Ekonomikos kursinis darbas apie Švediją.

Turinys

Įvadas………………….

…………………4

Trumpa Švedijos

istorija……………………

……….5

Švedijos geografinės aplinkos aprašymas………………7

Trumpa Švedijos statistika

Švedijos topografija

Švedijos geografija

Švedijos naudingosios iškasenos

Švedijos naudingosios iškasenos

Švedijos gamta

Švedijos klimatas

Švedijos upės

Švedijos konunikacijos sistema

Švedijos socialinės institucijos

Permainos šeimoje

Paprasta švedų šeima

Švedijos vaikai ir jaunimas

Švedų asmeninis gyvenimas

Švedijos švietimo sistema

Aukštasis mokslas

Suaugusiųjų švietimas

Viešosios bibliotekos ir audiovizualiniai centrai

Švedijos

politika……………………

…………..23

Švedija – konstitucinės monarchijos šalis

Švedijos teisė………………………..28

Nacionalinė teismų administracija

Bendrosios kompetencijos teismai

Administraciniai Teismai

Darbo Teisės Teismas

Rinkos, prekybos Teismas

Patentų Apeliacijos Teismas

Filosofija ir religija……………………….32

XX a. švedų literatūra

Amžių sandūros literatūra

Dešimtas dešimtmetis

Šiuolaikinis Švedijos menas

Iš niūrių dirbtuvių į gamtą

Pastarieji dešimtmečiai

Muzika

Liaudies muzika

Populiarioji muzika

Religija

Verslo papročiai ir praktika…………………..43

Vadybos stilius švedijoje

Socialinės organizacijos

Darbo sąlygos………………………..46

Dieta ir mytyba

Rūbai

Laisvalaikis

Švedų kalba

Švediški posakiai

Švedijos ekonomika……………………….56

Pagrindinės ekonomikos tendencijos, 1980-1999

Gyventojų skaičius, darbo jėga ir užimtumas

Pramonė

Komunikacijos

Statybos sektorius

Privatus paslaugų sektorius

Viešosios paslaugos

Socialinė rūpyba

Ekonomikos politika

Struktūrinės reformos

Fiskalinė politika

Monetarinė bei užsienio valiutų politika

Švedijos užsienio prekyba

Eksportas: nuo žaliavų iki informacijos

Švedų eksporto kompanijos

Eksporto pasiskirstymas

Ateities tendencijos

Infliacija…………………………72

Infliacija Švedijoje 1831-2003

Infliacija Švedijoje 2004m. Spalio ir Lapkričio mėnesiais

Mokslas ir Technologija

Švedijos mokslo ir technologijų sistema

Mokslas iir technologija biznio sektoriuje

Švedijos tarptautinis mokslinis bendradarbiavimas

Plataus masto Švedijos dalyvavimas ES programose]

Vyriausybės mokslinių tyrimų politika

Paskirstymo

kanalai…………………..

…………81

Žiniasklaida………………..

…………………82

Žiniasklaida ir švedai

Švedijos žiniasklaida šiandien

Laikraščiai

Multimilioninės Parlamento subsidijos

Įvairovė – dienraščių požymis

Tūkstančiai periodinių leidinių

Radijas ir televizija

Reguliavimo panaikinimas

Radijas – didžiulis pasirinkimo spektras

Pokyčiai televizijoje

Palydovinė ir kabelinė televizija

Kinas ir lankymasis kino teatruose

IŠVADOS…………………………90

NAUDOTA LITERATŪRA……………………92

ĮVADAS

Švedija yra viena iš skandinavijos šalių, kuri pripažįsta aktyvaus

dalyvavimo, formuojant suvienytą Europą, svarbą. 1995 m. Švedija įstojo į

Europos Sąjungą. Švedija turi savitą ekonomikos modelį. Tai –

skandinaviškasis ekonomikos modelis, vienas iš aukščiausiai vertinamų

pasaulyje. Dažnai šiuo modeliu yra apibūdinamas šiaurės šalių socialinės

apsaugos, sveikatos priežiūros bei švietimo pasirinktas organizavimas ir

finansavimas. Švedija aiškiai išsiskiria iš kitų Europos valstybių šia

politika. Modelio principas – suteiktas lygiateisiškumas visiems

gyventojams. Skandinaviškasis ekonomikos modelis skatina ir suteikia

paramą gyventojams, mažina socialinį susiskirstymą, garantuoja didelias

pašalpas ir išmokas bei turi didelį poveikį darbo rinkai. Nors tokią

gerovės sistemą sunku valdyti ir kontroliuoti, ji yra brangi, nuolat yra

varžomas biudžetas dėl didelių išlaidų bei didelė mokesčių našta,

didžiausią teigiamą (perteklinį) biudžetą Europoje turi būtent

Skandinavijos šalys – Švedijoje – 1,4%. Be to, Švedijai būdingas ir

neaukštas nedarbo lygis. Nors visos Skandinavijos valstybės taiko tokį

patį modelį, galime išskirti ir pagrindinius skirtumus, esančius tarp

šalių ekonomikų: Švedijai būdingi mažesni pajamų mokesčiai, tačiau kiti

mokesčiai bei valstybės skola – didesni.

TRUMPA ŠVEDIJOS ISTORIJA

Pasak archeologų, seniausieji žmonės gyvenę Pietų Švedijoje jau

maždaug prieš 12 000 metų. Dabartinių švedų protėviai buvo jotai, atsikėlę

iš Šiaurės Vokietijos. Jų vardu ir vadinasi Pietų Švedija: Jotalandas –

jotų žemė. Vidurio Švedijoje gyveno svėjai. Jie davė pavadinimą Svealandui.

VI-XII a. vidurinėje krašto dalyje susikūrė Svėjų valstybė – Svearikė. Iš

jos vardo kilo dabartinis Švedijos – Sverige – bei jos gyventojų švedų –

Svenskar – pavadinimas.

Švedijos vardas pirmą kartą paminėtas Tacito užrašuose

vėlyvajame I amžiuje. Remiantis užrašais, valstybės karalius buvo įžymus

tuo, kad buvo labai greitas.

I tūkstantmečio pabaigoje – apie VIII a. pab. Europos gyventojai

kentėjo nuo plėšikų, niokojančių pagonių normanų antpuolių. Normanai –

žmonės iš šiaurės – dabartinių švedų, danų, norvegų protėviai. Europoje jie

vadinami tiesiog švedais arba danais. Jie patys save vadino vikingais.

Pirmą kartą vikingų laivai 787 m. pasirodė prie Didžiosios

Britanijos krantų. Greitai apie juos sužinojo ir kitų Europos tautų

gyventojai. Anglijoje ir Airijoje vikingai įkūrė kolonijas. Niekas nebuvo

apsaugotas nuo vikingų antpuolių. Ginkluoti kovos kirviais, kalavijais,

ietimis, lankais ir skydais, jie puldinėjo kaimus, miestus. Ypač

nukentėdavo vienuolynai, kuriuose tuo metu buvo sukaupta nemažai turto. Jie

grobdavo viską: metalo dirbinius, įrankius, vyno statines ir net žmones,

kuriuos vėliau parduodavo. Vikingai plaukiodavo jūros pakrantėmis, upėmis

ir siaubdavo aptiktas gyvenvietes. Į žygius dažnai traukdavo kelios

dešimtys laivų, kurių kiekviename būdavo 40-60 karių įgula.

Baltų žemėse Švedai buvo dažni svečiai. Apie tai liudija

archeologų randamos Bizantijos ir arabų šalių monetos, jų strėlių

antgaliai. Puldinėjimai baigėsi apie XII a.

Ankstyvoji Švedijos istorija daug kuo panaši į kitų

skandinavų tautų istoriją, tačiau ji turi vieną ryškų skirtumą – Švedijoje

nebuvo vieno apibrėžto valstybės įsikūrimo ir krikščionybės įsitvirtinimo

laikotarpio, todėl yra manoma, kad Švedijos valstybės formavimasis ir

krikščionybės įsigalėjimas truko maždaug tris šimtus metų – nuo IX iki XI

m.e. amžiaus. Nėra tikslių duomenų ir apie pirmąją švedų valstybės sostinę

– galingiausias IX-X a. istorinėje Švedijos teritorijoje buvo Birkos

miestas Bjorko saloje, tačiau pirmoji oficialiai minima sostinė – Sigtuna,

kuri buvo ir pirmojo istoriografijoje paminėto Švedijos karaliaus Olofo

Skiotkonungo, kuris buvo pakrikštytas Skarope, Vestergotlando provincijoje,

rezidencijos vieta.

Apie 1400 m. buvo bandyta sujungti Švediją, Norvegiją ir

Daniją į vieną karalystę, tačiau šis valdymas – tai tik skausmingi kivirčai

tarp danų ir švedų.

1520 m. Danijos karalius Christianas II įveikė Švediją ir

“Stokholmo kraujo maudynėse” vadovaujančioms Švedijos personoms įvykdė

mirties bausmę. Ilgokai kentusi Danijos jungą, XVI a. Švedija pasidarė

stipri nepriklausoma valstybė.

Švedai kaip nė viena kita tauta savo nacionalinės valstybės pradžią

sieja su konkrečia data – 1523 m. birželio 66 d. (ši diena yra svarbiausia

valstybinė Švedijos šventė ir vadinama Vėliavos Diena), kai Strengnese

Gustavas Vaza buvo paskelbtas Švedijos karaliumi, o tų pačių metų birželio

24 d. įžengė į Stokholmą (nuo to laiko Stokholmas praktiškai tapo Švedijos

Karalystės sostine) Gustavas Vasa (1523-1560) nuvertė Danų valdžią ir

suformavo Švedijos valstybę.

XVI-XVII a. Švedija veržėsi ir į rytines Baltijos

pakrantes. Gediminaičių dinastijos kunigaikščius su Švedijos karaliais

siejo giminystės ryšiai, tačiau švedai buvo kelis kartus Lietuvą ir dalį

jos teritorijos užkariavę.

Svarbią rolę Švedija žaidė antrame periode (1630-1635)

trisdešimties metų kare (1618-1648). Pagal Vestfalijos sutartį (1648)

Švedija įsigijo vakarų Pomeraniją ir kelias kaimynines teritorijas prie

Baltijos jūros.

XVII a. Švedija dalyvavo daugybėje mažų diplomatinių,

ekonominių ir tikrų karų, kuriuose sėkmė būdavo permaininga. Ypač keisti

karai vykdavo su kraujo sese Danija, kai tiek švedai, tiek danai ieškodavo

stiprių sąjungininkų visoje Europoje, sukeldami nemažus regioninius

konfliktus – Hanza, Nyderlandai, Lenkija, Anglija, Prancūzija, net Rusija

buvo nuolat įtraukiamos į nepabaigiamą dviejų giminingų tautų santykių

aiškinimąsi. Užtekdavo mažyčio preteksto dažnai ir ginkluotam konfliktui

įsiliepsnoti. Šiuo laikotarpiu tarp Švedijos ir Lietuvos buvo sudaryta

trumpalaikė prieštaringai daugelio istorikų vertinama Kėdainių unija. Pagal

1655 m. Kėdainių uniją Švedijai atiteko Žemaitija, Užnemunės, Kauno ir

Ukmergės apskritys. Po 1700-1721 m. Šiaurės karo švedai buvo išvyti iš

Lietuvos.

Nuo 1814 m. Švedija nė karto nekariavo, skelbė neutraliteto

politiką ir jos laikėsi.

1994 m. gyventojų referendumo

metu buvo pritarta Švedijos

stojimui į Europos sąjungą. Tačiau 1997 m. Švedija pareiškė, kad nenaudos

euro (Europos sąjungos piniginio vieneto), kuris pasirodė 1999 m.

ŠVEDIJOS GEOGRAFINĖS APLINKOS APRAŠYMAS

Trumpa Švedijos statistika

Švedijos plotas yra – 449960 km2 .

Švedijoje gyvena – 8946193 mln.gyv.

Švedijos gyventojų tankis – 19,9žm./km2.

Valstybės sostinė – stokholmas,kuriamia gyvena 1290159 gyventojų.

Švedijos piniginis vienetas – Švedijos krona.

Švedijos topografija

Švedija yra viena iš skandinavijos valstybių, su daug gyventojų,

nuostabia gamta bei klestinčia ekonomika. Švedija – mūsų kaimynė Baltijos

jūros vakariniame kkrante. Tai didžiausia Šiaurės Europos ir trečia po

Prancūzijos ir Ispanijos Europos šalis. Iš šiaurės į pietus Švedija

nutįsusi beveik 1600 km. Švedijos jūrų siena 7000 km ilgio ir ilgesnė nei

sausumos. Pietuose 4 km pločio Eresūno sąsiauris skiria šią šalį nuo

Danijos.

Ši skandinavijos šalis yra šiaurės pusrutulyje, vidutinėje klimato

juostoje, jūrinio ir pereinamo tipo.Pusė visos teritorijos apaugusi miškais

Šalies gamtinės zonos yra spygliučių miškai, mišrieji ir plačialapių miškai

(taiga).Mažiau negu 10 % yra dirbama žemė.Gana lygus Švedijos kraštovaizdis

nusėtas ežerais, kurių šalyje yra beveik 100 000.Ilga kkalnų grandinė,

nusidriekusi šiaurės vakaruose, siekia 2111 metrų aukštį, o pie išraižytos

pakrantės yra tūkstančiai salų. Švedijos krantus pietryčiuose, pietuose ir

pietvakariuose skalauja Baltijos jūra.Rytuose šalis ribojasi su Suomija,

Botnijos jūra;Šiaurėje ir vakaruose – su Norvegija.

Švedijos geografija

Švedija – tai kalvų ir spygliučių mmiškų šalis.Švedijos gamtovaizdyje

vyrauja miškai ir ežerai,kurie ištisus šimtmečius buvo gyvybiškai svarbūs

šalies ekonomikai.Daugelyje vietų gamta labai įvairi:tarp miškų – atviros

pievos, laukai,ežerai, upės ir kai kur kalnai. Nuo skandinavijos kalnų į

Baltijos jūrą teka sraunios ir vandeningos upės.Ilgiausia Švedijos upė yra

Tornelvas,Jos ilgis siekia 570 kilometrų.Daugelis jų kerta daugybę didelių

ir mažesnių ežerų,kurių didžIausi:

– Venernas 5585km2

– Veternas – 1912km2

– Melarenas – 1140km2

Bevei 4/5 šalies teritorijos plyri mažesniame kaip 400 metrų

aukštyje.Švedijos šiaurės ir šiaurės vakarų kraštovaizdyje dominuoja kalnų

virtinės ir keteros.Metų laikai čia dramatiškai skirtingi.Žiemos – tamsios

ir šaltos, o vasaros – trumpos ir šviesios.Švedijos kalnai kartai dar

vadinami paskutinėmis laukinėmis gamtos oazėmis Europoje.Vakarinėje

Švedijos dalyje yra Skandinavijos kalnai, kurių aukščiausi – daugiamečiai

sniegynai ir nedideli ledynai.Pats aukščiausias Švedijos kalnas –

Kebnekaizė.Jo aukštis siekia 2111 metrų.Nuo įspūdingų kalnų llink Botnijos

įlankos prasideda Norlando plokščiakalnis, apimantis beveik pusę krašto

ploto.Jo aukštis – 200 – 800 metrų.Jis žemėja link Botnijos įlankos ir yra

suskaidytas gilių lūžių, siaurų ilgų ežerų ir upių sleniu.Pietų Švedijoje

yra Skones pusiasalis, kur yra plokščia Skonės lyguma, besidriekianti iš

pietų į šiaurę.Jame taip pat yra Smolando aukštuma, labai raižyta ir

ežeringa Svealando žemuma, o labiau į pietus driekiasi lygumos.Toks pietų

Švedijos kraštovaizdis labai primena Baltijos aukštumas ir Vidurio Lietuvos

lygumas.Švedijos pajūriui, taip kaip ir Norvegijos, būdinga daugybė Šcherų

– mažučių salų ir uolų, stūksančių netoli kkranto.Pietinėje krašto dalyje

yra įlankėlių, paplūdimių, kopų.Viena didžiausių Švedijos salų yra

Gotlandas.

Gotlandą senovėje žuvėdų sala vadino Simonas Daukantas.Dabar dauguma

sako,kad tai Viduramžių sodas Baltijoje. Ši sala( gotland – gera žemė ) –

viena iš didesnių salų Baltijos jūroje.Tai 125 kilometrų ilgio ir 52

kilometrų pločio Švedijai priklausanti teritorija.

Tai gamtos perliukas su klinčių uolomis.Ši sala viliote vilioja

kultūros ir meno veikėjus bei politikus.Ji įspūdinga savo smėlėtais

paplūdimiais, vešliais miškų masyvais, kadagynais, daugybe įvairiausių

žiedų.Vien orchidėjų priskaičiuojama apie 36 rūšis.Ornitologai šį nuostabų

kampelį vadina paukščių rojumi.Kadangi paukščių rūšių įvairove sala gali

didžiuotis visoje Europoje.Sala nenuklota kalnų ir granito kaip žemyninė

Švedija.Tai lyguma nubarstyta tokiais pat rieduliais kaip ir

Lietuva.Gotlande daugelyje vietų gali išvysti kyšančias baltos uolos kupras

– tai po dirvožemio sluoksniu tūnantys kalkakmenio klodai, kurių storis

siekia 20 – 30 metrų.Virš Gotlando salos visada būna giedras dangus.Čia

vietoj lietaus būna tik tirštas rūkas.Salos miškuose gausu laukinių

triušių, fazanų.Tačiau labai mažai beliko laukinių arkliukų, vadinamų

russ.Čia jie įtraukti į globojamų gyvūnų sąrašą.Gotlande yra įsikūrę apie

40 draustinių.

Gotlande aptinkama daug archeologinių paminkų, kurie byloja apie salos

klestėjimo laikotarpį, kuris buvo XIII amžiuje.Čia vis dar stovi tvirtovės

sienos, menančios XIII – XV amžių.Šių sienų ilgis – 3 kilometrai.Sostinė –

Gotlando Visbius – vadinama griuvėsių ir rožių miestu.Kažkada šis miestas

buvo Baltijos Šalių prekybinis centras.Yra išlikę šaltinių, bylojančių, kad

Gotlandas buvo žinomas baltų gentims, kaip iir lietuviai buvo žinomi

švedams.Tai patvirtina švedų profesoriaus Nermano Birgerio užrašai.XIII

amžiuje Gotlande atsirado didžiausi to meto prekių sandėliai.Tačiau kaip

daugeėlis kitų, taip ir šis miestas neišvengė nuosmukio, kuris prasidėjo XV

amžiuje.Dėl to salos gyventojai kaltina Danijos karalių Valdemarą.Saloje

taip pat randama užuominų, kad gyventa vikingų.Tos užuominos yra

kapavietės, kurios primena laivų formas.Gotlando salos žmonės dar ir

dabar,pirmąją rugpjūčio savaitę, mėgsta švęsti viduramžiškas šventes.Tą

savaitę visi persirengia to meto rūbais, vyksa įvairūs renginiai, kurie

vykdavo ir viduramžiais.Štai tokia yra viena iš didžiausių Švedijos salų –

Gotlandas.

Švedijos naudingosios iškasenos

Geologiniu požiūriu, didžioji Švedijos dalis įeina į Baltijos

skydą,kurį sudaro aukštoje temperatūroje susiformavusios kristalinės

uolienos – tai yra granitai ir gneisai.Tik pietinį šalies pakraštį, kurį

kažkada buvo apsėmusi jūra, dengia nuosėdinės uolienos.

Didelį poveikį paviršiaus formavimuisi turėjo

Skandinavijosapledėjimas.Slinkdamas storas ledas įspaudė paviršių, išarė

ežerų įdubas, nulygino kalnų viršūnes, nugludino iškilimus, paversdamas

juos „avinų kaktomis“([žiūrėta 2004 m. lapkričio 27 d.] prieiga per

internetą. Šiuo metu Botnijos įlankos šiaurinė dalis kyla.Per šimtmetį ji

išnyra iš vandens maždaug 1,5 metrus.Švedijos gelmėse gausu metalų rūdų,

bet jose labia menkos mineralinio kuro atsargos.Geležies rūdos telkiniais,

jos koncentracija ir esamu metalo kiekiu, Švedija yra viena turtingiausių

pasaulyje.Dėl to rūdynų produkcija Švedijoje yra daugiausiais

eksportuojama.Didžiausios geležies atsargos (4/5 telkinių) yra už

poliarinio rato, Laplandijoje.Daug vario telkinių Norlande.Šalyje yra

nikelio, cinko, alavo, švino.Mažiau randama mangano, molibdeno, sidabro,

aukso.Švedijoje ramdamas uranas sudaro 1/6,1/5 pasaulio atsargų.Čia ttai pat

randama ir volfrano bei polimetalų.Švedija taip pat daug eksploatuoja ir

eksportuija daug statybinių medžiagų, ypač granito.Tačiau Švedija neturi

naftos ir anglies išteklių.

Švedijos gamta

Norlande vyrauja jauriniai, Svealande – velėniniai jauriniai

dirvožemiai, o Jotlande – miškų rutdžemiai.Šie treti yra derlingiausi

visoje Skandinavijoje.Šiaurėje apie 15 % krašto ploto užima tundra.Ji

išplitusi Laplandijoje ir Skandinavijos kalnuose.Tundroje auga samanos,

kerpės, keružiai berželiai ir kadagiai.Vasarą, kuri čia labai trumpa,

tundros kraštovaizdį nuspalvina gausiai žydinčios žolės.Apie 14 % šalies

teritorijos yra pelkės.Dirbama žemė užima mažiau kaip 10 % bendro Švedijos

ploto, tačiau vietinis žemės ūkis visiškai patenkina pagrindinių maisto

produktų poreikius.Pagrindinis Švedijos augalijos tipas – miškai.Jais

apaugę daugiau kaip pusė šalies ploto.Pagal užimamą miškų plotą Švedija

Vakarų Europoje atsilieka tik nuo Suomijos.Į šiaurę nuo 60 – 610

lygiagretės vyrauja spygliuočių miškai: eglynai ir pušynai.Šie Švedijos

miškai teikia žaliavas labai gerai išvystytoms lentpjūvėms bei popieriaus

ir baidtinių medžio produktų gamybos įmonėms.Į pietus nuo tos ribos

spygliuočius laipsniškai keičia mišrieji miškai: daugėja beržų, drebulių,

liepų, klevų.Skonės pusiasalio pietuose yra plačialapių miškų su ąžuolų ir

bukų giraitėmis.Vidurio Švedijos miškai panašūs į Pietryčių Lietuvos, o

Skonės pusiasalio – į Vidurio Lietuvos miškus.Kiekviena Švedijos sritis

turi istorinį herbą ir emblemą.Emblemų simboliai yra tipiški tos srities

augalai.Pavyzdžiui Skonės provincijos simbolis yra ramunė, Esterjotlando –

rugiagėlė, Blekinges – ąžuolo lapas.Švedija yra svarbi miško produktų

eksportuotoja pasaulio rinkoje. Tačiau nepaisant to, praėjusio šimtmečio

pabaigoje Švedijoje be

gailesčio buvo kertami miškai.Dabar viaip

stengiamasi juos atsodinti.Švedijoje netgi galiota tokia taisyklė, kad

kasmet sodinamo miško plotas turi būti didesnis už kertamo.Miškuose yra

briedžių, rudųjų meškų, stirnų, lapių, lūšių, voverių, vilkų.Pelkėse ir

ežeruose gausu gulbių, laukinių žąsų ir ančių.Šiaurėje gyvena laukiniai

elniai ir šiaurinės lapės, baltieji kiškiai ir lemingai.Upėse ir ežeruose

žvejojamos lašišos, unguriai, ešeriai, lydekos, Baltijos jūros priekrantėje

– strimėlės, menkės, krevetės, omarai.Jau daug metų ir Lietuva įsiveža iš

Švedijos ungurių mailių.Pasauliui Švedija yra apdairiausių žmonių elgesio

su gamtine aplinka pavyzdys.Aplinkosauga čia laikoma svarbiausiu šalies

politikų rūpesčiu.Todėl nuo 1964 mmetų Švedijoje veikia gamtos apsaugos

įstatymas.Todėl Švedijos fabrikų ir gamyklų šeimininkai net negali

pagalvoti apie tai, jog dalį nuotėkų patogiau būtų nevalytas išleisti į

upę ar ežerą arba neįrengti oro filtrų dūmijančiuose kaminuose.Šioje šalyje

šių taisyklių pažeidėjams taikomos labai didelės nuobaudos.Daug dėmesio

aplinkosaugai skiriama ir mokyklose.Švedai labai stengiasi išsaugoti kuo

daugiau laukinės gamtos, todėl šalyje yra įsteigta apie 20 nacionalinių

parkų, tokių kaip Stora, Sjoffalet, Padjelanta ir kiti.Didžiausias Europoje

nacionalinis parkas 1909 metais buvo įsteigtas Laplandijoje.Jo plotas

siekia daugiua kaip 0,5 milijonus hektarų.Tai Sareko nacionalinis parkas,

apimantis kalnus ir ledynus, ttundrą ir pelkes, ežerus ir sraunias upes su

kriokliais.Taip pat yra 16 ichtiologinių, 60 zoologinių, 230 omitologinių

rezervatų ir apie 1000 draustinių.Visi draustiniai ir rezervatai šalyje

užima 5 % viso Švedijos ploto.

Švedijos klimatas

Švedijos klimatas – vidutinių platumų, pereinamasis iš jūrinio į

žemyninį ŠŠalies klimatą formuoja šiltos ir drėgnos Atlanto, ir šaltos bei

sausos, atkeliaujančios iš šiaurės oro masės.Krašto šiauės vakarų daliai,

atitvertai nuo Atlanto Skandinavijos kalnų, būdingas atšiauresnis žemyninis

klimatas: ilgos šaltos žiemos ir trumpos vėsios vasaros.Vidutinė sausio

temperatūra ten – 10 0 , o už Poliarinio rato – -14 0 .Vasarą čia būna

apie 14 0 – 16 0 .Vidutinė temperatūra sausio mėnesį šalies centre ir

pietuose siekia 0 – 5 laipsnius šalčio.Liepos mėnesį šiaurėje būna apie 10

– 11, o centre ir pietuose apie 15 – 17 laipsnių šilumos.Kritulių,

daugiausia sniego, iškrinta 400 – 600 mm.Tik Skandinavijos kalnų šlaituose

iškrinta daugiau kaip 1000 mm, o lygumose 300 mm per metus.Iškritusio

sniego danga šiaurėje išsilaiko apie 7 mėnesius.Švedai turi ir gana dažnai

vartoja tokį priežodį: „Švedijai Dievas nepagailėjo nieko, tik pamiršo gerą

orą ””.

Švedijos upės

Dėl palyginti tolygaus kritulių pasiskistymo per metus, drėgmės

pertekiaus Švedijoje susidarė tankus upių tinklas.Upės maitinamos sniego ie

lietaus vandeniu, vandeningos visus metus, tačiau nėra labai ilgos.

Vandeningiausios Švedijos upės teka nuo Sandinavijos kalnų į Botnijos

įlanką.Tos upės yra: Umeetvenas,jos ilgis – 460 km,Luveelvenas,

Kalisvelenas, kurio ilgis 450 km.Ilgiausia upė Švedijoje yra Dalelvenas.Jos

ilgis – 520 kilometrų.Dauguma upių yra sraunios, slenkstėtos, jose gausu

krioklių.Pagal pagaminamą hidroelektrinių energiją, kuri yra 80 milijardų

kilovatvalandžių per metus, Švedijai priklauso antra vieta

Europoje.Švedijoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, vykdoma

prekyba laivais.Ilgiausias llaivybinis kanalas Švedijoje yra Dalslando,

kurio olgis siekia 255 kilometrus ir kuris turi 28 šliuzus.Ežerai užima

apie 9 % viso krašto ploto.Joie ypač būdingi vidurio Švedijos

kraštovaizdžiui.Iš didžiųjų ežerų būtų galima paminėti Venerną.Jo ilgis

5585 km ir jis yra vienas didžiausių Europos ežerų.

Švedijos konunikacijos sistema

Švedija – informacinės technologijos valstybė.1991 metais, Švedijoje

buvo priimtas konstitucinis įstatymas, tai „išraiškos ir laisvės

įstatymas“, kuris garantuoja išraiškos laisvę masinės informacijos

priemonėse be to, pagal „viešumo principą“ , visi administracinės valdžios

dokumentai yra prieinami visuomenei ir masinės informacijos priemonėms.

Telekomunikacijos bei informacinės technologijos skatina valstybių ir

regionų bendrą konkurencingumą.Iki šiol švedų radijo ir televizijos

trancliacijos korporacija buvo radijo ir televizijos laidų

monopolistė.Komercinė reklama nebuvo leidžiama.Tačiau nepaisant televizijos

ekspancijos, švedai statistikos duomenimis yra vieni iš tų, kurie perka

daugiausiai laikraščių pasaulyje.Kiekvienas švedas vidutiniškai skaito

daugiau negu tris periodiniu leidinius, taigi šiuo požiūriu tarptautinėje

statistikoje Švedija taip pat užima vieną iš pirmųjų vietų.Nuo pat

aštuntojo dešimtmečio – šalis buvo pasaulio lyderių tarpe pagal stacionarių

telefono linijų, mobiliųjų telefonų bei kompiuterių skaičių

darbovietėse.Šiandien pagrindiniai rodikliai Švedijoje – tai mobilumas,

internetas ir naujos pažangios paslaugos.Viena tyrimų bendrovių „

International Data Corporation “, 2000 m. ir 2001 m. paskelbė Švediją

pasaulio lydere informacinių technologijų srityje.Dar vieną pažangos

garantą informacinėe srityje rodo ir švedų aktyvus domėjimasis naujomis

technologijomis.Mobilusis ryšys šioje šalyje baigia pasivyti stacionarųjį

ryšį.Tai viena iš priežaščių, kodėl XXI a. pradžioje kalbant apie

informacines ttechnologijas, daugiausia kalbama apie mobilumą, apie

galimybes naudotis mobiliaisiais terminalais bei mobiliuoju internetiniu

ryšiu ir įvairiomis taip vadinamomis e-paslaugomis. Pavyzdžiui,

internetiniu banku, e – prekyba, e – švietimu.Švedijoje maždaug 60 % , tai

yra 3 milijonai šalie gyventojų 16 – 64 metų amžiaus grupėse naudojasi

internetu siųsdami bei priimdami elektroninį paštą, dirbdami arba

mokydamiesi. Lygiai tiek pat gyventojų internete ieško informacijos.Apie

trečdalis švedų vyrų ir ketvirtadalis moterų per internetą užsisako

prekes.Maždaug 55 % švedų norėtų rinkimuose į Riksdagą ir landstingus

balsuoti per internetą.Švedijos gyventojai taip pat mėgsa ir televizorių

žiūrėti. Per dieną vidutiniškai švedas televizorių žiūri 144 minutes.Iš

viso žiniasklaidai per dieną Švedijoje skiriamos 5 valandos ir 55

minutės.Kompiuterius, elektroninį paštą, internetą taip pat intensyviai

naudoja ir Švedios įvairios įmonės, valstybinės žinybos ir visuomeninės

organizacijos.Šalies valstybibės įstaigos ir organizacijos anksti suprato,

kad informacinės technologijos leidžia efektyviau ir sklandžiau organizuoti

valdymą.Šiuo metu ir Švedijos politikai bei politinės partijos tip pat

platina savo informaciją per internetą.Dar vienas svarbus žingsnis – tai

Švedijos aktyvus dalyvavimas kuriant „ e – Europą “ ir informacinę

visuomanę visiems, kur kiekvienas pilietis galės palaikyti ryšius su

valstybinėmis žinybomis per internetą.

ŠVEDIJOS SOCIALINĖS INSTITUCIJOS

Permainos šeimoje

Per pastaruosius du šimtmečius švedų šeima neatpažįstamai pasikeitė.

XIX a. pradžioje daugiau Švedijos gyventojų buvo kaimiečiai. Šeimose

gimdavo daugiau vaikų, bet daug jų mirdavo kūdikystėje. Visa valdžia

šeimoje priklausė vyrui, jis spręsdavo visus šeimos teisinius iir buities

klausimus. Vyras turėjo teisę mušti savo žmoną, vaikus ir tarnus, jei kas

nors jo netenkindavo. Vyrui būdavo atleidžiama neištikimybė, o moteriai –

ne. Į netekėjusią nėščią moterį būdavo žiūrima kaip į pasileidėlę. XIX a.

viduryje visuomenės gyvenime įvyko permainų – palaipsniui imta kelti vyrų

ir moterų lygybės klausimus. Pavyzdžiui, 1845 m. įstatymas suteikė moterims

lygias su vyrais teises paveldėti turtą, nuo 1859 m. moterims leista dirbti

mokyklose mokytojomis. 1864 m. įstatymas atėmė vyrui teisę mušti žmoną.

1873 m. moterims buvo leista mokytis universitetuose (išskyrus teisės ir

teologijos fakultetus). XIX a. pabaigoje prasidėjęs šalies

industrializavimas dar labiau pakeitė žmonių gyvenimą. Būtent tada daug

žmonių persikėlė iš kaimo, čia visa šeima dirbdavo viename ūkyje, į miestą,

kur jų laukė naujos darbo vietos fabrikuose, kontorose ir parduotuvėse kur

žmonės ištisas dienas leido ne namuose. Po ilgos kovos moterims buvo leista

tapti pilnametėmis (t. y. moterims tai pat buvo pripažinta teise būti

pilnametėms, o ne tik vyrams), o 1919 m. jos pirmą kartą gavo balso teisę

ir 1921 m. dalyvaudamos savo pirmuosiuose rinkimuose tuoj pat išrinko į

parlamentą moterį – pirmą kartą Švedijos istorijoje. Tačiau moteris

ministrė Švedijos vyriausybėje pirmą kartą atsirado tik po 26 metų – 1947-

aisiais, beje, įdomu pažymėti, kad būtent tais metais Švedijoje pradėta

mokėti pašalpas už vaikus ir būtent tais metais buvo priimtas įstatymas dėl

vyrų ir moterų,

dirbančių valstybės įstaigose, vienodo atlyginimo.

Nors vis daugiau dėmesio būdavo kreipiama į vyrų ir moterų lygybę,

šeštajame dešimtmetyje dar tebebuvo laikoma normaliu reiškiniu, jei

ištekėjusi moteris būdavo tik namų šeimininkė. Šeštajame dešimtmetyje

Švedijos ekonomika ėmė intensyviai vystytis. Padaugėjo santuokų, jaunesnės

moterys pradėjo gimdyti vaikus, mažiau liko jaunų netekėjusią merginų,

kurios galėtų užpildyti tuščias darbo vietas. Šalyje ėmė trūkti darbo

rankų. Todėl vis daugiau jaunų ištekėjusių moterų, turinčių mažamečius

vaikus, ėmė dirbti. Dėl to prireikė daugiau vaikų darželių, įstaigų seniems

ir neįgaliems žmonėms reikėjo plėtoti negamybinį (valstybinį) sektorių,

kuris šiuo mmetu yra smarkiai išpūstas, didžiausias pasaulyje ir sunkiai

slegia Švedijos mokesčių mokėtojų pečius.

  Gana ilgai buvo manoma, kad moteriai tenka dviguba atsakomybė –

dirbdama ji dar turėjo rūpintis namais ir vaikais. XX amžiaus aštuntojo

dešimtmečio pradžioje šia tema buvo karštai ginčijamasi. Eva Moberg,

rašytoja feministė, išleido esė ‘Tariamoji moterų emancipacija“ („Kvinnors

villkorliga frigivning“), kurioje tvirtinama, kad egzistuoja tik viena –

bendražmogiškoji pareiga. Ir vyrai, ir moterys privalo vienodai dirbti savo

darbo vietoje, namuose, auklėti vaikus. Ši esė, kaip, beje, ir Aivos

Miurdal knygos apie politiką šeimoje ir mmoters vaidmenį, sukėlė karštas

diskusijas.

 1971 metais moterys iškovojo išsvajotą pergalę. Riksdagas panaikino

„santuokos bausmę“- įstatymą, pagal kurį pajamų mokestis būdavo

skaičiuojamas nuo bendrų sutuoktinių pajamų. Tai buvo didelė paspirtis

ištekėjusioms dirbančioms moterims.

  Švedės reikalavo atleisti jas nuo dvigubo vaidmens visuomenėje. Jos

manė, kad vvyrai privalo prisiimti dalį namų darbų, o vaikus ir senelius

prižiūrėti – valstybės pareiga. Mat anksčiau moterys už šį darbą negaudavo

jokio atlyginimo. Valstybinis sektorius sparčiai vystėsi. Tai leido vis

didesniam moterų skaičiui pradėti dirbti. Joms reikalaujant buvo sukurtas

plačiai išvystytas vaikų priežiūros valstybinių įstaigų tinklas. Gali

pasirodyti, kad pagaliau visuomenė pasiekė didį tikslą ir dėl to reikia tik

džiaugtis.

  Neseniai priimtas nutarimas leidžia ir tėvui imti nedarbingumo lapelį

vaikui prižiūrėti. Įstatymas leidžia motinai arba tėvui auginti jį namuose

bent jau tol, kol vaikui sukaks vieneri metai. Tačiau tėvai dažniausiai

atsisakydavo savo įstatyminės teisės prižiūrėti kūdikį ir vis tiek su

vaikais daugiausia likdavo mamos. Tada vyriausybė, kaip Švedijoje įprasta,

tiesiog įpareigojo vyrus likti namuose ir prižiūrėti vaiką – buvo priimtas

įstatymas dėl vadinamojo „tėvystės mėnesio“.

  Susituokus vyras ir žmona įgyja tteisę į vienas kito turtą, t.y.

kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė kito partnerio turto. Beje, ir įgyto

prieš santuoką, ir po jos. Pavyzdžiui, jei prieš susituokiant vyrui

priklauso automobilis, o žmonai – namas užmiestyje, tai sudarius, santuoką

jam priklauso pusė jos užmiesčio namo, o jai pusė jo automobilio. Visą tą

laiką kol jiedu gyvena santuokoje, jiems priklauso pusė viso turto. Jei

vienas sutuoktinis nori parduoti kažkurią dalį jų turto, jis privalo gauti

partnerio sutikimą.

 Išsiskyrus kiekvienam sutuoktiniui priklauso pusė jų bendro turto.

Paprastai namas lieka tam asmeniui, kuriam jis llabiau reikalingas,

pavyzdžiui, jei po ištuokos su juo lieka gyventi vaikai. Tuo atveju kitam

sutuoktiniui turi atitekti turtas, kurio vertė prilygsta namo vertei. Tai

gali būti automobilis arba namas užmiestyje, arba banko sąskaita.

 Tačiau norint sutuoktinių teises į vienas kito turtą galima

panaikinti. Šiuo atveju abi pusės (prieš susituokiant arba sudarius

santuoką) pasirašo turto dalybų sutartį, kuriame numatyta, kokia turto

dalis tenka kiekvienam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teisėmis. Toks

dokumentas turėtų būti įregistruotas teisme, antraip jis negalioja.

 Sugyventiniai. Švedui labai svarbu būti savarankiškam ekonomiškai nuo

nieko nepriklausyti. Daugelis naiviai mano, kad galima vienu metu mėgautis

ir viengungio laisve, ir turėti šeimos židinį, vaikus ir mylimą žmogų.

Dažnai tai būna sunku suderinti. Tai viena priežasčių, dėl kurių švedai

dažnai tiesiog gyvena kartu nesudarę santuokos. Antroji priežastis yra

grynai švediškas noras supaprastinti gyvenimą, taip pat bandymas išvengti

konfliktų (nors gauti ištuoką čia labai nesunku). Jei gyvenimas kartu

nenusisekė, galima tiesiog susirinkti daiktus ir išeiti. Ištuokų Švedijoje

labai daug. Pavyzdžiui, 1998 metais užregistruota 752 476 ištukos.

  Jei žmonės gyvena kartu, bet nėra susituokę, jie neturi teisės į

vienas kito turtą. Jei jie išsiskiria, kiekvienas tiesiog pasiima savo

daiktus. Turtas, kurį kiekvienas turėjo prieš pradedant kartu gyventi, yra

kiekvieno asmeninė nuosavybė. Tai gali būti namas ar butas, namų apyvokos

daiktai, pinigai, automobilis ar sodo namelis. Turtas, kurį kiekvienas

sugyventinis pirko ar kitu būdu gavo, yyra jo nuosavybė ir jo dalytis

nereikia.

Paprasta švedų šeima

Švedijoje gyvena šiek tiek daugiau kaip 8,8 milijono žmonių. 1990

metais tai sudarė 3,8 milijono šeimų, beje, 2,2 milijono šeimų – tai du ar

daugiau žmonių šeimoje, o l,5 milijono žmonių šeimos išvis neturėjo.1996

metais Švedijoje gimė 95 000 vaikų, o mirė 93 tūkstančiai žmonių. Per 1,6

milijono žmonių gyveno santuokoje, o 375 tūkstančiai gyveno kartu

neįregistravę santuokos. Tarp gyventojų, turinčių vaikų iki 17 metų, buvo:

680 000 susituokusių porų; 150 000 nesusituokusių, bet kartu gyvenančių

porų; 160 000 vienišų motinų ir 27 000 vienišų tėvų. Švedų šeimose abu

suaugusieji dirba ir turi savų pajamų. Abu sutuoktiniai kartu sprendžia,

kur gyventi, kaip leisti pinigus, kur važiuoti per atostogas ir pan. Vaikas

šeimoje irgi turi balso teisę, beje, gana anksti – nuo 5-10 metų.

Paprastai vaikai anksti pradeda gyventi savarankiškai, jaunimas ima

ieškoti buto nuo 18-20 metų, beje, merginos anksčiau už vaikinus. Nemažai

švedų iš kaimo vietovės persikelia į didelius miestus. Vyresnioji karta

atskirai apsigyvena todėl, kad nenori „apsunkinti savo vaikų gyvenimo“.

Neretai vakarykščiai gimnazistai įsigyja savo būstą kitame mieste, kur

dirba arba mokosi. Dauguma jaunų žmonių keletą metų gyvena vieni, kol

persikelia gyventi pas partnerį, su kuriuo ruošiasi sukurti šeimą. Jauni

žmonės visada patys sprendžia, su kuo jiems reikia gyventi.

Šis reiškinys iš vienos pusės aiškinamas. aukštais būsto sstandartais,

dideliu butų sektoriumi. Iš kitos – vos ne patologišku švedų noru būti

nepriklausomais ir privačiais – juk nė vienoje pasaulio šalyje nėra tiek

daug vienišų žmonių kaip Švedijoje. Åkė Daunas knygoje „Švedų mentalitetas“

pateikia pavyzdį, iliustruojantį, kuo švedų studentai skiriasi nuo savo

bendraamžių Amerikoje. JA studentai stengiasi būti vieningi, dažnai

specialiai apsigyvena su vienu ar keliais bičiuliais, tuo tarpu Švedijoje

studentai visada gyvena po vieną – čia ir būstas studentams projektuojamas

taip. Ir visai ne todėl, kad Amerikoje būstas brangesnis, tiesiog

amerikiečiai mąsto kitaip – jie stengiasi artimiau bendrauti su kurso

draugais, kad pagal galimybes galėtų vieni kitiems padėti. Šis studentų

bendravimas vėliau virsta ne tik draugystės, bet ir dalykiniais bei

profesiniais ryšiais, kurie taip reikalingi ateityje. Jau nekalbant apie

tai, kad daugelio šalių žmonės, priversti gyventi vieni, mano, jog

kompanijos neturėjimas yra vos ne Dievo bausmė (Åke Daun, „Svensk

Mentalitet“, 1989m., 97 psl.).

Kai vaikai užauga ir tampa nepriklausomi, jie jau nebėra savo tėvų

šeimų nariai, nors jų tėvas ar motina visą gyvenimą laiko suaugusius vaikus

savo šeimos dalimi. Paprastai švedai negyvena kartu su artimais

giminaičiais, tik palaiko su jais ryšius, bet toli gražu ne tokius

glaudžius, kaip priimta Baltijos šalyse arba Lenkijoje.

Švedijos vaikai ir jaunimas

  Iš 8,8 milijono Švedijos gyventojų 1,9 milijono – vaikai iki 18 metų.

1998 m. šalyje gimė 89 028 kūdikių, iš

jų 48 658 arba 54,6% pagimdė

netekėjusios moterys. 

Švedijos vaikai nuo 3 mėnesių iki 20 metų.

 Iki 3 mėnesių mokesčių inspekcijai reikia pranešti vaiko vardą.

 Nuo l metų valstybė privalo suteikti vietą lopšelyje arba jei reikia,

padėti rasti auklę.

 Nuo 6 metų vaikas turi teisę lankyti mokyklą. Nuo 7 metų vaikas

privalo lankyti mokyklą.

 Nuo 12 metų turi teisę nesutikti, jei jį norima įvaikinti. Retkarčiais

gali dirbti lengvus darbus. Turi teisę pasirinkti, su kuriuo iš

išsiskyrusių tėvų nori gyventi.

 Nuo 13 metų gali dirbti lengvą nnepavojingą darbą.

 Nuo 15 metų gali dirbti sunkesnius darbus. Turi teisę kino teatruose

žiūrėti filmus, skirtus suaugusiesiems, važinėti mopedu, pradėti lytinį

gyvenimą su ne jaunesniu kaip 15 metų asmeniu. Gali atlikti bausmę kalėjime

už padarytą nusikaltimą.

 Nuo 16 metų. Privalo baigti mokyklą. Gali įsidarbinti visur, išskyrus

darbus, kuriuose esama rizikos. Turi teisę atidaryti privačią įmonę.

Baigiama mokėti vaiko pašalpa. Gali gauti teises vairuoti traktorių ir

motociklą. Įrašomas į valstybinio medicinos draudimo sistemą.

 Nuo 18 metų laikomas pilnamečiu. Įgyja teisę balsuoti. Gali gauti

teises vairuoti lengvąjjį automobilį. Jaunuoliai ttarnauja armijoje. Gali

tuoktis. Turi teisę iš užsienio atsivežti cigarečių.

 Nuo 20 metų turi teisę pirkti alaus, vyno ir stiprių alkoholinių

gėrimų valstybinėse alkoholio parduotuvėse. Turi teisę restoranuose

užsisakyti alaus, vyno ir stipriųjų alkoholinių gėrimų. Turi teisę iš

užsienio atsivežti alkoholio.

  Neretai imigrantai ppriekaištauja švedams: „Jūs visiškai neauklėjate

savo vaikų! Pas jus jie daro visa, kas jiems šauna į galvą ! Kai kurie

švedai mano, kad taip ir yra, bet dauguma tėvų pasipiktinę tai neigia ir

atsako maždaug taip:

 – Švedijoje vaikų auklėjamas grindžiamas pagarba asmenybei. Vaikas

kaip ir suaugęs žmogus gali reikalauti išreikšti savo nuomonę, elgesį ir

skonį. Mes anksti pradedame ugdyti vaikų supratimą, kodėl reikia elgtis

taip, o ne kitaip, apeliuojame į jo protą ir jausmus. Mokome būti atidiems

ir gerbti kitus. Žodis „klusnumas“ daugelyje švedų šeimų yra laikomas

pasenusiu. Jis turi per daug bendra su vergovės sąvoka ir trukdo

įgyvendinti mūsų idealias visuomenines sampratas apie asmenybes

savarankiškumą.

  Tačiau visa tai tėra tik gražūs žodžiai, iš tiesų viskas vyksta

kitaip. Švedijoje į jaunąją kartą apskritai žiūrima kaip Indijoje į

šventąsias karves – vvaikams viskas leidžiama, o jų tėvams ir mokytojams

įstatymai nepalieka jokių teisių. Pavyzdžiui, tėvai neturi teisės aprėkti

vaiko, priversti arba drausti ką nors daryti, kadangi yra „socialinis

sekretorius“. Tai žmogus, kuriam galima pasiskųsti dėl tėvų elgesio, ir jis

(ji) imsis priemonių – net gali parinkti paaugliui kitą šeimą arba padėti

gauti atskirą nuo tėtės ir mamos butą, o reikalui iškilus paduoti į teismą

aikštingus tėvus. Nelaimingų Švedijos vaikų interesus saugo ir specialus

valstybės įgaliotinis (ombudsmanas), ginantis vaikų ir paauglių teises.

  Laimingą vaikystę švedai supranta kaip vaikystę bbe streso. O stresu

laikoma visa, kas reikalauja bent mažiausių pastangų, net skaitymas.

  Namuose vaikas neturi jokių pareigų, jo neliečia jokie reikalavimai

užtat daug kas leidžiama, gal net viskas. Jei atsidursite Švedijoje,

nesugalvokite švedų vaikams daryti pastabų – tegu jie daro ką nori! Štai

tipiškas pavyzdys. Viena sutuoktinių pora (vyras švedas, žmona lenkė) įdėjo

skelbimą, kad parduoda namą. Pas juos atėjo šeima su trimis berniukais,

kurių amžius nuo 5 iki 10 metų, namo apžiūrėti. Vaikai tuoj pat ėmė

išdykauti – vienas šokinėjo ant sofos, kitas pribėgo prie televizoriaus ir

ėmė laižyti ekraną, o trečias nubėgo į sodą ir ėmė trypti braškes. Namo

šeimininkas iš pykčio net dantimis griežė, bet nedrįso sudrausminti mažųjų

chuliganų, jo žmona tada dar nemokėjo švediškai, tačiau tėvai nekreipė į

savo atžalų siautėjimą jokio dėmesio!

  Tėvai dažnai nekreipia dėmesio netgi į tai, kaip atrodo jų vaikų

kambariai.

Švedų asmeninis gyvenimas

 Susitikimai su draugais.  Švedai griežtai atskiria asmeninius ir

visuomeninius reikalus. Asmeniniams priklauso –  namai, visuomeniniams –

darbas. Švedams namai – tvirtovė ir oazė – čia jie atsipalaiduoja, čia

kaupia jėgas, kad galėtų įveikti gyvenimo audras, kurios ištinka nebūnant

namuose. Čia niekas neateina netikėtai, neįspėjęs. Nesistebėkite, jei

pamatysite švedę su kalendoriumi rankose su drauge besitariančią susitikti

prie kavos puodelio. Daugelis švedų šeimų dažnai turi nedidelį pažįstamų

būrelį, kurį jie nenoromis plečia. Žinoma, viena iš priežasčių tta, kad

moteris dirba visą dieną ir po darbo ji nebeturi jokio noro pradėti namuose

tvarkytis ir ruošti vaišes. Kita priežastis švedų noras gyventi

nepriklausomai ir privačiai. Tačiau labiausiai švedų uždarumas aiškinamas

tuo, kad bijoma, jog nauji įspūdžiai gali baigtis stresu ar nemalonumais,

ir apskritai „kam viso to reikia“?

  Ypač nenoriai švedai bendrauja su žmonėmis, kuriuos jie mažai

pažįsta. Jei jūs atvažiavote į Švediją, tai nelaukite, kad švedai greit

pakvies jus į svečius ar bent į barą išgerti puodelį kalvos ar bokalą

alaus.

  Yra tvirtintinama, kad švedai apskritai nežino, kas yra draugystė –

tokia, kokią mes suprantame: mums draugystė atrodo ne tik išsigelbėjimas

nuo vienatvės, bet ir savitarpio pagalba ir parama, užuojauta skausmo,

rūpesčio valandą, dėmesys draugų problemoms, bendri džiaugsmai ir atjauta.

Švedai neretai vadina draugu žmogų, su kuriuo susitinka prie kavos puodelio

ar alaus stiklo ir kalbasi apie orus, mokesčius, alkoholio, naudotų

automobilių  kainas Danijoje arba keičiasi kulinarijos receptais. Šią mintį

patvirtina ir 1988 m. tyrimų duomenys. Į klausimą „Ar jūs lengvai galite

ilgam išsiskirti su draugais, teigiamai atsakė 70% švedų (Stokholmo

gyventojų).Kitas klausimas buvo toks: „Ar jums būna liūdna išsiskirti su

draugais?“ į jį neigiamai atsakė 70% švedų (Åke Daun, „Svensk Mentalitet“,

1989m., 84 psl.).

  Ieškant tokios draugystės sampratos priežasties reikia prisiminti

švedų praktiškumą, santūrumą, socialinės autonomijos siekimą, vienatvės

pozityvų supratimą, taip pat griežtą asmeninių ir vvisuomeninių interesų

ribojimą, pavyzdžiui, psichologiniai tyrimai rodo, kad švedai bendrauja ne

taip noriai kaip amerikiečiai.

Švedijos švietimo sistema

  Planingo švietimo pradžią Švedijoje galima įžvelgti XVII a. pirmojoje

pusėje, nors pirmosios mokyklos buvo įkurtos dar XIII amžiuje. 1623-1648

metų Gustavo Vazos reformos metu buvo įsteigta 13 vidurinių mokyklų.

Rūpintis mokymo turiniu ir kokybe buvo pavesta vietinėms vyskupijoms. 1686

metais priimtas privalomojo mokymo įstatymas, o 1842 metais priimtas

įstatymas dėl privalomųjų liaudies mokyklų steigimo, įpareigojantis

kiekvieną parapiją atidaryti bent po vieną mokyklą ir priimti į darbą bent

vieną kvalifikuotą mokytoją. 1842 metais priimtas privalomojo septynmečio

mokslo įstatymas.

  Švedijos švietimo sistema nuėjo ilgą dalinių ir globalinių pokyčių

kelią. Nuo 1950 metų pradėjo veikti devynerių metų bendrojo lavinimo

mokykla bei aukštesnioji vidurinė mokykla, integruojanti teorinį ir

profesinį mokymą. Nuo 1962 metų privalomasis devynmetis bendrojo lavinimo

mokymas įvestas visoje šalyje. 1971 metais įgyvendinta integruoto

aukštesniojo viduriniojo mokymo idėja. Ikimokyklinis mokymas buvo

reorganizuojamas 1967-1975 metais, suaugusiųjų mokymas – 1967-1971 metais,

aukštasis mokslas- 1975-1977 metais.

  Dabar aštuonmetis išsilavinimas yra privalomas visiems vaikams nuo 6

arba 7 metų. Apie 98% mokosi toliau vidurinėje mokykloje, kurioje galima

pasirinkti profesinio lavinimo arba akademines programas. Mokyklas valdo

savivaldybės. Už mokslą mokykloje ir vadovėlius mokėti nereikia, be to,

vaikai gauna nemokamus pietus.Visos Švedijos mokyklos yra mišrios. Atskira

municipalinė suaugusiųjų švietimo sistema įgalina suaugusiuosius,

neturinčios pakankamo mokyklinio išsimokslinimo, pasiekti tokį patį

išsimokslinimo lygį kaip

jaunimo. Švedijoje yra apie keturiasdešimt

aukštojo mokslo institucijų, daugiausia valstybinių, kuriose mokslas

nemokamas. Maždaug pusė studentų yra moterys, ir yra daug vyresnių negu 25

m. amžiaus žmonių, kurie naudojasi specialiomis priėmimo taisyklėmis,

taikomomis darbo stažą turintiems žmonėms. Aukštąjį išsilavinimą turi

daugiau negu ketvirtadalis švedų. Privačios, vyriausybės subsidijuojamos

suaugusiųjų švietimo asociacijos organizuoja kursus, kuriuos lanko daugiau

nei 2,5 milijonai žmonių per metus.

Aukštasis mokslas

 

  Bendrinis Švedijos aukštojo mokslo pavadinimas, hogskola, apibrėžia

ne tik tradicines studijas universitete, bet ir studijas įvairiuose

profesiniuose koledžuose.

  Daugiau kaip 35 ½ % jjaunuolių, baigusių aukštesniąją vidurinę

mokyklą, toliau tęsia studijas aukštosiose mokyklose. Kad įstotų į aukštąją

mokyklą Švedijoje, studentas turi tenkinti dviejų tipų reikalavimus –

bendruosius įstojimo reikalavimus, kurie yra bendri visoms studijų, bei

specialius įstojimo reikalavimus, keliamus stojantiesiems į konkrečią

studijų programą ar kursą. Bendrieji įstojimo reikalavimai yra šie: baigta

aukštesnioji vidurinė mokykla ar kitas Švedijos mokymo sistemos tolygus

kursas (pvz., liaudies aukštesnioji mokykla), švedų ir anglų kalbų

mokėjimas antrų metų aukštesniosios vidurinės mokyklos lygiu. Dauguma

programų, kursų kelia ir specialius įstojimo reikalavimus, t.y. asmuo turi

būti baigęs atitinkamą aukštesniosios vidurinės mmokyklos programą ar kursą.

  Atrankos į aukštąsias mokyklas pagrindas – kvotos, lemiančios, kokį

procentą studentų turi sudaryti aukštesniųjų mokyklų abiturientai, ir kokį

žmonės, neturintys to mokslo baigimo atestato. Jei stojančiųjų, turinčių

aukštesniosios vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimus, yra daugiau negu

nurodyta kvotoje, atrenkama, remiantis mmokykloje gautais pažymiais, taip

pat atsižvelgiama į stojančiojo darbo patirtį. Esant konkursui tarp

stojančiųjų, neturinčių minėtosios mokyklos baigimo pažymėjimo, atrenkama

remiantis testavimo rezultatais.

 Kaip ir aukštesniojoje vidurinėje, aukštojoje mokykloje remiasi

daugeliu programų. Šiuo metu Švedijoje galioja apie 100 bendrųjų studijų

programų, nustatytų Parlamento. Šių programų trukmė įvairi – nuo 1 iki 5,5

metų. Kiekviena programa sudaryta iš įvairios trukmės kursų. Programas

galima suskirstyti į penkias sritis:1) technika 2) administracinis,

ekonominis ir socialinis darbas;3) sveikata 4) edukacija; 5) informacija,

ryšiai ir kultūra.

  Kiekviena programa turi numatytą bendrąjį užsiėmimų planą,

apibrėžiantį jos organizaciją ir struktūrą, trukmę, įstojimo reikalavimus

ir kt.

  Universitetai ir koledžai taip pat gali pateikti vietinių studijų

programas, kuriamas savo iniciatyva. Šios, kaip ir bendrosios studijų

programos, yra įvairios trukmės. Vietinių studijų programų tikslas –

patenkinti visus vietinius regiono poreikius. Šios programos ddažnai siūlo

unikalias specializacijas.

  Dauguma programų yra Mokslo ir Švietimo ministerijos jurisdikcijoje.

Be to, nemažai programų globoja Žemės ūkio ministerija. Vietinės valdžios

jurisdikcijoje yra programos, kurios kadaise buvo aukštesniojo viduriniojo

mokslo dalis, bet dabar perkeltos į aukštąjį mokslą.

  Jeigu studentas mano, kad esančios aukštosios mokyklos galimybės

neatitinka jo poreikių, jis gali susidaryti individualią studijų programą.

  Kiekvienos studijų programos apimtis vertinama taškais. Vienas taškas

atitinka vieną studijų savaitę. Taigi vieneri akademiniai metai atitinka 40

taškų.

  Pažangumo įvertinimai pateikiami trijų laipsnių sistema:

nepatenkinamai, išeita ir išeita ssu pagyrimu. Tačiau daugelyje kursų

remiamasi tik dviejų laipsnių sistema (Higher Education in Sweden, 1992m.).

  Kaip nurodyta leidinyje „Studying in Sweden, 1992″, studijas baigęs

studentas gauna diplomą. Jeigu išklausytosios disciplinos ir surinktieji

taškai atitinka numatytos programos reikalavimus, diplomas rodo pasiektą

laipsnį. Studentai, įvykdę programą, įvertintą mažiau nei 120 taškų, gauna

Universiteto sertifikatą (University Certifi-cate). Studentams, kurių

įvykdyta programa siekia nuo 120 iki 160 taškų, suteikiamas bakalauro

laipsnis. Jei programa viršija 160 taškų, įgyjamas magistro laipsnis.

  Baigus aukštąją mokyklą pagal numatytą programą, dar galima daugelyje

universitetų tęsti doktorantūros studijas. Jos trunka dvejus metus ir

paprastai susideda iš seminarų, metodologijos kursų klausymo, individualių

literatūros studijų ir tiriamojo darbo. Jo pagrindu studentas rengia tezes,

kurios turi būti atspausdintos ir apgintos. Kai kuriose Šakose galima įgyti

licenciato laipsnį. Studijos šiam laipsniui gauti taip pat trunka dvejus

metus.Švedijoje pragyvenimui studentai gauna paskolas arba stipendijas.

  Beveik visos Švedijos aukštosios mokyklos, išskyrus Žemės ūkio mokslų

universitetą, kuris pavaldus Žemės ūkio ministerijai, yra Mokslo ir

švietimo ministerijos jurisdikcijoje.

 Galima išskirti 4 tipų aukštąsias mokyklas:

– 6 stambiausi universitetai;

– 15 universitetinių koledžų;

– kitos specializuotos aukštojo mokslo institucijos (tai Chalmers

technologijos universitetas, Karolinska institutas, Karališkasis

technologijos institutas, Stokholmo pedagogikos institutas ir dar aštuoni

mažesni Stokholmo menų koledžai);

– 40 vietinės valdžios globojamų mokslo institucijų (tai medicinos

koledžai ir kitos panašaus profilio mokyklos); (The Swedish WWay Tovvards a

Learning Society, 1992).

  Nepaisant Švedijos aukštojo mokslo lankstumo, pastaruoju metu iškyla

nemažai problemų. Ilgą laiką dauguma aukštųjų mokyklų absolventų

įsidarbindavo visuomeniniame sektoriuje. Jeigu dabartinės ekonomikos raidos

tendencijos ir toliau stiprės, įdarbinimo galimybės visuomeniniame

sektoriuje mažės, o privačiame – didės; iškils aukštųjų mokyklų absolventų,

turinčių humanitarinį išsilavinimą, įsidarbinimo problema, kai tuo tarpu

pramonei gali pritrūkti kvalifikuotų inžinierių. Siekiant išvengti tokios

situacijos, siūloma plėsti inžinerinio profilio fakultetus, kartu

apribojant priėmimą į kai kurias humanitarines specialybes, kur gresia

specialistų perprodukcija (Rusak, 1993).

Suaugusiųjų švietimas

Apie 50%  suaugusiųjų Švedijos gyventojų viena ar kita forma

studijuoja. Tai labai daug, palyginti su kitomis šalimis. Toks didelis

studijuojančiųjų skaičius gali būti iš dalies paaiškintas didele

suaugusiųjų mokymosi formų, kurios laipsniškai susiformavo per paskutinį

šimtmetį, įvairove.

Viešosios bibliotekos ir audiovizualiniai centrai

Šie centrai yra pavaldūs vietiniams švietimo komitetams ir vaidina

didžiulį vaidmenį suaugusiųjų mokyme. Bibliotekos skolina knygas, juostas

ir filmus studijų grupėms, mokykloms ir privatiems žmonėms, rengia parodas,

paskaitas, koncertus. Centrai kopijuoja bei skolina audiopaskaitas.

ŠVEDIJOS POLITIKA

Dvidešimtojo amžiaus išvakarėse Švedija tapo vienu iš

socialdemokratinių idėjų skelbimo centrų Šiaurės Europoje. Švedijos

visuomeninėje terpėje atsiradusi ir susiformavusi socialdemokratų partija

turėjo didelės įtakos daugelio Baltijos jūros regiono šalių, o ypač Rusijos

socialdemokratijos judėjimui. Tačiau vėliau “švediškojo socializmo”

principai paplito ir įsitvirtino tik Skandinavijos kraštuose. Kitur šios

nuostatos patyrė vienokią ar kitokią deformaciją.

1905 m. nuo Švedijos atsiskyrus Norvegijai, Šiaurės EEuropoje

vėl susiformavo trijų nepriklausomų Skandinavijos karalysčių bendrija, kuri

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse peraugo į neutralių valstybių aljansą.

1917-1918 m. Švedijoje gimė “Norden” – panskandinaviškosios tarpvalstybinės

sąjungos – idėja, kurios vienu iš idėjinių “krikštatėvių” galima laikyti

ilgametį Stokholmo miesto burmistrą Karlą Lindhageną, didelį Baltijos

kraštų draugą. 1919 m. Švedijoje trijų Skandinavijos karalysčių atstovai

įkūrė draugiją “Norden” (“Foreningen Norden”), kurios svarbiausias tikslas

buvo stiprinti visuomenės “nordiškąjį” mentalitetą. Šios organizacijos

pirmuoju vadovu tapo ilgametis Švedijos premjeras, socialdemokratų lyderis

Hjalmaras Brantingas, kuris ilgainiui “Norden” sąvoką bandė praplėsti,

siūlydamas į jos erdvę įtraukti ir Rytų Baltijos tautas.

Švedijos mokslinėje terpėje atsirado ir “Baltoskandijos”

sąvoka (1922 m. pasiūlė prof. Sten de Geer), ir samprata, kurią oficialioje

politikoje stengėsi skleisti ir minėtieji politikai. Deja, susiklosčius

nepalankiai politinei situacijai 4-ojo dešimtmečio pradžioje, ši sąvoka

ilgam buvo išstumta iš oficialiųjų valstybių santykių. Šiaurės Europos

regionas iš dalies buvo susiskaldęs. Švedija, kaip ir Danija bei Norvegija,

paskelbė neutralitetą, tačiau skirtingai nuo skandinaviškųjų kaimynių

nebuvo okupuota Antrojo pasaulinio karo metais. Dabar galima tik spėlioti,

kas padėjo Švedijai išlikti beveik visiškai nepaliestai karo audros, tačiau

viena yra tikrai aišku – Švedijos diplomatijos sugebėjimas laviruoti

pelnytai kėlė pasaulio politinių sluoksnių pagarbą.

Po Antrojo pasaulinio karo Švedija iš karto pradėjo

įgyvendinti plačią socialinės paramos programą, kurios vaisiai ilgainiui

tapo žinomi kaip “švediško socializmo modelis”. Per du dešimtmečius po karo

Švedijos socialinė gerovė išaugo kelis kartus ir gerokai

aplenkė Europos

vidurkį. Aplinkos apsaugos judėjimas taip pat gimė Švedijoje 8-ojo

dešimtmečio pradžioje ir taip paveikė šalies politiką, kad švari gamta ir

Švedija tapo vos ne sinonimais. Grynoji politika Švedijoje taip pat buvo

permaininga, tačiau išlaikė svarbiausią savo principą – neutralumą.

Nuo 1952 m. Švedija aktyviai dalyvauja Šiaurės kraštų

Taryboje, beveik iki pastarųjų metų buvo šios organizacijos lyderė. 9-ojo

dešimtmečio pabaigoje Švedija nemažai prisidėjo prie trijų Baltijos kraštų

nepriklausomybės atgavimo. 10-ojo dešimtmečio viduryje premjero Karlo

Bildto pasiūlyta bendradarbiavimo formulė “5+3” iš esmės po pusės šimtmečio

atgaivino Baltoskandijos idėją iir pagrindė intensyvaus Baltijos Asamblėjos

ir Šiaurės Tarybos bendradarbiavimo modelį.

XXI a. Švedija turėtų tapti naujojo Šiaurės Europos

regiono centru ir vienu svarbiausių taikos garantų.

Švedija yra ribota konstitucinė monarchija, turinti

parlamentinę valdymo formą. Karalius Karlas XVI Gustavas atlieka tik

formalią valstybės vadovo funkciją. Parlamentas(Rikstagas) susideda iš

vienerių rūmų, kurių nariai, kurių yra 349, renkami tiesiogiai pagal

proporcingo atstovavimo sistemą ketverių metų laikotarpiui. Rikstagas dirba

nuo rugsėjo iki birželio vidurio. Vykdomoji valdžia patikėta ministrui

pirmininkui ir 19 kitų ministrų. Dabartinė socialdemokratų valdžia

priklauso ministrui pirmininkui Goranui Personnui. Kuris atėjo į valdžią

1994 po trijų metų pertraukos. Karalius Karlas XVI Gustafas (Bernadottas)

atsisėdo į sosta 1973, rugsėjo 15. Švedai visuotinę rinkimų teisę įgyja

sulaukę 18 metų.

1997m. įvykusiuose rinkimuose dalyvavo 81,4% balsuotojų.

Valdančioji socialdemokratų partija buvo valdžioje viena arba sudariusi

koalicijas 1932— 1976m. bei 1982-1991m., taip pat nuo 1994m., o

nesocialistų partijos valdė 1976-1982m. ir 1991-1994m.. Po 1997m. rinkimų

socialdemokratų partija suformavo mažumos vyriausybę turėdama 131 iš 349

vietų Parlamente.

Šiandien visoje šalies teritorijoje yra 289 savivaldybės

(taip pat ir kaimo vietovėse). Kiekviena  surenka pajamų mokestį ir

organizuoja visuomenines paslaugas. Ji atsakinga už mokyklas, vaikų ir

senelių priežiūros įstaigas, komunalinių paslaugų įmones, būstus bei

kultūros ir laisvalaikio veiklą. Imigrantai, nuolatos gyvenantys Švedijoje

trejus metus, turi teisę balsuoti ir iškelti savo kandidatūrą vietos

valdžios rinkimuose. Parlamento kontrolieriai tiria valstybės tarnautojų

piktnaudžiavimus valdžia. Kiti kontrolieriai gina visuomenės interesus

stebėdami, ar nepažeidžiamos vartotojų teisės, ar nėra etninės ir lyčių

diskriminacijos, ar nelaužomos spaudos etikos taisyklės, ar nepažeidžiamos

vaikų, jaunimo ir žmonių su negalia teisės. Gyventojai arba žiniasklaida

bet kuriuo metu gali patikrinti daugumą vyriausybės dokumentų.

Nuo 1995m. Švedija yra Europos Sąjungos narė ir dirba

demokratiškos, solidarios ir atviros Europos vardan. Nuo 2001m. Švedija

pirmininkauja ES Parlamente tuo sutvirtindama savo dalyvavimą Europos

Sąjungos veikloje.

Švedija nėra jokių karinių aljansų narė, tačiau ji aktyviai

dalyvauja kuriant naują Euro-Atlanto saugumo sistemą visai Europai,

įskaitant ir Rusiją. Jos tikslas – paruošti geresnius nuostatus, kaip

spręsti nesiliaujančius vietinius ir regioninius konfliktus Europoje.

Svarbiausia šios veiklos dalis yra Švedijos dalyvavimas Partnerystės taikos

labui ir Euro-Atlanto partnerystės tarybos veikloje.

Švedija yra nusiuntusi savo karinius dalinius į Jungtinių

Tautų taikos palaikymo pajėgas bei tarptautines taikos palaikymo pajėgas

buvusioje Jugoslavijoje. Šalis dalyvauja Europos saugumo ir

bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos, taip pat Vakarų

Europos sąjungos (VES) veikloje, siekdama didesnio saugumo Europoje.

Dideli dešimtojo dešimtmečio pokyčiai Europoje privertė

Švediją pakeisti visą savo krašto apsaugos sistemą atsižvelgiant į naujas

grėsmes ir rizikas. Padidėjo šalies karinių pajėgų galimybės dalyvauti

humanitarinėse ir taikos palaikymo akcijose. Ilgalaikė Šiaurės šalių

bendradarbiavimo tradicija tapo pagrindiniu Švedijos užsienio politikos

elementu. Šalis siekia ir glaudesnio bendradarbiavimo su Baltijos

valstybėmis, kad šis regionas taptų stabilia ir ekonomiškai turtinga

Europos dalimi. Baltijos šalims buvo teikiama plėtros pagalba, ypač

siekiant padėti pasiruošti narystei ES. Yra paruoštos dvipusio

bendradarbiavimo su šiaurės vakarine Rusija, Lenkija ir kitomis Centrinės

ir Rytų Europos šalimis programos. Daugiapusis regioninis bendradarbiavimas

vyksta po Baltijos šalių tarybos ir Barenco Euro-Arktikos tarybos

vėliavomis.

Švedija aktyviai dalyvauja pasauliniame bendradarbiavime.

Didelė parama Jungtinėms Tautoms yra šalies užsienio politikos kertinis

akmuo. 1997-1998m. Švedija buvo JT Saugumo Tarybos narė. Kiti pagrindiniai

užsienio politikos tikslai yra žmogaus teisių apsauga, demokratijos ir

teisėtvarkos skatinimas, tarptautinis nusiginklavimas ir aplinkos apsauga.

Švedija yra daugelio kitų tarptautinių organizacijų, tokių kaip Ekonominio

bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) bei Pasaulio bankas, narė.

1997m. Švedija tarptautinei plėtros pagalbai skyrė 0,9% šalies bendrųjų

nacionalinių pajamų.

Švedija – konstitucinės monarchijos šalis

Didelę svarbą politiniam Švedijos gyvenimui turi Švedijos karališkoji

šeima. Švedijoj konstitucės maonarchijos užuomazgos atsirado po 1809 m.

Konstitucijos. 1809 m. Konstitucija yra seniausia pasaulyje konstitucija po

JAV konstitucijos. Ji galiojo iiki 1974 metų. Ši Konstitucija buvo sudaryta

remiantis Monteskjė (Montesquieu) teorija apie valdžių atskyrimą,

atsižvelgta į Švedijos konstitucinę plėtrą. Karalius buvo visos karalystės

valdovas, bet turėjo Ministrų tarybą, kurios pritarimo reikėjo visiems jo

nutarimams. Teisinė galia buvo padalyta tarp karaliaus ir Riksdago, bet tik

Riksdagas turėjo teisę rinkti mokesčius.

1809 m. perversmo metu karalių Gustavą IV Adolfą pakeitė jo

dėdė, tapęs Karlu XIII. Jis buvo senas ir bevaikis, todėl reikėjo rasti

naują sosto perėmėją.. Po jo sostą perėmė prancūzų maršalas Žanas Baptistas

Bernadotas, priėmęs Karlo Johano vardą. Kandidato pasirinkimą nulėmė noras

suartėti su Prancūzija ir Napoleonui padedant susigrąžinti Suomiją, tačiau

Karlas Johanas prisijungė prie koalicijos prieš Napoleoną ir po Kylio

taikos sutarties išplėšė iš Danijos Norvegiją, privertęs ją stoti į sąjungą

su Švedija. Ši sutartis galiojo iki 1905 metų.

Nuo XIX a. vidurio pradėjus plisti demokratijos ir

liberalizmo idėjoms prasidėjo arši kova už karaliaus valdžią. Po 1840 m.

reformos ministrai tapo savo ministerijų vadovais. Tai labai sustiprino jų

statusą. Kadangi ministrus rinkosi pats karalius, iš pradžių jų vaidmuo

nebuvo labai reikšmingas, tačiau padėtis pasikeitė, kai į sostą atsisėdo

Karlas XV (1859-1872). Tada Taryba ir Riksdagas priėmė ne vieną lemtingą

vidaus ir užsienio politikos sprendimą.

1872-1907 m. Oskaras II vėl įgijo svarbų vaidmenį politikoje,

bet didesnės valdžios išsikovoti nesugebėjo, nes visą laiką susidurdavo su

Riksdago opozicija. Po ilgos kovos karalius Oskaras II buvo priverstas

nusileisti.

1907 m. karaliumi tapo Gustavas V. Jis buvo pirmasis

nekarūnuotas karalius Švedijos soste. Tai nereiškė, kad jis buvo labai

demokratiškas. Tiesiog nepakentė puošnių ir teatralizuotų ceremonijų,

kurias taip mėgo jo pirmtakas. Gustavas V rengėsi rimtai kovoti dėl

karaliaus statuso. Tačiau ateitis priklausė demokratijai ir

parlamentarizmui.

1917 m. rinkimus laimėjo kairiosios partijos, t.y. liberalai

ir socialdemokratai. Po Pirmojo pasaulinio karo Švedijos konstitucijoje

buvo padaryta nemažai pataisų, kurios reiškė galutinę demokratijos pergalę

ir karaliaus valdžios susilpnėjimą. Nepaisant to karalius Gustavas V savo

valdymo metais (1907-1950) užkariavo žmonių simpatijas. Antrojo pasaulinio

karo metais jis simbolizavo tautos vienybę, o tai reiškė, kad karalius buvo

populiarus kaip asmenybė.

Gustavas VI Adolfas (1950-1973) irgi buvo pažangių pažiūrų

žmogus, padėjęs sukurti naują santykių tipą – demokratinę monarchiją.

Jo valdymo metais buvo parengta nauja Konstitucija, kuri 1975

m. pakeitė senąją 1809 m. Konstituciją. Tik Gustavo VI Adolfo asmeninių

savybių dėka šalis nebuvo paskelbta respublika ir buvo išsaugota

monarchija. Tik jo dėka karaliai rado savo vietą šių laikų Švedijos

visuomenėje.

1973 m. į sostą atėjo Karlas XVI Gustavas. Pagal naująją

Konstituciją karalius yra valstybės galva, kasmet spalio mėnesį jis atidaro

Riksdagą, pirmininkauja specialiuose kabineto posėdžiuose, kurie vyksta

keičiantis vyriausybei, taip pat reguliariuose informacinio pobūdžio

kabineto susirinkimuose, kai vyriausybės nariai informuoja apie padėtį

šalyje. Jis yra Užsienio reikalų patariamosios tarybos pirmininkas. Šią

Tarybą renka Riksdagas ir ji konsultuoja Riksdagą bei

vyriausybę užsienio

politikos klausimais. Karalius yra aukščiausias kariuomenės vadas, tačiau

karinėms šalies pajėgoms vadovauja vyriausybė. Būdamas valstybės galva,

karalius priima rekomendacinius užsienio pasiuntinių laiškus, taip pat

pasirašo Švedijos pasiuntinių rekomendacinius laiškus.

Pagal naująją Konstituciją karaliaus pareigos – atstovauti

šaliai įvairių ceremonijų metu. Pagal 1980 m. nutarimą dėl sosto

paveldėjimo sostą paveldi vyriausias karaliaus ir karalienės vaikas

nepriklausomai nuo lyties. Tai reiškia, kad princesė Viktorija, gimusi 1977

m. liepos 14 d., yra Švedijos sosto įpėdinė.

Karlas XVI Gustavas gimė 1946 m. balandžio 30 dieną. Jis buvo

jauniausias vaikas ir vvienintelis sūnus princo Gustavo Adolfo ir princesės

Sibilos šeimoje

1976 m. Karlas XVI Gustavas vedė Silviją Renatą Somerlat (Silvia Renate

Sommerlath), vokiečių verslininko ir brazilės iš Toledo dukterį. Ji buvo

vertėja ir 1971 m. dirbo Miuncheno Olimpinių žaidynių organizaciniame

komitete. Ten ji ir susipažino su Švedijos sosto įpėdiniu.

Karalius su karaliene turi tris vaikus: Viktoriją Ingridą Aliciją

Dezirė (Victoria Ingrid Alice Desirée), Karlą Filipą Edmundą Bertilį ir

Madeleiną Teresę Ameliją Žozefiną.

ŠVEDIJOS TEISĖ

Švedijos teisė susideda iš germanų, romėnų ir anglų –

amerikiečių teisės bruožų. Ji netokia, kaip Prancūzijoje ar kitokiose

šalyse, kuriose yra juntama didelė Napoleono Kodekso įtaka, taip pat

netaikoma precendentų sistema kaip JAV. Į Įstatymų leidžiamasias ir teismo

institucijas taip pat įeina Rikstagas, Vyriausiasis Teismas,Vyriausiasis

Administracinis Teismas, Darbo Teismas, Tardymo Komisijos,

Teisės Taryba, Apygardų ir Apeliaciniai Teismai, Generalinė PProkuratūra

ir Advokatų Acociacija.

Įstatymų įgyvendinimu (teisėsauga) rūpinasi apie 100

santykinai nepriklausomų centrinės administracijos institucijų ir 21

apskričių administracija. Kiekviena apskritis turi balsų dauguma išrinktą

tarybą, kuri įgaliota apmokestinti pajamų mokesčiu ir atsakinga daugiausia

už sveikatos priežiūrą savo regione.

Švedijos teismų sistema susideda iš trijų teismų lygių:

Apygardų Teismai, Apeliaciniai Teismai, ir Vyriausiasis Teismas.

Švedijos teismų sistema:

|Bendrosios | | | |Administraciniai |

|kompetencijos | | | |Teismai |

|teismai | | | | |

| | |Nacionalinė Teimų | | |

| | |Administracija | | |

| | | | | |

| | | | | |

|Vyriausiasis | | | |Vyriausiasis |

|teismas | | | |Administracinis |

| | | | |Teismas |

|Apeliaciniai | | | |Administraciniai |

|teismai (6) | | | |Apeliaciniai |

| | | | |Teismai |

| | | | |(4) |

| | | | |Apygardos |

|Apygardos | | | |Administraciniai |

|teismai | | | |Teismai |

|(70) | | | |(23) |

| | | | | |

|Rajono Nuomos | | | |Pagalbinė |

|ir Nuomojimo | | | |Įstatymų |

|Tribunolai | | | |Institucija |

|(12) | | | | |

  

Nacionalinė teismų administracija

(Domstolsverket – DV) yra Švedijos centrinė administracinė institucija

pranešanti valdžiai apie teismų funkcionavimą, taip pat vykdo

aptarnaujančią funkciją (aptarnauja 118 teismų ir institucijų). Į

institucijos aptarnavimo sferą įeina Vyriausiasis Teismas, Apeliaciniai

Teismai, Apygardos Teismai, Vyriausiasis Administracinis Teismas,

Administraciniai Apeliaciniai Teismai, Apygardos Administraciniai Teismai,

Rajono Nuomos ir Nuomojimo Tribunolai, Pagalbinė Įstatymų institucija .

Į šios institucijos darbo užduotis įeina apmokymo, reguliavimo,

patariamojo organo , kanceliarinės, prižiūrėjimo, kad teismai dirba

efektyviai funkcijos.

Bendrosios kompetencijos teismai

sprendžia kriminalines bei civilines bylas. Sprendžia taip vadinamasias

šeimynines bylas, vaikų globos ir išlaikymo klausimus, atlieka skyrybos

procedūras. Taip pat sprendžia tam tikras bylas, kuriose nėra dviejų

teismo dalyvių, pavyzdžiui: turto registravimo, hipotekų, testamentų bylas.

Kitokio, lenvesnio pobūdžio bylos keliauja į Administracinius Teismus.

Administraciniai Teismai

pirmiausia sprendžia bylas susijusias su interesų susikirtimu tarp

visuomenės ir individo. Tokių bylų pavyzdžiai galėtų būti, mokesčių,

sukčiavimo bylos ir t.t.

2004 Švedijos vyriausybė iš šalies biudžeto skyrė 26,4 miliardus

Švedijos kronų teisėsaugos institucijoms.

2003 metais Švedijos bendrosios kompetencijos teismai nagrinėjo:

75 021 kriminalines bylas;

69 675 civilines bylas;

16 967 kitas bylas:

2004 sausio1 dieną Švedijoje užregistruota 1703 teisėjų tarp kurių 48%

moterų.

Darbo Teisės Teismas

Įkurtas 1929 metais ir sprendžia ginčus iškilusius tarp darbdavio ir

darbuotojo. Dažniausiai darbo teisės bylos sprendžiamos pirmaja ir

paskutiniaja instancija, nors kartais tokios bylos pirma keliauja į

Apygardų Teismus su teisę į apeliaciją Darbo Teisės Teismams. Darbo Teisės

Teismą sudaro septyni nariai: du iš darbdavio pusės, du iš darbuotojo (visi

keturi nebūtinai turi turėti patirtį). Kiti du – vyriausiasis teisėjas ir

ir jo ppavaduotojas privalo turėti teisėjo patirtį. Paskutinis, septintas

narys neprivalo turėti teisėjo patirties, bet privalo nusimanyti apie darbo

rinką.

Rinkos, prekybos Teismas

Įkurtas 1971 pagal Darbo Teisės Teismo modelį. Jis sprendžia ginčus

iškilusius dėl neteisėtos konkurencijos ar kitus verso reguliavimo

klausimus. Teismą sudaro penki nariai: vyriausiasis teisėjas, jo

pavaduotojas, ir asmuo turintis teisėjo patirtį. Likę nariai turi būti

finansų ekspertai. Vyriausybė paskiria visus narius.

Patentų Apeliacijos Teismas

Yra specialus administracinis teismas. Jis sprendžia bylas susijusias

su intelektine sauga, patentų registracija, prekybos ženklais, plagiavimu

ir t.t. Apeliacija dėl Patentų Apeliacinio Teismo sprendimo gali būti

įteikiama Vyriausiajam Administraciniam Teismui.

Visi šie teismai yra visiškai arba dalinai integruoti į pagrindinius

teismus.

Teisė neatskiriama nuo pareigos, o karalius neatskiariamas nuo savo

karalystės, todėl labai svarbu yra pakalbėti apie karaliaus pareigas savo

karalalystėi ir piliečiams.

Taigi pagrindinės karaliaus pareigos būtų tokios:

1.Karalius vadovauja specialiai tarybai, kuri yra suburiama, kai

keičiasi valdžia.

2.Kiekvienais metais jis atidaro Rikstagą.

3.Karalius vadovauja Patariamosios Tarybos susirinkimui užsienio

klausimais.

(Jis yra Patariamosios Tarybos narys, kuri yra paskirta Rikstago

konsultacijoms užsienio reikalais).

4.Karalius yra svarbiausias Švedijos krašto apsaugos atstovas ir turi

aukščiausią rangą kiekvienoje karinėje srityje, taip pat yra garbės vadas

tam tikroms kariuomenės elementams.

5.Karalius yra svarbiausias atstovas santykiuose su užsienio šalimis.

Jis priima įgaliojamuosius raštus iš užsienio ambasadorių ir pasirašo

Švedijos ambasadorių įgaliojamuosius raštus.

Jei karalius yra išvykęs arba negaluoja, jjo pareigas laikinai perima

kitas svarbiausias šeimos narys, turintis 18 m.

Po Rikstago rezoliucijos, priimtos Lapkriti 1994 metais,

tikraisiais karališkosios šeimos nariais tampama sulaukus 18m. Jam negali

būti iškelta byla civiliniu pagrindu.

Jo statusas gali būti konstituciškai pakeistas tik Rikstagui priėmus

dvi rezoliucijas.

FILOSOFIJA IR RELIGIJA

XX a. švedų literatūra

Įvadas

Savaime suprantama, kad ištiso šimtmečio švedų literatūra apima daug

įvairių literatūros krypčių: tai nacionalinis romantizmas, flanerių

literatūra, ekspresionizmas, buržuaziniai romanai, siurrealistinė lyrika,

urbanistinė proza, visuomenės kritika, socialinis realizmas, gerovės

valstybės subyrėjimo ir asmenybės trapumo aprašymai. Šioje literatūros

scenoje kai kuriems rašytojams tenka vienas, tačiau įsimintinas vaidmuo,

kiti atskleidžia tai vieną, tai kitą savo kūrybinio talento pusę. Įvairūs

skirtingų epochų balsai garsiai ir tyliai kreipiasi į mus iš „savojo“ XX

amžiaus.

Amžių sandūros literatūra

Šio amžiaus pradžioje švedų literatūroje viešpatavo du milžinai – tai

Seimą Lagerlöf (1858-1940m. ir August Strinberg (1849-1912m.). Strinbergo

„Raudonasis kambarys“ (Rodą rummet) 1879m., ir Seimos Lagerlöf „Saga apie

Gestą Berlingą“ ( Gösta Berlings saga) 1891., laikomi pirmaisiais

moderniais švedų romanais. Šių rašytojų kūryba turėjo įtakos viso XX

amžiaus švedų prozai ir dramai.

Seimos Lagerlöf „ Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją

“ (Nils Holgerssons underbara resa genom Sverige), 1906-1907m., sukurtos

kaip žaidimas su Švedijos geografija. Ne viena moksleivių karta šią knygą

mokėjo mintinai. Po dvejų metų išėjo istorijos skaitiniai „Švedai ir jų

vadai“ (Svenskarna och deras hovdingar), kurių

autorius – Verner von

Heidenstam (1859-1940m.). Dėl nuolatinės Strinbergo opozicijos valdančiajai

klasei, liaudies dainiaus vaidmuo atiteko Heidenstamui. Jo kūrybai,

prasidėjusiai nuo poezijos rinkinio „Pilgrimystė ir klajonių metai“

(Vallfart och vandringsdr) 1888m., būdingas domėjimasis Švedijos istorija

ir nacionaliniu romantizmu. „Naujos eilės“ (Nya dikter), 1915m., tapo

paskutiniu ryškesniu jo kūriniu.

Tačiau madingiausia to meto literatūros srovė – simbolizmas. Keletą

simbolistinių dramų parašė Augustas Strinbergas, atvėręs ne vienas naujas

duris dramaturgijoje. Jo dramoje „Sapnas“ (Ett drömspel) nuskamba garsioji

frazė: „Kaip gaila žmonių“.

Garsiausias simbolizmo poetas Vilhelm Ekelund (1880-1949m.) tapo vienu

pirmuoju švedų modernistu. JJis rašė baltosiomis eilėmis, o vėliau kūrė esė

ir aforizmus. Amžių sandūroje, įsivyravus šimtmečio pabaigos nuotaikoms,

susiformavo flanerių (pranc. flaneur -‘dykinėtojas’) literatūra.

Viskuo nusivylusius ir tuščiai leidžiančius laiką personažus savo

romanuose itin vykusiai vaizdavo Hjalmar Soderberg (1869-1941m.). Įdomu

tai, kad rašytojas visiškai nesmerkė jų dekadentiško gyvenimo būdo. „Rimtas

žaidimas“ (Den allvarsamma leken), 1912m., tapo vienu pirmųjų klasikinių

meilės romanų švedų literatūroje, kuris, beje, iki šiol tebėra bene

labiausiai skaitomas meilės romanas. „Klaidos“ (Forvillelser) ir „Daktaras

Glasas“ (Doktor Glas) vertinami už tapybiškus Stokholmo vaizdus.

Dešimtas dešimtmetis

Paskutinis preito tūkstantmečio ddešimtmetis dar nepaliko savo ryškaus

pėdsako. Šį laikotarpį sunku apibrėžti, jo literatūra labai marga ir

nesusijusi su viena kryptimi. Ir vis dėlto galima pastebėti, jog rašytojai

labiau linkę išsipasakoti, kai kada jie susidomi visuomeniniu gyvenimu.

Lyrikai ir toliau apdainuoja kasdienybę ir mažiau eksperimentuoja su kkalba.

Poetas Goran Greider (g. 1959m.) pradėjo šią tradiciją savo eilėraščių

rinkiniu „Kai nutyla gamyklos“ (Ndrfabrikerna tystnar). Noras sugrįžti prie

socialinio realizmo ir dokumentinio rašymo kilo ir prozoje.

Ypatingą vietą tarp pereito dešimtmečio pabaigoje iškilusių prozaikų

užima Robert Kanga (g. 1951m.), kuriantis niūrius socialinius-

psichologinius romanus ir apsakymus.

Atgijo autobiografijų ir išpažinčių literatūra. Peter Kihlgård (g.

1954m.), išgarsėjęs savo talentu fantazuoti, išleido lyrinės prozos kūrinį

„Nurodymai tėvui“ (Anvisningar till enfar), 1996m., kuriame aprašo savo

vaikystę.

Vaikystės prisiminimus parašė ir Björn Ranelid (g. 1949m.) – „Visiems

žemės ir dangaus žmonėms“, 1997m.. Tai vienas iš nedaugelio devintajame

dešimtmetyje iškilusių rašytojų, kuriam pavyko patraukti didelį skaitytojų

ratą ir išlikti skaitomu spaudos kultūros puslapių autoriumi.

Kai kurie anksčiau debiutavę skirtingų krypčių rašytojai šiame

dešimtmetyje sutvirtino savo padėtį literatūroje. Vertėtų paminėti Sigrid

Combüchen (g. 1942m.), išgarsėjusią romanu „Baironas“ ((Byron), o vėliau

rafinuota forma sąmojingai parašiusią romaną „Ilgi ir trumpi skyriai“

(Långa och korta kapitel).

Groteskiškas ir legendą primenantis rašytojo Torgny Lindgren (g.

1938m.) romanas „Kamanių medus“ (Hummelhonung) turi sąsajų su ankstesniu

1982m. išėjusiu jo šedevru „Gyvatės pėdsakas ant uolos“ .

Aštuntajame dešimtmetyje pradėjusi kurti romanus poetė ir dramaturge

Agneta Pleijel (g. 1940m.) pasisekimo sulaukė išleidusi filosofinį romaną

„Fungi“ (Fungi).

Pastaraisiais metais kaip rašytoja sutvirtėjo ir Inger Edelfeldt (g.

1956m.). Ji gilinasi į trapių asmenybių sąmonės reiškinius ir parodo, kaip

jų vidiniai polėkiai susiduria su tikrove. Naujausias jjos apsakymų rinkinys

„Nuostabusis chameleonas“ (Denforunderliga kameleonten) sulaukė nemažo

publikos dėmesio.

Švedų Nobelio premijos literatūros laureatai

Selma Lagerlöf 1909m.

Verner von Heidenstam 1916m.

Erik Axel Karlfeldt 1931m.

Pär Lagerkvist 1951m.

Eyvind Johnson / Harry Martinson 1974m.

ŠIUOLAIKINIS ŠVEDIJOS MENAS

Įvadas

Šiuolaikinio Švedijos meno vystymuisi budinga vyraujančių tendencijų

sąveika; tai švytuoklė, svyruojanti tarp švediškosios ir pasaulinės

tradicijos, tarp konvencionalumo ir laisvės siekimo XIX a. pabaigoje, mūsų

šimtmetyje – pirmiausia tarp savitumo ir vyraujančios krypties, tarp

provincionalumo ir urbanistinės tradicijos. Šiuolaikinio švedų meno

istorija neatsiejama nuo šalies perėjimo iš valstiečių krašto į pramoninę

gerovės valstybę, o vėliau – į postindustrinę informacijos visuomenę.

Iš niūrių dirbtuvių į gamtą

Šiuolaikinio švedų meno šaknys gludi vadinamajame opoziciniame

judėjime (opponentrörelsen). Jį sukėlė ilgą laiką kunkuliavęs

nepasitenkinimas Meno akademija, kuri XIX a. viduryje, nepaisydama menko

finansavimo ir gerų pedagogų stygiaus, dominavo meno pasaulyje. Mokymas

Akademijoje buvo vienpusiškas ir pasenęs. Gavę karaliaus rekomendaciją,

tokie menininkai kaip Carl d’Unker, Kilian Zoll, Markus Larsson, Edvvard

Bergh Alfred Wahlberg išvyko tęsti mokslo į Diuseldorfą. Tenykščiame mene

vyravo liaudies gyvenimo vaizdai, kuriami smulkiaburžuazine maniera, o

peizažistai, entuziastingai studijavę gamtą, tapyti grįždavo į studijas

pagal stende išdėstytas kompozicijas. Mėgstamiausi to laikotarpio žanrai,

pvz., istorinė tapyba ir idiliniai vaizdai, peizažai ir portretai, buvo

stipriai susiję su tautiniais motyvais. Tačiau vėlesnės dailininkų kartos

vis labiau tolo nuo tautiškumo. Menininkai noriai keliaudavo į Prancūziją

ir studijavo impresionizmą. NNors ne visi skubėjo tapti vienos ar kitos

srovės pasekėjais, daugelis susidomėjo tapyba gryname ore ir šviesos

studijomis. Visa tai gerokai skyrėsi nuo tamsiai rudų Diuseldorfo mokyklos

tonų ir Meno akademijos tautiškumo tendencijų.

1880-ųjų pradžioje netoli Paryžiaus esančiame miestelyje Gres-sur-

Loing įsikūrė švedų dailininkų kolonija, kuriai priklausė ir Kari

Nordström, Nils Kreuger bei Carl Larsson. Šių ir kitų dailininkų grupės

pastangomis 1880-ieji tapo naujos orientacijos pradžia: iš niūrių dirbtuvių

ir studijų menininkai išėjo į gryną orą, kad galėtų tiesiogiai stebėti

gamtą. 1885 m. tapytojas Ernst Josephson ir dar 84 kiti menininkai (tarp

juk minėtieji Nordstrom ir Lars- son) nutarė pasipriešinti sustabarėjusiai

Akademijos pozicijai. Jie pateikė ilgą reformų sąrašą, be kita ko,

reikalaudami, kad pedagogai turėtų individualias studijas, o mokiniai

galėtų laisvai rinktis, pas ką mokytis, kad kelionių stipendijos būtų

prieinamos ne tik Akademijos studentams. Kadangi Akademija net nesiteikė

svarstyti reikalavimų, 1886m. opozicionieriai įkūrė Dailininkų sąjungą. Dar

prieš metus Stokholme jie pradėjo rengti savo darbų parodas, kurių viena

iškalbingai vadinosi „Prie Senos krantų“.

Pastarieji dešimtmečiai

Devintojo dešimtmečio pradžia skelbė naują pavasarį energijos kupinai

tapybai ir iš naujo prikėlė susidomėjimą teorija ir visuomene. Vieni

tapytojai, pvz., Håkan Rehnberg (g. 1953m.) ir Johan Scott (g. 1953m.),

taip pat Rolf Hanson (g. 1953m.), sugebėjo dirbti individualiai ir

patraukti geranorišką kritikos dėmesį; kiti, kaip antai Max Book (g.

1953m.), Eva Löfdahl (g. 1953m.) ir Stig Sjölung ((g. 1955m.), įkūrę

vadinamąją Wallda grupę ir perkėlė savo meną į įtampos lauką, atsirandantį

tarp poetinės paveikslo metaforikos ir tipiško miesto žmogaus dvilypumo,

kurį uždeda gamta ir kultūra. 8O-ųjų metų instaliacijos neretai

demonstruojamos neįprastose vietose, pavyzdžiui, apleistose pramoninėse

patalpose. Trys „ibid“ parodos, kurias sekdamas Niujorko pavyzdžiu

inicijavo Jan Håfström ir kurios pirmoje dešimtmečio pusėje pritraukė daug

dalyvių, atstovauja šiai nutolimo nuo institucijų tendencijai. Galbūt

naujasis Stokholmo Šiuolaikinio meno muziejus, atidarytas 1998m. vasarį,

sustabdys šį procesą (jeigu to dar nepadarė Rooseum muziejus Malmėje ir

naujoviškai dirbanti danų galerija Louisiana).

Iš užsienyje sėkmingai pasirodžiusių švedų galima būtų paminėti

originaliai dirbantį skulptorių ir „objektų gamintoją“ Ulf Rollof (g.

1961m.). Projektui „Lifeboat“ (liet.- gelbėjimosi valtis) jis panaudojo

savo patirtį iš 1985m. itin stipraus Meksiko žemės drebėjimo, o 1992m.

pademonstravęs „Documenta“ parodoje Kasselyje milžinišką musgaudį „Bellows

IX“, jis tapo pirmuoju švedu daugiau kaip po dešimties metų dalyvavusiu

tame renginyje. Tapytojos Cecilios Edelfalk (g. 1954m.) darbai buvo

pademonstruoti San Paulo bienalėje (1994m.) ir Whitney muziejuje Niujorke.

Antroje devintojo dešimtmečio pusėje itin didelio dėmesio sulaukė

kalbos teorija ir fotografiniai darbai. Ingrid Orfali (g. 1952m.) iš kitų

išsiskiria feministine pozicija, o Fredrik Wretman (g. 1953m.) šliejasi

prie popmeno, kuris kartu su kitais septintojo dešimtmečio stiliais

(fluxus, minimalizmu ir konceptualiuoju menu) sudaro tradicinį šiuolaikinio

meno foną. Apskritai, moterys, tiek technikos, tiek motyvų ar stilių

prasme, laipsniškai įsitvirtino švedų mene.

Ryškus pavyzdys –

Annika von Haussvvolff (g. 1967m.) ir jos pusiau

dokumentinės, pusiau išgalvotos fotografinės scenos. Dešimtajame

dešimtmetyje dėl ekonominės krizės menas pasuko paprastų technologijų

keliu, sekdamas Amerikos Vakarų pakrantės pavyzdžiais. Ypatingas dėmesys

skiriamas ekologinėms problemoms. Štai, pvz., Henrik’o Håkason’o (g.

1968m.) instaliacijos augalams su didele drėgme ar tropinėms varlėms,

eksponuojamoms skambant siautulingai šokių muzikai. Menininkai ir toliau

domisi įtampa tarp didmiesčių kultūros ir vis labiau svetimėjančios gamtos,

o visuomenė iš naujo pradeda diskutuoti apie biologinį paveldą. Kita

vertus, mene vis sunkiau užčiuopti prieštaravimą tarp švediškumo ir

tarptautinės tradicijos. Šį reiškinį negrįžtamai pakeitė įįvairios

stipendijos studijoms užsienyje, užsienio dailininkų pristatymai Švedijoje,

dažniau organizuojamos bienalės, kuriose galima apsilankyti ar dalyvauti su

savo darbais, naujos komunikacijos galimybės informacinėje visuomenėje.

MUZIKA

Liaudies muzika

XX a. švedų liaudiška muzika kaip ir kitur pasaulyje perėjo vystymosi

kelią nuo žarnų stygų iki sintezatorių, nuo merginų-melžėjų šūkaliojimų iki

folkroko, nuo samių priedainio „jojk“ iki orientuotos į produktą pasaulinės

muzikos. Sena ir nauja gyvuoja greta. Tačiau populiariausi liaudies muzikos

instrumentai ir toliau tebėra smuikas, balsas, klavišinis smuikas,

akordeonas ir tam tikra prasme dūdmaišis bei kiti burdoniniai instrumentai,

pvz. džiga.

Daug vvandens nutekėjo nuo tų laikų, kai savo tyrimus darė acheologas,

folkloro rinkėjas ir teisininkas Richard Dybeck (1811—77m.). Apsivilkęs

ilgais vilko kailiniais jis, anot jo paties, užrašinėjo „gyvą tikrą muziką,

o ne tas išmoktas, mirusias tradicijas“. Amžių sandūros laikotarpiu

literatų sluoksniuose kyla didelis susidomėjimas „liaudimi“. LLiaudis, iki

tol nepažinta minia, greitai tapo aukštu idealu. O liaudies muzika, kitaip

negu socialinė raida, šlovinama kaip nesugadinta jėga.

Nuo 1920m. Nacionalinė liaudies muzikantų draugija imasi veiklos, į

kurią įtraukiamos vietinės smuikininkų grupės iš visos šalies. Skansene

vykusių muzikantų švenčių pavyzdžiu iki šiol Švedijoje organizuojama

daugybė įvairiausių smuikininkų susiėjimų; pvz., Bingsjö ir Delsbo šventės.

Aukščiausias titulas, suteikiamas smuikininkui, yra Riksspelman arba Zorn’o

pažymėjimas, vadinamas jį pasiūliusio dailininko Anders’o Zorn’o (1866-

1920m.) vardu.

Apie 1970m. per Europą nuvilnija milžiniška liaudiškos muzikos banga –

atgimimo judėjimas, kuris apima beveik visą Švediją ir priverčia iš naujo

pažvelgti į bendras ideologines, politines ir socialines-kultūrines

vertybes. 1985m. susidomėjimas liaudiška muzika vėl atgyja, ir prie to tam

tikra dalimi prisideda tarptautinis folkloro festivalis Falune (Falun Folk

Music festival).

Pakko Gustaf’o (g. 1916m.) grojimas dažnai primena nuotaikingą ir

senovišką jo ttėvo Pakko Olle muzikavimą. Tačiau jo muzika taip pat

apibūdinama kaip skvarbi ir stipri, padūkusi ir šiek tiek laukinė. Ji

skrieja per rąstus ir uolas, tačiau niekada nepriartėja prie pabaigos

trumpiausiu keliu. Groti Pakko Gustaf’ui yra tas pat, kaip kalti vinis ar

stiklinti langus. Taip laksto jo smuiko strypas, grodamas linksmąją Bingsjö

polką. Visko jis išmoko savarankiškai. Šis garsas yra tikras kultūros

paminklas.

Švediška polka su užtęstu tritakčiu ritmu kilo iš lenkų šokio, kuris į

Šiaurę atkeliavo su XVII a. polonezu. Iki šiol tai buvo savotiškas

muzikinis centras, aapie kurį sukasi visa kita švedų liaudiška muzika.

Laikui bėgant, idealai keitėsi ir buvo kritikuoti, tačiau visi sutaria, jog

liaudišką muziką būtina globoti ar tai būtų kaimo muzikos, ar avangardo

rėmuose. Kai kurios muzikos ir jos atlikimo naujovės yra tokios

visaapimančios, jog tikriausiai derėtų prabilti apie naująją švedų

liaudišką muziką.

Pakitusį muzikos vaidmenį patvirtina ir muzikantų tapatumo suvokimas:

smuikininkas, muzikantas ar folkloro atlikėjas. Faktas, jog vis dažniau

pirmenybė teikiama smuikininko pavadinimui, parodo, jog vėl atgijo

susidomėjimas tautos kultūriniu paveldu.

Šiandien liaudišką muziką Švedijoje kuria labai skirtingus pagrindus

turintys kompozitoriai. Šalyje labai stiprios smuikininkų tradicijos ir

etnomuzikinis judėjimas, toliau plėtojantis šį stilių. Liaudiška muzika

atliekama vis naujose scenose. Šiuolaikinei švedų liaudiškai muzikai

būdingi nauji instrumentai, naujos muzikavimo formos, įtaka iš kitų

kultūrų.

Liaudies muzikos sąvoka įgijo globalinį mastą. Iš vienos pusės, turime

visą kaleidoskopą imigrantų atliekamos muzikos: alžyrietiškas rai,

marokiečių gvana, Zairo kvasakvasa, argentiniečių tango, rusų armonika. Iš

kitos pusės, fenomenas „World Music“ („Pasaulio muzika“) ir ją lydinti

kultūros industrija užkariavo Švediją. Šio proceso ištakų reikėtų ieškoti

visuotinėje požiūrių į muziką kaitoje, kuri prasidėjo dar šimtmečio

pradžioje.

Hoven Droven hardroko stiliumi atlieka polkas iš Orša vietovės. Anders

Rosén (g. 1946m.) savo namuose virtuvėje taip griežia elektriniu smuiku,

kad nuo sienų atšoka tapetai. Sandvike jaunimo grupė įkūrė „El-manslaget“

(„Elektro-nininkų kompaniją“). Grupės „Garmarna“ ir „Hedningarna“ sujungia

polkas su sunkia groove stiliaus šokių muzika. Urban Turban kuria lliaudišką

muziką iš bliuzų. O be sodraus styginio „Våsen“ intarpo Nordman’as vargiai

būtų iškopęs į švedų hitų viršūnes.

Kartais gali kilti noras sustojus pakelėje ir aprėdžius tautiniu

kostiumu pagroti Jo Didenybei. Kartais reikia atkreipti dėmesį į savo

tarmę. O kartais norisi nukeliauti į egzotiškus kraštus ir parsivežti namo

skambančių įspūdžių.

Ne vieno vertintojo manymu, iš visų žanrų šiuo metu Švedijoje

sparčiausiai vystosi liaudiška muzika.

Populiarioji muzika

Populiariosios švedų muzikos istorija pasakoja apie dainių, kuris tapo

dainų kūrėju, trubadūru, estrados solistu, dainininku, šlagerių atlikėju,

popmuzikantu ir galiausiai roko žvaigžde bei didžiausia Švedijos eksporto

preke. Edvard’o Persson’o (1888—1957m.) daina „Jag har bott vid en

landsväg“ („Gyvenau prie kaimo kelio“) į „Ace of Base“ panaši tik savo

populiarumu.

Paminėjus Evert Taube (1890—1976m.) vardą, prisimenamas ne tik

garsiausias Švedijos dainų autorius, bet ir Europos literatūrinės švietimo

tradicijos puoselėtojas, kurio šaknys glūdi liaudiško ir aukštojo kabareto

tradicijoje. O kur dar nemaža komercinė sėkmė. Evert Taube taip pat

simbolizuoja švediškumą, kuris, jo paties žodžiais tariant, „apima malonumą

ir džiaugsmą, darbą ir kančias, tautišką dainos meną, kuris pasaulio

pramogų industrijoje įtvirtina mūsų humorą ir pasakojimo meną bei

melancholiškumą“.

Senosios švedų operetės branduolį sudaro Emma Meisner (1866—1942m.),

Naima Wifstrand (1890-1968m.), Margit Rosengren (1901-52m.), Isa Quensel

(1905-81m.) ir, savaime suprantama, Zarah Leander (1907-81m.), išsiskyrusi

savo giliu altu ir dramatine artikuliacija. Europoje ji išgarsėjo 1936m.

rudenį padainavusi garsiajame Vienos teatre Theater an dder Wien. Operetėje

„Axel an der Himmelstur“ („Akselis prie dangaus vartų“) ji sukūrė

dieviškosios Holivudo žvaigždės Gloria Mills vaidmenį. Taip ji tapo

„antrąja Garbo“, tačiau tais įtemptais laikais jos kūryba sulaukė ir

politinio įvertinimo, nes dainininkė buvo kaltinama simpatijomis naciams.

Švediška daina raudona gija pereina visą muzikos istoriją, o

galiausiai ji išsiveržia į šokių aikšteles ir viešuosius parkus. Į šią giją

įverpiama ir folkloro atspalvių: paryžietiška kavinių daina, britų baladės,

argentiniečių tango, Brazilijos samba, graikų rebetika. Tiek Cornelis

Vreeswijk (1937-1987m.), tiek Olle Adolphson (g. 1934m.) išmoksta valdyti

dainos žaismingumą ir suteikia jai kosmopolitiškumo.

Tuo pat metu kiti du bardai, Ulf Peder Olrog (1919-72m.) ir Povei

Ramel (g. 1922m.), kuria popuri ir švelniai šaiposi iš anglų ir amerikiečių

įtakos.

1963m. į Švediją atvyksta „Beatles“. Per dvi savaites šalyje susikuria

daugiau kaip 100 popgrupių, tiksliai kopijuojančių bitlų įvaizdį ir garsą.

Naujuose popmuzikos centruose amžiaus riba nuleidžiama iki 15 metų, ir tuo

pačiu muzika skyla į jaunimo ir suaugusiųjų – šis padalinimas galioja iki

dabar. Ankstyvosios popmuzikos istorijoje išliko šie vardai: „Mascots“,

„Tages“, „Shanes“, „Hep Stars“, „Ola & the Janglers“. Tačiau prieš tai

Geteborgo grupė „Spotnicks“, išpopuliarėjusi savo kosminiais garsais,

pateko į britų „Top 50″ ir sėkmingai gastroliavo JAV ir Japonijoje.

Nepaisant tam tikro sąstingio aštuntojo dešimtmečio pradžioje, tuo metu

Švedija davė pasauliui dvi garsias dainas: ABBA ir jos „Dancing Queen“ bei

Björn’o Skif

o (g. 1947m.) „Hooked On a Feeling „.

ABBA daina „Waterloo“, pelniusi grupei pergalę Europos dainų

festivalyje 1974m., pagimdė ne tik komercinę imperiją, palikusią savo

pėdsaką popmuzikoje ir apie ją kilusiose diskusijose, bet ir suformavo

pasaulio požiūrį į populiariąją muziką ir roką, pažymėtus ženklu „Made in

Sweden“.

Į ABBA muziką prasiskverbė kai kurie kaimo smuikininkų muzikavimo

bruožai: ryški ir šviesi vokalo linija, akcentuojami harmoniniai ir

melodiniai kontrastai, derinami su itin kokybišku įrašu ir montavimu.

Plataus diapazono moteriškas ir vyriškas vokalai buvo ir tebėra unikalūs.

Šalia grupės ABBA aštuntajame ddešimtmetyje kilo nekomercinis muzikinis

judėjimas, neslėpęs savo politinių ambicijų. Jo atstovai – Pugh Rogefeldt

(g. 1947m.), Ola Magnell (g. 1946m.), Björn Afzelius (g. 1947m.), Michael

Wiehe (g. 1946m.) irkt. Ulf Lundell (g. 1949m.) sujungė progresyvius

tekstus, liaudišką dainų melodiją, žargoną ir protestą, suteikdami jaunimo

muzikai literatūrinį statusą. Vėliau maištingi Lundell’io tonai kiek

pritilo, o jo daina „Oppna landskap“ („Atviras kraštovaizdis“) pakylėta

beveik iki nacionalinio himno aukštumų.

Kairuoliškų nuotaikų atgimimas sukėlė Švedijoje pankų judėjimą, kurio

priešakyje — Ebba Gron. 1986m. tam tikra prasme pakartojama Skif’o ir ABBA

sėkmė, kai grupės „„Europa“ daina „The Finai Countdown“ iškopia į pirmąją

vietą 26 pasaulio geriausių dainų rinkimuose. Tiesa, pasisekimas truko

gerokai trumpiau.

Tačiau Švedija gali pasigirti dar viena roko, linkstančio prie

popmuzikos ir mainstream krypties, grupe. Tai „Roxette“, kurią sudaro Per

Gessle (g. 1959m.) ir Marie Fredriksson ((g. 1958m.). „Roxette“ įsikūrė

1986m. ir iki šiol priklauso prie garsiausių pasaulio grupių.

Atsižvelgus į nuošalią Švedijos padėtį Europoje, jos pop ir roko

muzikos pasiekimai iš tiesų kelia nuostabą, ir šiuo metu tai viena

svarbiausių šalies eksporto šakų.

O naujoji švedų pasiekimų banga dar nepakilo iki savo viršūnės: puiki

grupė „Army of Lovers“, hiphopo meistras „Dr Alban“, soul dainininkas Erik

Gadd, nepakartojamas Thomas Di Levą, o galbūt pirmiausia — „Ace of Base“ ir

„Cardigan

Religija

Švedijoje religija užima gan svarbu vaidmenį. Iš kiekvieno mokesčių

mokėtojo yra atskaiciuojami mokesčiai bažnyčiai. 82% Švedijos gyventojų

evangelikai liuteronai likusieji Romos katalikai ir kitu tukejimu atstovai.

VERSLO PAPROČIAI IR PRAKTIKA

Švedija turėdama gausius geležies rūdos, medienos ir vandens energijos

išteklius bei sumanius inžinierius ir kvalifikuotus darbininkus greitai

išvystė savo pramonę ir tapo pasiturinčia šiuolaikine valstybe.

Geriausiai vvystėsi daug žinių reikalaujantys sektoriai, tokie kaip

telekomunikacijos ir farmacija. Dėl sėkmingos eksporto veiklos Švedijos

rinkos dalys padidėjo daugiau negu 20% nuo 1992m.. Nepaisant kuklios BNP

dalies (22% 1997m.), gamybos pramonė ir toliau sudaro didžiausią Švedijos

eksporto dalį. Miško produkcija sudaro 14%, cheminės medžiagos 10%, iš

kurių 4% yra farmacijos produktai, 55% sudaro pagaminti metalo produktai,

mašinos ir įrengimai. 20 didžiausių gamybos grupių, kurias sudaro AGA,

ASTRA, Electrolux, Ericsson, Pharmacia, Volvo ir SCA,SAAB, eksportuojamos

prekės sudaro pusę viso Švedijos eksporto. Švedijos gamybos sektoriaus

tyrimų ir plėtros intensyvumas yra vienas ddidžiausių pasaulyje. 20 didelių

gamybos grupių išlaidos tyrimams ir plėtrai sudaro 80% visų Švedijos

gamybos sektoriaus išlaidų tyrimams ir plėtrai. Tradiciškai kapitaloimlios

šakos, tokios kaip popieriaus masės ir popieriaus produktų bei juodųjų

metalų produktų gamyba, sudaro didelę Švedijos gamybos dalį. Tačiau vis

svarbesnės tampa sudėtingų produktų, tokių kaip telekomunikacijos įranga,

specializuotos mašinos, transporto priemonės ir farmacijos produktai,

gamyba. Nuo 1980 iki 1990m. Švedijoje buvo didelis tiesioginių investicijų

nutekėjimas. 1986-1990m. 80% tiesioginių finansinių investicijų pateko į

ES, nes Švedijos įmonės užsiėmė pozicijas ES vidaus rinkoje. Dešimtajame

dešimtmetyje padidėjo tiesioginės finansinės investicijos šalyje.

Vadybos stilius švedijoje

Kiekviena šalis turi savo verslo stiliu. Švedijos yra

komandinis darbas . Mokėjimas organizuoti komandini darba ir valdyti

darbuotojus yra svarbiausias gero švedu vadovo bruožas. Geras vadova

Švedijoje apibūdinamas kaip žmogus turintis sugebejima suburti, integruotis

ir valdyti komandas. Darbininkai labai vertina vadovavima kuris jiem

leidžia pasijusti komandos dalimi. Kitaip sakant geras vadovas tas kuris

sugeba iš kiekvieno komandos nario išgauti viska ka jis geriausiai moka ir

jei kiekvianas komandos narys dirbs kaip moka geriausiai tai darbo

rezultatai bus geri.

Komandinis darbas Švedijoje priimtas kaip labai integruotas

bendrarbiavimo būdas, tai susipriešina su kitai komandinio darbo būdais.

Pvz: kitose šalyse komandinio darbo principas padėti komandos žvaigždei

parodyti ką jis sugeba geriausiai ir tokiu būdu pasiekti pergalę. Tačiau

Švedijoje aptarinėjimas kiekvieno nuomonės yra normalus komandinio darbo

organizavimo budas. Vieni svarbiausių aspektu komandinio darbo iir

konsultavimasis ir bendras sprendimu priėmimas.

Vadovai itraukia darbininkus i darba. Konsultacijos prasideda nuo

informacijos dalinimosi apie daromą projekta. Visi darbininkai gali

išreikšti savo nuomone nepriklausomai nuo išsilavinimo ar padeties

kompanijoje. Šiuo momentu visi darbininkai priimami kaip lygūs pasiūlyti

geru idejų.

Konsultacijos procesa tai kai kiekvienas išsako savo nuomone. Tai

truputį kitoks procesas kaip visi bando padaryti bendrą sprendimą.

Konsultacija gal ir parode daug gerų idejų, bet sprendimų priėminas

apjungia visą komanda dirbti bendram tikslui. Tai procesas kai turi

atsiskleisti lyderio savybes. Lyderis sudaro įspūdi,kad kkiekvieno komandos

nario nuomonė buvo išklausyta ir kad jo idėjos bus panaudotos kaip imanoma

geriau. Švedijos lyderiai daro sprendimus orientuodamiesi į grupę

panaudojam konsultacijos išvadas. Su tokiais sprendimais dažniausiai

sutinka komandos nariai ir padaro darba nepaisant savo išsakytos nuomonės.

Šiaip kitoms šalims sunku suprasti kodėl išreiškę savo nuomone po to

sutinka su kompromisu apie kuri net negalvojo. O tai daroma todel kad per

konsultaciją žmogus atskleidžia savo individualumą ir kai tai įvyksta

žmogus susikaupia komandiniam darbui žymiai labiau.

Socialinės organizacijos

Žymią centrinės valdžios institucijų išlaidų dalį sudaro

mokėjimai šeimoms, pavyzdžiui, pensijos, išmokos vaikams bei parama būstui.

Naudojantis socialinio draudimo sektoriumi valstybė išmoka nuo pajamų

priklausančias papildomas pensijas bei išmokėjimus ligos metu, tėvystės ir

motinystės atostogų metu bei bedarbystės atveju. Savivaldybės moka

socialines pašalpas asmenims, kurių pajamos žemiau skurdo lygio.

Švedijoje socialinės organizacijos yra labai aktvios. Labai didelis

judėjimas už mmoteru teises. Ten moterys išsikovojo visiška ligybe versle.

Švedijos didžiausias moterų procentas parlamente ir vyriausybėje pasaulyje.

Gimus vaikui abu tėvai gauna atostogų, tėvas gauna mėnesi priverstinių

atostogu.

Vaikų teisės Švedijoje yra labai svarbios.

Švedijoje į jaunąją kartą apskritai žiūrima kaip Indijoje į šventąsias

karves – vaikams viskas leidžiama, o jų tėvams ir mokytojams įstatymai

nepalieka jokių teisių. Pavyzdžiui, tėvai neturi teisės aprėkti vaiko,

priversti arba drausti ką nors daryti, kadangi yra „socialinis

sekretorius“. Tai žmogus, kuriam galima pasiskųsti dėl tėvų elgesio, ir jis

(ji) imsis priemonių – net gali parinkti paaugliui kitą šeimą arba padėti

gauti atskirą nuo tėtės ir mamos butą, o reikalui iškilus paduoti į teismą

aikštingus tėvus. Nelaimingų Švedijos vaikų interesus saugo ir specialus

valstybės įgaliotinis (ombudsmanas), ginantis vaikų ir paauglių teises.

  Laimingą vaikystę švedai supranta kaip vaikystę be streso. O stresu

laikoma visa, kas reikalauja bent mažiausių pastangų, net skaitymas. Vaikai

ten gali daryt ką tik nori ir niekas jiems negali draust ką nors daryti.

Švedijoje gyvena 8,8 milijonai žmonių, iš kurių 85% gyvena

šalies pietinėje dalyje. Švedų kalba priklauso germanų kalbų grupei. Kaip

ir kitose industrinėse valstybėse, Švedijoje yra mažas gimstamumas.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje jis didėjo, tačiau

dabar vėl mažėja. Vidutinė gyvenimo trukmė yra ilga: vyrų – 76 metai, o

moterų – 82 metai. Dėl imigracijos — daugiausia imigrantų iš kaimyninių

Skandinavijos

valstybių, bet įmigruoja ir žmonės iš kitų šalių — nuo

penktojo dešimtmečio šalies gyventojų skaičius padidėjo 40%. Švedijos

šiaurėje gyvena dvi vietos gyventojų nacionalinių mažumų grupės: suomiškai

kalbanti tautelė šiaurės rytuose ir samiai (Lapiai).

GYVENIMO SĄLYGOS

Švedų šeimose abu suaugusieji dirba ir turi savų pajamų. Abu

sutuoktiniai kartu sprendžia, kur gyventi, kaip leisti pinigus, kur

važiuoti per atostogas ir pan. Vaikas šeimoje taip pat turi balso teisę,

beje, gana anksti – nuo 5-10 metų.

Paprastai vaikai anksti pradeda gyventi savarankiškai, jaunimas ima

ieškoti buto nuo 18-20 mtetų, bbeje, merginos anksčiau už vaikinus. Nemažai

švedų iš kaimo vietovės persikelia į didelius miestus. Vyresnioji karta

apsigyvena atskirai todėl, kad „nenori apsunkinti savo vaikų gyvenimo“.

Neretai vakarykščiai gimnazistai įsigija būstą kitame mieste, kur dirba

arba mokosi. Švedijoje studentai visada gyvena po vieną – čia ir būstas

studentams projektuojamas taip. Šis reiškinis aiškinamas aukštais būsto

standartais, dideliu butų sektoriumi. Dar viena versija ta, kad švedų, vos

ne patalogiškas, noras yra būti nepriklausomais ir privačiais. Nė vienoje

kitoje šalyje nėra tiek daug vienišų žmonių, kaip Švedijoje.

Švedų būstai yra ganėtinai ttvarkingi. Net ir sename iš išorės namo

viduje yar sudėtas gražus parketas ar linoleumas, kilimai, sienos

dekoruotos, ant jų iškabinti prosenelių, tėvų ir vaikų portretai,

paveikslai, dailės dirbiniai.

Švedai labai didžiuojasi savo namais ir nieku gyvu nenori priimti

svečių jų nesutvarkę. Jei svečias švedų ššeimoje lankosi pirmąjį kartą, tai

švedas išdidžiai parodys kiekvieną būsto kampelį – ne tik svetainę, bet ir

miegamąjį, rūsį ir netgi tualetą. Švedams namai – tvirtovė ir oazė, kur

gali atsipalaiduoti, kaupti jėgas. Čia niekas neateina netikėtai neįspėjęs.

Svarbu paminėti tai, jog švedams namuose reikia nudirbti ypatingai daug

darbų. Taip yra todėl, kad jie turi daug gyvenamojo ploto. Švedijoje net gi

yra įsitvirtinęs toks šūkis – „Kiekvienam šeimos nariui – po kambarį!“,

vadinasi reikia atitinkamai daugiau tvarkytis. Beje, tai daro tik vyras ir

žmona, nes vaikai nėra pratę dirbti tokių darbų. Todėl žmonėms,

gyvenantiems nuosavuose namuose, daugiau tenka dirbti sode, žiemą būtinai

reikia nukasti sniegą, nes jeigu to nepadarysi, teks susimokėti nemažą

piniginę baudą, jei kas nors eidamas pro savininko kiemą paslys, susižalos.

Švedai taip pat yra pratę palaikyti ypatingą švarą garaže, rūsyje,

sandėliukuose ir pan.

Švedų namuose yra palyginti nemažai buitinės technikos. Kiekvienoje

šeimoje yra automatinė skalbyklė, daugelyje namų – indaplovės, ko pasekoje,

virtuvėje galima praleisti mažiau laiko. Švedijoje virtuvės apskritai yra

gerai aprūpintos buitine technika – jose dažnai galima pamatyti mikrobangų

krosnelių, kavos virimo aparatų, elektrinių daržovių pjaustymo mašinų,

gruzdintuvių ir dar daugelį kitos, įvairios paskirties, buitinės technikos.

Nuomonė, kad švedai gauna ganėtinai nemažas pajamas – tik mitas.

Švedija iki pat šių dienų yra viena iš šalių, kurios gyventojų perkamoji

galia yra mažiausia visoje Vakarų Europoje. Mažą perkamąją galią nulėmė

didelis pajamų mokestis ir brangus pragyvenimas:

Duonos kepaliukas 15-20 kronų

Pieno litras 6-7 kronos

Pigios šoninės kilogramas 60 kronų

Sūrio kilogramas 60 kronų

Kavos kilogramas 60-120 kronų

0,33 l alaus 10 kronų

Benzino litras 10,5 kronų

Bilietas važiuoti miesto autobusu 12-24 kronų

Bilietas į kiną 75-100 kronų

Bilietas į teatrą 200-1000 kronų

Megztinis 300-700 kronų

Džinsai 250-800 kronų

Dieta ir mityba

Tradicinė švedų virtuvė nepasižymi didele įvairove ir yra mažai žinoma

kitose pasaulio šalyse. Istorija teigia, kad švedai senovėje skurdo ir kad

tradiciškąją švedų virtuvę kūrė neturtingi žmonės. Tradiciniai švedų

patiekalai gaminami iš paprasčiausių produktų – kiaulienos, silkės,

kopūstų, žirnių, bulvių, miltų. Kai kurie švedų valgiai panašūs į lietuvių

patiekalus. Pavyzdžiui, jų virtuvėje yra kopūstiniai balandėliai, bei labai

panašus patiekalas į mūsiškius cepelinus su mėsa, tik švedai juos daro

apskritus, įdaro ne malta, o smulkiai supjaustyta kiauliena ir valgo ne su

grietinės padažu, o su bruknių džemu. Švedai taip pat mėgsta ir strimėles,

keptas su petražolėmis, kurias vadina Baltijos silkėmis. Žirnių sriuba su

kiauliena, paprasti blynai su uogiene arba obuolių ir mėsos įdaru,

bulviniai blynai čia taip pat labai populiarūs. Įdomu tai, kad gamindami

bulvinius blynus, švedai bulves tarkuoja ne smulkia, o stambia tarka.

Švedijos virtuvėje labai dažnai naudojamas mėsos faršas – iš jo gaminama

daug, ypač mėgstamų patiekalų – tai mėsos kukuliai „„Kottbullar“ su bruknių

uogiene, mėsos apkepas, netgi padažas iš mėsos faršo „Kottfarssas“ ir,

žinoma, mėsainiai.

Tokiems tipiškiems švedų patiekalams, kaip žirnių sriuba ar kiauliena

su virtomis pupomis paruošti trunka gana nemažai laiko, todėl tokio tipo

patiekalų galima rasti jau pagamintų parduotuvių lentynose. Įdomu tai, kad

švedai, tokio mėgstamo ir populiaraus patiekalo – sriubos – nelaiko „tikru

valgiu“ ir daugelyje šeimų beveik neverda. Jie tik retkarčiais šildo jau

virtą, tiesiog nusipirktą parduotuvėje, žirnių sriubą su kiauliena. Tačiau

švedai ne tik sriubos nelaiko įpatingu patiekalu – daržovės jiems taip pat

atrodo visai nereikšmingos. Parduotuvių lentynose labai retai kada užtiksi

burokėlius, kopūstus, svogūnus, ropes, moliūgus. Pastarąją daržovę įmanoma

nusipirkti tik per rudens šventę Helovyną. Ir tai, moliūgus švedai naudoja

dažniau papuošimui, o ne valgiui. Tačiau Švedijoje yra išimtis yra tik

vienai daržovei – bulvems, bet pastaruoju metu jų vis suvalgoma mažiau,

kadangi bulves pamažu išstūmia spagečiai, ryžiai, pica. Tačiau sveiko

maisto paruošimui švedai skiria gana nemažą dėmesį. Daugybėje laboratorijų

per metus sukuriama tūkstančiai naujų valgių receptų. Kadangi Švedijoje

paplitusi ekologinė žemdirbystė, todėl nemaža dalis maisto pagaminama iš

švarios produkcijos. Tokie maisto produktai yra fasuojami į žalios spalvos

pakuote, ir nors jie 30% brangesni, kai kurie gyventojai noriai juos perka.

Kaip ir daugumoje kitų šalių, Švedijoje taip pat geriama kava ir gana

nemažai jos suvartojama. Ji tarsi gavosi kaip nacionalinis gėrimas. Tačiau

švedai pasižymi tuo, kkad kavą pas juo gerti yra priimta ne kur kitur, o

nemuose su šeima, draugais, o ne kavinėje, kaip tai daroma daugelyje

šalių. Švedams gerti kavą namuose, pasikvietus draugų, yra tartum

atsipalaidavimo minutė, per kurią galima ne tik atsigerti kavos, bet ir

pasmaližiauti – prie kavos švedai įpratę pateikti septynių rūšių specialių

sausainių ar bandelių.

Pastaraisiais dešimtmečiais Švedija susipažino ir su kitų šalių

nacionaliniais patiekalais – pica, karštomis dešrelėmis, dešrainiais,

spagečiais, mėsainiais ir daugeliu kitų. Yra žinoma, kad švedai yra tvirtos

nuomonės žmonės jau nuo senų laikų, todėl daugelis senyvo amžiaus švedų dar

nėra ragavę tokio patiekalo, kaip pica. Jų nuomone, tai yra įtartinas

užsienietiškas maistas. Vietoje to, jie turi kitų pakaitalų, pavyzdžiui,

maltos mėsos kukuliukų. Nepaisant to, šiandien Švedijoje, galima sakyti,

picerija ir visų mėgstamas itališkas pyragas tapo neatskiriama gyvenimo

būdo dalimi. Tačiau tai dar ne viskas. Aukštas imigracijos lygis į Švediją

taip pat paliko tam tikrų pėdsakų. Dabar Švedijos parduotuvių lentynose

gali nusipirkti įvairiausių aštrių pipirų, arbūzų, paprikų, mangų, karių,

citrusinių vaisių ir daug kitų skanėstų. Įdomu tai, kad Švedijoje vienas

gyventojas suvalgo daugiau bananų už kitus Europos Sąjungos šalių

piliečius.

Švedijos parduotuvėse apstu ne tik įvairiausių egzotinių vaisių, tokių

pačių patiekalų bei pusfabrikačių, bet ir įvairiausių bandelių ir baltos

duonos. Švedų duona yra dažniausiai salstelėjusi, nes į ją, pagal senąją

tradicinę receptūrą, yra dedama cukraus, sirupo ir taukų,

kartais ir

razinų. Duona su razinomis Švedijoje nėra priskiriama konditerijos

gaminiams – ji yra tiesiog sumuštinių duona, valgoma su kumpiu, paštetu ir

net gi silke. Apskritai, švedų virtuvėje, beveik į visus gaminamus

patikealus yra dedama cukraus. Būtent iš čia ir yra kilusi mums gerai

žinoma silkė su saldžiu padažu ir razinomis. Švedijos parduotuvių lentynose

nera stambiai maltos juodos duonos – jos tiesiog švedai negamina. Savaime

suprantama, kad Švedijoje įmanoma nusipirkti tokios duonos, tačiiau ji yra

importinė. Pavyzdžiui danų pardavinėjama tokio tipo duona yra labai panaši

į lietuvišką „Rugelį“. TTačiau tokios importinės duonos kepaliukas kainuoja

ganėtinai daug ir ne visada ją rasi parduotuvės lentynose – paprasčiausiai

nėra paklausos šiai prekei.

Visame pasaulyje yra gerai žinomas „švediškasis stalas“ – vaišės su

šaltais užkandžiais ir gėrimais. Tai yra savotiškas švedų paprotys. Tokiios

vaišės yra itin populiarios per Adventą ir šv. Kalėdas, tik čia

„švediškasis stalas“ vadinamas tiesiog Kalėdų stalu.

Tradiciniai švedų virtuvės valgiai yra gana sotūs. Šiandien švedai

labai stengiasi vartoti kuo mažiau riebalų, todėl Švedijos gatvėse retai

kada pastebėsi storulių. Švedai laisvai gali atsisakyti grietinės,

majoneso, augalinio aliejaus, o lašinius ir vištos odelę jie tiesiog

išmeta. Aplamai, šioje šalyje yra propaguojamas liesas maistas – Švedija

visame pasaulyje garsėja savo liesu pienu, itin liesia grietine (riebumas

vos 1proc.). Tačiau šių produktų riboti visiškai nereikia – nuo šių

produktų nė kiek nesustorėjama. Deja, tokie produktai yra pakankamai

brangūs. Tačiau kad ir kaip švedai vengia riebalų, jų valgymas nėra

racionalus. Švedai mažai nusimano apie maistą. Jie mano, kad jiems pakanka

žinoti tik tai, kad gyvulinės kilmės riebalai yra kenksmingi sveikatai.

Švedams yra aktualu vartoti pusgaminius bei į savo valgymo racioną įtraukti

nemažai saldumynų. Toks supratimas apie maistą jiems atsieina su kaupu –

pagal statistiką, Švedijoje, apie 70 proc. įvairaus amžiaus gyventojų,

serga įvairiomis alerginėmis ligomis.

Darbo sąlygos

Švedijos žmonės savo gyvenimo lygiu, ko gero, pirmauja Europoje.

Šeimos biudžetas, pagal statistikos duomenis, yra toks: pajamų mokestis –

30%, gyvenamasis būstas, baldai – 23%, maistas – 15%, laisvalaikis,

turistinės kelionės į užsienį – 10%, rūbai – 5%, kiti poreikiai – 15%.

Taigi, maistui išleidžiama vos 15% šeimos biudžeto, ir kuo ši išlaidų dalis

mažesnė, tuo aukštesnis žmonių gyvenimo lygis. Švedijoje yra apie 4

milijonai darbingų žmonių. Daug metų nedarbas, palyginus su tarptautiniais

standartais, buvo nedidelis dėl stipraus verslo sektoriaus, visuomeninio

sektoriaus augimo ir ambicingos darbo rinkos politikos. Tačiau dėl 1990

metais prasidėjusio nuosmukio labai padaugėjo bedarbių ir 1998 metais

oficialus nedarbo lygis šalyje pasiekė 6,5%. Pagal įstatymus eilinė darbo

savaitė yra 40 valandų. Įstatymuose numatytos penkių savaičių apmokamos

atostogos. Apytiksliai 22% darbo jėgos, daugiausia moterys, dirba nepilną

darbo dieną. 69% visų 16-64 metų amžiaus moterų turi gerai apmokamą darbą.

Apie 83% dirbančiųjų yra profesinių sąjungų nariai. Pagrindinės verslo

organizacijos ir Švedijos darbdavių konfederacija atstovauja įvairioms

privačioms įmonėms, susijungusioms į verslo įmonių asociacijas. Darbo

rinką reglamentuoja daug įstatymų, tarp kurių yra įstatymai dėl darbo

draudimo, dėl pardavėjų statuso, darbo aplinkos ir darbuotojų dalyvavimo

priimant sprendimus. Pridėtinės vertės mokestis (PVM) daugumai prekių ar

paslaugų yra 6-25%. Darbdaviai moka 33,03%, o darbuotojai 6,95% socialinio

draudimo įmokų, skirtų pensijoms, sveikatos draudimui ir kitoms socialinėms

pašalpoms. Be to, įmonės moka dar po 6-7,4% pensijoms pagal kolektyvines

sutartis. Pajamų mokesčiai dabar mokami kaip savivaldybių/apskričių tarybų

mokesčiai (šiuo metu apie 31%) bei 20% valstybinis mokestis apmokestinamoms

pajamoms, kurios viršija 213 200 Švedijos kronų per metus.

Nedarbo lygis Švedijoje siekia 6,3% plius apie 5% tų gyventojų, kurie

praeina apmokymo programas (1998m. duomenys). Darbingų žmonių sudaro apie

4,552 mln. Gyventojų, iš kurių 38,3% dirba visuomeninių-socialinių paslaugų

sferoje, 21,2% – kalnakasyboje ir gamybos pramonėje, 14,1% – komercijoje,

maitinimo sferoje, 9% – bankininkystėje ir draudime, 7,2% – ryšių sferoje,

7% – statybose, 3,2% – žemės ūkyje, žvejyboje ir miškininkystėje.

Valstybinės įdarbinimo tarnybos atlieka aktyvų vaidmenį Švedijos darbo

rinkoje, teikdamos paslaugas ir darbo ieškantiems žmonės, ir darbdaviams.

Jos taip pat informuoja bedarbius ir teikia kitas paslaugas, tokias kaip

kursai ar konsultacijos. Yra specializuotų įdarbinimo tarnybų,

aptarnaujančių tokias profesines sritis kaip menai, finansai ir

buhalterija, technologijos ir informacinės technologijos.

Švedijos įdarbinimo tarnybos leidžia du žurnalus, kuriuose pateikiamas

laisvų darbo vietų sąrašas ir kita naudinga informacija. Ieškantys darbo

gali užsiprenumeruoti šiuos leidinius.

Internetu paremtos apsitarnavimo sistemos buvo pristatytos 1995 metais.

Šios sistemos suteikia galimybę tiek ieškantiems darbo, tiek darbdaviams

vykdyti darbo paiešką ir įdarbinimą patiems, per internetą. Laisvų Darbo

Vietų Bankas Švedijoje yra didžiausia ir plačiausiai naudojama paslauga iš

visų internete esančių laisvų darbo vietų. Ieškančiųjų Darbo Bankas skirtas

darbdaviams, norintiems įdarbinti naujus darbuotojus. Kandidatai tiesiog

patalpina savo gyvenimo aprašymą (CV) į duomenų bazę, o darbdaviai paieškos

sistemos pagalba vykdo detalią paiešką, paremtą profesija, išsilavinimu,

įgūdžiais, kalbų mokėjimu ir pan., kuri leidžia jiems rasti tokius žmones,

kokių jie ir ieško. Švedijos Įdarbinimo agentūrų laisvos darbo vietos taip

pat rodomos internete.

Norint sužinoti apie laisvas darbo vietas ar gauti kitą informaciją,

nereikia būti užsiregistravusiam Švedijos Įdarbinimo agentūroje. Tačiau

reikia būti užsiregistravusiam, kad gautum bedarbio pašalpą arba kaip

galimybę užsirašyti į kursus.

Švedijoje yra įprasta, kad pareiškimai įdarbinti pateikiami tiesiai

darbdaviui. Prieš pateikiant prašymą, reikia paskambinti kompanijos

personalo vadybininkui arba vyresniajam vadybininkui. Tokio pareiškimo

tikslas – susipažinti pačiam, parodyti iniciatyvą ir išsiaiškinti, kokia

asmens kompanija ieško. Švedijos pilietis turi būti įsitikinęs, kad

interviu metu jis iškels specifinį požiūrį ar klausimus.

Švedijoje reguliariai vyksta darbo mugės, kurias organizuoja

universitetai, koledžai, gimnazijos. Tai vyksta kaip darbdavių ir ieškančių

darbo susitikimai. Darbo muges taip pat organizuoja ir Įdarbinimo Tarnybos

ir centrinės profsajungų organizacijos.

Darbo kontraktai gali būti žodiniai, rašytiniai ar net neišreikšti

žodžiais. Valstybinėje tarnyboje darbdavys privalo išduoti rašytinį

įdarbinimo patvirtinimą. Praktikoje, dauguma įdarbinimo kontraktų yra

žodiniai. Tačiau yra verta paprašyti rašytinės kontrakto sutarties.

Darbdavys privalo informuoti dirbantįjį raštu apie jo įdarbinimo

trukmę. Tai yra būtina. Tai turi padaryti per mėnesį nuo pirmos įdarbinimo

dienos. Įdarbinimo sąlygas sudaro dar ir tokia informacija: darbdavio ir

dirbančiojo vardas ir adresas, įdarbinimo pradinė data, darbo vietos

pavadinimas, dirbančiojo pareigos, pareigų pobūdis (laikinas ar ilgalaikis

kontraktas), įspėjimo apie atleidimą data arba kontrakto pabaigos data,

alga ir algos mokėjimo tvarka, darbo valandos ir apmokėjimas, paliekant

darbą, atitinkama kolektyvinė sutartis, darbo sąlygos dirbant užsienyje,

jei darbas užsienyje tęsiasi ilgiau nei mėnesį.

Darbdavys privalo informuoti dirbantįjį per mėnesį apie bet kokius

pakeitimus aukščiau nurodytose sąlygose. Bandomojo laikotarpio trukmė gali

būti įtraukta į kontraktą ir šis bandomasis laikotarpis negali viršyti

šešių mėnesių.

Švedijoje nėra ypatingų sąlygų, liečiančių laikiną įdarbinimą. Laikino

įdarbinimo kontraktai yra sudaromi tokiomis pat juridinėmis sąlygomis, kaip

ir kiti įdarbinimo kontraktai ir laikinai dirbantys darbuotojai paprastai

turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir kiti dirbantieji.

Visi dirbantieji turi mažiausiai 25 dienas pilnai apmokamų atostogų,

t.y. penkias atostogų savaites per metus. Dirbantieji gali turėti teisę ir

į daugiau dienų apmokamas atostogas, priklausomai nuo kolektyvinės

sutarties. Dirbantieji turi teisę į mažiausiai keturias savaites atostogų

per birželio – rugpjūčio mėnesius, jeigu kolektyvinėje sutartyje nenumatyta

kitaip. Daugiau negu keturios mokamų atostogų savaitės gali

būti išsaugomos

iki penkių metų.

Socialistinės vyriausybės mokesčių politikos darbo vertė Švedijoje tapo

viena didžiausių pasaulyje. Pavyzdžiui, Švedijos policija yra viena

brangiausių pasaulyje ir, žinoma, ne pati efektyviausia, o spaudoja rašoma,

kad nuo policijos netoli atsilieka ir medicininis aptarnavimas. Tai, kad

darbo vertė Švedijoje labai didelė, galima pastebėti bet kuriame žingsnyje:

pavyzdžiui, maisto krautuvėje sūrio kilogramas kainuoja 60 kronų, o tas

pats sūris stambiai sutarkuotas ir išfasuotas paketėliais, kainuoja 120

krona. Dar kitas pavyzdys: už nevalytas krevetes pirkėjas moka 50 kronų už

kilogramą, o valytas – du kartus brangiau. ŠŠvedijoje neapsimoka pirkti jau

paruošto maisto. Viena bandelė parduotuvėje kainuoja 2 kronas, o jei keptum

jas namuose, už tuos pačius pinigus išeina 10 bandelių. Arba pyragas su

kumpiu ir sūriu atitinkamai kainuoja 28 ir 4 kronas, gruzdintos bulvės – 8

ir 3 kronas. Nepaprastai aukštos kainos neleidžia gyventojams naudotis

cheminės valyklos, drabužių siuvimo ir taisymo, butų remonto, tvarkymo ir

kitomis paslaugomis. Dėl to kuriamos naujos darbo vietos, o tai reiškia,

kad į valstybės iždą neįplaukia mokesčiai ir nedidėja šalies nacionalinės

pajamos.

Rūbai

Švedijos gyventojai neišsiskiria išskirtine apranga. Jie rrengiasi itin

paprastai, gal net šiek tiek netvarkingai. Šį švedų bruožą pastebi nemažai

užsieniečių. Švedės moterys taip pat rengiasi bet kaip. Dauguma jų tokį

apsirengimo stilių vadina „praktišku“. Švedijos gatvėse retai kada

pastebėsi moterį, kuri būtų apsirėdžiusi prabangiais, elegantiškai rūbais.

Daugumos švedų nuomone yra tokia, kkad drabužiai ir išvaizda yra visiškai

neesminis dalykas. Jų argumentai labai paprasti: geros kokybės drabužiai

bei įvairios kosmetinės procedūros brangiai kainuoja ir yra ne visiems

pagal kišenę, antra – švedės moterys dirba ganėtinai daug ir neturi tam

laiko. Trečiasis, ganėtinai svarbus jų atžvilgiu, argumentas yra toks:

Švedijoje, kaip rodo statistiniai duomenys, yra labai daug moterų

feminisčių – tai moterys, siekiančios lygių tesių su vyrais. Jų nuomone,

moterys neturi stengtis gražiai atrodyti prieš vyrus vien dėl to, kad jie

visiškai nekreipia dėmesio į savo išvaizdą. Tačiau toks švedžių požiūris

nėra daugeliui žmonių iš viso pasaulio priimtinas. Juk kova dėl lygių

teisių visiškai nereiškia, kad moteris neturi būti moteris.

Laisvalaikis

Kiekvienam būtų įdomu sužinoti, ką gi veikia laisvalaikiu šios

tautybės žmonės, pasižymintys ypatingu ramumu. Laisvalaikiui švedai skiria

iš viso 10% biudžeto pajamų. Vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės

dažniausiai klausosi muzikos. Vyrai labai mėgsta paskaityti spaudą,

remontuoti mašinas, namus, sportuoti ir domėtis sportu. Moterys labiau

linkusios į rankdarbius, dienoraščio rašymus, eina į bažnyčią, parodas,

muziejus. Štai brandaus amžiaus sulaukę žmonės, didžiąją savo laisvalaikio

dalį praleidžia dirbdami sode, vaikščiodami po mišką, parką. Anaiptol,

jaunimas, 16-24 metų, nelabai mėgsta tokį pasyvų užsiėmimą. Jie, vietoje

to, eina su draugais į kiną ir diskotekas, kavines ir alaus barus,

sportuoti arba stebėti sporto varžybas. Roskildės roko festivalis,

didžiausias Europoje, pritraukia minias jaunimo, o Kopenhagos džiazo

renginys – begalę muzikantų ir vvyresnio amžiaus klausytojų. Švedijoje yra

daug teatrų, bibliotekų (beje, bibliotekų skaičius viename kvadratiniame

metre – vienas iš didžiausių Europoje). Bibliotekų paslaugos yra nemokamai

suteikiamos tiek turistams, tiek vietiniams gyventojams.

Švedai ne tik aistringai serga už savo numylėtinius, bet ir patys

aktyviai sportuoja laisvalaikiu. Populiariausi sportiniai žaidimai

Švedijoje yra futbolas, ledo ritulys salėje, krepšinis. Pavieniai sporto

mėgėjai pirmenybę teikia bėgimui ristele, atletinei gimnastikai, aerobikai

ir golfui, kuris Švedijos Karalystėje visai nepriklauso milijonierių

užsiėmimui. Tai yra tiesiog pramoga, prieinama beveik kiekvienam norinčiam.

Jaunimas mėgsta Rytų kovos menus ir žirgų sportą.

Pagal pateiktą keletos prekių/paslaugų sąrašą, aiškiai matyti, kad

leisti laisvą laiką Švedijos mieste, eiti į barus, kavines, teatrus, kinus,

klubus yra labai brangus ir mažas procentas Švedijos gyventojų gali sau tai

leisti. Todėl švedai turi šias brangias pramogas pakeisti tiesiog gamta.

Švedai gali visą dieną vaikščioti po mišką, sėdėti su meškere ant ežero

kranto – tai, galima sakyti, tipiškas švedų bruožas. Populiarus būdas

praleisti savaitgalį – išvažiuoti su visa šeima prie jūros ar upės.

Daugelis švedų turi vasarnamius, kr rudenį arba pavasarį jie praleidžia

savo poilsio dienas. Masinis vasarnamių sezonas prasideda pavasarį, tada

švedijos miestai labai ištuštėja.

Medžioklė taip pat vienas iš laisvalaikių užsiėmimų Švedijoje. Bet šiai

pramogai tenka skirti šiek tiek pajamų ginklams, specialiai aprangai, bei

susimokėti leidimams medžioti tam tikroje teritorijoje.

Ypatinga Švedijos žmonių laisvalaikio leidimo forma – kaime. Ten

vyresni ššvedai šoka savo mėgiamus fokstrotus. Šokis vyksta ne pievelėje, o

buvusių kaimo, kartais ir karinių sandėlių patalpose, restauruotose ir

pasiruošusiose kiekvieną savaitgalį priimti įvairią publiką. Ši pramoga

vadinasi „lugdans“.

Jaunimas Švedijoje laisvalaikį leidžia pasitelkdamas sava vaizduote ir

dalyvaudamas įvairiuose mokymo įstaigų rengiamuose vakarėliuose ir pan.

Vaikščioti į klubą ar su draugais eiti į barą jiems neleidžia šeimos

pajamos, todėl vakarėliai būna rengiami vieni pas kitus. Susirenka savas

draugų ratas, susinešami gėrimai, greitas maistas, užkandžiai ir

linksminamasi.

Švedų kalba

  Švedų kalba priklauso šiaurinei germanų kalbų šeimos šakai. Ji

kartu su danų, norvegų ir islandų kalbomis yra išriedėjusi iš bendros

skandinavų prokalbės, kuria pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais buvo kalbėta

visoje Skandinavijoje palyginti gana vieningai. Švedų kalba,  kaip

savarankiškos kalbos, istorija siekia vikingų laikų pradžią.

Švediški posakiai

  Pateikiame dažniausiai vartojamus išsireiškimus, kurie gali būti

naudingi turistams. Nors švedai puikia kalba angliškai, tačiau visuomet

smagu išmokti keletą žodžių šia kalba:

|Hej. |

|Sveiki |

| |

|Tack. |

|Ačiū |

| |

|Visa mig på kartan var jag är. |

|Prašau parodyti žemėlapyje, kur aš esu |

| |

|Nästa dag. |

|Kita diena |

| |

|Nästa vecka. |

|Kita savaitė |

| |

|På återseende. |

|Viso gero! |

| |

|Tack så mycket. |

|Labai ačiū ! |

| |

|Tala långsamt. |

|Prašau kalbėti lėčiau |

| |

|Talar ni engelska? |

|Ar kalbate angliškai? |

| |

|Ursäkta mig! Ingen orsak. |

|Atsiprašau, viskas yra beveik gerai |

| |

|Det har jag ingen aaning om |

|Nieko nesugalvoju |

| |

|Var finns det en toalett? |

|Kur yra tualetas? |

| |

|Var kan jag finna en taxi? |

|Kur aš galėčiau įsėsti į taksi? |

| |

|Var kan jag ringa? |

|Kur aš galėčiau paskambinti? |

| |

|Var kan jag ställa bilen? |

|Kur galėčiau pastatyti automobilį? |

| |

|Var ligger turistbyrån? |

|Kur yra turistų agentūra? |

| |

|Var ligger närmaste sjukhus? |

|Kur artimiausia ligoninė? |

| |

|Var kan jag finna ett apotek? |

|Kur yra vaistinė/gydytojas? |

| |

|Jag ber om ursäkt. |

|Atleiskite |

| |

|Jag förstår inte. |

|Aš nesuprantu |

| |

|Kan ni hjälpa mig? |

|Ar galėtumėte man padėti? |

| |

|Det är bra. |

|Tai gerai |

| |

|God dag! |

|Laba diena |

| |

|God kväll! |

|Labas vakaras |

| |

|God morgon! |

|Labas rytas |

| |

|God natt! |

|Labanaktis |

| |

|Hur mycket är klockan? |

|Kiek dabar valandų? |

| |

|Hur mår ni? |

|Kaip tau sekasi? |

| |

|Har ni något ledigt rum? |

|Ar turite laisvų vietų? |

| |

|Vad sägs om en kopp kaffe, hemma hos mig. |

|Ar išgertume kavos pas mane? |

| |

|En flaska. |

|..butelį.. |

| |

|En kopp. |

|..puodelį.. |

| |

|Ett glas. |

|..stiklinę.. |

| |

|Får jag be om. |

|..ar galėčiau paimti? |

| |

|Får jag prova. |

|..ar galėčiau pabandyti? |

| |

|Hur långt är det till. |

|Ar tai labai toli? |

| |

|Jag är. |

|Aš esu. |

|

|

|Mitt namn är. |

|Mano vardas.. |

| |

|Talar ni. |

|Ar jūs kalbate..? |

| |

|Var ligger. |

|Kur yra..? |

| |

|idag |

|Šiandien |

| |

|imorgon |

|Rytoj |

| |

|igår |

|Vakar |

| |

|Vad kostar det? |

|Kiek tai kainuoja? |

| |

|Höger |

|Dešinė |

| |

|Vänster |

|Kairė  |

| |

|Rakt fram |

|Tiesiai |

| |

|Jag vet inte |

|Aš nežinau |

| |

|Rökning förbjuden |

|Nerūkyti |

| |

|Flygplan |

|Lėktuvas |

| |

|Tåg |

|Traukinys |

| |

|Buss |

|Turistinis tarpmiestinis autobusas |

| |

|Lexikon |

|Žodynas |

| |

ŠVEDIJOS EKONOMIKA

Švedija, kurios teritorija sudaro 450,000 km2, yra viena didžiausių

Vakarų Europos valstybių. Tačiau jos gyventojų skaičius nesiekia 9

milijonų, t.y. vienam kvadratiniam kilometrui tenka vos 20 gyventojų.

Kaip ir kitose palyginti mažose industrinėse valstybėse, Švedijoje

tarptautinė prekyba yra labai svarbi siekiant palaikyti aukštą gamybos bei

pragyvenimo lygį. 2000-aisiais metais eksportas sudarė 47% bendrojo vidaus

produkto (BVP).

Pagrindinės eksporto rinkos yra Vakarų Europoje. Daugiau nei pusė iš

Švedijos eksportuojamų prekių skirtos kitoms Europos Sąjungos (ES) šalims.

Pagrinde eksportuojama į kaimynes šiaurines šalis – Suomiją, Norvegiją ir

Daniją. Nors šiose šalyse gyvena mažiau nei 15 milijonų gyventojų, jos

nuperka apie vvieną penktąją visų iš Švedijos eksportuojamų produktų.

Nors Švedija yra palyginti nedidelė šalis, jos ekonomika yra neįprastai

įvairialypė. Vis dar svarbų vaidmenį atlieka tradicinės pramonės šakos,

kurios naudoja du svarbiausius Švedijos gamtinius išteklius – geležies rūdą

bei medieną, tačiau žymiai išaugo inžinerinė bei aukštų technologijų

pramonė. Reta kuri Švedijos dydžio šalis turi savo nepriklausomą aviacijos

ir branduolinės energijos pramonę, nekalbant jau apie vietinius automobilių

gamintojus, pažangią karo pramonę, lyderio pozicijas pasaulyje užimančią

telekomunikacijų pramonę bei dvi pagrindines farmacijos įmones. Nuo

Švedijos taip pat priklauso, kokiu tempu vystosi pasaulio telekomunikacijų

bei informacinės technologijos (IT).

Savaime suprantama, jog šios pažangios bei įvairialypės pramoninės

struktūros vystymasis nebūtų įmanomas jei produkcija būtų parduodama tik

vietinėje rinkoje. Besiplėsdamos tarptautinėje rinkoje, Švedijos kompanijos

sugebėjo paskirstyti tyrimo ir plėtros (TP) kaštus didesniam produkcijos

kiekiui, tuo pačiu efektyviai išsikovodamos savo nišas.

Kita Švedijos ekonomikos savybė yra palyginti platus paslaugų teikimo,

o taip pat iki tam tikro lygio ir prekių gamybos diapazonas valstybiniame

sektoriuje. Valstybinio sektoriaus plėtra paskatino darbo vietų kūrimą bei

sudarė geresnes sąlygas moterų dalyvavimui darbo jėgos rinkoje. Abiem

atvejais svarbų vaidmenį atliko valstybinė vvaikų priežiūros sistema. 15

Pagrindinės ekonomikos tendencijos, 1980-1999

Kaip ir dauguma kitų gerai išsivysčiusių industrinių valstybių, per

pastaruosius dešimtmečius Švedija išgyveno silpnesnį ekonomikos augimą.

Tarp 1980 m. ir 2000 m., BVP išaugo vidutiniškai po 2% kasmet. Palyginkime

su 3,3% 1950-59-aisiais ir su 4,6% 1960-69-aisiais.

Dėl lėtesnio ekonomikos augimo, BVP vienam gyventojui padidėjo mažiau

nei kitose šalyse. 1970 m. BVP tenkantis vienam gyventojui Švedijoje,

suderinus kainų skirtumus, lenkė dabartinių ES šalių vidurkį maždaug 24%.

Šis skirtumas sumažėjo iki 4% 1999 m. Skaičiuojant Švedijos kronomis, BVP

vienam gyventojui 1999 mm. buvo didesnis nei 220,000, kas tuo metu prilygo

maždaug 27,000 JAV dolerių.

Devintajame dešimtmetyje ekonomikos augimas Švedijoje daugmaž prilygo

ekonominiam augimui likusiose Vakarų Europos dalyje. Tačiau kai kurių

ekonominių rodiklių atžvilgiu, Švedija vystėsi skirtingai nuo kitų.

Bedarbystė išliko žemame lygyje, kai tuo tarpu daugelyje kitų šalių ji buvo

didelė. Kainos ir atlyginimai Švedijoje kilo greičiau nei kitur. Švedijos

einamosios sąskaitos balansas rodė didelį deficitą.

Nuo 1990-ųjų iki 1993-iųjų, Švedijos BVP nukrito 5 procentais. Tuo pat

metu darbo vietų skaičius sumažėjo beveik 10 procentų. 1993-iųjų pabaigoje

registruotas nedarbas pasiekė 8% – padidėjo 6,5 procento per trejus metus.

Be to, tuo metu daugiau nei 7% darbingų žmonių dalyvavo įvairiose valstybės

remiamose darbo ar mokymo („darbo rinkos“) programose. Žemesnis gamybos bei

išaugęs nedarbo lygis sąlygojo dramatišką smukimą valstybinio sektoriaus

finansinėje sferoje.

Dešimtojo dešimtmečio pradžios Švedijos ekonominė krizė buvo kebliausia

situaciją, į kurią šalies ekonomika buvo patekusi nuo 1930-ųjų depresijos.

Šie ekonomikos pokyčiai sutapo su ekonomikos nuosmukiu tarptautinėje

plotmėje, tačiau gamybos ir darbo lygio smukimas Švedijoje buvo žymesnis

nei kitose šalyse. Tam reikšmės turėjo keletas aplinkybių šalies viduje.

Svarbų vaidmenį atliko perėjimas nuo aukštos prie žemos infliacijos.

Po 1991-1993-ųjų nuosmukio, ekonomika ženkliai atsigavo. 1993 m. – 2000

m. BVP kilo vidutiniškai po 3,2% kasmet. Gamybos augimą sąlygojo stipriai

padidėjęs eksporto lygis. Dėl kronos susilpnėjimo, atsiradusio atrišus

kroną nuo ekiu 1992-ųjų lapkritį, bei kitų priežasčių žymiai pagėrėjo

Švedijos pramonės konkurencingumas.

Investicijos taip pat sparčiai augo. Pirmiausia, ši tendencija

išryškėjo pramonėje, nes žymiai išaugo eksportas. Investicijos į kitus

verslo sektorius taip pat sparčiai augo, tačiau gyvenamųjų namų statyba ir

toliau išlieka tame pačiame žemame lygyje, koks buvo pasiektas per

dešimtojo dešimtmečio pradžios nuosmukį.

Pagerėjus situacijai centrinių valstybės finansų srityje, sumažėjus

palūkanų normai, kylant turto vertei bei atsiradus pasitikėjimui ateitimi,

šeimos sumažino savo santaupų dydį. Griežtos fiskalinės politikos pasėkoje

septynerių metų laikotarpiu mažėjo šeimos pajamos. Nepaisant to, asmeninio

vartojimo lygis išaugo. Valstybinio biudžeto politikos pakeitimas nuo

griežtos prie laisvesnės sustiprino šią tendenciją. Tai ypač pastebima

gyventojams pradėjus daugiau investuoti.

Valstybiniame sektoriuje silpna padėtis centrinės valdžios finansuose

sąlygojo žymų tiek valstybinio sektoriaus vartojimo, tiek jjo darbuotojų

skaičiaus sumažėjimą. Daugelį metų privataus sektoriaus gamybos augimas

pagrinde priklausė nuo darbuotojų produktyvumo augimo bei ilgėjančių darbo

valandų. Darbuotojų skaičiaus padidėjimas nebuvo toks žymus, kad

kompensuotų sumažėjimą valstybiniame sektoriuje. Taigi, bendras užimtumo

lygis 1994-1997-aisiais keitėsi nežymiai, tačiau 1998-2000-aisiais smarkiai

išaugo. Per šiuos metus valstybinio sektoriaus darbuotojų skaičius taip pat

pakilo.

Šiuo metu Švedijos ekonomika vystosi gerai. Augimas yra ryškus. Darbo

vietų skaičius auga, bedarbystė mažėja, o infliacijos lygis išlieka žemas.

Perteklius yra tiek valstybės biudžete, tiek einamojoje sąskaitoje.

Švedijos ekonominė veikla nebuvo tokia gera nuo septintojo dešimtmečio

pabaigos.

Nuo dešimtoje dešimtmečio vidurio Švedijos ekonomika išgyveno esminius

pokyčius. Tvarkos atstatymas valstybės biudžete, žemos infliacijos

politika, investicijos į švietimą ir verslą bei pasaulyje lyderio

pozicijas užimančių telekomunikacijų ir IT pramonės atsiradimas sąlygojo

gerą Švedijos ekonomikos vystymąsi.

Palankios yra ir tolimesnio augimo sąlygos. Perteklius valstybiniame

sektoriuje išlieka stabilus, o išlaidos neperžengia numatytų ribų.

Pasitikėjimas Švedija ir jos ekonomika akivaizdus turint omenyje,

pavyzdžiui, palyginus su kitomis šalimis sumažėjusį palūkanų lygį.

Švedijos krona auga euro atžvilgiu nuo 1999-ųjų pradžios. Kuomet euras

atsirado apyvartoje valiutų keitimo kursas buvo apie 9,50 Švedijos kronos

už eurą. 2000-aisiais, kronos vertė svyravo nuo 8 iki 9 Švedijos kronų už

eurą.

[pic]

9 pav. 2002 metų BVP sudarė

Švedijoje kaip ir Suomijoje daugiausia prie BVP prisideda paslaugų

sektorius, o mažiausiai žemės ūkis, nes ten gan atšiaurus klimatas, žemės

rūgščios.

Gyventojų skaičius, darbo jėga ir užimtumas

Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje

gyventojų skaičius Švedijoje augo palyginti greitai (apie 0,6% per metus).

Šį augimą sąlygojo padidėjęs gimstamumo lygis bei didelė imigracija. Kitas

veiksnys – nuolat ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė.

Antroje dešimtojo dešimtmečio pusėje šalies gyventojų skaičiaus augimas

ženkliai sumažėjo. Stipriai sumažėjo kūdikių skaičius. Vaisingumo lygis –

gimimų skaičius tenkantis vienai moteriai – pasiekė žemiausią kada tik

registruotą lygį. Tuo tarpu pagyvenusių žmonių skaičius ir toliau augo.

„Švedijos statistikos“ paskelbta kasmetinė gyventojų skaičiaus prognozė

numato, kad ši tendencija išliks. Manoma, kad iki 2015 m. šešiasdešimt

penkerių metų amžiaus ar vyresnių žmonių skaičius bus 25% didesnis nei

šiandien, kai

tuo pat metu kitų amžiaus grupių sumažės. Ši tendencija nėra

būdinga vien tik Švedijai. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros

organizacijos (EBPO) šalyse pagyvenusių žmonių skaičius per kelis

ateinančius dešimtmečius žymiai išaugs.

Dėl šių pokyčių gyventojų amžiaus struktūroje galiausiai mažiau

dirbančių žmonių turės išlaikyti daugiau nedirbančių žmonių. Be to išaugs

poreikis medicinos paslaugoms bei su jomis susijusioms socialinėms

paslaugoms nes senyvo mažiaus žmonių bus vis daugiau. Taigi svarbu, kad

darbo rinkoje dalyvautų kaip galima daugiau darbinkų žmonių bei didėtų

užimtumas.

Daugelį metų Švedijoje darbingo amžiaus žmonės kur kas labiau

įsitraukdavo į ddarbo rinką nei kitose šalyse. Kai po aštuntojo dešimtmečio

naftos krizės bedarbystės krizė kitose šalyse vis didėjo, Švedija šios

problemos išvengė. Dirbančiųjų 16 – 64 metų amžiaus žmonių skaičius išaugo

nuo maždaug 70% šeštojo dešimtmečio pradžioje iki 82,6% 1990 m.. Tam

palanki priežastis buvo valstybinio sektoriaus plėtra. Nuo 1950-ųjų

valstybinis sektorius sukūrė daugiausia darbo vietų Švedijoje.

Dešimtojo dešimtmečio pradžios ekonominė krizė sąlygojo didelį nuosmukį

darbo rinkoje. Nuo 1990 iki 1994 m. dirbančiųjų žmonių skaičius sumažėjo

dagiau nei puse milijono. Darbingo amžiaus dirbančiųjų žmonių procentas

nukrito iki 71,5%. Bedarbystė ttuo metu išaugo nuo 1,7% iki 8%.

Nuo tada bedarbystė pradėjo mažėti. 2000-ųjų pabaigoje nedirbančiųjų

skaičius pasiekė vyriausybės užsibrėžtą 4% tikslą. Bedarbystės mažėjimą

lėmė naujų darbo vietų kūrimas bei papildomas suaugusiųjų švietimas

savivaldybių lygyje, sukurtas remiantis Suaugusiųjų švietimo iniciatyva,

bei papildomos vietos aukštesniojo išsilavinimo ssistemoje.

[pic]

10 pav. Darbo jėgos pasiskirstymas šalyje

Nepaisant sumažėjusio bendro darbo vietų skaičiaus, Švedija išlieka

neblogoje padėtyje palyginus su kitomis šalimis. Vienas tai sąlygojančių

veiksnių – aktyvus moterų dalyvavimas darbo rinkoje. Kadangi moterys

atstovauja didelę dalį darbo jėgos rinkoje, vidutinė darbo savaitės trukmė

yra gana trumpa. Apie 60% už atlygį dirbančių moterų dirba pilną darbo

laiką. Pilnas darbo laikas paprastai apibrėžiamas 40 val. per savaitę.

Tačiau vidutinė darbo savaitė yra 37 val.

13 lentelė. Nedarbo lygis pasaulio šalyse

|Eil. Nr.|Valstybė |Nedarbo lygis |

|1. |Liberia |70,0% |

|3. |Angola |50.0% |

|78. |Lietuva |10.8% |

|79. |Rusija |10.5% |

|86 |Suomija |9.8% |

|112. |Švedija |6,00% |

|119. |Danija |5.3% |

|137. |Norvegija |3.0% |

|143. |Islandija |2.7% |

Šaltinis: Švedijos statistika

Per pastaruosius du dešimtmečius vidutinis realus darbo valandų

skaičius išaugo. Pagrinde tai įvyko dėl to, kad pailgėjo moterų darbo

valandos. Nagrinėjant šią tendenciją reikia atsižvelgti į vaikų priežiūros

sistemos plėtrą. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios už atlygį dirbančių

tėvų vaikams buvo sudarytos papildomos vietos šioje valstybės

finansuojamoje sistemoje. Šiandien tėvai, turintys ikimokyklinio amžiaus

vaikų vidutiniškai dirba tiek pat kiek ir kiti darbuotojai.

Švedija ir toliau siekia imtis priemonių padėsiančių darbo rinkoje

dalyvauti ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvams. Nuo 2001 m. liepos 1 d.

bedarbių vaikams taip pat bus suteikiama teisė į ikimokyklinį švietimą.

2002 sausio 1 d. bus apribotas mokestis už vaikų priežiūrą. Maksimalus

mokestis bbus 1140 Švedijos kronų per mėnesį už pirmąjį vaiką, 767 Švedijos

kronos už antrąjį ir 383 Švedijos kronos už trečiąjį vaiką. Už ketvirtąjį

ir kitus vaikus jokio mokesčio nebebus imama. Taigi daugiavaikės

ikimokyklinio mažiaus vaikus auginančios šeimos galės naudotis žymiomis

mokesčio už vaikų priežiūrą lengvatomis.

Žymūs pokyčiai įvyko ir švietimo srityje. Dešimtajame dešimtmetyje

aukštesniojo išsilavinimo įstaigų vietų padvigubėjo, o aukštesniojo

išsilavinimo sistema vis dar plečiasi. Ilgalaikis tikslas, kad pusė visų

pradedančiųjų aukštesnįjį mokslą būtų ne vyresni nei 25-ių metų.

Kita svarbi programa yra penkių metų Suaugusiųjų švietimo iniciatyva,

pradėta 1997 m. mokyklinį rudens trimestrą. Ši programa pagrinde skirta

bedarbiams, neturintiems paskutiniųjų trijų metų vidurinės mokyklos

išsilavinimo. Dabartiniu metu šioje programoje dalyvauja 100 tūkst.

besimokančiųjų. 2000-ųjų pavasarį priimtas sprendimas šią programą pratęsti

iki 2002-ųjų pabaigos.

Pramonė

Iki aštuntojo dešimtmečio vidurio Švedijos ekonomika augo ypač greitai;

ją lenkė tik Japonija. Šį augimą didele dalimi lėmė Švedijos pramonės

įmonių vystymasis. Švedijos kompanijos labai anksti įvertino dalyvavimo

užsienio rinkoje svarbą. Tai suteikė galimybę padidinti rinkos dalį, o

kaštai ir rizika galėjo būti paskirstyti didesniam pardavimų skaičiui.

Šiandien Švedijos ekonomika labai priklauso nuo riboto labai didelių

tarptautinių kompanijų skaičiaus. Pramoninės produkcijos koncentracija

nedidelėje pagrindinių kompanijų grupėje yra svarbus veiksnys nagrinėjant

gana aukštą išlaidų tyrimui ir plėtrai lygį Švedijoje. Tarptautinės

Švedijos kompanijos yra tarp daugiausia pasaulyje lėšų skiriančių TP, o

dauguma šio darbo padaroma Švedijoje.

Nuo 1989 iiki 1994 m. užimtumas gamybos sferoje Švedijoje sumažėjo 250

tūkst. Kitaip tariant išnyko kas ketvirta darbo vieta pramonėje. Pasibaigus

restruktūrizacijai po ekonominės krizės gamyba ėmė augti sparčiu tempu. Nuo

1993 iki 2000 m. pramonės produkcija išaugo maždaug 60%, o tai sudarė 7%

augimą kasmet. Dešimtajame dešimtmetyje Švedijos pramonė augo žymiai

greičiau nei EBPO vidurkis. Pagrindinė priežastis – Švedijos

telekomunikacijų ir farmacijos pramonės plėtra.

Komunikacijos

Švedija pirmauja pasaulyje informacinių technologijų srityje. Ji gerai

išvysčiusi kompiuterių techninę įrangą, jų programas ir teikiamas

paslaugas. Švedai daugiausia naudojasi fiksuotu ir mobiliuoju ryšiu

pasaulyje, o Internetu naudojasi net 59% visų gyventojų ir ji užima pirmąją

vietą.

[pic]

11 pav. Nuolatiniai interneto vartotojai (% nuo bendro gyventojų

skaičiaus))

Kaip matome iš lentelės Skandinavijos šalys daugiausia naudojasi

internetu. 2000 metų duomenimis net 74 % Švedijos kompanijų ir 45 % namų

ūkių turėjo priėjimą prie interneto. Taip pat 2000 metų 100 gyventojų teko

68 fiksuoto ryšio linijos. Švedija taip pat yra pasaulio lyderių radio

telefonu srityje ir interneto technologijų. 1993 metais Švedijos

telekomunikacijos rinka buvo viena pirmųjų pasaulyje, kurioje buvo

panaikintas valstybės reguliavimas ir telekomunikacijos prie BVP prisidėjo

net 6 %. Švedijos vyriausybė palaiko elektorininę komerciją, kuri

labiausiai vartojama verslo sektoriuje.

Statybos sektorius

Bene labiausiai dešimtojo dešimtmečio pradžios ekonominės krizės metu

nukentėjo statybos pramonė. Nuo 1990 iki 1994 m. statybos sektoriuje

dirbančiųjų skaičius sumažėjo maždaug ketvirtadaliu, t. y. buvo prarasta

apie šimtas tūkstančių darbo vietų. Statybos nuosmukis turėtų būti

analizuojamas didelio augimo, vykusio baigiantis devintajam dešimtmečiui,

šviesoje. Sparčiai auganti komercinių patalpų bei gyvenamųjų namų paklausa

prisidėjo prie milžiniško kainų ir nuomos augimo. Tikintis, kad paklausa ir

toliau didės, išsiplėtė statybos sektorius. Ekonomikai smunkant bei

sumažėjus paklausai atsirado didelis nekilnojamojo turto pasiūlos

perteklius, ko pasėkoje stipriai atpigo nuoma bei nekilnojamasis turtas.

Patalpų mažmeninei prekybai bei ofisams rinkai didelę įtaką turi dabar

Švedijos ekonomikoje vykstantys pokyčiai. Kai kur vis dar išlieka žymus

disbalansas tarp pasiūlos ir paklausos. Nepaisant sumažėjusių palūkanų

normų bei naujų statybų kai kurias patalpas vis dar sunku išnuomoti. 1998

m. prasidėjo statybos pramonės atsigavimas. Žemesnės palūkanų normos,

kylančios nekilnojamojo turto kainos bei auganti paklausa vietinėje rinkoje

įtakojo dabartinį statybų augimą. Tačiau šis augimas nėra tolygiai

pasiskirstęs. Labiausiai atsigavo trys didieji didmiesčių regionai

(Stokholmo, Geteborgo, Malmo) bei kai kurie kiti miestai, turintys

aukštesniojo išsilavinimo institucijas. Šiems regionams būdinga palankesnė

darbo rinka, gyventojų aktyvumas bei optimistiškesnės demografinės

tendencijos nei visoje šalyje. Vis dėlto, bendrai paėmus, gyvenamųjų namų

statyba išlieka istoriškai žemiausiame lygyje. Preliminariais

paskaičiavimais 2000 m. Švedijoje pradėta statyti 17 000 namų kai prieš

dešimt metų jų buvo pradėta keturis kartus daugiau. Vis dėlto tikimasi, jog

ateityje gyvenamųjų namų statyba sparčiai augs.

Privatus paslaugų sektorius

Privatus paslaugų sektorius sparčiai augo devintajame dešimtmetyje, o

jo svarba stiprėjo dešimtajame dešimtmetyje. Nuo 1980 iki 2000

m. paslaugų

sferos dirbančiųjų skaičius išaugo nuo 48% iki 60% visų dirbančiųjų verslo

sektoriuje, o tuo tarpu gamybos sferoje sumažėjo nuo 33% iki 27%. Vienas

šią tendenciją sąlygojusių veiksnių buvo vidaus tarnybos operacijų

papildomų pajamų padidėjimas gamybos sektoriuje. Šiuo laikotarpiu

labiausiai išaugo finansinės bei verslo verslui paslaugos. Per pastaruosius

metus IT konsultacinės kompanijos augo greičiausiai iš visų paslaugų

įmonių. Privačios švietimo, sveikatos apsaugos bei socialinių paslaugų

organizacijos taip pat sparčiai plėtėsi, nors bendra jų veiklos svarba

išlieka nežymi.

Švedija yra tarp tų ES šalių, kurios įgyvendino toliausiai siekiančias

viešųjų paslaugų sferos reformas. Valstybinis reguliavimas panaikintas

pašto paslaugų, telekomunikacijų, vietinės civilinės aviacijos,

geležinkelių bei elektros rinkose. Valstybinio reguliavimo panaikinimo

tikslas – siekti žemesnių kainų bei geresnės kokybės vartotojams.

Pertvarkymų pasėkoje išaugo šias paslaugas teikiančiųjų skaičius.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje valstybinio reguliavimo panaikinimas

kredito rinkoje paskatino staigią finansinių paslaugų plėtrą. Didžiulis

paskolų praradimas, atsiradęs dėl nekilojamojo turto rinkos žlugimo, turėjo

įtakos finansinių paslaugų, o ypač bankininkystės, restruktūrizavimui ir

modernizavimui.

Nuo 1995 iki 2000 m. privataus sektoriaus teikiamų paslaugų skaičius

išaugo 4,0% kasmet. Šis staigus augimas yra Švedijos ekonomikoje

pagrindinis veiksnys kuriant naujas ddarbo vietas bei mažinant bedarbystę.

Per 2000 m. privataus sektoriaus paslaugų skaičius bei užimtumas išaugo

atitinkamai 4,6% ir 3,0%. Didmeninė ir mažmeninė prekyba bei verslo verslui

paslaugos taip pat patyrė aukštą augimo lygį. Taip pat ir kitokia ekonominė

plėtra sustiprino bendrą augimo tendenciją visose privataus sektoriaus

srityse.

Viešosios paslaugos

1950 – 1980 m valstybinis sektorius sparčiai augo. Iš biudžeto perkamų

prekių ir paslaugų suvartojimas išaugo nuo 12,5% iki 30% BVP. Tuo tarpu

dirbančiųjų valstybiniame sektoriuje skaičius išaugo beveik vienu milijonu.

Devintajame dešimtmetyje valstybinis sektorius augo lėčiau, o jo

suvartojimas kaip BVP dalis sumažėjo iki 26,4%. Tačiau dirbančiųjų

valstybiniame sektoriuje pagausėjo daugiau nei šimtu tūkstančių.

Didelę viešųjų paslaugų dalį Švedijoje teikia 289 savivaldybių ir 20

apskričių tarybų. Savivaldybės atsako už mokyklas, vaikų priežiūrą bei

rūpestį seneliais. Apskričių tarybos pagrinde rūpinasi sveikatos apsauga

bei viešuoju transportu regioniniame lygyje. Dabar valstybiniame sektoriuje

įdarbinta daugiau nei milijonas žmonių, o tai sudaro vieną ketvirtadalį

visų dirbančiųjų.

Dešimtojo dešimtmečio pabaigos ekonominė krizė bei po jos sekusios

pastangos atstatyti tvarką šalies finansuose apribojo vietinės valdžios

paslaugų teikimo sferą. Buvo įgyvendintos ilgalaikės taupymo bei efektyvumo

kėlimo priemonės. Nuo 1990 iki 1997 m. darbo vietų skaičius savivaldybių

bei apskričių tarybų lygyje sumažėjo dešimtadaliu. 1997 m. parlamentas

nusprendė padidinti centrinės valdžios dotacijas vietinei valdžiai. 1998 m.

pavasarį buvo patvirtintos papildomos dotacijos. Taigi nuo 1996 iki 2000 m.

centrinės valdžios dotacijos išaugo 20 milijardų Švedijos kronų. Šis

padidėjimas prilygo beveik 4,5% padidėjimui vietinės valdžios pajamose.

Didesnės dotacijos skiriamos užkirsti kelią tolimesniam darbo vietų

mažinimui bei padengti išlaidoms tokiose vietinės valdžios institucijų

srityse kaip mokyklos, sveikatos apsauga bei socialinės paslaugos. 2001 m.

vyriausybė padidins dotacijas vietinės valdžios institucijoms dar 4,5

milijardo Švedijos kronų.

Taip buvo įmanoma sustabdyti tolimesnį veiklos mažėjimą vietinės

valdžios sektoriuje. Tendencija mažinti darbuotojų skaičių baigėsi. Nuo

1997 iki 2000 m. darbuotojų skaičius vietinės valdžios sektoriuje išaugo

maždaug 2%.

Švedijos mokyklos pasižymi gerais rezultatais tarptautinėje plotmėje.

Vis dėlto vienas iš dešimties mokinių, baigusių privalomą devynių metų

programą, nėra pasirengęs mokytis paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse.

Dėl šios priežasties vyriausybė pasiūlė papildomą finansavimą mokykloms

keliems ateinantiems metams. Per 2001 m. jos gaus papildomai 0,5 milijardo

Švedijos kronų. Vėliau papildomas finansavimas didės vienu milijardu

Švedijos kronų kasmet, kol pasieks penkių milijardų lygį. Naujojo

finansavimo tikslas sukurti geresnes sąlygas mokinių mokymuisi didinant

darbuotojų skaičių.

Socialinė rūpyba

Palyginus su kitomis šalimis Švedijai būdingas tolygus pajamų ir turto

pasiskirstymas. Tam iš dalies įtakos turi gana reikšmingas valstybinio

sektoriaus vaidmuo. Valstybinėse įstaigose dirba beveik trečdalis visų

dirbančiųjų. Iš biudžeto apmokamas vartojimas bei investicijos apima 28%

BVP. O valstybinis sektorius išdalina dar 27% BVP įvairių mokėjimų

pavidalu.

Žymią centrinės valdžios institucijų išlaidų dalį sudaro mokėjimai

šeimoms, pavyzdžiui, pensijos, išmokos vaikams bei parama būstui.

Naudojantis socialinio draudimo sektoriumi valstybė išmoka nuo pajamų

priklausančias papildomas pensijas bei išmokėjimus ligos metu, tėvystės ir

motinystės atostogų metu bei bedarbystės atveju. Savivaldybės moka

socialines pašalpas asmenims, kurių pajamos žemiau skurdo lygio.

Švedijos socialinio draudimo sistema apibūdinama kaip universali,

privaloma bei skirta palaikyti pragyvenimo lygį. Ji finansuojama pagrinde

iš mokesčių bei įmokų, kurias darbdaviai mmoka priklausomai nuo darbuotojų

skaičiaus.

Daugybė iš mokesčių finansuojamų paslaugų Švedijoje be pajamų

perskirstymas privedė prie didelių mokesčių. Valstybės gebėjimas išlaikyti

aukštų mokesčių sistemą tarptautinėje plotmėje priklauso ne vien nuo

valstybinio sektoriaus teikiamų paslaugų kokybės, bet ir nuo įvairių

mokesčių lankstumo. Švedijai įsiliejant į tarptautinę bendruomenę darosi

vis sunkiau surinkti mokesčius, nes pastebima tendencija perskirstyti

mokesčius tose srityse kurios Švedijoje apmokestinamos labiau nei kitur.

Kita problema tai, kad mokesčiai veda prie ekonomikos smukimo.

Užmokestis už darbą yra ribojamas ne vien esamais mokesčiais bet ir

įvairiais su pajamomis susijusiais mokėjimais ar pašalpomis. Vyriausybės

tikslas padidinti gaunamą užmokestį už darbą. Maksimalios ribos mokėjimams

už vaikų priežiūrą įvedimas (2002 m.) yra viena iš priemonių pasiekti šio

tikslo.

Vyriausybė taip pat siekia mažinti mokesčius ateityje. Pirmame mokesčių

sistemos reformos etape 2000 m. buvo įvestas mokesčio kreditas, kurio

tikslas kompensuoti dirbantiesiems pusę jų pensijų sistemai mokamo įnašo.

2001 m. rudenį biudžeto įstatymo projekte vyriausybė ketina įvertinti

galimybes toliau plėsti šį kompensavimą.

Ekonomikos politika

Po devintojo dešimtmečio ekonominės krizės tapo būtina imtis priemonių

kovai su didėjančiu valstybės biudžeto deficitu. Krizė taip pat padėjo

įvertinti poreikį ekonominės politikos struktūrinėms reformoms bei

pokyčiams.

Dešimtajame dešimtmetyje ekonomikos politika pasikeitė daugeliu

aspektų. Buvo įgyvendinta visa eilė struktūrinių reformų. Tuo pat metu buvo

suformuluoti aiškūs fiskalinės ir monetarinės politikos tikslai. Švedija

atsisakė fiksuoto valiutų keitimo kurso politikos bei įvedė kintamą valiutų

keitimo kursą.

Struktūrinės rreformos

Analizuojant įgyvendintas struktūrines reformas svarbu atsižvelgti į

gan žemą produkcijos augimą bei aukštą infliacijos lygį būdingą devintajam

dešimtmečiui. 1990 – 1991 m. įgyvendinta mokesčių reforma pirmiausia siekia

skatinti darbą bei santaupas. Jos metu sumažinti uždirbtų pajamų ribiniai

mokesčiai bei įvesta vieningesnė kapitalo apmokestinimo sistema.

1993 m. Švedijoje priimtas naujas griežtesnis konkurencijos įstatymas,

aiškiai draudžiantis įvairių įmonių antikonkurencinius susitarimus bei

piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi rinkoje. Dešimtajame dešimtmetyje

panaikintas valstybinis reguliavimas daugelyje prekių bei paslaugų rinkų,

įskaitant transportą, telekomunikacijas bei elektrą. Keletu atvejų tai

reiškia ankstesnį valstybinio monopolio panaikinimą. Darbo įstatymai taip

pat buvo pakeisti lankstesniais. Vienas iš pokyčių buvo tai, kad

kompanijoms tapo lengviau samdyti laikinus darbuotojus.

1995 m. Švedija tapo Europos sąjungos nare.

Per pastaruosius metus šalyje imtasi priemonių pakelti valstybinio

sektoriaus efektyvumą, pavyzdžiui, skatinant konkurenciją. Valstybinės

dotacijos vietinės valdžios institucijoms buvo restruktūrizuotos, siekiant

supaprastinti išteklių panaudojimą. Priimtas naujas valstybinio aprūpinimo

įstatymas.

Valstybinio socialinio draudimo sistema reformuota norint paskatinti

žmones dirbti. Įvesti socialinio išmokų laukimo laikotarpiai, o

kompensacijų lygis sumažintas. Švedijoje įvykdyta pensijų reforma, kuri

parodo aiškesnę sąsają tarp įmokų į sistemą bei ateityje gaunamo pensijos

dydžio.

Fiskalinė politika

1993 m. Švedijos valstybės finansų deficitas siekė maždaug 12% BVP. Dėl

to stipriai išaugo nacionalinė skola, o finansinė rinkos reakcija –

stipriai padidėjo palūkanų normos. Stipriai sumažėjo pasitikėjimas Švedijos

krona. 1992 m. rudenį situacija paaštrėjo, ir tuometinė Švedijos

nesocialistinė koalicinė vyriausybė apjungė pajėgas su didžiausia

opozicijos

partija – socialdemokratais, kad sukurtų reformą, nukreiptą

pagerinti padėtį valstybės finansuose.

Socialdemokratų vyriausybė, pradėjusi darbą 1994 m. spalį, pristatė

keturių metų konkrečių priemonių programą skirtą sustiprinti valstybės

finansus. Ši griežtos ekonomijos programa, pradėta 1995 m., derino išlaidų

mažinimą bei mokesčių pakėlimą, apimantį 118 milijardų Švedijos kronų, kas

prilygo 7,5% metinio BVP. Programos tikslas – 1998 m. subalansuoti Švedijos

valstybės finansus.

Griežtos ekonomijos programos rezultate žymiai pagerėjo biudžeto

rodikliai. Tiek 1998, tiek 1999 m. Švedijos valstybinio sektoriaus finansai

rodė 2% BVP perteklių. 2000 m. perteklius prilyginamas 4,1%. Tuo pačiu

žymiai ssumažėjo valstybinio sektoriaus bendroji skola.

Tikslas subalansuoti valstybės finansus buvo svarbus socialdemokratų

vyriausybės uždavinys, kuri taip pat ėmėsi priemonių sustiprinti valstybės

finansus į ateitį. 1996 m. ji pristatė naują biudžeto sudarymo būdą,

naudojantį „išlaidų limito“ modelį, pagal kurį valstybės biudžetas buvo

dalinamas į 27 išlaidų sritis. Pagal šį modelį parlamentas nustato limitą

tiek bendroms išlaidoms, tiek kiekvienai išlaidų sričiai. Ribojamas

nekontroliuojamų išlaidų augimas, nes bet kokios naujos išlaidos turi būti

padengiamos sumažinus kitas išlaidas toje pačioje srityje.

Siekiant įgyti tolimesnę vystymo kontrolę užsibrėžti du biudžeto

tikslai. Vienas iš ššių tikslų susijęs su bendromis valstybinio sektoriaus

išlaidomis (išlaidų lubomis). Šios lubos išreiškiamos nominaliais terminais

bei nustatomos trims metams į ateitį. Kitas tikslas apima santykį tarp

valstybinio sektoriaus pajamų ir išlaidų (taupymo tikslai). Ekonominio

ciklo metu tikimasi, kad valstybinio sektoriaus finansai parodys 2% nuo BVP

perteklių. Remiantis šiuo tikslu nustatomi konkretūs uždaviniai

kiekvieniems metams. 2001 m. siekiama 2,5%.

Vyriausybė taip pat patvirtino du darbo rinkos tikslus: iki 2000 m.

sumažinti registruotą bedarbystę iki 4%, bei iki 2004 m. padidinti 20 – 64

metų amžiaus žmonių dalyvavimą darbo rinkoje iki 80%.

Monetarinė bei užsienio valiutų politika

120 metų, išskyrus trumpus tarpukario laikotarpius, Švedijos valiuta

daugiau ar mažiau buvo susieta su fiksuotu užsienio valiutų kursu. Tačiau

1992 m. lapkričio 19 d. centrinis bankas (Sveriges Riksbank) buvo

priverstas atsisakyti ryšio su ekiu bei leisti kronos vertei laisvai

svyruoti.

Dėl pokyčių užsienio valiutos kursuose pasikeitė ir monetarinė

politika. Šiandien pagrindinis monetarinės politikos uždavinys – kainų

stabilumas. Riksbank laikosi nepriklausomos monetarinės politikos. Jis

kainų stabilumą apibrėžė kaip kainų kilimo ribojimą pagal taip vadinamą

UND1X vartotojo kainų indeksą iki 2% kasmet, leidžiant 1% ssvyravimą aukštyn

ar žemyn. Tai žymiai mažiau negu vidutinis infliacijos lygis, siekiantis

beveik 8% devintajame dešimtmetyje.

Švedijai priėmus kintamą valiutų keitimo kursą 1992 m. rudenį, kronos

vertė iš karto sumažėjo 20%. Taip pat krito rinkos palūkanų lygis. Iš

pradžių ši tendencija sutapo su palūkanų normos mažėjimu visoje Europoje.

Tačiau po to pajamos iš švediškų obligacijų sumažėjo daug labiau palyginus

su kitomis šalimis. 2001 m. pradžioje pajamos iš Švedijos iždo dešimties

metų obligacijų beveik prilygo atitinkamoms pajamoms iš obligacijų ES

Ekonominėje ir valiutų sąjungoje (EVS), palyginus su daugiau nei 4%

skirtumu prieš šešerius metus.

Valstybės finansų tvarkos atstatymas bei monetarinės politikos dėmesys

kainų stabilumui yra svarbūs veiksniai palūkanų normų smukimui. Per

pastaruosius ketverius metus infliacija nesiekė 2%. Nepaisant stiprios

Švedijos ekonomikos paklausos infliacija išlieka žema. 2001 m. numatytas

kilimas UND1X vartotojo kainų indekse yra 1,5%.

Bendra Europos sąjungos valiuta euras jau egzistuoja daugiau nei metus.

Švedija apsisprendė iš pradžių neprisijungti prie valiutų sąjungos.

Socialdemokratų vyriausybės požiūriu Švedija turėtų pasilikti galimybę

vėliau įstoti į valiutų sąjungą, o šis sprendimas turėtų būti paremtas

plačiu visuomenės pritarimu bei dėl jo balsuoti turėtų Švedijos žmonės

referendume. Švedijos vyriausybės nuomone Švedijai dar per anksti dalyvauti

naujame Valiutų kurso mechanizme (VKM2).

Svarbi prielaida tolimesniam žemos infliacijos palaikymui bei Švedijos

dalyvavimui ES valiutų sąjungoje yra tai, kad nominalus darbo užmokestis

bei algos didėjimas išlieka vidutinis. Per pastarąjį dešimtmetį užmokesčio

kilimas buvo žemesnis nei anksčiau. Tačiau šis lėtesnis darbo užmokesčio

augimas vyko darbo rinkoje, kuriai būdingas aukštas bedarbystės lygis. Algų

lygio nustatymas Švedijoje turės laikyti egzaminą 2001 m. derybose. Pirmą

kartą nuo devintojo dešimtmečio krizės naujas darbo užmokestis ir algos bus

nustatytos didžiajai Švedijos darbo rinkos daliai atsižvelgiant į žemą

bedarbystę ir augančią darbo jėgos paklausą.

Švedijos užsienio prekyba

Šiandien gerbūvis bei turtas priklauso nuo tarptautinių prekių mainų

bei specializacijos. Plėsdamosi pasaulinėje rinkoje Švedijos kompanijos

išaugo tose srityse, kur turėjo didžiausią konkurencinį pranašumą, o

Švedijos gyventojams tuo pat metu bbuvo suteikta galimybė naudotis pasauline

prekių ir paslaugų pasiūla. Švedija gerai integruota į tarptautinę

ekonomiką. Jos eksportuojamų prekių bei paslaugų kiekis prilygsta maždaug

45% BVP, o eksporto bei jį vykdančių įmonių sferoje dirba virš pusės

milijono švedų.

Eksportas: nuo žaliavų iki informacijos

Nuo 1870 m., kuomet pamažu prasidėjo Švedijos eksporto pramonė, iki

1950 m. didžiąją eksporto dalį sudarė svarbiausių pramonės šakų – medienos

masės ir dirbinių, rūdos, plieno bei popieriaus – produkcija. Tačiau pamažu

svarbų vaidmenį eksporto sektoriuje įgijo inžinerijos pramonė, o nuo 1960

m. ji perėmė dominuojančią padėtį iš medienos žaliava pagrįstos pramonės.

Švedijos išradimus taikančios įmonės sėkmingai ėmė veikti tokiose iš esmės

nesulyginamose srityse kaip telefonija, energijos gamyba, kalnakasybos bei

civilinės inžinerijos įrenginiai, guoliai, žėmės ūkio mašinos, tekstilė,

maisto pramonė bei kt. Tuo metu svarbias pozicijas eksporto srityje užėmė

ir tokios pramonės šakos kaip laivų statyba ir ofisų įrangos gamyba, tačiau

pastaruoju metu jų vaidmuo sumažėjo.

Ypač sėkmingas Švedijos pramonei buvo 1960-75 m. laikotarpis. Sparčiai

augo nauja pramonės šaka – automobilių pramonė, o Volvo tapo lydere tarp

Švedijos eksporto kompanijų. Inžinerijos pramonė sudarė beveik pusę visos

eksportuojamos produkcijos. Taip pat vis daugiau vartojimo prekių

eksportavo tokios gamybos šakos kaip baldų ar drabužių pramonė.

Tačiau atsisakius fiksuoto užsienio valiutų keitimo kurso ir nuvertėjus

kronai, Švedijos eksportas nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio iki 1992

išgyveno stagnacijos laikotarpį. Vėlesnis eksporto rinkos atsigavimas gali

būti palygintas su sėkmingu laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo.

Devintajame dešimtmetyje Švedijos politikai karštai aptarinėjo

konkurencingumo bei eksporto rinkos dalies praradimą. Tai įvyko todėl, kad

Švedija ilgą laiką priklausė nuo pagrindinių pramonės šakų ir tik nežymiai

eksportavo mokslo išradimų pagrindu sukurtą produkciją. Tačiau dešimtajame

dešimtmetyje prekių ir paslaugų eksportas išaugo nuo 30% iki 45% BVP. Šį

augimą galima tik iš dalies paaiškinti tuo laikotarpiu egzistavusia

palankia kaštų situacija. Didžiąja dalimi sėkmę lėmė greitas Švedijos

pramonės perėjimas prie daugiau į mokslo atradimus orientuotos gamybos.

Stabiliai didėjo telekomunikacijų, farmacijos bei IT produkcijos svarba

eksporto srityje.

Švedų eksporto kompanijos

Dabar Švedijoje suskaičiuojama apie 50,000 eksporto kompanijų. Tačiau

didžiąją eksporto dalį sudaro keleto didelių įmonių eksportuojama

produkcija. Beveik du tretčdalius Švedijos eksporto sudaro penkiasdešimties

įmonių produkcija. Beveik 95% eksporto sudaro mažiau nei tūkstančio įmonių

gaminiai. Šie skaičiai rodo, kad iš Švedijos eksportuojama dideliais

kiekiais. Tuo pat metu, didžiosios eksporto kompanijos daugumą savo gamybos

padalinių yra įkūrusios užsienyje. Tai įvyko ne vien perkėlus veiklą iš

Švedijos. Dažnai kompanijos plėtėsi perimdamos jau veikiančias įmones

kitose šalyse. Iš viso suskaičiojama, kad Švedijos kompanijos turi apie

600,000 darbuotojų užsienyje. Du tretčdalius šių darbuotojų sudaro kitų

Vakarų Europos šalių gyventojai. [14]

Didėjantis Švedijos kompanijų vaidmuo tarptautinėje rinkoje reiškia,

kad didėja neatitikimas tarp Švedijos ekonomikos vystymosi ir užsienio

prekybos iš vienos pusės bei Švedijos kompanijų pelno iš kitos pusės.

Tyrimai rodo, jog kuomet

aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Švedija

prarado dalį eksporto rinkos, švedų tarptautinės kompanijos padidino savo

rinkos dalį. Kitas ėjimo į tarptautinę rinką aspektas – vis didėjančią

tarptautinės prekybos dalį užima vidaus kompanijos. Net tuomet, kai švedų

kompanijos savo veiklą plėtė kitose šalyse, Švedija sulaukė vis didesnių

investicijų iš užsienio, siekiančių pasinaudoti švedų inžinerine patirtimi.

Švedijai tapus ES nare, šios investicijos dar sparčiau išaugo.

Eksporto pasiskirstymas

Kaip jau anksčiau minėta, dešimtajame dešimtmetyje staigų eksporto

augimą sąlygojo perėjimas prie mokslo žiniomis pagrįstų produktų.

Tradiciškai maisto prekių eksportas buvo nežymus, tačiau pastaraisias

metais sparčiai išaugo. Tam iš vienos pusės įtakos turėjo Švedijos

įstojimas į ES, nes suaktyvėjo eksportas į ES šalis, o iš kitos pusės tai

įvyko dėl vieno produkto – Švediškos degtinės – populiarumo.

Ilgą laiką Švedijos eksporto pagrindą sudarė žaliavos bei kuras, tačiau

dabar šių produktų eksportas nesiekia 8%. Medienos produkcija, popieriaus

masė, valyti naftos produktai bei geležies rūda sudaro didžiausią šių

produktų dalį.

Ateities tendencijos

Švedija ir toliau stengsis pirmauti, išlaikyti aukštą ekonomikos lygį,

aukštos gyvenimo standartus, pilno užimtumo ekonomiką, mat nedarbo lygis

šalyje yra 66 %. Manoma, kad eksportas ir toliau augs.

 

INFLIACIJA

Infliacija Švedijoje 1831-2003

Kasmetinis, procentinis vartotojo kainų pokytis(Švedijos statistikos

departamentas).

Grafikas (viršuje) bei lentelė (apačioje) rodo infliaciją Švedijoje nuo

1831m. iki 2003m., išreikštą kasmetiniu vartotojo kainų pokyčiu.

Infliacijos skaičiai yra išskaityti iš Myrdal-Bouvin vvartotojų kainos

indekso (1830m.-1914m.), „cost-of-living“ indekso, neskaitant tiesioginių

mokesčių ir socialinės naudos (1914m. liepa – 1954m. birželis) bei iš

vartotojo kainos indekso ( nuo 1954m.).

|Infliacija ir kainų lygis Švedijoje 1830 – 2003 |

|  |  |  |  |Informacija iki ir |

| | | | |įskaitant 2003 |

|Metai |Infliacija |Kainų |  |  |  |  |

| | |lygis | | | | |

|1830 | |63 | | | | |

|1831 |4.1 |65 | | | | |

|1832 |-0.3 |65 | | | | |

|1833 |-1.8 |64 | | | | |

|1834 |1.4 |65 | | | | |

|1835 |1.5 |66 | | | | |

|1836 |-0.9 |65 | | | | |

|1837 |2.8 |67 | | | | |

|1838 |5.4 |71 | | | | |

|1839 |-1.6 |70 | | | | |

|1840 |-2.0 |68 | | | | |

|1841 |1.5 |69 | | | | |

|1842 |1.3 |70 | | | | |

|1843 |-4.7 |67 | | | | |

|1844 |-6.7 |62 | | | | |

|1845 |4.3 |65 | | | | |

|1846 |4.6 |68 | | | | |

|1847 |2.1 |69 | | | | |

|1848 |-2.7 |68 | | | | |

|1849 |-1.2 |67 | | | | |

|1850 |-0.3 |67 | | | | |

|1851 |2.0 |68 | | | | |

|1852 |3.2 |70 | | | | |

|1853 |3.1 |72 | | | | |

|1854 |6.9 |77 | | | | |

|1855 |7.3 |83 | | | | |

|1856 |10.3 |91 | | | | |

|1857 |0.2 |92 | | | | |

|1858 |-10.5 |82 | | | | |

|1859 |-5.9 |77 | | | | |

|1860 |4.5 |81 | | | | |

|1861 |4.1 |84 | | | | |

|1862 |2.7 |86 | | | | |

|1863 |-5.0 |82 | | | | |

|1864 |-4.3 |78 | | | | |

|1865 |-0.1 |78 | | | | |

|1866 |3.2 |81 | | | | |

|1867 |6.3 |86 | | | | |

|1868 |3.4 |89 | | | | |

|1869 |-5.7 |84 | | | | |

|1870 |-4.2 |80 | | | | |

|1871 |2.6 |82 | | | | |

|1872 |4.0 |86 | | | | |

|1873 |7.9 |92 | | | | |

|1874 |3.6 |96 | | | | |

|1875 |-0.6 |95 | | | | |

|1876 |0.3 |95 | | | | |

|1877 |-0.5 |95 | | | | |

|1878 |-6.5 |89 | | | | |

|1879 |-6.2 |83 | | | | |

|1880 |5.2 |88 | | | | |

|1881 |2.5 |90 | | | | |

|1882 |-2.7 |87 | | | | |

|1883 |-0.6 |87 | | | | |

|1884 |-3.7 |84 | | | | |

|1885 |-4.7 |80 | | | | |

|1886 |-4.9 |76 | | | | |

|1887 |-3.6 |73 | | | | |

|1888 |3.6 |76 | | | | |

|1889 |4.5 |79 | | | | |

|1890 |2.1 |81 | | | | |

|1891 |3.1 |83 | | | | |

|1892 |-1.8 |82 | | | | |

|1893 |-4.0 |79 | | | | |

|1894 |-5.1 |75 | | | | |

|1895 |1.9 |76 | | | | |

|1896 |-0.8 |75 | | | | |

|1897 |3.2 |78 | | | | |

|1898 |4.8 |81 | | | | |

|1899 |4.4 |85 | | | | |

|1900 |1.2 |86 | | | | |

|1901 |-2.4 |84 | | | | |

|1902 |0.8 |85 | | | | |

|1903 |1.7 |86 | | | | |

|1904 |-1.2 |85 | | | | |

|1905 |2.1 |87 | | | | |

|1906 |2.1 |89 | | | | |

|1907 |5.2 |93 | | | | |

|1908 |1.5 |95 | | | | |

|1909 |-1.0 |94 | | | | |

|1910 |0.0 |94 | | | | |

|1911 |3.0 |97 | | | | |

|1912 |2.1 |99 | | | | |

|1913 |0.3 |99 | | | | |

|1914 |1.3 |100 | | | | |

|1915 |14.9 |115 | | | | |

|1916 |13.0 |130 | | | | |

|1917 |26.2 |164 | | | | |

|1918 |41.5 |241 | | | | |

|1919 |15.5 |266 | | | | |

|1920 |0.4 |271 | | | | |

|1921 |-14.1 |221 | | | | |

|1922 |-19.0 |184 | | | | |

|1923 |-7.0 |174 | | | | |

|1924 |0.0 |174 | | | | |

|1925 |1.7 |177 | | | | |

|1926 |-3.4 |171 | | | | |

|1927 |-1.2 |169 | | | | |

|1928 |0.6 |170 | | | | |

|1929 |-1.2 |168 | | | | |

|1930 |-3.0 |162 | | | | |

|1931 |-3.1 |157 | | | | |

|1932 |-1.9 |155 | | | | |

|1933 |-2.6 |151 | | | | |

|1934 |0.7 |152 | | | | |

|1935 |2.0 |155 | | | | |

|1936 |1.3

|157 | | | | |

|1937 |2.5 |162 | | | | |

|1938 |2.5 |165 | | | | |

|1939 |2.4 |170 | | | | |

|1940 |12.4 |193 | | | | |

|1941 |13.2 |219 | | | | |

|1942 |7.9 |234 | | | | |

|1943 |1.3 |235 | | | | |

|1944 |-0.4 |234 | | | | |

|1945 |-0.4 |233 | | | | |

|1946 |0.4 |234 | | | | |

|1947 |2.6 |241 | | | | |

|1948 |5.0 |255 | | | | |

|1949 |1.6 |256 | | | | |

|1950 |1.2 |260 | | | | |

|1951 |15.8 |304 | | | | |

|1952 |8.0 |326 | | | | |

|1953 |1.2 |328 | | | | |

|1954 |0.6 |331 | | | | |

|1955 |2.7 |339 | | | | |

|1956 |5.2 |356 | | | | |

|1957 |3.8 |372 | | | | |

|1958 |4.0 |388 | | | | |

|1959 |0.8 |391 | | | | |

|1960 |4.2 |407 | | | | |

|1961 |2.1 |416 | | | | |

|1962 |4.7 |436 | | | | |

|1963 |2.8 |449 | | | | |

|1964 |3.0 |463 | | | | |

|1965 |4.7 |487 | | | | |

|1966 |5.7 |519 | | | | |

|1967 |4.0 |540 | | | | |

|1968 |2.0 |551 | | | | |

|1969 |2.7 |566 | | | | |

|1970 |6.1 |605 | | | | |

|1971 |7.6 |650 | | | | |

|1972 |5.8 |689 | | | | |

|1973 |7.1 |735 | | | | |

|1974 |10.2 |808 | | | | |

|1975 |11.2 |887 | | | | |

|1976 |10.5 |979 | | | | |

|1977 |11.7 |1,090 | | | | |

|1978 |10.3 |1,200 | | | | |

|1979 |7.3 |1,286 | | | | |

|1980 |13.8 |1,461 | | | | |

|1981 |12.7 |1,638 | | | | |

|1982 |8.9 |1,778 | | | | |

|1983 |8.9 |1,937 | | | | |

|1984 |8.1 |2,092 | | | | |

|1985 |7.5 |2,246 | | | | |

|1986 |4.2 |2,341 | | | | |

|1987 |4.2 |2,440 | | | | |

|1988 |6.1 |2,582 | | | | |

|1989 |6.6 |2,748 | | | | |

|1990 |10.4 |3,036 | | | | |

|1991 |9.7 |3,319 | | | | |

|1992 |2.5 |3,395 | | | | |

|1993 |4.7 |3,553 | | | | |

|1994 |2.3 |3,631 | | | | |

|1995 |2.8 |3,723 | | | | |

|1996 |0.8 |3,740 | | | | |

|1997 |0.9 |3,760 | | | | |

|1998 |0.4 |3,754 | | | | |

|1999 |0.3 |3,772 | | | | |

|2000 |1.3 |3,809 | | | | |

|2001 |2.6 |3,902 | | | | |

|2002 |2.4 |3,986 | | | | |

|2003 |2.1 |4,063 | | | | |

Infliacija Švedijoje 2004m. Spalio ir Lapkričio mėnesiais

Švedijos banko „Riksbanken“ arba „Riksbank“ duomenimis lapkrityje,

CPI(vartotojų kainos indeksas) infliacija (matuojama kaip kasmetinis

pokytis vartotojo kainų indekse) siekė 0,5 procentus(spalyje – 0,8

procentus). The underlying inflation rate UND1X(vartotojo kainos indeksas

neskaitant šeimos ipotekos palūkanų išlaidų ir netiesioginių mokesčių bei

dotacijų pokyčių tiesioginių pasėkmių) buvo 0,9 procentai lapkrityje

(spalyje – 1,3 procentai).

Pritaikius elektros kainoms, kasmetinė CPI ir UND1X infliacija

lapkrityje buvo 0,1 procentas ir 0,8 procentas, atitinkamai 0,2 procentas

ir 0,9 procentas spalyje.

MOKSLAS IR TECHNOLOGIJOS

(RESEARCH AND DEVELOPMENT)

Švedijos mokslo ir technologijų sistema

Mokslas ir technologija Švedijoje atliko svarbų vaidmenį pastaruosius

dešimtmečius. Švedija yra viena iš tų šalių, kurios į mokslą ir

technologiją investuoja didžiausią procentą nuo Bendro Vidaus Produkto.

2001m. Švedijos išlaidos mokslui ir technologijai siekė 4,3% nuo BVP ir

pateko į 29 valstybių, priklausančių “Organization ffor Economic Cooperation

and Development“(OECD) lėšų skirtų mokslui ir technologijoms nuo BVP

požiūriu. 78 % mokslo ir technologijų lėšų buvo skirta biznio sektoriui,

19% aukštojo mokslo sektoriui ir 3% kitoms visuomeninio sektriaus

institucijoms ir privačiam pelno nesiekiančiam sektoriui. Švedijos

vyriausybė mokslui skyrė 23.7 billiono Švedijos kronų iš 2003 metų biudžeto

skirtų pinigų mokslui ir technologijoms.

Aukštas Švedijos mokslų standartas yra pripažintas tarptautinėje

erdveje. Nepriklausomi vertintojai beveik nuolatos aukštai įvertina

Švedijos mokslininkus ir rodo, kad Švedijos mokslinė pažanga, kaip Europos

Sąjungos bendrų programų dalis, yra aukštos mokslinės kokybės .

Mokslas ir technologija biznio sektoriuje

Švedijoje vyrauja gilus įsitikinimas, kad šalies investicijos į mokslą

ir technologiją skatina ekonominį augimą. Dėl savo didelių išlaidų mokslui,

Švedija yra viena iš kelių mažų šalių su aukštos technologijos produktų

eksportui pertekliumi. Pavyzdžiui telekomunikacijų įranga ir farmacijos

prekės yra tarp Švedijos ryškiausiai eksportuojamų prekių.

Švedijos biznio sektoriui iš BVP skirtos dalies mokslui ir

technologijai buvo skirta 3,32% arba 75 billionai Švedijos kronų 2001m.

Didžioji dalis mokslo ir technologijos vystymo buvo transportavimo įrangos,

telekomunikacinių ir farmacinių produktų srityse. Dabartiniai didžiausi

laimėjimai yra farmacijos pramonėje, kurioje Švedija turėjo didžiausią

pasisekimą. Pastaraisiais metais mokslo ir technologijos darbai

suintensyvejo ir paslaugų sektoriuje.

Sektoriuose, kurie išleidžia daugiausiai mokslui ir technologijai,

išlaidos konscentruotos keletoje stambių kompanijų. 20 didžiausių įmonių

skaičius paaiškina dideles išlaidas skirtas biznio sektoriui.

Dauguma išlaidų mokslui ir technologijoms biznio sektoriuje yra

skiriama bbūtent technologiniam vystymuisi,nes jam skiriama daugiausiai

pastangų ir išteklių ir tik mažiau nei 1/5 moksliniam tyrinejimui.

Moksliniai tyrimai yra atliekami pagrinde technologijose ir kažkuria dalimi

gamtos moksluose ir medicinoje.

Vyriausybė ir biznio sektorius bendradarbiauja per „Pramoninius

mokslinių tyrimų institutus“, kuriuos jie steigia drauge. Šie institutai

yra nepriklausomi nuo švietimo ministerijos, tačiau kartais dirba kartu su

universitetais ar kitomis aukštojo mokslo institucijomis. Kitos viešos-

privačios partnerystės aukštosiose moklso institucijose ar greta jų yra

technologiniai parkai arba verslo inkubatoriai, verslo centrai.

Švedijos tarptautinis mokslinis bendradarbiavimas

Tarptaurinis bendradarbiavimas yra ypač svarbus moksliniuose

tyrinėjimuose. Švedijos mokslo bendruomenė(The Swedish research community)

turi plačius tarptaurinius kontaktus. Labiausiai paplitusi tarptautinio

bendradarbiavimo forma mokslo srityje yra individualūs arba komandiniai

bendri projektai su kolegomis iš užsienio šalių. Daugelį metų Švedija

dalyvavo eilėje tarptautinių mokslinių organizacijų, ypač gamtos mokslų ir

inžinerijos srityse.Šis bendradarbiavimas užim vietą tokių mokslinių

korpusų projektuose kaip mokslinė Europos Kosmoso Tarnybos programa(ESA),

Europos Atominio Tyrinėjimo Organizacija(CERN) ir Europos Pietinė

Observatorija(ESO).

Plataus masto Švedijos dalyvavimas ES programose

Švedijos tradiciškai platus bendradarbiavimas su JAV, ypač medicinoje

ir gamtos moksluose, pastaruoju metu buvo papildytas pastoviai

besiplečiančios Europos kooperacijos. Švedijos dalyvavimas Europos

Sąjungoje nuo 1995 atidarė naujus rėmimo šaltinius Švedijos mokslininkams

ir galimybę bendradarbiavimui ES Korpuso Programose mokslui ir

technologijai(EU‘s Framework Programs for research and technological

development). Švedijos įsitraukimas bei dalyvavimas smarkiai padidėjo jai

dalyvaujant Kevirtoje Korpuso Programoje(FP4) 1994-1998m. ir buvo dvigubai

didesnis ne FP3.

Bendras Švedijos

dalyvavimas FP4 programoje buvo didžiausias

biotechnologijose ir biomedicinoje, socialinės ekonomikos tyrimų ir

standartų, matavimo ir testavimo srityse. Financiniais terminais tariant,

visas dėmesys nukreiptas informacinėm technologijom (IT), biotechnologijom,

agrokultūrai ir žuvininkystei. Per FP4, Švedijos aukštesniosios švietimo

institucijos gavo 400 milionų Švedijos kronų dotacijų iš bendros kasmetinės

900-1000mln Švedijos kronų dotacijų sumos. Kiti dotacijų gavėjai buvo

tyrimų institutai ir ypač įmonės.

Penkta ES Korpuso programa, arba FP5,1998-2000m., buvo pirmoji, kurioje

Švedija galėjo dalyvauti formavime. Švedija akcentavo būtinybę moksliniams

tyrimams tokiose sferose kaip aplinka ir energija, sausumos transportavimas

ir miškai, taipogi humanitarinius ir ssocialinius mokslus. Per Švedijos ES

prezidentavimą pirmoje 2001-ųjų metų pusėje, švedija pradėjo darbą

dabartinei Šeštajai Korpuso Programai dėl mokslo ir technologijos, FP6,

2002-2006m.

Vyriausybės mokslinių tyrimų politika

Švedijai reikia labiau suderintų mokslo tyrimų pastangų norint

stiprinti savo, kaip lyderės poziciją rinkoje. Švedijos moksliniai tyrimai

turi pagerėti teikiant pirmenybę bei rodant meistriškumą svarbiausiuose

tyrimų laukuose. Nauja mokslo rėmimo organizacija rengia koncentruotas

programas svarbiuose zonose, įskaitant vidinius bei sudėtinius mokslinius

tyrimus.

Nuo 2001m. vyriausybė investavo papildomų lėšų į šiuos prioritetinius

laukus:

• Biotechnologija ir biologijos mokslas

• Informacinės technologijos ir IT tyrimai

• Medžiagų technologija ir medžiagų tyrimai

• Aplinka ir pastovus technologijų vystymas

• Humanitariniai ir socialiniai mokslai

• Menas

• Sveikatos ir socialinių paslaugų tyrimai

PASKIRSTYMO KANALAI

Švedijos logistika yra labai aukšto lygio, su labai gera

infrostruktūra, gerai organizuotais didmenininkais iir mažmenininkais bei

aukščiausio tarptautinio lygio sandėliavimu. Našumas bei tobula

administracija yra šios šalies charakteristikos. Be to Švedijai atviri

vartai į Baltijos jūrą ir šiaurines Europos rinkas – rinką, turinčią

100mln. Potencialių klientų. Del šios priezasties daug investuojama į

mažmeninę ir didmeninę prekybą(lent.).

Realizuotos ir planuotos investicijos į mažmeninę ir didmeninę prekybą

2003, 2004, 2005m.

|Pramonės |2003 |2004 |2005 |

|šaka, | | | |

|investavimo | | | |

|rūšis | | | |

|Radijas |37% |

|Televizija |27% |

|Tekstinė televizija(naujienų |1% |

|tarnyba) | |

|Vakariniai laikraščiai |2% |

|Magnetinės garsajuostės |2% |

|Specialūs žurnalai |2% |

|Savaitiniai/mėnesiniai žurnalai |3% |

|Vaizdo juostos |3% |

|Internetas |5% |

|Rytiniai laikraščiai |6% |

|Knygos |6% |

|Kompaktinės plokštelės/kiti įrašai|6% |

|Šaltinis: „Nordicom – Sweden“ |

Švedijos žiniasklaida šiandien

TT(Tidningarnas Telegrambyra) yra pagrindinė Švedijos naujienų

agentūra. Dauguma Švedijos laikraščių bei radija ir televizija yra TT

naujienų aagentūros abonentai. TT teikia savo klientams Švedijoje

informaciją apie vietines ir užsienio naujienas, sporto įvykius, biržos

ataskaitas, ekonomines naujienas, straipsnius laidas ir t.t. Nemažai

vietinių dešniosios pakraipos laikraščių atidarė FLT(Forenade

Landsortstidningar) naujienų agentūrą.

Laikraščiai

Statistika rodo, kad švedai(siuo metu apie 8,9mln) yra viena iš

daugiausiai laikraščių skaitančius perkančių tautų pasaulyje. 1998m.

Švedijoje 92 taip vadinami dažno periodiškumo laikraščiai(4-7 numeriai per

savaitę), kurių tiražas kartu sudaro 3.8 milionų, kitaip tariant 430 kopijų

1000 gyventojų. Reto periodiškumo laikraščiai(1-3 numeriai per savaitę)č

kurių yra apie 70, yra dažniausiai vietiniai laikraščiai, atstovaujantys

tam tikram ppolitiniam arba ideologiniam požiūriui. Jie sudaro apie 10% viso

tiražo, toks pat yra jų suvartojimo procesas vienam gyventojui.

Pokario metu laikraščių skaičius labai sumažėjo, nuo 216-os 1945m. Iki

162-ų 1998m. To pasekoje vis daugiau savivaldybių telikdavo tik po vieną

laikraštį.

Tradiciškai laikraščiai buvo linkę simpatizuoti ir net aktyviai

propaguoti politinių partijų programas ir ideologijas. Tačiau toks

politinis laikraščių pasiskirstymas toli gražu neatspindi politinių

elektokrato simpatijų.

Jeigu socialdemokratųir komunistų partijoms ištisais dešimtmečiais

atitekdavo pusė visų rinkėjų balsų(socialdemokratams atitekdavo didžioji

dauguma),: joms simpatizuojančios spaudos dalis sudaro tik vieną penktąją

visų šalies leidinių tiražo. Taigi beveik 4 lųaikraščiai iš 5 remia

dešniųjų partija, o liberalios spaudos dalis Švedijoje yra daug didesnė

nei liberalų partijos rinkejų skaičius.

|Laikraščių koncentracija |

|Metai |Savivaldybės,kurio|Savivaldybės,ku-|

| |-se leidžiama 2 ir|riose leidžiama |

| |daugiau laikraščių|vianas |

| | |laikraštis |

|1945 |51 |42 |

|1950 |51 |42 |

|1955 |39 |53 |

|1960 |32 |56 |

|1965 |23 |59 |

|1970 |21 |65 |

|1975 |20 |64 |

|1980 |21 |62 |

|1985 |24 |60 |

|1990 |20 |63 |

|1995 |20 |58 |

|1998 |19 |63 |

|Pasatba: laikraščiai leidžiami 3-7 kartus per |

|savaitę |

Multimilioninės Parlamento subsidijos

Nuo septintojo dešimtmečio pradžios struktūriniai kasdieninės spaudos

pokyčiai ir jos financinė padėtis yra atidžiai tyrinėjami įvairių valdžios

atstovų. 7 komisisjos nusprendė, kad dėl laikraščių uždarymo spauda

nepajėgi atlikti savo funkcijų švedijos demokratinėje sistemoje. Dėl tos

priežasties buvo imtasi priemonių siekiant pasipriešinti nnuosavybės

koncentracijai ir palengvinti kitų laikraščiųatsiradimą. Subsidijų spaudai

sąlygas įtakoja rinkos dėsniai , o jų tikslas – papildyti rinkos sistemą.

Pirmosios subsidijos buvo iąmokėtos 1969m.

Bendras šių komisijų teikiamų nuoseklių rekomendacijų efektas buvo

ištobulintos subsidijų sistemos sukūrimas. 1998 m. subsidijos „mažos

sklaidos laikraščiams“, t.y. tokiems laikraščiams, kurie savo leidimo

vietoje sudaro ne daugiau kaip 40% visos rinkosč siekė 470 mln. SEK,

įskaitant ir specialią papildomą subsidiją. Šios atskiros subsidijos sudarė

nuo 3 iki 4% visų Švedijos laikraščių tinklo tiražo ir reklamos pajamų. Be

to, 73 milijonų SEK subsidijos buvo suteikiamos laikraščiams,

dalyvaujantiems brndrose platinimo programose.

Subsidijos mažos sklaidos laikraščiams sudaro 15-30% visų šių

laikraščių metinių pajamų, priklausomai nuo jų publikacijų dažnumo.

Neįmanoma panaikinti subsidijų sistemos, nesukėlus grėsmės nemažam

laikraščių kiekiui.

Įvedus subsidijų sistemą, spaudos ir politinių partijų sąsajos pamažu

išnyko, tuo būdu panaikinant ir vidinę subsidijų priežastį. Subsidijos

finansuojamos iš visų reklamos mokesčių, išskyrus radiją ir televiziją.

Devintame šio amžiaus dešimtmetyje keletą kartų bandyta pradeti

spausdinti dienraščius.Visi šie bandymai išskyrus vieną baigėsi nesėkme.

Verslo dienraštis Dagens Industri pradėtas leisti 1982m. yra vienintelis

sėkmingas sumanymas , susilaukęs ilgalaikės sėkmės. 1995m. pradėtas leisti

Metro, laikraštis, išeinantis 5 kartus per savaitę ir nemokamai platinamas

Stockholmo metro, o taip pat Malmėje ir Geteborge.

Įvairovė – dienraščių požymis

Beveik visi švediški laikraščiai spausdinami šiuolaikinėse ir labai

produktyviose spaustuvėse, naudojančiose pažangią technologiją, kur dauguma

procesų kompiuterizuoti ir operuoja ggreita ir patikima platinimo sistema.

Trys didžiausi miestai(Stokholmas, Geteborgas ir Malmė) leidžia

laikraščius 7 kartus per savaitę. Kitose šalies dalyse dominuoja

laikraščiai, leidžiami 6 kartus per savaitę. Daugelis provincijos

laikraščių yra rytiniai, tuo tarpu trys didžiausi miestai leidžia didelius

vakarinius laikraščius(tabloidus), kurie yra parduodami(neprenumeruojami):

du Stokholme ,vienas Geteborge ir vienas Malmėje. Nuo 8-ojo dešimtmečio

pradžios pastarosios rūšies laikraščių rinka mažėja(vidutinio Švedijos

dienraščio tiražas 22,000 egzempliorių ir jis išeina ryte.).

Stockholme leidžiami vakariniai lairaščiai Aftonbladet ir Exspressen

skaitomi beveik visoje Švedijoje. Exspressen įsigijo Goteborgo ir Malmės

vakarinius laikraščius – Goteburstidningen ir Kvallsposten. Visi trys

laikraščiai vis dar spausdinami, tačiau dabar juose yra tam tikra dalis

bendro redakcinio turinio.

Dagens Nyheter, leidžiamas Stokholme nuo 1985m. dalį savo nacionalinio

leidinio spausdina kitur

Dagens Industri, kuris nuo 1990m. leidžiamas 6 kartus per savaitę,

tiražas išaugo nuo 29500 1982-ais metais iki 110200 1998-ais metais.

|Dešimt didžiausių dienraščių (1998m. Duomenys apie tiražą) |

| Dienraščiai |Pirmadienis-šešta|Sekmadienis |

| |dienis | |

|Aftonbladet(socialdemokratinis)|397,300 |502,100 |

|tabloidas | | |

|Dagens Nyheter(nepriklausomas) |353,000 |409,500 |

|Ekspressen(liberalus) tabloidas|315,900 |397,400 |

|Goteborgs-Posten(liberalus) |258,300 |285,700 |

|Svenska |185,000 |199,900 |

|Dagbladet(nepriklausomas | | |

|koncervatyvus | | |

|Sydsvenska |124,500 |145,800 |

|Dagbladet(nepriklausomas | | |

|liberalus) | | |

|Dagens Industri(financinis |110,200 |- |

|dienraštis) | | |

|Arbetet(socialdemokratinis) |70,100 |74,400 |

|Nerikes Allehanda(liberalus) |68,100 |- |

|Ostgota |67,400 |- |

|Correspondenten(dešniųjų) | | |

Tūkstančiai periodinių leidinių

Švedijoje yra apie 3000 kokybiškų

leidinių, iš kurių vos daugiau nei

150 yra dienraščiai. Visi kiti yra periodiniai leidiniai, ir jų niekada

nebuvo tiek daug kaip šiandien. Tik per pastaruosius 5 metus vietinėje

rinkoje pasirodė apie 500 naujų leidinių.

Per paskutinį šio amžiaus dešimtmetį periodinių leidinių skaitytojų

skaičius labai išaugo, jų bendras tiražas yra visados didelis, kaip ir

pajamos iš reklamos. Ši raida aiškiai rodo, kad žurnalai sugebėjo

stebėtinai gerai konkuruoti su kitomis informacinėmis technologijomis. Be

to padidėjo žurnalų skaičius skirtas specialistams ir prekybininkams. Po

eilės nesėkmingų metų paskutinio šio amžiaus dešimtmečio pradžioje

stabilizavosi ttradicinių šeimos žurnalų ir savaitraščių tiražas. Šiuo metu

5 didžiausi savaitraščiai kartu parduoda 1,1 miliono egzempliorių per

savaitę.

Nauji periodinai leidiniai dažniausiai dėmesį skiria specifiniams

interesams: kompiuteriams, informacinėms technologijoms, sodininkystei,

dizainui, tačiau imta leisti naujus leidinius ir tradicinėse srityse,

tokiose kaip medicina ir sveikatos apsauga. Taip pat Švedijos rinkoje

pasirodė naujas žurnalų tipas – žurnalai vyrams ir atitinkamai žurnalai

moterims.

Šiuo atžvilgiu Švedija laikosi paskutinio šio amžiaus dešimtmečio

krypčių, kurios anksčiau dominavo JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Iš kitos

puses bandymas leisti politinio turinio periodinius leidinius Švedijoje

buvo nesėkmingas.

Daugelį didžiausią ttiražą turinčių periodinių leidinių leidžia

organizacijos. Vienas pavyzdys – Var Bostad, kurio tiražas yra daugiau nei

milionas egzempliorių. Jį leidžia Nacionalinė nuomininkų asociacija. Kitas

leidinys – ICA-Kuriren, kuri leidžia Nepriklausomų prekybininkų asociacija.

Per eilinę dieną vidutinis Švedijos gyventojas žiniasklaidai skiria

apie šešias valandas. 5% ššio laiko arba šiek tiek daugiau nei 17 minučių

per dieną skiriama periodinių leidinių skaitymui. Kadangi savaitė turi

septynias dienas, tai reiškia, kad Švedijos gyventojai prie žurnalo

praleidžia apie dvi valandas per savaitę.

Periodiniai leidiniai, skirtingai nei laikraščiai, negauna jokių viešų

subsidijų.

Radijas ir televizija

Nuo devinto šio amžiaus dešimtmečio pabaigos redija ir televizija

Švedijoje labai pasikeitė.

Ankstesnis visuomeninis radijo ir televizijos monopolis buvo pakeistas

kita struktūra. Šiuo metu iš licencijų financuojamos programų kompanijos,

atsakingos už visuomenines paslaugas, dirba greta komercinių radijo ir

televizijos knalų.

Nuo trečio dešimtmečio vidurio radijui, o vėliau ir televizijai

Švedijoje vadovavo monopolistinė visuomenei tarnaujanti įmonė.

Trancliacijos buvo financuojamos iš mokesčių už licencijas, o reklama

draudžiama. Aštunto dešimtmečio pabaigoje asociacijoms leista trancliuoti

tam tikrose geografinėse srityse, per savivaldybių radijo stotis. Reklama

transliuiojant taip pat buvo draudžiama.

Reguliavimo panaikinimas

Palidovinės ttelevizijos atsiradimas devinto dešimtmečio viduryje

paruošė dirvą didžiuliams pasikeitimams nacionaliniame radijuje ir

televizijoje. Kai privačios įmonės pradėjo trancliuoti komerciniu būdu

financuojam televizją Švedijoje, pasipriešinimas komercinės analoginės

televizijos trancliacijoms liovėsi. Skandinavijos palydovinio kanalo TV3,

trancliuojančio iš Londono, ikūrimas 1987m. iš esmės buvo komercinės

televizijos Švedijoje pražia, nors šį kanalą žiūrėti galėjo tik dalėlė

Švedijos gyventojų. TV4, komercinis analoginis kanalas, matomas visoje

šalyje, pradėjo trancliuoti 1992m. Komercinis vietinis radijas ėmė

trancliuoti 1993m.

Nepaisant visų pokyčių Švedijos televizijoje ir radijuje vis dar

dominuoja iš licencijų financuojami visuomeninių paslaugų trancliuotojai.

Švedijoje yra trys visuomeninės transliavimo kkompanijos,atsakingos už

televiziją (Sveriges Television), radiją (Sveriges Radio) ir mokamają

radiją bei televiziją (Utbildningsradion). Šių kompanijų akcijos priklauso

fondui, kurio tarybą skiria Vyriausybė, pasitarusi su parlamente

atstovaujančiomis partijomis. Fondo uždavinys – skatinti šių kompanijų

nepriklausomybę. Veikla yra daugiausiai financuojama iš metinių pajamų

už televizijos licencijas, metinis mokestis 1608 SEK per metus (1999).

Licencijų kainas nustato parlamentas, kuris taip pat skirsto lešas

transliuojančioms kompanijoms. Švedijos Televizijai šiuo metu taip pat

leidžiama financuoti tam tikras programas iš sponsorių suteikiamų lešų.

Bendrą trancliavimo politiką reglamentuoja Radijo ir Televizijos

Aktas, kuris įsigaliojo 1996m. gruodžio mėnesį. Be to, kompanijoms,

trancliuojančioms pagal Vyriausybės išduotą licenciją, licencijoje

nurodomos specifinės trancliavimo sąlygos. Programos turi būti bešališkos,

objektyvios ir sugebėti patenkinti įvairius skonius. Vyriausybė

nekontroliuoja programų iki jų trancliacijos. Tačiau Trancliacijos komisija

turi įgaliojimus paprieštarauti tam tikrų programų trancliacijai arba

atsižvelgti į visuomenės skundus po transliacijos, jeigu kompanija yra

įtariama Akto arba licencijoje nurodytų sąlygų pažeidimu.

Radijas – didžiulis pasirinkimo spektras

Nuo pastovios radijo laidų transliacijos pradžios 1925m. iki 1995m.

Švedija turėjo tik vieną radijo kanalą. Šiuo metu Švedijos radijas

trancliuoja keturiais kanalais.

P1 siūlo visą spektrą pramoginių ir rimtų programų ir ypač akcentuoja

detalias naujienų transliacijas bei gilias socialines analizes.

P2 specilizuojasi rimtos muzikos, mokomųjų programų bei programų

imigrantams srityje.

P3 ir P4 trancliuoja pramoginę muziką ir programas visą parą.

Regionines programas daugiausiai trancliuoja P4. Švedijoje yra 25

regioninės stotys, išsidėsčiusios vvisoje jos teritorijoje.

Radio Sweden, nacionalinio radijo tarptautinis skyrius, trancliuoja

klausytojams užsienyje programas penkiomis užsienio kalbomis (anglų, estų,

vokiečių, latvių ir rusų), taip pat ir švedų kalba.

1978m. pradėjo trancliuoti viešasis radijas. 1999m. siųstuvų skaičius

jau siekė 150, o dalyvaujančių vietinių organizasijų buvo apie 1100. Bet

kokia legali organizacija, vykdanti ne pelno siekiančią, labdaringą,

politinę, profsąjunginę arba religinę veiklą, gali kreiptis leidimo

trancliuoti programas per šiuos siųstuvus. Pagrindinis tikslas – suteikti

nevyriausybinėms organizacijoms naują kanalą, kuriuo jos galėtų pasiekti

savo narius arba joms simpatizuojančius asmenis. Nuo 1993m. viešajam

radijui taip pat buvo leista trancliuoti reklamą.

1998m. įsigalėjo keletas naujų normų, susijusių su viešuoju radiju.

Pavyzdžiui, teisė trancliuoti buvo suteikta vietinėms, nepelno siekiančioms

asociacijoms, kurios buvo įkurtos trancliacijų per nviešąjį radiją

sumetimais.

Komercinis vietinis radijas trancliuoja nuo 1993m. Lincencijos

skirstomos surengus aukcioną, kurio metu nustatomas mokęstis, kurį

licencijos gavėjas privalo sumokėti valstybei. Vietinė radijo stotis gali

trancliuoti jungtines programas 2/3 viso trancliacijos laiko. Reklama yra

ribojama iki 8 minučių per valandą.

Kaip ir kitose šalyse privačios radijo stotys palaipsniui sukūrė savo

tinklus. Du tokie didžiausi tinklai yra Radio Rix, kurio savininkai yra

švedai, ir NRJ, kuris yra prancūzų nuosavybė. Į kiekvieną šių tinklų įeina

20-25 stotys. Privatus vietinis radijas kasdien pasiekia 30% gyventojų, o

amžiaus grupėje nuo 35 metų ir vyresnių jų skaičius siekia 50%.

1995m. rugsėjo mėnesį, Švedijos radijui, Mokomajam rradijui ir

komerciniam radijui buvo suteiktos licencijos transliuoti naudojantis

Elektronine audio trancliacijos sistema (DAB).

Pokyčiai televizijoje

Televizijos trancliacija Švedijoje prasidėjo 1956m., o antrasis

televizijos kanalas pasirodė 1969m. Trečiasis analoginis televizijos

kanalas pradėjo trancliuoti 1991m. rudenį. Šis kanalas, TV4, yra visiškai

atskiras darinys ir financuojamas iš komercijos. Iki 10% viso trancliacijos

laiko gali būti naudojam reklamai. Iš principo reklamos turi būti rodomos

tarp programų arba ilgesnių pertraukų sporto įvykiuose arba kituose

renginiuose. Taisyklės dėl programų turinio yra panašios į Švedijos

Televizijos kompanijos taisykles. 1996m. vyriausybė pateikė įstatymo

projektą dėl laipsniškos skaitmeninės televizijos įvedimo. 1997m.

parlamentas šį įstatymą priėmė. Buvo paskirtas atskiras koordinatorius,

kurio uždavinys buvo atrinkti sritis, kuriose turi būti įvesta skaitmeninė

televizija ir sukurti techninį bendradarbiavimą tarp įvairių

trancliuojančių kompanijų modelį. 1998m. vyriausybė nusprendė suteikti

leidimą 11-ai programas kuriančių kompanijų trancliuoti per skaitmeninę

televiziją. Skaitmeninės televiziojos trancliacijos buvo pradėtos 1999m.

balandžio mėnesį.

Palydovinė ir kabelinė televizija

Sumontavus kabelinius tinklus 1984m. prasidėjo programų trancliacija

per palydovinę televiziją. 1995m. beveik 60% visų Švedijos šeimų galėjo

žiūrėti satelitines programas tiek per kabelius(40%), tiek per privačias

plydovines antenas(20%). Švedijoje galima žiūrėti apie 100 palydovinių

kanalų. Apie 10 jų specialiai skirti Švedijos žiūrovams. 6 palydoviniai

kanalai, kurių svarba didžiausia, yra TV3, Kanal5, Eurosport, TV6, ZTV ir

MTV. Palydovinės televizijos įstatymas, įsigaliojęs 1992m., paruošė dirvą

palydovinio perdavimo kabeliais platinimui, ir kiekvienas individas gali

laisvai transliuoti radijo ir televizijos programas tokiu būdu.

Šie

palydoviniai perdavimai gali būti financuojami iš reklamos, kuriai galioja

daugiau mažiau tos pačios taisyklės kaip ir TV4. Visa eilė komercinių

kabelinių kanalų transliuojami įvairiose šalies dalyse. Be to, yra apie 50

vietinių kabelinių kanalų, tarp kurių vyrauja tolygus pasiskirstymas tarp

komercinių ir nekomercinių.

Kinas ir lankymasis kino teatruose

Lankytis kino teatruose buvo yapč populiaru šeštojo dešimtmečio

viduryje iki atsirandant televizijai. Tuo metu per metus buvo priskaičiuota

apie 80mln. apsilankymų kino teatruose.

Paskutiniame šio amžiaus dešimtmetyje apsilankymų kino teatruose

skaičius stabilizavosi iki 15mln. per metus, kitaip tariant 1,7 aapsilankymo

vienam gyventojui. Per paskutinį šio amžiaus dešimtmetį Švedijoje parodyta

apie 200 naujų filmų iš kurių virš 20 buvo švediški pilnametražiai meniniai

filmai. 1998m. JAV filmai sudarė apie 57% visų kino teatruose rodomų filmų.

Riksdagas (parlamentas) nusprendė, kad Švedijos kinui derėtų skirti

financinę paramą (1998m. – 128 mln. SEK). Didžioji dalis šios valstybinės

paramos surenkama iš apmokestinamų kino bilietų, video pramonės ira

nacionalinių televizijos kanalų.

2000 m. tarp televizijos kino pramonės ir valstybės įsigaliojo

nauja sutartis.

Tai, kad valstybė didina savo indėlį iki 70mln. SEK per metus, rrodo,

kad vyriausybė suinteresuota skatinti Švedijos kino pramonę ir aktyvią kino

kultūrą.

IŠVADOS

Švedijos gyventojai gali dirbti Skandinavijos šalyse be darbo leidimo.

Bendra darbo rinkos politika skatina mažėjantį bedarbystės lygį.

Bendradarbiaujančių Šiaurės šalių tikslas-paremti gerai išvystytą ir

funkcionuojančią darbo rinką ir skatinti darbo jėgos kompetenciją.

Apžvelgiant Švedijos ekonomiką, mes norime pabrėžti, kad ten ypatingas

dėmesys yra skiriamas žmogaus gerovei, jos apsaugai, išsilavinimui,

tobulinimui. Į švietimo sistemą yra dedama gana nemažai lėšų, stengiamasi

išugdyti šviesią, išsilavinusią visuomenę, nes ekonomika gali sėkmingai

plėtotis tik turėdama daug išmanančių savo darbą specialistų. Švedijos

firmos taip pat daug lėšų skiria savo darbuotojų tobulėjimui, nes norima,

kad jų žinios būtų pačios naujausios ir padėtų klestėti, bei siekti

užsibrėžtų tikslų. Studentai įgytas žinias Švedijoje, puikiai pritaiko savo

šalyje, tad čia beveik neegzituoja „proto nutekėjimas“, nes Švedijoje jiems

sudarytos puikos sąlygos atsiskleisti savo pasirinktoje sferoje.

Nors Švedijoje yra labai aukšti mokesčiai, tačiau jie vistiek nesudaro

didelių problemų gyventojams. Neoklasikai teigia, kad dėl aukštų mokesčių

šalyje tūrėtų būti aukštas nedarbo lygis, mažas produktyvumas bei mažos

investicijos. Tačiau matome, kad ši teorija neatitinka realybės, nes

Švedijoje nedarbo lygis yra ganėtinai žemas – 6.0%. Stengiamasi kuo

daugiau investuoti į naujų technologijų kūrimą, senų tobulinimą, tad dėl to

privatus ekonomikos sektorius labai plėtojasi. Švedai laiku suprato

užsienio rinkų svarbą. Tai suteikė galimybę padidinti rinkos dalį. Tad

galime drąsiai teigti, kad naujų technologijų kūrimas šaliai atneša tik

naudą, nors tai kainuoja ir labai daug, tačiau šalis sukūrusi savo unikalų

produktą gali užkariauti pasaulio rinkas, kaip padarė Švedijos farmacijos

bei telekomunikacijų firmos.

Kaip jau minėjom, Švedijoje yra dideli mokesčiai, tačiau kiekvienas

gyventojas turi teisę i nemokamą mokslą, sveikatos apsaugą – vvisa tai jiems

nė kiek nekainuoja. Tad vyriausybė vykdo gan sėkmingą mokesčių rinkimų

politiką.

Švedija bendradarbiauja su kitomis Šiaurės šalimis, kurios tikslas –

remti bendrą Šiaurės šalių politiką tais atvejais, kai visų šių šalių

bendros pastangos gali būti efektyvesnės už pavienės šalies darbo

rezultatus. Tarptautiniame lygyje Šiaurės valstybės dažnai veikia kartu,

kad turėtų didesnę įtaką sprendžiant politines, socialines, ekonomines,

kultūrines problemas.  

Švedija eksperimentuoja su labiau į rinką orientuota sistema sveikatos

priežiūros ir socialinės priežiūros ir socialinės apsaugos sektoriuose,

decentralizuodamos valstybės atsakomybę, tačiau pagrindinis gerovės

sistemos principas vis tiek išlieka nepakitęs – visiems yra suteikiamos

lygios teisės. Gyventojų sudėties atžvilgiu, Švedijos gerovė labiau siejama

su vyresniųjų žmonių, invalidų ir sergančiųjų priežiūra. Ši sistema apima

žmogaus teises, teikia pašalpas nedirbantiems, garantuoja lygiateisiškumą

abiems lytiems, įtakoja darbo politiką, sprendžia aplinkos apsaugos

problemas ir t.t.

Lygios teisės, lyčių atžvilgiu, buvo viena svarbiausių paskutinių

dešimtmečių problema. Moterų darbo užmokestis yra mažesnis nei vyrų. Pagal

įstatymus, vyrai ir moterys Švedijoje turi lygias galimybes siekiant

aukštojo mokslo. Tačiau vyraujančios tendencijos lemia profesijos

pasirinkimą. Moteriškos lyties atstovės dažniausiai renkasi studijuoti

labiau humanitarinius mokslus, vyriškos lyties – realinio profilio mokslus.

Taigi galima teigti, jog skandinaviškasis ekonomikos modelis yra

unikalus skatinant ir suteikiant paramą gyventojams, mokant dideles

pašalpas bei išmokas, mažinant socialinį susiskirstymą. Taip pat šiame

modelyje juntamas darbo poveikis, juk Švedijoje vyrauja maža bedarbystė.

Tačiau, kaip ir kiekvienas kitų valstybių pasirinktas modelis,

skandinaviškasis turi ir minusų. Tokią gerovės sistemą, kuri yra

biurokratiška ir brangi, sunku valdyti ir kontroliuoti, todėl Švedijai

būdinga didelė mokesčių našta, stipri vyriausybės orientacija bei biudžeto

varžymas dėl didelių išlaidų.

Nors Švedija veikia pagal bendrą modelį, yra išskiriamas vienas

skirtumas – Švedijoje mokami mažesni pajamų mokesčiai, tačiau kiti

mokesčiai bei valstybės skola – didesni.  

NAUDOTA LITERATŪRA

• http://www.scb.se/templates/tableOrChart____33832.asp

• http://www.riksbank.com/templates/Page.aspx?id=12953

• http://www.riksbank.se/

• http://ideas.repec.org/p/hhs/hastef/0318.html

• http://www.scb.se/templates/tableOrChart____106868.asp#top

• http://www.foodoresund.com/media/showMedium.asp?5_LCID1033

• http://www.sweden.se/templates/cs/BasicFactsheet____3925.aspx#1

• Faktų lapai apie Švediją „Žiniasklaida“ (išleista Švedijoje 2000m.

sausis). Klasifikacija:LI 45 a Bs (Lithuanian). Švedijos ambasados

Lietuvoje medžiaga.

• Faktų lapai apie Švediją „Telekomunikacijos ir informacinės

technologijos Švedijoje“ (išleido Švedijos institutas

‘http://www.si.se‘ 2001m. balandis). Klasifikacija:LI 125 a Bv

(Lithuanian). Švedijos ambasados Lietuvoje medžiaga.

• http://www.sverigeturism.se/smorgasbord

• http://jurist.law.pitt.edu.

———————–

74%

2%

24%

Paslaugų sektorius

Žemės ūkis

Industrija

74%

2%

24%

Paslaugos

Žemės ūkis

Industrija