirūpinančios, savo pelno maksimizavimu.
3. Centriniai bankai rūpinasi visa šalies ekonomika: stengiasi užkirsti
kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą ir pan.
4. Centriniai bankai atlieka vyriausybės funkcijas taigi yra vyriausybės
dalis.
5. Centriniams bankams yra pavaldūs visi komerciniai bankai.
6. Nors ir sskirtingų šalių, tačiau Lietuvos bei kitų šalių centriniai
bankai vykdo labai panašias funkcijas ir vadovaujasi labai panašiais
tikslais bei uždaviniais.
7. Visų šalių centriniai bankai atlieka milžinišką vaidmenį savo šalies
ekonomikoje.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Ališauskas L., Vaškelaitis V. Šiuolaikinės bankų sistemos. – Vilnius,
1998
2. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S.
Ekonomikos teorijos pagrindai. – Kaunas, 1999
3. Lietuvos informacijos institutas. Lietuvos bankai 95. – Vilnius, 1995
4. Martinkus B.,Žilinskas V.Ekonomikos pagrindai. – Kaunas, 2001
5. MMayer T., Duesenberry S. J., Aliber Z. R. Pinigai, bankai ir
ekonomika. – Vilnius, 1995.
———————–
Centrinio banko politikos įrankiai
Palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos
Bankų sistemos rezervų apimtys ir augimo tempai
Kreditų kaina ir prieinamumas
Pinigų pasiūlos apimtys ir augimo ttempai
Vertybinių popierių rinkos kaina
Visuomenės lūkesčiai dėl vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir
kreditų galimybių
Skolinimosi iš išlaidų apimtys ir augimas