Darbas ir darbo jėga

Darbas ir darbo jėga

Pastaraisiais metais ekonomika auga greitėjančiais tempais. Ūkio

augimą skatina spartus eksportas bei atsigaunanti vidaus paklausa. BVP

augimo virš 6 proc. kasmetinė prognozė paremta prielaida, kad ekonominė

plėtra Europoje palaipsniui spartės. Lietuvos verslas konkuruos ir vidaus

ir išorės rinkose. ES finansinė parama didins BVP augimo tempus. Vidutinis

mėnesinis darbo užmokestis augs spartėjančiais tempais. Įvertinę ekonominių

ir darbo rinkos rodiklių pokyčius bei gautus duomenis iš darbdavių

prognozuojama, kad nedarbas mažės. Vidutinis nedarbo lygis 2004 metais

turėtų sumažėti iki 7,5 – 7,7 proc., kai tuo tarpu 2003 metais buvo 8,1

proc. Jau treti metai prognozuojamas teigiamas darbo vietų balansas. 2004

metais numatoma įsteigti beveik 47 tūkst., o likviduoti apie 10 tūkst.

darbo vietų. Pagrindiniais darbo vietų steigėjais bus paslaugų sektoriaus,

bei smulkaus ir vidutinio verslo įmonės.

Daugiau darbo vietų įsteigti negu likviduoti numato pramonės, statybos bei

paslaugų, o likviduoti negu įsteigti – žemės ūkio sektorių darbdaviai.

Išaugs kvalifikuotos darbo jėgos paklausa, ir visų pirma darbui statybos,

transporto, konsultavimo, verslo paslaugų, informacinių technologijų,

elektronikos ūkio sektoriuose bei smulkaus ir vidutinio verslo įmonėse.

Bedarbių struktūroje išliks didelė nepasirengusių darbo rrinkai ir turinčių

nepaklausias darbo rinkoje profesines kvalifikacijas, be profesinio mokymo

dalis. Augs be darbo įgūdžių bedarbių dalis. Du trečdaliai darbo jėgos

pasiūlos – pakartotinai besikreipiantys į darbo biržas, nesugebėję joje

įsitvirtinti. Planuojama, kad didžiausias įsidarbinimo galimybes turės

statybos inžinieriai, inžinerijos technikai, buhalteriai, apskaitininkai,

finansininkai, programuotojai, stomatologai, kompiuterių taikymo bei

informacinių skaičiavimo sistemų aptarnavimo inžinieriai, užsienio kalbų

mokytojai bei kitų specialybių atstovai. Augs aptarnavimo sferos bei

kvalifikuotų darbininkų – tinkuotojų, pastatų dažytojų, betonuotojų,

apdailininkų, statybos, tarptautinių vežimų vairuotojų, virėjų, kulinarų,

barmenų ir kitų darbuotojų poreikis. Nuo gegužės 1 dienos Lietuvai tapus

visateise Europos Sąjungos nare, Lietuvos dirbantieji ir bedarbiai galės

pasinaudoti darbo jėgos judėjimo laisve Europos Sąjungoje. Nuo 2004 m.

gegužės 1 d. Lietuvos darbo birža įsijungs į Europos užimtumo tarnybų

(EURES) tinklą, kuriame yra ieškančių darbo asmenų gyvenimo aprašymų (CV)

ir laisvų darbo vietų duomenų bazės. Ieškantiems darbo asmenims,

bedarbiams, darbdaviams bus teikiama nauja Darbo biržos paslauga. Kadangi į

Lietuvos darbo biržą kreipiasi per 40 procentų asmenų be profesinio mokymo,

Europos socialinio fondo parama suteiks galimybę išplėsti taikomas mokymo

programas, suteikti ieškantiesiems darbo paklausiausias darbo rinkoje

profesines kvalifikacijas. Kitai bedarbių ggrupei ši parama suteiks galimybę

kelti profesinę kvalifikaciją, įgyti papildomų profesinių bei naujų

pagrindinių gebėjimų.

Darbo užmokestis

Darbo užmokesčio esmė.

Vienas svarbiausių gamybos veiksnių yra darbas. Darbo rinka kartu su žemės

ir kapitalo rinkomis įeina į ekonominių išteklių rinkos sudėtį. Kaip ir

kiti ekonominiai ištekliai darbas rinkoje įgyja savo kainą. Ši kaina yra

darbo užmokestis.

Darbo užmokesčio sąvoką šiuolaikiniai ekonomistai dažnai supranta gana

plačiai, jai priskirdami samdomųjų darbuotojų gaunamas išmokas,

profesionalių specialistų honorarus ir atlyginimus, individualių smulkiųjų

verslininkų, kurie patys teikia paslaugas, gautas pajamas. Darbo užmokestis

paprastai domina didžiąją dalį šalies gyventojų, nes yra pagrindinis

pragyvenimo šaltinis.

Darbo užmokestis mokamas labai įvairiomis formomis: premijų, honorarų,

atlyginimo už pagamintas produkcijos vienetą, atlyginimo už dirbtą laiką ir

kitais pavidalais. Darbo užmokestis gali būti išreikštas dvejopai: kaip

nominalusis ir kaip realusis.

Nominalusis darbo užmokestis – tai pinigų suma, sumokama už darbo valandą,

savaitę, mėnesį ir pan. tai pagrindinė darbo kainos išraiška. Tačiau šis

plačiai vartojamas rodiklis turi tam tikrų trūkumų, dėl kurių jis nėra

visai patikimas. Nominalusis darbo užmokestis neatspindi besikeičiančios

perkamosios galios, mokesčių normos bei infliacijos įtakos. Kainoms

keičiantis, ta pati pinigų suma iš tikrųjų reiškia didesnį ar mažesnį

reikmenų ir paslaugų kiekį, kurį darbuotojas gali įsigyti už nominalųjį

darbo užmokestį. Kainoms didėjant sparčiau už nominalųjį , net ir

didėjantis darbo užmokestis iš tikrųjų reiškia už jį įsigyjamų prekių ir

paslaugų apimties sumažėjimą. Ir atvirkščiai, jei kainos didėja lėčiau

nominalųjį darbo užmokestį, įsigyjamų prekių ir paslaugų apimtis

išsiplečia.

Realusis darbo užmokestis – tai prekių ir paslaugų kiekis, kurį galima

įsigyti už nominalųjį darbo užmokestį. Jis apskaičiuojamas, nominalųjį

darbo užmokestį koreguojant pagal kainų pokyčius, t.y., atsižvelgiant į

infliaciją. Jo lygį lemia du veiksniai :nominalusis darbo užmokestis ir

perkamų prekių bei paslaugų kainų indeksas.

Suprantama, kad darbo kainos pokyčius tiksliau parodo realusis darbo

užmokestis, išreikšdamas perkamąją galią.

Darbo užmokestis ir darbo našumas.

Vidutinis darbo užmokesčio lygis labai nevienodas įvairiose šalyse.

Paprastai šie darbo kainos skirtumai aiškinami skirtingu paklausos ir

pasiūlos santykiu. Didelė darbo paklausa pakelia darbo kainą – darbo

užmokestį, ir priešingai, sumažėjusi paklausa jį sumažina. Jei darbo

pasiūla išlieka pastovi, pakyla vidutinis realusis darbo užmokesčio lygis.

Itin didelę svarbą turi pačios darbo jėgos kokybė, jos sveikatingumas,

išsilavinimas, profesinis pasirengimas, darbo tradicijos.

Nemažą poveikį visuomet turi gamtinių išteklių santykis su darbo jėga. Tai

teritorija, jos mineraliniai ištekliai, jūros ir vidaus vandenys, landšafto

ypatybės, sudarančios prielaidas ne tik gamybai, bet ir pervežimams,

turizmui bei kitokiai ūkinei veiklai plėtoti.

Tarp kitų darbo našumo veiksnių dar būtina paminėti vidaus rinkos talpumą,

leidžiantį firmoms realizuoti pagamintą produkciją. Nesunku suvokti, kad

visi šie išvardyti veiksniai yra kartu ir ekonomikos augimo veiksniai.

Darbo našumą lemia ne vien tik darbo savybės, bet ir materialių nuosavybės

išteklių kiekis bei kokybė, kuriuos darbuotojai gali panaudoti darbo

procese. Dėl to vienodas darbas sukuria skirtingą produktą ir pasiekia

nevienodą našumo lygį . visa tai atsiliepia užmokesčio lygiui.

Darbo našumo ir darbo užmokesčio empiriniai tyrimai atskleidžia

priklausomybę per ilgą laikotarpį tarp realaus valandinio darbo užmokesčio

ir valandinio išdirbio. Kuo didesnis valandos išdirbis, tuo didesnės

realiosios pajamos, paskirstomos už darbo valandą. Per trumpą laikotarpį ši

priklausomybė ne visada pasitvirtina. Susiklosčiusi politinė situacija,

padidėjusios karinės išlaidos, išlaidos gamtosaugai, vienkartinis

investicijų padidėjimas ar kitos priežastys šį santykį gali laikinai

padidinti arba sumažinti.

Darbo užmokesčio diferenciacija ir jos veiksniai.

Gaunamo darbo užmokesčio lygis skiriasi ne tik įvairiose šalyse, bet ir

pagal šakas, profesijas ir net tos pačios profesijos viduje. Iškyla

klausimas, kodėl darbo paklausa vienose rinkose didesnė, o kitose mažesnė.

Pats bendriausias šių skirtumų paaiškinimas – ribinio produktyvumo

skirtumai. Darbo užmokestis arba darbo kaina, laikantis ribinės analizės

principų, prilygsta darbo ribiniam pajamų produktui, kuriam kintant,

keičiasi ir darbo kaina arba darbo užmokestis. Didesnis arba mažesnis darbo

našumas, didesnė ar mažesnė gaminamo produkto paklausa ir kaina atitinkamai

keičia darbo užmokestį tų darbuotojų, kurie užimti šio produkto gamyboje.

Tačiau darbo kainos diferenciacija šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje

dažnai papildoma specializuotomis darbo santykių ir darbo kainos

formavimosi koncepsijomis, kurios stengiasi atskleisti konkrečius darbo

apmokėjimo skirtumus ir juos sąlygojančius veiksnius. Labiausiai iš jų yra

paplitę:

• Darbo užmokesčio diferencijavimo pagal veiklos charakteristikas;

• Žmogaus kapitalo teorija;

• Sutarčių teorija;

• Kvazirentos teorija;

• Segmentuotos darbo rinkos teorija.

Darbo užmokesčio diferencijavimo pagal veiklos charakteristiką koncepcija

sieja darbo kainą su atlikto darbo kiekiu, jo kokybe, darbo sąlygomis ir

kitomis jo savybėmis.

Žmogaus kapitalo teorija aiškina priežastis, lemiančias atskirų darbuotojų

ribinio produkto ir jų darbo kainos skirtumus. Tai skirtingos investicijos

į žmogų, rengiant jį tam tikrai veiklai.

Sutarčių teorija darbo užmokesčio diferencijavimą sieja su rizikos

veiksniais, įtakojančiais darbo užmokestį tiek darbdavio, tiek ir samdomo

darbuotojo požiūriu.

Kvazirentos teorija darbuotojų darbo užmokestį aiškina rentinių elementų

apraiškomis darbo rinkoje. Darbo užmokestis virsta renta tais atvejais, kai

tam tikrų darbuotojų darbo pasiūla yra neelastinga paklausai.

Segmentuotos darbo rinkos teorija grindžia darbo užmokesčio skirtumus

socialinių

partnerių susitarimais arba konkurencija. Dėl susitarimų

konkretus darbo užmokestis gali įvairuoti.

Darbo rinkos struktūros.

Darbo užmokesčio lygį lemia darbo rinkos struktūros. Galima išskirti tokias

darbo rinkos struktūras:

1. konkurencinė darbo rinka.

2. monopsonija.

3. monopolinė darbo rinka.

4. abipusė monopolija.

Konkurencinė darbo rinka yra tada, kai darbuotojai arba ieškantys darbo

konkuruoja tarpusavyje, kiekvienas iš jų turi tiesioginius ryšius su

darbdaviais arba jų atstovais, kad aptartų visus darbo samdos klausimus.

Aptariant konkurencinę darbo rinką, skiriami du galimi deriniai:

• pirma, konkurencinė darbo rinka ir grynos konkurencijos prekių

arba ppaslaugų rinka;

• antra, konkurencinė darbo rinka ir netobulos konkurencijos

prekių arba paslaugų rinka.

Esant konkurencinei darbo rinkai, darbo užmokesčio lygį lemia darbo

paklausos ir pasiūlos pusiausvyra.

Monopsija. Monopolinę galią gali turėti ne tik prekių arba paslaugų

pardavėjai, bet ir gamybos veiksnių pirkėjai. Tokią galią įgyja firmos,

kurios yra vienintelės gamybos veiksnių, pavyzdžiui, darbo sąnaudų,

pirkėjos. Tarkim, kad vienintelis darbo sąnaudų pirkėjas – monopsonija,

produkcijos rinkoje yra konkurencinė firma. Monopsonija pirkdama daugiau

darbo sąnaudų, turi didinti darbo užmokestį. Be to, monopsonisto darbo

samdos ribiniai kaštai didėja greičiau, nei darbo uužmokestis.

Monopolinė darbo rinka. Kai kuriose šakose bei regionuose darbuotojai,

norėdami sėkmingiau ginti savo interesus, vienijasi į darbo sąjungas. Šios

tam tikram laikotarpiui sudaro kolektyvines sutartis su darbdaviais ir

įgyja monopolinę galią darbo rinkoje. Darbo sąjungos paprastai

organizuojasi arba kaip profesinės sąjungos, arba kaip šakinės sąjungos.

Profesines sąjungas sudaro grupė darbuotojų, kurie turi tą pačią arba

giminingą profesiją, nors gali dirbti įvairiose firmose ar organizacijose,

pramonės šakose ar regionuose.

Šakines sąjungas sudaro grupė darbuotojų, kurie turi skirtingas profesijas,

skirtingus sugebėjimus, dirba skirtingą darbą, bet toje pačioje šakoje.

Lietuvoje darbo sąjungų vaidmuo kol kas menkas, nes, pirma, dauguma

privataus sektoriaus darbuotojų nėra darbo sąjungų nariai ir, antra, kai

kurios darbo sąjungos per daug politizuotos ir savi veikla nutolusios nuo

savo tikrosios paskirties.

Profesinės darbo sąjungos, kaip monopolija, parduodanti darbo paslaugas,

neretai riboja darbo pasiūlą, kad galėtų priversti darbdavius mokėti

didesnį darbo užmokestį. Darbo pasiūla ribojama labai įvairiai: pradedant

tiesiogine užimtumo kontrole, pavyzdžiui, advokatų, farmacininkų atveju, ir

baigiant tokia aktyvia priešinimosi forma, kaip streikas.

Abipusė monopolija. Abipusė monopolija yra kraštutinė darbo rinkos

struktūra, kai vienintelis darbo sąnaudų pardavėjas – darbo sąjunga

susiduria su vieninteliu darbo sąnaudų pirkėju – monopolininku. Darbo

sąnaudų pardavėjas turi monopolinę galią, o jų pirkėjas – monopsononę

galią. Darbo užmokesčio lygis priklausys nuo to, kuri pusė – pardavėjas ar

pirkėjas – turi didesnę rinkos galią.jei darbo sąjunga tyri didesnę rinkos

galią nei monopsonija, tai ji gali reikalauti didžiausio darbo užmokesčio

lygio, o kartu ir didžiausios rentos.

Darbo užmokesčio reguliavimas. Yra nemažai šakų, kuriose nėra darbo

sąjungų. Sumažėjus darbo paklausai, kartu sumažėja ir darbo užmokestis.

Tokiu atveju vyriausybė paprastai nustato minimalų darbo užmokestį, kuris

yra didesnis, nei konkurencinės darbo rinkos pusiausvyros ddarbo užmokestis.

Suprantama, kad vyriausybės nustatomo minimalaus darbo užmokesčio dydis

priklauso nuo šalies ekonomikos išsivystymo lygio: turtingose šalyse jis

keleriopai aukštesnis nei besivystančiose šalyse.

Iki šiol buvo daugiausia kalbama apie vartojamų prekių ir paslaugų

rinkas. Firmos parduoda prekes, o vartotojai jas perka. Kad vyktų gamybos

bei paslaugų kūrimo procesas, firmos turi įsigyti gamybos veiksnius: darbą,

kapitalą ir žemę. Todėl namų ūkiai (pasiūlos subjektai) ir firmos

(paklausos subjektai) susitinka gamybos veiksnių rinkoje. Veikiant pasiūlos

ir paklausos dėsniams, čia sudaromo atitinkami sandoriai. Jų turinį lemia

pati rinka: nuo monopolijos iki tobulosios konkurencijos.

Darbo jėgos paklausa

Tobulosios konkurencijos gamybos veiksnių rinka – tai rinka kurioje

yra daugybė gamybos veiksnių pardavėjų ir pirkėjų. Šioje rinkoje labai

svarbus veiksnys darbo paklausa. Kaip susiformuoja gamybos veiksnio

paklausa, kaip kinta tik vienas paklausą lemiantis veiksnys – gamybos

veiksnio kaina? Gamybos veiksnių paklausos kreivės panašios į vartojamų

prekių paklausos kreives. Gamybos veiksnių paklausa vadinama išvestine

paklausa, nes ją lemia firmos gamybos apimtis ir gamybos veiksmų našumas.

Išvestinė paklausa pasireiškia tuomet, kai prekė ar paslauga vartojama dėl

jų sugebėjimo gaminti kitą prekę ar paslaugą. Tarkim, firma gamina savo

produkciją panaudodama tik du veiksnius – kapitalą ir darbą. Kapitalo kaina

– tai rentos mokestis už kapitalą. Darbo kaina – tai tarifinis darbo

užmokestis (Lt/val.). Pati firma privalo nuspresti kiek darbo jėgos jai

pasismdyti. Firma jau pasismdžius tam tikra skaičių darbininkų ir nori

žinoti, ar jai apsimoka pasisamdyti dar vieną darbininką. Apsimoka samdyti

tik tuo ayveju, jeigu ribinės darbo produkto pajamos bus didesnės už darbo

užmokestį. Ribinės darbo produkto pajamos – tai pajamų padidėjimas,

gaunamos pasamdžius papildomą darbuotoją. Yra formulės pagal kurias galima

tiksliai paskaičiuoti ribinės darbo produkto pajamas. Viena iš rezultatų

pasekmių yra ta, kad esant bet kokiam darbo užmokesčiui firmos, turinčios

monopolijos valdžią prekių rinkoje, pasamdys mažiau darbininkų negu firmos,

tos valdžios neturinčios. Kokia bebūtų prekių rinka, ribinės darbo produkto

pajamos parodo, kiek firma gali mokėti samdydama papildomą darbo jėgos

vienetą. Kol ribinės darbo produkto pajamos yra didesnės už darbo kainą,

firma samdys papildomą darbo jėgą. Jeigu ribinės darbo produkto pajamos yra

mažesnės už darbo kainą, firma bus priversta dalį darbininkų atleisti

išdarbo. Kai ribinės darbo produkto pajamos lygios darbo kainai, firma

maksimizuos pelną. Kai taip atsitinka, samdant darbo jėgą konkurencijos

rinkoje, tai vadinama firmos pelno maksimizavimo sąlyga. Darbo išteklių

paklausa didėja mažėjant darbo užmokesčiui. Kadangi darbo jėgos rinka yra

konkurencinė, tai esama rinkos kaina firma gali pasamdyti tiek darbininkų,

kiek tik panorės.

Jei darbo jėgos rinką papildo nauji žmonės (pilnametystės sulaukęs

jaunimas, imigrantai ir t.t.), tai darbo užmokestis gali sumažėti. Tada

pusiausvyros darbo kiekis kartu su darbo išteklių pasiūla mažėja ir

susidaro naujas pusiausvyros darbo kiekis. Tenkinant pelno maksimizavimo

sąlygą gamybos veiksnių rinkoje, kartu tenkinama ir pelno maksimizavimo

sąlyga prekių rinkoje. Firmos pelno maksimizavimas trumpuoju laukotarpiu

reiškia, kad pasirenkamas toks bet kurio kintamojo gamybos veiksnio (šiuo

atveju darbo) kiekis, kuriam esant gamybos veiksnio rezultato ribinės

pajamos lygios jo vieneto kaštams. Ši trumpalaikė pusiausvyros sąlyga

galioja firmai, kuri darbą perka tobulosios konkurencijos rinkoje. Prekių

rinka gali buti konkurencinė ar monopolinė.

Kintant darbui, firmai darbo jėgos samda tampa sudėtingesnie

problema. Juk kintant vieno darbo kainai kinta kitų darbų paklausa. Didesnė

darbo paklausa paaiškinama tuo, kad ilguoju laikotarpiu firmos gali

pakeisti kapitalą darbu. Sumažėjus darbo užmokesčiui, firmoms naudinga

ilguoju laikotarpiu naudoti daugiau darbo jėgos ir įrenginių. Sudėje

atskiras vartojamų prekių paklausas, gauname rinkos paklausą t. y. pramonės

šakos paklausą. Gamybos veiksnių rinkoje situacija kitokia, nes darbo jėga

turi paklausą įvairiose firmose bei šakose. Tarkim darbo užmokestis šakoje

yra 15 Lt/val ir atskira firma samdo 100 darbo valandų. Jei drbo užmokestis

sumažėja iki 10 Lt/val tai šios firmos darbo sanaudos bus 150 val.

Sumažėjus darbo užmokesčiui, visos kitos firmos taip pat padidins darbo

sanaudas. Šakoje bus naudojama daugiau darbo jėgos. Tai padidins šakos

gamybos apimtį. Tai sumažins produkcijos rinkos kainas.

Šakos paklausa lygi darbo jegai L0 , kai valandinis darbo užmokestis

15 Lt. Darbo užmokesčiui sumažejus iki 10 Lt, šakos paklausa padidėja iki L

1 . Jeigu prekės kaina išlieka pastovi, tai paklausa padidėja dar daugiau.

Darbo jėgos pasiūla

Pasiūla konkurencinėje gamybojos veiksnių rinkoje turi ypatumų.

Kylanti

ribinių kaštų dalis, tobulosios konkurencijos prekių rinkoje,

sudaro dalį pasiulos. Kai gamybos veiksniu tampa darbas, atitinkamus

sprendimus pririma ne firmos o žmonės. Šiuo atveju gamybos tikslas yra

naudingumo, o ne pelno maksimizavimas. Didesnis darbo užmokestis gali

sumažinti siūlomą darbo jėgos kiekį. Kodėl? Kaip darbininkas ar tarnautojas

sprendžia, kiek jam laiko dirbti?

Darbininko laikas dalomas į darbo ir poilsio laiką. Dirbama siekiant

gauti pajamų, kurios garantuotų darbuotojui normalų poilsį ir laisvalaikį.

Didėjant darbo užmokesčiui, poilsio kaina taip pat didėja. Darbuotojas gali

įsigyti daugiau prekių (šiuo atveju poilsis – prekė). Pasiekus tam tikrą

lygį, tolesnis darbo užmokesčio didėjimas jau nebežadina noro daugiau laiko

askirti darbui, nes pinigų poilsiui pakanka. Jei darbo užmokestis didėja ir

toliau, tai tarnautojas mažina darbo laiką (jam daugiau pinigų nereikia).

Darbuotojo pasirinkimas (dirbti ar ilsėtis) aiškinamas rementis pajamų ir

pakeitimo poveikiais. Todėl indviduali rinkos darbo pasiūlos kreivė turi

savotišką formą.

[pic]

Darbuotojo pasirinkimas aiškinamas remiantis pajamų ir

pakeitomo poveikiais. Tarkim, darbuotojas kitų pajamų, išskyrus darbo

užmokestį, neturi. Pirminis darbo užmokesti 1 Lt/val, budžeto linija R.

Taškas R rodo, kad žmogus, dirbdamas 24 valanda per parą, uždirbtų 24 Lt.

Taškas P rodo, kad negaudamas jokių pajamų žmogus galėtų ilsėtis 24

val/parą. Darbo laiką galima apskaičiuoti kaip skirtuma tarp viso paros

laiko ir poilsio laiko. Darbuotojas maksimizuoja naudą pasirinkdamas tašką

E.

Kai darbo užmokestis jam padidinamas iki 2 Lt/val, gaunama naja

biudžeto llinija NP. Dabar darbuotojas galės gauti maksimalią naudą taške B.

Jis 20 val/para skirs poilsiui ir tik 4 valandas dirbs ir uždirbs 8 litus.

Jei pasireikštų tik pakeitimo poveikis, tuomet didesnis darbo užmokestis

skatintų darbuotoją dirbti 12 valandų (taškas C). Tačiau pajamų poveikis

veikia priešinga kryptimi. Jis „nugali“ pakeitimo poveiki ir sutrumpina

darbo laiką nuo 8 iki 4 valandų.

Realioje tikrovėje grižtamoji darbo kreivė gali buti būdinga vasarą

uždarbiaujančiam studentui, kuriam pinigai reikalingi konkrečiam tikslui.

Užsidirbdamas reikiamą sumą pinigų, gerokai padidinasavo laisvalaikį arba

visai meta barbą.

[pic]

Literatūra:

• „Mikroekonomika“, Kaunas „Technologija“, 1997.

• „Mikroekonomika“

———————–

24 H (poilsis, val.)

SL

W

L

Indviduali darbo pasiūlos kreivė

M

Lt

P

B

I2

E

C

I2

R

N

Pajamų ir pakeitimo poveikis darbo rinkoje

W- darbo užmokestis;

L- darbo laikas.