Funkciniai stiliai

1. Kalbos kultūros paskaita

2004 m.

1. FUNKCINIŲ KALBOS STILIŲ CHARAKTERISTIKA

2. PAGRINDINIAI PROFESINĖS KALBOS BRUOŽAI

1. Sakydami, kad kas šneka ar rašo netaisyklingai, laužo kalbos dėsnius, paprastai turime galvoje žmogų, kuris nepakankamai parmokęs bendrinės kalbos. Tačiau norėdami jos pramokti, pirmiausiai turime suprasti, kam to reikia, kada ir kur toji bendrinė kalba vartojama.

Pagrįstai klausiame – kas verčia gėdytis savo kalbos netobulumo ir ar visada to reikia, kai šnekama ne bendrine kalba? Pagaliau – kas toji bendrinė kalba, kokios jos vartojimo sritys ir ribos? Taigi keletas ppasvarstymų ta tema.

Kalbos apraiškos

Žmonių bendruomenė, siejama tautinio pagrindo (taigi vadinama tauta), turi ir savo tautinę (gimtąją) kalbą. Kartu kiekviena tokia visuomenė pagal įvairius požymius (teritorinį, socialinį, profesinį, religinį ir pan. Bendrumą) yra susiklaldžiusi į įvairias grupes, sluoksnius. Kalba neatsiejama nuo tų, kurie ją vartoja, taigi turi atitikti kiekvieno sluoksnio poreikius. Vadinasi, negali būti iliuzijų, kad tokios visuomenės kalba bus nedalijamas darinys.

Tautos kalbą sudaro įvairios jos apraiškos. Daugelis kalbotyros specialistų paprastai pirmiausiai skiria bendrinę kalbą ir tarmes; be to, nurodoma esant vvisokių kitokių darinių (pavyzdžiui, pusiau tarminė kalba – tarpinė tarp bendrinės ir tarminės, specialioji, arba profesinė, kalba, žargonas ir kt.). Lietuvių kalba taip pat nėra vienalytė. Tačiau daugelis minėtųjų kalbos apraiškų iki šiol mūsų kalbos mokslo nėra kaip reikiant ištirtos iir nė tikslių savo pavadinimų neturi.

Bendrinės kalbos ypatumai ir vartojimo sritys

Galime teigti, jog bendrinė kalba – tai žmonių bendravimo, kultūros priemonė. Ji ne tik vienija tautą, bet ir atstovauja tautai pasaulyje: pavyzdžiui užsieniečiai mokosi ne bet kokios, o bendrinės kalbos. Iš tiesų bk, palyginti su kitomis tautos kalbos apraiškomis, yra, galima sakyti, universali, nes vartojama labai įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, atlieka daug funkcijų, yra ryškiai stilistiškai susiskaldžiusi.

Taigi svarbiausias ypatumas, skiriantis bk nuo kitų tautos kalbos apraiškų, ir yra sąmoninga raiškos priemonių atranka, palaikymas, ugdymas ir puoselėjimas.

Aptarnaudama visas žmogaus veiklos sritis, kalba negali daugiau ar mažiau nesiskirti savo viduje: juk nelygu, kokiomis aplinkybėmis ji funkcionuoja ir kuriomis priemonėmis turi aptarnauti. Todėl dažnai tas pats žodis, forma, konstrukcija vienur esti vvisiškai “nepastebimi”, o kitur suvokiami kaip ne savo vietoje. Mat jie turi savo stilių: esti logiškai dalykiški, akademiški, iškilmingi, patetiški, kanceliariški, buitiški, žemiški.

Žodžio vartojimo sfera bei funkcija – štai du kriterijai, pagal kuriuos bendratautinėje kalboje skiriamos tam tikros sistemos – stiliai.

Pavyzdžiui, palyginę kelių skirtingų stilių autorių kalbą apie tą patį dalyką, matytume, kaip skiriasi jų santykis su tuo, kas aprašoma, skiriasi išraiškos priemonių atranka, jų vartosena. Palyginkime, pavyzdžiui 3 autorių pasakymus apie marą:

1) Maras tai ypač pavojinga zoonozė. Ji dažniausiai žžmonėms pasireiškia limfmazgių nekroze ir pan. (Infekcinės ligos);

2) Maras, ta juodoji mirtis, nusinešusi ketvirtadalį Europos gyventojų gyvubių, šiuo metu gresia Pietryčių Azijai (Iš laikraščių)

3) .Ir štai grovo Stolbekio dvare tai įvyko pirmiausia…(I. Simonaitytė).

Tokių sistemų arba bk vartojimo sričių, arba stilių skiriama įvairių, kartais pernelyg susismulkinama. Apytikriai ir apibendrintai galima butų nurodyti šias svarbiausias, atitinkanačias pagrindines visuomeninės veiklos formas: viešoji informacija ir publicistika, mokslinė ir mokomoji veikla, administraciniai santykiai, taip pat iš dalies meninė, religinė, ūkinė veikla bei kasdienis viešasis neutralusis bendravimas. Tokie minėtieji stiliai savo rėžtu gali būti skaidomi į postilius: meninis – į romano, apsakymo, eilėraščio, administracinis – į protokolų, nutarimų, sprendimų, apskritai įstaigų raštų. Visi šie postiliai turės savo specifinių ypatybių. Tačiau visiems bus kažkas bendra – tai, kas būdinga ir romanui, ir apsakymui, ir dramos kūriniui, ir t.t., arba tai, kas būdinga ir protokolui, ir sutarčiai, ir nutarimui. Remdamiesi šiui bendrumu, galime kalbėti apie vieną ar kitą funkcinį stilių platesne prasme.

Taigi funkcinis stilius – tai tam tikra istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, turinti tam tikrų savitų leksinių ir gramatinių išraiškos priemonių forndą, savitų jų vartojimo ypatybių.

Visų lengviausiai stilių apčiuopiame iš žodyno bei žodžių vartojimo būdo: funkciniai stiliai pirmiausiai skiriasi ypatingesnėmis žodžių, be kurių neįmanoma išsiversti toje bendravimo ssferoje, atsargomis ir jų, tų žodžių, vartojimo ypatybėmis.

Vartodami kalbą vienoje ar kitoje bendravimo sferoje, mes sąmoningai ar nesąmoningai paklūstame tam tikroms normoms: žodžių atrankos, jų vartosenos, sakinių sudarymo ir kt.

Trumpai aptarkime funkcinius stilius.

Meninio beletristinio stiliaus vartojimo sritis- grožinė literatūra. Jis ypatingas tuo, kad 1) kalba čia atlieka estetinę funkciją, 2) jis yra daugelio individualių stilių vienetas, 3) šis stilius absorbuoja įvairiopus bendratautinės kalbos elementus. Galime kalbėti apie dvi šio stiliaus atmainas – poeziją ir prozą. Šiam stiliui būdinga emocingumas, vaizdumas, ekspresyvumas: vartojama metaforų, metonimijų, palyginimų ir kitų meninių priemonių. Sakinys grožinėje literatūroje esti prasmiškai nebe toks savarankiškas, nebe toks tikslus, kaip dalykiniuose stiliuose. Taigi grožinėje literatūroje specialios išraiškos priemonės vartojamos gausiausiai. Be abejo šių priemonių yra vartojama ir kituose stiliuose, svarbu, kurią funkciją jis atlieka – komunikacinę, informacinę ar estetinio poveikio.

Kalbos funkciją publicistiniame stiliuje galima apibūdinti maždaug taip: skaitytojas turi būti įtikinamas tiek loginiais argumentais, tiek žodžio jėga. Taigi publicistikoje veikia dvejopi veiksniai: loginiai ir emociniai. Dalykiškai reikšdamas mintis, publicistas drauge siekia emocinės įtampos, stengiasi iškelti bei pabrėžti tas reiškinio puses, kurios labiausiai gali psichologiškai atsiliepti skaitytojui, naudojasi ekspresinėmis bei intonacinėmis sakinio galimybėmis.

Mokslinio arba intelektinio stiliaus ypatybes lemia mokslo uždaviniai: tikslus teiginių, hipotezių iškėlimas, jų pagrindimas, argumentavimas, nuoseklus, sistemingas, objektyvus vvienos ar kitos problemos išdėstymas. Štai kodėl mokslinės prozos idealas – tikslumas, objektyvumas, nuoseklumas. Mokslo kalba – sąvokų kalba. Jos yra protavimo įrankis. Mokslininko mąstysenoje pasaulis atsispindi loginėmis kategorijomis. Šiame stiliuje nerasime metaforų, palyginimų, hiperbolių ir kitų vaizdo kūrimo priemonių. Žodis atrenkamas bei vartojamas taip, kad nekeltų jokių nereikalingų asociacijų ir nebūtų skirtingai suprantamas. Jis čia be emocinių ekspresinių atspalvių, vartojamas tiksliai apibrėžta nominatyvine reikšme. Labai akivaizdus mokslinės prozos požymis – gausi bei įvairi mokslinė terminija bei terminologinė frazeologija (pvz., sieros rūgštis, azoto oksidai, orbitinė kamera, magnetiniai dažnumo daugintuvai ir pan.). Terminai dažniausiai reiškiami tarptautiniais žodžiais. Šį stilių išskiria iš kitų ir mokslinio aparato elementų – citatų, nuorodų, išnašų gausumas.

Oficialusis dalykinis stilius šliejasi prie mokslinio stiliaus, tačiau turi savų, jam vienam būdingų ypatybių. Jį labiausiai išskiria iš kitų funkcija aptarnauti raštus, kuriais nustatomi žmonių tarpusavio santykiai, reguliuojamas jų bendradarbiavimas. Jo frazės – formulės, biurokratinės klišės, šablonai – tveria ištisus dešimtmečius.

Oficialiųjų raštų bei įstaigų kalbai būdinga gausus vartojimas:

a) profesinės terminijos (teisinės, komercinės, buhalterinės),

b) tam tikrų sintaksinių stereotipų bei knyginį atspalvį turinčių sustabarėjusių frazių (ryšium su tuo…, sutinkamai su tuo…, priklausomai nuo to…)

c) pusdalyvinių ir padalyvinių konstrukcijų (atsižvelgiant į tai.., remiantis tuo..)

d) įvairių santrumpų ir sutrumpinimų, išreiškiančių įstaigų, organizacijų, firmų, gaminių pavadinimus ir pan.)

Čia,

panašiai kaip ir mokslinėje literatūroje, linkstama vartoti besmenius ir asmeninius pasyvo sakinius ( Čia nerūkoma, Siūloma tokia darbų tvarka ir pan.).

Oficialusis stilius turi savo atmainų arba postilių.

Administracinių įstaigų raštuose randame vadinamąją kanceliarinę arba “žinybinę” kalbą. Ji apima visokią dokumentaciją: protokolus, potvarkius, ataskaitas, sprendimus, tarnybinius laiškus, charakteristikas, pažymėjimus. Vartojamos gatavos formulės. Kalba schematiška, standartiška. Tik informacijų, reklamų kalba kiek kitokia – cia galime vartoti vaizdingesnį žodį ar frazę.

Kasdieniniam, buitiniam arba šnekamosios kalbos stiliui būdingas ekspresyvumas, vaizdumas. Kalbėdami žodžiu mes rūpinams, kkad klausytojas kiekvieną frazę suprastų tuoj pat, todėl žodžiai daržnai turi šiurkštumo, familiarumo atspalvį, vartojami barbarizmai, jaustukai, ištiktukai.

Taigi tokie yra pagrindiniai dabartinės lietuvių kalbos stiliai, teikiantys objektyvius išraiškos priemonių atrinkimo ir vartojimo ypatybių kriterijus. Kalbėti stilingai – tai lygu laikytis reikalavimų, einančių iš kalbos vartojimo srities, funkcijos, tikslo, t.y. laikytis vieno ar kito funkcinio stiliaus reikalavimų.

Na o toiau – taisyklingos kalbos lavinimas, aiškinimasis, kas kalboje gerai, o kas ne.

O kiek vartojame elementarių kalbos klaidų: žodžių darybos, kaitybos, sintaksės, tarties: metalu, mmetale, elementus,biudžetus ir t.t. Arba štai : Kad būti sveiku, raiškia, raikia vesti svaika givenimo būda.Girtam žmogui nejaučiant vyksta viršutinių ir apatinių galūnių nušalimas .Stebimas padidintas nekontroliuojamas alkoholio sunaudojimas.Štai ką rašė vienas docentas: Norint turėti skanių kriaušių, reikia jas laiku nnuskinti.Kodėl negalėtume pasakyti: Kad kriaušės būtų skanios reikia jas laiku nuskinti.

Mokykimės ir taisyklingos, gražios kalbos, ir kaip vieną kitą būsimos profesijos dalyko mintie vingį grakščiau, tobuliau išreiškus.