Demografinės tendencijos ir bruožai Lietuvoje

ĮVADAS

Sparčios ir fundamentalios Lietuvos pastarųjų metų politinės socialinės ekonominės permainos lemia esminius pokyčius visose visuomenės gyvenimo srityse. Keičiasi gyvenimo sąlygos, stilius, vertybinės orientacijos, elgsena, nuostatos. Tai atsispindi ir demografinių procesų kiekybiniuose ir kokybiniuose bruožuose: demografinių tendencijų lūžiais ir naujų demografinės elgsenos bei nuostatų pasireiškimu. Spartūs ir esminiai pastarųjų metų politiniai, socialiniai, ekonominiai pokyčiai nutraukė per daugelį metų nusistovėjusias demografines tendencijas ir inspiravo naujas, todėl pagrindinis šio darbo tikslas – bendrų demografinių raidos bruožų Lietuvoje apibendrinimas teoriniu aspektu 1990 – 2002 mm. laikotarpyje. Šio darbo objektas – Lietuvos gyventojai.

Nagrinėjamuoju laikotarpiu galima būtų daryti išvadas apie ilgalaikius demografinius procesus, tačiau analizuojant pagrindinius demografinius bei šeimos vystymosi rodiklius, galima išskirti šiuos pagrindinius uždavinius:

1. Išsiaiškinti gimstamumo ir vaikų skaičiaus kitimo tendencijas laikotarpyje nuo 1990 iki 2002 metų. Išskirti santuokų ir ištuokų reikšmingumą Lietuvos visuomenei.

2. Išskirti pagrindines mirtingumo priežastis ir jų aktualumą gyventojų skaičiaus mažėjimui 1990-2002 m. laikotarpyje.

3. Išsiaiškinti pagrindines migracijos priežastis ir pasekmes Lietuvoje ir jos įtaką Lietuvos gyventojų skaičiui ir socialinei ir ekonominei padėčiai.

Svarbiausi rodikliai, ttokie kaip gimstamumas, mirtingumas bei migracija išryškina tradicinį ardančiųjų tendencijų poveikį bei galimą įtaką demografinei raidai.

1. GYVENTOJŲ SKAIČIAUS IR SUDĖTIES KITIMO TENDENCIJOS PER 1990 – 2002 m.

Gyventojų skaičius bei sudėtis pagal amžių yra išvestinės demografinių procesų (gimstamumo, mirtingumo, migracijos) dimensijos. Konkrečios ššalies demografinės situacijos apibūdinimas paprastai prasideda gyventojų skaičiaus pristatymu, tačiau tik demografinių procesų raidos priežasčių tyrimai leidžia suprasti šių gyventojų kiekybinių pokyčių esmę.

Gyventojų persikėlimas iš vienos šalies į kitą, atvykusiųjų ir išvykusiųjų skaičius bei jo balansas yra išorinis gyventojų skaičiaus dinamiką lemiantis veiksnys. Vidiniai gyventojų skaičiaus pokyčių veiksniai yra gimstamumas ir miringumas. Šiuos demografinius procesus vertinančių rodiklių dydžiai ir jų tarpusavio santykis lemia gyventojų skaičiaus pokyčių pobūdį. Jei gimstamumo lygis yra aukštesnis nei mirtingumo, šalies gyventojų skaičius didėja dėl natūralaus gyventojų prieaugio ir atvirkščiai – jei mirtingumo lygis aukštesnis nei gimstamumo, gyventojų skaičius mažėja dėl natūralaus gyventojų mažėjimo. Pirmuoju atveju, jei skirtumas tarp gimstamumo ir mirtingumo lygių didelis, gali vykti net demografinis sprogimas – labai spartus gyventojų skaičiaus augimas.Tai šiuo mmetu patiria besivystančios šalys. Antruoju atveju demografinė padėtis vadinama depopuliacija. Tai jau yra daugumos industrinių, urbanizuotų šalių, tarp jų ir Lietuvos realybė. Tokią padėtį lemia gimstamumo lygis, nukritęs žemiau kartų kaitą užtikrinančios ribos.

Mes žinome, kad dabar, globalizacijos laikotarpiu, pasaulis, kaip daug kas mini ir sako, yra didelis kaimas. Per parą pasaulio gyventojų skaičius padidėja maždaug apie 215 tūkstančių žmonių. Per sekundę tas skaičius padidėja 2-3 žmonėm. Tai per metus (žinoma, dabartiniu metu) gyventojų skaičius padidėja apie 90 milijonų žmonių. Labai iintensyvus žmonių daugėjimas pasauliniu mastu – tai viena iš opiausių globalinių problemų. Jeigu gyventojų ir toliau daugėtų tokiu tempu, tai prognozuojama, kad maždaug po 200 metų mes visi gyventume kaip miestuose. Tačiau turime daug valstybių, tarp jų ir Lietuvą, kur gyventojų mažėja. Lietuvoje 2001metais gyveno 3 milijonai 491 tūkstantis nuolatinių gyventojų. Tai yra 5 proc. mažiau nei prieš 12 metų.

1 lentelė

Gyventojų skaičius pagal lytį

Metai / Years 1995 1996 1997 1998 1999

Vyrai, tūkst. 1717,2 1701,6 1685,8 1671,7 1657,6

Moterys, tūkst 1925,8 1913,6 1902,2 1890,6 1878,8

Moterų lyginamoji dalis bendrame gyventojų skaičiuje, % 52,9 52,9 53,0 53,1 53,1

Metai / Years 2000 2001 2002

Vyrai, tūkst. 1644,3 1630,9 1624,5

Moterys, tūkst. 1867,8 1856,1 1851,1

Moterų lyginamoji dalis bendrame gyventojų skaičiuje, % 53,2 53,2 53,3

http://www.nplc.lt/stat/soc/soc2.htm [7]

Oficiali statistika rodo ( 1 lentelė ), kad daugiau nei pusė visų Lietuvos gyventojų yra moterys (53,3 %). Vyrų ir moterų skaičiaus santykis iki 1992 m. buvo gana proporcingas, o vėliau ėmė kiek blogėti. Sugretinę vyrų ir moterų populiacijų struktūras, vaizdžiai matome, kad per pastaruosius metus tiek vyrų, tiek moterų skaičius sparčiai linkęs mažėti. Gyventojų skaičiaus mažėjimas susijęs su demografinių procesų, kuriuos lemia fundamentalūs visuomenės pokyčiai ir socialinė bei ekonominė aplinka, raidos pasekmėmis.

2 lentelė

Gyventojų skaičius pagal amžių

1990 1995 2000 2002 2003

Iš viso (tūkst.) 3693,7 3643,0 3512,1 3475,6 3462,5

0-14 833,6 798,0 710,0 659,6 633,0

15-59 2270,2 2211,5 2133,8 2131,4 2136,2

60+ 589,9 633,5 668,3 684,6 693,3

Demografinė situacija Lietuvoje [8, p. 12]

1990 – 2002 metais 0-14 metų amžiaus vaikų skaičius (2 lentelė). sumažėjo 24,1%, o ssenyvo amžiaus (60 metų ir vyresnių) žmonių skaičius padidėjo (17,5%). Vaikų skaičius 1990m. buvo 41,3% didesnis nei senų žmonių, o šiuo metu – 8,7% mažesnis .

Miesto ir kaimo gyventojų amžiaus struktūra labai skiriasi. 2003 m. pradžioje vaikų dalis mieste sudarė 17,4 %, o kaime – 20%. Ypač ryškus gyventojų senėjimas kaime, kur šiuo metu kas ketvirtas gyventojas yra 60 metų ir vyresnis. Mieste šio amžiaus gyventojų dalis kasmet didėja ir šiuo metu ji sudaro 18%. 2003 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 252,4 tūkst. vyrų ir 441,0 tūkst. moterų 60 metų ir vyresnio amžiaus, tai yra kas šeštas vyras ir kas ketvirta moteris buvo šio amžiaus.

Paskutiniųjų metų einamosios gyventojų statistikos duomenys, rodo, jog per praėjusį dešimtmetį gyventojų skaičius Lietuvoje galėjo nedaug pakisti. Jeigu 1989 m. gyventojų surašymas užfiksavo 3674.8 tūkst. gyventojų, tai 2000 m. pradžioje, einamosios gyventojų statistikos duomenimis, jis siekė 3698.5 tūkst. (padidėjo 23.7 tūkst.). Tačiau tikruosius gyventojų skaičiaus pokyčius sužinojome paskelbus 2001 m. gyventojų surašymo galutinius duomenis, kadangi einamoji statistika negali užfiksuoti neregistruotos migracijos įtakos demografinei situacijai. Darbo jėgos migracija gali iš esmės iškraipyti praėjusio dešimtmečio gyventojų skaičiaus dinamikos tendencijas. Pagal išankstinius gyventojų surašymo duomenis 2001 m. balandžio mėn. Lietuvoje gyveno tik 3496 tūkst. gyventojų. Labai nedaug skyrėsi ir patikslintas ggyventojų skaičiaus rodiklis. Tačiau pagal einamosios statistikos duomenis 2001 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3693 tūkst. gyventojų, t.y. apie 200 tūkst. žmonių daugiau. Susidariusi padėtis patvirtino atlikto gyventojų surašymo būtinumą. Tai tapo ypač aktualu atkūrus nepriklausomybę, kai gyventojų migracija žymiai pakoregavo gyventojų skaičiaus rodiklių reikšmes.

Dėl mažėjančio gimstamumo pakankamai sparčiai gyventojų skaičius mažėjo jaunimo amžiaus grupėse. Vyresnio amžiaus gyventojų skaičiaus dinamika glaudžiai susijusi su gyventojų senėjimo procesu. Gyventojų senėjimas ryškiausias buvo 65 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų grupėse. Jų skaičius sparčiai didėjo.

Neigiamos progresuojančio gyventojų senėjimo pasekmės (ilgalaikėje perspektyvoje) pasireiškia tuo, jog didėja senų žmonių dalis. Šis veiksnys turėtų padidinti skaičių senų žmonių, kuriuos būtina remti senatvėje. Tai tolimesnėje perspektyvoje neigiamai veiks dirbančiųjų ir išlaikytinių skaičiaus santykį. Gyventojų senėjimo pasekmes per ilgesnį laikotarpį rodo senatvės pensininkų gausėjimas. Socialiniu demografiniu požiūriu svarbu, kaip kis gyventojų struktūra sustambintose amžiaus grupėse, kokie bus darbingo ir pensinio gyventojų skaičiaus santykio pokyčiai. Norint racionalizuoti šalies gyventojų socialinę struktūrą, būtina ilginti realią žmonių darbinės veiklos trukmę.

Gyventojų senėjimą lemia du veiksniai – gimstamumo mažėjimas ir gyvenimo trukmės ilgėjimas. Gyventojų senėjimas glaudžiai susijęs su pensinio amžiaus gyventojų skaičiaus dinamika. Pensinio amžiaus gyventojų dalis tarp visų Lietuvos gyventojų padidėjo nuo 17.7% 1970 metais iki 20.2% 2000 metais. Moterys gyvena ilgiau nei

vyrai, todėl tik kas septintas Lietuvoje gyvenantis vyras ir net kas ketvirta moteris yra pensinio amžiaus (pensinio amžiaus moterys sudaro 26 %, vyrai – 14 %.

Gyventojų senėjimą iliustruoja senų (60 metų ir vyresnių) žmonių dalies augimas gyventojų skaičiuje. Ši dalis 1990-2000 m. Lietuvoje padidėjo nuo 16 iki 18.8 % 2001 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 694 tūkst. 60 metų ir vyresnių žmonių.

Anksčiau vykęs laikinas gyvenimo trukmės sumažėjimas Lietuvoje nesustabdė gyventojų senėjimo proceso. Ilgalaikės demografinės prognozės liudija, jog iki 2025 m. aptariamas ssenų žmonių dalies rodiklis turėtų išaugti iki 23 %. Demografinis gyventojų senėjimas vyksta nepriklausomai nuo pensinio amžiaus ribų kitimo. Iš vienos pusės, gyventojų senėjimas mažina konkurenciją darbo rinkoje, kadangi didėjant pensininkų skaičiui auga išlaikytinių lyginamasis svoris. Tačiau iš kitos pusės, gyventojų senėjimas mažina gyventojų ekonominį aktyvumą, menkina darbuotojų teritorinio mobilumo ir perkvalifikavimo bei naujausių žinių panaudojimo galimybes, didina išlaikytinių lyginamąjį svorį, blogėja gyventojų sveikatos būklė. Ypač tai aktualu kaime. 2000 m. apytikriai kas ketvirtas Lietuvos kaimo gyventojas buvo pensinio amžiaus, mmiesto – beveik kas penktas. Todėl galima teigti, jog senų žmonių kaime yra santykinai daugiau negu mieste.

Lietuvos demografai fiksuoja antrąją senėjimo bangą Lietuvoje stebima antroji intensyvi gyventojų senėjimo banga – vidutinis Lietuvos gyventojų amžius šių metų pradžioje pasiekė 37,6 metų. TTokia išvada pateikta Socialinių tyrimų instituto atliktoje Demografinės (gyventojų) politikos strategijoje, kuri buvo pristatyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Mokslininkai atkreipia dėmesį į Lietuvos gyventojams būdingą bruožą – senatvės feminizaciją. Tarp vyriausių Lietuvos gyventojų dominuoja moterys. Lietuvos vyrai vidutiniškai gyvena net 10 metų, o moterys – apie 5 metus trumpiau nei Europos Sąjungos šalyse. Pagal vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklius Lietuva atsilieka ir nuo daugelio ES šalių kandidačių. Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į vykstančią itin sparčią depopuliaciją – tėvų kartą keičia beveik per pusę mažesnė vaikų karta. Lietuvoje 2003 m. pradžioje gyveno 3,462 mln. žmonių, arba beveik 250 tūkst. mažiau nei prieš dešimt metų.

2. GIMSTAMUMAS IR ŠEIMA

XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje prasidėjęs spartus gimstamumo mažėjimas Lietuvoje dažniausiai siejamas su šalies eekonominių sąlygų, šeimų gyvenimo lygio pablogėjimu. Tai lyg ir savaime aiški ir nenuginčijama dabartinio gimstamumo mažėjimo priežastis: didelė ar net didžioji Lietuvos gyventojų dalis susiduria su ekonominėmis problemomis. Šių problemų pasekmė, remiantis ekonomine gimstamumo (prokreacinės) racionalios elgsenos teorija – gimstamumo mažėjimas, kaip papildomų išlaidų, susietų su vaikų priežiūra, mokymusi ir pan., minimizavimas. Šios idėjos gyvybingumą, atrodytų, patvirtina tai, kad gimstamumo rodiklių dinamikos posūkis spartaus mažėjimo linkme sutapo su staigiu ir didžiuliu dešimtmečio pradžios Lietuvos ūkio nuosmukiu, o kartu ir gyvenimo llygio smukimu.

3 lentelė

Gimusieji

1995 2000 2001 2002

Iš viso 41195 34194 31546 30014

Mieste 26597 21008 19672 18697

Kaime 41598 19141 11874 11317

Gimstamumas[1, p. 11]

2002 m. gimė tik 30 tūkst., t.y. 26.9 tūkst. mažiau negu 1990 m. ir 1000 – iui gyventojų teko 8.6 gimusieji (1990 m. – 15.4). Bendras gimstamumo rodiklis per tą laikotarpį sumažėjo nuo 2.03 iki 1.24. Nagrinėjamu laikotarpiu nuo 1995 – 2002 m., gimusių žmonių skaičius mieste palaipsniui mažėjo ir jau 2002 m. šis skaičius siekė 18697 gyventojų, o tuo tarpu kaimo gyventojų skaičius sparčiai mažėjo ir 2002 m. jis siekė tik 11317 gyventojų (3 lentelė).

Toks mažas gimstamumas jau nelaiduoja kartų kaitos. Manoma, kad palankiausia demografinė situacija yra tada, kai bendras gimstamumo rodiklis bent jau laiduoja paprastą gyventojų reprodukciją ir svyruoja apie 2.1. Tai reiškia, kad kiekviena moteris turėtų pagimdyti mažiausiai 2 kūdikius.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, vyko žymūs pokyčiai šeimos struktūroje. Deja, 2001 m. gyventojų surašymo duomenys apie gyventojų santuokinę būklę dar neapdoroti ir nepaskelbti. Todėl, sprendžiant apie šio reiškinio mastą praėjusiame dešimtmetyje, tenka remtis netiesioginiais duomenų šaltiniais. Šeimos mažėjimo tendenciją lemia gimstamumo mažėjimas. Šis procesas nulėmė neigiamą natūralų gyventojų prieaugį. Be to, padidėjęs nesantuokinis gimstamumas nesugeba kompensuoti mažėjančio santuokinio gimstamumo.

Nauji pastarųjų metų socialinių, ekonominių sąlygų ir struktūrų transformacijos, šeimos formavimo strategijos bruožai lėmė greitus ir dramatiškus gimstamumo ir reprodukcinių nuostatų pokyčius. Akivaizdu, kad LLietuvoje yra prarasta demografinė pusiausvyra ir karta nebepakeičia kartos. Gimstamumas pirmiausia mažėja dėl to, kad šeimose vis rečiau gimsta trečias ir paskesnis vaikas. Tačiau mažėjant santuokų, mažiau gimsta ir pirmų bei antrų vaikų. Vėliau tuokiamasi, vėliau gimdomi ir vaikai, ilgėja laikas tarp santuokos sudarymo ir pirmo vaiko gimimo, ir ypač tarp pirmo vaiko ir paskesnių.

Ekonominio nuosmukio metais santuokų ir gimstamumo mažėjimas yra įprastas reiškinys. Tačiau kaip parodė „Šeima ir gimstamumas Lietuvoje“ tyrimas, pastarąsias tendencijas sąlygojo ir fundamentalūs visuomenės pokyčiai. Visi šie veiksniai lėmė tai, kad pastaraisiais metais sparčiai pradėjo keistis ir reprodukcinės nuostatos. Vyksta vertybių persiskirstymas. Šiuo metu pirmenybė teikiama konkuruojančioms vertybėms – darbinei karjerai, materialiniam apsirūpinimui, saviraiškai ir įsitvirtinimui gyvenime.

2.1 GIMSTAMUMO LYGIS PAGAL MOTINOS AMŽIŲ

2.1.1 VAIKAI PAGAL GIMIMO SEKĄ

Gimstamumo rodiklių pagal motinos amžių (specifinių gimstamumo rodiklių) kreivės formos kitimas XX a. paskutiniame dešimtmetyje Lietuvoje buvo gana prieštaringas. Bendriausias specifinių gimstamumo rodiklių pastarųjų pokyčių bruožas buvo tas, kad, mažėdami beveik visose amžiaus grupėse, jie labiausiai mažėjo reproduktyviausiame amžiuje – 20-25 metų amžiaus moterų grupėse.

4 lentelė

Gimusiųjų skaičius 1000-iui atitinkamo amžiaus moterų (procentais)

Iki20 20-24 25-29 30-34 35-39 40+

1995 40,8 120,2 87,9 41,6 15,9 1,9

2000 25,7 96,2 85,1 47,6 19,0 2,2

2001 21,8 85,2 83,8 45,1 19,0 2,2

2002 21,1 79,8 80,1 44,8 17,0 2,1

Gimstamumas [1, p. 12]

Apie gimstamumo „senėjimą“ jau pradėjo liudyti ir vidutinis motinos, gimdančios pirmą vaiką (4 lentelė), amžius, kuris nuo 1995 m., nors ir palengva, bet nuolat auga: ppadidėjo nuo 23.04 metų 1994 m. iki 23.89 metų 2000 m. Bendrasis gimusių vaikų skaičius mažėja, bet didėja dalis tų, kuriuos gimdo vyresnės nei 35 metų amžiaus motinos. 1991 m. tokių vaikų dalis buvo 6.5%, 2000 m. – 8.6 %. Nors pirmagimių, kuriuos gimdo moterys, peržengusios 35 metų amžių, yra labai maža, tačiau jų pastarajame dešimtmetyje pastoviai daugėjo: atitinkamai pagal metus jų dalis padidėjo nuo 1.9 % iki 2.8 %. Tai irgi liudija, kad vaikų gimdymas atidedamas vyresniam amžiui.

Tyrimo duomenimis, motinų vidutinis amžius pirmo vaiko gimimo metu buvo 22.8 metų, antro – 26.3, trečio 29.4, ketvirto – 30.1. Didėjant vaikų skaičiui nuo antro gimimo, akivaizdus intervalų tarp gimimų sumažėjimas (sutankėjimas). Paprastai esti, kad kuo mažesni intervalai tarp gimimų, tuo didesnis gimstamumas, tad daugiau vaikų turinčioms moterims tenka gimdyti dažniau. Pvz. Tradiciškai šalies kaimo gyventojų gimstamumas yra didesnis, lyginant su miesto gyventojų gimstamumu. Statistikos departamento duomenimis, vidutinis intervalas tarp pirmo ir antro vaiko gimimo mieste buvo 4.1 metų, kaime – 3.4, tarp antro ir trečio atitinkamai 3.5 ir 3.4 metų. Tačiau sąlyginėse moterų kartose šis dėsningumas pasireiškia ne visada. Intervalų padidėjimas būdingas tarp pirmo ir antro gimimo.

V.Stankūnienė pagal Statistikos departamento duomenis yra apskaičiavusi, jog gimdančios motinos vidutinis amžius sumažėjo nuo 25,3

metų iki 23,2 metų. Pirmą kartą besituokiančių motinų amžius sumažėjo nuo 24,8 iki 22,5 metų. Dėl to vis didesnę dalį vaikų gimdė 20-29 metų moterys.

5 lentelė

Vaikai pagal gimimo seką (procentais)

Iš viso Pirmieji Antrieji Tretieji Ketvirtieji Penktieji Šeštieji ir paskesni

1990 100 47,9 36,2 10,8 3,0 1,2 1,0

1995 100 50,2 34,6 9,7 3,1 1,2 1,1

1996 100 49,2 35,2 10,0 3,0 1,4 1,2

1997 100 48,2 35,4 10,3 3,3 1,4 1,4

1998 100 46,4 35,9 10,9 3,7 1,5 1,5

1999 100 46,4 34,9 11,6 3,9 1,5 1,6

2000 100 46,8 34,2 11,7 4,0 1,7 1,6

Gimstamumas [1, p. 13]

Iš pirmo žvilgsnio (5lentelė) atrodo, kad vaikų gimimo seka iš esmės nesikeičia. Kaip ir anksčiau apie pusę visų gimusiųjų sudaro pirmieji vaikai, apie trečdalį – antrieji ir beveik penktadalį – tretieji ir paskesni vaikai. 1990 metų pradžioje sumažėjo visų vaikų skaičius: tiek tų, kurie ggimė pirmieji, tiek tų, kurie gimė antrieji, tretieji. Tačiau nuo dešimtmečio vidurio, toliau mažėjant gimstamumui, didesnės sekos gimusių dalis ir net absoliutūs skaičiai auga: nors pirmųjų ir antrųjų vaikų mažėja, trečiųjų ir ketvirtųjų vaikų gimstamumas nuo 1990-ųjų vidurio yra gana stabiliu (svyruoja nedideliu diapazonu), penktųjų ir paskesnių vaikų skaičius palengva auga. Vaikų, kurie gimė penktieji ir paskesni, yra nedaug: kasmet šalyje gimsta tik kiek daugiau nei 1000 tokių vaikų, bet jų gausėja.

2.1.2 NESANTUOKINIAI VAIKAI

Visose visuomenėse, visais istoriniais laikotarpiais buvo nesantuokinių vvaikų. Jų skaičius skyrėsi, bet pats fenomenas visada egzistavo ir egzistuoja. Dabartiniu metu pastebimas nesantuokinių vaikų skaičiaus didėjimas. Kokios tokio proceso priežastys? Tai tikriausiai galima paaiškinti pasikeitusiu požiūriu į gyvenimą, Vakarų kultūros plitimo sąlygotu moralinių normų laisvėjimu, mažesniu religingumu ir ttradicijų paisymu, nepakankamu seksualiniu švietimu.

Pagal susiklosčiusias ilgalaikes tradicijas gimstamumo lygį šalyje lėmė santuokinis gimstamumas, nesantuokoje gimdavo tik 6-7% vaikų. Pastarųjų metų gimstamumo mažėjimą lemia kaip tik santuokinio gimstamumo mažėjimas, o tai tiesiogiai susiję su santuokų mažėjimu. 2001 m., palyginti su 1990 m., santuokoje gimusių vaikų sumažėjo perpus.

Nesantuokoje gimusių vaikų 1990-2002 m. padidėjo 2 kartus, ir jie šiuo metu sudaro 27.9% gimusiųjų. Nesantuokinių vaikų kaimo vietovėse yra daugiau nei mieste, čia jie sudaro 32%, o mieste – 25,5% visų gimusiųjų. Kaip ir dešimtmečio pradžioje, dauguma (65%) nesantuokinių vaikų užregistruojama pagal motinos pareiškimą, 34% – abiejų tėvų ir 1% – pagal globėjų pareiškimą.

2.2 SANTUOKOS, IŠTUOKOS

Pastarųjų metų šeimos pokyčiai Lietuvoje pirmiausia pradėjo reikštis vedybų mažėjimu ir vedybų nukėlimu vėlesniam amžiui. Vedybų nuo 36,3 tūkst. ssumažėjo iki 20,4 tūkst. Nuo šio dešimtmečio vedybos pradėjo „senėt“. Ypač skiriasi jaunimo, gimusio aštunto dešimtmečio pradžioje, vedybinė elgsena. Tik 30% vyrų sulaukę 24 metų, buvo vedę, kai tuo tarpu visų vyresnių kartų tokio amžiaus vyrų buvo vedusių daugiau nei 60%.

Santuokų skaičius mažėja nuo 1991 m., o 2001 m., palyginti su 1990 m., jų buvo įregistruota perpus mažiau. 2002 m. Po ilgai trukusio mažėjimo, santuokų padaugėjo, t.y. jų buvo įregistruota 16,2 tūkst., arba 387 daugiau nei 2001 metais. Per metus ssantuokų rodiklis (santuokų skaičius 1000-iui gyventojų) padidėjo 4,4%.

6 lentelė

Santuokos ir ištuokos

1995 2000 2001 2002

Įregistruota santuokų 221150 16906 15764 16151

1000-iui gyventojų 6,1 4,8 4,5 4,7

Įregistruota ištuokų 10221 10882 11024 10579

1000-iui gyventojų 2,8 3,1 3,2 3,1

Demografinė situacija Lietuvoje [8, p. 13]

Remiantis šios lentelės (6 lentelė) duomenimis, galima teigti, kad įregistruotų santuokų yra daugiau nei ištuokų, tačiau laikotarpyje nuo 1995 – 2002 m. įregistruotų santuokų skaičius sumažėjo 204999. Lyginant 1995 – 2002 m. laikotarpio duomenis įregistruotų ištuokų skaičius padidėjo , tačiau lyginant 2001 – 2002 m. duomenis ištuokų skaičius sumažėjo 445.

Prasidėjus pastariesiems socialiniams ekonominiams pokyčiams, nemaža dalis dar nevedusių vyrų vedybas atidėjo. Sulaukę 29 metų vedę buvo 75%, tuo tarpu vyresnių kartų vyrų, sulaukusių šio amžiaus (29 metų), vedusių būdavo apie 85%.

Nors pastaraisiais metais moterų elgsena, kuriant šeimas, taipogi smarkiai pasikeitė, tačiau gerokai skirtingai nei vyrų. Išryškėjo dvi moterų grupės, besiskiriančios savo vedybine elgsena. Dalis merginų dabartiniu metu išteka labai anksti ir net anksčiau, nei buvo įprasta, kita dalis šeimos kūrimą atideda vyresniam amžiui. Tyrimo rezultatai parodė, kad gerokai anksčiau išteka merginos, kurios baigusios vidurinę mokyklą toliau nesimoko ir nedirba. Nepradeda jos dirbti ir vėliau, jau ištekėjusios. Galbūt tokiu formuojasi namų šeimininkių socialinė grupė, kurios tarybiniais metais, vyraujant visuotinei užimtumo ideologijai, nebuvo ir negalėjo būti. Iš dalies šio reiškinio plitimas tarp jaunų moterų yra asmeninės saviraiškos nuostatų sąlygota elgsena, tačiau kita vertus, ttai, kad nemažai šių moterų prieš ištekėdamos buvo bedarbės ar neapmokamose atostogose, rodo, kad joms apsispręsti, be kitų priežasčių, įtakos turėjo ir negatyvus socialinės aplinkos poveikis. Kita – aktyvių, išsimokslinimo ir darbo karjeros siekiančių jaunų moterų dalis ištekėti neskuba. Taigi tik 53% turėdamos 24 metus, buvo ištekėjusios, tuo tarpu visų vyresnių kartų tokio amžiaus moterų ištekėjusių buvo per 70%.

Paties jauniausio vedybinio amžiaus vyrai ir moterys vis dažniau gyvena neįregistravę santuokos. Kas keturiolikta pora Lietuvoje gyvena bendrą gyvenimą nesusituokę,- gyventojų ir būstų 2001 metų visuotinio surašymo duomenimis, šalyje buvo 55,2 tūkst. sugyventinių porų. Mieste buvo surašyta 33,6 tūkst., kaime – 21,6 tūkst. sugyventinių porų. Daugiau kaip trečdalio (37%) sugyventinių šeimose buvo vaikų iki 18 metų. Sugyventiniai sudarė 3,2% visų gyventojų. Kaimo gyventojai dažniau negu miesto sudarė tokias poras. Kas dvidešimt šeštas kaimo gyventojas šeimoje gyveno kaip sugyventinis, o mieste – kas trisdešimt ketvirtas. 3,4 % vyrų ir 3% moterų gyveno sugyventinių porose, atitinkamai mieste – 3,1 ir 2,7, kaime 3,9 ir 3,6. Statistikų teigimu, didesnė dalis – 52,5 % – visų sugyventinių buvo 25-44 metų. Jauni gyventojai mieste dažniau negu kaime pasirenka bendrą gyvenimą nesusituokus. Kas trečias miesto ir kas šeštas kaimo sugyventinis buvo 20-29 metų. Mieste sugyventinių amžius daugiausia siekia 225-29 metus, kaime – 40-44. Vyresnio amžiaus gyventojai kaime dažniau negu mieste pasirenka gyvenimą nesusituokus.

Nors skyrybos Lietuvoje yra dažnos, iki pastarųjų pasikeitimų jau kurį laiką jų kiekis buvo gana stabilus. Įtakos tam galėjo turėti fiktyvios ištuokos, kurių padaugėjo prasidėjus butų privatizavimui. Todėl pastarųjų metų ištuokų rodiklių svyravimus vargu ar galima sieti su natūralia demografinių procesų raida. Bendrieji ištuokų rodikliai devintajame dešimtmetyje siekė beveik 3%. Ištakų dažnumą lyginant su kitomis šalimis, būtina atsižvelgti į tai, kad iki pastarųjų metų Lietuvoje dominavo tradicinis šeimos formavimo modelis – šeimos paprastai buvo kuriamos tik įregistruojant santuoką. Todėl Lietuvoje statistiškai gana pilnai buvo fiksuojamos susikūrusios šeimos, taip pat išsituokusios.

3. MIRTINGUMAS

Mirtis yra negrįžtamas visų gyvybės požymių išnykimas, įvykęs bet kuriuo metu po gimimo. Mirtis gali įvykti tik po gimimo gyvu.

7 lentelė

Statistiniais duomenimis yra nustatyta mirčių, laikotarpyje nuo 1995-2001 m.

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001

Mirtys 45306 42896 41143 40757 40003 38919 40399

1000 gyv/mirtys 12,5 11,9 11,5 11,5 11,3 11,1 11,6

Natūralus gyventojų judėjimas [9, p. 38-39]

Remiantis šiais (7 lentelės ) duomenimis galime teigti, kad mirčių skaičius laikotarpyje nuo 1995 – 2000 m. mažėjo, 1000 gyventojų teko 11,1 mirtys, tačiau nuo 2000 m. mirčių ėmė vėl daugėti ir jau 2001 m. 1000 gyventojų teko 11,6 mirtys.

2002 m. mirusiųjų skaičius dar labiau padidėjo ir siekė net 41072, o mirtingumas 1000 gyventojų buvo 11,8. Mirtingumo didėjimo tendencija išliko

2002 m., bet tempas sulėtėjo. 2002 m. mirė 673 žmonėmis daugiau negu 2001 m., ir mirtingumo rodiklis padidėjo tik 1,7 % (lyginant su lentelės duomenimis).

Pagal statistikos duomenis kaimo mirtingumas yra didesnis negu miesto. 2002 m. moterų mirtingumo rodikliai mieste buvo mažesni negu 1990 m. Kaimo vyrų mirtingumas yra 7,2 %. didesnis, o miesto vyrų yra 0,5%. didesnis. Šie duomenys yra mažesni negu buvo 1990 m. Kaime daugiausiai aptikta mirčių nuo alkoholizmo.

Taip pat išlieka kūdikio mirtingumo skirtumai mieste ir kaime, kaime jjis net 41,2 %. didesnis negu mieste.

3.1 VIDUTINĖ GYVENIMO TRUKMĖ

Socialinę raidą, gyventojų sveikatingumą ir mirtingumo lygį geriausiai atspindi vidutinė būsimo gyvenimo trukmė. Tai metų skaičius, kurį išgyventų tam tikra gimusiųjų karta, jeigu liktų pastovus kiekvienos amžiaus grupės žmonių mirtingumas. Statistiniai duomenys rodo, kad gyvenimo trukmė nuo 1958-1987 m. Lietuvoje nuolat augo. 1986-1987 m. ji pasiekė maksimalų lygį (72,5 metų ). Tačiau vėliau gyvenimo trukmė pradėjo mažėti. 1994 m. ji pasiekė minimalų lygį ir siekė tik 68,7 metų. 1990-1994 m.didėjant gyventojų mmirtingumui, vidutinė gyvenimo trukmė sumažėjo 2,9 metų, o vyrų – net 3,9 metų. Laikotarpyje nuo 1994 m. gyvenimo trukmė pradėjo augti. Vėliau, mažėjant mirtingumui, vidutinė būsimo gyvenimo trukmė iki 2000 m. didėjo. Ir 2000 m. pasiekė 72,9 metų. Pastarasis rodiklis LLietuvoje aukštesnis negu kitose Baltijos šalyse, tačiau mažesnis negu Europos Sąjungoje. Jau 2001m. mirtingumas vėl padidėjo ir vidutinė būsimo gyvenimo trukmė sumažėjo iki 71,8 metų. 2002 m. vidutinė būsimo gyvenimo trukmė kiek padidėjo – iki 71,9 metų, nors ir mirtingumas, palyginti su 2001 m. padidėjo. Pagrinde tai lėmė senyvo amžiaus ( 60 metų ir vyresnių ) žmonių mirtingumo sumažėjimas. Lietuvoje yra gana didelis skirtumas tarp moterų ir vyrų vidutinė gyvenimo trukmės. 2002 m. vyrų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 11,4 metų mažesnė negu moterų. Dar didesnis vidutinės gyvenimo trukmės skirtumas yra kaime – net 12,8 metų

8 lentelė

Nurodyto amžiaus gyventojų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė, metais

Amžius 1990 1995 2000 2001 2002

Vyrai

0 66,4 63,3 66,8 66,0 66,2

10 57,6 54,5 57,6 56,9 57,1

20 48,0 44,9 48,0 47,3 47,4

40 30,5 28,0 30,7 30,1 30,1

60 16,2 15,5 16,6 16,3 16,1

80 6,6 6,4 6,8 6,6 6,5

Moterys

0 76,3 75,1 77,5 77,6 77,6

10 67,3 66,2 68,4 68,2 68,3

20 57,5 56,5 58,6 58,4 58,5

40 38,3 37,4 39,4 39,3 39,3

60 20,9 20,7 21,9 22,0 21,8

80 7,6 7,3 7,8 7,8 7,9

Mirtingumas [1, p. 16].

Nagrinėjant lentelėje (8 lentelė) pateiktus duomenis matome, kad paskutiniuoju laikotarpiu nuo 2001 – 2002 m. vvyrų ir moterų vidutinė gyvenimo trukmė iki 60 metų didėja, tačiau nuo 60 – 80 metų amžiaus pradeda mažėti.

3.2 MIRTIES PRIEŽASTYS

Yra skiriamos trys pagrindinės mirties priežastys – kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai ir išorinės mirties priežastys .Išoriniams mirties atvejams tenka daugiausia mirties atvejų.Išoriniai mirties atvejai gali būti:transporto įvykiai, apsinuodijimas alkoholiu, atsitiktinis paskendimas, tyčiniai susižalojimai (savižudybės), žmogžudystės atvejai ir kitos priežastys. 1990 – 1994 m. laikotarpiu mirtingumas didėjo beveik nuo visų mirties priežasčių. 1995 – 2002 m. laikotarpiu mirtingumas mažėjo nuo ddaugelio mirties priežasčių, išskyrus nuo piktybinių navikų, endokrininės, mitybos ir medžiagų apykaitos, virškinimo organų ligų. Daugiausia žmonių miršta nuo kraujotakos sistemos ligų. Nuo šių priežasčių daugiausiai miršta senyvo amžiaus žmonės. 89,5% mirusių buvo 60 metų ir vyresni. Dauguma šiomis ligomis serga nuo vaikystės ir miršta gana ansti. 2002 m. nuo šių ligų mirė daugiau kaip pusė mirusiųjų. Iš jų 45,7% mirusiųjų buvo vyrai ir 64,2% – moterys. Iš kraujotakos sistemos ligų daugiausiai pasitaiko išėminės širdies ligos. 56.7% mirusiųjų mirė nuo išėminės širdies ligos,23,6% mirė nuo galvos smegenų kraujagyslių ligos. Galvos smegenų ligos daugiausiai pasitaiko moterims.Jos sudaro 62,8% mirusių nuo šios ligos. Net 90,7 % jų buvo vyresnės negu 65 metų amžiaus. Nuo infarkto 2002 m. mirė 567 moterys ir 765 vyrai. Iš to galima spręsti, kad nuo šių ligų daugiausia miršta vyrai. 22,4% vyrų ir tik 5,5 % moterų buvo jaunesni nei 60 metų amžiaus.

Kita svarbi ir labai paplitusi liga, tai piktybiniai navikai. Jiems tenka antra vieta tarp mirčių priežasčių. Mirtingumas nuo šių ligų nuolat didėja. 2002 m. nuo piktybinių navikų mirė 7870 žmonės, iš jų 90,9% buvo 50 metų ir vyresnio amžiaus. 2002 m. mirusieji nuo piktybinių navikų sudarė 20,1 % visų mirusių vyrų 18,1 % mirusių moterų. Vyrų mmirtingumas nuo šios ligos yra 1,4 karto didesnis negu moterų. Vyrų mirtingumas viršija moterų du kartus. Kaimo mirtingumas nuo šios ligos yra 28,8 % didesnis negu miesto.

Vyrai dažniausiai miršta nuo trachėjos, bronchų ir plaučių vėžio. 28% mirusių vyrų yra nuo piktybinių navikų. Labai dažnos vyrų mirtys nuo skrandžio, storosios ir tiesiosios žarnos piktybinių navikų. Nuo šių navikų mirė apie 20,3% mirusių vyrų. Yra pastebėta, kad nuo kvėpavimo organų piktybinių navikų vyrų mirė 6,6 karus daugiau nei moterų.

Moterys dažniausiai miršta nuo virškininimo organų piktybinių navikų. Tai sudaro 34,4% mirusių moterų. 2002 m. mirė 550 moterų nuo krūtinės vėžio iš kurių 15,8 % joms buvo diagnozuoti piktybiniai navikai. Nuo gimdos kaklelio vėžio mirė 276 moterys, iš jų

7,9 % mirusių moterų buvo su piktybiniais navikais. Šiuo laikotarpiu šios ligos yra gana dažna priežastis .

9 lentelė

Moterų ir vyrų mirtingumas pagal priežastis 2002 m.

Mirties priežastys Mirusių skaičius 100000-ių gyventojų

Moterys Vyrai Moterys Vyrai

Iš viso 19256 21816 1041,9 1345,9

Infekcinės ir parazitinės ligos 135 339 7,3 20,9

Kraujotakos sistemos ligos 12362 9969 668,9 615,0

Piktybiniai navikai 3481 4389 188,3 270,8

Kvėpavimo sistemos ligos 522 1091 28,2 67,3

Virškinimo sistemos ligos 661 849 35,8 52,4

http://www.std.lt/web/main.php?parent=855 [10].

Nagrinėjami (9lentelės) duomenys rodo ,kad pagal statistikos departamento duomenis nuo šių ligų daugiausiai miršta vyrų. Kraujotakos sistemos ligomis pagal bendrą šios ligos mirusių skaičių didesnė dalis mirusių tenka moterims, visose kitose ligose didesnę mirusių dalį užima vyrai.

Pačią didžiausią dalį pagal mirtingumą užima iišorinės mirties priežastys. 2002 m. mirė net 5280 žmonių nuo išorinių mirties priežasčių, arba 18,9 % mirusių vyrų ir 6% moterų. 2002 m. nelaimingi atsitikimai, apsinuodijimai ir traumos buvo pagrindinės jaunų ir suaugusių vyrų mirties priežastys. Šią dali mirusių sudarė 80,7% jaunų (15-29 metų) ir 51,1% vyresnių (30-49 metų ) vyrų mirčių. To paties amžiaus moterų nuo šių priežasčių žuvo mažiau. Jos sudarė 56,1%. Atsitiktinio amžiaus moterų sudarė 28,6%.

2002 m. nusižudė 1551 gyventojai, tai yra 3,8 % visų mirusių žmonių. Nuo 1994 m. savižudybių skaičius pastoviai augo. Praėjusiais metais 100000 –ių gyventojų teko 44,7 savižudybės, tai yra rodiklis buvo didesnis negu 2001 m. Vyrai žudosi apie penkis kartus dažniau negu moterys. 2002 m. 25-39 metų amžiaus grupėje šis skirtumas siekė net 7,4 karto. Savižudybės labiau paplitusios kaime. Kaime jos beveik du kartus dažnesnės negu mieste

( skaičiuojant 100000-ių gyventojų).

1990 metais žuvusių autoįvykių metu buvo 1258 žmonės. Transporo metu daugiausiai žūsta vyrai jie sudarė 75,2% visų mirusių autoįvykių metu. Daugiau negu pusė jų buvo 20-49 metų amžiaus. Daugiausia mirdavo smurto atveju – 465 žmonės. 2002 m. buvo nužudyti 248 žmonės. Asmenų, žuvusių autoįvykių metu,mažėja. 2002 m. žuvo tik 828 žmonės .

10 lentelė

Moterų ir vyrų mirtingumas pagal priežastis 2002 m.

Mirties priežastys Mirusių skaičius 100000

–ių gyventojų

Moterys Vyrai Moterys Vyrai

Mirtingumo išorinės priežastys 1155 4125 62,5 254,5

Iš to skaičiaus:

Transporto įvykiai 205 623 11,1 38,4

Atsitiktinis apsinuodijimas alkoholiu 104 314 5,6 19,4

Atsitiktinis paskendimas 71 339 3,8 209

Tyčiniai susižalojimai ( savižudybės ) 243 1308 13,1 80,7

Pasikesinimas ( nužudymai ) 59 189 3,2 11,7

Kitos mirties priežastys 940 1054 50,9 65,0

http://www.std.lt/web/main.php?parent=855 [10]

Šios lentelės (10 lentelė) duomenys rodo ,kad nuo išorinių mirties priežasčių taip pat didžiausias mirusių skaičius tenka vyrams. Didžiausias mirusių vyrų skaičius yra nuo savižudybių. Mažiausias yra nužudytų vyrų skaičius. Pagal 2002 m. lentelės duomenis, apskaičiota, kad mažiausiai yra nužudytų moterų . Ir didžiausią mirusių moterų skaičių sudaro ,moterys mirusios nuo kitų mirties priežasčių.

Šiame laikotarpyje mes galime paminėti dar vvieną labai svarbią mirties priežastį – tai AIDS. Nuo šios ligos miršta vis daugiau ir daugiau žmonių. Jei ankstesniais metais ši liga buvo dar ne taip paplitusi tai šiuo metu ji jau yra tapusi mūsų didžiąją problema.

1988-1994 m. diagnozuota 29 asmenys užsikrėtę žmogaus imunodeficito virusu: 28 vyrai, 1 moteris. Iš visų 29 asmenų – 5 yra sergantys AIDS. 2000 m.užregistruota daugiau kaip 200 ŽIV užsikrėtusių žmonių, 28 – diagnozuotas AIDS. 12 žmonių su AIDS diagnoze jau mirė. ŽIV užsikrėtusių gali bbūti apie 1500. Manoma, kad 9 iš 10 Lietuvoje dar nežino, kad yra užsikrėtę.

2002 m. Lietuvoje iš viso yra diagnozuota 355 ŽIV atvejai. Trečdalis jų yra nustatyti asmenims iki 30 metų. Daugiausia infekuotų ŽIV yra Klaipėdoje. Šis skaičius sudaro 164 aasmenys. 105 asmenys yra Vilniuje, 12- Mažeikiuose, po 11 Kaune ir Druskininkuose, 7- Šiauliuose ir 5-Panevežyje. ŽIV infekuotų moterų yra penis kartus mažiau nei vyrų.

Iki 2002 m. sausio 1 dienos Estijoje iš viso buvo užregistruoti 2069 ŽIV infekuoti asmenys, Latvijoje buvo užregistruoti 1765 ŽIV infekuoti asmenys, Lietuvoje iš viso buvo užregistruota 338 ŽIV infekuoti asmenys ( BNS ir „Lietuvos ryto „inf. ).

Tirinėdami mirties atvejus pagal mirties priežastis pastebėjome, kad vis dėl to daugiausia mirčių tenka vyrams. Vyrų gyvenimo trukmė taip pat yra trumpesnė negu moterų.

Vyrų ir moterų mirtingumo rodikliai nėra vienodi: 2002 bendras vyrų mirtingumas buvo didesnis už moterų mirtingumą 29,2%. Skirtumas ypač ryškus jauname amžiuje. Nuo 20 – 24 metų amžiaus vyrų mirtingumas didesnis negu moterų net 5,5 karto. VVyrų mirtingumas didesnis negu moterų dėl daugelio priežasčių.

Dėl kvėpavimo organų ligų mirtingumas vyrų yra didesnis 5,9 karto nei moterų, dėl išorinių priežasčių – 4,1 karto, dėl pneumonijos ir bronchito 2,4 karto.

Moterų mirtingumui didelę reikšmę turi gimdos kaklelio vėžys. Susirgimų gimdos kaklelio vėžiu dažnis Lietuvoje yra vienas didžiausių Baltijos jūros regione ir šiaurinėje Europos dalyje. Paskutinių penkerių metų laikotarpyje jis svyravo tarp 20 ir 24 šimtui tūkstančių gyventojų. Lietuvoje sergamumas šia liga yra keturis kartus didesnis nei Suomijoje, du kkartus didesnis nei Švedijoje ir 1,5 karto – nei Norvegijoje. Deja iki šiol nėra paskelbta spaudoje duomenų apie atlikto darbo metodikas ir rezultatus, sergamumo ir mirtingumo nuo gimdos kaklelio vėžio eksperimentiniuose rajonuose analizės. Vienok statistikos departamento ir Lietuvos vėžio registro duomenys byloja, kad tiek eksperimentiniuose rajonuose, tiek likusioje Lietuvos dalyje (kur moterys tiriamos atsitiktinių profilaktinių tikrinimų metu) gimdos kaklelio vėžio patikros sistema visai neveikia arba veikia labai blogai – nuo 1993 m. sergamumas ir mirtingumas nuo šios ligos didėja. Tai, kad sergamumas ypač didėjo tarp jaunų moterų, leidžia prognozuoti tolimesnį sergamumo gimdos kaklelio vėžiu augimą. Sergamumo ir mirtingumo pokyčiai Lietuvoje rodo, kad gimdos kaklelio vėžio kontrolės programa yra tiesiog būtina, tačiau nevyksta dėl finansų stokos. Tokia programa turėtų sumažinti moterų sergamumą ir mirtingumą dėl gimdos kaklelio vėžio

3.3 MIRTINGUMAS ATSKIROSE AMŽIAUS GRUPĖSE

Nagrinėjamu laikotarpiu (1990-2002 m.) nevienodai intensyviai kito atitinkamo amžiaus gyventojų mirtingumo rodikliai. Vaikų ir paauglių mirtingumo rodikliai po nedidelio padidėjimo

1990-1992m., pastaraisiais metais yra mažesni negu 1990 m. 15-59 metų amžiaus gyventojų mirtingumas praėjusio dešimtmečio pradžioje labia augo ir 1994 m. jis buvo net 38,2%. Didesnis negu 1990 m.

Po šešerius metus trūkusio mažėjimo, 2000 m. 15-59 metų amžiaus gyventojų mirtingumas jau buvo beveik 1990m. lygio, tačiau 2001 m. 7%. VVėl padidėjo, palyginti

su 2000 m. 2002 m. šio amžiaus gyventojų mirtingumas šiek tiek sumažėjo. Tuo tarpu senyvo amžiaus ( 60 metų ir vyresnių) žmonių mirtingumas kito nežymiai.2002 m. mirtingumas padidėjo 2,2 %., palyginti su 2001 m.

11 lentelė

Mirtingumas pagal amžiaus grupes

1990 1995 2000 2001 2002

1-14 0,5 0,5 0,4 0,3 0,3

15-29 1,3 1,6 1,4 1,5 1,4

30-44 3,3 4,7 3,3 3,6 3,4

45-59 9,8 13,1 9,9 10,5 10,0

60+ 48,2 49,3 43,1 43,9 44,8

Demografinė situacija Lietuvoje [11, p. 9]

Remiantis šios lentelės (11 lentelė) duomenimis galime teigti, kad daugiausiai miršta žmonės 60 metų amžiaus ir vyresni. Tas skaičius kiekvienais metais vis didėja. Nes sumažėjus gimstamumui, sensta visuomėnė ir vis daugiau yra senyvo amžiaus žmonių. Jaunesnio amžiaus žmonės daugiausiai miršta dėl įvairių kitų priežasčių, todėl jų mirtingumas yra kintantis.

Taip pat miršta ir vaikai. Nuo 1993 m. kūdikių mirtingumas mažėja ir 2001 m. jis buvo 7,8 promilės. 2001 m. kūdikių mirtingumas nuo nulio dienų amžiaus sumažėjo 49,2 %., nuo 1-6 dienų amžiaus sumažėjo 78,5 %. Ir vyresnio amžiaus kūdikių mirtingumas sumažėjo 28%. 2002 m. kūdikių mirtingumas šiek tiek padidėjo 0,5%.,nors mirė 12 vaikų iki 1 metų mažiau negu 2001 m. Tai lėmė gyvų gimusių skaičiaus sumažėjimas. Vaikų mirtingumas iki i metų amžiaus 1999 m. buvo 315, per nuo 0-6 paras mirusių vaikų šiais metais buvo 103.

3.4 MIRTINGUMAS IR SOCIALINĖ ŽMONIŲ PADĖTIS

Šalies žmonių sveikata priklauso nuo politinių, socialinių, ekonominių sąlygų. Pastaruoju metu šalies ekonominės ir ssocialinės sąlygos yra gana prastos. Dauguma gyventojų yra bedarbiai, trūksta lėšų pragyvenimui. Maitinimas pablogėja ,atsiranda daugybė ligų, kurios baigiasi mirtimi. Šalyje pastaruoju metu yra gana daug benamių .Vieni jais tapo dėl blogų ekonominių sąlygų, ko pasekoje jų gyvenimo dalimi tapo alkoholis ir jų gyvenimas atsidūrė lauke. Čia aptinkama labai dau mirčių. Vieni jų miršta nuo alkio, kiti nuo šalčio, kiti nuo alkoholio, dar kiti nuo slegiamos dabarties. Dar viena žmonių socialinės padėties priežastis yra narkotikai, ko pasekoje atsiranda įvairios virusinės ligos, kurios baigiasi mirtimi.

4. MIGRACIJA

Migracija apibrėžiama kaip gyventojų kėlimasis arba perkėlimas gyventi iš vienos vietos į kitą tam tikram nustatytam laikotarpiui. Migracija yra viena iš svarbiausių dabartinio demografijos mokslo sričių. Kartu su gimstamumu ir mirtingumu migracija nulemia bendrojo gyventojų skaičiaus pasikeitimą. Šis gyventojų judėjimas turi įtakos ne tik gyventojų skaičiui , bet ir jų sudėčiai. Migracija vyksta tada kai kertamos administracinės ribos.Skiriamos dvi pagrindinės migracijos rūšys: vidinė ir tarptautinė. Vidinė migracija yra tarp miesto ir kaimo, o tarptautinė tarp įvairių pasaulio šalių.

Praėjusį dešimtmetį keitėsi migracijos kryptys ir mastai. Atsirado naujos migrantų kategorijos. Paskutinio dešimtmečio pradžioje migracijos mastai Lietuvoje buvo gerokai didesni nei dabar.

4.1 VIDINĖ IR TARPTAUTINĖ MIGRACIJA

2000 m. duomenimis atvykusiųjų skaičius siekė 45,5 tūkst., išvykusiųjų- 46,6 tūkst. Atvykusiųjų ir išvykusiųjų

skaičius 1990-2000m. sumažėjo daugiau nei du kartus. 1990-2000 m. atvykusių iš užsienio valstybių skaičius sumažėjo nuo 14,7 iki 1,5 tūkst.Imigracijos srautų mažėjimą, lėmė ir šalies imigracijos politika. Šiuo laikotarpiu didžiąją dalį apie 80% imigrantų sudarė atvykstantys iš NVS. 2001 m. į mūsų šalį atvyko 4,7, o 2002 m. – 5,1 tūkst. žmonių. Imigrantų skaičius padidėjo, nes į atvykusių skaičių įtraukiami užsieniečiai atvykę į Lietuvą vieneriems metams ir ilgesniam laikotarpiui.

2002 m. Lietuvos piliečių dalis bendrame imigrantų skaičiuje buvo nedidelė –– 15,8%.. Gyventojų ir būsto surašymo duomenimis 2001 m. , mūsų šalyje gyveno 31,2 tūkst. užsieniečių, iš jų 10,5 tūkst. buvo be pilietybės.

Nuo 1990 m. gyventojų emigracija yra neribojama įstatymais. Todėl nuo šio laikotarpio pradžios išvykstančių skaičius didėjo. 2002 m. iš Lietuvos išvyko 7,1 tūkst žmonių, iš jų beveik pusė buvo mūsų šalies piliečiai.

Per tris 2004 metų mėnesius Lietuvą aplankė 4,9 procento mažiau užsieniečių nei pernai per tą patį laikotarpį . Šių metų sausio–kovo mėn. į Lietuvą atvyko 623,9 ttūkst. užsieniečių (lentelė). Daugiausia lankytojų sulaukta iš kaimyninių šalių: Latvijos (30,7%), Rusijos (24,9%), Baltarusijos (14,4 %), Lenkijos (8,9%

Šių metų sausio–kovo mėn. užsienyje pabuvojo 767 tūkst. Lietuvos gyventojų. Tai 5,5 % daugiau nei pernai per tą patį laikotarpį. Pernai 69% išvykusiųjų bbuvo mūsų šalies piliečiai. Daugiausia žmonių išvyko į JAV (2302), Rusijos Federaciją (1770), Vokietiją (1204) ir Jungtinę Karalystę (980).

Migracijos srautų kitimą , lemia darbo jėgos judėjimas. Nedarbo atsiradimas ir išaugimas sutrikdė vyraujančias migracijos tendencijas tiek šalyje, tiek regionuose. Pradėjo vyrauti migracija iš miesto į kaimą.

Lietuvoje pasireiškė gyventojų darbo jėgos migracijos tendencijos. Dėl padidėjusio nedarbo Lietuvoje , dauguma gyventojų pradėjo vykti į užsienio valstybes ir taip pat pasireiškė miesto gyventojų migracija į kaimą. Tiek oficiali, tiek nelegali emigracija, be abejonės , mažina konkurenciją darbo rinkoje. Tačiau dažniausiai išvyksta iniciatyvūs darbingo amžiaus gyventojai, o tai gali sukelti darbo jėgos ,o ypač kvalifikuotos, trūkumą. Mažėjant gimstamumui šis veiksnys tampa ypač svarbus.

Įstojus į ES didesni ir platesni keliai atsiveria į užsienio vvalstybes. Atsiradus nevaržomam išvykimui dauguma Lietuvos gyventojų patrauks į kitas šalis, ieškodami darbo , geresnių perspektyvų ,geresnių pragyvenimo sąlygų , tobulėjimo mokslo sritise. Galime paanalizuoti 2001 – 2003 m. Tarptautinės migracijos situaciją.

12 lentelė

Tarptautinė migracija

2001 2002 2003

Atvyko Išvyko Migracijos saldo Atvyko Išvyko Migracijos saldo Atvyko Išvyko Migracijos saldo

Iš viso 4694 7253 -2559 5110 7086 -1976 4728 11032 -6304

vyrai 2701 3721 -1020 2815 3664 -849 2594 5173 -2579

moterys 1993 3532 -1539 2295 3422 -1127 2134 5859 -3725

NVS 2996 3648 -652 3260 3453 -193 2716 3370 -654

vyrai 1535 1793 -258 1593 1813 -220 1341 1676 -335

moterys 1461 1855 -394 1667 1640 -27 1375 1694 -319

kitos valstybės (be NVS) 1698 3605 -1907 1850 3633 -1783 2012 7662 -5650

vyrai 1166 1928 -762 1222 1851 -629 1253 3497 -2244

moterys 532 1677 -1145 628 1782 -1154 759 4165 -3406

http://www.std.lt/web/main.php?parent=275 [12]

Lyginant bendrus 2001- 2002 m. ( 12 lentelė ) išvykusių ir atvykusių duomenis ,matome ,kad išvykusių skaičius 2002 m. sumažėjo , lyginant išvykusių moterų ir vyrų skaičių matome, kad 2002 m. išvykusių moterų yra mažiau nei vyrų. Atvykusių 22002 m. taip pat yra daugiau nei 2001 m. Tačiau lyginant su išankstiniais 2003 m. duomenimis, tikėtina, kad 2003 m. išvykusių iš šalies bus net du kartus daugiau nei praėjusiais metais, o atvykusių skaičius šiek tiek sumažės. Ko pasekoje gyventojų skaičius žymiai sumažės.

Analizuojant socialinę – demografinę ir socialinę ekonominę nelegalių migrantų struktūrą Lietuvoje matyti, kad akivaizdžiai dominuoja vyrai. 1999 m. jų buvo 78%. Moterys sudarė tik 22% nelegalių migrantų.Tačiau palyginus su ankstesniais metais nelegalių migrančių moterų daugėja( 13 lentelė).

13 lentelė

Nelegalių migrantų struktūra Lietuvoje pagal lytį

1996 1997 1998 1999

Skaičius % Skaičius % Skaičius % Skaičius %

Vyrai 430 85,8 1341 90,9 476 93,2 239 78,1

Moterys 67 13,4 135 9,1 35 6,8 67 21,9

Nenurodyta 4 0,8 – – – – – –

Iš viso 501 100,0 1476 100,0 511 100,0 306 100,0

Socialinė – demografinė nelegalių migrantų charakteristika [3, p. 19]

Nelegalūs migrantai dažniausiai yra jauni iki 30 metų amžiaus žmonės. Kuo migrantai vyresni, tuo mažesnė jų dalis yra migracijos sraute. Tyrimo duomenims žmonių virš 60 metų amžiaus yra 1,8 % Palyginus su ankstesnių metų duomenimis vyresnio amžiaus nelegalių migrantų padidėjo.Dauguma nelegalių migrantų yra viengungiai -46,8%. Taip pat nemažą dalį nelegalių migrantų sudaro vedę ir šeimas turintys asmenys- 41,1%.Atskirą nelegalių migrantų grupę sudaro studentai – 16%.

Apibendrinant, galima teigti ,kad nelegalią miraciją skarina noras bet kokiais būdais pasiekti ekonominę gerovę.

Migracijos saldo 1990- 2002 m. tarp išvykusių ir atvykusių asmenų buvo neigiamas.Iki 1992 metų migracijos saldo didėjo, vėliau sparčiai mažėjo. Praėjusiais metais beveik 2 tūkst. daugiau žmonių išvyko nei aatvyko.

4.2 MIGRACIJOS PRIEŽASTYS IR PASEKMĖS

Paskutiniaisiais metais labai padaugėjo išvykusių į kitas šalis. Taip pat pastebėta, kad paskutiniaisiais metais daug išvyksta gyventi į kaimus. Galime išskirti keletą pagrindinių priežasčių: dauguma išvyksta ieškodami darbo, kiti mokytis, dar kiti ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų ir bėgdami nuo savo šalies ekonominės situacijos. Daugiausiai išvykstantys yra jaunesni asmenys. Įstojus į Europos sąjungą atsiveria platesnės galimybės jauniems žmonėms išvykti iš Lietuvos. Geriausi ir kvalifikuoti asmenys stengsis ieškoti geresnių sąlygų, geresnių darbo vietų su didesniais atlyginimais. Jaunimas vyks į kitas šalis mokytis ir tobulėti, atrasti savo „ego‘. Ko pasekoje mes išvysime to pasekmes. Sumažės gyventojų skaičius .Ypač sumažės jaunų žmonių. Liks daugiau tik vyresnio amžiaus žmonės, pasireikš visuomenės senėjimo tendencija. To pasekmė taip pat yra sumažėjęs gimstamumas ir padidėjęs mirtingumas. Išvykę specialistai užleis vietą mažiau kvalifikuotiems žmonėms. Bus trūkumas kvalifikuotų darbuotojų, tačiau atsilaisvins naujų darbo vietų . Dalį išvykusių pakeis naujai atvykę užseniečiai.

Paskutiniaisiais metais buvo populiari nelegali migracija. Nelegali migracija vienas būdų rasti saugią gyvenamą vietą. Politinis nestabilumas, rasiniai, etniniai, religiniai konfliktai išstumia daugybę žmonių į rizikingą nelegalios migracijos kelią. Dažnai nelegaliai migruoti paskatina troškimas pagerinti savo ekonominę padėtį, apsigyvenus išsivysčiusiose ir ekonomiškai klestinčiose Vakarų ir Šiaurės Europos šalyse. Šias priežastis nurodė daugiau kaip 72% nelegalių migrantų. Priežastys, ppaskatinusios migruoti, taip pat skiriasi, priklausomai nuo migrantų lyties. Vyrai ir moterys neretai nurodo skirtingas išvykimo priežastis. Moterys dažniau negu vyrai pabrėžia ekonomines priežastis: 48,1% moterų ir 23,7% vyrų. Vyrai dažniau nurodo politinius motyvus Palyginus 1996 m. ir 2000 m. apklaustų duomenis, migracijos priežastys pasikeitė. Vis svarbesnės tampa ekonominės ir su šeima susijusios priežastys. Žmonės dažniau ieško geresnių gyvenimo salygų negu sprunka nuo pavojų. 16% nelegalių migrantų sudaro studentai,kurietraukia į užsienį studijuoti. Kita vertus, tik legalūs imigrantai Vakaruose gali stoti į aukštąsias mokyklas, gal būt todėl mažėja tokių imigrantų.

5. BENDRŲ LIETUVOS RAIDOS BRUOŽŲ PROGNOZĖS PER ATEINANČIUS 25 METUS

Bendri Lietuvos raidos bruožai per ateinančius 20m: svarbiausi jų bus gyventojų skaičiaus mažėjimas ir jų senėjimas (bent jau artimiausią dešimtmetį), žemdirbių skaičiaus ir jų dalies populiacijoje mažėjimas bei kaimiškojo gyvenimo būdo nykimas, o taip pat šeimos keitimasis. Gerokai padidės moterų skaičius ir vaidmuo.Per artimiausius 25-erius metus Lietuvoje gyventojų skaičius sumažės dešimtadaliu. Remiantis statistikos departamento prognozėmis, 2030 metais mūsų šalyje gyvens 3,117 mln. žmonių ,beveik 10% mažiau negu 2004 m. pradžioje. Nors Lietuvoje gimstamumas laipsniškai auga, tačiau Lietuvos gyventojų skaičius mažėja ir Lietuva sensta. Statistikai teigia, kad mažės vaikų iki 14 metų amžiaus ir nuo 15-59 metų amžiaus gyventojų. Daugės senyvo amžiaus žmonių ,

60 ir vyresnių. Tikėtina, kad gimstamumas didės dėl atidėtų gimdymų. Tačiau jau suminis gimstamumo rodiklis nesieks 2,1. Tradicinė šeima ir jos vertybės keisis dar sparčiau: šeimos bus dar mažesnės, daugės ištuokų, ne santuokoje gyvenančių šeimų ir gimusių vaikų.

Manoma, kad 2005-2030 m. mirtingumo lygis mažės lėtai. Mirtingumą lems ekonominių sąlygų gerėjimas, socialinių ir sveikatos veiklos įstaigų pagerėjimas. Propoguosime geresnį gyvenimo būdą. Tikėtina, kad 2030 m. vyrų vidutinė gyvenimo trukmė bus 73 metai, o moterų 83 metai.

Didelė emigracija ir mažėjantis gimstamumas LLietuvos gyventojų per 20 metų sumažina 250.000-300.000, iki 3,2 milijonų. Pensininkų bus daugiau nei dirbančiųjų. Būsima pensijų sistemos reforma ir po 20 metų neužtikrins garbingos senatvės daugeliui žmonių. Iki 2020 m. į darbo jėgą įsilies iki 1990 m. gimusieji, todėl darbingo amžiaus žmonių skaičius bus palyginti didelis. Tai, o taip pat santykinai maži atlyginimai bei nepakantumas kitataučiams ir svetimšaliams ribos darbo jėgos imigraciją. Dėl to Lietuvos gyventojų etninė sudėtis smarkiai nepasikeis. Manoma ,kad 2005-2030 m. išliks nedidelis neigiamas migracijos saldo. PPalyginus su 2003 m. šiais metais sumažėjo gyventojų 16,8 tūkst., todėl mažėjant gyventojų skaičiui ,keičiasi ir amžiaus sudėtis. Šiuo metu vaikų yra 10% mažiau nei vyresnių žmonių. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių sudaro – moterys.

Tikėtina ,kad atsižvelgiant į ekonomines socialines ssąlygas ir esamą narystę Europos Sąjungoje, artimiausiais metais numatomas imigrantų skaičiaus didėjimas. Vėliau, nuo 2012 m. atvykusių iš užsienio šalių skaičius bus stabilus ,apie 10 tūkst. Iki 2010 m. emigrantų skaičius iš užsienio šalių bus pastovus, tai yra iš mūsų šalies į kitas valstybes kasmet išvyks apie 15 tūkst. žmonių. Vėliau tas skaičius iš lėto mažės. Nors vietiniai gyventojai palaipsniui sens, daugiausia dėl emigracijos, tai atsvers gana didelė imigracija ir stabilus, didesnis nei dabar gimstamumas tarp vietos gyventojų ir daug didesnis gimstamumas tarp atvykusiųjų. Nauji imigrantai atvyks daugiausia iš NVS, Azijos ir ES valstybių ir gyvens didmiesčiuose. Viena iš pagrindinių problemų gali tapti skirtingų etninių ir rasinių grupių taikus sugyvenimas. Tikėtina, kad po 20 m. Lietuvoje retkarčiais kils rasinės, etninės iir pan. riaušės Migracijos saldo visą prognozuojamą laikotarpį išliks neigiamas.

IŠVADOS

Išnagrinėjus 1990 – 2002 metų duomenis, galima išskirti pagrindines Lietuvos demografinės raidos bruožų tendencijas ir padaryti tokias išvadas:

Lietuvoje praėjusiame dešimtmetyje sparčiai mažėjo gimstamumas ir tapo gerokai mažesnis, nei galėtų užtikrinti kartų kaitą, ir toliau mažėja. Pirmuosius vaikus moterys gimdė būdamos jau vyresnio amžiaus, didėjo nesantuokinių vaikų dalis, mažėjo vidutinis namų ūkis (šeima). Kitas ypač svarbus demografinis procesas – senėjimas. Didesnė gyventojų dalis yra 60-ies metų ir vyresni žmonės. Jį sąlygojo mmažėjantis gimstamumas bei auganti gyvenimo trukmė. Tai pagrindinės demografinių procesų raidos tendencijos, kurios reikšmingos gyventojų socialinės apsaugos požiūriu. Labai mažėja vedybų skaičius, didėja ne santuokoje gyvenančių šeimų ir joje gimstančių vaikų, todėl nuvertinamos senosios tradicijos ir šeimos kūrimas atidedamas vyresniam amžiui.

Mažėjantis gimstamumas, senėjanti visuomenė, įvairios ligos – pagrindiniai veiksniai, įtakojantys mirtingumo tendenciją. Didžiąją dalį mirusiųjų sudaro vyrai, kurie dažniausiai miršta nuo kvėpavimo sistemos ligų. Daugiausia mirčių yra nuo kraujotakos sistemos ligų, taip pat ir nuo išorinių priežasčių. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ilgėja.

Mažėjančio gimstamumo bei migracijos poveikio pasekmė – įsiliejančio jaunimo į darbo rinką bei gyventojų skaičiaus mažėjimas. Tačiau tolimesnėje perspektyvoje (ekonominio pakilimo laikotarpiu) gali pritrūkti kvalifikuoto jaunimo ir jo darbo jėgos: „protai nuteka“ į Vakarų valstybes, progresuoja gyventojų senėjimas ir sensta darbo jėga. Taip pat pradėjo vyrauti migracija iš miesto į kaimą. Įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus platesnėms galimybėms išvykti į užsienio šalis bei susiklosčius nepalankiai ekonominei – socialinei padėčiai Lietuvoje, šalies gyventojai priversti ieškoti geresnio gyvenimo svetur.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

1. Demografinė situacija Lietuvoje 1990 – 2002 m. – V.: Statistikos departamento leidykla, 2003. – 23p. – ISSN – 164 – 5440.

2. Stankūnienė, V. Lietuvos gyventojai. – V.:Statistikos departamento leidykla, 2002. – 132 p. – ISBN – 9986 – 5523 – 89 – 3.

3. Slipavičienė, A.; Tureikytė, D. Tarptautinė migracijos organizacija = Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto demografinių tyrimų centras = Vilniaus universitetas = Sociologijos katedra: Nelegali migracija Lietuvoje: Retrospektyva ir šių dienų problemos. V.: 2000. – 110p. – ISBN – 9986 – 523 – 81 – 8.

4. Iki 2030 m. gyventojų Lietuvoje sumažės dešimtadaliu. [Žiūrėta 2004m. balandžio 28d.]. http://www.delfi.lt/archive/index.php?id=3976611&ndate.

5. Provita=Statistika.[Žiūrėta2004m.balandžio28d.].http://www3.vdu.lt/life/pv/STgm.htm

6. Demografija.Migracija. [Žiūrėta 2004m. balandžio 30d. ]. Prieiga per internetą:http://www.sociumas.lt/Lit/default.asp.

7. Gyventojai pagal lytį. [Žiūrėta 2004m. balandžio 25d. ]. Priega per internetą:

http://www.nplc.lt/stat/soc?.htm.

8. Dr.Svidlerienė D. Demografinė situacija Lietuvoje. Mokslas ir gyvenimas, 2004, Nr.1, p. 12.

9. Demografijos metraštis 2002m. –V.:Statistikos departamento leidykla, 2003. – 189p. – ISSN 1392 – 9984.

10. Gyventojai ir socialinė statistika. [Žiūrėta 2004 balandžio 24d. ]. Prieiga per intenetą: http//www.std.lt/web/main.php?parent=855

11. Dr.Svidlerienė D. Demografinė situacija Lietuvoje. Mokslas ir gyvenimas, 2004, Nr.2, p. 9.

12. Gyventojai ir socialinė statistika. [Žiūrėta 2004 balandžio 24d. ]. Prieiga per intenetą: http//www.std.lt/web/main.php?parent=275

TURINYS

ĮVADAS 3

1.GYVENTOJŲ SKAIČIAUS IR SUDĖTIES KITIMO TENDENCIJOS PER

1990 – 2002 m. 4

2.GIMSTAMUMAS IR ŠEIMA 8

2.1.GIMSTAMUMO LYGIS PAGAL MOTINOS AMŽIŲ 9

2.1.1.VAIKAI PAGAL GIMIMO SEKĄ 9

2.1.2.NESANTUOKINIAI VAIKAI 11

2.2.SANTUOKOS, IŠTUOKOS 11

3.MIRTINGUMAS 14

3.1.VIDUTINĖ GYVENIMO TRUKMĖ 14

3.2.MIRTIES PRIEŽASTYS 15

3.3.MIRTINGUMAS ATSKIROSE AMŽIAUS GRUPĖSE 19

3.4.MIRTINGUMAS IR SOCIALINĖ ŽMONIŲ PADĖTIS 20

4.MIGRACIJA 22

4.1.VIDINĖ IR TARPTAUTINĖ MIGRACIJA 22

4.2.MIGRACIJOS PRIEŽASTYS IR PASEKMĖS 24

5.BENDRŲ LIETUVOS RAIDOS BRUOŽŲ PROGNOZĖS PER ATEINANČIUS 25 METUS 26

IŠVADOS 28

LITERATŪRA IIR ŠALTINIAI 29