Centrinis bankas ir jo funkcijos

CENTRINIS BANKAS, JO FUNKCIJOS

ĮVADAS

Žodis „bankas“ yra kilęs iš italų kalbos žodžio „banco“, reiškusio

stalą, prie kurio viduramžiais sėdėdavo žmonės, versdavosi pinigų mainymu

ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijoje nuo šių stalų pavadinimo

(graikų kalba – trappeza), prie kurių sėdėdavo pinigų keitėjai, davė ir

jiems patiems vardą, kuris amžiams prigijo: tai yra stalininkai, arba mūsų

laikais – bankininkai. Bankų steigimo istorija taip pat yra sena.

Lietuvos bankas yra Lietuvos Respublikos centrinis bankas, kurio

pagrindinis tikslas – siekti kainų stabilumo. Siekdamas šio tikslo Lietuvos

bankas yra nepriklausomas nnuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei kitų

valstybės įstaigų.

Lietuvos bankas, įgyvendindamas pagrindinį tikslą atlieka funkcijas:

vykdo Lietuvos Respublikos pinigų emisiją; formuoja ir vykdo pinigų

politiką; nustato lito kurso reguliavimo sistemą ir skelbia oficialų lito

kursą; atlieka valstybės iždo agento funkcijas ir kitas funkcijas, kurias

minėsime savo referate.

Lietuvos bankas atsovauja Lietuvos valstybei užsienio valstybių

centriniuose bankuose, tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse

finansinėse institucijose, taip pat tarptautiniuose valstybiniuose

pasitarimuose (tarybose) pinigų, valiutos ir kredito politikos klausimais.

Gali būti tarptautinių ir užsienio institucijų akcininkas, jei tai susiję

su nacionalinės valiutos, tarptautinių kreditų ir atsiskaitymų politikos

tobulinimu, ir siekiant įgyvendinti Lietuvos banko tikslus.

1.CENTRINIS BANKAS, JO KILMĖ

Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų –

lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos

bankas. Jis pradėjo veiklą kaip komercinis bankas, bet per ilgą llaiką labai

sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Sunku

pasakyti, kada jis šiame evoliucijos procese nustojo buvęs komerciniu ir

tapo centriniu banku. Kitaip negu Anglijos bankas, daugelis centrinių bankų

ne išsirutuliojo evoliucijos būdų, bet, kaip Federalinė rezervų sistema,

gavo centrinio banko funkcijas nuo pat pradžių. Tokie centriniai bankai iš

tikrųjų nuo pat pradžių yra valdomi vyriausybės, nors gali, kaip ir

Federalinė rezervų sistema, turėti ir privačių akcininkų. Kai bankas veikia

kaip centrinis bankas, tai yra savo veiksmus nustato labiau remdamasis

visuomenės, o ne akcininkų interesais, jis veikia kaip visuomeninė

institucija net ir tada, kai akcininkai formaliai renka visus jo

aukštuosius pareigūnus.

Lietuvos bankas yra juridinis asmuo, kuris, siekdamas nustatytų tikslų

ir įgyvendindamas įstatymo numatytas funkcijas., vadovaujasi Lietuvos

Respublikos Konstitucija, įstatymais ir yra atskaitingas Lietuvos

Respublikos Seimui.

Lietuvos Respublikoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, kuris

pagal nuosavybės teisę priklauso Lietuvos valstybei. Jį steigia ir

likviduoja Lietuvos Respublikos Seimas. Taip pat Lietuvos bankas turi

anstpaudą, kuriame yra Lietuvos valstybės herbas ir žodžiai „Lietuvos

bankas“. Lietuvos banko buveinė yra Vilniuje, bet savo funkcijoms atlikti

turi teisę kituose miestuose steigti skyrius bei filialus.

Lietuvos bankas buvo įsteigtas 1990m. kovo 1 dieną. 1996m. pradžioje

Lietuvos banke buvo įregistruoti 27 bankai.

Lietuvos bankas atstovauja Lietuvos valstybei užsienio valstybių

centrinuose bankuose, tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse

finansinėse institucijose, taip pat tarptautiniuose valstybiniuose

pasitarimuose (tarybose) pinigų, valiutos ir kredito politikos klausimais.

Gali būti tarptautinių ir užsienio institucijų akcininkas, jei tai susiję

su nacionalinės valiutos, tarptautinių kreditų ir atsiskaitymų politikos

tobulinimu, ir siekiant įgyvendinti Lietuvos banko tikslus.

Centrinio banko funkcijos yra šios:

Monetarinės politikos vidinio ir išorinio stabilumo kantrolė.

Centrinis bankas kontroliuoja, kaip kinta pinigų kiekis – cirkuliuojantis

pinigų kiekis per tam tikrą laiko tarpą, kokie yra kroditų pasiūlos

pasikeitimai.

Valstybės bankas. Vyriausybė gali savo biudžeto sąskaitos tvarkymą

pavesti centriniams bankui ir apmokėti savo sąskaitas centrinio banko

čekiais. Tuomet centrinio banko padėtis tampa nepatogi, čia susiduria

šalies finansinė ir monetarinė politika. Vyriausybės paskolų dydis ir rūšys

lemia pinigų kiekio didėjimą. Taigi centrinis bankas susiduria su sudėtinga

užduotimi: privalo kontroliuoti pinigų kiekio didėjimą, bet tuo pat metu

stengiasi finansuoti visuomeninį sektorių.

Bankų priežiūra. Centriniam bankui įstatymų nustatyta tvarka yra

suteikta teisė išduoti ir atšaukti išduotas licencijas Lietuvos Respublikos

ir užsienio bankams bei kitoms kredito institucijoms, kontroliuoti jų

veiklą. Šiam darbui atlikti Lietuvos bankas turi specialų padalinį –

Kredito įstaigų priežiūros departamentą.

Bankų bankas. Centrinis bankas priima indėlius iš komercinių bankų ir

skolina jiems pinigus. Ši funkcija iš dalies susijusi su monetarine

politika, bet taip pat ji turi vieną specifinį bruožą: centrinis bankas

veikia kaip „skolintojas paskutiniu atveju“.

Valiutos emisija. Centrinis bankas užsiima banknotų kūrimu,

spausdinimu, išleidimu bei išėmimu iš apyvartos. Pinigų emisiją Lietuvos

bankas įgyvendina šitaip:

• Nustato Lietuvos Respublikos pinigų nominalus, formą, skiriamuosius,

apsaugos ir mokumo požymius, organizuoja pinigų spausdinimą, pervežimą

bei jų saugojimą, nustato susidėvėjusių ir sugadintų pinigų išėmimo iš

apyvartos, jų pakeitimo bei sunaikinimo tvarką, sudaro atsarginius

piniginių ženklų fondus, nustato pinigų ekspertizės tvarką;

• Įstatymo nustatyta tvarka išleidžia į apyvartą ir išima iš apyvartos

pinigus. Lietuvos bankas taip pat gali išimti iš apyvartos banknotus ir

monetas, pakeisdamas juos kitais. Pakeitimo tvarką nustato ir paskelbia

Lietuvos bankas.

Užsienio valiutų rezervo tvarkymas. Centrinis bankas užsienio atsargas

laiko dėl dviejų pagrindinių priežasčių – siekdamas tenkinti trumpalaikį

užsienio valiutos poreikį tvarkant tarptautinius mokėjimus ir remti

nacionalinės valiutos kursą.

Lietuvos bankui vadovauja Banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas,

trys jo pavaduotojai ir dešimt narių. Lietuvos banko valdybos pirmininku,

jo pavaduotojais ir nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai (

negali būti Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Seimo ir

Vyriausybės nariai, kitų kredito įstaigų tarybų ir valdybų nariai).

Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko

pavaduotoją, kas treji metai yra atnaujinama trečdaliu (nustatyta tvarka

netaikoma valdybos pirmininko pavaduotojams ir valdybos nariams, kurie yra

paskirti iki šio įstatymo įsigaliojimo).

Centriniai bankai veikia ir kaip vyriausybių patarėjai, ypač

tarptautinių finansų klausimais. Kad tą sugebėtų atlikti, centriniai bankai

turi daug darbuotojų, dirbančių tiriamąjį darbą.

Pinigų pasiūlos kontrolė. XIX amžiaus britų ekonomistas ir žurnalistas

finansų klausimais Volteris Badžetas rašė: „Pinigai savęs nevaldo“.

Kiekvienas komercinis bankas, įįsigijęs rezervų, didina indėlius ir, jeigu

nebūtų tam tikro kontolės mechanizmo, rezervų apimtis, indėliai ir pagaliau

pinigų kiekis galėtų didėti be galo. Vienas iš indėlių didėjimo kontrolės

būdų yra reikalavimas, kad bankai būtų pajėgūs padengti priimtus indėlius

kokiomis nors vetrybėmis, pvyzdžiui, auksu. Antras būdas yra įkurti

centrinį banką, kuris būtų atsakingas už rezervų laikymą indėlių bei pinigų

pasiūlos priimtiną augimą. Tai nereiškia, kad centriniai bankai visada

sėkmingai nustato teisingą pinigų kiekio didėjimo normą. Federalinių

rezervų politikos istorija palieka atvirą klausimą, ar iš viso Federalinė

rezervų sistema padarė daugiau gero ar blogo.

Bankų bankrotų kontrolė. Vienas pinigų pasiūlos kontrolės tikslų yra

apsisaugoti nuo bankų bankrotų, ypač jei yra palyginti daug mažų bankų. Tai

nereiškia, kad centriniai bankai yra užkirtę kelią daugybei buvusių bankų

bankrotų: nėra abejonės, kad FRS to nepadarė 4 dešimtmetyje. Bet centrinis

bankas privalo veikti kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju

(paskutinis kreditorius), tai yra kaip institucija, galinti ir norinti

teikti bankams paskolas krizės metu, kai kiti bankai negali arba nenori to

daryti. Centrinis bankas sugeba teikti paskolas tokiu metu , nes jis turi

galimybę sukaupti rezervus. Jungtinėse Amerikos Valstijose gynybos nuo

bankų bankrotų galimybę, žinoma turi Federalinė indėlių draudimo

korporacija, bet Federalinė rezervų sistema paremia FIDK, veikdama kaip

paskutinis skolintojas kritiniu atveju. Jeigu bankas yra ant bankroto

ribos, FRS gali jam suteikti paskolą, kad palaikytų jo veiklą tol, kol FIDK

galės

prijungti jį prie kito banko arba kitaip išspręsti jo likimą.

Veikti kaip paskutiniam skolintojui kritiniu atveju yra labai svarbi

centrinio banko funkcija. Ta labai lengva pamiršti, nes potenciali

finansinė panika kyla labai retai. Taigi kai kas nors stebi kasdieninę

centrinio banko veiklą, jo, kaip paskutinio skolintojo kritiniu atveju,

funkcija atrodo nelabai svarbi. Bet tą patį galima pasakyti ir apie

ugniagesius! Todėl neužmirškime, kad nors paprastai centrinis bankas ir

neveikia kaip paskutinis skolintojas kritiniu atveju, jis privalo būti

visada pasiruošęs tą daryti, net jei jam tektų laikinai atsisakyti kitų

tikslų, pavyzdžiui, kovos su infliacija.

Įprastinės funkcijos. Viena iš įprastinių centrinio banko funkcijų yra

teikti komerciniams bankams paslaugas. Taigi jis, laikydamas didžiąją

komercinių bankų rezervų dalį, veikia kaip bankininkų bankas. Tie rezervai

fiziškai neegzistuoja; tai yra tik įrašai centrinio banko balanso pasyvų

pusėje. Kadangi centrinis bankas laiko komercinių bankų rezervus, jis

dažnai atlieka bankų čekių kliringą.

Be paslaugų komerciniams bankams, centrinis bankas teikia daug

paslaugų vyriausybei. Taigi jis veikia kaip vyriausybės bankas. Vyriausybė

turi sąskaitą centriniame banke, išrašinėja tai sąskaitai čekius, o kai

kuriose šalyse per centrinį banką pardavinėja ir savo vertybinius

popierius.

Kita paslaugų vyriausybei grupė atsiranda iš glaudžių centrinio banko

ryšių su komerciniais bankais. Centrinis bankas paprastai atlieka tam tikrą

komercinių bankų kontrolę. Pavyzdžiui, FRS kontroliuoja bankų susijungimus

ir tikrina bankus FRS narius.

Kai kuriose, paprastai silpnos ekonomikos šalyse centrinis bankas

teikia paskolas iždui. Beje, nemažai centrinių bankų – pirmutinis pavyzdys

vėl būtų Anglijos bankas – pradėjo savo veiklą kaip komerciniai bankai,

teikdami paskolas vyriausybei ir naudodamiesi tam tikromis privilegijomis.

Bet kai centrinis bankas teikia paskolas iždui, gali kilti infliacija, nes

centrinis bankas tuo atveju leidžia naujus pinigus, o pinigų pasiūlos

padidėjimas dažnai ir sąlygoja infliaciją. Kad tai neatsitiktų, Jungtinėse

Amerikos Valstijose Federalinei rezervų sistemai neleidžiama tiesiogiai

skolinti Iždui. Žinoma, ko neleidžiama daryti atvirai, gali būti padaryta

netiesiogiai, pasinaudojant visuomene kaip tarpininku: Iždas parduoda

vertybinius popierius gyventojams, o FRS tiek pat vyriausybės vertybinių

popierių iš gyventojų superka.

Kita centrinio banko funkcija yra leisti valiutą. Daugelyje šalių visi

apyvartoje esantys valiutos banknotai yra išleisti centrinio banko. Bet

kartais ir iždas leidžia kai kuriuos banknotus.

Kiti centrinio banko veiklos aspektai:

Prieš baigiant apžvelgti centrinių bankų vveiklą, dar reikėtų aptarti

du dalykus: centrinio banko ryšius ir likusia vyriausybės dalimi ir jo

sugebėjimą kurti rezervus.

Centrinio banko ir vyriausybės ryšiai yra kompleksiški. Nors

centrinis bankas yra vyriausybės dalis, tam tikrais aspektais jis skiriasi

nuo likusios jos dalies. Paprastai centriniai bankai yra daug labiau

nepriklausomi nuo vyriausybės, negu tokios vyriausybinės institucijos, kaip

iždo departamentais.

Centriniai bankai turi galią kurti rezervus. Nors centrinis bankas

privalo turėti aukso, sakykime, dvidešimt centų nuo kiekvieno išleisto

banknoto arba indėlio, komerciniams bankams jis gali sukurti tiek rezervų,

kiek nori. Juk rezervai susiedad nne vien iš valiutos, bet ir tik iš keleto

įrašų centrinio banko sąskaitose. Taigi, jeigu centrinis bankas nori, kad

bankai turėtų daugiau rezervų, jam pakanka pirkti iš jų vertybinius

popierius ir mokėti už juos padidinant sąskaitose jų rezervus.

Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas,

trys jo pavaduotojai ir septyni nariai.

Lietuvos banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Lietuvos banko

valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu.

Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius

devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko baldybos pirmininko

teikimu. Lietuvos banko valdyba, išskyrus pirmininką ir vieną pirmininko

pavaduotoją, atnaujinama trečdaliu kas treji metai.

Einamuosius Lietuvos banko reikalus tvarko vienuolika departamentų:

– Rinkos operacijų departamentas valdo šalies užsienio atsargas.

– Kredito įstaigų priežiūros departamentas išduoda licencijas

kredito įstaigoms, prižiūri ar jos vykdo riziką ribojančius

normatyvus.

– Tarptautinių ryšių departamentas atstovauja Lietuvos bankui

tarptautinėse institucijose.

– Kasos departamentas išleidžia grynuosius pinigus į apyvartą ir

išima iš apyvartos susidėvėjusius banknotus ir monetas.

– Informacinių technologijų departamentas rengia ir įgyvendina

banko informacinių technologijų strategiją, administruoja banko

informacines sistemas.

– Ūkio departamentas atsakingas už optimalių darbo sąlygų sudarymą

darbuotojams, taip pat prižiūri ilgalaikio materialiojo turto

techninę būklę bei jo panaudojimą.

– Mokėjimo sistemų departamentas užtikrina tarpbankinės sistemos

funkcionavimą.

– Ekonomikos departamentas

– Statistikos departamentas

– Vindikacijos departamentas

– AApskaitos departamentas

Lietuvos banko skyriai:

• Vidaus audito skyrius audituoja Lietuvos banko veiklą, teikia

rekomendacijas dėl veiklos tobulinimo ir vidaus kontrolės

veiksmingumo.

• Juridinis skyrius teisinėmis priemonėmis padeda vykdyti ir

įgyvendinti Lietuvos banko funkcijas ir teises.

• Organizacijos ir personalo skyrius įgyvendina personalo

valdymo politiką ir koordinuoja strateginį planavimą banke.

• Bendrasis skyrius organizuoja ir tvarko raštvedyba ir

bendruosius banko reikalus.

• Ryšių su visuomene skyrius teikia informaciją visuomenei ir

žiniasklaidai apie Lietuvos banko veiklą.

Lietuvos bankas turi Kauno ir Klaipėdos įstaigas, kurios aptarnauja

joms priskirtų zonų komercinių bankų kasas.

Lietuvos bankas savo veikloje vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę

skaidrumo principais. Platesnis įvairios infoermacijos apie savo veiklą, o

taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda

užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą.

Tai savo ruožtu lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių

sektorių funkcionavimo patikimumą.

Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas

skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Taip pat

viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje

pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų

vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų

priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie vykdant kredito

įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies

makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose

analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus.

Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose

pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras

finansinės bei makroekonominės informacijos. Taip pat informacija skelbiama

Lietuvos banko interneto tinklapyje. Laikydamasis principo, kad tokia

informacija turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku,

Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių Duomenų platinimo

specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje. Taip pat Lietuvos

bankas du kartus per metus informuoja Lietuvos Respublikos Seimą apie

pagrindinio tikslo įgyvendinimą.

1pav.Lietuvos banko struktūra

Lietuvos banko valdybos funkcijos:

1. Valdyba nustato ir tvirtina Lietuvos Respublikos pinigų politikos

formas, metodus ir tvarką, įskaitant Lietuvos banko atliekamų operacijų

atviroje rinkoje uždavinius, rediskonto ir Lietuvos banko paskolų ir

palūkanų bei komerciniams bankams – privalomųjų atsargų normas, paskolų ir

palūkanų bei komerciniams bankams – privalomųjų atsargų normas, paskolų ir

depozitų aukcionų rengimo bei specialios paskirties paskolų teikimo tvarką;

2. Sprendžia klausimus dėl Lietuvos banko dalyvavimo užsienio ir

tarptautinėse organizacijose;

3. Steigia ir likviduoja Lietuvos banko skyrius, filialus, kitas

įstaigas ir įmones savo funkcijoms atlikti;

4. Tvirtina Lietuvos banko etatų sąrašą, struktūrą ir valdybos darbo

reglamentą;

5. Sprendžia Lietuvos banko turto ir lėšų naudojimo klausimus;

6. Tvirtina iš tarptautinių finansinių institucijų Lietuvos banko

vardu gaunamų užsienio paskolų sąlygas ir terminus;

7. Išduoda ir atšaukia išduotas licencijas bankams ir kitoms kredito

įstaigoms;

8. Rengia ir teikia Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinti Lietuvos

banko ūkinių bei bendrųjų valdymo išlaidų ir pajamų metinę sąmatą ir kt.

Lietuvos banko kapitalas, pajamos ir išlaidos

Lietuvos banko kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, atsargos kapitalas,

rezervai ir nepaskirstytas pelnas arba nuostolis. Įstatinis kapitalas yra

100 mln. litų, jis sudaromas iš Lietuvos valstybės lėšų ir Lietuvos banko

pelno ir yra ne mažesnis kaip 10 proc. Lietuvos banko įsipareigojimų

litais. Lietuvos banko rezervų sudarymo ir naudojimo tvarką nustato

Lietuvos banko valdyba. Lietuvos banko išlaidos padengiamos iš Lietuvos

banko ppajamų, o finansinių metų pelnas (nuostolis) skaičiuojamas iš pajamų

atimant išlaidas. Finansinių metų pelnas skirstomas taip:

▪ 50 proc. – įstatiniam kapitalui sudaryti;

▪ 50 proc. – atsargos kapitalui sudaryti.

Pelnas skiriamas įstatiniam kapitalui sudaryti, kol įstatinio kapitalo

suma pasieks 100 mln.lt. Pelnas skiriamas atsargos kapitalui sudaryti, kol

atsargos kapitalas bus lygus 10 proc. Lietuvos banko įsipareigojimų litais.

Pelno dalis, likusi po pelno skyrimo įstatiniam ir atsargos kapitalams,

įmokama į valstybės biudžetą. Pelnas įmokamas vieną kartą per metus vėliau

kaip iki kitų metų gegužės 1 dienos.

Lietuvos banko teikiamos paskolos, indeliai ir atsargos:

Lietuvos bankas turi teisę duoti paskolas kredito įstaigoms, turinčioms

savo sąskaitas Lietuvos banke. Paskolos gali būti užtikrinamos Vyriausybės

arba Lietuvos banko skolos vertybiniais popieriais, užsienio valiuta,

tauriaisiais metalais, vekseliais ir nekilnojamu turtu. Taip pat Lietuvos

bankas turi teisė priimti indelius iš kredito įstaigų, įregistruotų

Lietuvos Respublikoje. Jis turi teisę reikalauti, kad kredito įstaigos dalį

savo turto laikytų kaip privalomąsias atsargas. Lietuvos bankas valdo bei

naudoja užsienio atsargas, kurias gali sudaryti:

▪ auksas;

▪ užsienio valiuta: banknotais ir monetomis;

▪ specialiosios skolinimosi teisės ir atsargos Tarptautiniame

valiutos fonde;

▪ kitos visuotinai pripažįstamos tarptautinės atsargos.

Lietuvos bankui draudžiama skolinti Vyriausybei ir kitoms valstybės

vykdomosios valdžios įstaigoms, valstybės ir savivaldybės įmonėms. Jis

pagal sutartį su Finansų ministerija gali organizuoti Vyriausybės

vertybinių popierių išleidimą, taip pat tvarkyti valstybės skolą.

Lietuvos bankas išduoda licencijas kredito įstaigoms. Jis taip pat

nustato kredito įstaigų veiklos riziką ribojančius normatyvus, jų dydžius

ir skaičiavimo metodiką. Lietuvos bankas prižiūri kredito įstaigų veiklą.

Lietuvos banko finansiniai metai prasideda sausio mėnesio 1 diena ir

baigiasi gruodžio mėnesio 31 diena.

Finansinę apskaitą Lietuvos bankas tvarko vadovaudamasis tarptautiniais

apskaitos standartais ir Europos Centrinio banko rekomendacijomis. Metinės

ataskaitos sudėtis: balansas, pelno (nuostolio) ataskaita ir aiškinamasis

raštas. Metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada bankas

pateikia Seimui per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Lietuvos

bankas vieną kartą per mėnesį leidžia informacinius biuletenius apie pinigų

ir finansų būklę.

Lietuvos bankas vykdydamas pinigų politiką, savo pagrindinį tikslą

įgyvendina taikydamas fiksuoto valiutos kurso strategiją. Ši strategija yra

pagrįsta tokiais principais:

▪ Lietuvos banko išleisti pinigai turi būti visiškai padengti

laikomomis aukso ir užsienio vvaliutos atsargomis;

▪ litai neribotu kiekiu turi būti keičiami į bazinę valiutą bei

bazinė valiuta į litus fiksuotu kursu.

Nuo 1994 metų balandžio 1 dienos iki 2002 metų vasario 1 dienos lito

kursas buvo fiksuotas JAV dolerio atžvilgiu. Nuo 2002 metų vasario 2 dienos

lito bazinė valiuta yra euras. Litą reikėjo susieti su euru dėl to, kad

Lietuva buvo kandidatė į Europos Sąjungą, o jos ūkis labai susijęs su

Europos Sąjungos valstybėmis.

Lietuvos banko pajamas sudaro:

1.Palūkanos, gautos už užsienio valiutos atsargas, laikomas užsienyje;

2.Palūkanos, gautos už kituose bankuose laikomus indėlius ir bankams

išduotas paskolas;

3.Pajamos, gautos už pinigų leidimą (emisiją);

4.Pajamos, gautos už operacijas užsienio valiuta, tauriaisiais

metalais, vertybiniais popieriais ir įstatymų nustatyta tvarka už išduotas

garantijas;

5.Pajamos, gautos už kitas operacijas, kurios atliekamos nepažeidžiant

įstatymų reikalavimų.

Lietuvos banko išlaidas sudaro:

1.Palūkanos, mokamos už kredito įstaigų depozitus, kaikomus Lietuvos

banke;

2.Išlaidos užsienio operacijoms vykdyti;

3. Palūkanos, išmokėtos už užsienio paskolas;

4. Išlaidos, susijusios su operacijomis užsienio valiuta, tauriaisiais

metalais bei vertybiniais popieriais, ir garantijų išdavimo išlaidos;

5. Išlaidos, susijusios su pinigų gamyba, jų išleidimo ir pinigų

apyvartos išlaidos;

6. Ilgalaikio materialaus ir nematerialaus turto amortizacijos

išlaidos;

7. Bendros eksploatacijos išlaidos;

8. Personalo išlaidos;

9. Kitos specifinės išlaidos, kurios yra būtinos atliekant Lietuvos

banko funkcijas ir tvarkomos atitinka įstatymų normas.

Lietuvos bankas atlieka ššias funkcijas:

1. Išleidžia ir išima iš apyvartos pinigus;

2. Nustato bankų ir kitų ūkio subjektų vidaus ir užsienio atsiskaitymų

tvarką;

3. Išduoda ir atšaukia išduotas licencijas Lietuvos Respublikos ir

užsienio bankams bei kitoms kredito įstaigoms, prižiūri jų veiklą;

4.Organizuoja bankų informacijos sistemą;

5.Nustato apskaitos ir atskaitomybės sistemą bankams;

6.Sudaro Lietuvos Respublikos mokėjimų balansą;

7. Registruoja komercinius bankus;

8. Gali tvarkyti Lietuvos Respublikos valdžios ir valdymo institucijų

sąskaitas;

9. Saugo užsienio valiutą;

10. Renka ir skelbia pinigų bei finansų statistiką;

11.Konsultuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę finansinės rinkos,

kredito ir atsiskaitymų klausimais.

Komercinis bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė,

kuri verčiasi priimdama indėlius bei kitas grąžintinas lėšas, teikdama

paskolas bei prisiimdama su tuo susijusią riziką ir atsakomybę.

Banko filialas – neturintis juridinio asmens teisių Lietuvos

Respublikos įpareigoto banko padalinys, Lietuvos Respublikos ar užsienio

valstybės padalinys, veikiantis banko vardu, esantis kitoje, negu yra banko

buveinė, vietoje ir atliekantis bent vieną operaciją pagal banko

įgaliojimus; už jo sandorius ir veiklą visu savo turtu atsako bankas.

Banko atstovybė – teritorinis banko padalinys, neatliekantis banko

operacijų ir neužsiimantis kita ūkine veikla. Tiesiogiai įgytos ar valdomos

akcijos – akcinio kapitalo dalis, kurią akcininkas įsigijo ar valdo savo

vardu ar yra perdavęs įgaliojimus trečiajam asmeniui valdyti jo vardu.

Banko kapitalas – pagrindinio ir papildomo kapitalo suma. Pagrindinis

kapitalas – banko aakcinio kapitalo atsargos, kapitalo emisijos skirtumo bei

praėjusių metų nepaskirstyto pelno suma. Kapitalo atsargos – banko steigėjų

papildomi įnašai ar atskaitymai iš banko pelno.

Banko turtinė atsakomybė. Bankas yra ribotos turtinės atsakomybės

juridinis asmuo. Jis neatsako už akcininkų prievoles, o akcininkai už banko

prievoles atsako tik savo įdėtu turtu. Bankas neatsako už valstybės

prievoles, o valstyvbė – už banko; atsako tik tada, kai valstybė prisima

tokią atsokomybę. Bankas gali būti įsteigiamas atviruoju ir uždaruoju būdu.

Banką uždaro Lietuvos Bankas. Banko akcininkų turi būti ne mažiau kaip 7.

Banko valdymo organai:

• Visuotinis akcininkų susirinkimas;

• Banko taryba;

• Banko valdyba

• Administracija.

2.CENTRINIO BANKO VAIDMUO EKONOMIKOJE

Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos

institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos

veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau „bankų bankas“,

dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais ir

šitaip palaikantis savo vykdomą politiką. Centrinis Jungtinių Amerikos

Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga

už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei

padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Šiame ir dviejuose kituose

skyriuose smulkiai nagrinėjama centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka

šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės centrinio banko vykdomos politikos

problemos, su kuriomis susiduria šio banko vadybininkai.

Kaip minėta, centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų

sistemą (FRS), atlieka nemažai funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia

funkcija yra pinigų pasiūlos

kontolė. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir

kitas svarbias, pvz., vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra

finansinis turtas, išsaugantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų

savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų

pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir

įsakomieji indėliai.

Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo

priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti

taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir

kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir

taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą keičiasi ir centrinio

banko elgsena, vykdant minėtą funkciją.

Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje

Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų

grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės

institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į

tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi?

Viena iš priežasčių yra ta, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra

artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą

statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie

tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai

gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai.

Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė

banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų

piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra

artimi nuliui. Tokiu būdu vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų

pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir

teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų

mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms

vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės

reguliuotojai ir saugotojai. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų

rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o kartkartėmis

įsiterpia į užsienio valiutų rinkas.

Kita svarbi centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų

stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi

pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo

sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis

ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios,

palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų

institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema

gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos

augimą iir didindamas nedarbą. Todėl centrinis bankas turi imtis ryžtingų

veiksmų finansų rinkų būklei reguliuoti ir stabiliam pinigų judėjimui tose

rinkose užtikrinti.

Siekdama šio tikslo FRS kartais suteikia lėšų pagrindiniams

vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos

likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau

nei to reikia ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikiša FRS. Centrinis bankas

gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti

vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo

rinkos būklė.

Dar viena svarbi centrinio banko funkcija –– būti paskutiniu išteklių

šaltiniu. Kitaip sakant, aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti

skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS, padedamas vadinamojo

„diskonto lango“, gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas,

kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS

sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio

išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms

finansų institucijoms.

Galiausiai dar vienas centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo

veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą,

reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kampiuterinį

perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu

palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra

labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei čekių kliringas

neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų

operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to gali padidėti nedarbas,

mažėti investicijos, silpnėti ekonomika.

3.CENTRINIO BANKO TIKSLAI IR VEIKLOS KANALAI

Po Antrojo pasaulinio karo JAV ir keletas kitų industrinių valstybių

nusprendė, kad vyriausybė yra atsakinga už aukštą užimtumo lygį, kovą su

infliacija ir ekonomikos augimo rėmimą. Tai buvo palyginti nauja idėja.

Ankstesniais laikais vyriausybė skyrė daug mažiau dėmesio ekonomikai, o ir

šalies piliečiai iš vyriausybės tikėdavosi kur kas mažiau. Buvo manoma, kad

ekonominį stabilumą ir aukštą užimtumo lygį „automatiškai“ turi užtikrinti

tuometinės ekonomikos mechanizmas. Karti pamoka, kad sistema gali subyrėti,

buvo 1930-ųjų metų Didžioji depresija. Tapo aišku, kad ekonominį stabilumą

gali iišsaugoti inovacinė ir protinga vyriausybės politika.

JAV ir daugelyje šalių centrinis bankas atlieka keturias pagrindines

funkcijas:

1) Visiškas išteklių panaudojimas;

2) Bendrojo prekių ir paslaugų kainų lygio stabilumas;

3) Stabilaus ekonomikos augimo rėmimas;

4) Stabilus mokėjimų balansas pasaulinėse operacijose.

Veikdamas palūkanų normų ir pinigų pasiūlos augimo procesus, centrinis

bankas lemia ir ekonomikos vystymąsi siekiant šių tikslų. Tačiau kaip rodo

ekonominė patirtis, šių tikslų pasiekti vienu ir tuo pačiu metu yra labai

sunku. Viena iš priežasčių yra ta, kad šie tikslai dažnai vienas kitam

prieštarauja. Pavyzdžiui, siekimas užtikrinti stabilias kainas ir stabilų

mokėjimų su užsienio valstybėmis balansą suvaržo prėjimą prie kreditų. O

tai gali lėtinti investicijų procesą ir didinti nedarbą. Todėl centrinio

banko užduotis yra rasti kompromisus, kad šie tikslai tarp savęs

nesikirstų. Pavyzdžiui, centrinis bankas gali siekti sumažinti infliacijos

lygį ir stiprinti dolerį tarptautinėse rinkose, bet greičiausiai bus

neišvengta nedarbo didėjimo ir ekonominio augimo lėtėjimo.

Daugumos Vakarų valstybių, tarp jų ir JAV centrinio banko, sistema

pritaikyta veikti pačioje rinkoje. Šiuolaikiniai centriniai bankai veikia

kaip balansinis velenas, skatinantis ir stabilizuojantis piniginių masių

judėjimus ten, kur jų per daug. Jie stengiasi užtikrinti tolygų ir

tvarkingą judėjimą pinigų ir kapitalo rinkose, kad reikiamai būtų

finansuoti vertingi investiciniai projektai. Tai, reiškia, kad išvengiama

panikos, jei staiga sumažėja kreditų teikimo galimybės ar krinta vertybinių

popierių kainos. Tačiau dauguma operacijų, kurias vykdo centrinis bankas

tvarkingam kkapitalo judėjimui užtikrinti, yra diktuojamos pačios rinkos, o

ne vyriausybės. Pavyzdžiui, kovojant su infliacija yra keliami kreditų

palūkanų normų dydžiai, kad sumažėtų imamų kreditų skaičius ir pinigų

kiekis rinkoje, tačiau nedaroma jokių nuolaidų jokiems klientams. Veikdamas

pagal paklausą ir pasiūlą rinkoje privatus sektorius pats sprendžia , kiek

ir kas skolinasi bei investuoja esant tam tikriems palūkanų normų dydžiams.

KANALAI, KURIAIS VEIKIA CENTRINIAI BANKAI :

Toliau panagrinėkime, kaip FRS veikia vidaus ir tarptautinę ekonomikos

būklę. Šiuo atveju yra naudinga apžvelgti, kokiais kanalais naudodamiesi

šiuolaikiniai centriniai bankai daro įtaką ekonominės ir finansų sistemos

būklei. Centrinis bankas veikia ekonomiką (žr.2pav.):

1) Keisdamaskreditų, skirtų verslui, vartotojams, vyriausybėms, kainas;

2) Keisdamas pinigų pasiūlos ir augimo tempus;

3) Atlikdamas operacijas, kurios turi įtakos investuotojų vertybinių

popierių vertei, taip keisdamas jų (investuotojų) turimo turto vertę;

4) Keisdamas visuomenės lūkesčius dėl pinigų vertės ir kreditų gavimo

sąlygų ateityje.

|ŠALIES EKONOMINIAI TIKSLAI |

|Visiškas |Stabilių kainų |Tvarus ekonomikos|Stabili mokėjimų |

|užimtumas |lygiai |augimas |balansą pozicija |

2 pav. Centrinio banko poveikio ekonomikai politikos įgyvendinimo būdas

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo

centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka

formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčiu dėl kredito kainų, pinigų

pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės.

Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir

verslo subjektų

pasiskolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų

pasikeitimas. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui,

užimtumui ir infliacijai.

Nemaža būdų ir priemonių leidžia centriniam bankui veikti kreditų

kainą (palūkanų normų dydžius), vertybinių popierių vertę, pinigų pasiūlą

ir augimą, visuomenės lūkesčius dėl būsimų vertybinių popierių kainų,

palūkanų normų ir kreditų gavimo sąlygų. JAV centrinio banko politika iš

principo yra paremta atvirosios rinkos operacijomis (open market

operations), keičiant depozitorinių institucijų privalomų rezervų dydį

diskonto normos pakeitimais. Tai, kaip minėta, lemia kreditų paklausą. Jei

besiskolinantys kreditus mato, kad kreditą imti per brangu, jie susilaiko

nuo skolinimosi, ir reiškia ekonomikos augimo sulėtėjimu ir tikriausiai

infliacijos mažėjimu. Antra, jei centrinis bankas mažina grynųjų pinigų

pasiūlos rinkoje augimo tempus, tai galimas rezultatas yra pajamų ir

gamybos augimo lėtėjimas, kadangi mažėja prekių ir paslaugų paklausa.

Galiausiai jei centrinis bankas didina palūkanų normas, tai mažina

vertybinių popierių kainas, t.y. akcijų, obligacijų ir kitų vertybinių

popierių, kuriuos turi visuomenė, vertė mažėja. Rezultatas yra investuotojų

turto vertės mažėjimas, skolinimosi ir išlaidų planų keitimaisis, kuris

labai veikia užimtumą, kainų ir ekonomikos augimo lygį. Įvairių šalių

centriniai bankai, įgyvendindami savo ppolitiką, teikia pirmumą skirtingoms

priemonėms. Taip Anglijos bankas efektyviai naudoja paskolų diskonto normų

pakeitimus, Kanados bankas – rezervus, FRS – atvirosios rinkos operacijas.

Ne taip seniai ekonominiai tyrimai atskleidė ketvirtą būdą, kuriuo

centrinis bankas gali daryti įtaką ekonomikai – tai jo veiklos įtaka

formuojant visuomenės nuomonę ir lūkesčius dėl kredito kainų, pinigų

pasiūlos augimo tempų ir būsimos vertybinių popierių bei paskolų vertės.

Jeigu visuomenė sureaguoja į centrinio banko operacijas, įvyksta žmonių ir

verslo subjektų skolinimų, išlaidų ir investicijų planų bei ketinimų

pokyčiai. O tai gali stipriai atsiliepti ekonomikos augimo lygiui,

užimtumui ir infliacijai.

Lietuvos banko statuto priėmimas

1990 m. antroje pusėje suintensyvėjo darbai Lietuvos bankininkystėje:

stiprinama Lietuvos banko vadovybė, ruošiamasi rimtai bankų sistemos

reformai, atitinkančiai rinkos ekonomikos dėsnius ir dėsningumus. Lietuvos

bankas, kaip ir kitų laisvų savarankiškų valstybių nacionaliniai ar

federaliniai bankai, turėjo tapti ne tik teorinėje, bet ir praktinėje

plotmėje Lietuvos valstybės ekonominės politikos reiškėju.

Vienas iš svarbiausių naujos Lietuvos banko vadovybės uždavinių buvo

parengti šio banko statuto projektą. Lietuvos banko statuto projektas (

projektą pradėjo rengti dar ankstesnė banko vvadovybė ) buvo parengtas

vadovaujantis Lietuvos banko įstatymu.

1990 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba (

toliau AT ) pirmo šaukimo antrojoje sesijoje buvo svarstomas Lietuvos banko

statuto ir pagrindinio kapitalo klausimas. Pranešimą skaitęs Lietuvos banko

valdybos pirmininkas deputatas V. Baldišis teigė, kad nors “<.> Lietuvos

bankas popieriuje jau egzistuoja septintą mėnesį, <.> tačiau padaryta

nepaprastai mažai”. Kaip vieną iš pagrindinių priežasčių pranešėjas nurodė

sąlygą, kad, kol nepatvirtintas lietuvos banko statutas ir pagrindinis

kapitalas, šis bankas negalėjo pradėti realiai veikti ir kad jis pastaruoju

metu netgi yra ttapęs veikiančiųspecializuotų bankų savotišku “pasityčiojimo

objektu.pranešėjas pabrėžė kokios yra iškilusios problemos ir kaip jos,

banko valdybos nuomone, turėtų būti sprendžiamos.

V. Baldišis deputatus taip pat informavo apie oponentų pareikštas

kritines pastabas dėl parengto Statuto projekto. Oponentų nuomone,

parengtame Statute esą numatyta administracinė, komandinė sovietinė

sistema, taikomi sovietinės centralizuotos komandinės sistemos svertai ir

pan. Dėl gautų kritinių pastabų V. Baldišis pažymėjo, kad ir Lietuvos banko

įstatyme, kaip ir Statuto projektenieko nėra paimta iš senosios tarybinės

bankų sistemos ir kad jis buvo rengtas remiantis tarpukario Lietuvos ir

tokios šalies, kaip Anglija, turinčios šimtametes bankininkystės ir rinkos

ekonomikos tradicijas, patirtimi.

Pateiktiems svarstyti AT Lietuvos banko statuto ir nutarimo

projektams pritarė deputatai S. Malkevičius ( Valstybės atkūrimo komisijos

pirmininkas), S. Kropas ( Savivaldybių komisijos pirmininkas), V.

Terleckas, iš dalies G. Vagnorius, pasisakė prieš – K. Glaveckas, E.

Vilkas. Kritinės ir iš esmės nepritariančios Statuto projektui pastabos

buvo pateiktos Ekonominės komisijos pirmininko K. Antanavičiaus pažymoje.

Nepritariantys deputatai siūlė tiksliau apibrėžti būsimą centrinio banko

politiką komercinių bankų atžvilgiu, sumažinti jų minimalų pagrindinį

kapitalą ( nuo 30 iki 10 mln. rublių ), garantuoti indėlininkų teises,

nustatyti ne tik savo, bet ir komercinių bankų paskolų palūkanas bei

rezervus komerciniams bankams. Taip pat buvo kritikuojami naujosios banko

vadovybės išleisti norminiai aktai, ribojantys ir šakinių specializuotų, ir

veikiančių komercinių bankų veiklą. Deputatų sudaryta redakcinė komisija (

V. Baldišis, K. Glaveckas, E. Vilkas, V. TTerleckas, G. Vagnorius, S. Kropas

) visais ginčyjamais klausimais priėmė konsensusą ir pasiūlė deputatams

tvirtinti Statuto projektą.

1990 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikos AT posėdyje vienbalsisi (

“už” balsavo 95 deputatai, “prieš” ir susilaikiusiųjų nebuvo ) patvirtintas

Lietuvos Banko statutas ir nutarimas “Dėl Lietuvos banko statuto ir

pagrindinio kapitalo”. Toliau pateikiamasšiuo klausimu priimtas Lietuvos

Respublikos AT nutarimas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria:

1. Patvirtinti Lietuvos banko statutą ir 500 milijonų rublių pagrindinį

kapitalą.

2. Nustatyti, kad Lietuvos banko pagrindinis kapitalas turi būti

suformuotas per šešerius metus.

3. Įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę:

a) Lietuvos banko pagrindiniam kapitalui sudaryti 1990 metais skirti 40

mln. rublių, 1991 metais – 60 mln. rublių arba jų ekvivalentą ir 1992-

1995 metai vidutiniškai po 100 mln. rublių arba jų ekvivalentą kasmet;

b) iki 1990 m. rugsėjo 15 d. pateikti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai

Tarybai pasiūlimus dėl Lietuvos banko pagrindinio kapitalo šaltinių;

c) iki 1990 m. spalio 1 d. suteikti Lietuvos bankui tinkamas patalpas;

Iki bus visiškai suformuotas Lietuvos banko pagrindinis kapitalas,

atleisti jį nuo mokesčių į Lietuvos valstybės biudžetą.

4. Nutarimas galioja nuo jo priėmimo dienos.

Lietuvos respublikos Aukščiausiosio Tarybos pirmininkas V. Landsbergis

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sekretorius L. Sabutis

Patvirtinus Lietuvos banko statutą ir pagrindinį kapitalą ( apie 33

mln. JAV dolerių galiojusiu kursu ), kuris turėjo būti suformuotas per

šešerius metus ( 1990-1995 m. ), Vyriausybė, kaip matėme, tuo pačiu

nutarimu buvo įpareigota jau 1990 m. skirti 40 mln. rublių iš biudžeto lėšų

pagrindiniam kapitalui sudaryti ir suteikti bankui tinkamas patalpas.

Lietuvos banko pagrindinį kapitalą ( 500 mln. rublių ) buvo numatyta

sukaupti per 6 metus: pirmiesiems dviejiems metams ( 1990 ir 1991 m. )

skirti atitinkamai 40 ir 60 mln. rublių; o per 1992-1995 m. sukaupti kitą

banko pagrindinį kapitalą. 1990 m. banko pagrindinį kapitalą, atsižvelgiant

į sunkią šalies finansinę ir ekonominę padėtį, buvo siūloma kaupti iš

dviejų šaltinių: Lietuvos biudžeto skiriamų lėšų ( 15-20 mln. rublių ), o

kitą dalį – perduodant Lietuvos bankui turtą.

Statute buvo numatyti tokie pagrindiniai uždaviniai: parengti ir

įgyvendinti respublikos ekonominę strategiją pinigų apyvartos, kredito,

atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje, reguliuoti Lietuvos pinigų ir

kredito apyvartą, tinkamai vykdyti pinigų emisijos politiką, reguliuoti

respublikos piniginio vieneto kursą ir kt.

Pagal patvirtintą Statutą Lietuvos bankui taip pat buvo suteiktos

teisės: kontroliuoti komercinių bankų veiklą; išduoti leidimus steigti

kredito įstaigas ( tarp jų ir užsienio ); nustatyti bankams privalomus

ekonominius normatyvus bei taikyti sankcijas jų nevykdantiesiems; teikti ir

imti paskolas; nustatyti komercinių bankų atskaitomybės tvarką.

Taip Lietuvos bankas įgijo teisę vykdyti centrinio valstybės banko

funkcijas ir visas būtinas teises vadovauti bankų ir pinigų reformai.

Tačiau pradinėje Lietuvos banko veiklos stadijoje buvo gana sunku bankų

banko ir valstybės

komercinių paskolų centro funkcijas – pirmiausia dėl

ekonominės TSRS blokados ir vos prasidedančios privatizacijos, dažnai

nepakankamai reglamentuotos norminių dokumentų bei jų lydinčių teisės aktų.

Sustiprinus Lietuvos banko veiklos teisinius pagrindus, paspartėjo jo

atkūrimo procesas. Tiesa, dėl objektyvių priežasčių Lietuvos bankas iš

pradžių galėjo atlikti tik vieną centrinio banko funkciją – kontroliuoti ir

reguliuoti kitus šalyje veikiančius, ypač specializuotus bankus, tačiau ir

tai daryti buvo nelengva.

Priėmus Statuą, 1990 m. pirmas Lietuvos banko kūrimo etapas iš esmės

baigėsi.

Lietovos banko įsitvirtinimas

Dar 1990 m. gruodžio 11 d. bovo priimtas TSRS centrinio banko

įstatymas, išlaisvinęs bankus iš TSRS MT priklausomybės. Tačiau buvusių

sąjunginių respublikų centriniai bankai ir 1991 m. tebebuvo traktuojami

kaip struktūriniai TSRS banko padaliniai.

Savaime suprantama, kad su tokia padėtimi Lietuvos banko vadovybė

nebegalėjo taikstytis. Lietuvai kovojant dėl tarptautinio suverenumo

pripažinimo, siekiant atsiimti savo auksą, esantį užsienio valstybių

bankuose, atlikti finansines operacijas, gyvybiškai buvo būtina kaip galint

sparčiau atsiriboti nuo TSRS valstybinio banko ir jo pretenzijų. Tačiau

Lietuvos banko vadovybei tuo metu dar nepavyko susitarti su “Gosbanko”

vadovybe ( pirmininkas – A. Geraščenka ), kuri iš ppradžių nors ir pripažino

Lietuvos Respublikos centrinį banką, tačiau vėliau, Kremliaus politinių

struktūrų spaudžiama, pakeitė poziciją. Respublikai buvo iškelta sąlyga:

Lietuvos bankininkystės įstatymai turi būti pakoreguoti ir privalo atitikti

TSRS įstatymus. Savaime suprantama, kad tai ir respublikos, ir Lietuvos

banko vadovybei buvo visiškai nepriimtina, nes ttuo metu ypač aktuolu buvo į

Lietuvos dispoziciją perimti LTB bei jo skyrius su visais pinigų likučiais.

Respublikos gyventojų indėliai sudarė 6 mlrd. 841 mln. rublių.

Taigi Lietuvos banko veikla ir 1991 m. dar buvo gana komplikuota,

kaip komplikuota buvo to meto politinė padėtis Lietuvoje, paženklinta

Sausio įvykių, vėl galimos blokados ir karo padėties žyme. Kol Lietuva

nebuvo pripažinta tarptautinės bendrijos kaip nepriklausoma valstybė, tol

ir Lietuvos bankas negalėjo būti Vakarų valstybių centrinių bankų

pripažintas kaip valstybės bankas. Užsienio bankams tuo metu palaikyti

ryšius su Lietuvos banku buvo gana sudėtinga, nes pernelyg neaiškus buvo jo

statusas ir ateitis. Tokia padėtis iš esmės truko iki 1991 m. rugpjūčio

pučo Maskvoje dienų ir po to prasidėjusio Lietuvos valstybės tarptautinio

pripažinimo.

Numalšinus 1991 m. rugpjūčio 19-21 d. pučą Maskvoje į TSRS sudėtį

įėjusios respublikos viena po kitos skelbė suverenitetą, ėmė steigti

nacionalinius bankus. Tačiau jų kurį laiką vis dar nepripažino nei TSRS

Vyriausybė, nei TSRS valstybinis bankas. Situacija pasikeitė, kai

susiformavo savarankiškas Rusijos parlamentas ir buvo įsteigtas Rusijos

centrinis bankas. Prasidėjokokybiškai naujas bendradarbiavimo etapas.

Rusijos centrinis bankas stengėsi užmegsti tiesioginius ryšius su

kaimyninių respublikų bankais. Taip ir buvo padaryta, pasirašius

atitinkamus susitarimus tarp Lietuvos banko ir Rusijos centrinio banko (

pirmininkas – G. Matiuchinas ).

1991 m. gegužės mėn. Lietuvos bankas kreipėsi į TVF, prašydamas

priimti Lietuvą į šią tarptautinę organizaciją. Lietuvos Respublikos

Vyriausybei 1991 m. pabaigoje pasirašius sutartis “ Dėl prekybinių

ekonominių ryšių ir mokslinio techninio bendradarbiavimo” su įvairių šalių

( Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Bulgarijos, Kazachstano, Tadžikijos,

Azerbaidžiano ) vyriausybėmis, Lietuvos bankas pradėjo sudarinėti

tarptautines kliringinių atsiskaitymų sutartis. Svarbią reikšmę tolesnei

bankininkystės raidai šalyjeturėjo nuo 1992 m. sausio 1 d. TSRS valstybinio

banko lietuviškojo padalinio likvidavimas. 1992 m. balandžio 29 d. Lietuva

pirmoji iš Baltijos valstybių tapo TVF ir Tarptautinio rekonstrukcijos ir

plėtros banko ( Pasaulio banko ) nare.

1992 m. vasario 14 d. Lietuvos bankas atgavo Prancūzijos banke

saugotą prieškarinio Lietuvos banko auksą, o tų pačių metų kovo 31 d. buvo

atgautas ir Anglijos banke saugotas Lietuvos banko auksas. 1992 m. birželio

30 d. atkurta Lietuvos banko narystė ir akcininko teisės Tarptautinių

atsiskaitymų banke ( Bazelyje ).

Nemažai pasiekta sukūrus nepriklausomą tarptautinių atsisikaitymų ir

mokėjimų sistemą, kuri pradėjo realiai funkcionuoti Lietuvoje. Buvo nuolat

priimami užsienio valstybių konsultantai, kurių patirtį bandyta panaudoti

praktiniame darbe ir įstatymų kūrimo proceseę. Pirmaisias nepriklausomybės

metais tarptautinius atsiskaitymus vykdė tik Lietuvos bankas, o nuo 1992 m.

ir komerciniai bankai, turintys Lietuvos banko generalines licenzijas.

Labai aktuoli to meto Lietuvos banko praktinių veiksmų kryptis –

tarptautinių ryšių užmezgimas. 1991 m. Lietuvos bankas užmezgė

korespondentinius ryšius su užsienio bankais ( metų pabaigoje su 32

užsienio bankais ). Pirmoji Lietuvos banko korespondentinė sąskaita buvo

atidaryta 1991 m. vasario mėn. Švedijos banke Svenska Handelsbanken, kuris

prisidėjo padėdamas kelti banko tarptautinių ryšių specialistų

kvalifikaciją. Plėtodamas ryšius su užsienio šalimis Lietuvos bankas 1992

m. jau bendradarbiavo su 15 stambiausių užsienio valstybių centriniais

bankais. Banko darbuotojai vyko į stažuotes Švedijoje, Vengrijoje. Lietuvos

banko vadovai buvo oficialiai priimti pagal visus protokolinius

reikalavimus tokių šalių kaip Lenkijos, Anglijos, Vengrijos, Norvegijos,

Švedijos, Danijos centriniuose bankuose.

Šalia teigiamų Lietuvos banko veiklos ypatumų tenka konstatuoti, kad

daugelis Vakarų šalių tuo metu neturėjo tokios bankų sistemos kaip Lietuva,

kur centrinis bankas atliko ir komercinio banko funkcijas. Argi Lietuvoje

galėjo būtipaneigta pasaulinė praktika ir atrastas šiuo požiūriu ypatingas

savo kelias?

Tuo tarpu, kaip minėta anksčiau, Lietuvos banko vadovybė mąstė

savaip: dabar gyvename pereinamuoju laikotarpiu, dėl to apie komerciją

kalbėti per anksti. Dar ir 1991 m. Lietuvos bankas neplanavo atsisakyti

komercinio banko funkcijų. 1991 m. gegužės 27 d. Lietuvos banko valdybos

pirmininkas V. Baldišis Lietuvos Respublikos AT sesijoje teigė, jog

“Lietuvos bankas nuosekliai laikosi pagrindinės strategijos, siekdamas

sukurti dviejų lygių bankų sistemą, tai yra centrinį banką ir savarankišką

komercinių bankų sistemą”, tačiau praktikoje tuo metu vis dar nieko nebuvo

daroma, kad Lietuvos bankas atsisakytų komercinio banko funkcijų.

Kaip rodo atlikti tyrimai, besiverčiantis komercine veikla Lietuvos

bankas negalėjo objektyviai vykdyti centrinio banko funkcijų, nes jis tuo

pačiu metu negalėjo būti nešališkas šalies komercinės bankininkystės

plėtros stebėtojas. Mėginimas susieti komercinio ir centrinio banko

funkcijas turėjo anksčiau ar vėliau Lietuvos bankininkystę įstumti į

aklavietę. Tai galiausiai ir įvyko.

1992 m. sausio 29 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 60 “Dėl

bankininkystės reformos Lietuvoje spartinimo”, kuriuo įpareigojo Lietuvos

banką 1990m. rudenį nacionalizuotus bankus paversti komerciniais,

nutraukiant minėtiems bankams iki tol Lietuvos banko turėtą tiesioginį

administracinį poveikį. Taupomajam ir Žemės ūkio bankams šiuo nutarimu taip

pat buvo pasiūlyta nedelsiant tapti komerciniais. Prilyginus juos

valstybinėms akcinėms bendrovėms, jų personalui automatiškai buvo pasiūlyta

gyventi iš pelno, kurį bankai sugebės uždirbti.

Minėtas nutarimas, beje, pasirodė ( 1992 m . sausio 29 d. ), tik

viena diena neaplenkdamas PB misijos, dirbusios tomis dienomis Lietuvoje,

ekspertų išvadas. Vyriausybės ir Misijos ekspertų požiūriai į bankų

sistemos Lietuvoje reorganizavimą sutapo. Misijos ekspertų nuomonė tapo

svariu argumentu G. Vagnoriaus vyriausybei toliau reikalaujant nušalinti

Lietuvos banko valdybą. Tačiau tik 1992 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos bankas

atsisakė komercinių funkcijų, jreditavimo operacijas perdavęs įkurtam

Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui.

Kaip teigė naujai paskirtas Lietuvos banko valdybos pirmininkas R.

Visokavičius, “ ir dabar esu tos nuomonės, kad Lietuvos bankas nuo

įsikūrimo pradžios turėjo sutelkti dėmesį svarbiausioms centrinio banko

funkcijoms, neturėjo imtis komercinės veiklos. Vadinasi, kai buvo vykdoma

sovietinių bankų reorganizacija, turėjo atsirasti ir Lietuvos bankas ir

stambūs komerciniai bankai. Tada viskas būtų vykę daug sklandžiau ir

efektyviau. Dabar reikėjo dviejų metų, TVF, PB ir pagaliau praktikos

įtikinimo, kad būtų grįžta prie to, ką daugelis siūlė dar 1990 metais,

jeigu

Lietuvos bankas būtų savo dėmesį sutelkęs centrinio banko funkcijoms

vykdyti – nesivaduvaudume 1993 metais pirmame ketvirtyje daugybe sovietinių

instrukcijų, sąskaitų planų, apskaitos formų. Turėtume svarbiausius norimus

dokumentus, o gal ir litą”.

Nors Vyriausybės ir Lietuvos banko nesutarimai kartais pasiekdavo

itin aštrią konfrontaciją, pakenkė bankų ir pinigų reformai bei atitolino

lito įvedimą, tačiau nepaisant visų neskandumų, per 1990-1992 m. Lietuvos

bankas galutinai susiformavo, iš esmės buvo sukurta šiuolaikinė jo

struktūra, pradėjo normaliai funkcionuoti ir vykdyti centrinio banko

funkcijas. Buvo partvarkyta ir automatizuota apskaita ir atskaitomybė,

tobulinamas atsiskaitymas. Pradėta kurti savarankiška tarptautinių

atsiskaitymų sistema, imta rengti užsienio valiutos auksionus, kuriuose

valiutos pardavėjas galėjo būti Lietuvos Respublikos bei užsienio

juridiniai bei fiziniai asmenys, o valiutos pirkėjas – tik Lietuvos

Respublikos juridiniai ir fiziniai asmenys.

Apibendrinant darytiną išvadą, kad aptariamu laipotarpiu Lietuvos

bankas tapo šalies centriniu banku, nuosavybės teise priklausantis Lietuvos

valstybei ir tiesiogiai pavaldus Seimui. Pagrindiniai Lietuvos banko

uždaviniai buvo šie: parengti ir įgyvendinti šalies ekonominę strategiją

pinigų apyvartos, kredito, atsiskaitymų ir valiutinių santykių srityje;

reguliuoti pinigų ir kredito apyvartą; vykdyti pinigų ir emisijos politiką;

nustatyti ir reguliuoti šalies piniginio vieneto kursą. Lietuvos bankas

pradėjo vykdyti šias pagrindines funkcijas ir teises: leido į apyvartą

Lietuvos pinigus; organizavo nacionalinės valiutos piniginių ženklų

gaminimą, transportavimą ir saugojimą; organizavo bankų vidaus ir užsienio

atsiskaitymus; davė leidimus steigti kredito įstaigas bei atšaukė juos

Lietuvos banko įstatymo numatytais atvejais; teikė ir ėmė paskolas;

konsultavo Lietuvos Vyriausybę, tiekė jai informaciją kredito bei pinigų

klausimais ir kt.

Taip Lietuvos banko įsitvirtinimo laikotarpis, prasidėjęs 1990 m.,

truko iki 1992 m. vidurio, kai buvo baigtas Lietuvos banko ir bankų

sistemos kūrimąsis. Nuo 1992 m. rudens, Lietuvos bankui atsisakius

komercinio banko funkcijų, prasidėjo antrasis jo tapimo centriniu banku

laikotarpis.

Lito persiejimas prie euro

Vienas iš svarbiausių Lietuvos banko pinigų politikos darbų – 2002 m.

vasario 2 d. sėkmingai persietas lito kursas nuo JAV dolerio prie euro.

Atsižvelgiant į tai, kad JAV doleriai vyravo Lietuvos atsiskaitymuose

su užsienio valstybėmis ir užsienio skolos struktūroje bei į tai, kad lėtai

plėtėsi užsienio prekybos su ES apimtis, buvo planuojama neskubinti lito

persiejimo prie euro. Buvo manoma litą persieti dviem etapais:

1. Susiejant litą su JAV dolerio ir euro krepšeliu.

2. Siejant llitą tiesiogiai su euru.

Tačiau Rusijos finansų krizė iš esmės pakeitė ekonominę aplinką ir

paskatino šalies eksporto plėtrą į gerokai stabilesnes ES šalių rinkas.

Eksportas į NVS šalis ženkliai sumažėjo. Lietuvos ekonomikos plėtra rodė,

kad šalis vis labiau integruojasi į Europos rinkas, kartu susigrąžindama

per Rusijos finansų krizę prarastas pozicijas NVS šalyse.

Atsižvelgdama į Lietuvos prekybos struktūrą ir į tai, kad šalies ūkis

tapo vis labiau susijęs su ES šalių kandidačių į ES ekonomika, bei siekdama

mažinti lito kurso svyravimus pagrindinių prekybos partnerių atžvilgiu,

2001 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos Seimo buvo priimti Lito

patikimumo įstatymo pakeitimai, susiję su lito perorientavimo nuo JAV

dolerio prie euro, o Lietuvos banko valdyba 2001 m. birželio 28 d. nustatė,

kad nuo 2002 m. vasario 2 d. bazinė valiuta vietoj JAV dolerio bus euras, o

oficialus lito kursas bus nustatomas pagal euro ir JAV dolerio santykį

valiutų rinkoje 2002 m. vasario 1 d., kurį tą dieną paskelbs ECB.

Tiesioginis lito susiejimas su euru buvo logiškas žingsnis politinio

ir ekonominio integracijos į ES proceso bei ilgalaikės lito kurso rėžimo

strategijos kontekste. Su euru susieto lito sistema turėjo sudaryti

galimybę ateityje dalyvauti EPS ir įvesti eurą.

Lietuvos banko politikos tęstinumas išlaikant fiksuotą valiutos kursą

išliko ir po lito persiejimo prie euro 2002 m. vasario 2 d., kai TVF ir

Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarus, litą persiejus be

devalvacijos(nustatytos vienos valiutos vertės sumažinimas kitų valiutų

atžvilgiu, pagal nustatyto valiutos kurso sistemą. Devalvacijos tikslas yra

padėti pašalinti šalies mokėjimų balanso deficitą.) ar revalvacijos

(nustatytos vienos valiutos vertės padidinimas kitų valiutų atžvilgiu,

pagal; nustatyto valiutos kurso sistemą.), buvo nustatytas naujas fiksuotas

lito kursas – 3,4528 lito už 1 eurą pagal JAV dolerio ir euro santykį

valiutų rinkoje.

Iki įstojimo į VKM II fiksuotas valiutos kursas ir toliau išliko

makroekonominės politikos pagrindas, nes jis sukūrė stabilią pinigų

aplinką, didino pasitikėjimą nacionaline valiuta ir, formuodamas adekvačius

lūkesčius, padėję iišlaikyti mažą infliacijos lygį.

Pasitikėjimas fiksuoto lito kurso tęstinumo ir vykdoma griežta

valstybės iždo politika mažino ne tik valiutos kurso, bet ir šalies riziką,

todėl palūkanų normos Lietuvoje vis labiau artėjo prie bazinės valiutos

palūkanų normų.

Sėkmingas persiejimas nuo JAV dolerio prie euro palankiai buvo

įvertintas ir TVF misijos vadovės Patricija Alonso-Gamo 2002 m. gegužės 6

d. susitikime su Lietuvos Respublikos finansų ministre D.Grybauskaite bei

grupės TVF darbuotojų parengtoje ir 2002 m. rugpjūčio 1 d. TVF interneto

svetainėje paskelbtoje apžvalgoje apie Lietuvos fiksuoto kurso rėžimo

istorija ir ateitį.

Dalyvavimas Europos centrinių bankų sistemoje. Euro įvedimas

ECBS pradėjo funkcionuoti 1999 m. sausio 1 d. Ją sudaro Europos

centrinis bankas (įsteigtas 1998 m. birželio 1 d.) ir 24 ES valstybių narių

centriniai bankai.

Nepriklausančioms euro sistemai (zonai) ES valstybėms narėms yra

suteigtas ypatingas statusas. Joms leista laikytis savo nacionalinės pinigų

politikos, kartu jos negali dalyvauti nei priimant, nei įgyvendinant tuos

ECBS sprendimus, kurie susiję su bendra pinigų euro zonos poltika. Tokios

sistemos kūrimą reglamentuoja ECBS ir ECB statutų protokolas Nr.3.

ECB yra institucija, atsakinga už bendros pinigų politikos

įgyvendinimą euro zonoje. Pagrindinis ECB tikslas- palaikyti kainų

stabilumą. ECB yra ECBS dalis. ECB buveinė yra Vokietijoje, Frankfurte prie

Maino.

Jis veikia visiškai nepriklausomai nuo valstybių narių vyriausybių ir

kitų ES institucijų. ECB kapitalą sudaro nacionalinių centrinių bankų

įnašai, kurie diferencijuoti pagal šalies demografinį ir ekonominį

lyginamąjį svorį. Pagrindiniai kriterijai- valstybių narių gyventojų

skaičius ir BVP dydis.

Kuriant ECBS buvo vadovautasi JAV ir Vokietijos bankų sistemų veiklos

pavyzdžiu. Tai sudėtingas procesas, nes reikėjo sujungti skirtingas

nacionalines finansines tradicijas turinčių šalių veiklą.

ECBS vadovauja ECB sprendžiamieji organai: Valdančioji taryba,

Vykdomoji valdyba, Generalinė taryba. ECB savo funkcijas pradėjo vykdyti

1999 m. sausio 1 d., kai buvo patvirtinti fiksuoti euro zonos šalių valiutų

kursai.

Jau 2003 m. Lietuvos bankas pradėjo rengtis deryboms su ES dėl

prisijungimo prie VKM II .

Prieš įvedant eurą, Lietuva privalo dalyvauti VKM II ne trumpiau kaip

2 metus. Tuo laikotarpiu kompetentingos ES institucijos stebės, kaip

Lietuva vykdo Mastrichto sutartyje nustatytus konvergencijos kriterijus, ir

pateiks išvada dėl įsijungimo į euro zoną laiko. Ilgalaikė ekonomikos

pagrindų konvergencija yra būtina sąlyga palaikyti valiutos kurso

stabilumą. Valiutos kurso mechanizmas leis užtikrinti, kad jame

dalyvaujančios euro zonai nepriklausančios valstybės narės savo politiką

orientuotų į stabilumą, skatintų konvergenciją ir taip padėtų joms

pasirinkti euro įvedimui. VKM II yra naudojamas kaip centrinio kurso ir

konvergencijos tvarumo apskirtai bandomasis laikotarpis. ECB nemanė, kad

valiutų valdybos galėtų pakeisti dalyvavimą VKM II, o tai reiškia, kad

valiutų valdybą turinčios šalys turi dalyvauti VKM II bent 2 metus iki

konvergencijos kriterijų tenkinimo įvertinimo, kuris atliekamas prieš

valstybei įsivedant eurą.

Fiksuoto lito kurso sąlygomis taikomos pinigų politikos priemonės

padeda Lietuvos bankui reguliuoti bankų sistemos likvidumą.

2003 m.

taikytos šios pinigų politikos priemonės : bazinės valiutos keitimas į

litus ir litų – į bazinę valiutą, privalumų atsargų reikalavimai ir

Lietuvos banko paskolų galimybės.

Siekdamas palaikyti tinkamą bankų sistemos likvidumą, Lietuvos bankas

šalies komerciniams bankams ir užsienio bankų skyriams taiko privalomųjų

atsargų reikalavimus. Atsižvelgdamas į Lietuvos siekį netolimoje ateityje

tapti euro zonos nare, į makroekonomikos padėtį ir bankų sistemos

stabilumą, Lietuvos bankas nuo 2000 m. ėmė nuosekliai artinti privalomųjų

atsargų normą prie ECB taikomos privalomųjų atsargų normos.

2000 m. spalio mėn. privalomųjų atsargų norma bbuvo sumažinta nuo 10

iki 8 proc. 2002 m. gegužės mėn. ši norma sumažinta iki 6 proc. Su euro

zonoje galiojančia tvarka buvo suderinta daugelis svarbiausių nuostatų:

privalomųjų atsargų laikymo laikotarpis, jų bazės ir sumos apskaičiavimas,

sankcijos už duomenų pateikimo ar privalomųjų atsargų reikalavimų

nevykdymą. Tačiau atsižvelgdamas į didelę komercinių bankų įsipareigojimų

užsienio valiutoms dalį, Lietuvos bankas paliko galioti anksčiau taikytą

reikalavimą privalomąsias atsargas įsipareigojimams užsienio valiutoms

laikyti eurais ir (ar) JAV doleriais. Privalomąsias atsargas

įsipareigojimams litais šalies komerciniai bankai turi laikyti nacionaline

valiuta.

Lietuvos bankas mokiems, tačiau turintiems laikinų llikvidumo sutrikimų

komerciniams bankams gali teigti likvidumo paskolas arba sudaryti su jais

tiesioginius Vyriausybės vertybinių popierių atpirkimo sandorius.

Tarpbankinių atsikaitymų stabilumui užtikrinti Lietuvos bankas gali teigti

vienos nakties paskolas už įkeistus VVP. Tačiau veiksminga tarpbankinių

atsiskaitymų sistema Lietuvos banke ir tarpbankinės rinkos galimybės

leidžia patiems bankams ppatikimai valdyti likvidumą ( nei 2002m., nei 2003

m. komerciniai bankai nesikreipė dėl minėtų paskolų bei tiesioginių

atpirkimo sandorių).

Tarpbankinė pinigų rinka yra svarbi bankams valdant likvidumą ir

valiutų pozicijas. Dėl didelio ekonomikos atvirumo, fiksuoto lito kurso ir

liberalizuoto kapitalo judėjimo ši Lietuvos rinka yra glaudžiai susijusi su

užsienio valiutų rinkomis. Svarbiausios šalies tarpbankinės rinkos

priemonės yra litų ir užsienio valiutų keitimo ir apsikeitimo sandoriai.

Siekdamas padidinti mokėjimo sistemos patvarumą ir veiksmingumą,

pagerinti paslaugų kokybę ir sukurti ES reikalavimus atitinkančią sistemą,

Lietuvos bankas 2004 m. sausio 19 d. įdiegė naują mokėjimo sistemą LITAS,

kuri pakeitė nuo 1993 m. veikusią sistemą TARPBANK. Naujoji sistema skirta

mokėjimams vykdyti ir realiuoju, ir nustatytu laiku. Taip pat ši sistema

užtikrina mokėjimo už vertybinių popierių sandorius nurodymų vykdymą realiu

ir nustatytu laiku, laikantis vienalaikio lėšų ir vertybinių popierių

pervedimo .

IŠVADOS

Nors ir taip vadinami, centriniai bankai nėra bankai ta prasme, kaip

komerciniai bankai. Tai yra vyriausybinės įstaigos, nesirūpinančios savo

pelno maksimizavimu; jų tikslas – rūpintis visa ekonomika, pavyzdžiui,

užkirsti kelią komercinių bankų bankrotams, stabdyti nedarbo didėjimą ir

panašiai. Centriniai bankai, nors formaliai būtų ir privačių akcininkų

nuosavybė, atlieka vyriausybės funkcijas, taigi yra vyriausybės dalis.

Centriniai bankai teikia tokias paslaugas, kaip rezervų laikymas ir

čekių kliringas bankams, taip pat veikia kaip vyriausybės bankai,

atliekantys tokią funkciją, kaip valiutos laidimas. Centriniai bankai gali

sukurti rezervų bankų sistemai.

Tai ir daug daugiau siame savo darbe stengiausi papasakoti apie

centrinį banką. Bandžiau kuo aiškiau apibrėžti centrinio banko reikšmę,

išvardinti jo funkcijas, atskleisti jo vaidmenį ekonomikoje.

Lietuvoje centrinio banko funkcijas atlieka Lietuvos bankas. Jis savo

veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Lietuvos Banko įstatymu, kuris

buvo priimtas 2001 metų kovo 13 dieną.

Taigi šiame savo kursiniame darbe aprašiau ir Lietuvos banko

svarbiausias funkcijas, veiklos ypatybes, apibrėžiau, kas ir koks yra

centrinis bankas Lietuvoje.

Literatūra

1.BUCKŪNIENĖ Olga Finansai. ISBN 9955-9418-6-3 V.,2002

2.MARTINKUS Bronislavas, ŽILINSKAS Vytautas Pinigai, vertybiniai popieriai,

blankai. ISBN 9986-13-432-3 KT 1996

3.RUTKAUSKAS Vytautas Finansų rinkos ir institucijos. ISBN 9986-05-367-6

VT 1998

4.TMAYER Thomas, DUESENBERRY James, ALIBER Robert Pinigai, bankai ir

ekonomika. ISBN 9986-02-045-x V.,1995

5. Internetiniai puslapiai:

http://finansai.tripod.com

http://www.lbank.lt

———————–

VALDYBA

Pirmininkas

Pirmininko pavaduotojas

Pirmininko pavaduotojas

Pirmininko pavaduotojas

7 narių

DEPARTAMENTAI

Pinigų politikos

Kredito įstaigų priežiūros

Apskaitos

Rinkos operacijų

Tarptautinių ryšių

Informacinių technologijų

Kasos

Atsiskaitymų centras

Vindikacijos

Ūkio

SAVARANKIŠKI SKYRIAI

Juridinis

Vidaus audito

Bendrasis

Organizacijos ir personalo

Ryšių su visuomene

BANKO ĮSTAIGOS

Kauno skyrius

Klaipėdos skyrius

Centrinio banko politikos įrankiai

Palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos

Bankų sistemos rezervų apimtys ir augimo tempai

Kreditų kaina ir prieinamumas

Pinigų pasiūlos apimtys ir augimo tempai

Vertybinių popierių rinkos kaina

Visuomenės lūkesčiai dėl vertybinių popierių kainų, palūkanų normų ir

kreditų galimybių

Skolinimosi iš išlaidų apimtys ir augimas