Centrinio banko vaidmuo ekonomikoje

Įvadas

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos

institucijų, kuri palaiko finansų sistemos veikimą ir kontroliuoja pinigų

pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei

vertybinių popierių dileriais, palaikant savo vykdoma politika. Nors taip

ir vadinami, centriniai bankai nėra bankai ta prasme, kaip komerciniai

bankai. Jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui, užkirsti kelią

komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą ir panašiai.

Centriniai bankai, nors formaliai būtų ir privačių akcininkų nuosavybė,

atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.

Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų –

lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos

bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą laiką labai

sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Sunku

pasakyti, kada jis šiame evoliucijos procese nustojo buvęs komerciniu ir

tapo centriniu banku. Kitaip negu Anglijos bankas, daugelis centrinių bankų

ne išsirutuliojo evoliucijos būdu, bet, kaip Federalinė rezervų sistema,

gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Tokie centriniai bankai iš

tikrųjų nuo pat pradžių yra valdomi vyriausybės, nors gali, kaip ir

Federalinė rezervų sistema, turėti ir pprivačių akcininkų. Kai bankas veikia

kaip centrinis bankas, tai yra savo veiksmus nustato labiau remdamasis

visuomenės, o ne akcininkų interesais, jis veikia kaip visuomeninė

institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo

aukštuosius pareigūnus.

Centriniai bankai nėra bankai įprastine reikšme: jie yra

institucijos, kkurių uždaviniai yra rūpintis pinigų kiekio valdymu, užkirsti

kelią finansinei panikai, veikiant kaip paskutiniams skolintojams kritiniu

atveju bei vykdant kitus vyriausybės uždavinius. Centriniai bankai teikia

tokias paslaugas, kaip rezervų laikymas ir čekių kliringas bankams, taip

pat veikia kaip vyriausybės bankai, atliekantys tokią funkciją, kaip

valiutos leidimas. Centriniai bankai gali sukurti rezervų bankų sistemai.

Darbo aktualumas tas, kad besikeičiantis centrinio banko vaidmuo

turi didžiulę reikšmę ekonomikai.

Problema – daugybė problemų šalies ekonomikoje.

Referato tikslai:

1. Išsiaiškinti centrinio banko vaidmenį ekonomikoje.

2. Išanalizuoti centrinio banko tikslus ir funkcijas.

3. Susipažinti su Lietuvos bei kitų šalių centriniais bankais.

1. CENTRINIO BANKO TIKSLAI IR FUNKCIJOS

1. Pinigų pasiūlos kontrolė

Dvi svarbiausios centrinio banko funkcijos yra pinigų kiekio ir

palūkanų normos kontrolė; Tikslas — užkirsti kelią didelio mąsto bankų

bankrotams. Be šių, jie tturi dar ir įprastinių funkcijų.

XIX amžiaus britų ekonomistas ir žurnalistas finansų klausimais

Volteris Badžetas (Walter Bagehot) rašė: „Pinigai savęs nevaldo“.

Kiekvienas komercinis bankas, įsigijęs rezervų, didina indėlius ir jeigu

nebūtų tam tikro kontrolės mechanizmo, rezervų apimtis, indėliai ir

pagaliau pinigų kiekis galėtų didėti be galo. Vienas iš indėlių didėjimų

kontrolės būdų yra reikalavimas, kad bankai būtų pajėgūs padengti priimtus

indėlius kokiomis nors vertybėmis, pavyzdžiui, auksu. Antras būdas yra

įkurti centrinį banką, kuris būtų atsakingas už rezervų laikymą ir indėlių

bei pinigų pasiūlos priimtiną augimą. Tačiau centriniai bankai ne visada

sėkmingai nustato teisingą pinigų kiekio didėjimo normą.

Centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS),

atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra

pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė,

naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir

kitas svarbias vertės išsaugojimo ir panašias funkcijas. Pinigai yra

finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų

savininkui.

Jai apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą

sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir

įsakomieji indėliai. Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume, kaip vertės

išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima

laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose

bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų

sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir

centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją.

Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje

Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų

grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės

institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į

tarptautinę valiutų rinką. Pinigų pasiūlos kontrolė yra labai svarbi todėl,

kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos

pakitimais. Tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų

augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.

Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė

banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų

piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra

artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų

pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir

teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų

mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms

vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės

reguliatoriai ir saugotojai. Taigi FRS nuolatos veikia šalies vidaus

finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje ir laikas

nuo laiko įsiterpdama į užsienio valiutų rinkas.

2. Pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas

Tai pat labai svarbi centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo

rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi

pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo

sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis

ir aptikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios,

palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų

institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema

gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos

augimą ir didindamas nedarbą. Todėl centrinis bankas turi imtis ryžtingų

veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų

judėjimą tose rinkose.

Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams

vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos

likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau

nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui čia vėl įsikiša FRS. Tai gi

centrinis bankas gali keisti palūkanų normų dydį, kurią jam moka kiti

bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota

pinigų ir kapitalo rinkos būklė.

3. Paskutinis išteklių šaltinis

Dar viena svarbi centrinio banko funkcija — būti paskutiniu resursų

šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti

skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinamojo „diskonto

lango“ pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad

jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą

viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių

šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų

institucijoms.

4. Mokėjimų mechanizmo palaikymas ir tobulinimas

Yra dar vienas centrinio banko vaidmuo — mokėjimų mechanizmų veikimo

užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą

grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir

visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas

ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir

komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba

verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas

gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos,

ekonomikos augimas.

5. Bankų bankrotų kontrolė

Vienas pinigų pasiūlos kontrolės tikslų yra apsaugoti nuo bankų

bankrotų, ypač jei yra palyginti daug mažų bankų. Tačiau tai nereiškia, kad

centriniai bankai yra užkirtę kelią daugybei buvusių bankų bankrotų.

Centrinis bankas privalo veikti

kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju

(paskutinis kreditorius), tai yra kaip institucija, galinti ir norinti

teikti bankams paskolas krizės metu, kai kiti bankai negali arba nenori to

daryti. Centrinis bankas sugeba teikti paskolas tokiu metu, nes jis turi

galimybę sukaupti rezervus. Jungtinėse Amerikos Valstijose gynybos nuo

bankų bankrotų galimybę, žinoma, turi Federalinė indėlių draudimo

korporacija, bet Federalinė rezervų sistema paremia Federalinę indėlių

draudimo korporaciją, veikdama kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju.

Jei bakas yra ant bankroto ribos, Federalinė rezervų sistema gali jam

suteikti paskolą, kad palaikytų jo veiklą tol, kol Federalinė indėlių

draudimo korporacija galės prijungti jį prie kito banko arba kitaip

išspręsti jo likimą.

Veikti kaip paskutiniam skolintojui kritiniu atveju yra labai svarbi

centrinio banko funkcija. Potenciali finansinė panika kyla labai retai, tai

gi kai kas nors stebi kasdieninę centrinio banko veiklą, jo kaip paskutinio

skolintojo kritiniu atveju, funkcija atrodo nelabai svarbi. Tačiau

centrinis bankas privalo visada būti pasiruošęs veikti kaip paskutinis

skolintojas, net jei jam tektų laikinai atsisakyti kitų tikslų, pavyzdžiui,

kovos su infliacija.

6. Įprastinės funkcijos

Viena iš įprastinių centrinio banko funkcijų yra teikti komerciniams

bankams paslaugas. TTai gi jis, laikydamas didžiąją komercinių bankų rezervų

dalį, veikia kaip bankų bankas. Tie rezervai fiziškai neegzistuoja; tai yra

tik įrašai centrinio banko balanso pasyvų pusėje. Kadangi centrinis bankas

laiko komercinių bankų rezervus, jis dažnai atlieka bankų čekių kliringą.

Be paslaugų komerciniams bankams ccentrinis bankas teikia daug paslaugų

vyriausybei. Tai gi jis veikia kaip vyriausybės bankas. Vyriausybė turi

sąskaitą centriniame banke, išrašinėja tai sąskaitai čekius, o kai kuriuose

šalyse per bankų banką pardavinėja ir savo vertybinius popierius.

Kita paslaugų vyriausybei grupė atsiranda iš glaudžių centrinio banko

ryšių su komerciniais bankais. Centrinis bankas paprastai atlieka tam tikrų

komercinių bankų kontrolę. Pavyzdžiui, Federalinė rezervų sistema

kontroliuoja bankų susijungimus ir tikrina bankus Federalinės rezervų

sistemos narius.

Paprastai kai kuriuose silpnos ekonomikos šalyse centrinis bankas

teikia paskolas iždui. Beje nemažai centrinių bankų, pavyzdžiui, Anglijos

bankas, pradėjo savo veiklą kaip komerciniai bankai, teikdami paskolas

vyriausybei ir naudodamiesi tam tikromis privilegijomis. Teigiama, kad kai

centrinis bankas teikia paskolas iždui, gali kilti infliacija, nes

centrinis bankas tuo atveju leidžia naujus pinigus, o pinigų pasiūlos

padidėjimas dažnai ir sąlygoja infliaciją. Kad taip neatsitiktų, Jungtinėse

Amerikos VValstijose Federaliniai rezervų sistemai priešingai nei Anglijos

bankui, neleidžiama tiesiogiai skolinti iždui. Žinoma, ko neleidžiama

daryti atvirai, gali būti padaryta ne tiesiogiai, pasinaudojant visuomene

kaip tarpininku: iždas parduoda vertybinius popierius gyventojams, o

Federalinė rezervų sistema tiek pat vyriausybės vertybinių popierių iš

gyventojų superka.

2. CENTRINIO BANKO VEIKLOS ASPEKTAI

1. Centrinio banko ryšiai su vyriausybe

Vyriausybės ir centrinio banko ryšiai yra kompleksiški. Nors centrinis

bankas yra vyriausybės dalis, tam tikrais aspektais jis skiriasi nuo

likusios jos dalies. Paprastai centriniai bankai yra daug labiau

nepriklausomi nuo vyriausybės, negu tokios vyriausybės institucijos, kaip

iždo departamentas.

Centriniai bankai turi galią kurti rezervus. Nors centrinis bankas

privalo turėti aukso, pavyzdžiui, dvidešimt centų nuo kiekvieno išleisto

banknoto arba indėlio, komerciniams bankams jis gali sukurti tiek rezervų,

kiek nori. Juk rezervai susideda ne vien iš valiutos, bet ir iš keleto

įrašo centrinio banko sąskaitose. Taigi jeigu centrinis bankas nori, kad

bankai turėtų daugiau rezervų, jam pakanka pirkti iš jų vertybinius

popierius ir mokėti už juos padidinant sąskaitose jų rezervus.

2. Kanalai, kuriais veikia centriniai bankai

Toliau nagrinėjant kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę vidaus

ekonomikos būklę yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi

šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos

būklei. Centrinis bankas veikia visą ekonomiką atlikdamas (žiūrėti į 2.2.1.

schemą):

1. Kreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms kainų

pakeitimus.

2. Pinigų pasiūlos ir augimo tempų pakeitimus.

3. Operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių

popierių vertei taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto

vertę.

4. Visuomenės lūkesčių dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo

sąlygų ateityje pasikeitimas. Nemaža būdų ir priemonių

leidžia centriniam bankui veikti kreditų kainą (palūkanų

normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą ir

augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių

kainų, palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. Jei centrinis

bankas mažina grynųjų pinigų pasiūlos rinkoje augimo tempus,

tai galimas rezultatas yra pajamų ir gamybos augimo llėtėjimas

todėl, kad mažėja prekių ir paslaugų paklausa. Galiausiai jei

centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina

vertybinių popierių kainas, tai yra deda prie akcijų,

obligacijų ir kitų vertybinių popierių, kuriuos turi

visuomenė, vertės mažėjimo.

1. Centrinio banko poveikio ekonomikai politikos įgyvendinimo būdas

|ŠALIES EKONOMINIAI TIKSLAI |

|Visiškas |Stabilių kainų |Tvarus ekonominis|Stabili mokėjimų |

|užimtumas |lygiai |augimas |balanso pozicija |

3. LIETUVOS BANKAS

1. Bankinių institucijų charakteristika

Skiriamos dvi pagrindinės bankų grupės: emisijos ir komerciniai

(universalūs ar specializuoti) bankai.

Centrinis emisijos bankas vykdo tokias pagrindines funkcijas:

– kontroliuoja pinigų apyvartą, atlieka jų emisiją;

– valdo aukso valiutinius rezervus;

– veikia kaip bankų atsiskaitymų ir rezervų centras;

– aptarnauja vyriausybės įsipareigojimų vykdymą;

– nustato bankų veiklos limitus, normatyvus, centrinio banko

oficialius kredito palūkanų procentus;

– atlieka bankininkystės mokslinius tyrinėjimus;

– nustato kreditinių finansinių institucijų veiklos pagrindus ir

principus, reglamentuojančius trumpalaikes ir ilgalaikes kredito

operacijas, piniginių atsiskaitymų dokumentus;

– kontroliuoja komercinių bankų veiklą;

– formuoja efektyvų šalies ekonominio reguliavimo piniginį

mechanizmą;

– atlieka bankų banko vaidmenį. Apibendrina centrinio banko vaidmenį

komercinių bankų atžvilgiu.

Paprastai emisijos teisė suteikiama tik vienam bankui, nes priešingu

atveju gali sutrikti pinigų ūkis. Emisijos bankas turi tokias stambias

pinigines lėšas, kokių neturi nė vienas kitas bankas, kadangi jo pasyvus

sudaro biudžeto lėšos ir grynieji apyvartiniai ppinigai. Tai sudaro realią

galimybę daryti įtaką kitų bankų veiklai. Visi bankai atlieka tarpusavio

atsiskaitymų operacijas per centrinį banką, jei reikia gauna jo kreditus,

jame saugomi komercinių bankų rezervai, jis vykdo bankų priežiūrą ir

kontrolę. Todėl centrinis emisijos bankas – Lietuvos bankas kitų komercinių

bankų požiūriu atlieka banko funkcijas, visi kiti bankai yra jo klientai ir

todėl jis yra vadinamas bankų banku.

2. Lietuvos banko istorija

Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio

pagrindinis tikslas – siekti

kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos bankas yra nepriklausomas

nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų valstybės įstaigų. Visi

bankai yra pavaldūs Lietuvos bankui, t.y. šis turi reguliuoti jų veiklą.

Būtent per Lietuvos banką – centrinį banką – visi bankai susiję į

bankininkystės visumos sistemą.

Lietuvos bankas pradėjo veikti 1922 m. spalio mėn. 2 d., kai buvo

įvesta nacionalinė valiuta. 1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Steigiamasis

seimas priėmė „Piniginio vieneto įstatymą“, kuriame sakoma, kad Lietuvos

Respublikoje yra įvedamas aukso menometalizmas, t.y. pinigų sistema,

paremta auksu. Įstatymas patvirtino Lietuvos piniginio vieneto – lito

įvedimo sistemą, o jos įgyvendinimas pavedamas Lietuvos bankui. Litas turi

0,150462 gramo gryno aukso. Lietuvos piniginio vieneto įvedimo dieną

skelbia finansų, prekybos ir pramonės ministras, kuriam pavesta vykdyti šį

lito įstatymą. Tas pats įstatymas nustatė, kad esamieji apyvartoje Lietuvos

mokamieji ženklai – ostmarkės, ostrubliai, taip pat markės keičiami į litus

per

3 mėnesius nuo piniginio vieneto įvedimo dienos finansų, prekybos ir

pramonės ministro kiekvieną savaitę ar dažniaunustatomu kursu. Taigi įvedus

litą, visi aktai, dokumentai, skolų ir pasižadėjimų raštai, depozitai,

įvairios sutartys, apmokėjimai ir atsiskaitymai nuo šiol daromi litais.

Po kelių dienų, 1922 m. rugpjūčio 11 d., buvo patvirtintas Lietuvos

banko įstatymas. Nepraėjus nė mėnesiui, Lietuvos bankui oficialiai dar

nepradėjus veikti, jau buvo išleisti vadinamieji banknotai – litai.

Lietuvos banko pagrindinis kapitalas 12 mln. litų buvo sudarytas iš

120 tūkst. vardinių akcijų po 100 lt kiekviena. Be pagrindinio kapitalo

buvo sudaromas atsargos kapitalas, kuris skiriamas banko nuostoliams

padengti. Jis sudaromas iš 10 proc. metinio grynojo pelno ir papildomas

tol, kol bus lygus pusei pagrindinio kapitalo.

Lietuvos bankui įstatymo būdu buvo suteikta išimtinė teisė per 20 metų

nuo įsteigimo dienos spausdinti ir leisti apyvarton popierinius litus

(banknotus), o metalinius pinigus kalti turėjo teisę Valstybės iždas.

Lietuvos banko pagrindinės funkcijos buvo reguliuoti pinigų apyvartą

Lietuvoje, lengvinti pinigų išmokėjimus šalyje ir užsienyje, įtvirtinti

pastovią bei patikimą pinigų sistemą ir skatinti žemės ūkio, pramonės ir

prekybos plėtrą. Banknotai trečdaliu turėjo būti ppadengti auksu, likusioji

suma lengvai realizuojamomis vertybėmis ir buvo paskelbti teisėtais

valstybiniais mokamaisiais ženklais. Lietuvos bankas savo įstatymais,

nuostatais ir statuto dėsniais galėjo atlikinėti visas banko operacijas,

išskyrus hipotekos paskolų davimą ir dalyvavimą verslo įmonėse.

3. Pagrindiniai Lietuvos banko uždaviniai ir funkcijos

Pagrindiniai Lietuvos bbanko uždaviniai yra:

• parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją pinigų

apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių

srityje;

• reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą;

• valdyti pinigų ir emisijos politiką;

• nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą.

Lietuvos bankas vykdo šias pagrindines funkcijas bei teises:

• leidžia į apyvartą respublikos pinigus;

• organizuoja nacionalinės valiutos pinigų ženklų gaminimą,

transportavimą ir saugojimą;

• nustato piniginių ženklų kupiūras, jų formą, skiriamuosius ir

mokumo požymius;

• susidėvėjusių ir sugadintų piniginių ženklų išėmimo iš

apyvartos bei pakeitimo tvarką;

• nustato užsienio valiutos naudojimo šalyje tvarką;

• saugo Lietuvos respublikos aukso ir kitų brangiųjų metalų

atsargas bei užsienio valiutos valstybinius rezervus;

• nustato nacionalinės valiutos keitimo į kitą valiutą sąlygas;

• perka ir parduoda aauksą, kitus brangiuosius metalus, užsienio

valiutą ir užsienio mokamuosius dokumentus;

• organizuoja bankų vidaus ir užsienio atsiskaitymus;

• kartu su Finansų ministerija organizuoja kasinį valstybės

biudžeto vykdymą;

• nustato šalyje kasos operacijų, atsiskaitymų ir kreditavimo

operacijų tvarką;

• reguliuoja kreditų paklausą ir pasiūlą;

• kartu su Finansų ministerija organizuoja Lietuvos Respublikos

Vyriausybės išleidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų

pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą;

• atstovauja Lietuvos interesams kitų šalių centriniuose,

komerciniuose ir tarptautiniuose bankuose bei kitose

tarptautinėse kredito iinstitucijose;

• duoda leidimus steigti kredito įstaigas bei atšaukia juos

Lietuvos banko įstatymo numatytais atvejais;

• duoda leidimus steigti šalyje bendrus su užsienio bankus arba

jų skyrius, filialus bei atstovybes;

• teikia ir ima paskolas;

• leidžia visoms šalies kredito įstaigoms privalomus

normatyvinius aktus, reguliuojančius bankininkystę ir

kontroliuoja jų veiklą;

• konsultuoja šalies Vyriausybę ir teikia jai informaciją kredito

bei pinigų klausimais;

• negali būti šalies komercinių bankų pajininku arba akcininku;

• sudaro ir skelbia apžvalgas apie pinigų apyvartos ir bankų

veiklos Lietuvoje būklę.

4. Lietuvos banko valdyba

Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, jo

pavaduotojai ir ne mažiau kaip 3 valdybos nariai. Lietuvos banko valdybai

vadovauja jos pirmininkas, kurį 7 metams skiria Lietuvos Respublikos Seimas

Vyriausybės teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir

valdybos narius tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos banko

valdybos pirmininko teikimu taip pat 7 metams.

Lietuvos banko valdybos ir jo įstaigų bei organizacijų veiklą

revizuoja Lietuvos banko Revizijos skyrius. Revizijų skyriaus viršininką

skiria Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos banko pirmininko teikimu 7

metams.

Lietuvos banko kapitalą sudaro pagrindinis kapitalas ir iš pelno

kaupiamas bei kitas banko statute nurodytas kapitalas. Šį kapitalą Lietuvos

bankas valdo, juo naudojasi ir disponuoja pagal įstatymus ir savo statutą.

Pagrindinį kapitalą Lietuvos bankui skiria ir jo sumą nustato Lietuvos

respublikos Seimas. Lietuvos banko pelno paskirstymą reglamentuoja banko

statutas.

Lietuvos bankas gali būti likviduojamas Seimo nutarimu, kuriame

numatoma, kaip toliau turi būti naudojamas jo turtas. Taigi galime daryti

išvadą, kad Lietuvos centrinis bankas yra labai priklausomas nuo Lietuvos

respublikos Seimo, kadangi centriniai bankai yra vyriausybinės įstaigos,

nesirūpinančios savo pelno didinimu (maksimizavimu), nes jų tikslas –

rūpintis visa ekonomika.

5. Užsienio atsargų valdymas

Lietuvos centrinis bankas valdo užsienio atsargas už-tikrindamas lito

kurso reguliavimo sistemos patikimumą: Lietuvos banko išleisti į apyvartą

litai turi būti visiškai padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos

atsargomis. Lietuvos Respublikos (toliau LR) užsienio atsargas sudaro:

auksas, užsienio valiuta, turtas užsienio valiuta užsienyje, specialiosios

skolinimosi teisės (SST) ir atsargos Tarptautiniame valiutos fonde, kitos

visuotinai pripažįstamos užsienio atsargos.

Lietuvos banko valdyba, siekdama užtikrinti užsienio atsargų saugumą,

likvidumą ir pelningumą, nustato pagrindinius užsienio atsargų ir

investavimo principus, riziką ribojančius motyvus (ribodama kredito,

valiutų kursų ir palūkanų normų riziką), atsakomybę ir kompetencijos

pasidalijimą investuojant užsienio atsargas, sudarydamas sandorius su

užsienio ir tarptautinėmis finansų ir kredito institucijomis. Didžioji

dalis užsienio atsargų investuojama įsigyjant Ekonominio bendradarbiavimo

ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių centrinių vyriausybių, vyriausybinių

institucijų išleistus vertybinius popierius. Užsienio atsargos

investuojamos į terminuotuosius indėlius šių šalių komerciniuose bankuose.

Lietuvos bankas, investuodamas Lietuvos užsienio atsargas, vadovaujasi

susiklėsčiusia tarptautine centrinių bankų užsienio atsargų investavimo

praktika bei Lietuvos banko valdybos patvirtintomis taisyklėmis.

6. Pinigų politika

Svarbiausios pinigų politikos tikslas – siekti LR kainų stabilumo,

kuris įgyvendinamas įstatų nnustatyta tvarka pasirenkant bazinę valiutą ir

išlaikant fiksuotą lito kursą (žiūrėti 1.6.1. karikatūrą). Fiksuotas kursas

tokioje mažoje ir atviroje šalyje kaip Lietuva, leidžia pasiekti santykinį

kainų stabilumą ilguoju laikotarpiu, sudarant neinfliacines sąlygas

ekonomikai augti. Priimti sprendimai dėl kito susiėjimo su euru ne tik leis

pasiekti infliaciją, artimą Ekonominei ir pinigų sąjungai, bet ir spartins

integraciją ir konvergenciją su Europos Sąjunga.

Lietuvos banko pinigų politiką ir jos priemonių naudojimą lemia

fiksuoto lito kurso režimas ir Lietuvos banko neribotu mastu atliekamas

litų keitimas į bazinę valiutą ir bazinės valiutos į kitus bei Lietuvos

banko įsipareigojimų litais visiško padengimo Lietuvos banko laikomomis

aukso ir konvertuojamosios užsienio valiutos atsargomis principas.

[pic]

3.6.1. karikatūra (Lito įtvirtinimas)

7. Iždo agento veikla

Lietuvos bankas, vykdydamas valstybės iždo agento funkcijas,

organizuoja Finansų ministerijos šalies viduje išleidžiamų LR Vyriausybės

vertybinių popierių (toliau VVP) pardavimo aukcionus, išpirkimus ir

palūkanų už juos išmokėjimus. Aukcionai vykdomi vadovaujantis Lietuvos

banko valdybos patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau LRV)

vertybinių popierių aukciono nuostatais.

Aukciono dalyviais gali būti Lietuvos banko valdybos patvirtintuose

reikalavimuose LRV vertybinių popierių aukcionų dalyviams išdėstytus

reikalavimus ir kriterijus atitinkantys ir su Lietuvos banku sudarę

aukciono dalyvio sutartį:

– LR komerciniai bankai ir užsienio bankų filialai (skyriai)

veikiantys LR;

– LR finansų maklerio įmonės, turinčios vertybinių popierių komisijos

suteiktą „A“ kategoriją;

– Užsienio šalių finansų ir kredito įstaigos.

Galima teigti, kad

kredito įstaigų priežiūros tikslas – stebėti ar

kredito įstaigos vykdo įstatymų ir Lietuvos banko teisės aktų nustatytus,

bei Tarptautinių apskaitos standartų ir Bazelio komiteto sprendimų

rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus.

8. Atsiskaitomybė ir informavimas apie veiklą

Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš

visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie

savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų

atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir antrą

šalies skaidrumą. Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio

ir finansinių sektorių funkcionavimo ppatikimumą.

Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas

skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat

viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje

pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų

vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų

priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies

makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose

analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.

Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius,

kuriuose pateikiama ne tik apie savo veiklą ir platus spektras finansinės

bei makroekonominės informacijos.

Laikymasis principo, kad tokia informacija – turi būti skelbiama

periodiškai ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie

tarptautinių ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs

prie tarptautinių Duomenų platinimo specialiųjų standartų ir užtikrina jų

taikymą LLietuvoje. Taip pat Lietuvos bankas du kartus per metus informuoja

Lietuvos Respublikos Seimą apie pagrindinio tikslo įgyvendinimą.

4. UŽSIENIO ŠALIŲ CENTRINIAI BANKAI

1. Vokietijos centrinis bankas

Remiantis JAV Federaline rezervų sistema, 1948 metais Frankfurte buvo

sukurta centrinių bankų dvikopė sistema, įsteigiant Vokietijos žemių banką.

Vokietijos federacinis bankas (toliau FTB) žinomas kaip labiausiai

nepriklausomas centrinis bankas pasaulyje. Kartu jis privalo palaikyti

bendrąją vyriausybės ekonominę politiką, jei ji neprieštarauja banko

pagrindiniams tikslams. Taip pat FTB įstatymas įpareigoja Federalinį banką

konsultuoti vyriausybę svarbiais pinigų, rinkos, kredito ir atsiskaitymų

klausimais ir jai pareikalavus suteikti reikalingos informacijos.

Vyriausybės nariai patariamojo balso teise gali dalyvauti žemių centrinių

bankų tarybos posėdžiuose; įstatymas suteikia vyriausybės nariams teisę

reikalauti atidėti sprendimo tam tikru klausimu priėmimą iki dviejų

savaičių.

Žemių centriniai bankai teisiškai ir praktiškai buvo gana

nepriklausomi, ir būtent jiems priklausė Vokietijos žžemių banko pagrindinis

kapitalas. Pastarojo kompetencijai priklausė pinigų emisija, žemių

centrinių bankų veiklos koordinavimas, kiti valstybinės reikšmės klausimai.

Naujai sistemai ėmė vadovauti Vokietijos žemių banko įkurta Centrinių

bankų taryba. Taip Vokietijos žemių bankas gana greitai išsikovojo

Vokietijos centrinio banko vardą.

Vokietijos federalinio banko aukščiausiasis valdymo organas –

centrinių bankų taryba, į kurią įeina direktorių taryba ir žemių centrinių

bankų prezidentai. Tai reiškia, kad bankininkystės įstatymai garantuoja

visų šalies ekonominių regionų atstovavimą aukščiausiajame Vokietijos

federalinio banko organe, o šis organas sprendimus daugiausia priima

paprastąja balsų dauguma. Taigi galima teigti, kad centrinių bankų tarybos

sprendimai negali neatsižvelgti į regionų interesus.

2. Prancūzijos centrinis bankas

Pagrindinis vaidmuo tarp bankų sistemos valdymo organų priklauso

Prancūzijos centriniam bankui – įtakingiausiam aukščiausiojo sistemos lygio

valdymo subjektui. Tokią centrinio banko padėtį pirmiausia nulemia

Prancūzijos bankininkystės įstatymų suteikti įgaliojimai.

Pagal įstatymą Prancūzijos centrinio banko kompetencijai priklauso:

svarbiausių šalies pinigų politikos nustatymas ir įgyvendinimas; banknotų

emisija; tikslios ir patikimos bankų bei kitų ūkio subjektų vidaus ir

užsienio atsiskaitymų sistemos darbo organizavimas; bankų ir informacijos

sistemos išvystymas.

Prancūzijos centrinio banko pagrindinis vaidmuo tarp aukščiausiojo

bankų subjektų pasireiškia tuo kad banko valdytojas, remdamasis įstatymu,

įeina į visų bankų sistemos valdymo organų sudėtį.

Vykdomoji valdžia tiesiogiai dalyvauja bankų sistemos valdymo organų

darbe, centrinis bankas įstatymo numatytose ribose išsaugo savo

savarankiškumą nuo valstybės vykdomosios valdžios organų. Be to, įstatymai

griežtai draudžia centrinio banko vadovybei gauti kokius nors nurodymus iš

vyriausybės tais klausimais, kurie priklauso banko kompetencijai. Centrinio

banko vadovybė privalo šiais klausimais priimti savarankiškus sprendimus.

Prancūzijos centrinio banko valdymo organai yra:

• Pinigų politikos taryba, atsakinga už valstybės pinigų

politiką;

• Generalinė taryba, sprendžianti banko vidaus problemas;

• Banko valdytojas, tiesiogiai vadovaujantis Pinigų politikos

tarybos ir Generalinės tarybos darbui ir kuriam šie organai

gali deleguoti dalį savo įsipareigojimų.

Taigi tiek Prancūzijoje, tiek Vokietijoje gana aiškiai suvokiamas

bankų sistemos valdymo monopolijos pavojus ir todėl įstatymais stengiamasi

šio pavojaus išvengti.

3. Anglijos ccentrinis bankas

Anglijos šiuolaikinė bankų sistema taip pat yra dviejų lygių, tačiau

pirmame bankų sistemos lygyje veikia tik vienas subjektas – anglijos

bankas. Anglijoje niekas negali priiminėti indėlių iš gyventojų, neturint

Anglijos banko leidimo.

Centrinis bankas vykdo bankų, kuriems jis išdavęs licenzijas,

priežiūrą, rinkdamas informaciją iš statistinių ataskaitų, iš buhalterių –

ataskaitininkų ataskaitų, lankydamasis tuose bankuose ir rengdamas

reguliarius pokalbius. Centrinis bankas neturi trukdyti jiems priiminėti

savarankiškų komercinių sprendimų. Tačiau jis turi teisę atimti iš banko

licenziją arba apriboti jo veiklą tam tikromis operacijomis.

Pagal 1987 metų Bankininkystės įstatymą sudaroma ir Bankų priežiūros

taryba – svarbus patariamasis organas bankų priežiūros klausimais. Jai

pirmininkauja centrinio banko valdytojas, į ją įeina valdytojo

pavaduotojas, už bankų priežiūrą atsakingas direktorius ir dar šeši

nepriklausomi nariai – bankininkystės, teisės ir apskaitos specialistai.

Centrinis bankas privalo informuoti tarybą apie priežiūros būklę. Taryba

rengia metinę ataskaitą, kuri sudaro Centrinio banko metinės ataskaitos

dalį.

4.4.Vengrijos centrinis bankas

Bankų priežiūra Vengrijos centrinis bankas neužsiima. Tai neseniai

sukurtos Valstybės bankų priežiūros žinybos darbas.

Vyriausybės atžvilgiu Centrinis bankas formaliai išlaiko tam tikrą

distanciją, nes Centrinio banko įstatymu įtvirtintas pinigų politikos

nepriklausomumo principas. Tačiau daugybė praktinių problemų verčia

Centrinį banką bendradarbiauti su valdžios įstaigomis. Ryšį su vyriausybe

rodo tai, kad skiriant Centrinio banko prezidentą ir 4 jo pavaduotojus,

lemiamą žodį taria premjeras.

Vengrijos nacionaliniam bankui vadovauja dešimties narių direktoratas

ir valdyba. Tačiau didžiausia atsakomybė uuž pinigų politiką tenka Vengrijos

nacionalinio banko prezidentui. Svarbiausias valdybos tikslas –m garantuoti

kainų stabilumą. Vengrijos nacionalinis bankas dabar reguliariai

vyriausybei parduoda ar priima kaip užstatą kasos orderius su įvairiais

mokėjimo terminais; pamažu kuriasi jų rinka. Komerciniai bankai aprūpinami

Centrinio banko pinigais panašiai kaip Vokietijoje, pardavinėjant juos be

jokių apribojimų, nes bankai disponuoja akceptuojamais vertybiniais

popieriais. Palūkanų norma , kurią Centrinis bankas kasdien nustato

parduodamoms lėšoms, maždaug 2 proc. didesnė už palūkanų normą rinkoje.

Bankų likvidumui daromas poveikis ir skopais.

5. Čekijos centrinis bankas

Čekoslovakijai suskilus į dvi savarankiškas respublikas, panaikintas

ir Čekoslovakijos valstybinis bankas, jo turtas padalytas dviem naujiems

centriniams bankams – Čekijos nacionaliniam bankui (ČNB) ir Slovakijos

nacionaliniam bankui.

Pagrindinis ČNB tikslas – Čekijos nacionalinės valiutos stabilumas,

numatytas ne tik ČNB įstatymo, bet įtvirtintas ir konstitucijoje. Šiam

tikslui pasiekti ČNB suteikiama teisė:

* nustatyti pinigų politiką;

* leisti (emituoti) pinigus;

* kontroliuoti valiutos cirkuliaciją, koordinuoti tarpbankinius

atsiskaitymus, kad jie vyktų kuo sklandžiau;

* vykdyti bankų operacijų priežiūrą, rūpintis efektyvios bankų sistemos

šalyje plėtojimu.

ČNB valdybą sudaro septyni nariai: valdytojas, du jo pavaduotojai ir

keturi nariai. Valdytojus, jo pavaduotojus ir valdybos narius skiria ir

atšaukia Respublikos prezidentas. Valdybos nariai skiriami 6 metams, jais

negali būti parlamento nariai, jie negali užimti jokių pareigų

vyriausybėje, komerciniuose bankuose ir firmose.

IŠVADOS

Apžvelgus komercinių bankų veiklą ir reikšmę įvairių šalių

ekonomikose, galime daryti išvadas:

1. Centriniai bankai atlieka

ypač svarbias funkcijas šalies ekonomikai

tokių kaip pinigų pasiūlos kontrolė, pinigų ir kapitalo rinkų

stabilizavimas, bankų bankrotų kontrolė bei mokėjimų mechanizmo

palaikymas ir tobulinimas.

2. Centriniai bankai nėra bankai ta prasme, kaip komerciniai bankai. Tai

vyriausybinės įstaigos nesirūpinančios, savo pelno maksimizavimu.

3. Centriniai bankai rūpinasi visa šalies ekonomika: stengiasi užkirsti

kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą ir pan.

4. Centriniai bankai atlieka vyriausybės funkcijas taigi yra vyriausybės

dalis.

5. Centriniams bankams yra pavaldūs visi komerciniai bankai.

6. Nors ir sskirtingų šalių, tačiau Lietuvos bei kitų šalių centriniai

bankai vykdo labai panašias funkcijas ir vadovaujasi labai panašiais

tikslais bei uždaviniais.

7. Visų šalių centriniai bankai atlieka milžinišką vaidmenį savo šalies

ekonomikoje.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Ališauskas L., Vaškelaitis V. Šiuolaikinės bankų sistemos. – Vilnius,

1998

2. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L., Zaicev S.

Ekonomikos teorijos pagrindai. – Kaunas, 1999

3. Lietuvos informacijos institutas. Lietuvos bankai 95. – Vilnius, 1995

4. Martinkus B.,Žilinskas V.Ekonomikos pagrindai. – Kaunas, 2001

5. MMayer T., Duesenberry S. J., Aliber Z. R. Pinigai, bankai ir

ekonomika. – Vilnius, 1995.

———————–

Centrinio banko politikos įrankiai

Palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos

Bankų sistemos rezervų apimtys ir augimo tempai

Kreditų kaina ir prieinamumas

Pinigų pasiūlos apimtys ir augimo ttempai

Vertybinių popierių rinkos kaina

Visuomenės lūkesčiai dėl vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir

kreditų galimybių

Skolinimosi iš išlaidų apimtys ir augimas