Ekonomikos kursinis

EKONOMIKOS STABILUMAS

Esant efektyviai ekonominei sistemai,

žmonės gamina ne vardan gamybos, bet vardan vartojimo.

ANONIMAS

Šiuolaikiniai valstybių ūkiai, tiesiog vadinami ekonomikomis,

gamina labai daug įvairių prekių ir teikia paslaugų. Tai maistas ir butai,

drabužiai ir knygos, televizoriai ir automobiliai, medicininis aptarnavimas

ir pan. Vienas iš būdų įvertinti kuria nors ekonominę sistema – išmatuoti

visų jos teikiamų prekių bei paslaugų vertę. Žinoma, įvertinę bendrąją

gamybos apimti, dar nesužinosime apie šalies žmonių gyvenimo lygį. Mat

turtingo žmogaus ir laimingo žmogaus sutapatinti negalima. Žmogui būtini ir

kiti dalykai būtent: pasitenkinimas ssavo darbu bei aplinka. Tačiau, šiaip

ar taip, pagamintos produkcijos ir suteiktų paslaugų apimtys – vienas

svarbiausių ekonomikos sėkmės rodiklių.

Gaminių ir paslaugų įvairovė sąlygoja problema: kaip išmatuoti

visą šalies nacionalinį produktą? Kaip galima sumuoti, pavyzdžiui, bulves

ir obuolius? Tai fiziškai skirtingi produktai,. Atsakymą pateikia rinkos

kainos (tai tikroji prekės ar paslaugos kaina mainų metu).

Tarkim, kad jeigu obuoliai perkami po 1 litą už kg, o bulvės po

50 centų, tai reiškia, kad 1 kg obuolių yra vertas 2 kg bulvių. Remiantis

rinkos kainomis, bulves ir obuolius ggalima palyginti ir susumuoti.

Bulvių ir obuolių sumavimas, remiantis rinkos kainomis

|s | |lt/kg |(2)*(3)=(4) |

|1 |2 |3 |4 |

|Bulvės |5000 |0,50 |2500 |

|Obuoliai |1500 |1,00 |1500 |

|Iš viso: |4000 |

Analogiškai galima nustatyti sudėtingos ūkinės sistemos teikiamų

prekių ir paslaugų bendrąją vertę. Padauginę produkcijos kiekį iš kainos,

gauname vieno kurio nors produkto vertę. Tuo tarpu sumodami įvairių

produktų – maisto, drabužių, knygų, televizorių ir kt. – kainas, galime

pinigais įvertinti metinį nacionalinį produktą.

Nacionalinis produktas(NP)

(national product) – tai pinigais išreikšta vertė prekių ir

paslaugų, kurias pagamina šalis per tam tikrą laikotarpį

(dažniausiai per metus).

Gaminami daugiau prekių bei paslaugų, daugiau turime pajamų.

Pavyzdžiui, jei firma „Lituanika“ gamina daugiau batų, tai ji samdo daugiau

darbuotojų. Todėl didėja ir darbuotojų gaunamos pajamos, ir firmos gaunamas

pelnas. Kai gaminame prekes ir teikiame paslaugas, tai kartu kuriame

pajamas (pelną). Pastaroji idėja, nagrinėjant monetarinę ekonomiką,

teikiančią tik vartojimo prekes ir paslaugas.

Nacionalinės pajamos (national income) – tai visuomenės

pajamos, kurias firmos, organizacijos ir individai gauna

darbo užmokesčio, palūkanų, ppelno ir rentos pavidalu, atėmus

mokesčius.

Kitaip tariant, nacionalinės pajamos – tai visos piniginės

pajamos, gaunamos mainais už gamybos išteklių tiekimą ūkinei veiklai tam

tikru laikotarpiu.

Galutinis produktas (final product/final goods/final output)

–tai prekės ir paslaugos, skirtos tiesiogiai vartotojui

galutiniam vartojimui, kaip priešprieša tarpiniams

pusgaminiams, vartojamiems kitoms prekėms ar paslaugoms

pagaminti.

Taigi galutinės prekės ir paslaugos yra tos, kurias įsigyja

galutiniai jų vartotojai; nenaudojamos kaip sąnaudos kitiems produktams

gaminti, ir tuo nutraukiant tolesnį produkto judėjimą rinkoje. Galutinėmis

prekėmis kaip išimtis laikomos investicinės prekės.

Tarpinis produktas aarba tarpinė prekė (intermediate product

or intermediate goods) – tai produktas (prekė), kuris

perkamas tolimesniam perdirbimui ir skirtas kitam produktui

(prekei) gaminti arba vėliau perparduoti.

Tai, kokį produktą laikyti galutiniu, lemia ne fizinės produkto

charakteristikos, bet jo paskirtis. Pavyzdžiui, metalas, elektros energija,

kuras, kuriuos verslo firmos naudoja kaip žaliavas savo produkcijai

gaminti, yra tarpinis produktas. Tuo tarpu kuras ar elektros energija

skirti namų ūkių poreikių tenkinimui yra galutinės prekės. Jei benziną

perka degalinės savininkas, tai jis ra tarpinis produktas, skirtas

perparduoti. Jei tą patį benziną perka fermeris ar sunkvežimio vairuotojas,

tai jis taip pat yra tarpinis produktas, skirtas grūdams gaminti ar

pervežti. Ir tik turistas perka benziną vartojimui kaip galutinį produktą.

Taigi priklausomai nuo to, kur naudojamos prekės, gali būti tarpinės arba

galutinės.

Kartotinio prekių ir paslaugų apskaičiavimo išvengiama, jei

nustatant nacionalinį produktą sumuojama kiekviename gamybos etape sukurtą

pridėtinė vertė.

Pridėtinė (pridėtoji) vertė (value added) – tai kiekvienoje

gamybos stadijoje prekių ar paslaugų vertės padidėjimas; tai

firmos pardavimo įplaukų (pajamų) ir jos įsigytų medžiagų

bei paslaugų kainos skirtumas.

Kitaip tariat, tai vertė, kurią gamintojas, prekybininkas,

paslaugų teikėjas prideda prie žaliavų, medžiagų arba prie prekių

(paslaugų), kurias jis įsigja, kad sukurtų naują prekę ar paslaugą, vertės.

Galutinių ir tarpinių produktų skirtumas parodytas lentelėje.

Panagrinėkime šį pavyzdį (pateiktieji duomenys sąlyginai), rodanti

pridėtinės vertės produkto – duonos gamybos grandyje, ssusidarymą.

Galutiniai ir tarpiniai produktai

| | |kaina, Lt |(2)-(3)=(4) |

|1 |2 |3 |4 |

|1.1Grūdai |0,20 |0 |0,20 |

|1.2 Miltai |0,45 |0,20 |0,25 |

|1.3 Duona (didmeninis |0,95 |0,45 |0,50 |

|2. Galutinis produktas: |1,25 |0,95 |0,30 |

|Iš viso: |1,25 |

Lentelėje pateikiamos keturios tarpusavyje susijusios firmos:

žemdirbių, malūninkų, kepėjų ir prekybos. Duonos gamybos pirmoji stadija –

tai kviečių išauginimas: žemdirbiai patys iš savo sėklos išaugina grūdus,

parduoda miltų gamintojui 0,20 Lt/kg, todėl jų veiklos pridėtinė vertė 0,20

Lt. Antroji stadija – tai grūdų malimas. Miltai jau kainuoja 0,45 ct/kg.

Produkto vertė padidėja 25 centais. Pastaroji suma yra pridėtinė vertė.

Trečioje ir ketvirtoje gamybos stadijose – kepant duoną ir parduodant ją,

vėl padidėja produkto vertė. Galutinis produktas – tai duonos kepalas,

kainuojantis 1,25 lito. Tik šią sumą reikia įskaityti į nacionalinio

produkto vertę. Jei prie jos pridėsime sumas, parodytas 3 stulpelyje, tai

karu atliksime pakartotinius skaičiavimus. Todėl nacionalinio produkto

vertę nepagrįstai padidintume iki 2,85 lito.

Analogiškai, naudojant pridėtinės vertės sumavimo būdą, galima

apskaičiuoti ir šalies bendrąjį nacionalinį produktą. Visų galutinių

produktų bendroji rinkos kaina (atitinkanti bendrąsias išlaidas

nacionalinių pajamų balanse) atitinka visų ekonomikos produktų bendrą

pridėtąją vertę kkiekvienoje produkto gamybos stadijoje.

Šalies gamybos apimti galima nustatyti trimis metodais :1)

gamybos,2) išlaidų 3) pajamų.

Nustatant gamybos būdu šalies nacionalinio produkto apimtį, pagal

veiklas sumojama pridėtinė vertė, sukurta kiekvienoje ekonomikos ūkio

šakoje.

Išlaidų metodu nacionalinis produktas nustatomas kaip galutinė

įvairios paskirties prekių ir paslaugų paklausa, t.y. kaip visų ekonomikos

sektorių išlaidos. Prekės ir paslaugos, pagamintos šalyje, gali būti

panaudojamos: namų ūkio vartojimui, valstybės vartojimui, investicijoms į

naują kapitalą arba grynųjų pardavimų užsieniečiams finansavimui (arba

grynajam eksportui). Apskaičiuojant nacionalinio produkto vertę išlaidų

metodu galutiniai produktai skirstomi į keturias kategorijas:

1. Asmeninio (namų ūkio) vartojimo išlaidos (C) – tai vartotojų

piniginių išlaidų galutinėms prekėms bei paslaugoms pirkti suma. Vartojimas

yra ekonominės veiklos galutinis tikslas, todėl žmonės dirba ir gamina

daiktus, kad galėtų jais naudotis. Asmeninio vartojimo išlaidos (C) sudaro

didžiausią nacionalinio produkto (NP) vertės dalį. Jos skirstomos į tris

pagrindinius komponentus: a) trumpalaikio vartojimo prekės (pvz. maistas,

drabužiai ir pan.); b) ilgalaikio vartojimo prekės (pvz. televizoriai,

šaldytuvai, baldai, automobiliai ir pan.); c) paslaugos (pvz. medicinos,

buities, transporto, švietimo, kultūros, juridinės konsultacijos ir pan.).

2. Vyriausybės išlaidos prekių bei paslaugų pirkimui (G).

Vyriausybės išlaidos – tai centrinės ir vietinės valdžios institucijų

išlaidos galutinėms prekėms bei paslaugoms, taip pat darbo jėgai įsigyti ir

naudoti. Vartojimo prekės ir paslaugos nėra vieninteliai ekonomikos

teikiami produktai. Vyriausybė samdo mokytojus ir tokiu būdu teikia

švietimo paslaugas. Ji tiesa, taiso

tiltus, kelius ir tokiu būdu garantuoja

prekę – gerus tiltus ir kelius. Visų lygių valdžios – valstybės (šalies),

apskričių ir vietinės savivaldybės – vartoja lėšas, pirkdamos įvairių

vartojimo prekių jų finansuojamuose įstaigose ir organizacijose bei

teikdamos visuomenines gėrybes.

Į nacionalinį produktą įskaitomos vyriausybės išlaidos, skirtos

prekėms ar paslaugoms įsigyti (G), bet neįskaitomi transferiniai mokėjimai.

Valstybės išmokami transferiniai mokėjimai nepadidina nacionalinio

produkto, o tik jį perskirsto, todėl jie neįtraukiami į vyriausybės

išlaidas, nustatant nacionalinį produktą kaip atskirą vyriausybės išlaidų

dalį. Pvz. kai vyriausybė perka lėktuvus, tai reiškia, kad jie bus

pagaminti. BBet jeigu vyriausybė vykdo transferinius mokėjimus, sakysim moka

pensijas, tai reiškia, kad pastarųjų išmokų gavėjai nieko neprivalo

pagaminti. Todėl vyriausybės išlaidos, skirtos lėktuvams pirkti, įskaitomos

į nacionalinio produkto vertę, o transferiniai mokėjimai – ne.

Vyriausybės transferiniai mokėjimai (goverment transfer

payments) – tai visi vyriausybės mokėjimai individualiems

asmenims, šeimoms ir organizacijoms, teikiami be jokio

prekinio ekvivalento.

Vyriausybės transferinės išmokos mokamos norint užtikrinti

socialines garantijas, bet jos nėra šelpiamųjų asmenų produktyvios veiklos

ekvivalentas ar kompensacija už jų paslaugas. Šios išmokos parodo turto

perskirstymą, o ne mokėjimus už konkrečias pprekes ir paslaugas. Asmenims ar

šeimoms transferiniai mokėjimai išmokami šiais atvejais:

a) senatvės ar invalidumo pensijos; b) socialinio draudimo

išmokos nedarbo atveju; c) gerovės pašalpos (skurdo atveju); d) motinystės

pašalpos; e)pašalpos karo veteranams; f) palūkanos išmokamos gyventojams už

jų turimus valstybinius vertybinius popierius.

Organizacijoms bbei įmonėms transferiniai mokėjimai išmokami, kai

suteikiamos:

a) subsidijos valstybinėms įmonėms, padengiant jų įvairius

nuostolius; b) oficialios tikslinės investicijos, pvz. vyriausybė skiria

lėšų miesto savivaldybei tilto statybai ar miesto gatvių apšvietimo

reorganizavimui.

Privatūs transferiniai mokėjimai (private transfer payments)

– tai visa privati parama atskiriems asmenims ar šeimoms,

teikiama be jokio prekinio ekvivalento.

Privačios transferinės įmokos – tai ne gamybos ar darbo

rezultatas, o tik lėšų perskirstymas, pvz. tėvų kas mėnesį teikiama parama

studentams; vienkartinė parama iš atskirų rėmėjų ir pan.

3. Individualios (privačios vidaus investicijos (I). Visuomenė

gamina ne tik vartojimo prekes ir paslaugas, kurias perka gyventojai ir

vyriausybė, bet ir kapitalą, kuris garantuoja ateities gamybinę veiklą.

Investicijos (investment) – tai lėšų įdėjimai perkant

materialųjį kapitalą (pagrindinį ar apyvartinį kapitalą);

tai lėšos (įdėtos lėšos) perkant tokius finansinius

vertybinius ppopierius, kaip obligacijos ir akcijos.

Taigi investicijos – verslo firmų išlaidos naujoms įmonės

statyti, įrengimams pirkti ,gatavų prekių atsargoms papildyti. Kitaip

tariant, tai nupirkti kapitaliniai ištekliai prekėms ir paslaugoms kurti.

Investavimas (investment) – tai finansinio kapitalo vienos

firmos pavertimo kita arba fiziniais fondais procesas; tai

gamybos priemonių įsigijimas, kurio tikslas – pakeisti ar

išplėsti pagrindinio kapitalo pobūdį.

Šiuos abu terminus ekonomistai vartojo apibūdinti specifinei

ekonominei veiklai, susijusiai au turto pirkimu. Investavimo terminas

vartojamas kalbant apie realųjį investavimą, t.y. realaus pagrindinio

kapitalo kaupimą: pastatų, įrengimų, įmonių, mmechanizmų, namų įsigijimą, o

ne apie finansinį investavimą, pvz. obligacijų ar akcijų įsigijimą. Šiuo

pažiūriu investavimas gali būti naudojamas kaip ekonominio kilimo jėga.

Materialusis investavimas sukuria naują pagrindinį kapitalą ir padidina

šalies gamybos pajėgumą, o finansinis investavimas – tai tik esamojo

pagrindinio kapitalo pervedimas iš vieno asmens ar organizacijos nuosavybės

kitai. Makroekonomikoje, priešingai negu mikroekonomikoje investavimas

neapima vienos finansinių lėšų formos pavertimo kita.

Bendrosios individualios (privačios) vidaus investicijos (Ig

– gross private domestic investment) –tai visos tam tikro

laikotarpio išlaidos, skirtos naujoms įmonėms,

gyvenamiesiems namams pastatyti, įrengimams įsigyti, taip

pat atsargoms papildyti.

Kitaip tariant, tai visos pagamintos investicinės prekės,

neatsižvelgiant į jų paskirtį, t.y. į tai, ar jos buvo skirtos gamybos

plėtimui, ar tik pakeitė senas nusidėvėjusias gamybos priemones. Bendrosios

individualios vidaus investicijos pagal savo paskirti susideda iš dviejų

dalių: a) atstatymo investicijų ir b) grynųjų individualių vidaus

investicijų. Bendrąsias individualias (privačias) vidaus investicijas

sudaro :

Ig=In+A,

Čia: Ig -bendrosios individualios (privačios) vidaus

investicijos, Lt;

In – grynosios individualios (privačios) vidaus

investicijos, Lt;

A – atstatymo investicijos (amortizacija), Lt.

Atstatomosios investicijos (amortizacija) (deprecation) –

tai investicijos atstatančios nusidėvėjusias gamybos (darbo)

priemones.

Atstatomosios investicijos kompensuoja amortizaciją, t.y.

pagrindinio kapitalo vertės sumažėjimą dėl jo nusidėvėjimo ir laiko

(senėjimo), ir užtikrina pagrindinio kapitalo nusidėvėjimo atstatymą.

Gamybos proceso metu kapitalas yra vartojamas, t.y. mažėja gamintojo

pagrindinių gamybos priemonių atsargų esamoji vertė.

Grynosios individualios (privačios) vidaus, arba neto,

investicijos (In – net investment) –tai investicijos,

skirtos naujoms papildomoms gamybos priemonėms įsigyti; tai

kapitalo padidėjimas.

Grynosios individualios vidaus investicijos In kapitalą padidina.

Jos bendrųjų individualių investicijų (Ig) ir amortizacijos (A) skirtumas:

In= Ig – A

Kapitalo didėjimą parodo tik grynosios individualios (privačios)

vidaus investicijos, tačiau į nacionalinį produktą įskaičiuojamos tiek

pagrindinio kapitalo atstatymui, tiek jo plėtimui skirtos investicinės

prekės, pagamintos esamaisiais metais.

| | | | |

|alo |įrengimai | | | |

|suma |ir | | | |

| | | | | |

Sausio 1d.

Gruodžio 31 d.

Per metus kapitalas išauga tiek, kiek padidėja bendrosios

investicijos, apskaičiavus amortizaciją. Grynosios investicijos įvertina

kapitalo padidėjimą.

Santykis tarp bendrųjų individualių investicijų ir atstatymo

investicijų yra geras ekonomikos būklės rodiklis. Skiriamos keturios

ekonomikos būklės: kklestėjimo, nuosmukio, sąstingio ir plėtros.

Taigi jeigu nagrinėjama uždara mišrioji ekonomika, neturinti

ryšio su aplinkiniu pasauliu, arba jeigu abstrahuojamasi nuo ryšio su

užsienio šalimis, tai nacionalinio produkto sudėtinių dalių visuma,

apskaičiuojant išlaidų metodu, išreiškiamas tokia formule: NP=C+G+I.

4. Grynasis eksportas (NE) (net exports) – tai šalies eksporto

(E) dalis, viršijanti importą (I). Kitaip tariant, tai skirtumas tarp viso

metų eksporto ir importo:

NE=E – I .

Eksportas (exports) – tai prekių bei kapitalo išvežimas į

užsienį, paslaugų teikimas užsieniui; tai per tam tikrą

laikotarpį į užsienį parduotų bei išvežtų prekių kiekis ir

vertė.

Prekių ir paslaugų eksportas (E) (exports of goods and services)

yra svarbus dviem atžvilgiais: a) kartu su importu jis sudaro šalies

mokėjimų pusiausvyrą, kad galėtų mokėti už importą užsienio valiuta; b)

eksportas turi įtakos nacionalinio produkto apyvartai, padeda gauti

tikrąsias pajamas. Pvz. eksportuojami linai sudaro dalį Lietuvos bendrosios

produkcijos, todėl jie turi būti įskaityti į nacionalinį produktą.

Eksportuojami linai napriskiriami nė vienai iš anksčiau paminėtų trijų

kategorijų (G, C, I), ir laikomi atskira nacionalinio produkto vertės

dalimi (E).

Importas (imports) – tai prekių, paslaugų ir pagrindinio

kapitalo įvežimas iš užsienio; tai per tam tikrą laikotarpį

iš užsienio pirktų bei įvežtų prekių ir paslaugų kiekis bei

vertė.

Prekių ir paslaugų importas (I) (imports of goods and services)

yra svarbus dviem atžvilgiais: a)

kartu su eksportu jis sudaro šalies

prekybos balansą, t.y. importą finansuoja eksportas; taip palaikomas pajamų

ir produkcijos apimties lygis; b) importas neturi įtakos nacionalinio

produkto apyvartai, padeda sumažinti tikrąsias pajamas ir apimtį.

Atvirosios ekonomikos sąlygomis nacionalinio produkto sudedamųjų

dalių visuma, apskaičiuojant išlaidų metodu, gaunama susumavus visų keturių

ekonomikos sektorių išlaidas:

NP = C + I + G + NE

Gamybiniai pajėgumai (manufacturing capacity) – tai

produkcijos apimtis, kurią galima pagaminti per tam tikrą

laiką, iki galo panaudojant visus turimus gamybos išteklius.

Kiekvienos šalies ekonominė plėtra (augimas) yra sudedamoji

valstybės ekonominės politikos dalis. Sparti ekonomikos plėtra sudaro

prielaidas ne tik tiesiogiai didinti valstybės gamybinį potencialą, bet ir

spręsti socialines problemas, pvz. padidinti darbo jėgos užimtumą, išplėsti

prekių gamybą ir paslaugų pasiūlą. Kartu gamybos plėtojimas sukelia ir

nemažai problemų, pvz. kaip išsaugoti savo aplinką bei gamtinius

išteklius?

Ekonominis augimas (plėtra) (ekonomic growth/expansion) –

tai procesas, pasireiškiantis realiojo Bendrojo nacionalinio

produkto (BNP) ar Bendrojo vidaus produkto (BVP) apimties

padidėjimu per tam tikrą laikotarpį.

Taigi kitaip tariant, ekonominis augimas (plėtra) – tai šalies

ekonomikos gamybinio pajėgumo padidėjimas; tai ilgalaikis valstybės

gamybinio potencialo plėtojimas, kurį aprūpina nacionalinio produkto

apimties didėjimas. Akivaizdu, kad ekonominė plėtra turi būti kiekybiškai

išmatuota – tai leistų palyginti atskirų laikotarpių ekonominės plėtros

tempus, taip pat atlikti atskirų valstybių ekonominės plėtros tempų

palyginamąją analizę. Praktiškai paprastai naudojamas realiojo BNP ir BVP

rodiklis kurio pagrindu skaičiuojamas valstybės ekonominio potencialo

augimas.

Ekonomikos rodiklis (economic indicatos) – tai ekonomikos ar

tam tikros jos dalies statistinis matmuo (rodiklis),

naudojamas įvertinant ekonominių procesų kaitą, jų tolesnę

eigą.

Augimo tempai (growth rate) – tai santykinis ekonominio

rodiklio dydžio pasikeitimas lyginamaisiais laikotarpiais.

EKONOMINIS (VERSLO, ŪKINĖS VEIKLOS) CIKLAS

Nacionalinio produkto apimtis nuolat keičiasi. Vienas svarbiausių

valstybės ekonominių tikslų – tolygaus ekonomikos augimo (plėtros)

užtikrinimas. Stebint šalies ekonomikos plėtrą ilgesnį laiką, pastebėta,

kad ekonomikos sistema vystosi cikliškai. Brėžinyje parodyta, kaip kinta

ekonomika: matyti pakilimai ir nuosmukiai. Ilgų laikotarpių požiūriu, tas

kitimas reiškiasi kaip nacionalinio produkto augimas, o trumpais

laikotarpiais galima pastebėti BNP (BVP) augimo tempų svyravimus.

Per trumpą laikotarpį pastebimi BNP (BVP) augimo tempu

svyravimai: jo apimtis – tai didėja, tai mažėja. Šį ekonominių svyravimų

teiginį iliustruoja brėžinys, kuriame matyti ekonomikos pakilimai ir

nuosmukiai. Ir duotuoju atveju pavaizduotas ekonominis procesas vyksta

nedarniai, todėl galima būtų jį vadinti ekonomikos nuokrypiais.

Ekonominės veiklos apimtis, Bendra

tendencija

nacionalinis produktas

(TRENDO LINIJA)

(Realusis BNP)

Viršūnė

Pakilimas

Viršūnė Pakilimas Lūžis

Nuosmukis

Lūžis

V L V

L Laikas

Ekonomikos pakilimą (expansion) keičia nuosmukis (recession).

Tarpiniai taškai – tai ūkinės veiklos (verslo) aktyvumo lūžis (L) (trough)

ir viršūnė (V) (peak). Toks grafiškas ūkinės veiklos modelio vaizdavimas

dažnai yra vadinamas verslo, arba ekonominiu ciklu. Terminas „ciklas“

paprastai vartojamas pasikartojančiam procesui nusakyti.

Ekonominiai svyravimai (economic fluctation) – ekonominių

reiškinių kilimas virš arba leidimasis žemiau susiklosčiusių

tendencijų (trendo linijos).

Ekonominis (verslo, ūkinės veiklos) ciklas (business cycle/

trade cycle) – tai periodiškas ekonomikos svyravimas; tai

ekonomikos kilimo bei nuosmukio periodų kaitos procesas.

Kalbant apie ekonomikos (verslo, ūkinės veiklos) ciklus, žmonės

turi galvoje tokius dalykus, kitaip klestėjimą arba krizę.

Nuo ekonomikos ciklai ir skiriasi vienas nuo kito trukme bei

intensyvumu, tačiau vis dėlto visi jie turi tam tikras vienodas fazes

(stadijas), kurios apibūdina ūkinės veiklos pokyčius. Skiriamos keturios

ekonomikos (verslo, ūkinės veiklos) ciklo fazės: tai ekonomikos nuosmukis

(dar jis vadinamas recesiniu tarpsniu), lūžis, ekonomikos pakilimas ir

viršūnė. Kadangi ekonomikoje įsiviešpatauja visiškas užimtumas, gamyba

dirba maksimaliu režimu, todėl didėja prekių ir paslaugų paklausa, kartu

didėja ir kainos. Visuminė, arba bendroji paklausa pasiekia, o vėliau ir

pranoksta palaikytiną prekių bei paslaugų produkcijos apimtį.

Visuminė paklausa (aggregate demand) – tai prekių ir

paslaugų, kurias norėtų įsigyti vartotojai tam tikru laiku,

esant vidutiniam kainų lygiui, visuma.

Kitaip tariant, visuminė paklausa – tai bendrosios vartotojų

(pirkėjų) išlaidos, kad jie galėtų įsigyti prekes ir paslaugas, sudarančias

visuminę pasiūlą.

Visuminė pasiūla (aggregate supply) – tai visuma prekių ir

paslaugų, kurias tam tikru laiko momenu gamintojai

(pardavėjai) gali pateikti į vartojimo rinką, esant

vidutiniam kainų lygiui.

Kitaip tariant, visuminė pasiūla – tai potencialus BNP. Idealiomis

sąlygomis visuminė Paklausa turi atitikti visuminei ppasiūlai.

Taigi jeigu visuminė paklausa ir toliau didėja, atsiranda stygiaus

(trūkumo, deficito) požymių darbo ir žaliavų bei medžiagų rinkose. Tolesnis

gamybos plėtimas galimas tik naujų investicijų dėka, tačiau investavimas –

ilgai trunkantis procesas. Dėl to gamyba į padidėjusią paklausą reaguoja

pirmiausia kainų pakilimu. Tai paruošia dirvą ūkinės veiklos (verslo) ciklo

fazei – nuosmukiui.

Norėdami nagrinėti smukimo (recesijos) fazę, pirmiausia turime

apibūdinti nuosmukį, t.y. momentą, kada pradeda mažėti ekonomikos

aktyvumas. Kyla klausimas: kokio masto turėtų būti nuosmukis kad jį

galėtume laikyti ūkinės veiklos (verslo) ciklo faze? Ekonomistų nuomone,

nuosmukiu reikia laikyti žymų ekonomikos sutrikimą, o ne bet kokį

virpėjimą.

Nuosmukis (recession) – tai bendrosios gamybos apimties,

pajamų, užimtumo ir prekybos lygio sumažėjimas, paprastai

trunkantis nuo pusės metų iki vienerių metų bei apimantis

daugelį nacionalinio ūkio sričių ir sukeliantis jų

sutrikimus.

Kiti ekonomistai laikosi paprastesnio apibrėžimo:

Nuosmukis – tai laikotarpis, kai mažiausiai du metų

ketvirčius iš eilės (pusę metų) mažėja realusis BNP (BVP)

bei ekonominis ūkinių subjektų aktyvumas ir ryškėja žymi

(sparti) kainų mažėjimo tendencija.

Taigi nuosmukio laikotarpis prasideda tada, kai gamintojai

susiduria su pagamintos produkcijos realizacijos problema. Baigiantis

didžiausio ekonominio aktyvumo laikotarpiui, t.y. pakilimo, dėl įvairių

priežasčių vartotojai ir verslininkai pradeda riboti savo išlaidas.

Verslininkai gali atleisti iš darbo darbuotojus, mažiau perka žaliavų bei

medžiagų ir, susikaupus atsargų pertekliui, ima mažinti gamybą. Kiti

verslininkai gali nuspręsti tebenaudoti senas įmones, įrengimus, užuot

investavę ar statę naujus įmonių korpusus. Nesvarbu, kokios būtų

priežastys, tačiau verslo ir vartojimo išlaidų mažinimas rodo gamybos

mažinimo, t.y. nuosmukio fazės,pradžią.

Mažėjant išlaidoms ir verslo firmoms ribojant savo veiklą, vis

mažiau gaminama produkcijos, atsiranda darbo jėgos perteklius, iš darbo vis

daugiau atleidžiama darbuotojų. Kadangi šie kartu yra ir vartotojai, tai

jie mažiau perka prekių. Taigi nedarbas dar labiau mažina visumines

išlaidas, o tai lemia dar didesnį produkcijos gamybos nuosmukį ir nedarbo

plitimą. Tačiau kainų lygis dar nemažėja. Kainų mažėjimo tendencija

pasireiškia tik tada, kai nuosmukio fazė trunka ilgai ir pereina į „krizę“

(depresiją), t.y. nuosmukis baigiasi lūžiu arba posūkio tašku (turning

point), kuriame ekonominis aktyvumas yra mažiausias.

Lūžio, arba posūkio taškas yra žemiausia ūkinės veiklos (verslo)

ciklo fazė. Šiame taške realiojo BNP apimtis yra mažiausia. Dar labiau

sumažėja gamyba ir padidėja nedarbas. Šis sąstingio laikotarpis labai

sunkus, nes dėl didelio nedarbo sunku susirasti darbą, žlunga daug verslų.

Labai sunkūs ir ilgai trunkantys nuosmukiai vadinami depresija.

Ne taip paprasta nustatyti, kada vyksta tikrasis nuosmukis. Dar

sunkiau nustatyti, kada nuosmukį reikėtų vadinti depresija.

Depresija (depression) – tai ilgai besitęsiantis aukšto

nedarbo lygio sąstingio laikotarpis.

Pažymėtina, kad nėra bendrai priimto, tikslaus depresijos

apibrėžimo. Teigiama, kad depresijai būdingas nedarbo lygis – 10 ir daugiau

procentų dvejų ar trijų metų laikotarpiu.

Po šio laikotarpio, kai ekonomika pradeda atsigauti, prasideda

ketvirtoji

ciklo fazė – ekonominis pakilimas, arba plėtra.

Pakilimas (expansion) – tai ekonomikos ciklo fazė, kai

didėja gamyba ir užimtumo lygis.

KAS SĄLYGOJA IR SUKELIA EKONOMIKOS CIKLINIUS SVYRAVIMUS?

Deja, vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą ekonominėje

literatūroje nerasime. Manoma, kad ekonominę „krizę“ sukelia ne tik

emociniai, bet ir politiniai veiksniai. Ekonominis svyravimas sąlygoja

tokie veiksniai: karai; stichinės nelaimės; kadrų pasikeitimai valstybių

centrinio valdymo organuose (institucijose); pagrindinių mokslo išradimų,

techninių naujovių (inovacijų) panaudojimo nereguliarumas; netolygus

produkcijos paskirstymas skirtinguose regionuose (rajonuose); gyventojų

skaičiaus augimas ir pan.

Daugelį metų ekonomistai stengiasi sukurti teoriją, kuri

paaiškintų visas ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) ciklo fazes. Yra

keliolika teorijų, savaip aiškinančių ekonominius svyravimus. Šiuolaikiniai

ekonomistai, aiškindami ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) ciklo

svyravimus, dažnai išskiria išorinius ir vidinius veiksnius.

Išoriniai veiksniai (external factors) – tai reiškiniai,

vykstantys už ekonomikos sistemos ribų. Jie veikia ekonomiką lygiai taip,

kaip pentinų spustelėjimas, priverčiantis lenktyninį žirgą šuoliuoti.

Išorinių veiksnių pavyzdžiai – atradimai, išradimai ir technologinės

naujovės, gyventojų skaičiaus pokyčiai, karai ir kiti svarbūs politiniai

bei socialiniai įvykiai.

Vidiniai veiksniai (internal factors) – tai reiškiniai,

vykstantys pačioje ekonomikos sistemoje. Ekonomikos svyravimų vidiniai

veiksniai ggali sukelti ekonominio (verslo, ūkinės veiklos) ciklo pakilimą

(plėtrą) arba nuosmukį (gamybos mažinimą). Vidiniai veiksniai susiję su

vartojimu, verslo investicijomis ir vyriausybės veikla.

Vartojimas. Kai vartotojų išlaidos didėja, verslo (ūkinės

veiklos) ciklas pereina į pakilimo laikotarpį, o kai vartojimo išlaidos

mažėja, ekonomika įžengia į nnuosmukio laikotarpį.

Verslo investicijos į gamybos priemones – įmones, įrengimus,

naujas technologijas – sukuria papildomas darbo vietas ir tuo didina

vartotojų perkamąją galią. Išlaidų augimas, sukeltas pradinio investicijų

padidėjimo, savo ruožtu toliau skatina investicijas, vartojimą ir gamybą.

Kai investicijos mažėja, viskas vyksta priešingai, ir ekonomika įžengia į

nuosmukio laikotarpį.

Vyriausybės veikla reiškiasi jos vykdoma politika, kuri gali

suteikti ekonominiam (verslo, ūkinės veiklos) ciklui kilimo arba smukimo

postūmį. Vyriausybė tai daro dviem būdais – „įrankiais“ arba strategijomis.

Vienas jų reiškiasi mokesčiais ir biudžeto išlaidoms. Kitas – reguliuojant

pinigų pasiūlą ir kreditus. Ekonomistai vyriausybės galią apmokestinti ir

daryti išlaidas vadina vyriausybės fiskaline politika (fiscal policies) ,o

jos galią reguliuoti pinigų ir kreditų pasiūlą – vyriausybės monetarine

politika (monetary policies).

Apibendrinus daugelio ekonomistų nuomonę, galima teigti, kad

ekonominių ciklų svyravimai yra susiję su visuminiais pasiūlos ir visuminės

paklausos pokyčiais. Ir pagrindinės ciklinių svyravimų priežastys glūdi

visuomenės paklausos pokyčiuose. Bent vieno visuminės paklausos elemento

kitimas gali sužadinti gamybinio aktyvumo svyravimus. Manoma, kad

investicijos yra sunkiausiai reguliuojamos visuminės paklausos veiksnys.

Ilgalaikiai stebėjimai patvirtino, kad investicijų kitimas atitinka BNP

(BVP) kitimą.

Defliacinis tarpsnis (defliationary gap) – tai situacija,

kai visuminė paklausa yra mažesnė už pasiūlą.

Kai visuminė paklausa didesnė už visuminę pasiūlą, tai šis

skirtumas vadinamas infliaciniu tarpsniu (infliationary

gap).

Reikia atkreipti dėmesį į tai,kad ne visi ekonominio (verslo,

ūkinės veiklos) aktyvumo svyravimai turi reikšti ekonominius sskirtumus.

Šiuo metu Lietuvos ūkis išgyvena ekonomikos nuosmukį, susijusį su

Rusija: mažėja gamyba, didėja nedarbas, neįveikiama infliacija ir kt. Tai

priklauso nuo daugelio kitų priežasčių. Tokį ekonomikos nestabilumą

sąlygojo pasikeitusios išorinės ir vidinės sąlygos.

Išorinės – tai pusę amžiaus užtrūkusi Lietuvos ūkio integracija į

buvusios SSRS struktūrą, ekonomikos sistemos pasikeitimas, užsienio

ekonominės politikos problemos.

Vidinės – tai valstybės ūkio struktūros pertvarka, gamybinių

santykių pasikeitimas (privatizacija), kapitalinių investicijų trūkumas,

ekonomikos pertvarkos klaidos ir kt.

EKONOMIKOS STABILIZAVIMO POLITIKA

Ekonomikos stabilizavimo politika (economic stabilization

policy) –tai ekonominių priemonių ir veiksmų programos

visuma (programa) ekonomikos pusiausvyrai aktuali bei

palaikyti infliacijos ar ekonominio nuosmukio laikotarpiu.

Ekonomikos stabilumą ir augimą apibūdina ekonominiai svyravimai ir

ekonominis (verslo, ūkinės veiklos) ciklas. Tai grafiškai pavaizduota

brėžinyje.

Viršūnė

Pakilimas

Viršūnė Pakilimas Lūžis

Nuosmukis

Lūžis

V L V

L Laikas

Dabartinėje praktikoje ekonomikos aktyvumui įvertinti pasitelkiami

du svarbiausi ekonominiai rodikliai BNP ar BVP ir nedarbo lygis. Ekonominio

(verslo, ūkinės veiklos) ciklo nuosmukio ar pakilimo fazę apibūdina du

svarbūs požymiai – gamybos apimties sumažėjimas (ar padidėjimas) ir nedarbo

lygio padidėjimas (ar sumažėjimas). Gamybos apimties pokyčiai įvertinami

apskaičiavus nacionalinį produktą, o nedarbo pokyčiai – nustačius nedarbo

lygį.

Kaip matyti iš brėžinio , ūkinės veiklos aktyvumas „pulsuoja“. Kai

svyravimai tampa pernelyg staigūs, gali padaugėti bedarbių,pagausėti

bankrutuojančių įmonių, ir apskritai visi gyventojai gali nukentėti. Laimė,

kad šalies vyriausybė turi būdų šiems svyravimams tarp ekonomikos kilimų ir

nuosmukių apriboti. Patirtis rodo, kad valstybė gali daug prisidėti prie

ekonomikos stabilizavimo, t.y. sušvelninti pakilimus (bumus) ir nuosmukius.

Valstybė, sudariusi ekonomikos stabilizavimo programas, gali ieškoti būdų,

kaip sumažinti nedarbą, stabilizuoti prekių kainas ir skatinti ekonominės

veiklos aktyvumą.

TRYS SVARBAIUSI VALSTYBĖS EKONOMINĖS POLITIKOS TIKSLAI:

• visuotinis užimtumas;

• stabilios kainos;

• ekonomikos augimas (plėtra).

KOKIE YRA EKONOMIKOS AUGIMO PRANAŠUMAI?

Ekonomikos augimo privalumai yra akivaizdūs.

Visų pirma jos augimas reiškia gamybinių pajėgumų padidėjimą, kas

savo ruožtu užtikrina gamybos apimties padidėjimą ir nedarbo lygio

sumažėjimą. Tad sumažėja ekonomikos sąstingis.

Antra, jei mūsų šalis patiria tikrą ekonomikos augimą, tai mūsų

gyvenimas pagerėja, padidėja prekių, teikiama naujų paslaugų, klesti

visuomenė ir jos kultūra. Jei auga ekonomika toliau, tai mūsų pajamos

ateityje didės. Mes ir mūsų vaikai būsime geriau materialiai aprūpinti. Kai

yra daugiau prekių, teikiama daugiau visiems prieinamų paslaugų, gali

pakilti kiekvieno šalies gyventojo gyvenimo lygis. Be to, dalį padidėjusios

gamybos apimties galima skirti neturtingiesiems, nesumažinant turtingųjų

pajamų. Be to, ekonomikos augimas įgalina šalį teikti pagalbą kitoms

šalims, nemažinant savo gyvenimo lygio. Kitaip sakant, kai ekonomikos

pyragas yra didesnis, tai keli jo gabaliukai gali būti atiduoti toms

šalims, kurioms reikalinga ekonominė ar karinė pagalba.

Lietuvos Vyriausybės nuosekliai vykdoma griežta fiskalinė politika

duoda gerus rezultatus, kurie labai pozityviai vertinami tarptautiniu

lygiu. Gera šalies makroekonominė padėtis, nuosekliai tęsiamos struktūrinės

reformos ir sparčiausias tarp Baltijos šalių BVP augimas leidžia tikėtis,

kad jau kitais metais visos tarptautinės reitingų agentūros priskirs

Lietuvą aukščiausio reitingo šalių grupei“, – sakė finansų ministrė Dalia

Grybauskaitė.

Pasak Lietuvos finansų ekspertų, naujasis reitingas reiškia

didesnį pasitikėjimą šalies nacionaline valiuta, o tam įtakos neabejotinai

turėjo lito susiejimas su euru. Be to, skolinimosi nacionaline valiuta

reitingas visuomet yra aukštesnis nei užsienio valiuta, nes skolai

nacionaline valiuta padengti Vyriausybė gali išleisti daugiau pinigų.

Ekspertai pastebi, kad padidinus šalies reitingą į aukštesnį

įvertinimą galės pretenduoti ir bankai bei kitos įmonės. Jų reitingai

paprastai negali būti aukštesni nei šalies. „Fitch“ pabrėžė, kad Lietuvos

finansų sistema yra stabili bei patikima, šalis pasiekė didelės pažangos.

Vyriausybei tęsiant griežtą fiskalinę politiką ir nuosekliai

įgyvendinant sparčias struktūrines reformas, šalis sėkmingai pažengė

integracijos į ES keliu ir yra pakviesta prisijungti prie NATO aljanso.

Reitingų agentūros vertinimu, Lietuvos kredito pajėgumas pastaraisiais

metais stiprėjo: reformuota mokesčių sistema užtikrins stabilias biudžeto

įplaukas, stiprinami administraciniai gebėjimai ES struktūrinių fondų

paramai įsisavinti šaliai įstojus į Europos Sąjungą. Vyriausybė siekia 2003

metais išlaikyti neaukštą fiskalinį deficitą ir per kelerius metus

subalansuoti valstybės biudžetą. Nedidelė šalies užsienio skola, gerai

išvystyta bankų sistema ir sukurtas Rezervinis (Stabilizavimo) fondas

garantuoja, jog Lietuvos ekonomika yra saugi nuo išorinių sukrėtimų, teigia

„Fitch“.

Pažanga privatizavimo, energetikos ir įmonių restruktūrizavimo,

verslo sąlygų gerinimo srityse, agentūros nuomone, užtikrina vieną

sparčiausių pasaulyje – 5-6 proc. – Lietuvos BVP augimą.

Šių metų vasarį „Fitch“

pirmą kartą peržiūrėjo Lietuvos kredito

reitingą užsienio valiuta – jo perspektyva buvo padidinta nuo stabilios iki

pozityvios. Reitingų agentūra „Moody’s“ Lietuvos kredito reitingus užsienio

valiuta šiemet padidino net trimis laipteliais iki Baa1, o

„Standard&Poor‘s“ – vienu – iki BBB. Pastarasis įvertinimas yra vienu

laipteliu žemesnis nei „Moody’s“.