Ekonomikos tikslai

Įvadas

Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri

sumažintų mūsų problemas ir padidintų naudą, gaunamą, iš sunkaus kasdienio

triūso. Ekonomistai sutelkia dėmesį I tokius pagrindinius tikslus:

1. Žemas nedarbo lygis. Žmonės, norintys dirbti, darbą turėtų susirasti

greitai. Masinis nedarbas yra demoralizuojanti aplinkybė, reiškianti

ekonomikos niokojimą.. Visuomenė praranda tas prekes bei paslaugas, kurias

pagamintų bedarbiai.

2. Kainų stabilumas. Norima išvengti vidutinio kainų lygio staigiu kilimų

ar kritimų.

3. Efektyvumas. Kai dirbame produktyviau, be nuostolių, daugiau ir

padarome.

4. Teisingas pajamų išskirstymas. Kai daugelis gyvena pasiturinčiai, šalyje

neturėtų buti skurstančių žmonių.

5. Augimas. Nuolatinis aaugimas suteikiantis galimybę pakelti gyvenimo lygi

ateityje, yra labai svarbus tikslas. Sąsajos toli gražu yra ne visos. Mes

ne tik norime daugiau gaminti, bet norime pasiekti, kad gamyba vyktų

neniokojant mūsų aplinkos. Gamtos teršimo mažinimas yra taip pat labai

svarbus tikslas. Ekonominė laisvė – tai žmonių teise rinktis savarankišką

užsiėmimą, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas kaip nori. Svarbus taip

pat ekonominis ir socialinis saugumas – t.y. išsivaduoti iš baimės, kad

lėtine liga ar kita nelaimė užklups asmenį ar šeima beviltiškoje

finansinėje situacijoje.

1. ŽEMAS NEDARBO LYGIS

Užimtumo svarbą šalys labai gerai pajuto 1930 m. Didžiosios depresijos

metu. 1929-1933 metu laikotarpiu JAV bendroji produkcija sumažėjo

trečdaliu, išlaidos naujiems pastatams, įrenginiams ir mašinoms sumažėjo

apie 80%. Kuo daugiau ekonomika smuko, tuo vis daugiau darbininkų neteko

darbo. 1933 m. ketvirtadalis žmonių neturėjo užsiėmimo. Prie gamyklų vartų

susidarė ilgos bbedarbių eilės. Nedarbo problema buvo išspręsta negreit.

Depresijos laikotarpis truko ilgiau nei trejus metus, o kelias į aukštesnį

užimtumo lygį buvo dar ilgesnis. Tik 1940 m., kai Amerikos pramonė pradėjo

gaminti ginklus visą parą, buvo pradėta samdyti bedarbius.

Ekonomikos sąvokos. Depresija būna tada, kai aukštas nedarbo lygis išlieka

ilgą laiką. Didžiulis nedarbas atneša milžiniškų nuostolių. Priverstinio

nedarbo metu negrįžtamai prarandamas darbo laikas. Nedarbo kaina – tai

produkcijos nuostoliai. Nedarbas sužlugdo daugybę vilčių. Tiems, kurie

nesuranda darbo, griūva visi ateities planai, jie jaučiasi atstumti,

praranda meistriškumą. Terminas bedarbis yra taikomas tiems asmenims, kurie

nori ir gali dirbti, bet negali surasti darbo. Jūs, studentai, neįtraukiami

i bedarbių sąrašą,. Jūsų artimiausias tikslas -įsigyti profesiją, bet ne

darbą. Ir pensininkas nėra bedarbis. Bedarbiu laikomas tas darbingas

žmogus, kuris neturi darbo ir aktyviai jo ieško. Antrojo pasaulinio karo

pabaigoje žžmonių atmintyje dar nebuvo išblėsę atsiminimai apie Didžiąją

depresiją. Visuomenė, valstybes veikėjai ir ekonomistai nutarė, kad 1930

metų įvykiams negalima leisti pasikartoti. Todėl 1946 m. buvo priimtas

Užimtumo įstatymas. Jame rašoma: Federalinė vyriausybė, naudodama visas

įmanomas priemones, turi pasiekti maksimalų užimtumo, gamybos apimties ir

perkamosios galios lygį. Po Antrojo pasaulinio karo JAV buvo išvengta

depresijos ir nepasikartojo aukštas 1930 metų nedarbo lygis. Keturi pokario

dešimtmečiai – tai permainingos sėkmės istorija. JAV ekonomikoje pasitaikė

gamybos apimties mažėjimo periodų. Tiesa, jie buvo gerokai mažesni nei 1929-

1933 metų smukimo lygis. Ekonomikos nuosmukių (t.y. ūkinio aktyvumo

sulėtėjimų) laikotarpiais išaugdavo nedarbo lygis. 1982 m. gruodžio mėnesį

nedarbo lygis pasiekė net 10,6%. Tai buvo aukščiausias pokarinis gamybos

apimties sumažėjimo ir nedarbo padidėjimo lygis. Nors JAV ir pasiseka

išvengti dideliu depresijų, bet periodiškų gamybos nuosmukių problema

neišspręsta.

Ekonomikos nuosmukis yra bendrosios gamybos apimties, pajamų, užimtumo ir

prekybos lygio smukimas, paprastai trunkantis nuo 6 mėnesiu iki vienerių

metų ir apimantis daugelį nacionalinio ūkio sferų.

2. VIDUTINIO KAINŲ LYGIO STABILUMAS

Infliacija — tai vidutinio kainų lygio pakilimas. Defliacija — tai

vidutinio kainų lygio smukimas. Kaip žinome, nedarbas reiškia laiko

nuostolius. Dėl jų visuomenė netenka dalies prekių, kurias galėtų pagaminti

bedarbiai. Tuo tarpu infliacijos poveikis yra ne toks akivaizdus. Mat

kainoms kylant vieni žmonės laimi, o kiti ne. Pralaimi pirkėjai, turintys

daugiau mokėti. Tačiau turi naudos pardavėjai. Daugeliui žmonių infliacija

yra neigiamas reiškinys. Pasipiktinimą infliacija kartais lemia žmonių

prigimtis ir veikla. Kai žmonės parduoda prekes ir jų kainos kyla, tuomet

jie kainų padidėjimą vertina kaip teisingą normalų ir teisėtą reiškinį.

Tačiau kai žmonės perka prekes, kurių kainos kyla, tuomet kainų padidėjimas

suprantamas kaip prekiautojų gobšumas. Kai kyla kviečių kaina, fermeriai

džiaugiasi deramu atpildu už savo triūsą. Kai kyla naftos kaina, naftos

kompanijos teigia, kad jos gaunančios ne ką kita, kaip tik atlyginimą,

reikalinga naftos paieškoms finansuoti. Kai kyla knygų kainos, jų autoriai

mano, jog gauna pelnytą atlyginimą už savo kūrybines pastangas. Tuo tarpu

knygų leidėjai teigia, kad jie gauna tik reikiamą kompensacija už riziką

susijusia su knygų leidyba. Bet kai fermeris, naftos kompanija, rašytojas

ir knygų leidėjas susiduria su perkamu prekių kainų didėjimu, jie laiko

save infliacijos aukomis. Mes visi tampame aukomis tos iliuzijos, kad mūsų

parduodamu prekių kainos turi kilti, o perkamu prekių kainos turi buti

nekintamos. Ekonomikoje to neįmanoma pasiekti. Tokia dvipuse kainų kilimo

prigimtis, t. y. nauda prekiautojui ir nuostolis pirkėjui, reiškia, kad gan

keblu nustatyti infliacijos pavoju. Vyksta netgi diskusija: ar žemas

infliacijos lygis (tarkime, 1% ar 2% per metus) yra pavojingas visuomenei,

ar, priešingai, yra naudingas. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad mažas

infliacijos lygis padeda nacionaliniam ūkiui prisitaikyti prie permainų ir

užtikrinti pakankamai aukšta užimtumo lygį.

Tačiau infliacijai viršijus vidutinį lygi, visiems pasidaro aišku, kad ji

yra pavojinga savo neigiamais padariniais. Infliacija virsta ne tik pinigu

perskirstymo tarp pirkėjo ir pardavėjo priemone, ji trikdo gamyba ir prekių

mainus. Esant itin spartiems infliacijos tempams, ekonomine veikla visiškai

paralyžiuojama. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, t.y. 1000% ar

net daugiau per metus. Hiperinfliacija yra retas reiškinys, pasitaikantis

karo metu arba tuoj po jo, kai sparčiai didėja vyriausybes išlaidos, pvz.,

Vokietijoje 1920 metais, per Kinijos pilietinį kara 1940 metais.

Hiperinfliacijos metu pinigai sparčiai netenka perkamosios galios, žmonės

stengiasi juos kuo greičiau išleisti pirkdami įvairius daiktus. Metinis

kainų išaugimas 1000% ar daugiau, reiškiantis hiperinfliacija, yra

išimtinai kkraštutinis atvejis. Tačiau ir žemesnio lygio infliacija, kai

kainos per metus išauga 10% ar mažiau, sukelia daug nepageidaujamų

padarinių :

1.Infliacija yra nuostolinga žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas. Nuo

infliacijos nukenčia ir tie asmenys, kurie sutaupo tam tikrą pinigų sumą

senatvei arba ,,juodai dienai“ (ligos ar blogo įvykio atvejui).

2. Infliacija dažnai būna verslo klaidų priežastis. Norėdamas priimti gerą

sprendimą, verslininkas turi turėti pakankamai išsamu įvykių vaizdą. Bet

sparčiai kylant kainoms, toks vaizdas tampa iškreiptas. Verslininkas

nepajėgia suprasti to, kas vyksta dabar ir kas galėtu įvykti ateityje.

(Pvz., verslo apskaita vedama panaudojant pinigus. Esant spartiems

infliacijos tempams, kai kurios firmos, ataskaitose gali nurodyti pelną, o

tiksliau paskaičiavus paaiškės, kad firmos turėjo nuostolių. Todėl

infliacija kartais užmaskuoja kai kurių problemų tikrąją esmę.) Mūsų

ekonomika yra sudėtinga ir priklauso nuo nuolatinio tikslios informacijos

gavimo. Kaina yra svarbi informacinio srauto grandis. Pavyzdžiui, aukšta

kaina informuoja gamintojus apie didelį pirkėju norą įsigyti koki nors

produktą . Tačiau esant spartiems infliacijos tempams, gamintojams sunku

atskirti, ar tai teisinga informacija apie paklausos didėjimą, ar tai

klaidingas pranešimas, sąlygojamas infliacijos. Trumpai tariant, itin

dideliu{ tempu infliacija, užtemdo“ kainos teikiama informacija. Svarbu

atskirti vidutinio kainų lygio augimą (infliacija) nuo santykinių kainų

pasikeitimu. Netgi jei vidutinis kainų lygis butu nekintamas (t.y. nebūtų

jokios infliacijos), kai kuriu prekių kainos vis tiek pasikeistų, pakitus

tų prekių gamybos ir pardavimo sąlygoms. Pavyzdžiui, nauji technikos

išradimai sumažino kompiuterių gamybos

kaina. Todėl kompiuterių kompanijos

mažina jų pardavimo kainas. Tuo tarpu per pastaruosius 20 metų (ypač 1973

ir 1979 m.) kilo energijos išteklių (naftos, benzino, elektros ir kt)

kainos. Santykinis kompiuterių atpigimas, palyginti su energijos kainų

didėjimu, buvo svarbus ekonomikos reiškinys. Jis skatino verslo įstaigas

naudoti savo darbe daugiau pigių kompiuterių ir kartu taupyti brangius

energetinius išteklius.

3. EFEKTYVUMAS

Paskutinis pavyzdys rodo, kad verslininkai stengiasi naudoti daugiau

pigesniu kompiuterių. Šis pavyzdys ir iliustruoja ekonominį efektyvumą.

Atskirame ūkyje ir nedarbo, ir infliacijos lygiai gali buti labai žemi.

Tačiau tokio ūkio laimėjimai gali buti mmaži. Pavyzdžiui, visiškai aprūpinti

darbu darbininkai gali vykdyti daug ne reikalingų operacijų ir gaminti

mažai kam naudingus daiktus. Tokio ūkio ekonomika bus ne efektyvi.

Efektyvumas — tai siekimas gauti kuo daugiau naudos (rezultatų), kuo geriau

vartojant mūsų produktyviąsias pastangas (ribotus išteklius).

Toks platus efektyvumo apibrėžimas apima du efektyvumo tipus: technologinį

efektyvumą ir paskirstymo efektyvumą ( alokacinį ). Norėdami suprasti

technologinį efektyvumą (kartais vadinama, ir techniniu), kaip pavyzdį

panagrinėkime dviejų dviračiu gamintoju darbą. Vienas iš jų, samdydamas tam

tikra skaičių darbininku ir naudodamas kažkiek įrenginiu, pagamina 1000

dviračiu. Antrasis gamintojas, samdydamas ttiek pat darbininkų ir naudodamas

tiek pat įrenginių, pagamina 1200 dviračiu.. Sis gamintojas nėra

burtininkas. Jis yra geresnis vadovas (menedžeris). Jo gamyba yra

technologiškai efektyvesnė nei pirmojo gamintojo. Technologinis efektyvumas

nereikalauja ypatingų pastangų. Technologinis neefektyvumas apima bevaisius

veiksmus, taip pat prasta organizavimą, todėl geresnis vadovavimas gali

išspręsti neefektyvumo problemą. Alokacinis efektyvumas reiškia tai, kad

tinkamas prekių derinys gaminamas mažiausiomis sąnaudomis (arba, kitaip

tariant, optimaliai paskirsčius ekonominius išteklius). Kiek gi mes

turėtume pagaminti maisto? O kiek namų turėtume pastatyti? Tarkime, kad

gaminsime tik maistą ir tik technologiškai efektyviu būdu. Ir vis dėlto mes

nepasieksime reikiamo alokacinio efektyvumo lygio, nes vartotojai reikalaus

ir maisto, ir kitu prekių. Taigi alokacinis efektyvumas reiškia gaminamą

prekių tinkamo derinio pasirinkimą, naudojant geriausią, turimą išteklių

derinį. Jis taip pat reiškia, kad naudojamas pigiausių išteklių derinys.

Prisiminkite ankstesnį pavyzdį. Kompiuterių kaina mažėja, o importuojamos

naftos kaina kyla. Jei verslininkai nepajėgia prisitaikyti prie tokios

situacijos, nepradeda taupyti naftos ir plačiai naudoti pigesnių

kompiuterių, tada pasireikš alokacinis neefektyvumas.

Santykinės kainos atlieka pagrindinį vaidmenį užtikrinant alokacinį

efektyvumą. Kaip pažymėjome, kompiuterių atpigimas verčia naudoti daugiau

jų ir kartu mažiau naudoti brangesnių kitų išteklių. JJei nepageidaujami yra

žymūs vidutinių) kainų svyravimai (infliacija arba defliacija), tai labai

svarbias funkcijas gali atlikti santykinių kainų pakeitimai. Jie skatina

gamintojus bei vartotojus taupyti retas prekes ir vietoj jų naudoti

pigesnius pakaitalus.

4. TEISINGAS PAJAMU PASKIRSTYMAS

Turtingoje JAV visuomeneje dar nemazai zmoniq skursta ir negali nusipirkti

tokin svarbiu pragyvenimui reikalingu daiktu, kaip maistas, drabuziai,

butas. Taigi, esant bendram prekiu pertekliui, kai kurie zmones gyvena

skurde. Ar gali vieni zmones tureti daug daiktu, kai tuo tarpu kiti ju turi

taip mazai? I taip suformuluota klausima, atsakymas, rodos, turetu buti

vienas – nne! Gailestis ligotiems ir skurstantiems privercia suteikti jiems

pagalba. Musu teisingumo arba teisetumo jausmas yra pazeistas akivaizdziu

socialiniu skirtumu. Todel daugelis zmoniu teisingumq supranta kaip lygybe

. Is tikruju taip nera. Sie du zodziai nera sinonimai. Nors visi sutinka,

kad labiausiai skurstantiems reikia pagelbeti, bet tai nereiskia, kad visi

visuomenes nariai turi gauti vienodas pajamas. Pavyzdziui, zmones, kurie

dirba virsvalandzius, gauna daugiau pajamu nei kiti. Priesingu atveju,

kodel jie turetu ilgiau dirbti? Visuotinai pripazinta ir tai, kad sunkiai

dirbantiems turi buti atriekta didesne nacionaliniu pajamu ,,pyrago rieke“.

Mat ju indelis sio ,,pyrago kepime“ yra didesnis. Neimanoma suvokti, ka mes

pasiektume stengdamiesi sulyginti pajamas. Kartu sunku apibrezti, kaip

geriausiai paskirstyti pajamas. Daugelis gincu del pajamu paskirstymo

liecia siauresnius klausimus, butent: kas atsitiks tiems zmonems, kurie

gauna maziausias pajamas? Kas atsitiks skurstancioms seimoms? Skurda keblu

tiksliai isreiksti pinigais. Pirmiausia del to, kad ne visu zmoniu

poreikiai yra vienodi. Daznai sergancio zmogaus didziausias poreikis –

medicines paslaugos. Tuo tarpu gausios seimos yra didesnis maisto ir

drabuziu poreikis. Nera taip paprasta nubrezti skurdo riba ir visus

esancius zemiau jos laikyti skurstanciais. Taciau galima nustatyti tam

tikrus skurdo ribos standartus, atsizvelgiant i asmenu skaiciu seimoje .

Zinomi du budai pagelbeti zmonems, esantiems zemiau skurdo ribos. Pirmas

budas – nacionaliniu pajamu padidinimas. Kai visos pajamos padideja del

ekonomikos augimo, kartu padideja ir skurstanciuju sluoksniu pajamos.

Prezidentas Johnas Kennedy yra ppasakes: ,,Potvynis pakelia visas valtis“.

Antras skurdo mazinimo budas – pajamu perskirstymas. Vyriausybe, noredama

pagelbeti skurstantiems, gali apmokestinti didesniais mokesciais asmenis,

gaunancius dideles pajamas. Daugelis vyriausybes programu kaip tik ir yra

orientuotos i neturtingu zmoniu pajamu padidinima. Akivaizdziai neturtingu

seimiu pajamos buvo padidintos 1950-1960 metq laikotarpiu. Nuo 1950 m. iki

1969 m. 20% skurdziausiu seimu pajamu dalis padidejo nuo 4,5% iki 5,6%

bendros pajamu sumos. Sparciai pletojantis ekonomikai, vidutines seimos

pajamos isaugo apie 40% (turint galvoje ir infliacija). Didejancios pajamos

taip pat padidino ir vargingiausio visuomenes penktadalio pajamas daugiau

nei 70% (turint galvoje ir infliacijaj). Taigi 1969 m. vargingieji gavo

didesne kompensacijq nei 1950 metais. Ir vis delto jie buvo labai

neturtingi, palyginti su bendruoju visuomenes geroves lygiu. Per 1960-1970

metus skurstanciu zmoniu sumazejo nuo 22,1% iki 12,1%, o 1973 metais – iki

11,1%. Iki 1978 m. vyko nezymus skurstanciujn dalies pakitimas. Pradedant

1978 m. skurstanciujij padaugejo ir 1983 m. jie sudare 15,2%. Veliau sis

dydis vel mazejo, nezymiai virsydamas 1970 metu lygj. Kaip matome,

atsikratyti skurdo vis dar nepavyksta. Kodel skurdo problema taip sunkiai

sprendziama? Viena is priezasciu – nedarbas.

5. AUGIMAS

Ekonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimti galima

padidinti idarbinant bedarbius. Del to sumazinamas ekonomikos sastingis ir

geriau panaudojami gamybiniai pajegumai. Kai ekonomika isnaudoja visas

galimybes, vis delto papildomam produkcijos padidejimui reikia paties

gamybinio pajegumo padidejimo. Pastarasis gali jvykti tada, kai padidinami

istekliai (pvz., padaugeja imoniu ar stakliu arba patobulinamos

technologijos (t.y. israndamos naujos, nasesnes masinos arba pritaikomi

nauji gamybos orgamzavimo metodai). Ekonomikos augimas reiskia gamybiniu.

pajegu padidejima, kurj lemia technologijos patobulinimas, jmoniu, stakliu

ir kitu istekliu kiekybinis bei kokybinis padidejimas.

Ekonomikos augimo pranasumai yra akivaizdus. Jei auga ekonomika, musu

pajamos ateityje dides. Mes ir musu vaikai busime geriau materialiai

aprupinti. Be to, dali padidejusios gamybos apimties galima skirti

neturtingiesiems, nesumazinant turtinguju pajam. Ekonomikos augimo reiksme

kasmet keitesi. Kennedy’o prezidentavimo laikais, septintojo desimtmecio

pradzioje ekonomikos augimas tapo nacionaliniu tikslu, salygojamu

ekonominiu pranasumu, taip pat noro ,,nepasiduoti rusams“. Septintojo

desimtmecio pabaigoje ir astuntojo pradzioje atsirado abejoniu. Mat augimo

pranasumai, kad ir kokie naudingi butu, gana brangiai kainuoja. Jei norime

pasiekti didesni augima, daugiau musu dabartiniu pastangu turi buti nukreip-

ta ne vartojimo reikmenims, o jrenginiams gaminti. Zinoma, ateityje, kai

nauji jrenginiu bus panaudoti vartojimo prekiu gamyboje, mes turesime kur

kas daugiau drabuziu, baldu, automobiliu. Taigi dabartini augima skatinanti

politika lemia didesni vartojima ateityje. Vis delto dabartiniu momentu

vartojimas bus mazesnis. Norint jvertinti ekonomikos augimo politika,

butina palyginti ateities vartojimo prekiu gamybos padidejima su dabartinio

vartojimo sumazejimu.

Taip mastant, neaisku, ar spartesnis augimo laipsnis yra geresnis. Apie tai

gali sprsti busimos kartos, o ne mes. Be to, galvojant apie ateities kartij

gyvenima, nereikia pamirsti dabartiniu kartu.

Naudotasi: Mikroekonomika Paul Wonnacott, Ronald Wonnacott.