Gamybos gerinimas
Turinys
Įvadas…………………………3
1. Gamybos samprata……………………..4
2. Gamybos organizacinės struktūros……………….5
3. Gamybos gerinimas……………………7
3.1 Gamybos specializavimas………………..7
3.2 Gamybos sroviškumas………………….8
3.3 Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas…………9
3.4 Gamybos lankstumas………………….9
3.5 Gamybos integravimas…………………9
4. Gamybos kontrolė…………………….10
Išvados…………………………12
Literatūros sąrašas………………………13
Įvadas
Įmonės ekonomika tiesiogiai susijusi su vienu ar kitu gamybos procesu. Jis, priklausomai nuo ekonominės veiklos pobūdžio, gali būti ir yra skirtingas bei įvairus. Gamybos procesui būdingos šios sudedamosios dalys: darbas, darbo priemonės ir darbo objektai. Tam, kad vyktų gamybos procesas, turi būti visos šios sudėtinės dalys. Įmonės turi turėti pakankamai darbo jėgos (specialistų, darbininkų ir kt), įrengtas patalpas, reikiamus technologinius įrengimus, įsigyti žaliavų, pagrindinių ir pagalbinių medžiagų, kkomplektuojamųjų detalių ir kt. Šių komponentų racionalus ir ekonomiškas pagrindimas bei parinkimas turi įtakos gamybos organizavimui bei įmonės veiklos rodikliams. Taigi iškyla uždavinys gerinti darbo ir gamybos organizavimą, pasirinkti naujausius metodus ir būdus. Gamybos procesai turėtų būti organizuoti laikantis tokių principų: proporcingumo, nenutrūkstamumo, ritmingumo, lankstumo, sroviškumo, mechanizavimo ir automatizavimo.
Principus įgyvendinti nelengva, nes veikia daugelis vidinių ir išorinių veiksnių, pavyzdžiui, gamybinės programos, kurias reguliuoja rinka, šalies ekonominė politika, finansiniai ištekliai, parinkta teisinga veiklos strategija, įmonės valdymo efektyvumas, specialistų kompetencija ir kkt. Įmonės gamybos procesai, atsižvelgiant į jų ypatumus, skirstomi į pagrindinius, pagalbinius ir aptarnavimo[4].
Šie procesai, jų pobūdis priklauso nuo įmonės veiklos rūšies, krypties ir kt. Pavyzdžiui, prekybos įmonės gamybos procesas bus prekyba, paslaugų įmonės – paslaugos ir pan.
1.Gamybos samprata
Gamybos pprocese yra šios sudedamosios dalys: darbas, darbo priemonės ir darbo objektai. Taigi, kad vyktų gamybos procesas, turi būti visos šios sudėtinės dalys. Įmonės turi turėti pakankamai darbo jėgos, įrengti gamybines patalpas, nupirkti reikalingus technologinius įrengimus, įsigyti žaliavų, pagrindinių ir pagalbinių medžiagų, komplektuojančių dirbinių ir kt. Nors ir turint visas šias reikalingas gamybos proceso sudedamąsias dalis – gamybos procesas nevyks. Tam būtina organizacinė veikla. Gamybos proceso organizavimas – tai priemolių, racionaliai derinančių dalinius gamybos procesus su darbo priemonių ir darbo objektų naudojimu, sistema. Ji apima visus įmonės veiklos etapus ir visas veiklos sritis. Įmonės turi savus gamybos proceso organizavimo ypatumus: dėl mažų gamybos apimčių, ribotų gamybinių pajėgumų, kapitalinių įdėjimų, darbo organizavimo ypatumų ir kt. Į tai reikia atsižvelgti organizuojant pagrindinius, pagalbinius iir aptarnavimo procesus.
Pagrindiniai procesai – tai procesai, kurių metu keičiamos įvairios darbo objektų savybės: formos, matmenys, fizinės bei cheminės savybės ir kt. Pagrindinių procesų galutinis rezultatas – gatavi gaminiai, patarnavimai. Pagrindiniai gamybos procesai susideda iš trijų fazių: paruošimo, apdirbimo ir surinkimo.
Paruošimo fazėje iš medžiagų gaminami ruošiniai, o iš jų – detalės. Apdirbimo fazėje, gaminamos detalės, o surinkimo fazė skirta gataviems gaminiams surinkti, išbandyti, jų apdailai ir kt. Šių fazių technologiniai procesai priklauso nuo gamybos pobūdžio ir paslaugų rūšies. Mažosiose iir vidutinėse įmonėse gali ir nebūti visų šių fazių. Tai priklauso nuo specializacijos lygio. Gamybos procesus reikėtų kooperuot: tarp įmonių, tada sumažėtų gamybos išlaidos, padidėtų darbo našumas.
Sukauptas patyrimas ir mokslas reikalauja, kad gamybos procesai būtų organizuoti pagal šiuos principus: proporcingumo, nenutrūkstamumo, ritmingumo, sroviškumo, lankstumo, mechanizavimo ir automatizavimo. Nelengva šiuos principus įgyvendinti mažosiose įmonėse. Pavyzdžiui, proporcingumo principas reikalauja, kad visi įmonės gamybiniai pajėgumai butų suderinti, užtikrintų nepertraukiamą gamybą. Gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai, o visiškai jo išvengti – neįmanoma. Pertraukos gamybos procese yra neišvengiamos, o jų sutrumpinimas iki minimumo trumpina gamybos ciklą, mažina nebaigtos gamybos likučius. Gamybos ritmingumas pasiekiamas tada, kai bet kuriuo laikotarpiu kiekvienoje darbo vietoje, padalinyje pagaminamas vienodas arba nuolat didėjantis produkcijos kiekis. Ritmingas darbas turi įtakos gaminamos produkcijos kokybei, gerina įmonės veiklos rodiklius.
Gamybos proceso organizavimą mažosiose ir vidutinėse įmonėse lemia palyginti maži gamybiniai pajėgumai (gamybiniai plotai), maža gamybos apimtis, specifinės darbo organizavimo sąlygos ir kt.[2].
2. Gamybos organizacinės struktūros
Kiekviena įmonė sudaryta iš didesnių ar mažesnių struktūrinių vienetų, kuriuos sieja gamybiniai ir valdymo ryšiai. Mažosiose įmonėse dažniausiai būna vienas gamybos baras (cechas), o vidutinėse – keletas. Barui vadovauja meistras. Čia daugiausia vyrauja visos gamybos fazės. Struktūros formavimas priklauso nuo gamybos pobūdžio ir taikomų technologijų. Tačiau sudarant gamybos struktūrą įmonėje, reikėtų įvertinti įįmonės augimo perspektyvą, galimybes atsirasti naujoms įmonėms arba galimybę įsijungti į kitų įmonių valdymo struktūras.
Mažiausias struktūrinis vienetas – darbo vieta. Darbo vieta – darbo priemonių komplektu aprūpinta gamybinio ploto dalis, kurioje darbininkas atlieka tam tikrą gamybos proceso dalį.
Darbo vietose vyksta darbo procesas. Jo organizavimas ir aptarnavimas yra svarbus gamybos organizavimo uždavinys. Nuo darbo vietos įrengimo, sutvarkymo priklauso darbo kokybė, normos ir kultūra.
Svarbiausi darbininkų darbo vietų klasifikavimo požymiai yra dalinis gamybos procesas, į kurį įeina darbo vieta; specializacijos lygis; mechanizacijos lygis; darbininkų dirbančių vienoje darbo vietoje skaičius; pagrindinių įrengimų skaičius vienoje darbo vietoje; darbo vietų pastovumas.
Pagal dalinį gamybos procesą, į kurį įeina darbo vieta, darbo vietas galima skirstyti į pagrindines, pagalbinės gamybos ir aptarnavimo. Pagal specializacijos lygį – į universalias ir specializuotas.
Darbo vietų organizavimas priklauso nuo darbų mechanizavimo lygio, pagal kurį jis skirstomas į rankinius; rankinius-mechanizuotus ir aparatinius procesus. Pagal darbininkų skaičių – į individualias ir brigadines. Pagal pagrindinių įrengimų skaičių – į bestakles; vienastakles ir daugiastakles. Pagal pastovumą – į stacionarines ir judančias.
Siekiant racionaliai išplanuoti darbo vietą, pirmiausia reikia jos įrengimo elementus išdėstyti veiksmu lauko pasiekimo zonoje. Veiksmų lauko pasiekimo zona yra darbo vietos veiksmų lauko dalis, apribota lankais, nubrėžiamais maksimaliai ištiestomis, judančiomis pečių sąnaryje rankomis. Lengvai pasiekiama veiksmų lauko zzona yra darbo vietos veiksmų lauko dalis, apribota lankais, nubrėžiamais neįtemptomis, truputį sulenktomis (apie 140° kampu), pečių sąnaryje judančiomis rankomis. Optimali veiksmų lauko zona yra vietos veiksmų lauko dalis, apribota lankais, nubrėžiamais neįtemptomis, truputį sulenktomis (apie 140° kampu), pečių sąnaryje judančiomis rankomis. Optimali veiksmų lauko zona yra vietos veiksmų lauko dalis, apribota lankais, nubrėžiamais dilbio, judančio alkūnės sąnaryje su atrama. Atrama gali būti kėdės parankė, pulto kraštas ir kt. Racionaliai išplanavus darbo vietą, dirbant nereikia lankstytis, sukiotis, pritūpti ir atlikti kitų varginančių, nereikalingų judesių.
Darbo vietos išplanavimo racionalumui įvertinti ir išplanavimui projektuoti vartojamos specialios pasiekimo zonų schemos-normatyvai. Mažiausiai varginantis darbas yra optimaliose pasiekimo zonose. Čia reikia išdėstyti dažniausiai vartojamus įrankius ir įrengimų valdymo įtaisus. Optimalios pasiekimo zonos dydis priklauso nuo darbininko kūno matmenų.
Išplanuojant darbo vietas, reikia atsižvelgti į darbo metodų racionalizavimo principus, t.y. į tai, kad simetriški darbo judesiai yra mažiausiai varginantys ir našiausi. Taip pat labai svarbu sumažinti skaičių vertikalių judesių, kurie yra labiau varginantys negu judesiai horizontalioje plokštumoje. Vertikalūs judesiai greičiausiai ir lengviausiai atliekami žemyn nuo savęs, o horizontalūs – lanku, nes jie geriau už tiesius judesius atitinka žmogaus rankos sandarą.
Įrankius ir darbo objektus, kurie imami nuosekliai vienas po kito, reikia išdėlioti greta. Tuomet, padėjus vieną daiktą, iš karto
bus imamas kitas. Tokiu būdu galima sumažinti judesių, kuriais neatliekamas darbas, skaičių.
Visi daiktai darbo vietoje turi būti dedami į kiekvienam iš jų nustatytą vietą. Šiuo atveju, darbininkui įgudus, darbo judesiai gali būti atliekami automatiškai. Tai sumažina fizinį įtempimą ir drauge mažina nuovargį bei darbo imlumą. Tie daiktai, kurie imami dešiniąja ranka, laikomi dešinėje pusėje. Dažniau vartojami daiktai dedami arčiau darbininko, rečiau vartojami – toliau.
Racionalizuojant darbo vietų išplanavimą, reikia užtikrinti patogią darbo pozą. Esant įvairiai kūno padėčiai, žmogus išeikvoja skirtingą energijos kkiekį darbui atlikti. Tarkime, kad tam tikram fiziniam darbui atlikti žmogus tiesiai sėdėdamas sunaudoja vienetą energijos. Tam pačiam darbui atlikti stovėdamas sunaudoja tiek pat energijos. Tam pačiam darbui atlikti stovėdamas sunaudos 1,6 karto daugiau, pasilenkęs sėdėdamas – 4 kartus ir pasilenkęs stovėdamas -10 kartų daugiau negu tiesiai sėdėdamas.
Išplanuojant darbo vietas, darbininko pozai keliami šie reikalavimai: patogi liemens, galvos, rankų ir kojų padėtis, manipuliacijos laisvė, tiesi laikysena, optimalus darbo zonos matomumas.
Darbo įrankiai turi būti laikomi tam tikra numatyta tvarka. Jeigu įrankiai bbus laikomi netvarkingai, apsunkins darbą, neefektyviai bus panaudojamas darbo laikas ir pan. Spintelių stalčiuose visi daiktai turi būti išdėstomi viena eile į specialius lizdus[2].
3.Gamybos gerinimas
Gamybos efektyvumas priklauso nuo jo proceso organizavimo principų. Praktikoje ir literatūroje išskiriami šie gamybos organizavimo pprincipai: proporcingumas, nenutrūkstamumas bei ritmingumas, specializavimas, sroviškumas, automatizavimas bei mechanizavimas, lankstumas, integravimas ir kt.
Proporcingumo, nenutrūkstamumo principas turi užtikrinti visų įmonės struktūrinių vienetų nepertraukiamą darbą. Visiško gamybos nenutrūkstamumo pasiekti negalima, bet reikia stengtis, kad pertraukos gamybos procese būtų kuo trumpesnės. Tai priklauso ne tik nuo vidinių, bet ir išorinių veiksnių darbų, dirbinių nomenklatūros skaičiaus, gamybos mechanizavimo automatizavimo , darbo organizavimo lygio ir kt.).
Proporcingumo ir nenutrūkstamumo principas sąlygoja gamybos ritmingumą. Gamybos ritmingumas – tai pagaminamas vienodas arba nuolat didėjantis produkcijos kiekis bet kuriuo laikotarpiu kiekvienoje darbo vietoje, padalinyje ir įmonėje. Tai svarbus gamybos organizavimo principas, nes nuo to priklauso įrengimų panaudojimo efektyvumas, darbo ir gaminių kokybė, mažėja nuostoliai ir kt.
3.1 Gamybos specializavimas
Gamybos specializavimas įmonės viduje labai priklauso nuo bendrojo įmonės sspecializavimo.
Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, daliniai procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmonės struktūriniams vienetams ir atskiroms darbo vietoms.
Priklausomai nuo požymių, pagal kuriuos visi gamybos objektai paskirstomi atskiriems struktūriniams vienetams, išskiriamos įvairios specializavimo formos.
Daiktinei specializavimo formai būdinga tai, kad atskiri struktūriniai vienetai specializuojami įvairiais įrengimais ir įvairiais technologijos procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus: gaminius, agregatus, surinkimo vienetus arba detales. Sakykime, staklių įmonėje formuojami dalijimo stalelių, korpusinių detalių mechaninio apdirbimo ir kiti padaliniai. Tobuliausia daiktinio specializavimo forma yra ddetalinė specializacija.
Ši specializavimo forma turi nemaža privalumu: ji labai supaprastina operatyvinį valdymą ir padidina atskirų struktūriniu vienetų vadovų atsakomybę už gamybinių programų vykdymą; čia nereikia daugelio transporto operacijų, dėl to sutrumpėja gamybos ciklas. Daugelio įmonių patyrimas rodo, kad ši specializavimo forma sudaro sąlygas didinti darbo našumą ir mažinti produkcijos savikainą. Bet daiktinė specializavimo forma tinkamiausia masinėje ir didelėmis serijomis gamyboje, nes vienetinėje ir mažomis serijomis gamyboje dėl mažo vienodų gamybos objektų skaičiaus sunku tolygiai ir visiškai apkrauti įrengimus. Cechų, barų ir brigadų kooperacija, esant daiktinei specializavimo formai, – minimali. Didelės galimybės čia atsiveria privatizuojant ir smulkinant įmones.
Technologinei specializavimo formai būdinga tai kad atskiri struktūriniai vienetai specializuojami apdirbti labai įvairius objektus, kuriuos sieja tam tikros operacijos. Mašinų gamybos įmonėse pagal šią specializavimo formą organizuojamos liejyklos, kalvės, terminiai galvaniniai o dažnai ir mechaniniai bei surinkimo cechai Specializuojant pagal technologijos principą, pavyzdžiui, mechaninio cecho barus, organizuojami tekinimo, frezavimo, gręžimo, šlifavimo ir panašūs barai.
Anksčiau manyta, kad technologinė specializavimo forma ne tokia racionali kaip daiktinė, todėl ji buvo praktikuojama tik tada, kai daiktinė specializavimo forma buvo negalima, ir dažniausiai tik vienetinėje ir mažomis serijomis gamyboje. Dabar, plačiai naudojant kompiuterius, technologinė specializavimo forma tampa svarbiausia.
Gamybos specializavimo lygį galima išreikšti įvairiais rodikliais.
3.2 Gamybos sroviškumas
Gamybos ssroviškumo principas reikalauja, kad visi darbo objektai gamybos procese judėtų nuosekliai, trumpiausiu keliu, viena kryptimi. Pageidautina, kad darbo objektų maršrutai jokiame gamybos proceso etape negrįžtų atgal, nedarytų “kilpų”. Gamybos sroviškumas pasiekiamas, deramai planuojant cechus, barus ir atskiras darbo vietas.
Pirmiausia sandėliai ir atskirų gamybos fazių cechai suplanuojami, laikantis sroviškumo principo tokiu eiliškumu: medžiaginių vertybių sandėliai – paruošimo fazės cechai – apdirbimo fazės cechai – surinkimo fazės cechai – gatavos produkcijos sandėliai.
Vienetinės ir gamybos mažomis serijomis sąlygomis, esant technologiniam gamybos specializavimui, gamybos sroviškumo principo galutinai išlaikyti paprastai nepavyksta. Kuo labiau gamyba artėja prie masinės, tuo lengviau ir racionaliau išlaikyti gamybos sroviškumo principą. Šis principas visiškai išlaikomas masinės srovinės gamybos sąlygomis.
Gamybos sroviškumas leidžia sumažinti išlaidas transportuojant darbo objektus tarp darbo vietų, tarp barų ir cechų ir kartu prisideda prie produkcijos savikainos mažinimo. Be to, kai mažiau transportinių operacijų ir jos trumpesnės, trumpėja gaminio gamybos ciklas, o tai leidžia pasitenkinti mažesne apyvartinių lėšų suma.
3.3 Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas
Ilgą laiką mūsų pramonėje buvo labai stengiamasi automatizuoti pagrindinės gamybos procesus, tuo tarpu pagalbiniais procesais (transportu, sandėliavimu, kokybės kontrole ir pan.), taip pat gamybos eigos kontrole ir gamybos valdymo procesais nesirūpinta.
Kompleksiškai mechanizuojant ir automatizuojant procesus, naudojama automatinių mašinų sistema, žaliavas ir medžiagas paverčianti ggatava produkcija, žmogui tiesiogiai nedalyvaujant. Jam tenka tik kontrolės ir įrengimų derinimo funkcijos. Fizinis ir protinis darbas susilieja, o fizinio darbo lyginamoji dalis mažėja.
Kompleksinis automatizavimas užtikrina didelį tolimesnį darbo našumo didėjimą, savikainos mažinimą ir produkcijos kokybės gerinimą.
Gamybos automatizacijos lygis bet kuriame struktūriniame vienete gali būti išreiškiamas trejopai: apskaičiuojant automatizuotų darbų darbo imlumą, automatizuotai gaminamų gaminių arba automatizuotą darbą dirbančių darbuotojų dalį.
Daugelis išsivysčiusių pasaulio šalių jau baigė dalinių gamybinių procesų automatizavimo etapą ir įsitikino, kad jo galimybės išsemtos. Dabar pereinama į aukštesnį automatizavimo etapą, kur kompleksiškai automatizuojamas gamybos valdymas, kuriant lanksčias automatizuotas integruotas planavimo, apskaitos, valdymo ir kontrolės sistemas.
3.4 Gamybos lankstumas
Dar praeito šimtmečio pirmoje pusėje tas pats gaminys, net nekeičiant jo modelio arba modifikacijos, paprastai buvo gaminamas ilgai: metų metais, o kartais ir dešimtmečiais. Dabar, prisotintos rinkos ir padidėjusios konkurencijos, mokslinės techninės pažangos sąlygomis, gaminiai labai dažnai tobulinami ir atnaujinami. Taigi gamybos procesui iškyla papildomų reikalavimų: jis turi būti taip organizuotas, jo techninė bazė turi būti tokia, kad gamybos procesą galima būtų greitai ir be didelių išlaidų pertvarkyti į naujų gaminių gamybą. To reikalauja gamybos proceso lankstumo principai.
Šis principas kelia naujus reikalavimus ir vienetinei, ir masinei gamybai.
3.5. Gamybos integravimas
Jau kuris laikas literatūroje gamybos technikos ir organizavimo klausimais
dažnai aptinkamos; sąvokos “gamybos integravimas”, “integruota gamyba”, “lanksti integruota gamyba” ir pan.
Įprastinėje, net ir kompleksiškai automatizuotoje įmonėje, automatizuojami atskiri procesai: pagrindinės ir pagalbinės gamybos technologijos ir aptarnavimo procesai, kartais kai kurios planavimo, apskaitos ir valdymo operacijos. Pasitelkus ESM, automatizuotai sprendžiami atskiri uždaviniai. Bet ši automatizacija nesudaro vientisos sistemos.
Gamybos integravimas eina daug toliau. Visiškai integruotoje gamyboje visi įmonės veiklos gamybos ir funkciniai posistemiai vientiso ESM komplekso sujungiami į vientisą sistemą, kuri apima ir valdo visus įmonėje vykstančius informacinius ir materialinius pprocesus, įskaitant ne tik pagrindinę ir pagalbinę gamybą, bet ir automatizuotai atliekamus mokslinius tyrimus bei eksperimentinius darbus, automatizuotą gaminių konstravimą, technologinį gamybos paruošimą, planavimą, apskaitą ir kitas funkcijas. Tokia visiška gamybos integracija šiandien dar labai retai tepasiekiama, todėl prie jos einama palaipsniui: atskirais etapais automatizuojami atskiri gamybos ir funkciniai procesai, jungiant juos į vientisą sistemą. Tai iš dalies integruota gamyba.
Mokslinė techninė pažanga, elektronikos tobulėjimas ir gamybos procesų integravimas sudarė sąlygas suformuoti iš principo naują gamybos procesų organizavimo formą – lanksčias ggamybines sistemas (LGS).
Integravimo principas ypač akcentuojamas “Visuotinės kokybės” vadybos koncepcijos. Ši koncepcija teigia, kad visuotinė kokybė pasiekiama tik kompleksiškai tobulinant visų gamybos proceso elementų naudojimą[3].
4. Gamybos kontrolė
Kiekviena įmonė turi turėti savo kontrolės sistemas, kurios būtų priimtinos įmonės darbuotojams. Per griežta kkontrolė gali moraliai paveikti darbuotojus, kelti jiems nerimą, varyti vadovus į neviltį, gaišti laiką ir kt. Tokiu būdu svarbiausia nustatyti svarbiausias veiklos atlikimo sritis ir strateginius kontrolės taškus.
Pagrindinės veiklos atlikimo sritys apima pagrindines įmonės veiklos sritis arba su ta veikla susijusias veiklos grupes.
Taip pat svarbu nustatyti kritinius sistemos taškus, kuriuos būtina stebėti, rinkti informaciją. Svarbiausia sutelkti dėmesį į reikšmingiausias konkrečias operacijas.
Ypatingas dėmesys turi būti skirtas finansinės ataskaitos analizei ir kontrolei. Pagrindas yra įmonės balanso, pelno ataskaitos. Su kontrolės organizavimu susijęs auditas, kuris gali būti pritaikomas finansiniams patikrinimams ir vadovų priimtiems sprendimams įvertinti. Audito yra dvi rūšys: išorinis ir vidinis.
Išorinis auditas yra plataus masto patikrinimas, siekiant įvertinti įmonės finansines ataskaitas ir sąskaitas. Dažniausiai atliekamas pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui ir turint reikiamas ataskaitas.
Vidinį aauditą atlieka pačios įmonės specialistai. Tikslas – pateikti pagrįstus įrodymus, jog įmonės turtas saugomas tinkamai, finansiniai įrašai laikomi patikimi ir kt.
Kontrolės organizavimas grindžiamas šiais principais: kontrolė turi būti integruota su visais valdymo proceso elementais; savalaikiška; kompleksinė, pasitikėjimo; atsakomybės; lankstumo; galimybė panaudoti kompiuterinius kontrolės metodus ir kt.
Visi šie kontrolės principai yra neatsiejami vienas nuo kito ir turi būti taikomi kartu.
Atsižvelgiant į keliamus kontrolės tikslus, konkrečiomis sąlygomis pasirenkamos kontrolės formos gali būti klasifikuojamos pagal įvairius požymius, pavyzdžiui, pagal stadijas, apimtį,atlikimo vietą, mechanizavimo llygį, valdymo proceso pertraukiamumą ir kt.
Valdymo kontrolei nereikia papildomų lėšų, pakanka efektyviau panaudoti turimą informacinę sistemą, kompiuterinę įrangą kiekviename valdymo lygyje ir kiekvienoje organizacijoje. Kai kas kontrolę supranta kaip nuobaudą ar nepasitikėjimą darbuotojais. Toks požiūris yra klaidingas. Kontrolė – tai pagrindinė priemonė geram gamybos ir ūkinės veiklos valdymui ir organizavimui užtikrinti, todėl ji reikalinga visuose valdymo etapuose[2].
Išvados
Sukauptas patyrimas ir mokslas reikalauja, kad gamybos procesai būtų organizuoti pagal šiuos principus: proporcingumo, nenutrūkstamumo, ritmingumo, sroviškumo, lankstumo, mechanizavimo ir automatizavimo. Nelengva šiuos principus įgyvendinti mažosiose įmonėse. Pavyzdžiui, proporcingumo principas reikalauja, kad visi įmonės gamybiniai pajėgumai butų suderinti, užtikrintų nepertraukiamą gamybą. Gamybos nenutrūkstamumas pasiekiamas retai, o visiškai jo išvengti – neįmanoma. Pertraukos gamybos procese yra neišvengiamos, o jų sutrumpinimas iki minimumo trumpina gamybos ciklą, mažina nebaigtos gamybos likučius. Gamybos ritmingumas pasiekiamas tada, kai bet kuriuo laikotarpiu kiekvienoje darbo vietoje, padalinyje pagaminamas vienodas arba nuolat didėjantis produkcijos kiekis. Ritmingas darbas turi įtakos gaminamos produkcijos kokybei, gerina įmonės veiklos rodiklius.
Mažiausias struktūrinis vienetas – darbo vieta. Darbo vieta – darbo priemonių komplektu aprūpinta gamybinio ploto dalis, kurioje darbininkas atlieka tam tikrą gamybos proceso dalį.
Darbo vietose vyksta darbo procesas. Jo organizavimas ir aptarnavimas yra svarbus gamybos organizavimo uždavinys. Nuo darbo vietos įrengimo, sutvarkymo priklauso darbo kokybė, normos iir kultūra.
Specializuojant gamybos procesą, visi gaminiai, daliniai procesai ir operacijos pagal tam tikrus požymius paskirstomi atskiriems įmonės struktūriniams vienetams ir atskiroms darbo vietoms.
Gamybos sroviškumas pasiekiamas, deramai planuojant cechus, barus ir atskiras darbo vietas.
Kompleksinis mechanizavimas ir automatizavimas užtikrina didelį tolimesnį darbo našumo didėjimą, savikainos mažinimą ir produkcijos kokybės gerinimą.
Literatūros sąrašas
1. Bagdonas E., Kazlauskienė E. Verslo pradmenys. – Kaunas: Technologija, 2002. – 342p.
2. Lukaševičius K., Martinkus B. Mažųjų ir vidutinių įmonių vadyba. – Kaunas:Technologija,2001. – 191p
3. Martinkus B. ir kt. Gamybos vadyba. – Šiauliai:ŠU,2000. – 205p.
4. Martinkus B. Įmonės ekonomika. – Šiauliai:ŠU,2002. – 254p.