Finansų valdymas

Turinys

Įvadas

……………………..

.2

1. Kas yra finansų valdymas? …………..3

1.1 Finansų valdymo esmė ir funkcijos ………..

1.2 Finansų valdymo tikslas

…………….

1.3 Finansų sistemos apžvalga ir finansų rinkos ……..

2. Finansimės ataskaitos ir jų turinys ……….

2.1 Sąskaitų balansų lentelė

……………..

2.2 Pelno ir pinigų srautų ataskaita

………….

3. Trumpalaikio turto ir skolų finansinis valdymas …

3.1 Pinigų finansinis valdymas

……………

3.2 Finansinis prognozavimas

…………….

3.3 Trupalaikio turto valdymas

……………

3.4 Trumpalaikio turto finansavimas

…………..

4. Ilgalaikio turto ir nuosavybės finansinis valdymas ..

4.1 Ilgalaikio turto finansinis valdymas

…………

4.2 Investicinių projektų įvertinimo būdai

………..

4.3 Nuosavybės kaštai

……………….

4.4 Dividendų politika

……………….

Išvados

……………………..

..

Literatūros sąrašas

………………..

Įvadas

Rinkos sąlygomis įmonių finansų valdyms nulemia veklos sekmę. Ilgainiui

mūsų įmonių finansų tvarkytojai, nepasikliau-dami savo patyrimu ir

intuicija, darydami finansinius sprendi-mus analizuos turto, nuosavybės (1

akcijos) uždirbamą pelną, nuosavybės struktūrą, pelno „kokybę“ ir kitus

veiklą apibūdi-nančius rodiklius. Be abejo, analizei, sprendimams teks

naudo-tis rinkos šalyse pripažintomis metodikomis. Tačiau gyvenimas nestovi

vietoje ir per paskutiniuosius du dešimtmečius finansų teorijos labai

sumodernėjo. Darant finansinį sprendimą jau nebe taip svarbi yra

retrospektyvi analizė. Svarbiau yra rizika ir būsimi pinigų srautai.

Įmonių finansai yra ffinansų sistemos sudėtinė dalys. Jie pinigine

forma apibūdina ekonominius santykius, atsirandan-čius pagrindinių ir

apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos bei

realizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo procese. Taigi

įmonių finansai apibūdina jų gamybinės-komercinės veiklos finansinę pusę.

Teigiama, jog visoje finansų sistemoje įmonių finansų vaidmuo yra

svarbiausias. Butent įmonių-gamybos, transporto, statybos, komercijos,

prekybos ir panašių rūšių – ūkinės-komercinės veiklos procese yra

sukuriamas bendrasis vidinis produktas. O jį skirstant yra formuojami

centralizuoti piniginių lėšų fondai. Tai yra nemaža dalis įmonių pelno ar

pajamų ar išlaidų yra sumokama į nacionalinį biudžetą ir valstybinio

socialinio draudimo biudžetą.

1.Kas yra finansų valdymas?

1.1 Finansų valdymo esmė ir funkcijos

Norint suvokti, kas yra finansų valdymas pirmiausiai, reikė-tų

suprasti šios sąvokos ir „finansų“ skirtingumą. Finansai – tai finansų

rinkos. Tačiau konkrečios įmonės finansų tvarkytojas negali būti atsiestas

nuo finansų rinkų. Jis veikia naudodamasis vidine(įmonės) ir išorine(rinkų)

informacija. Be to, juk finansų rinkose pasireiškia finansų valdymo

rezultatai. Tačiau finansų rinkos veikla pagal savus dėsningumus

nepriklausomai nuo įmonės finansų tvarkytojų.

Pagrindinė įmonių finansų tarnybos funkcija – turto investi-cijos ir

pinigų reikalingų, sumokėti už šias iinvesticijas, paješka. Finansų vadūnas

atsako už tai, kad ši veikla būtų vykdoma geriausiu būdu. Vykdantys finansų

valdymo funkcijas finansi-ninkai naudojasi informacija, kuria parengia

apskaitininkai. Jeigu apskaitininko uždavinys yra kuo rūpestingiau ir

teisingiau parengti finansinę informaciją, tai finansininkas pasinaudoja

informacija finansiniam sprendimui padaryti. Taigi finansų vadūno

svarbiausias veklos bruožas – finansiniai sprendimai. Finansinis sprendimas

– tai sąmoningas pasirinkimas vienos alternatyvos iš daugelio galimų. Visus

finansinius sprendimus galima apibendrinti taip:

Investavimo sprendimai: Kokį turtą įmonė turi turėti?

Finansavimo sprendimai: Kokiu būdu turi būti finansuoja-

mas įmonės turtas?

Finansinis sprendimas – viena ssvarbiausių finansų valdymo funkcijų.

Po to seka veiksmas. Pagaliau reikia įvertinti sprendi-mo efektyvumą – tai

jau kontrolinė valdymo funkcija.

Finansiniai sprendimai būna dviejų tipų: strteginiai ir opera-

tyviniai (gamybiniai). Strateginius sprendimus įtakoja situacija,

susidariusi tarp įmonės ir jos ekonominės aplinkos. Jeigu įmonės ekonominės

aplinkos situacija keičiasi, finansų tvarky-tojas padaro strateginį

sprendimą. Operatyviniai (gamybiniai) sprendimai iš esmės būna

trumpalaikiai. Jie dažniausiai susiję su vidinių išteklių racionaliu

paskirstymu.

Taigi finansų funkcija siaurąja prasme – aprūpinti versla pinigais.

Plačiąja prasme – didinti įmonės vertę.

1.2 Finansų valdymo tikslas

Finansiškai suinteresuotųjų įmone asmenų yra kelios grupės: tai

savininkai (akcininkai), samdomi darbuotojai, kreditoriai. Šiuolaikinės

finansų teorijos skelbia, kad svarbiausias finansų valdymo tikslas –

tenkinti įmonės savininkų interesus. Taigi koks yra įmonės savininkų

tikslas? Akcinėse bendrovėse – tai visų paprastųjų akcijų savininkų turto

dalinimas. Jeigu didėja akcininkų turtas, kiekvienas akcininkas turi naudą

– kyla jo turimų akcijų kaina.

Akcininkų turtas = Turimų akcijų sk. ( Vienos akcijos kaina.

Akcininkų turimų akcijų skaičių galima padidinti skiriant akcinius

dividendus arba suskaidant akcijas į smulkesnius vienetus, tačiau vienos

akcijos rinkos kainos didėjimas visada yra susijęs tik su akcininkų turto

didėjimu įmonėje. Todel finansų valdymo tikslas įmonėje – maksimizuoti

akcininkų turtą.

Tačiau ne taip paprasta suderinti akcininkų ir samdomų darbuotojų

interesus. Didesnėse akcinėse bendrovėse savininkai nesikiša į kasdieninius

finansininkų darbus. O finansininkai, darydami sprendimus, gali pasirinkti

tokia alternatyvą, kuri yra susijusi su maža rizika, bet ir su gerokai

mažesniu pelnu. Todėl jeigu finansų tvarkytojų ir įmonės savininkų

interesai labai skirsis, nebus pasiektas svarbiausias tikslas –

maksimizuoti akcininkų tutrą.

Sprendžiant tokias konfliktiškas problemas, negalima užmiršti, kad

įmonės valdytojai yra atsakingi ne vien prieš savininkus, bet ir prieš

pirkėjus, tiekėjus, visuomenę. Atsako-mybės veiksmai priklauso nuo

aplinkybių, negali būti visada vienodi.

Kadangi finansų valdymo tikslas yra maksimizuoti savininkų turtą, tai

svarbiausi veiksniai darant finansinį sprendimą, yra rizika ir planuojamas

pelningumas. Rizika ir planuojamas pelningumas – tai kintamieji,

nulemiantys ir akcijų kainą. Investorius, prieš pirkdamas arba parduodamas

akcijas, nustato investicijų rizikos laipsni bei pelningumą ir tada

paaiškėja akcijų kaina. Planuojamą pelningumą apibūdina pinigų srautai,

kuriuos investorius tikisi gauti iš investicijų, o riziką – šių pinigų

srautų tikimybė.

Santykis tarp planuojamo pelningumo ir rizikos yra labai svarbus visų

finansų rodiklis. Juk išmintingas investorius visuomet vengia rizikos,

todėl, darydami finansinius sprendi-mus, žmonės tikisi, kad didėjant

pelningumui didėja ir rizika. Kuo didesnio pelningumo tikisi investorius,

tuo didesnė ir rizika. Finansų tvarkytojams gana sudėtinga išspręsti šias

problemas. Jie susiduria su informacijos apie būsimus dalykus problemomis.

Juk visi finansiniai sprendimai turi būti daromi remianties ateities

požiūriu, o ne retrokspektyva.

1.3 Finansų sistemos apžvalga ir finansų rinkos

Finansų sistemos tikslas – sudaryti sąlygas susitikti dviems

dalyviams: pinigų savininkams ir tiems, kurie stokoja pinigų ir nori jų

nusipirkti. Paprastai verslo įmonės atstovauja pinigų stokojančiai pusei, o

gyventojai, norintys ssavo santaupas investuoti, – antrajai pusei. Dažnai

šias pinigų turėtojų ir jų pirkėjų grupes rinkoje suveda draugėn

finansiniai tarpininkai: bankai, investicijų kompanijos ir kitokios

įstaigos. Taigi finansų rinkos, kurios susideda iš įvairių tarpininkų, gali

žymiai greičiau „perpumpuoti“ pinigus iš juos sutaupiusių, tiems, kam jų

trūksta.

Pinigų skolininkai – pirkėjai turi tikslą padidinti savo pelną

įsigydami papildomai turto. Turto įsigijimo finansavimui rekalingi pinigai.

Skolininkai nori, kad jų laikinai laisvi pinigai taip pat sugrįžtų su

atlyginimu. Finansų rinkos ir sudaro galimybes pinigams transformuoti

greičiausiai ir efektyviai. Pinigai iš skolintojų gali patekti pas

skolininkus tiesioginiu ir netiesioginiu būdu. Tiesioginio būdo pavyzdys –

akcinių bendrovių akcijos arba obligacijos yra parduodamos tiesiai

investoriams. Tačiau jų santykiose gali atsirasti ir tarpininkas,

atnešdamas naudą abiem pusėm.

Finansų rinkos – tai vieta, kur prekiaujama finansiniu turtu. Finansų

rinkų tikslas – efektyviai paskirstyti santaupas pinigų naudotojams. Rinkos

sudaro galimybę įsigyti ir investuoti pinigus, skatina nuosavybės

finansavimą. Rinkoje pasireiškia rinkos kainos. Finansų rinkos apima:

– pinigų rinkas,

– nuosavybės rinkas.

Pinugų rinka – tai trumpalaikių (iki vienerių metų) vyriausybi-nių ir

korporacijų skolų vertybinių popierių rinka, o taip pat finansinių

investicijų rinkos. Pinigams, kaip investicijoms, turi būti būdingas

greitas jų grąžinimas, didelis jų saugumo laipsnis, likvidumas bei

pelningumas. Pasaulio pinigų rinkose prekiau-jama: valstybės iždo

vertybiniais popieriais, depozitais, komerciniais popieriais.

Nuosavybės rinkos – tai ilgalaikių finansinių investicijų rinkos. Jos

dar yra vadinamos ir kapitalo

rinkomis. Šiose rinkose yra skolinami pinigai

ilgam laikui, už investuotus pinigus perkamas ilgalaikis turtas – fabrikai,

įrenginiai. Pasauli-nėse nuosavybės rinkose yra prekiaujama: obligacijomis,

privilegijuotomis ir paprastosiomis akcijomis, konvertuojamai-siais

verybiniais popieriais.

Visos finansų rinkos taip pat yra dar skirstomos į pirmines ir

antrines. Pirminės – tai naujai išliaistų į apyvartą vertybinių popierių

rinkos. Todėl pirminių rinkų dalyviais dažniausiai būna akcinės bendrovės,

norinčios išleisti į apyvartą vertybinių popierių, taip pat ir investoriai,

pasiruošę pirkti naujus vertybinius popierius.

Antrinė rinka – tai vertybinių popierių prekyba tik tarp inves-

torių. Vieną sykį pardavusi ppardavusi savo išleistus vertybinius popierius

akcinė bendrovė paprastai nedalyvauja tolesnėje jų apyvartoje, išskyrus

atvejus, kai sąmoningai superka juos turėdama specifinius tikslus. Šiaip,

antrinė rinka yra reikalinga, jeigu investorius nori greitai ir be didelių

kaštų parduoti arba nusipirkti finansinį turtą.

2. Finansinės ataskaitos ir jų turinys

.

2.1 Sąskaitų balansų lentekė

Sąskaitų balansai – tai įmonės finansinis vaizdas tam tikru jos veklos

momentu (paprastai paskutinę finansinių metų dieną). Sąskaitų balansų

lentelė yra parengiama pagal klasinkinę apskaitos lygbę:

Turtas = Skolos(skolintojų nuosavybė) + Savininkų nuosavybė.

Kairėje lygybės pusėje yra išvardijamas visas turtas – kaip buvo

panaudoti savininkų pinigai. Dešinė pusė parodo, iš ko buvo gauti pinigai,

kas yra jų savininkai.

Turtą sudaro įmonei priklausančios prekės, gamybinės atsargos,

nekilnojamas turtas ir įmonės teisė gauti turto (pirkėjų, klientų

įsiskolinimas). Skolintojų nuosavybė – tai skolos, kurias ši įįmonė privalės

sumokėti ateityje. Tai jos finansinis įsiparei-gojimas, garantuojamas

turtu. Iš pateiktos formulės matyti, kad skolintojams suteikta pirminė

teisė į akcinės bendrovės turtą. Turto savininkams pagal įstatymus gali

atitekti tik korporacijos turtas, likęs grąžinus skolas. Jeigu kreditorių

interesų nesaugos valstybe, tada skolinti pinigus bus didelė rizika, o tai

ekonomikos vystymosi stabdys.

Turtas įsigijamas tam, kad, jį naudojant, ateityje būtų uždirbtas

pelnas. Turtas gali būti įvairių formų – materialus (pastatai, žemė,

įrenginiai, prekės) ir nematerialus (juridinė teisė), ilgalaikis ir

trumpalaikis. Balanse turtas taip ir grupuoja-mas. Tik tos vertybės gali

būti vadinamos įmonės turtu, kurios turi vertę.

Trumpalaikis turtas. Juo paprastai yra laikomi pinigai, jų

ekvivalentai ir toks turtas, kuris artimiausiu metu gali būti paverstas

pinigais. Pinigai – tai lengviausiai suvokiamas turtas. Tačiau įmonėje

pinigais yra laikomi ne tik pinigai kasoje, bet ir banko čekiai, piniginės

perlaidos ir kitokie analogiški atsiskai-tomieji dokumentai. Tai irgi

pinigai, nes bankas juos pripažįsta ir jais remdamasis daro įrašus

indėlininkų sąskaitose.

Pirkėjų įsiskolinimas. Komercinių įmonių turto sudėtyje yra pirkėjų

įsiskolinimas už prekes arba neprekinis (nekomer-cinis) įsiskolinimas. Tai

pinigai, kurių dar negavo įmonė iš savo klientų už jiems pateiktas prekes

ar suteiktas paslaugas. Tai reiškia, kad yra paskesnis apmokėjimas už

prekes ir paslaugas. Pirkėjams paprastai nustatomas 30, 60 arba 90 dienų

apmokėjimo terminas. Pirkėjų įsiskolinimą gali sudaryti ir tokios skolos,

už kurias yra mokamos palūkanos. Pinigai privalo uždirbti pajamas kasdien,

nes llaikomasi principo – šiandien gauti pinigus yra naudingiau negu rytoj,

o šiandien padaryti išlaidas yra naudingiau negu rytoj.

Gamybinės atsargos prekes ir paslaugas gaminančiose įmonėse paprastai

sudaro nemažą turto dali. Tai žaliavos ir medžiagos, pusgaminiai ir gatavi

gaminiai, tinkami parduoti. Gamybinių atsargų apskaičiavimas ir įkainojimas

yra labai svarbus ir atsakingas darbas. Juk visos įsigytos materialinės

vertybės arba sunaudojamos per ataskaitinį laikotarpį pajamoms uždirbti ir

virsta išlaidomis, arba įrašomos į balansą kaip dar ne-

sunaudotas turtas. Gamybinių atsargų sudėtis priklauso nuo įmonės veiklos

pobūdžio. Prekybinėse įmonėse didžiausią gamybinių atsargų dali sudaro

prekės. Prekes gaminančiose įmonėse gamybinių atsargų sudėtyje dažniausiai

apskaitomi gatavi arba pusiau pagaminti gaminiai, medžiagų atsargos.

Ilgalaikis turtas. Ilgalaiki turtą galima sugrupuoti į gamybi-nes

priemones, finansines investicijas ir nematerialųjį turtą. Gamybines

priemones sudaro nekilnojamas turtas: žemė, pastatai, mašinos ir

įrenginiai, transporto priemonės, baldai ir vidaus įranga, gamtos ištekliai

ir nematerialusis turtas (paentai), naudojamas įmonės veiklai.

Nuo gamybinių priemonių panaudojimo efektyvumo labiau-sisiai

priklauso ir įmonės finansiniai rezultatai. Sąskaitų balansų lentelėje

gamybinės priemonės yra ikainojamos įsigijimo kaš-tais: prie pirkimo kainos

pridėdamos montavimo ir kitokios įsigijimo išlaidos. Kartu balanse įrašoma

ir iki balanso rengimo dienos susikaupusi nusidėvėjimo suma. Ta ilgalaikio

turto dalis, kuri virs išlaidomis, vadinama nusidėvėjimu

(įrenginių,pastatų), išsekimu, išeikvojimu (gamtos turtų) arba amortizacija

(paten-tų).

2.2 Pelno ir pinigų srautų ataskaita

Tai tokia finansinė ataskaita, kuri parodo atitinkamo laikotar-pio

įmonės pajamas ir išlaidas už parduotas prekes, paslaugas. Ji parengiama

tokiu principu:

Pajamos – Išlaidos = Pelnas.

Visi pelno ataskaitos rodikliai yra sugrupuoti į kelias grupes:

gamybinės-komercinės veiklos ir kitos veiklos. Toks grupa-vimas parodo

kiekvienos veiklos finansinį rezultatą – pelną arba deficitą. Sudėjus visos

įmonės veiklos pajamas ir iš jų atėmus visas išlaidas, gaunamas rezultatas

– grynasis pelnas (deficitas). Grynasis pelnas yra akcijų savininkų

nuosavybė, todėl jų sprendimu jis gali būti paskirstytas taip:

– dividendams,

– pridėtas prie ankšciau uždirbto pelno ir reinvestuotas į verslą.

Pagal apskaitos standartus pelno ataskaita turėtų pasibaigti grynojo

(deficito) rodikliu. Tačiau dažnai akcininkams skirtoje pelno ataskaitoje

papildomai yra apskaičiuojamas dar vienas rodiklis – 1 akcijos uždirbtas

pelnas.

Pinigų srautų ataskaita parodo visus įmonės pinigų gavimus ir

išmokėjimus per tam tikrą laikotarpį. Pinigų gavimai ir išmokėjimai yra

suskirstyti į 3 veiklos sritis: gamybinę-komer-cinę, innvesticinę,

finansinę. Gamybinė veikla gali būti susijusi su prekių (paslaugų) gamyba,

medžiagų pirkimu, prekių parda-vimu. Finansinė veikla – tai nuosavybės

įsigijimas, skolų grąži-nimas, akcinės bendrovės akcijų išleidimas arba

išpirkimas, vertybinių popierių iškeitimas į paprastąsias akcijas,

dividendų išmokėjimas. Investicinė veikla – tai ilgalaikio turto pirkimas

arba pardavimas.

Visi išoriniai finansinių ataskaitų naudotojai turi žinoti, ar

uždirbtas pelnas yra susijęs ir su pinigų srauto pasikeitimais. Pelningai

dirbanti įmonė gali tik pdidinti savo prekių atsargas arba pirkėjų

įsiskolinimą, o pinigų suma gali likti nepakitusi. Iš kitos pusės, pinigų

sumos padidėjimas nebūtinai yra susijęs su ppelnu. Taip gali būti įmonėje,

kuri pajutusi, kad sumažėjo gamybos pelningumas, gali daugiau išgauti skolų

iš skolininkų ir nepirkti gamybinių atsargų, taupydama pinigus.

Pinigų srautų ataskaitoje apskaičiuojamas ir grynasis pinigų srautas.

Tai visų pinigų gavimų ir išmokėjimų algebrinė suma.

Gamybinės-komercinės veiklos pinigų srautai turi labai glaudų ryši su

pelno ataskaitos rodikliais. Investicinės veiklos pinigų srautai – tai

ilgalaikio turo rodiklių pasikeitimai, o finansinės veiklos pinigų srautus

lemia ilgalaikių skolų ir savininkų nuosavybės rodiklių pasikeitimai. Taigi

šios atas-kaitos informacija gali pasitarnauti darant sprendimus, jeigu

buvo abejonių tyrinėjant sąskaitų balansų lentelę ir pelno ataskaitą.

Analizuojant pinigų srautų ataskaitą, galima sužinoti:

a) iš kur ir kokiu būdu buvo gauti pinigai ataskaitiniais metais,

b) kur buvo išleisti įmonės pinigai ataskaitiniais metais,

c) kaip pasikeitė (padidėjo ar sumažėjo) pinigų suma per ataskaitinį

laikotarpį.

3. Trumpalaikio turto ir skolų finansinis valdymas

3.1 Pinigų finansinis valdymas

Į šią funkciją įeina:

– pinigų gavimų paspartinimas kontroluojant jų išleidmus,

– pinigų poreikių nustatymas,

– pinigų srautų prognozavimas,

– laikinai laisvų pinigų naudingas investavimas.

Pinigų finansinio valdymo tikslas – minimizuoti jų sumą, kuri yra

neinvestuota, tačiau išlaikant trumpalaikio turto reikalingą likvidumą

(virtimą pinigais). Be abejo, pinigų valdymo galuti-nis tikslas yra

akcininkų turto vertės didinimas. Jeigu laisvų, neinvestuotų pinigų suma

yra per didelė, tai investicijų pelningumas gali sumažėti, o kai per maža –

padidėja įmonės rizika. Taigi ir

šiuo atveju, darant sprendimą, reikia

laviruoti tarp pelningumo ir rizikos.

Pradinis pinigų finansinio valdymo etapas – pinigų sąmatos parengimas.

Pinigų planas iki vienerių metų laikotarpiui yra vadinamas pinigų biudžetu

arba sąmata, o planas ilgesniam laikotarpiui – pinigų prognoze. Taigi

pinigų biudžetas – tai būsimu pinigų gavimai, išleidimai ir pinigų

planuojamas balansas tam tikro laikotarpio pabaigoje. Turint tokia informa-

cija, lengva nustatyti įmonės pinigų poreikius, sudaryti šių poreikių

finansavimo planą ir valdyti pinigus. Realus ir rekomenduotinas įmonės butų

1-2 savaičių pinigų biudžetas, nes geriausiai ir tiksliausiai galima

parengti mėnesinius bbiudžetus.

Kuo tikslesnis yra pardavimų prognozės, tuo tiksliau galima sudaryti

pinigų biudžetą. Planines pardavimų apimtis gali apskaičiuoti įmonės

marketingo specialistai arba pasamdyti rinkos specialistai. Pirmiausiai yra

prognozuojami atskirų gaminių pardavimai. Po to prognozuojami visi įmonės

produkcijos ir paslaugų pardavimai. Jeigu šiuos rodiklius planuoja įmonės

darbuotojai, gali būti ir problemų. Juk tokios prognozės – tai tik įmonės

vidinės prognozės, neatsižvelgiant į bendrus ekonomikos procesus, rinkos

pasikeitimus, sistemingą riziką. Todėl gali būti daugiau naudos, kai

prognozuojama „išoriškai“, taikant matematinius-statistinius modelius ir

nustatant šakos vystymosi kryptis. Išsiaiškinus, kokios yra šakos

perspektyvos, analizuojama, kokia bbus atskirų produktų rinka. Todėl gali

būti, kad ekspertų parengta prognozė skirsis nuo vidinio pardavimų plano.

Menedžeriai turi gerai apsvartyti ir parengti patikslintą prognozę.

Būsimų pinigų gavimų, išleidimų ir pinigų balansų sąmatos gali būti

sudaromos taikant įvairius metodus. Pavizdžiui, galima atskirai planuoti

gamybinės veiklos ppinigų srautus, finansavimo veiklos pinigų srautus arba

sudaryti vieną viso įmonės veiklos pinigų srautą. Pinigų gavimai priklauso

nuo to, ar planuojama parduoti už grynuosius pinigus, ar skolon. Jeigu

planuojama parduoti skolon, reikia žinoti, koks atsiskaitymo laikotarpis

yra nustatytas pirkėjams – 30, 60 ar 90 dienų. Pagal praėjusių laikotarpių

duomenis reikia apskaičiuoti, koks procentas pirkėjų apmoko už prekes per 1

mėnesį, koks procentas per 2 mėnesius nuo pardavimo dienos ir koks yra

beviltiškų skolų procentas. Be to, planuotojas pasirenka, kokio ateities

laikotarpio pinigų srautus realiai galima apskaičiuoti.

Turint pardavimų prognozę, įmonė turi nuspręsti, ar gamy-bos grafiką

priderinti prie pardavimų, ar turėti vienodo tempo gamybą. Pirmuoju atveju

atsargų kaštai yra mažesni, tačiau bendra gamybos kaštų suma būna didesnė

negu stabilioj gamyboi. Stabilios gamybos gamybos kaštai yra mažesni, bet

atsargų kaštai yra didesni. Reikia pasirinkti iir padaryti sprendi-mą.

Kai nusprendžiama, kokiu grafiku bus gaminama produk-cija, reikia

parengti tokius planus:

– medžiagų,

– darbo,

– papildomo ilgalaikio turto.

3.2 Finansinis prognozavimas

Prognozavimo procesas taip pat prasideda pardavimo prognozės parengimu

maždaug 5 ar daugiau metų. Po to nusta-toma, kiek reikės turto, kad būtų

užtikrinta prognozuojama pardavimų apimtis, apskaičiuojama, kaip bus

finansojamas tas turto įsigijimas. Nuo šio momento galima pradėti

projetuoti pelno ataskaitos ir sąskaitų balansų lentelės tipo rodiklius,

apskaičiuoti vienos akcijos pelnus ir dividendus bei svarbiau-sius

santykinius rodiklius.

Planinė pelno ataskaita – tai visų įmonės ppajamų ir išlaidų planas,

apskaičiuojant ir būsimų laikotarpių grynąjį pelną. Esminė pradžia –

parengti pardavimų prognozes ir gamybos kaštų planus. Kaštų planas turi

būti labai detalus, jeigu gamybos parametrai nedaug keičiasi, tai kaštai

gali būti apskaičiuoti remiantis praėjusių laikotarpių santykiniais

rodikliais. Pavyz-džiui, sužinojus, kokią lyginamąją dalį pardavimų

apimtyje sudarė parduotų prekių kaštai, šį santykį galima panaudoti ir

prognizuojant analogiškus rodiklius. Po to apskaičiuojamas laikotarpio

įšlaidų planas. Apskaičiavus administracines, preky-

bines išlaidas, apskaičiuojama palūkanų išlaidų suma bei pelno mokestis.

Apskaičiavus būsimąjį grynąjį pelną, nustatoma ir kokią jo dalį planuojama

skirti dividendams ir kokia suma padidės nepaskirstytas pelnas.

Planinė sąskaitų balansų lentelėje turi būti suplanuojamas būsimas

trumpalaikis, ilgalaikis turtas, savininkų nuosavybė ir skolos. Labiausiai

kintamas ir sunkiausiai prognozuojamas yra trumpalaikis turtas. Planinės

pirkėjų isiskolinimo sumos nusta-tomos, prie esamo jų balanso pridedant

planuojamą pardavimų skolon apimtį ir atimant planuojamų pinigų gavimo

sumą. Šie duomenys perimami iš pinigų biudžeto. Igalaikis turtas apskai-

čiuojamas prie jo faktiško balanso pridedant planuojamas investicijas.

Įsiskolinimai tiekėjams yra planuojami, pridedant prie sausio

mėnesio įsiskolinimo sumos dar ir pirkimus per metus ir atimant pinigų

sumokėjimus už pirkimus. Įsiskolinimas už darbą (algos) apskaičiuojamas

remiantis gamybos planais. Panašiai apskaičiuojamos ir kitos trumpalaikės

skolos.

3.3 Trumpalaikio turto valdymas

Trumpalaikio turto valdymas apima firmos trupalaikį turą ir

finansavimą, kurio reikia šiam turtui įsigyti. Trumpalaikio turto – pinigų,

vertybinių popierių, pirkėjų įsiskolinimo, taip pat įsiskolinimo tiekėjams

ir kito trumpalaikio finansavimo &– valdy-mas yra tiesioginė finansų vadūno

atsakomybė. Kadangi inves-tuojama į trumpalaikį turtą, tikintis akcininkų

turto vertės padidėjimo, svarbiausios trumpalaikio turto valdymo problemos

yra šios:

– optimalaus investicijų į trumpalaikį turtą lygio nustatymas,

– tinkamo trumpalaikio ir ilgalaikio finansavimo, reikalingo turto

investicijoms, parinkimas.

Šiems sprendimams svarbios įtakos turi pelningumas ir rizika.

Mažinant investicijų į trumpalaikį turtą lygį ir išlaikant nemažėjančią

pardavimų apimtį, galima padidinti įmonės viso turto pelningumą.

Dažniausiai trumpalaikio finansavimo kaštai būna mažesni už ilgalaikio

finansavimo kaštus, o kuo didesnė yra trumpalaikio finansavimo dalis visose

įmonės skolose, tuo aukštesnis įmonės pelningumas. Darant šias prielaidas

optima-lus sprendimas turėtų būti toks: siekti mažos dalies trumpalaikio

turto ir didelės dalies trumpalaikio finansavimo.

Norint sužinoti optimalią trumpalaikio turto apimtį, reikia padaryti

kompromisą tarp pelningumo ir rizikos. Imkime pavyzdį, kad įmonė gali

parduoti 2000 vienetų prekių.

Y A

B

C

X

X – produkcija, vienetai

Y – turto apimtis litais

Įmonė turi 3 galimybes trumpalaikio turto atžvilgiu. „A“ turto lygis –

pats konservatyviausias. Šis variantas užtikrina geriausią firmos mokumą,

jei kiti dalykai yra vienodi. „C“ atvejis yra agresyviausias. Pelninguma

apskaičiosim taip:

Pelningumas = Grynasis pelnas / Iš viso turtas.

Šiuo atveju „C“ yra pats pelningiausias turto lygis.

| |Aukštas lygis |Vidutinis lygis|Žemas lygis |

|Mokumas |A |B |C |

|Pelningumas |C |B |A |

|Rizika |C |B |A |

Apibendrinant analizės rezultatus, matyti, kad pati rizikin-giausia

trumpalaikio turto apimtis yra C atvėju. Galima iš sio pavyzdžio padaryti 2

elementarias išvadas:

1. Pelningumas kinta atvirkščiai proporcingai įmonės mokumui.

2. Pelningumas kinta tiesiai proporcingai rizikai.

3.4 Trumpalaikio turto finansavimas

Dalis trumpalaikio turto yra reikalinga nuolat tenkinti įmonės

minimalius poreikius. Kita dalis – laikinai padidėjęs trumpalai-kis turtas

dažnai yra susijęs su firmos gamybos (ar veklos) sezoniškumu. O nuolat

reikalingas trumpalaikis turtas reika-lauja ilgalaikio finansavimo. Nuo

ilgalaikio šis trumpalaikis turtas skiriasi tik tuo, kad jo forma nuolat

kinta.

Trumpalaikis turtas yra finansuojamas einamųjų įsiskolinimų forma. Tai

savaiminis finansavimas, nepriklausantis nuo finan-sų vadūno sprendimo, o

nuo esamos atsiskaitymų tvarkos. Šis finansavimas svyruoja priklausomai nuo

gamybos apimties.

Turto „apsaugos“ metodas – tai finansavimo būdas, kai kiekvienam

trumpalaikio turto elementui yra numatomas konkretus finansinis

instrumentas, kurio trukmė atitinka finansuojamo turto trukmę. Taikant šį

metodas, sezoniniai turto svyravimai yra finansuojami trumpalaikėmis

paskolomis, o nuolatiniai elementai – ilgalaikėmis paskolomis arba

savininkų nuosavybe.

Ilgalaikis finansavimas nereikalingas laikinam trumpalai-kiam turtui,

nes, naudojant ilgalaikes paskolas, tektų mokėti palūkanas ir tuo metu, kai

paskolos yra nereikalingos. Trumpalaikis papildomas finansavimas

reikalingas tada, kai padidėja pardavimai. Padidėjus pardavimams, padidėja

ir pirkėjų įsiskolinimas, o renkant pinigus iš pirkėjų, yra grąži-namos ir

trumpalaikės paskolos.

Jeigu paimamas papildomas finansavimas, tikintis jį grąžin-ti pirkėjų

skolų grąžintais pinigais, tai įmonė rizikuoja, nes jos skolų grąžinimai

priklauso nuo pirkėjų skolų grąžinimo.

4. Ilgalaikio turto ir nuosavybės finansinis valdymas

4.1 Ilgalaikio turto finansinis valdymas

Ilgalaikio

turto investicijos – svarbus finansų vadūno darbo baras.

Kartais tokie sprendimai gali labai padidinti įmonės savininkų turto vertę,

bet jei didelis projektas pasirodo besąs nesėkmingas, įmonė gali ir

bankrutuoti.

Finansų vadybos funkcija apima:

– sprendimą dėl investicijų projekto reikalingumo,

– būsimų pinigų srautų nustatymą,

– sprendimų metodiką,

– rizikos nustatymą.

Prieš imantis šios veiklos, reikia žinoti, ar reikia ilgalaikių

investicijų. Todėl įmonės finansininkas turėtų nuolat analizuoti ilgalaikių

investicijų galimybes. Juk dabartiniai jo sprendimai duos finansinius

rezultatus ateityje ir gali turėti įtakos investi-cijų pelningumui.

Sprendimą investuoti padaro įįmonė, o pasiūlimus įvairių projektų forma

ji nuolat gauna iš įvairių šaltinių. Pirmiausiai reikia nuspręsti, kad

reikia daryti investicijas į ilgalaikį turtą. Antras sprendimas – ar

rinktis ilgalaikio turto pakeitimo, ar jo fizinės būklės atstatymo, ar

gamybinių pajegumų išpllėtimo projektą.

Darant prielaidą, kad daugeliu atvejų yra projektų pasirinki-mo

galimybė, finansininko uždavinys – įvertinti būsimus pinigų srautus ir

parinkti tokį projektą, kuris užtikrins didžiausią naudą akcininkams

ateityje.

Norint padaryti sprendimą investuoti į ilgalaikį turtą, reikia žinoti,

kokią metodiką reikia taikyti projektams įvertinti. Tos metodikos

pasirinkimas priklauso nuo sprendimo pobūdžio. Pirmas atvejis – reikia

padaryti sprendimą: tinkamas ar netinkamas yra projektas. Iš daugybės

projektų turės būti išrinktas tinkamas projektas, atmetant netinkamus.

Antras atvejis – kai pateikiami keli alternatyvūs projektai, o reikia

pasirinkti geriausia iš jų. Trečias atvejis – yra keli tinkami alternatyvūs

projektai, bet nėra pakankamo visiems jiems finansavimo ir reikia

nuspręsti, kokius projektus arba etapus verta pasirinkti investicijoms, o

kuriuos galima atidėti ateičiai.

4.2 Investicinių projektų vertinimo būdai

Įvertinant projektus investicijoms (finansinėms arba į nekilno-jamą

turtą), naudojami tokie metodai:

– projekto atsipirkimo laiko,

– gynosios dabartinės projekto vertės (net present value – NVP)

– projekto vidutinio pelningumo.

Projekto atsipirkimo laikas apskaičiuojamas metais, kurių reikia, kad

būsimais pinigų srautais būtų padengtos pradinės investicijos. Atsipirkimo

laiko apskaičiavimo formulė:

Metai prieš visišką kaštų padengimą + Nepadengtų kaštų suma padengimo

metų pradžioje / Visiško padengimo metų pinigų srauto suma.

Grinosios dabartinės vertės metodas – tai patobulintas šiuolaikiškas

ilgalaikio nekilnojamo turto projektų įvertinimo būdas, kuris yra susijęs

su pinigų srautų diskontavimu. Skaičiavimai atliekami tokiu nuoseklumu:

1. Surandama kiekvieno pinigų srauto dabartinė vertė, įskaitant pinigų

įplaukas ir išleidimus ir atėmus projekto kkaštus.

2. Susumuojami diskontuoti pinigų srautai. Ši suma ir yra projekto NPV.

3. Jeigu NPV yra teigiama, projektas yra tinkamas, o jeigu NPV yra

neigiama, atmetamas. Jeigu reikia pasirinkti tik vieną iš kelių projektų,

parenkamas tas, kuris turi didesnę teigiamą NPV.

Šiose skaičiavimuose projektų pinigų srautai yra diskontuo-jami

remiantis nuosavybės kaštų procentu. Nuosavybės kaštai – tai finansavimo

šaltinio, reikalingo projektui įgivendinti, kaštai. Projektas gali būti

finansuojamas iš banko paskolų, iš nepaskir-

styto pelno arba mišrų šaltinių.

Projekto vidutinio pelningumo metodas atrodo gana paprastas

ir patrauklus, jis dažnai yra naudojamas praktikoje. Jo esmė tokia:

apskaičiuojamas projekto pelningumo (po mokesčių sumokėjimo ir atėmus

nusidėvėjimo išlaidas) vidurkis. Tačiau šis pelningumas – tai tik

„apskaitinis“ pelningumas, nes jis nustatomas remiantis pelno apskaičiavimo

metodika, taikoma apskaitoje.

Vidinio investicijų pelningumo metodas – tai pats svarbiausias

investicijų įvertinimo būdas, paremtas pinigų laiko vertės principu.

Naudojant šį metodą, apskaičiuojamas toks pelningu-mo procentas, kuris

apibūdina investicijų pelningumą, bet yra nesusijęs su rinkos norma. Todėl

jis ir vadinamas vidiniu projekto pelningumu. Vidinis projekto pelningumas

– tai toks diskonto procentas, kuris to projekto būsimų pinigų gavimų

dabartinę vertę sulygina su projekto įsigijimo kaštais arba su būsimų

pinigų išmokėjimų dabartine verte.